Dėl sprendimų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr 3K-3-208/2008

Procesinio sprendimo kategorija: 30.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Prano Žeimio,

sekretoriaujant Aringui Kartanui,

dalyvaujant ieškovo atstovui Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorui Rolandui Kruopiui,

atsakovo G. Ch. atstovui advokatui Sauliui Avižai,

atsakovams V. B. (V. B.), J. B., Z. P., G. B.,

vertėjui Bronislavui Sakovičiui (Bronislav Sakovič),

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. B., J. B., V. K., A. Č., S. Č., G. Ch., Z. P., G. B. dėl sprendimų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja valstybės įmonė Registrų centras, A. V., A. V. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras prašė teismą: 1) panaikinti 1999 m. birželio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus Nr. 01-222 dėl nuosavybės teisių į žemę Vilniaus mieste atkūrimo ir žemės sklypų neatlygintinio suteikimo nuosavybėn J. B.; 2) panaikinti 1999 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus Nr. 01-272 dėl nuosavybės teisių į žemę Vilniaus mieste atkūrimo ir žemės sklypų neatlygintinio suteikimo nuosavybėn V. B.; 3) pripažinti negaliojančia 2001 m. kovo 2 d. sutartį, sudarytą V. B., Z. P. ir G. B., dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo; 4) pripažinti negaliojančia 2000 m. balandžio 27 d. sutartį, sudarytą J. B. ir V. K., dėl 1680 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo; 5) pripažinti negaliojančia 2002 m. kovo 4 d. sutartį, sudarytą V. B., A. Č. ir G. Ch., dėl 1696 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo; 6) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu – priteisti iš atsakovės J. B. valstybei 67 200 Lt, iš atsakovo V. B. – 67 840 Lt; 7) priteisti iš atsakovų J. B. ir V. B. į valstybės biudžetą žyminį mokestį ir kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Ieškovas nurodė, kad, remiantis gauta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma, kurioje nurodyti teisės aktų pažeidimai, padaryti atkuriant atsakovams V. B. ir J. B. nuosavybės teises į iki nacionalizacijos buvusio savininko – jų tėvo A. B. (A. B.) – turėtą žemę, Vilniaus m. VPK KP NTT ENTS buvo pradėtas ir tebevyksta ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos tarnautojų nusikalstamų veiksmų atkuriant nuosavybės teises į žemę atsakovams J. B. ir V. B.

Ieškovas nurodė, kad atsakovai V. B. ir J. B. kreipėsi dėl nuosavybės teisių į žemę, kuri iki nacionalizacijos priklausė jų tėvui A. B., atkūrimo, ir, išnagrinėjus jų prašymus, Vilniaus apskrities viršininko sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamus žemės sklypus. V. B. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę ir tarpininkauti, kad būtų išduotas valstybinio archyvo pažymėjimas apie A. B. išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). V. B. Vilniaus m. valdybai pateikė du Lietuvos centrinio archyvo pažymėjimus. Viename jų nurodyta, kad Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąraše įrašytas A. B. (A. B.) (duomenys neskelbtini), turėjęs 0,60 ha žemės, ir kad duomenų pateikimo pagrindas – archyviniai dokumentai, tačiau tokių dokumentų nėra nuosavybės teisių į A. B. turėtą žemę atkūrimo byloje. Kitame archyvo pažymėjime nurodyta, kad Vilniaus miesto notarų archyviniame fonde, notaro F. R. notarinių veiksmų registracijos 1939 m. knygoje yra 1939 m. gegužės 19 d. įrašas Nr. 913, 914, kuriame pažymėta, kad A. K. (A. K.), atstovaudamas F. K., pardavė A. B. nuosavybėn 5654,70 kv. m žemės sklypą su pastatais ir priklausiniais (duomenys neskelbtini) ir šių duomenų surašymo pagrindas buvo nurodyti archyvo dokumentai. Ieškovas pažymėjo, kad kartu su šiuo archyvo pažymėjimu Vilniaus miesto valdybai buvo pateiktas notaro F. R. 1939 m. balandžio 25 d. notarinio akto nuorašas, kuriame nurodyta, kad F. K. pagal amžinosios knygos Nr. 4216 ipotekos sąrašą turi amžinojo činšo teisę į turtą, esantį (duomenys neskelbtini), anksčiau, o sandorio sudarymo metu – (duomenys neskelbtini), kurio plotas pagal planą yra 5654,7 kv. m. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto ipotekos knygoje esančiuose ipotekiniuose įrašuose taip pat nurodyta, kad A. B. (A. B.) pirko činšo teisę į turtą iš F. K. (F. K.) pagal pirkimo pardavimo aktą, surašytą notaro 1939 m. gegužės 19 d.

Ieškovas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusių Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado (X tomo 1 dalies) nuostatas ir tuometę normų aiškinimo praktiką činšo teisė, kaip viena turėjimo ir naudojimo, atskirto nuo nuosavybės teisės, forma, buvo aiškinama, kaip galinti būti perleidžiama teisė amžinai ir palikuonims paliktinai turėti ir naudoti žemę už aiškiai nustatytą savininko naudai metinį įnašą – činšą. Žemės valdymas činšo teise nesuteikė nuosavybės teisės į žemę, todėl asmenims, kurie valdė žemę ne nuosavybės, o činšo teise, nuosavybės teisės į žemę negalėjo būti atkurtos, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracija nutarė, kad pakanka dokumentų atsakovų V. B. ir J. B. nuosavybės teisėms į buvusio savininko – jų tėvo – turėtą turtą atkurti, ir, pažeisdama įstatymus, priėmė atitinkamus ginčijamus sprendimus. 2000 m. balandžio 27 d. atsakovė J. B. pardavė atsakovui V. K. 0,1680 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2001 m. kovo 2 d. atsakovas V. B. perleido lygiomis dalimis atsakovėms Z. P. ir G. B. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą, o 2002 m. kovo 7 d. V. B. pardavė atsakovams A. Č. ir G. Ch. 0,1696 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau, ieškovo nuomone, visi šie sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais, nes naikintini neteisėti Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, kurių pagrindu buvo sudarytos šios sutartys. Kadangi dar vyksta ikiteisminis tyrimas dėl galimai nusikalstamų Vilniaus apskrities viršininko administracijos tarnautojų veiksmų, žemės sklypai negali būti išreikalauti natūra iš sąžiningų dabartinių įgijėjų, tai restitucija turėtų būti taikoma sumokant ekvivalentą pinigais: iš atsakovės J. B. turi būti priteista jai perduoto žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo metu buvusi vidutinė rinkos vertė – 67 200 Lt, o iš atsakovo V. B. – 67 840 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1) pripažino negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 01-222,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. B.“, kuriuo J. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant jai 0,0900 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) pripažino negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 01-222 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. B.“, kuriuo J. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant jai 0,1680 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) pripažino negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 01-272 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B.“, kuriuo V. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant jam 0,0900 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 4) pripažino negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 01-272 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B.“, kuriuo V. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant jam 0,1696 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 5) pripažino negaliojančia 2000 m. balandžio 27 d. sutartį, sudarytą J. B. ir V. K., patvirtintą Vilniaus m. 1-ojo biuro notaro A. R., kuria J. B. pardavė 1680 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui V. K.; 6) pripažino negaliojančia 2001 m. kovo 2 d. sutartį, sudarytą V. B. ir Z. P., G. B., patvirtintą Vilniaus m. 1-ojo notarų biuro notarės J. M., kuria V. B. perleido lygiomis dalimis Z. P. ir G. B. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą; 7) pripažino negaliojančia 2002 m. kovo 4 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą V. B. ir A. Č., G. Ch., patvirtiną Vilniaus 22-ojo notarių biuro notarės S. B., kuria V. B. pardavė A. Č. ir G. Ch. 0,1696 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 8) priteisė iš atsakovo V. B. valstybei 67 840 Lt; priteisė iš atsakovės J. B. valstybei 67 200 Lt.

Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad ieškovas, ginantis viešąjį interesą, nėra subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo pagal analogijos principą jis gali kreiptis per 30 dienų terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Teismas padarė išvadą, kad 2006 m. birželio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos specialisto išvados, kurioje išsamiau ir detaliau buvo atsakyta į ieškovo klausimus ir konkrečiai nurodyti atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos padaryti pažeidimai nuosavybės teisių atkūrimo procese, sudarantys ieškovo pareikšto ieškinio faktinį bei teisinį pagrindą, gavimas laikytinas momentu, kada buvo surinkta jau pakankamai duomenų ieškiniui viešajam interesui apginti pareikšti. Teismas pažymėjo, kad ši išvada prokuratūroje buvo gauta 2006 m. birželio 28 d., ieškinys teisme buvo gautas 2006 m. liepos 25 d., t. y. nepraleidus įstatyme nustatyto 30 dienų ieškinio senaties termino.

Teismas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų ir sprendimų teisėtumo nurodė, kad teismui pateiktų rašytinių įrodymų analizės pagrindu galima daryti išvadą, jog atsakovams V. B. ir J. B. nuosavybės teisės į jų tėvo A. B. turėtą žemę negalėjo ir neturėjo būti atkurtos, nes A. B. žemę valdė ne nuosavybės, bet činšo teise, kuri pagal Lietuvoje 1918-1940 m. galiojusių Civilinių įstatymų sąvado (X tomo 1 dalies) nuostatas buvo laikoma nepilnos nuosavybės forma. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos ir nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste atstatymo klausimams nagrinėti ekspertų komisija savo pasiūlyme–išvadoje dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams iš esmės rėmėsi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. vasario 2 d. pažymėjimu Nr. 36-B, kuriame buvo nurodyta, kad Vilniaus miesto notarų archyviniame fonde, notaro F. R. notarinių veiksmų registracijos 1939 m. knygoje yra 1939 m. gegužės 19 d. įrašas Nr. 913, 914, kuriame pažymėta, jog A. K., veikdamas F. K. vardu, pardavė nuosavybėn A. B. 5654,70 kv. m žemės sklypą su pastatais ir priklausiniais (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 12 d. pažymėjime Nr. 88-B nurodyta, kad Vilniaus miesto archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąraše įrašytas A. B. (A. B.), turėjęs 0,60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, jog minėtą žemės sklypą A. B. įsigijo, turėjo bei valdė ne nuosavybės, bet činšo teise, todėl, jam nebūnant žemės sklypo savininku, ir jo įpėdiniams negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į nurodytą žemės sklypą.

Teismas nurodė, kad išlikusiame 1939 m. balandžio 25 d. notariniame akte, surašytame Vilniaus apygardos teismo Ipotekos skyriaus notaro F. R., kuris savo esme ir turiniu galėtų būti laikomas preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi, nurodyta, kad A. K., atstovaujantis Lenkijos pilietei F. K., ir A. B. sudarė pardavimo pasižadėjimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad šio notarinio akto 1 paragrafe nurodyta, jog F. K. pagal amžinosios knygos Nr. 4216 ipotekos sąrašą turi amžinojo činšo teisę į turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (anksčiau), o dabar – (duomenys neskelbtini), kurio plotas pagal planą yra 5654,70 kv. m, ir A. K. nurodytą nekilnojamąjį turtą su pastatais ir priklausiniais pasižada parduoti savo patikėtinės F. K. vardu A. B. ir įsipareigoja jos vardu surašyti pas notarą pardavimo aktą iki 1939 m. gegužės 19 d. Teismo teigimu, šis notarinis aktas patvirtina F. K. ketinimą ateityje (konkrečiai - iki 1939 m. gegužės 19 d.) parduoti A. B. savo turimas teises į atitinkamą žemės sklypą, būtent turimą činšo teisę, kuri priklausė F. K.; kadangi pardavėja F. K. neturėjo nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą, o valdė jį tik činšo teise, tai ir A. B., kaip pirkėjas, negalėjo įsigyti daugiau teisių į žemės sklypą, negu turėjo pardavėjas. Teismas pažymėjo, kad, nepaisant to, jog Notarinių veiksmų registre pažymėta, kad 1939 m. gegužės 19 d. A. K. įgaliotojos F. K. vardu jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio plotas - 5654,70 kv. m, su statiniais ir priklausiniais pardavė A. B. nuosavybėn už 10 000 zlotų, tačiau teismui nepateikta ši šalių sudaryta 1939 m. gegužės 19 d. sutartis, kad būtų galima sužinoti tikrąjį jos turinį, o notarinio registro įrašas apie pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimą yra tik jį patvirtinantis, bet ne teises sukuriantis dokumentas, todėl, teismui neturint pirkimo–pardavimo sutarties, negalima daryti išvados, jog A. B. minėtą žemės sklypą įsigijo būtent nuosavybėn, juolab, kad kiti byloje esantys įrodymai patvirtina priešingą išvadą. Teismas nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. vasario 2 d. raštu Nr. 36-B Vilniaus miesto valdybai, be šio pažymėjimo ir notaro F. R. patvirtinto 1939 m. balandžio 25 d. notarinio akto nuorašo, buvo pateiktos ir Vilniaus apskrities ipotekos įstaigos archyvinio fondo Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto ipotekos knygoje esančių įrašų kopijos, tarp jų įrašo kopija, kurioje nurodyta, kad A. B. (A. B.) pirko činšo teisę į turtą iš F. K. (F. K.) už 10 000 zlotų būtent pagal pirkimo-pardavimo aktą, surašytą notaro 1939 m. gegužės 19 d. Toks įrašas padarytas Vilniaus ipotekos skyriaus 1939 m. liepos 8 d. nutarimu ir atkeltas iš ipotekos knygos. Teismo nuomone, šie rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, jog neišlikusiu 1939 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo aktu A. B. buvo perleista (parduota ir pirkta) ne nuosavybės, bet činšo teisė į žemės sklypą.

Teismas nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialisto 2005 m. rugpjūčio mėnesio ir 2006 m. birželio 23 d. išvadose,,Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų ir priimtų sprendimų atkuriant nuosavybės teises į A. B. turėtą žemę atitikimo teisės aktų nuostatoms“ taip pat buvo remiamasi pirmiau nurodytais rašytiniais įrodymais, kuriuos išanalizavus buvo padaryta išvada, jog A. B. minėtą žemės sklypą valdė ne nuosavybės, o činšo teise. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos darbuotojų veiksmai ir priimti sprendimai, nagrinėjant V. B. ir J. B. prašymus, neatitiko teisės aktų nuostatų, nes komisijos nariai nepakankamai nuodugniai išnagrinėjo Lietuvos centrinio valstybės archyvo Vilniaus miesto valdybai pateiktus dokumentus ir atkūrė nuosavybės teises atsakovams V. B. ir J. B. į žemės sklypą, kuris jų tėvui A. B. nuosavybės teise nepriklausė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija pripažino šiuos pažeidimus.

Teismas konstatavo, kad 1999 m. birželio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimai Nr. 01-222 dėl žemės sklypų neatlygintinio suteikimo nuosavybėn J. B., 1999 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimai Nr. 01-272 dėl žemės sklypų neatlygintinio suteikimo nuosavybėn V. B. laikytini neteisėtais, priimtais pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų nuostatas, todėl pripažintini negaliojančiais. Pripažinus negaliojančiais nurodytus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus, atsiranda teisinis pagrindas pripažinti negaliojančiais ir sandorius, sudarytus nurodytų sprendimų pagrindu, kaip neatitinkančius įstatymų reikalavimų ir prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.

Teismas, vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 1 ir 4 dalimis, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju tretieji asmenys, įsigiję ginčo žemės sklypus pagal negaliojančiomis pripažintinas sutartis, buvo sąžiningi, sandorio sudarymo metu nežinojo ir negalėjo žinoti, kad perleidžiantys žemės sklypus asmenys neturi į juos teisių, kad nėra jokio pagrindo abejoti trečiųjų asmenų sąžiningumu, kad dalyvaujantys byloje asmenys neginčija trečiųjų asmenų sąžiningumo ir jį pripažįsta, be to, nėra duomenų, kad perleisti žemės sklypai buvo prarasti dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, konstatavo, jog ginčo žemės sklypai negali būti išreikalauti iš jų įgijėjų ir perduoti valstybės nuosavybėn natūra. Teismas nurodė, kad, pripažinus negaliojančia 2001 m. kovo 2 d. sutartį, kuria atsakovas V. B. perleido lygiomis dalimis atsakovėms Z. P. ir G. B. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą, restitucija objektyviai negali būti taikoma, nes nėra daiktų ir teisių, kuriuos šalys galėtų natūra grąžinti viena kitai. Teismas konstatavo, kad iš atsakovų V. B. ir J. B. priteistina jiems grąžintų, o vėliau jų perleistų žemės sklypų vertė – piniginis grąžinto turto ekvivalentas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovų J. B. ir V. B. nesąžiningumą ar kaltę, konstatavo, kad iš jų priteistina mažiausia jiems grąžintų žemės sklypų vertė, t. y. vertė, egzistavusi nuosavybės teisių atkūrimo metu, kuri nurodyta VĮ Registrų centro Informacinių paslaugų skyriaus 2006 m. sausio 30 d. rašte Nr. (7.2./1147)s-725.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų V. B., J. B. apeliacinį skundą, 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir sprendimo rezoliucinę dalį suformulavo taip: nurodė, kad: 1) ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 01-222 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. B.“, kuriuo J. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant jai 0,0900 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 01-272 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B.“, kuriuo V. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant jam 0,0900 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš valstybės atsakovui V. B. 1000 Lt advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti atlyginimo; priteisė iš valstybės atsakovui G. Ch. 900 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliaciniu skundu neginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio padavimo įstatymo nustatytu terminu ir todėl dėl šių išvadų nepasisakė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad į bylą iš archyvų, be archyvinių pažymėjimų, taip pat buvo pateikti šie dokumentai: 1939 m. balandžio 25 d. notarinio akto nuorašas, notaro F. R. notarinių veiksmų 1939 m. knygos 1939 m. gegužės 19 d. įrašo Nr. 913, 914 nuorašas, Vilniaus miesto Lietuvos g. 8 nekilnojamojo turto ipotekos knygos trijų įrašų nuorašai, Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąrašo išrašo nuorašas. Kadangi archyviniai pažymėjimai surašomi archyvuose esančių dokumentų pagrindu, tai archyvuose esantys dokumentai turi svarbesnę įrodomąją reikšmę.

Teisėjų kolegija nurodė, kad 1939 m. balandžio 25 d. notariniu aktu buvo patvirtinta pardavimo pasižadėjimo sutartis. Pardavimo pasižadėjimo sutarties 1 paragrafe nurodyta, kad F. K. pagal amžinosios knygos Nr. 4216 ipotekos sąrašą turi amžinojo činšo teisę į turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio plotas 5654,7 kv. m. Šios sutarties 2 paragrafe nurodyta, kad A. K. pirmiau aprašytą nekilnojamąjį turtą su pastatais ir kitokiais priklausiniais pasižada perduoti savo patikėtinės F. K. vardu A. B. ir įsipareigoja jos vardu surašyti pas notarą kanceliarijoje pardavimo aktą iki 1939 m. gegužės 19 d. Sutarties 5 paragrafe nurodyta, kad A. K. savo patikėtinės F. K. vardu užtikrina pirkėją A. B., kad pardavimo akto surašymo dieną minėtas nekilnojamasis turtas bus neapsunkintas skolų ir įsipareigojimų ir, jeigu kredito reguliavimui ipotekai neužtektų sutarties kainos, skirtumą padengs pardavėjas iš savo lėšų.

Teisėjų kolegija nurodė, kad į bylą pateiktame iš Vilniaus miesto notarų archyvinio fondo notaro F. R. notarinių veiksmų registracijos 1939 m. knygos 1939 m. gegužės 19 d. įrašo Nr. 913, 914 nuoraše nurodyta: aktas amžinojoje knygoje, ipotekos Nr. 4216, eil. Nr. 19, pagal kurį A. K. įgaliotojos F. K. vardu jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (anksčiau), o dabar – (duomenys neskelbtini), kurio plotas 5654,7 kv. m, su statiniais ir priklausiniais pardavė A. B. nuosavybėn už dešimt tūkstančių zlotų, sumokėtų akte nurodytu būdu.

Teisėjų kolegija nurodė, kad į bylą pateiktame iš Vilniaus apskrities ipotekos įstaigos archyvinio fondo (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto ipotekos knygos įrašo nuoraše nurodyta: A. B. (A. B.) pirko činšo teisę iš F. K. (F. K.) už dešimt tūkstančių zlotų pagal pirkimo pardavimo aktą, surašytą Vilniaus notaro P. R. (F. R.), 1939 m. gegužės 19 d., reg. Nr. 913, eil. Nr. 19; įrašyta Vilniaus ipotekos skyriaus 1939 m. liepos 1 d. nutarimu; atkelta iš ipotekos knygos Nr. 4216.

Teisėjų kolegijos nuomone, į bylą pateiktų kitų dviejų ipotekos knygos įrašų nuorašų duomenys nesusiję su A. B. įsigytais iš F. K. činšo teise ar nekilnojamuoju turtu.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pateiktame į bylą iš Vilniaus miesto savivaldybės archyvinio fondo Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąrašo išrašo nuoraše nurodyta, kad A. B. (A. B.) (duomenys neskelbtini) turėjo 0,60 ha žemės (0,58 ha ariamos, 0,2 ha kitos žemės).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje yra prieštaringų duomenų apie tai, ar A. B. nusipirko iš F. K. nekilnojamąjį turtą (žemę su pastatais), ar činšo teisę. Teisėjų kolegija sprendė, kad notarinių veiksmų registracijos 1939 m. knygoje įrašas yra pirminis dokumentas, o atkeltas iš ipotekos knygos Nr. 4216 įrašas ipotekos knygoje yra išvestinis dokumentas. Notarinių veiksmų knygoje įrašas atliktas paties notaro notarinio veiksmo atlikimo momentu ir todėl notaras negalėjo klaidingai įrašyti, kad turtas parduodamas A. B. nuosavybėn. Po notaro įrašu pasirašė A. B. Atkeltame iš ipotekos knygos Nr. 4216 įraše ipotekos knygoje nenurodyta įrašo atkėlimo data ir koks konkrečiai asmuo tai atliko, nurodytos tik pareigos, o vietoje parašo įrašyta: „(parašas)“. Minėtu notariniu aktu patvirtintos pardavimo pasižadėjimo sutarties 2 paragrafu pardavėjas įsipareigojo parduoti nekilnojamąjį turtą, bet ne činšo teisę, t. y. sutarties 2 paragrafo sąlygose nustatyta, kad būsimos pirkimo–pardavimo sutarties objektas bus ne daiktinė teisė (činšo teisė), bet nekilnojamasis turtas (žemė su pastatais ir priklausiniais). Teisėjų kolegija pagal sutarčių aiškinimo taisykles aiškindama notariniu aktu patvirtintos pardavimo pasižadėjimo sutarties 5 paragrafo sąlygas sprendė, kad pardavėjo įsipareigojimas neapsunkinti parduodamo nekilnojamojo turto skolomis ir įsipareigojimsis iki pardavimo akto surašymo dienos reiškia pardavėjo įsipareigojimą įsigyti nuosavybės teise parduodamą nekilnojamąjį turtą iki pardavimo akto surašymo dienos, nes činšo mokėjimas yra įsipareigojimas. Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 514 straipsnyje nustatyta, kad iš privataus turėtojo, pasilikusio įtvirtintą nuosavybės teisę (savininko), činšo teisė įgyjama sutartimi, dovanojimo raštu ar kitokiu aktu. Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies teisės normos reglamentavo nuosavybės teisės įgijimą, taip pat sutarčių pasibaigimą ir panaikinimą. Dėl to asmuo, valdantis žemę činšo teise, turėjo galimybę ir teisę tokią žemę pirmiau nurodytų teisės normų nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn. Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 707 straipsnyje nustatyta, kad turtų teisių įtvirtinimas daromas: 1) tvirtybiniais, notariniais, pareiškiamaisiais arba naminiais aktais; 2) perduodant patį turtą arba įvedant į jo turėjimą. Teisėjų kolegijos nuomone, notarinių veiksmų registracijos 1939 m. knygoje įrašas patvirtina, kad buvo įvykdyta notariniu aktu patvirtintos pardavimo pasižadėjimo sutarties 5 paragrafo sąlyga, pardavėja F. K. įgijo nuosavybės teisę į parduodamą nekilnojamąjį turtą (žemę su statiniais ir priklausiniais) ir A. K., veikiantis įgaliotojos F. K. vardu, 1939 m. gegužės 19 d. notariniu aktu patvirtinta sutartimi nekilnojamąjį turtą pardavė A. B. nuosavybėn. Nekilnojamojo turto (žemės su statiniais ir priklausiniais) pardavimą nuosavybėn patvirtina ir didelė pirkimo–pardavimo sutarties kaina. Teisėjų kolegija sprendė, kad notarinių veiksmų registracijos 1939 m. knygoje įrašas paneigia išvestinio, atkelto iš ipotekos knygos Nr. 4216, įrašo ipotekos knygoje duomenų teisingumą. Atkelto iš ipotekos knygos Nr. 4216 įrašo ipotekos įrašo duomenų klaidingumą patvirtina pirmiau nurodyti šio įrašo atlikimo trūkumai (datos, įrašą atlikusio konkretaus asmens nenurodymas). Atkeltas įrašas atliktas ipotekos knygos skiltyje, kurioje įrašytinas savininkas, ir šioje skiltyje nenurodyti nekilnojamojo turto – žemės – kiti savininkai. Pagal Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies teisės normas savininkas turtą valdė nuosavybės teise.

Teisėjų kolegija sprendė, kad A. B. nuosavybės teise įgijo ir valdė žemės sklypą iki 1940 m. nacionalizacijos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl to nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais ieškiniu ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 01-222, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teisę į J. B. tenkančią buvusio savininko A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1680 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 1999 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 01-272, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į V. B. tenkančią buvusio savininko A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį – 0,1696 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1696 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), V. B. ir J. B. sudarytus sandorius, ir ieškinys dėl šios dalies atmestinas (1964 m. CK 47 straipsnis, CK 1.80 straipsnis, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame kunde nurodyti šie argumentai:

1. Pirminis dokumentas, kuriame buvo išreikšta šalių (F. K. ir A. B.) valia sudaryti sandorį ir parduoti teises į nekilnojamąjį turtą, yra 1939 m. gegužės 19 d. sutartis. Šios sutarties originalas nėra išlikęs, tačiau yra 1939 m. balandžio 25 d. pardavimo pasižadėjimo sutarties, kuri savo esme atitinka preliminariąją sutartį, tekstas. Sutarties 1 paragrafe nurodyta, kad F. K. pagal amžinosios knygos Nr. 4216 ipotekos sąrašą turi amžinojo činšo teisę į turtą, esantį (duomenys neskelbtini) anksčiau, o dabar – (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra surašoma preliminariosios sutarties pagrindu, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat turėjo būti nurodyta, jog pardavėjas parduoda, o pirkėjas įgyja činšo teises, o ne perleidžia nuosavybės teises, nes pardavėjas negali perduoti pirkėjui daugiau teisių, negu pats turi. 1918-1940 m. Vilniaus krašte galiojusių Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis reglamentavo činšo teisę kaip vieną iš turto turėjimo bei naudojimo, atskirtų nuo nuosavybės teisės, formų. Činšo teisė nesuteikė nuosavybės teisės į turtą, todėl asmenims, šia teise valdžiusiems žemę, nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos.

Notarinės knygos ir jose esantys išrašai buvo vidiniai notaro veiklos rezultatus liudijantys dokumentai. Įrašai šiose knygose buvo atliekami notarui patvirtinus teisines pasekmes sukeliančius veiksmus. Taigi, remiantis šiomis aplinkybėmis, galima daryti išvadą, kad notaro knygose esantys išrašai yra tik notaro darbo dokumentai ir yra išvestiniai iš oficialiųjų dokumentų – sutarčių, kurios būna patvirtintos notaro. Būtent sutarčių nuostatos turėtų būti vertinamos kaip rodančios tikrąją šalių valią.

Teismui pateiktuose dviejuose archyviniuose dokumentuose, F. R. 1939 m. balandžio 25 d. notarinio akto nuoraše, taip pat (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto ipotekos knygoje esančiuose išrašuose yra nurodyta, kad A. B. (A. B.) buvo perleista činšo teisė. Tačiau teismas juos vertino tik kaip išvestinius įrodymus ir remdamasis vien tik notarinių veiksmų atlikimo knygos išrašais, kurie yra ne teises sukuriantis dokumentas, o notaro atliktų veiksmų fiksavimo priemonė, padarė išvadą, kad A. B. įgijo nuosavybės teise aptariamą žemės sklypą.

Teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė tikimybių pusiausvyros principą, neteisingai įvertino įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (2002 m. gegužės 13 d. nutartis Nr. 3K-3-691/2002). Kasatorius sutinka, kad archyviniuose dokumentuose nurodyta prieštaringa informacija apie A. B teises į sklypą (duomenys neskelbtini), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad daugiau archyvinių dokumentų rodo, kad F. K. valdė minėtą nekilnojamąjį turtą činšo teise, taip pat į bendrą taisyklę, kad asmuo negali perduoti daugiau teisių, negu turi, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, darytina išvadą, kad A. B. įgijo činšo teisę į minėtą žemės sklypą. Pažymėtina, kad tokią išvadą 2005 m. rugpjūčio 19 d. ir 2006 m. birželio 23 d. raštuose buvo išreiškusi ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

2. Teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000). Teismas, aiškindamasis pardavimo pasižadėjimo sutartį, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad jos 1 paragrafe nurodyta, kad F. K. turi amžinojo činšo teisę į jau minėtą turtą. Teismas šios sutarties nuostatos neanalizavo. Daiktinės teisės, inter alia činšo teisė, gali būti perkamos ir parduodamos. Sutarties 5 paragrafe reglamentuojamas nekilnojamojo turto perleidimas, o nekilnojamasis turtas gali būti perleistas jį valdyti ne tik nuosavybės teise. Činšo teisė taip pat suteikia asmeniui teisę perleisti asmeniui valdyti turtą, tačiau asmuo negali juo disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. sausio 3 d. konsultacija Nr. A3-6). Asmuo negali perduoti daugiau teisių, negu turi. Taigi, F. K. galėjo parduoti savo turimą činšo teisę, bet ne perleisti savo nuosavybės teisę, nes jos neturėjo. Teismas nepagrindė jokiais įrodymais teiginio, kad atsižvelgus į sutarties kainą, galima daryti išvadą, jog buvo parduoti pastatai ir A. B. juos įgijo nuosavybės, o ne činšo teise.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovė J. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašė kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, aiškindamas pardavimo pasižadėjimo sutarties 5 paragrafo nuostatas, teisingai sprendė, kad pardavėjo įsipareigojimas neapsunkinti parduodamo nekilnojamojo turto skolomis ir įsipareigojimais iki pardavimo akto surašymo dienos reiškia pardavėjo įsipareigojimą įsigyti nuosavybės teise paduodamą nekilnojamąjį turtą iki pardavimo akto surašymo dienos, nes činšo mokėjimas yra įsipareigojimas. Pardavimo pasižadėjimo sutarties 2 paragrafe įtvirtintas pardavėjo įsipareigojimas parduoti nekilnojamąjį turtą, bet ne činšo teisę. Tai, kad A. B. pirko nekilnojamąjį turtą, o ne činšo teisę, patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės archyvinio fondo Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąrašo išrašo nuorašas, kuriame nurodyta, kad A. B. (A. B.) (duomenys neskelbtini), turėjo 0,60 ha žemės.

Teismas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, sutarčių aiškinimo taisyklėmis, visiškai teisingai ir pagrįstai sprendė, kad atsakovės tėvas nusipirko nekilnojamąjį turtą, o ne činšo teisę į jį.

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra pasisakęs dėl įrodymų vertinimo taisyklės (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis taisyklėje suformuluotu principu, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovės tėvas įgijo ne činšo teisę į nekilnojamąjį turtą, bet nekilnojamąjį turtą. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl yra paneigtas ir kodėl negali būti remiamasi atkeltu įrašu Nr. 4216 ipotekos knygos skiltyje. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės tėvas 5654,70 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (vėliau – (duomenys neskelbtini)), su statiniais ir priklausiniais įsigijo ir valdė nuosavybės teise.

3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai aiškino 1939 m. gegužės 19 d. sudarytą sutartį pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles, išsamiai ištyrė tikruosius šalių ketinimus.

Atsakovas V. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašė palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį; priteisti atstovavimo išlaidas – 9000 Lt. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Notaro F. R. notarinių veiksmų registracijos 1939 m. knygoje esančiame 1939 m. gegužės 19 d. įraše Nr. 913, 914 nurodyta, kad ginčo turtas A. B. buvo parduotas nuosavybėn.

1939 m. balandžio 25 d. notarinio akto 2 paragrafas patvirtina, kad F. K. įsipareigojo A. B. parduoti ne činšo teisę, bet nekilnojamąjį turtą.

Kad atsakovo tėvas ginčo žemę įgijo nuosavybėn, patvirtina Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 1996 m. sausio 30 d. pažymėjimo Nr. 36-13 ir 1995 m. gegužės 12 d. pažymėjimo Nr. 88-B duomenys. A. B. teisės į ginčo žemę yra apibrėžtos aiškiai – jis žemę yra įgijęs nuosavybės teisėmis.

Visi 1939 m. balandžio 25 d. notarinio akto paragrafai patvirtina, kad ateityje šalys ketino pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį, kuria bus parduotos ne činšo teisės, o konkretus nekilnojamasis turtas, neapsunkintas skolomis ir įsipareigojimais.

2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino, kad 1939 m. balandžio 25 d. notarinis aktas, reg. Nr. 721/39, savo esme ir turiniu galėtų būti laikomas preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi. Teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo aplinkybę, kad notarinių veiksmų registracijos 1939 m. knygoje įrašas, kuriame nurodyta, kad A. K., atstovaudamas F. K., pardavė A. B. nuosavybėn 5654,70 kv. m žemės sklypą su pastatais ir priklausiniais, yra pirminis dokumentas, o atkeltas iš ipotekos knygos Nr. 4216 įrašas ipotekos knygoje yra išvestinis. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovų tėvas nuosavybės teise įgijo ir valdė žemės sklypą iki 1940 m. nacionalizacijos.

Atsakovas G. Ch. atsiliepimu į kasacinį skundą prašė atmesti kasacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai notaro F. R. notarinių veiksmų registracijos 1939 m. knygą laikė pirminiu įrodymu, o amžinosios knygos Nr. 4216 įrašą – išvestiniu įrodymu. Teismas įrodymus vertino sistemiškai, laikėsi įrodymų pusiausvyros ir pakankamumo principų.

2. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsniu, šiame kodekse įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės, aiškinant pardavimo pasižadėjimo sutartį, netaikomos.

Apeliacinės instancijos teismas pardavimo pasižadėjimo sutartį aiškino sąžiningai, sistemiškai, nepažeisdamas CK 6.193 straipsnio nuostatų, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007), atsižvelgė į šalių atliktus veiksmus po sutarties sudarymo.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

1. Esminis klausimas šioje byloje yra tai, ar pareiškėjų tėvas A. B. valdė žemę nuosavybės ar činšo teise. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės atkuriamos savininkui, t. y. asmeniui, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras remiasi tuo, kad pareiškėjų tėvas A. B. iki žemės nacionalizavimo valdė žemę ne nuosavybės, bet činšo teise.

Pareiškėjai prašė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste. Prie Lenkijos prijungtame Vilniaus krašte, taigi ir Vilniaus mieste, civilinės teisės pagrindą sudarė šiose vietovėse iki Lenkijos žemių okupacijos galiojusi rusų teisė, su joje jau lenkų valdžios padarytais pakeitimais. Dėl to pagrindinis Vilniaus krašte galiojusios teisės šaltinis liko Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis – Rytų žemių civilinė teisė, išdėstyta dviejų tomų leidinyje (Prawo cywilne ziem wshodnich. Tom X cz. I zwodu praw rosijskich. Warszawa – 1932). Jame skelbiamas rusų sąvado tekstas lenkų kalba su pataisomis ir papildymais, padarytais Lenkijos įstatymų leidėjo, taip pat Aukščiausiojo teismo bei buvusio rusų Senato teismų praktika.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. spalio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1201/2002, konstatavo: „Činšo teisė apibūdinama kaip žemės valdymo teisė, t. y. teisė amžinai ir paveldėtinai valdyti (turėti) žemę ir naudotis už tam tikrą savininko naudai suderėtą, kartą visam amžiui nustatytą, metinį atlyginimą, vadinamąjį činšą, kuris gali būti pakeistas tiktai tvarka ir atvejais, aiškiai pažymėtais akte, kuriuo ta činšo teisė nustatyta“. Analogiškai činšo teisę apibrėžė ir 1929 m. birželio 29 d. Įstatymo miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybėms ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemės sutvarkyti vykdymo taisyklių 10 paragrafas (Žin., 1929 m. birželio 25 d., Nr. 304/2043). Činšo teisėje žemės valdymo ir naudojimo teisė atskirta nuo nuosavybės teisės. 1926 m. Įstatyme nustatyta, kad žemes, pradėtas valdyti činšo ar neturtinės nuomos teisėmis prieš 1876 m. birželio 9 d., įstatymas pripažįsta jas perleidžiamomis valdantiems asmenims nuosavybėn be išperkamųjų mokesčių. Už tokias žemes jų buvę savininkai Žemės reformos įstatymo 58 paragrafe numatyto atlyginimo negauna (1926 m. Įstatymo 5 paragrafas). 1926 m. Įstatymas suteikia neterminiams nuomininkams, kurie pradėjo nuomoti tą žemę po 1876 m. birželio mėn. 9 d., teisę jų valdomas žemes išsipirkti nuosavybėn, sumokant valstybės iždui šio įstatymo numatytus išperkamuosius mokesčius (Įstatymo 6 paragrafas). Tai, kad činšas buvo ilgalaikė nuoma, konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2005. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-396/2007, konstatavo, kad činšo teisė buvo viena iš turėjimo bei naudojimo, atskiro nuo nuosavybės teisės, formų. Taigi žemės sklypo turėjimas ir naudojimas činšo teise nėra pagrindas atkurti nuosavybės teisę pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

Pažymėtina, kad minėto Vilniaus krašte galiojusių Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalyje nebuvo pakeitimų dėl činšo teisės reglamentavimo. Apie tai neužsimena ir byloje dalyvaujantys asmenys. Taigi šioje byloje turi būti vadovaujamasi tokiu teisiniu reglamentavimu, kad nuosavybės teisės į činšo teise valdytą žemę negali būti atkurtos.

2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjų tėvas A. B. valdė žemę činšo teise. Remdamasis tais pačiais įrodymais apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą – kad pareiškėjų tėvas A. B. valdė žemę ne činšo, bet nuosavybės teise. Taigi šioje byloje yra skirtingų teismo instancijų įrodymų vertinimo problema.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti kitokias išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Aiškinant šią įstatymo normą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis. Tačiau tokios išvados turi būti pagrįstos ir atitikti bylos aplinkybes.

Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Teismo įsitikinimą formuoja vieni ar kiti įrodymai. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu pareiškėjo pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą esant, nei jos nesant. Būtent tokias išvadas padarė pirmosios instancijos teismas. Byloje yra trys rašytiniai įrodymai, kuriais iš esmės rėmėsi šis teismas – 1939 m. balandžio 25 d. notarinis aktas (T. 1, b. l. 29-31, jo vertimas – T. 1, b. l. 32-33), 1939 m. gegužės 19 d. padarytas įrašas notarinių veiksmų registre (T. 1, b. l. 34, jo vertimas – T. 1, b. l. 35) ir įrašas, padarytas remiantis Vilniaus Ipotekos skyriaus 1939 m. liepos 8 d. nutarimu (T. 1, b. l. 199, įrašas atliktas lietuvių kalba). Kiti Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduoti dokumentai remiasi minėtu notariniu aktu ir įrašais ir juose naujų duomenų nėra. Šis (1939 m. liepos 8 d.) įrašas atkeltas iš ipotekos knygos 4216 numerio. Šiame, vėliausiame įraše, nurodyta, kad A. B. pirko iš F. K., t. y. iš notariniame akte nurodyto asmens, činšo teisę į turtą. 1939 m. gegužės 19 d. padarytame notarinių veiksmų registro įraše (T. 1., b. l. 35) nurodyta, kad A. B. parduotas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (anksčiau), o dabar – (duomenys neskelbtini), kurio plotas – 5654,70 kv. m, su statiniais ir priklausiniais. Šiame (1939 m. gegužės 19 d.) įraše atskirai dėl žemės nepasisakyta. Remdamasis tokia formuluote, pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad, nesant 1939 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir esant notariniam aktui, kad F. K. žemės sklypą valdė činšo teise, bei vėliausiajam įrašui apie činšo teisės perleidimą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas (CPK 183, 185 straipsniai).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą, vadovavosi įrodinėjimo taisyklėmis, logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padarė nešališkas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo padaryto įrodymų įvertinimo teisingumo. Kitaip vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo pirmosios instancijos teismo įrodinėjimo taisyklių ar kitokių įrodymų vertinimo ydingumo pažeidimo. To, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė įstatymų nustatytas įrodinėjimo taisykles, nekonstatuoja ir kasacinis teismas. Naujų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Šio teismo išvada, kad pagal Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalį činšo teisė galėjo pasibaigti, yra prielaida, kuria negali būti grindžiamas teismo sprendimas (CPK 177 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo padarė priešingą išvadą, kad žemę A. B. valdė ne činšo, bet nuosavybės teise.

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas procesinės ir materialinės teisės normas taikė netinkamai, todėl šios instancijos teismo nutartis naikintina. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos, todėl paliktinas galioti šios instancijos teismo sprendimas.

Ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinis skundas patenkintas, todėl atsakovui G. Ch. išlaidos advokato pagalbai apmokėti nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimą.

Kasacinio teismo nutarties nuorašą išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Pranas Žeimys