Civilinė byla Nr. 3K-3-259/2008 (S)
Procesinio sprendimo kategorija 128.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Metelių regioninio parko direkcijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Metelių regioninio parko direkcijai, Lazdijų rajono savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Metelių regioniniame parke buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais. Šis juridinis faktas nustatytinas teismine tvarka, nes savivaldybės architektūros tarnyba neišduoda projektavimo sąlygų statybai dėl to, kad pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti sodybos buvimo pareiškėjo žemės sklype.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo J. K. pareiškimas netenkintas.
Teismas nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo turimame žemės sklype anksčiau buvo sodyba. Pagal byloje pateiktus oficialiuosius rašytinius dokumentus (duomenys neskelbtini), toje vietovėje, kurioje dabar yra pareiškėjo 4,49 ha žemės sklypas, nuo 1955 metų buvo trys sodybos, tačiau nė vienas iš šių dokumentų nepatvirtina konkrečių šių sodybų buvimo vietų (duomenys neskelbtini). Vieninteliai tikslią sodybų vietą patvirtinantys oficialieji rašytiniai dokumentai yra 1947 m. ir 1957 m. kariniai topografiniai žemėlapiai, kurie patvirtina, kad 1947-1957 metais toje (duomenys neskelbtini)vietovėje, kurioje yra pareiškėjui priklausantis 4,49 ha žemės sklypas, buvo dvi sodybos vienoje linijoje prie kelio, o pareiškėjui priklausančiame 4,49 ha žemės sklype jokios sodybos nebuvo, bei 1956 m. karinė ortofotonuotrauka – objektyviai ir tiksliai sodybų išsidėstymą parodantis įrodymas, patvirtina, jog 1956 m. buvusi M. K. sodyba dar nebuvo sudegusi, joje dar buvo gyvenama, tačiau ji nebuvo pareiškėjui dabar priklausančiame 4,49 ha žemės sklype, nes šiame sklype jokios sodybos niekada nebuvo. Kiti bylos įrodymai šioje nuotraukoje užfiksuotų aplinkybių nepaneigia. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo žemės sklype niekada nebuvo jo seneliui M. K. priklausiusios sodybos, todėl netenkino pareiškimo nustatyti tokį juridinį faktą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo J. K. apeliacinis skundas tenkintas ir nuspręsta panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 4 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškimą tenkinti: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Lazdijų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais.
Sprendime apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Dėl to bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas.
Remiantis (duomenys neskelbtini) 1958-1967, 1958-1960 m. ūkinių knygų įrašais ir Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašu Lazdijų rajone, Buckūnų kaime, t. y. toje vietovėje, kur dabar yra pareiškėjo 4,49 ha žemės sklypas, nuo 1955 m. buvo trys sodybos, tačiau nė vienas iš šių įrodymų nepatvirtina konkrečių šių sodybų buvimo vietų. Šie įrodymai yra oficialūs, dėl to turi didesnę įrodomąją galią nei tuomečiai kariniai topografiniai žemėlapiai ir karinė ortofotonuotrauka. Įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų ir pateiktų liudytojų parodymų, kuriais patvirtinamas statinių egzistavimas pareiškėjo nurodytoje vietoje, visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjo įrodinėjamų aplinkybių buvimą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Metelių regioninio parko direkcija prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, panaikinti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime pažeidė civilinio proceso betarpiškumo ir procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 14 ir 17 straipsniai), nes teismas pripažino pareiškėjo netiesioginius (subjektyvius) įrodymus pranašesniais už suinteresuoto asmens pateiktus tiesioginius (objektyvius) įrodymus. Teismas nepagrįstai atmetė karinių topografinių žemėlapių ir ortofotonuotraukos duomenis ir vadovavosi pareiškėjo pateiktais rašytiniais duomenimis ir jo kviestais liudytojais. Esant abejonių dėl žemėlapių duomenų, teismas galėjo skirti ekspertizę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-562/2004, paaiškinta, kad nustatant pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą sodybos buvimo faktą turi būti vertinamos ne tik aplinkybės dėl sodybos buvimo tam tikroje vietoje, tačiau pareiškėjas taip pat turi įrodyti, kad buvusi sodyba priklausė jam. Šios įrodinėtinos aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamos.
Prisidėjimu prie suinteresuoto asmens Metelių regioninio parko direkcijos kasacinio skundo suinteresuotas asmuo Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas palaiko kasaciniame skunde išdėstytą prašymą.
Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimą ir (ar) nutartį teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir prisidėjime prie jo kasatorių keliami procesinės teisės normų dėl juridinę reikmę turinčio fakto nustatymo ir materialinės teisės normos, kuri prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę, aiškinimo ir taikymo klausimai, kuriais teisėjų kolegija pasisako.
Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, tačiau tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, todėl teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylą, turi nustatyti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios pareiškėjo asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia. Teismų priimtais sprendimais konstatuota, kad pareiškėjas juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties sklype, esančiame Metelių regioniniame parke, buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais sieja su teisės atstatyti sodybos statinius įgijimu. Prašomas nustatyti faktas siejamas su turtinių teisių, nustatytų Saugomų teritorijų įstatyme, atsiradimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Nagrinėjamu atveju prašomam nustatyti faktui juridinę reikšmę suteikia Saugomų teritorijų įstatymas (9 straipsnio 2 dalies 8 puntas); pažymėjime apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį nurodyta, kad pareiškėjui priklauso 4,49 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, įgytas dovanojimo sutarties pagrindu, šiame dokumente nenurodyta, kad sklype būtų kokių nors statinių; dėl projektavimo sąlygų gavimo pareiškėjas kreipėsi į rajono savivaldybės administracijos architektūros tarnybą, kuri nurodė, kad pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti, kad pareiškėjo turimame žemės sklype buvo sodyba. Teisėjų kolegija sprendžia, kad laikytinos pagrįstomis teismų išvados, jog CPK 444, 445 straipsniuose nurodytos aplinkybės dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo teisme egzistuoja, pareiškėjas kitokia, ne teismo tvarka, negali gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą dėl sodybos buvimo pareiškėjo turimame žemės sklype.
Materialioji teisė, suteikianti prašomam nustatyti faktui juridinę reikšmę, minėta, yra Saugomų teritorijų įstatymas, taip pat Metelių regioninio parko apsaugos reglamentas (patvirtintas aplinkos ministro 2000 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. D1-12), kuris yra aktualus nagrinėjamu atveju. Saugomų teritorijų įstatyme (9 straipsnio 2 dalies 8 punktas) draudžiama draustinyje statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, taip pat vietose, nustatytose draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Metelių regioninio parko reglamente. Teisėjų kolegija pažymi, kad juridinis faktas, jog sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais - buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas, Metelių regioninio parko apsaugos reglamento 5 punktas). Metelių regioninio parko apsaugos reglamento 5, 16.2 punktuose ir Statybos techninio reglamento „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (patvirtinto aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289) 5.38 punkte išvardyti sodybą sudarantys objektai: gyvenamasis namas ir jo priklausiniai. Aptariamam faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais. Šiam faktui konstatuoti gali būti remiamasi ir viena iš faktinių aplinkybių, nurodytų įstatyme ir reglamente (pvz., yra išlikę buvusių statinių liekanų ir pan.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek įstatyme, tiek reglamente nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės (yra išlikusių pastatų ir (ar) sodų liekanų, sodyba pažymėta vietovės ar kituose planuose) yra duomenys, apibrėžiantys tą pačią sodybą, kurios pagrindinis daiktas yra gyvenamasis namas (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas, CK 4.12 straipsnis, 4.13 straipsnio 2 dalis, 4.19 straipsnis, Metelių regioninio parko apsaugos reglamento 5 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto ir pareiškėjui dėl susidėjusios žemėnaudos teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas. Priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios. Toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnis, CK 4.19 straipsnis). Aptarto Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatų aiškinimo yra laikomasi kasacinio teismo praktikoje (2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. Labanoro regioninio parko direkcija, bylos Nr. 3K-3-373/2007, 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Transporto pasaulis“ v. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, bylos Nr. 3K-3-472/2007 ir kt.).
Pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinį faktą, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba – gyvenamasis namas su jo priklausiniais, kaip įrodymu rėmėsi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyta aplinkybe buvusiai sodybai patvirtinti: buvusio sodo liekanų nuotraukomis, vietovės žemėlapiais. Pirmosios instancijos teismas įvertindamas pareiškėjo nurodytus įrodymus nurodė, kad pareiškėjo pateiktos vaismedžių nuotraukos nėra įrodymas, patvirtinantis, kad buvusi sodyba buvo būtent pareiškėjo žemės sklype, nuotraukose matomi vaismedžiai niekaip nesusieti su konkrečia vietove. Teismas dėl juridinio fakto nustatymo taip pat rėmėsi kitais byloje surinktais įrodymais ir padarė išvadą, kad nė viena iš byloje dalyvavusių suinteresuotų šalių nesuabejojo M. K. sodybos buvimo faktu, tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba. Teismas pažymėjo, kad sodybų vietą patvirtinantys oficialieji rašytiniai įrodymai yra 1947 metų kariniai topografiniai žemėlapiai, kurie patvirtina, kad 1947-1957 metais toje (duomenys neskelbtini) vietovėje, kurioje yra pareiškėjui priklausantis 4,49 ha žemės sklypas buvo dvi sodybos vienoje linijoje prie kelio, o pareiškėjui priklausančiame 4,49 ha žemės sklype sodybos nebuvo, bei 1956 m. karinė ortofotonuotrauka – tiksliai sodybų išsidėstymą parodantis įrodymas, patvirtina, jog 1956 m. buvusi M. K. sodyba dar nebuvo sudegusi, tačiau ji nebuvo pareiškėjui dabar priklausančiame 4,49 ha žemės sklype. Teismas pažymėjo, kad kiti bylos įrodymai nepaneigia šioje nuotraukoje užfiksuotų aplinkybių, teismas nesirėmė prieštaringais liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype nebuvo jo seneliui M. K. priklausiusios sodybos, todėl netenkino pareiškimo nustatyti tokį juridinį faktą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, priimtu išanalizavus byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija neanalizuoja plačiau bylos duomenų, spręsdama dėl teisės taikymo remiasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendime prieitomis išvadomis dėl įrodymų pakankamumo prašomam faktui nustatyti. Šio teismo išvada, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo pareiškėjo senelio M. K. sodyba, neatitinka byloje surinktų įrodymų visumos. Teisėjų kolegija pažymi, kad juridinį faktą apeliacinės instancijos teismas nustatė neatlikęs visų byloje surinktų įrodymų analizės ir priėmė sprendimą, kuris dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir dėl to netinkamo materialinės teisės normų taikymo negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (CPK 448 straipsnis, Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis 8 punktas; CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl šis sprendimas yra naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas) turi būti aiškinamasi, ar asmuo, prašantis nustatyti, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, buvo šios sodybos savininkas. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, ir tokią reikšmę prašomam nustatyti faktui suteikia materialinė teisė. Teisėjų kolegija nurodo, kad Saugomų teritorijų įstatyme, Metelių regioninio parko reglamente nenustatyta, kad pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, turi įrodyti, jog jam ši sodyba priklausė. CPK 443 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimas pradedamas pareiškėjo pareiškimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėju dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo gali būti kiekvienas asmuo, kuris negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. lapkričio 15 d. sprendimu J. K. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią 4,49 ha buvusio savininko M. K. žemės dalį, grąžinant natūra. J. K. ši žemės sklypą 2002 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartimi padovanojo pareiškėjui J. K. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjas yra žemės sklypo 4,49 ha Lazdijų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), savininkas, šiame dokumente nenurodyta, kad sklype būtų kokių nors statinių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas yra tinkamas asmuo kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis), ir pažymi, kad kasacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 4 d. sprendimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Janina Januškienė
Sigitas Gurevičius
