Dėl žalos atlyginimo bei darbo sutarties sąlygos pakeitimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-267/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

14.1; 14.6; 125.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovui UAB „Swiss logistic“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo ir atsakovo UAB „Swiss logistic“ priešieškinį ieškovui P. M. dėl žalos atlyginimo bei darbo sutarties sąlygos pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas P. M. prašė: 1) nustatyti, kad darbo sutartis su juo nutraukta pagal Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 3 dalį ir DK 124 straipsnio 1 dalį, ir įpareigoti atsakovą UAB „Swiss logistic“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „RST Baltic“) nustatyta tvarka užpildyti darbo sutartį; 2) priteisti iš atsakovo neišmokėtą kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dalį ir 9967,92 Lt išeitinę pašalpą; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos (2007 m. sausio 8 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad jis nuo 2006 m. spalio 2 d. dirbo atsakovo įmonėje direktoriumi. Pagal darbo sutartį jam buvo nustatytas 5000 Lt mėnesinis atlyginimas ir 28 darbo dienų kasmetinės minimalios atostogos. 2007 m. sausio 12 d. ieškovas gavo atsakovo 2007 m. sausio 8 d. pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą ir 2007 m. sausio 8 d. atsakovo vienintelio akcininko sprendimą, kuriuose nurodoma, kad jis atšauktas iš direktoriaus pareigų ir darbo sutartis nutraukiama nuo 2007 m. sausio 8 d. Ieškovas nurodė, kad per visą darbo laiką jam nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl darbo kokybės, atsakovą tenkino jo kvalifikacija ir išsilavinimas. Darbo sutartis nutraukta nesant jo kaltės. Pranešime dėl darbo sutarties nutraukimo nurodytos atleidimo priežastys neatitinka tikrovės. 2007 m. sausio 2 d. pasibaigus bandomojo laikotarpio terminui, ieškovas dirbo toliau. Ieškovo teigimu, turėtų būti tikslinamas jo atleidimo iš darbo pagrindas ir darbo sutartis nutraukta ne pagal ABĮ 20 straipsnį, o pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį ir DK 124 straipsnio 1 dalį. Ieškovas nurodė, kad, nutraukdamas darbo sutartį, atsakovas pažeidė DK 140 straipsnio 2 dalį, 141 straipsnį, 177 straipsnio 2 dalį, 206 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atleidimo iš darbo dieną atsakovas su ieškovu nevisiškai atsiskaitė: neišmokėjo dalies kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 9967,92 Lt išeitinės pašalpos pagal DK 140 straipsnio 2 dalį. Pagal DK 141 straipsnio 3 dalį atsakovas, uždelsęs atsiskaityti su ieškovu ne dėl šio kaltės, turi sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką.

Atsakovas UAB „Swiss logistic“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti rašymo klaidą 2006 m. spalio 2 d. darbo sutarties su ieškovu 8 punkte ir patvirtinti 28 kalendorinių (o ne darbo) dienų kasmetinių minimalių atostogų terminą, taip pat priteisti iš ieškovo 1800 Lt padarytai žalai atlyginti. Atsakovas nurodė, kad su ieškovu sudarytoje darbo sutartyje įsivėlė spausdinimo klaida – sutarties 8 punkte vietoje „kalendorinių dienų“ buvo atspausdinta „darbo dienų“, – kuri pastebėta tik gavus ieškovo ieškinį. Atsakovas paaiškino, kad jis visiškai atsiskaitė su ieškovu 2007 sausio 9 d. Išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 2 dalį ieškovui nepriklauso, nes jis atleistas dėl jo kaltės (kaltais veiksmais prarado vienintelio atsakovo akcininko pasitikėjimą), be to, nepasibaigus jo išbandymo terminui. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas iš kasos paėmė kaip avansą už pirkimus grynaisiais 1800 Lt, tačiau šių pinigų negrąžino ir jokių dokumentų apie atliktus pirkimus nepateikė, taigi privalo atlyginti padarytą žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. birželio 20 d. sprendimu ieškovo P. M. ieškinį patenkino: pripažino, kad ieškovo ir atsakovo UAB „Swiss logistic“ 2006 m. spalio 2 d. sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį ir DK 124 straipsnio 1 punktą, bei įpareigojo atsakovą per penkiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atitinkamai užpildyti ieškovo darbo sutartį, priteisė ieškovui iš atsakovo 8786 Lt išeitinės išmokos, 496,39 Lt neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 25 002,39 Lt vidutinio darbo užmokesčio sumą už uždelstą atsiskaityti laiką nuo ieškovo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat po 239,69 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio (skaičiuojant penkių dienų darbo savaitę) už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. birželio 21 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, sprendimo dalį dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio (4393 Lt) nukreipė vykdyti skubiai; atsakovo UAB „Swiss logistic“ priešieškinį patenkino iš dalies ir priteisė atsakovui iš ieškovo 1800 Lt; atsakovo atsisakymą nuo priešieškinio reikalavimo dėl 379 Lt priteisimo priėmė ir šią civilinės bylos dalį nutraukė; kitą priešieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad 2006 m. spalio 2 d. darbo sutartimi ieškovas buvo priimtas į atsakovo bendrovės direktoriaus pareigas. Sutartyje šalys nustatė 5000 Lt dydžio mėnesinį atlyginimą (sutarties 3 punktas), 28 darbo dienų kasmetines minimalias atostogas (sutarties 8 punktas), taip pat trijų mėnesių išbandymo terminą (sutarties 4 punktas). Spręsdamas šalių ginčą, kada baigėsi bandomasis laikotarpis, teismas nustatė, kad ieškovas sirgo nuo 2006 m. lapkričio 30 d. iki 2006 m. gruodžio 8 d., ir, vadovaudamasis DK 106 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią į išbandymo terminą neįskaitomi laikotarpiai, kai darbuotojas nebuvo darbe, konstatavo, jog ieškovo išbandymo terminas prasitęsė devyniomis kalendorinėmis dienomis ir baigėsi 2007 m. sausio 11 d. (DK 26 straipsnis). Teismas nustatė, kad atsakovo 2007 m. sausio 8 d. pranešime dėl darbo sutarties nutraukimo nurodyta atleidimo priežastis – ieškovo kvalifikacijos, profesinių bei asmeninių gebėjimų akivaizdi neatitiktis jo einamoms vadovo pareigoms, taip pat netinkamai ieškovo atliekamas darbas, reikalaujantis didelių papildomų investicijų ir taip pažeidžiantis darbdavio interesus. Atleidimo data nurodyta 2007 m. sausio 8 d. Teismas konstatavo, kad šis pranešimas pagal turinį negali būti laikomas įspėjimu apie būsimą atleidimą, nes juo informuojama apie jau esamą darbo santykių nutraukimą, taigi atsakovas atleido ieškovą pažeisdamas DK 107 straipsnio 1 dalies reikalavimą įspėti darbuotoją, atleidžiamą nepasibaigus išbandymo terminui, prieš tris dienas iki atleidimo. Be to, 2007 m. sausio 8 d. pranešimas nebuvo motyvuojamas DK 107 straipsniu. Nustatęs, kad buvo pažeista DK 107 straipsnyje nustatyta atleidimo tvarka, teismas konstatavo, jog ieškovo atleidimas šiuo pagrindu yra neteisėtas. Teismas taip pat nurodė, kad bendrovės vadovas gali būti atleidžiamas pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, jį išrinkusio juridinio asmens organui (šiuo atveju – vieninteliam akcininkui) pasinaudojus ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje suteikta teise atšaukti bendrovės vadovą iš einamų pareigų, tačiau tokiu atveju taikytinos DK normos, reglamentuojančios darbo sutarties pasibaigimo priežastis, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimą bei atsiskaitymo tvarką. Teismas konstatavo, kad ABĮ 37 straipsnio 3 dalis yra specialioji 20 straipsnio normos atžvilgiu, todėl pripažino tenkintinu ieškovo reikalavimą pakeisti jo atleidimo pagrindą, vietoje ABĮ 20 straipsnio (pagal šį ieškovas buvo atleistas) nurodant ABĮ 37 straipsnio 3 dalį ir DK 124 straipsnio 1 punktą. Teismas nurodė, kad toks pakeitimas neturi įtakos ieškovo kaltės buvimui ar nebuvimui. Kaltės klausimas reikšmingas nagrinėjant ieškovo reikalavimą priteisti išeitinę išmoką. Pareiga įrodyti ieškovo kaltę šiuo atveju tenka atsakovui. Teismas konstatavo, kad atsakovas ieškovo kaltės neįrodė, nes: UAB „Reotoma“ ir UAB „Teltransa“ jokios veiklos nevykdė, taigi neįrodyta, kad ieškovas darbo pas atsakovą metu vadovavo šioms bendrovėms, vykdžiusioms analogišką ieškovo veiklai veiklą; atsakovo teiginys, kad ieškovas naudojosi bendrovės lėšomis apmokėti už jo ir jo draugės apgyvendinimo paslaugas viešbučiuose, nepatvirtintas faktiniais duomenimis, taip pat neįrodyti ieškovo netinkamo elgesio su bendrovės darbuotojais bei jo neūkiškumo ar kompetencijos trūkumo faktai; atsakovas neįrodė ir galimų nuostolių dėl, atsakovo teigimu, jo interesų neatitinkančių ieškovo veiksmų su telekomunikacijų paslaugas teikiančiomis bendrovėmis UAB „Eurocom“, UAB „Omnitel“. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, atsižvelgdamas į teismų praktikoje suformuotą įrodymų pakankamumo taisyklę, padarė išvadą, kad ieškovas nėra kaltas dėl darbo sutarties ir pavedimo teisinių santykių su juo nutraukimo ir kad atsakovas tai padarė savo iniciatyva, pasinaudodamas absoliučia teise. Atleidus ieškovą be jo kaltės, pagal DK 140 straipsnio 2 dalį jam turi būti išmokama dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa. Teismas taip pat nustatė, kad darbo sutarties 8 punkte šalys susitarė dėl 28 darbo dienų kasmetinių minimalių atostogų termino. Teismas nepripažino šios darbo sutarties sąlygos rašymo apsirikimu, todėl nenustatė teisinio pagrindo ją keisti, ir šį priešieškinio reikalavimą atmetė. Atsakovas, remdamasis 28 kalendorinių, o ne darbo dienų atostogų terminu, išmokėjo ieškovui 1287,14 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o turėjo išmokėti 1783,53 Lt. Dėl to teismas priteisė ieškovui 496,39 Lt dydžio neišmokėtą kompensacijos dalį. Teismas konstatavo, kad atsakovas, neišmokėjęs kompensacijos ir išeitinės išmokos, pažeidė DK 141 straipsnio 2 dalies reikalavimą atleidimo dieną visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, todėl pagal DK 141 straipsnio 3 dalį turi sumokėti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką. Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų, teismas nustatė, kad pagal 2006 m. gruodžio 8 d. kasos išlaidų orderį ieškovui buvo išmokėtas 1800 Lt avansas už pirkinius grynaisiais. Ieškovas turėjo grąžinti į bendrovės kasą šią sumą arba pateikti jų panaudojimą pateisinančius dokumentus, tačiau to nepadarė, todėl teismas pripažino pagrįstu atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl 1800 Lt priteisimo iš ieškovo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB „Swiss logistic“ apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalis, kuriomis ieškovui iš atsakovo priteista 8786 Lt išeitinė išmoka, 25 002,39 Lt suma už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo bei vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo, panaikino ir šiuos ieškinio reikalavimus atmetė; sprendimo dalis, kuriomis pakeistas ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas, priteista jam 496,39 Lt. kompensacijos už nepanaudotas atostogas, atmestas priešieškinio reikalavimas dėl rašymo klaidos darbo sutartyje nustatymo bei patenkintas priešieškinio reikalavimas dėl 1800 Lt priteisimo atsakovui UAB „Swiss Logistic“ iš ieškovo, taip pat sprendimo dalį, kuria priimtas atsakovo atsisakymas nuo priešieškinio dėl 379 Lt priteisimo ir dėl tos dalies byla nutraukta, paliko nepakeistas; atliko patenkintų piniginių ieškinio ir priešieškinio reikalavimų tarpusavio įskaitymą ir konstatavo, kad atsakovui iš ieškovo priteista 1303,61 Lt; pakeitė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija pripažino iš dalies pagrįstu apelianto reikalavimą pripažinti, kad ieškovas buvo atleistas dėl jo kaltės, taigi jam neturėjo būti mokama išeitinė išmoka. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal DK 107 straipsnio 1 dalį darbdavys neturi pareigos mokėti išeitinę išmoką darbuotojui, atleidžiamam nepasibaigus jo išbandymo laikotarpiui, kai darbdavys pripažįsta, jog išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai yra nepatenkinami. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria priteista išeitinė išmoka ieškovui, teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti nebūtina nustatyti ieškovo kaltę dėl jo atleidimo, pakanka konstatuoti, kad egzistuoja kitas DK nustatytas pagrindas nemokėti išeitinės išmokos atleidžiamam darbuotojui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas nepasibaigus darbo sutartyje nustatytam trijų mėnesių išbandymo terminui, tačiau konstatuodamas DK 107 straipsnio pažeidimą visapusiškai neįvertino įmonės vadovo, kaip darbo teisinių santykių subjekto, statuso ypatumų ir neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad kompetentingiems įmonės valdymo organams priėmus sprendimą atšaukti įmonės vadovą iš pareigų, jis gali būti atleidžiamas iš darbo nesilaikant DK įtvirtintų reikalavimų įspėti darbuotoją apie būsimą atleidimą. Dėl to teisėjų kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovo atleidimas DK 107 straipsnio pagrindu, prieš tai jo neįspėjus, laikytinas neteisėtu. Be to, ieškovo atleidimo iš darbo priežasčių formuluotė, teisėjų kolegijos nuomone, suponuoja išvadą, kad ieškovas atleistas dėl to, jog bandomuoju laikotarpiu nepateisino darbdavio lūkesčių, tai atitinka DK 107 straipsnyje nurodytą priežastį – nepatenkinamą išbandymo rezultatą. Nors nei pranešime apie ieškovo darbo sutarties nutraukimą, nei atsakovo vienintelio akcininko sprendime atšaukti ieškovą iš bendrovės vadovo pareigų ši atleidimo priežastis nenurodyta, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismui nustačius, kad ieškovas atleistas nepasibaigus išbandymo terminui, o ieškovui apeliacine tvarka šios aplinkybės neginčijus, konstatuotina, jog atsakovo sprendimas nemokėti ieškovui išeitinės išmokos buvo pagrįstas ir teisėtas. Dėl to teisėjų kolegija pripažino nepagrįsta ir naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 8786 Lt išeitinė išmoka. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad darbdavys DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu turėjo teisę nemokėti išeitinės išmokos ieškovui net ir nenustatęs jo kaltės dėl atleidimo. Vertindama ieškovo argumentus dėl jo kaltės nebuvimo, teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007 išdėstyta pozicija, kad, atsižvelgiant į įmonės vadovo teisinės padėties aspektus, vadovo kaltė dėl atleidimo iš pareigų turi būti vertinama pagal kriterijus, nustatytus atsižvelgiant į jo teisinį statusą, ir ją lemia ne tik darbo drausmės pažeidimai DK nuostatų prasme, tačiau ir akcininkų pasitikėjimo juo praradimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, pripažino, kad yra pagrindas manyti, jog ieškovas, dirbdamas įmonės vadovu, prarado vienintelio atsakovo akcininko pasitikėjimą; tai, remiantis suformuota teismų praktika, savaime lemia vadovo kaltę, taigi pirmosios instancijos teismo motyvai dėl ieškovo kaltės nebuvimo keistini, tačiau ieškovo atleidimo pagrindas paliktinas tas pats, nes kaltės buvimas ar nebuvimas šiam neturi įtakos. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl klaidos ieškovo darbo sutartyje sulygstant 28 darbo dienų kasmetinių minimalių atostogų trukmę. Nusprendusi, kad išeitinė išmoka ieškovui neišmokėta pagrįstai, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti su ieškovu tik dėl 496,39 Lt dydžio kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, tačiau atsižvelgė į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu, kurio ieškovas neginčija, atsakovui iš ieškovo priteista 1800 Lt žalos atlyginimo. Nustačiusi, kad ieškovo atleidimo iš darbo dieną šis atsakovui buvo skolingas didesnę pinigų sumą, nei jam laiku neišmokėta kompensacijos dalis už nepanaudotas atostogas (496,39 Lt), teisėjų kolegija nerado pagrindo pripažinti atsakovą uždelsus atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, nurodžiusi, kad šiuo atveju taikytinas ginčo šalių tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymas, atsakovui iš ieškovo priteisiant tik 1303,61 Lt. Konstatavus, kad nebuvo uždelsta atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, nėra pagrindo priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką pagal DK 141 straipsnio 3 dalį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas P. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį, kuria panaikintos Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalys, kuriomis ieškovui iš atsakovo priteista 8786 Lt išeitinė išmoka, 25 002,39 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo bei vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo ir atmesti reikalavimai dėl išeitinės išmokos bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, taip pat atliktas patenkintų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų įskaitymas bei pakeistas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnį bei rungimosi ir dispozityvumo principus (CPK 12, 13 straipsniai), peržengė apeliacinio skundo ribas, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje suformuluota taisyklė, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2000). Atsakovas apeliaciniame skunde nekėlė DK 107 straipsnio netinkamo taikymo klausimo ir nesirėmė aplinkybe, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas darbo sutartyje nustatyto išbandymo termino metu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl aplinkybių ir įstatymo pažeidimų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, o įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2001, 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2004, 2006 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006).

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino, todėl netaikė DK 140 straipsnio 2 dalies. Išvada dėl to, kad ieškovui nepriklauso išeitinė išmoka, padaryta remiantis tik ta aplinkybe, jog jis atleistas bandomuoju laikotarpiu, tačiau, minėta, ši aplinkybė buvo konstatuota peržengiant apeliacinio skundo ribas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino keistinu pirmosios instancijos teismo argumentą, kad nėra ieškovo kaltės dėl jo atleidimo iš pareigų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įmonės vadovo kaltės klausimu, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nenuosekli. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007, pagal kurią akcininkų pasitikėjimo praradimas savaime lemia vadovo kaltę. Tačiau kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuluota taisyklė, kad įmonė, atleisdama vadovą akcininkų sprendimu esant pastarojo kaltei, turi įrodyti atleidžiamo iš darbo asmens kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-954/2003, 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-841/2003). Be to, nustatant darbo sutarties nutraukimo priežastį turi būti vadovaujamasi darbo įstatymais, o pagal šiuos reikalaujama, kad įmonė įrodytų darbuotojo kaltę dėl darbo sutarties pasibaigimo, nes kaltė nepreziumuojama. Dėl to norint konstatuoti, kad administracijos vadovas prarado akcininkų pasitikėjimą ir tai lemia jo kaltę dėl darbo santykių pasibaigimo, būtina nustatyti ne tik aplinkybę, jog vienintelis akcininkas nepasitiki administracijos vadovu, bet ir tai, kad toks nepasitikėjimas yra pagrįstas byloje nustatytomis (atsakovo įrodytomis) aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007 dar ir dėl to, kad toje byloje buvo kitokios faktinės aplinkybės – konstatuoti įmonės vadovo padaryti įstatymo pažeidimai bei kaltė dėl įmonės nuostolingos veiklos.

3. Netinkamai taikydamas pirmiau nurodytas teisės normas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista 25 002,39 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo. Be to, net ir tuo atveju, jeigu ieškovo atleidimas būtų pripažintas teisėtu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad atsakovas atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo ieškovui 496,39 Lt kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Konstatavęs uždelsimą atsiskaityti, teismas turėjo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 141 straipsnio 3 dalies normą, pažymėjo, kad DK nenurodyta aptariamos išmokos sumažinimo galimybės, tačiau tai, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga; aptariamos išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymo ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2006, 2006 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2006). Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad atleidimo iš darbo dieną ieškovas buvo skolingas atsakovui 1800 Lt (didesnę pinigų sumą nei jam laiku neišmokėta kompensacijos dalis už nepanaudotas atostogas), todėl nesą pagrindo pripažinti atsakovą uždelsus atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, netyrė ir nepasisakė dėl ieškovo atsikirtimo, jog ieškovo skola atsakovui nepanaikina fakto, kad atsakovas su ieškovu laiku neatsiskaitė. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad pagal DK 226 straipsnį draudžiama daryti išskaitas iš išeitinės pašalpos, kompensacinių ir kitų išmokų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Swiss logistic“ prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Kasatoriaus argumentai dėl CPK 12, 13 ir 320 straipsnių pažeidimo nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, konstatavo, kad teismas nesaistomas apeliacinio skundo nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, kai to reikalauja viešasis interesas, nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose bei V dalyje nurodytų kategorijų bylas, taigi darbo bylose teismas privalo būti aktyvus tiek siekdamas apsaugoti privatų darbuotojo, tiek ir viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005, 2007 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2007). Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartimi Nr. 3K-3-260/2007, atmestini, nes toje byloje buvo panašios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami šiai bylai svarbūs klausimai, be to, teismas rėmėsi ne tik nurodyta, bet ir kitomis kasacinio teismo nutartimis. Kasatorius grindžia skundą anksčiau priimtomis kasacinio teismo nutartimis, neatsižvelgdamas į tai, kad teismai privalo vadovautis aktualiausia teismų praktika, atitinkančia dabartinę padėtį visuomenėje ir valstybėje.

2. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad akcinės bendrovės vadovo, dirbančio pagal darbo sutartį, teisinė padėtis yra specifinė, nes jo darbo santykius reglamentuoja ne tik darbo, bet ir civilinės teisės normos. ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta absoliuti kompetentingų bendrovės valdymo organų (šiuo atveju – vienintelio akcininko) teisė atšaukti bei atleisti iš pareigų jų išrinktą bendrovės vadovą. Šios aplinkybės paneigia kasatoriaus argumentus dėl būtinybės įrodyti darbuotojo kaltę, atleidžiant jį iš darbo. Be to, kompententingiems bendrovės valdymo organams priėmus sprendimą atšaukti įmonės vadovą iš pareigų, jis gali būti atleidžiamas iš darbo nesilaikant DK įtvirtintų reikalavimų įspėti apie būsimą atleidimą. Taigi atsakovo atleidimas nuo išeitinės išmokos mokėjimo kasatoriui yra teisėtas ir pagrįstas, nes atsakovas turi tokią teisę pagal DK 107 straipsnio 1 dalį.

3. Apeliacinės instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovas buvo atleistas iš pareigų pagal DK 107 straipsnio 1 dalį, praradęs vienintelio akcininko pasitikėjimą. Teismui nustačius, kad kasatorius buvo atleistas iš darbo nepasibaigus bandomajam laikotarpiui, nėra pagrindo taikyti DK 140 ir 141 straipsnius, todėl kasatoriaus argumentai dėl šių normų netinkamo aiškinimo ir taikymo atmestini. Be to, kasatorius apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl 1800 Lt priteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atleidimo iš darbo dieną kasatorius buvo skolingas atsakovui didesnę pinigų sumą, nei šiam laiku nesumokėta kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalis, neturėjo pagrindo pripažinti atsakovą uždelsus atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir taikyti DK 141 straipsnio 3 dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Teismas pagrįstai taikė šalių tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo bendrovės vadovui; dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo galimybės

Uždarosios akcinės bendrovės vadovas yra specifinę teisinę padėtį turintis darbo teisinių santykių subjektas. Bendrovės vadovas visų pirma yra bendrovės vienasmenis valdymo organas. Jis organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, atstovauja bendrovei, pagal suteiktų įgalinimų ribas veikdamas bendrovės vardu sudaro sandorius, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus bei vykdo kitas jam įstatymo ir bendrovės įstatų suteiktas funkcijas. Kita vertus, bendovės vadovas taip pat yra ir bendrovės darbuotojas, su kuriuo sudaroma darbo sutartis, taigi jis yra ir darbo santykių, siejančių jį su bendrove, dalyvis – darbuotojas. Taigi klausimus, susijusius su bendrovės vadovu, reglamentuoja tiek secialieji teisės aktai, tiek DK normos. Bendrovės vadovo, kaip specifinio darbo teisinių santykių subjekto, teisinį statusą visų pirma reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas (toliau – ABĮ). Bendrovės vadovo rinkimo ir atšaukimo bei atleidimo iš pareigų tvarka nustatyta ABĮ 37 straipsnyje, kuriame įtvirtinta visuotinio akcininkų susirinkimo absoliuti kompetencija šiais klausimais. Darbo sutarties pasibaigimo galimybė, sutartį nutraukiant ne tik DK, bet ir kituose įstatymuose įtvirtintu pagrindu, nustatyta DK 124 straipsnio 1 punkte. Šios normos turi būti nurodytos nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu (ABĮ 37 straipsnis, DK 124 straipsnio 1 punktas). ABĮ nereglamentuoja atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos, todėl šiuo klausimu turi būti laikomasi DK 141 straipsnio reikalavimų. Pagal šiuos, atleisdamas iš darbo darbuotoją, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, t. y. turi būti išmokamos visos darbuotojui priklausančios pinigų sumos. Tuo atveju, jeigu darbdavys uždelsia atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės, įstatyme darbuotojui nustatyta tam tikra garantija – įpareigojimas darbdaviui sumokėti darbuotojui jo vidutinį atlyginimą už visą uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). DK neaptarta galimybė sumažinti už uždelstą atsiskaityti laiką mokėtinos išmokos dydžio, ši išmoka pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nelaikoma neprotingai didelė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2006, 2006 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2006). Kita vertus, aiškinant DK 141 straipsnio 3 dalį, svarbu pažymėti, kad šios normos paskirtis yra daugiaplanė: tiek kompensacinė (darbuotojui), tiek prevencinė ir nubaudimo (darbdaviui). Nurodyti šios normos tikslai gali būti pasiekti bei efektyvūs tik tada, kai darbdaviui paskirta sankcija bus proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui. Svarbu, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos neatsirastų nepagrįstai didelis neadekvatumas (disproporcija) ir kad taip nebūtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimai. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimas už visą uždelsimo laiką atitiks teisės normos tikslus, tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas naudojant vien gramatinį šios normos aiškinimą prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos darbdaviui taikymą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Tokį šios normos aiškinimą formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008). Aktualu tai, kad darbdavys įstatymo įpareigotas nurodytą išmoką mokėti už visą uždelsimo atsiskaityti laiką, neatsižvelgiant į tai, jog buvo kilęs šalių ginčas dėl išmokos ar jos dalies mokėjimo pagrįstumo. Šios pareigos neeliminuoja ir tokia situacija, kai atleidžiamas iš darbo darbuotojas yra skolingas darbdaviui. Aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks reikalavimų įskaitymas galėtų būti taikomas tik sutikus darbuotojui. Nesant tokio susitarimo, net ir kilus ginčui, nagrinėtinam teisme, aplinkybė, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, išlieka teisiškai reikšminga ir lemia darbdavio pareigą sumokėti darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje įvardytą arba, priklausomai nuo darbuotojui neišmokėtos sumos dydžio, proporcingai mažesnę sumą. Darbdavio, uždelsusio atsiskaityti su darbuotoju, prievolė atsiskaityti bei mokėti kaip sankciją atitinkamą išmoką darbuotojui yra tęstinė ir, minėta, apima visą uždelsimo laiką. Šią aplinkybę apygardos teismo teisėjų kolegija ignoravo, todėl teisėjų kolegijos išvada apie teismo nutarties priėmimo metu egzistavusį darbdavio piniginės prievolės darbuotojui dydį bei laikotarpį neatitinka DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatų.

DK 226 straipsnyje, kuris savo ruožtu yra ir blanketinė norma, įtvirtintas draudimas daryti išskaitas iš išeitinių, kompensacinių ir kitų išmokų, iš kurių pagal įstatymus neišieškoma. Šios bylos atveju teismų konstatuota, kad darbdavys su darbuotoju (atsakovas su ieškovu) neatsiskaitė nesumokėdamas kompensacijos už dalį nepanaudotų kasmetinių atostogų. CK 739 straipsnyje išvardytos pajamų rūšys (pinigų sumos), iš kurių negali būti išieškoma, o CK 6.134 straipsnyje – atvejai, kada draudžiamas įskaitymas. Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriskiriama nei prie sumų, iš kurių būtų draudžiama išieškoti, nei prie atvejų, kada draudžiamas įskaitymas. Tačiau, minėta, įskaitymas nepašalina darbdavio pareigos atsiskaityti, atsirandančios DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu. Šioje byloje šalių tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo klausimai buvo sprendžiami netinkamai išsprendus ieškovui priklausančios sumokėti kompensacijos už nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį dydžio klausimą, todėl ir galutinis įskaitymo rezultatas nustatytas neteisingai.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos nustatytos CPK 320 straipsnyje. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2000, 2006 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006 ir kt.). Pažymėtina, kad darbo bylą nagrinėjančiam teismui įstatymo suteiktas aktyvesnis vaidmuo, t. y. teismas nesuvaržytas rungimosi ir dispozityvumo principų (CPK 12, 13, 414 straipsniai). Atsakovas savo pareigą mokėti ieškovui išeitinę išmoką ginčijo nuo pat ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios. Aplinkybę, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta nepasibaigus ieškovo išbandymo terminui, konstatavo dar pirmosios instancijos teismas. Ši situacija prilygsta padėčiai, kai pareiškęs ieškinį teisme ieškovas išdėsto faktinį ieškinio pagrindą, o jo teisinį vertinimą bei pagrindiną atitinkamomis materialiosios teisės normomis ex officio privalo atlikti teismas. Šioje byloje apeliantui (atsakovui) ginčijant išeitinės išmokos mokėjimą bei teismui nustačius, kad darbdayvs darbo sutartį išbandymo terminui nepasibaigus nutraukė dėl to, kad buvo nepatenkintas darbuotojui pavesto darbo rezultatais, teismas, atsižvelgiant į jo aktyvų vaidmenį darbo bylose, ginčo santykių įvertinimui pritaikęs DK 107 straipsnio normas, apeliacinio skundo ribų neperžengė.

Kasatorius ginčija apeliacinio teismo išvadą dėl ieškovo kaltės, sudariusios pagrindą darbdaviui prarasti pasitikėjimą ieškovu kaip vadovu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad kaltės buvimas ar nebuvimas sprendžiant bendrovės vadovo atšaukimo iš pareigų bei darbo sutarties nutraukimo klausimus yra fakto klausimai. Kita vertus, kasacinis teismas formuoja teismų praktiką ta linkme, kad bendrovės vadovo teisinės padėties ypatumai lemia tai, jog jam keliami aukštesnio standarto reikalavimai negu kitiems įmonės darbuotojams, todėl vadovo kaltės klausimas turi būti sprendžiamas pagal kriterijus, nustatytus atsižvelgiant į vadovo teisinį statusą, o ne vertinant jo veiksmus drausminių nuobaudų už darbo drausmės pažeidimus skyrimo požiūriu. Bendrovės vadovą ir jo vadovaujamą bendrovę bei jos savininkus sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai. Šių santykių pagrindo – pasitikėjimo – praradimui gali turėti įtakos net ir mažiausi bendrovės vadovo veiklos ir elgesio nukrypimai nuo jam taikomų ypač aukštų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007). Nors kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo rėmėsi nurodyta nutartimi kaip precedentu, tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atitinkamą apeliacinės instancijos teismo išvadą lėmė ne tos nutarties argumentai, o teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Įrodymų vertinimo ir motyvacijos trūkumų apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptariamu klausimu kasacinis teismas nekonstatuoja.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis atmestas reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti priteisimo bei atliktas ieškinio ir priešieškinio reikalavimų tarpusavio įskaitymas. Grąžinus bylos dalį dėl šių klausimų apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jie spręstini atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus dėl DK 141 straipsnio 3 dalies normų taikymo bei priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sukeliamų pasekmių. Taip pat naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kita apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalis dėl priteisimo ieškovui iš atsakovo 25 002,39 Lt sumos už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo bei vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo ir šis ieškinio reikalavimas atmestas, taip pat nutarties dalis dėl patenkintų piniginių ieškinio ir priešieškinio reikalavimų tarpusavio įskaitymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas