Baudžiamoji byla Nr. 2K-429/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.8; 2.1.7.4;
2.4.2.1. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams.
Iš S. D. priteista: V. Š. 1600 Lt turtinei ir 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, A. D. – 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. nutartis, kuria Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 20 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš S. D. V. Š. priteista 1600 Lt turtinei žalai atlyginti. V. Š. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kita nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
S. D. nuteistas už tai, kad 2006 m. balandžio 8 d., apie 2.05 val.,,,duomenys neskelbtini“, asmeninio konflikto metu, tyčia nužudė A. I. S. D. tyčia vieną kartą peiliu dūrė A. I. į krūtinę ir taip padarė kiauryminę durtinę pjautinę žaizdą krūtinės priekiniame paviršiuje, pažeidė plaučio kamieną. Dėl atsiradusių komplikacijų A. I. ūmiai nukraujavo į širdplėvės bei kairės krūtinplėvės ertmes ir įvykio vietoje mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. D. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir, jo nusikalstamą veiką perkvalifikavus į BK 130 straipsnį, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, o apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti.
Kasatorius nurodo, kad teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.8 punktų nuostatų, nes išsamiai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, juos neteisingai įvertino ir savo sprendimus grindė prielaidomis. Pasak kasatoriaus, jo nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį, nes viso bylos proceso metu nebuvo surinkta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę įvykdžius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Kasatoriaus teigimu, įvertinus byloje esančius įrodymus, matyti, kad A. I. naudojo fizinį smurtą tiek prieš G. V., tiek prieš jį (kasatorių), elgėsi įžeidžiančiai ir, būtent dėl tokio elgesio labai susijaudinęs, jis (kasatorius) ir sudavė A. I.
Kasatorius tvirtina ir tai, kad teismai, nuteisdami jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nepagrįstai vadovavosi V. Š., D. Š., D. D. parodymais. Pasak kasatoriaus, šie asmenys duodami parodymus nurodė viena kitai prieštaraujančias aplinkybes ir dėl girtumo įvykio metu galėjo klysti. Kasatoriaus manymu, jų parodymus paneigia G. V. ir R. V. parodymai, iš dalies ir specialisto išvada.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo bylą apeliacine tvarka, taip pat pažeidė ir BPK 332 straipsnio reikalavimus, nes neišnagrinėjo jo skundo argumentų dėl to, kad V. Š., D. Š., D. D. įvykio metu buvo girti; smūgiai A. I. buvo suduoti šiam jį (kasatorių) užgulus ir esant būtinosios ginties situacijai. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo atlikti įrodymų tyrimą ir pašalinti prieštaravimus tarp V. Š., D. Š., D. D. parodymų, taip pat paskirti komisinę ekspertizę tam, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp specialisto parodymų ir jo pateiktos išvados, o to nepadaręs šis teismas taip pat išsamiai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, todėl netinkamai juos įvertino. Be to, šis teismas neaptarė veikos kvalifikavimo pagal BK 130 straipsnį, nes dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų jis labai susijaudino.
Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai, skirdami jam už padarytą nusikaltimą devynerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri, teismų teigimu, yra žymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis, pažeidė BK 61 straipsnio nuostatas, nes apskaičiuodami vidurkį taikė griežtesnį įstatymą – BK 129 straipsnio 1 dalies 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakciją. Be to, teismai neaptarė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės. Pasak kasatoriaus, teismai neatsižvelgė į tai, kad: yra tik jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra; jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios; jis yra jauno amžiaus, neteistas; be pragyvenimo šaltinio liko mažametis vaikas.
Kartu kasatorius teigia, kad teismai netinkamai išsprendė ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nes, neatsižvelgę į tai, jog jo turtinė padėtis yra bloga, ir neįvertinę to, kad civiliniai ieškiniai byloje nepagrįsti jokiais įrodymais, iš jo priteisė per didelę sumą neturtinei žalai atlyginti.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 376, 367 straipsnių taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Jie numatyti BPK 369 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminių šio Kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
Dalis kasatoriaus skundo argumentų susiję su tuo, kad, jo nuomone, žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino jo (kaltinamojo), liudytojų V. Š., D. Š. ir D. D. parodymus bei kitus įrodymus, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir būtent tokiu pagrindu neigiama kaltė dėl tyčinio nužudymo. Taigi tokio pobūdžio skundo argumentai yra bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas (jie buvo nurodyti ir apelianto skunde), o ne bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.
BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniu skundu nuteistasis, ginčydamas veikos kvalifikaciją, nurodo, kad jo veika atitinka BK 130 straipsnio sudėtį ir prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal šį baudžiamąjį įstatymą. Šis argumentas (kuris, beje, taip pat grindžiamas ne teisiniais argumentais) nebuvo nurodytas nuteistojo apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, todėl negali būti nagrinėjamas ir kasacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Be to, kasacinės instancijos teismas, teismų sprendimus tikrindamas teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), neturi praktinės galimybės patikrinti nurodyto argumento teisingumą.
Taigi nagrinėjami tik tie skundų argumentai, kurie susiję su teisės taikymu ir buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius tvirtina, kad teismai neišsamiai ištyrė bylos įrodymus, tačiau kokių įrodymų neištyrė pirmosios instancijos teismas – nenurodo, tik tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą ir pašalinti prieštaravimus tarp liudytojų V. Š., D. Š., D. D. parodymų, taip pat paskirti komisinę ekspertizę. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Beje, kasatorius nepagrįstai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nes šis teismas atliko įrodymų tyrimą, nors nuteistasis to neprašė, ir apklausė nuteistąjį, perskaitė 2007 m. kovo 16 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus liudytojų D. D., D. Š., G. V. ir R. V. parodymus. Komisinės ekspertizės nuteistasis ar jo gynėjas taip pat neprašė. Taigi kasatorius nepagrįstai tvirtina, kad žemesnės instancijos teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste. Kasatorius netvirtina, kad teismai vadovavosi neteisėtais būdais gautais įrodymais. Išnagrinėjęs ir įvertinęs liudytojų V. Š., D. Š. ir D. D. parodymus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad jie yra prieštaringi ar kad dėl šių liudytojų buvusio girtumo yra pagrindas jais netikėti, nes jų parodymai sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais ir paneigia arba patvirtina byloje nustatytas faktines aplinkybes, be to, minėtų liudytojų parodymai buvo palyginti su kitais byloje esančiais įrodymais. Beje, vien ta aplinkybė, kad liudytojai įvykio metu buvo girti, nėra pagrindas juos atmesti, nes byloje nėra jokių duomenų, kad dėl to jie negalėjo prisiminti įvykio aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl S. D. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą, išsamiai atsakė į esminius apelianto skundo argumentus. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kurių dalis, beje, pakartota ir kasaciniame skunde, yra atsakyta bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Iš kasacinio skundo turinio išplaukia, kad kasatorius apskritai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neaptarė jo veikos kvalifikavimo pagal BK 130 straipsnį (dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų jis labai susijaudino), tačiau apeliacinio skundo turinys tai paneigia, nes apeliantas tokio prašymo nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to prašė apeliantas. Apeliantas tvirtino, kad jis veikė esant būtinąjai ginčiai, į šį prašymą išsamiai ir argumentuotai atsakyta.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad S. D. asmeninio konflikto metu tyčia vieną kartą peiliu dūrė A. I. į krūtinę ir taip jį nužudė.
Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nuteistasis, konflikto metu peiliu suduodamas smūgį A. I. į krūtinę (durtinės žaizdos kanalo gylis apie 11 cm), t. y. vietą, kurioje išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybei organai, suvokė, kad šiuo veiksmu kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, t. y. veikė tyčia. Tarp nuteistojo dėl A. I. nužudymo veiksmo – smūgio peiliu į krūtinę – ir padarinių – A. I. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Taigi pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 1 dalis – S. D. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.
Dėl bausmės
Kasatorius nurodo, kad skiriant bausmę nepagrįstai netaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes yra nustatytos tik jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o atsakomybę sunkinančių – nėra; jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios; jis yra jauno amžiaus, neteistas; be pragyvenimo šaltinio liko mažametis vaikas.
Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54, 61 straipsnių nuostatomis ir paskyrė S. D. devynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs paskirtos bausmės teisingumą, išsamiai argumentavo, kodėl paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.
Kasacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamojo įstatymo pritaikymą pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas faktines bylos aplinkybes, jau konstatavo, kad BK 129 straipsnio 1 dalis S. D. padarytai nusikalstamai veikai pritaikyta tinkamai. Šios instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę tik tais atvejais, jeigu neteisingos bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). S. D. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, bausmė jam paskirta nepažeidžiant BK 54 ir 61 straipsnio nuostatų – paskirta bausmė mažesnė, nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis (BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytos bausmės vidurkis yra dešimt metų). Kasatorius nepagrįstai tvirtina, kad teismas, parinkdamas bausmės dydį, argumentavo, jog skirtina žymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis bausmė, nes nuosprendyje nurodyta, kad skirtina mažesnė nei sankcijos vidurkis bausmė. Tiesa, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios redakcijos įstatymo normą turi mintyje skaičiuodamas bausmės vidurkį, tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes nesukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Taigi pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės dydį, nepažeidė BK 61 straipsnio nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kodėl paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta.
BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi BK 54 straipsnio 3 dalyje yra bendrosios BK 54 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos teisės normos išimtis. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų, t. y. įgyvendinant BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, tikslus, vienas kurių – teisingumo principo įgyvendinimas.
Teismų praktikoje sistemiškai taikant BK nuostatas, sprendžiama, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Iš teismų priimtų sprendimų turinio išplaukia, kad jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų kasatoriui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, be to, ir kasatorius tokių aplinkybių nenurodo. Kasatoriaus skunde nurodytas aplinkybes teismai įvertino ir atsižvelgė į jas skirdami bausmę. Taigi taikyti kasatoriui BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad teismas tik taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį turi motyvuoti, kodėl įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taigi kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismas turėjo aptarti minėto įstatymo normos taikymo galimybę.
Dėl neturtinės žalos
Kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, todėl iš jo CK 6.250 straipsnio 2 dalies pagrindu ir priteista atlyginti nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą dėl sūnaus ir brolio nužudymo. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Taigi pati įstatymo norma nustato, kad nukentėjusiajam nusikaltimu padaroma neturtinė žala, todėl įrodinėti neturtinės žalos padarymo fakto nukentėjusiesiems nereikia. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai, kurie yra vertinamieji, ir juos įvertina teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo ir vertinimo dalykas; be abejo, šie teismai privalo atsižvelgti į susiformavusią neturtinės žalos dydžio analogiškose bylose teismų praktiką. Kasatorius savo argumento, kad iš jo priteista per didelė suma neturtinei žalai atlyginti, nepagrindė teisminiais precedentais.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Vytautas Piesliakas
Vytautas Masiokas
