Baudžiamoji byla Nr. 2K–222/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.2.1,1.2.18.5,1.2.18.7, 2.1.2.11.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Gintaro Godos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo A.K. S. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta 80 MGL (10 000 Lt) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
A. K. S. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą bei pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX–575 28 straipsnio 2 punktą atsakingas už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą bei pateikimą laiku, 2003 m. sausio 1 d.–2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą: pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, 2003 metais apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis–faktūromis) neįformino 43 832,70 Lt uždirbtų pajamų be PVM (9085,20 Lt, gautų iš A. D., 27 967,50 Lt, gautų iš I. R., ir 6780 Lt, gautų iš V. S.), 2004 metais – 10 033 Lt pajamų, gautų iš J. N., medžiagų nurašymo aktu neįformino 2003 metais sunaudotų medžiagų, atliekant darbus užsakovams V. S. ir 2004 metais J. N.; 2004 m. kovo 26 d. pagal PVM sąskaitą–faktūrą GBA 7213415 UAB (duomenys neskelbtini) pardavė 12,195 tonų metalo laužo, kurio įsigijimo nepagrindė dokumentais; pažeisdamas to paties įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, neišsaugojo 2004 m. lapkričio 15 d. UAB (duomenys neskelbtini) išrašytos PVM sąskaitos–faktūros KLT 08325, pagal kurią pirko elektrodų už 69,20 Lt, 2005 m. birželio 8 d. (duomenys neskelbtini) TŪB (duomenys neskelbtini) išrašytos sąskaitos–faktūros 5SA 02945, pagal kurią pirko sklendes ir vamzdžius už 317,42 Lt, 2005 m. kovo 25 d. UAB (duomenys neskelbtini) išrašytos PVM sąskaitos–faktūros EIC 0006537, pagal kurią pirko elektros prekes už 1068,79 Lt, 2005 m. kovo 31 d. UAB (duomenys neskelbtini) išrašytos PVM sąskaitos–faktūros EIC 0006598, pagal kurią pirko elektros prekes už 588,32 Lt, 2005 m. lapkričio 30 d. UAB (duomenys neskelbtini) išrašytos PVM sąskaitos–faktūros AAA 5983, pagal kurią pirko šulinių žiedus už 30,56 Lt, iš viso prekių už 2074,31 Lt; pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, 2003 metais medžiagų nurašymo aktais įformino ir apskaitoje pagal sutartį Nr. 7 SP UAB (duomenys neskelbtini) pastato centrinio šildymo sistemos remonto darbams atlikti faktiškai parodė nesunaudotų medžiagų už 2009,17 Lt ir pagal sutartis Nr. 8 ir 9, atliekant A. D. gyvenamojo namo šildymo sistemos montavimo darbus, nesunaudotų medžiagų už 1496,29 Lt, 2005 metais į buhalterinę apskaitą neįrašė UAB (duomenys neskelbtini) atliktiems darbams sunaudotų medžiagų pagal medžiagų nurašymo aktus – 2005 m. birželio 26 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktą Nr. 6, kuriuo įforminta sunaudotų medžiagų už 2501,96 Lt, 2005 m. rugsėjo 29 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktą Nr. 7, kuriuo įforminta sunaudotų medžiagų už 8030,97 Lt, ir 2005 m. gruodžio 8 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktą Nr. 9, kuriuo įforminta sunaudotų medžiagų už 1697,36 Lt, iš viso įforminta sunaudotų medžiagų už 12 230,29 Lt. Dėl šių pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos bei jos turto už 2003–2004 metus, o už 2005 metus – iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turto.
Be to, A. K. S. nuteistas ir už tai, kad, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 21 straipsnį atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX–575 28 straipsnio 2 punktą atsakingas už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą laiku, siekdamas išvengti 5756 Lt pelno mokesčio, savo parašu patvirtino ir 2004 m. spalio 5 d. Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2003 metų pelno (nuostolio) ataskaitą, kurioje įrašė neteisingus duomenis apie pajamas, pelną bei turtą, t. y. įrašė 95 624 Lt uždirbtų pajamų, 98 472 Lt parduotų prekių savikainą bei 2848 Lt patirto nuostolio, tačiau 2003 metais uždirbtas pajamas sumažino 4832 Lt – į pajamas neįtraukė iš A. D. gautų 9085,20 Lt, iš I. R. – 27 967,50 Lt, iš V. S. – 6780 Lt, 2003 m. veiklos sąnaudas padidino 3505,46 Lt, 2003 metų pelno (nuostolio) ataskaitoje parodė 2848 Lt nuostolį, dėl to, kad 43 832 Lt sumažino pajamas, sąnaudas padidino 3294 Lt, 2003 metais turėjo deklaruoti 44 278 Lt pelno; tęsdamas nusikalstamą veiklą, siekdamas išvengti 460 Lt pelno mokesčio, A. K. S. savo parašu patvirtino ir 2005 m. rugsėjo 29 d. Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2004 metų pelno (nuostolio) ataskaitą, kurioje įrašė neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, t. y. 2004 metų pelno (nuostolio) ataskaitoje įrašė 19 258 Lt uždirbtų pajamų bei 6448 Lt gauto nuostolio, tačiau 2004 metais apskaitos dokumentais neįformino 10 033 Lt gautų iš J. N., dėl to 2004 metais sumažino pajamas ir turėjo deklaruoti 3534 Lt pelno.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. S. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Kasatorius mano, kad jo veika nepagrįstai, t. y. netinkamai taikant bei aiškinant baudžiamąją ir administracinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, įvertinta kaip nusikalstama, neatsižvelgta į baudžiamojo įstatymo galiojimą laike (BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalys, BK 3 straipsnio 1 dalis), padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – kaltinime teisės aktai, kuriuos jis pažeidė, tiksliai nenurodyti ir tai suvaržė jo teisę į gynybą (BPK 10 straipsnis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, 219 straipsnio 1 dalies 3 punktas), apkaltinamasis nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų, nes jame netinkamai nustatytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės (BPK 1 straipsnis), nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė jį teisinančius įrodymus, neišdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai bei išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai).
BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinas požymis – siekimas išvengti mokesčių. Kasatorius teigia, kad šis požymis byloje nenustatytas. Kiekvienas asmuo laikomas nekaltu, kol įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nenustatoma kitaip, todėl teismas neturėjo aklai remtis specialisto išvadomis ir paaiškinimais, pažeidžiančiais jo nekaltumo prezumpciją. Jam inkriminuotas kaltinimas buvo ydingas ir tai lėmė neteisingo bei nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Teismų sprendimuose nėra duomenų, paaiškinančių, kodėl inkriminuota veika laikoma tęstine. Teismas privalėjo nustatyti ir įvertinti kiekvieną pateiktą dokumentą, nurodyti jo datą, numerį, oficialų pavadinimą, taip pat nurodyti, kokie konkretūs duomenys apie pajamas, pelną, turtą yra neteisingi. Išskaidžius atskiras veikas į atskirus epizodus (nes nebuvo jokio tęstinumo), būtų pagrindas jo veiką kvalifikuoti pagal BK 220 straipsnio 2 dalį. Be to, kasatorius teigia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino buhalterinės avanso sąvokos, jos prasmės ir reikšmės. Byloje yra duomenų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, kuriais remiantis jis turėjo pagrindą avanso neįtraukti į įmonės pajamas ir pelną. Jis mano, kad specialisto nustatyti duomenys nebuvo pakankamas pagrindas taikyti BK 220 straipsnį. Sprendžiant įrodymų tinkamumo klausimą, apskritai abejotina specialisto išvadų ir specialisto paaiškinimų įrodomoji reikšmė, todėl, kasatoriaus nuomone, buvo būtina paskirti ekspertizę. Ekspertui buvo būtina užduoti tuos pačius klausimus, kurie buvo užduoti specialistui, tačiau tik ekspertizės metu padarytomis išvadomis būtų įmanoma pašalinti neatitikimus tarp skirtingų specialistų išvadų ir paaiškinimų. Be to, ekspertui turėjo būti pavesta nustatyti konkrečius laikotarpius, kuriais buvo netinkamai įformintos įmonės uždirbtos pajamos, užpajamuotas ir nurašytas turtas, gautas pelnas, ir nustatyti konkrečius jo kaltus veiksmus, dėl kurių nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos, pajamų ar turto.
Kasatorius teigia, kad nuosprendyje nenurodyt, kurią iš BK 222 straipsnio 1 dalyje dispozicijoje numatytų draudžiamų veikų jis padarė, tačiau galima daryti išvadą, kad jis kaltinamas apgaulingu apskaitos tvarkymu. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Kasatorius mano, kad byloje nenustatyta jo tyčia sąmoningai pažeisti teisės aktų reikalavimus. Tik specialistai konstatavo faktą, kad buhalterinė apskaita tvarkoma netinkamai, ūkinės operacijos ir ūkinė veikla fiksuojama ne taip, kaip turėjo būti tvarkoma bei fiksuojama, todėl, kasatoriaus nuomone, buvo būtina paskirti finansinę ekspertizę (BPK 88, 208 straipsniai). Specialisto išvadą gali duoti bet kuris ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo paskirtas asmuo, turintis specialių žinių ir įgūdžių (BPK 89 straipsnis), tačiau žinių ir įgūdžių pakankamumas nustatomas tik subjektyviais specialistą skiriančio pareigūno vertinimo kriterijais. Eksperto išvadą duodantis asmuo neginčijamai yra labiau kvalifikuotas, jis ne tik turi reikiamų specialių žinių, bet ir yra įrašytas į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą. Byloje esančios specialistų išvados nėra kvalifikuotos, jų turinys bei galutiniai tyrimo rezultatai kelia abejonių. Iš dokumentuose aprašytos tyrimo eigos matyti, kad išvadas pateikęs specialistas pats ėmėsi jam pateiktų dokumentų teisinio vertinimo, todėl padarė klaidingas išvadas. Kaip matyti iš įstatymų, dėl kurių pažeidimo jis kaltinamas, turinio, reikšmės turi ir tai, kada užfiksuota ūkinė operacija ar ūkinis įvykis, kada atsirado galimybė juos užfiksuoti. Darant atitinkamas išvadas būtinos ne tik ekonominės, bet ir teisinės žinios, nes ekspertas turi spręsti sutarčių galiojimo, jų vykdymo, nutraukimo ir kt. klausimus remdamasis Civilinio kodekso šeštosios knygos normomis. Kasatorius teigia, kad kaltinime turėjo būti nurodyta teisės akto, kuriuo remiantis inkriminuojama nusikalstama veika, redakcija. Nuosprendyje nurodomo 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. IX–574 12 straipsnis buvo keičiamas 2003 m. liepos 1 d. įstatymu Nr. IX–1668 bei 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymu Nr. IX–1914, o 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX–575 28 straipsnis buvo keistas 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymu Nr. IX–1915, be to, šis straipsnis neturi 2 punkto. Iš apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas neanalizavo jo veikos kvalifikavimo klausimo, nenurodė, kurias iš BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų jis padarė. Be to, jis kaltinamas dokumentų neišsaugojimu, tačiau tokia veika nei BK 220 straipsnio 1 dalies, nei BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijose nenumatyta.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nesprendė ir baudžiamojo įstatymo galiojimo laike klausimo (BK 3 straipsnio 1 dalis). Baudžiamasis kodeksas, kuriame numatytos nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas, įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., o jam pateikti kaltinimai už nusikalstamas veikas, padarytas 2003 m. sausio 1 d.–2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad asmens baudžiamoji atsakomybė yra neatsiejama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-568/2006), todėl veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Teismas privalo kaltininko padarytą nusikalstamą veiką įvertinti pagal visus BK 3 straipsnyje numatytus kriterijus ir sprendimo motyvuose nurodyti, kodėl veiką padariusiam asmeniui yra taikomas veikos padarymo metu galiojęs arba kitas baudžiamasis įstatymas.
Kasatoriaus teigia, kad teismai turėjo pasisakyti ir dėl padarytų veikų atribojimo nuo Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytų analogiškų veikų (ATPK 172, 1721, 1731 straipsniai). Nuteistojo nuomone, jo padaryti veiksmai nepagrįstai pripažinti nusikalstamais.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo A. K. S. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadaryta, nuteistojo A. K. S. kaltė padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas nustatyta teismo posėdžio metu ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės į visus apeliaciniame skunde keltus klausimus atsakė, BPK 320 straipsnio nuostatų nepažeidė. Kasacinio skundo argumentas, kad byloje nenustatytas būtinas nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis – siekimas išvengti mokesčių – nepagrįstas. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai aprašyti nuteistojo A. K. S. veiksmai ir argumentuota, kodėl jie atitinka visus nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, požymius. Teismo išvados padarytos remiantis 2006 m. birželio 5 d., 2006 m. spalio 12 d. specialistų išvadomis ir 2007 m. balandžio 12 d. specialisto paaiškinimu bei kita bylos medžiaga. Surinktų duomenų pakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog A. K. S. veiksmai atlikti tiesiogine tyčia, o šių veiksmų atlikimo pobūdis rodo nuteistojo tikslą – siekimą išvengti mokesčių. Kasacinio skundo argumentas, kad teismai aklai rėmėsi specialisto išvadomis ir paaiškinimu, kuriais, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, jau preziumuojama baigtų nusikaltimų sudėtis, visiškai nepagrįstas. Įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, išvadas apie nuteistojo kaltę padarė teismas, o ne specialistai. Abiejų instancijos teismai pagrįstai A. K. S. veiksmus kvalifikavo kaip tęstinę nusikalstamą veiką, kurią sudaro keli tapatūs veikos epizodai ir kuriuos apima vieninga kaltininko tyčia. Padarytos veikos epizodai yra vienos nusikalstamos veikos sudėtinės dalys siekiant vieningo rezultato – išvengti mokesčių.
Baudžiamojo proceso kodekso normos nenumato būtinų atvejų, kai ekspertizės atlikimas yra privalomas. Ekspertizė, kaip viena iš įrodinėjimo priemonių, skiriama tik tada, kai manoma, jog atlikus ją gali būti gauti įrodinėtinoms aplinkybėms nustatyti reikšmingi duomenys. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo kaltei įrodyti pakanka byloje ištirtų įrodymų.
Nurodant Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo straipsnį padaryta techninė klaida negali būti pripažįstama esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, dėl kurio turėtų būti naikinamas ar keičiamas teismo sprendimas. Kiti kasatoriaus argumentai, kuriais bandoma ginčyti nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą, t. y. naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nėra pagrindo.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Kasatorius teigia, kad, pažeidžiant BPK 10 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies bei 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jo gynybos teisės, t. y. teisė žinoti kuo kaltinamas, buvo suvaržyta. Tai argumentuoja tuo, kad įstatymai, kuriuos jis pažeidė, tiksliai nenurodyti, kaltinime ir nuosprendyje nurodomas Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 12 straipsnis buvo keičiamos du kartus, o Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnis vieną kartą, be to, jis neturi 2–ojo punkto, todėl neaišku, kuri šių įstatymų redakcija buvo taikoma.
Kasatoriaus argumentai atmestini. 2003 m. liepos 1 d. įstatymu Nr. IX–1668 ir 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymu Nr. IX–1914 buvo pakeistos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 12 straipsnio 3 ir 4 dalių redakcijos. A. K. S. buvo kaltinamas ir nuosprendyje pripažinta įrodyta, kad jis pažeidė minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nebuvo nei keičiama, nei papildoma, todėl kasatoriaus nuorodos, kad nėra aišku, kuri įstatymo redakcija taikyta, yra visiškai nepagrįstos.
2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX–575 28 straipsnio 2 dalis 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymu Nr. IX–1915 buvo pakeista. Iki 2003 m. gruodžio 30 d. galiojusioje 28 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad už įmonės finansinę atskaitomybę, kuri neatitinka šio Įstatymo reikalavimų, atsako įmonės administracijos vadovas. Pagal naują šios dalies redakciją už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą laiku atsako įmonės vadovas, o neribotos civilinės atsakomybės įmonėse, jeigu jos finansinę atskaitomybę sudaro pagal šį Įstatymą, – turintis (turintys) teisę veikti įmonės vardu asmuo (asmenys). Įstatymo nuostata, kad už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą laiku atsako įmonės vadovas, nesikeitė, A. K. S. buvo kaltinamas ir nuteistas už tęstines 2003–2005 metų laikotarpiu padarytas nusikalstamas veikas, todėl kasatoriaus nuorodos, kad, nenurodžius Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnio 2 dalies redakcijos, buvo pažeistos jo gynybos teisės, taip pat atmestinos. Padaryta techninė klaida straipsnio 2 dalį įvardijant 2 punktu, negali būti laikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad tiek kaltinime, ties nuosprendyje yra nurodytas šio straipsnio 2 dalies turinys, kad pats nuteistasis neneigė ir kasaciniame skunde neneigia, kad, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, buvo atsakingas už finansinės atskaitomybės sudarymą bei pateikimą laiku.
Pranešime apie įtarimą, kaltinamajame akte bei nuosprendyje Įmonės finansinės atskaitomybės įstatymo bei Buhalterinės apskaitos įstatymo straipsniai, kuriuose nustatyti reikalavimai buvo pažeisti, yra nurodyti, todėl kasatoriaus teiginys, kad jo teisė žinoti kuo kaltinamas, taip pat ir už ką nuteistas buvo pažeista, pripažintinas nepagrįstu.
Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai rėmėsi specialisto išvadomis, byloje buvo būtina paskirti ekspertizę, nes ekspertas yra labiau kvalifikuotas, galintis padaryti pagrįstas išvadas, asmuo.
Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai gali būti nustatomi tiek kompetentingų įstaigų patikrinimu, revizijų aktais, tiek ir audito apskaita, specialisto išvada ar ekspertizės aktu. Ekspertizės skyrimas nėra privalomas proceso veiksmas. Pagal BPK 286 straipsnį teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu prašymų paskirti ekspertizę nebuvo pareikšta. Savo iniciatyva teismas paprastai skiria ekspertizę tais atvejais, jeigu nusprendžia, kad reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ji būtina, kad specialisto išvados prieštarauja kitai bylos medžiagai ir tai kelia abejonių jų pagrįstumu. Nagrinėjamoje byloje ekspertizė nebuvo skiriama, nes teismui, išnagrinėjus specialistų išvadas, paaiškinimus, liudytojų parodymus bei kitą bylos medžiagą, abejonių dėl specialisto išvados pripažinimo tinkamu įrodymų šaltiniu nekilo. Kasatoriaus nuorodos, kad specialisto išvada, kaip įrodymų šaltinis, yra menkesnė už ekspertizės aktą, yra nepagrįstos ir neteisingos. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą, nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas (BPK 20 straipsnis). Tai reiškia, kad ir ekspertizės aktas, palyginti su kitais įrodymais, neturi išskirtinės įrodomosios galios; tiek eksperto, tiek ir specialisto išvados vertinamos vadovaujantis bendraisiais įrodymų vertinimo kriterijais.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nepaskirdamas ekspertizės teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, t. y. neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir darydamas išvadas rėmėsi netinkamu įrodymų šaltiniu.
Kasatoriaus teiginys, kad priimtas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų, taip pat atmestinas. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nusikalstamų veikų aplinkybės, pripažintos įrodytomis, išdėstytos, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvai, kuriais vadovaujantis atmetami kiti įrodymai, nurodyti, nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai taip pat yra išdėstyti. Apkaltinamojo nuosprendžio neatitikimas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, iš esmės argumentuojamas tuo, kad nusikalstamų veikų aplinkybės pripažintos įrodytomis netinkamai įvertinus ištirtus įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžio pagrįstumas buvo patikrintas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Šis teismas konstatavo, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, visas bylos aplinkybes ištyrė išsamiai ir nešališkai, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Teisėjų kolegija, nenustačiusi kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neturi pagrindo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai nepažeisti, priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus yra atsakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. K. S. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Kasatoriaus teiginiai, kad teismas, neatsižvelgęs į tai, kad jam inkriminuoti veiksmai buvo padaryti 2003 m. sausio 1 d.–2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, netinkamai taikė BK 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, be to, baudžiamąjį įstatymą taikė neatribojęs baudžiamosios atsakomybės nuo administracinės, atmestini.
BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku.
Tęstinės nusikalstamos veikos padarymo atveju nusikalstamos veikos padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Tęstinė nusikalstama veika kvalifikuojama pagal įstatymą, galiojusį tuo metu, kai nusikalstama veika buvo pabaigta arba nutraukta.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo kyla padarinių, t. y. negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 220 straipsnyje nustatytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtys yra formalios, nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Byloje nustatyta, kad A. K. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarė 2004–2005 metais, tęstinė nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, buvo baigta 2005 metais, todėl konstatuoti, kad teismas, pažeisdamas BK 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, A. K. S. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo ne pagal jų padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo.
Kasatoriaus teiginiai, kad teismas turėjo spręsti padarytų veikų atribojimo nuo ATPK 172, 1721 ir 1731 straipsniuose nustatytų analogiškų veikų klausimą, kad jo veiksmai galėjo būti vertinami tik kaip administracinės teisės pažeidimas, taip pat atmestini.
Baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo administracinės atsakomybės atriboja tai, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtinos pasekmės, numatytos BK 222 straipsnio dispozicijoje, t. y. negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o ATPK 1731 straipsnyje tokių pasekmių nėra numatyta. Tai, kad A. K. S. apgaulingai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita sukėlė padarinius, t. y. dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės veiklos ir turto už 2003–2004 bei turto už 2005 metus, byloje yra nustatyta. Administracinė atsakomybė, numatyta ATPK 1721 straipsnyje, taikoma tik tada, jeigu šiame straipsnyje numatyta veika, padaryta siekiant nuslėpti arba nuslepiant mokesčius, neatitinka BK 220 straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties (BK 2 straipsnio 4 dalis, ATPK 1721 straipsnio 3 dalis). Byloje nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai yra nustatyti. Kasatoriaus nuoroda į ATPK 172 straipsnį visiškai nepagrįsta, nes pagal šį įstatymą asmenys atsako tik už komercinės ar ūkinės tvarkos pažeidimus.
Dėl to, kas pasakyta, sutikti su kasatoriaus nuorodomis, kad teismas turėjo motyvuoti, kodėl jam už padarytas veikas taikytina baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė, kad teismas nepagrįstai jo veiksmus pripažino nusikalstamais, nėra pagrindo.
Kasatorius teigia, kad veika, kvalifikuota pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai pripažinta tęstine, kad atskirus veiksmus išskaidžius į atskirus epizodus būtų pagrindas padarytą veiką kvalifikuoti pagal BK 220 straipsnio 2 dalį.
Byloje nustatyta, kad A. K. S. du kartus, siekdamas išvengti 5756 Lt ir 460 Lt pelno mokesčių, į pelno (nuostolio) ataskaitas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ir tokias ataskaitas atitinkamai 2004 m. spalio 5 d. ir 2005 m. rugsėjo 29 d. pateikė Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismas, kvalifikuodamas A. K. S. veiką pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, pripažino, kad jis padarė pavienę tęstinę nusikalstamą veiką. Nesutikti su tokiu sprendimu, atsižvelgiant į tai, kad A. K. S. buvo atiduotas teismui kaltinant jį padarius pavienę veiką, o ne dvi BK 220 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, kad byloje duomenų, kurie būtų pagrindas konstatuoti, jog jis veikė neturėdamas vieningo sumanymo, t. y. kad jo tyčia kiekvienu atveju susiformuodavo atskirai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Padaryta veika laikoma baudžiamuoju nusižengimu ir kvalifikuojama pagal BK 200 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma siekiant išvengti mokesčių, kurių suma neviršija 10 MGL. Pelno (nuostolių) ataskaita, į kurią buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys ir 2005 m. rugsėjo 29 d. pateikti valstybės įgaliotai institucijai, siekiamų išvengti mokesčių suma neviršija 10 MGL. Tačiau netgi ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas konstatuoti, kad A. K. S. veika nepagrįstai pripažinta tęstine, kad kiekvienu atveju buvo veikiama pagal atskirą sumanymą, priešingai nei teigia kasatorius, ji turėtų būti kvalifikuojama ne kaip pavienė BK 200 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, o kaip nusikaltimų daugetas, t. y. pagal BK 200 straipsnio 1 dalį ir 200 straipsnio 2 dalį, nes pirmuoju atveju siekiamų išvengti mokesčių suma viršijo 10 MGL dydį.
Kasatoriaus teiginiai, kad jam baudžiamasis įstatymas – BK 220 straipsnio 1 dalis ir 222 straipsnio 1 dalis – taikytas nenustačius, kad jis veikė tyčia, kad siekė išvengti mokesčių, taip pat atmestini, nes jie prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytoms nustatytoms aplinkybėms, nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomųjų dalių, kuriose nusikalstamų veikų subjektyvieji požymiai yra pakankamai, remiantis ir nustatytais objektyviaisiais nusikalstamų veikų požymiais, atskleisti, turiniui. Kasatoriaus nuoroda, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo, nes tokia veika BK 222 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta, taip pat atmestina. Baudžiamoji atsakomybė už dokumentų nesaugojimą nustatyta BK 223 straipsnyje, kuriame numatyta atsakomybė kyla už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau tais atvejais, kai nustatoma, kad apskaitos dokumentai nesaugomi tyčia, atsakomybė kyla pagal BK 222 straipsnį.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų nuosprendžio bei nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. K. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Gintaras Goda
Aldona Rakauskienė
