J. S. pagal BK 129 str., 28 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-114-594/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32139-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Albino Antanaičio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. (J. S.) kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo devyneriems metams bausme.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 9 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendis pakeistas – J. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki aštuonerių metų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. J. S. nuteistas už tyčinį nužudymą. Jis 2021 m. rugsėjo 7 d. apie 15.46 val. prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Visagine, ranka sudavė S. B. (S. B.) mažiausiai vieną smūgį į galvos sritį ir dėl jo S. B. parkrito bei galva atsitrenkė į grindinį, taip patyrė galvos sumušimą, šis sumušimas pasireiškė kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje virš kaktinės, momeninės, smilkininės skilčių sferinio paviršiaus, dauginiais sumušimo židiniais kaktinėse skiltyse, kraujo išsiliejimu į smegenis dešinėje momeninėje-pakaušinėje skiltyje, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių sferinių paviršių, dešinio smilkinkaulio piramidės lūžiu, pakauškaulio linijiniu lūžiu. Nukentėjusiojo patirto sužalojimo komplikacija – galvos smegenų suspaudimas išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimas, galvos smegenų kamieno strigimas, koma, progresuojantis centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veikos nepakankamumas, dėl to jis 2021 m. spalio 9 d. VšĮ Visagino ligoninėje mirė.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis J. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 9 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Išvadas dėl esminės įrodinėtinos aplinkybės, t. y. dėl to, ar J. S., ranka suduodamas vieną smūgį S. B., numatė nukentėjusiojo mirties galimybę (veikė tyčia), ar vis dėlto tokiais savo veiksmais įgyvendino savo teisę į būtinąją gintį, žemesnės instancijos teismai padarė kritikuodami kasatoriaus ir liudytojų parodymus kaip nenuoseklius ir neįtikinamus, tačiau kartu iš atskirų liudytojų parodymų selektyviai išrinko išimtinai kaltinimo versijai naudingas aplinkybes. Taip paneigta nekaltumo prezumpcija ir reikalavimas asmens kaltę pagrįsti abejonių nekeliančiais įrodymais. Vertindami įrodymus, teismai buvo tendencingi, nes prioritetą suteikė kaltinimo versijai ir visus byloje esančius prieštaravimus aiškino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo J. S. nenaudai, o kasatorių teisinantys ir būtinosios ginties situacijos egzistavimą pagrindžiantys įrodymai buvo nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesti kaip nepatikimi arba nutylėti, esmingai pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

2.2. Apeliacinės instancijos teismui atmetus liudytojos A. N. parodymus kaip nepatikimus ir prieštaraujančius byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ypatingą svarbą įgijo tinkamas vienintelių tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų V. J. ir V. M. bei paties kasatoriaus parodymų įvertinimas. Tačiau kasatoriaus apeliacinio skundo argumentai, susiję su šių įrodymų vertinimu, buvo ignoruoti. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl V. M., V. J. ir kasatoriaus parodymų, apsiribojo atskirų ir nuo bendro šių parodymų konteksto atsietų fragmentų akcentavimu, taip iškreipdamas tikrąją šių parodymų esmę ir jais realiai patvirtintas ar paneigtas faktines bylos aplinkybes. Pripažinę, kad liudytojų V. M. ir V. J. parodymuose yra prieštaravimų, teismai ignoravo teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus liudytojų parodymams vertinti ir selektyviai atsirinko tik kaltinimo versijai naudingas liudytojų parodymų dalis, jomis grįsdami kasatoriaus kaltę. Iš skundžiamų teismų sprendimų neįmanoma suprasti, dėl kokių motyvų teismai atmetė kasatoriaus parodymus dėl būtinosios ginties.

2.3. Liudytojo V. J. parodymų prieštaravimai nėra esminiai ir negali būti pagrindas nesivadovauti jo parodymų dalimi, patvirtinančia kasatoriaus pateiktą įvykio versiją, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Visų apklausų metu V. J. patvirtino, kad būtent nukentėjusysis užpuolė kasatorių ir pirmasis prieš jį panaudojo smurtinius veiksmus. Parodymų prieštaravimai galėjo atsirasti dėl jauno V. J. amžiaus ir apklausų metu patirto streso. Pats V. J., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pripažino, kad galėjo susipainioti dėl įtampos. Pirmosios instancijos teismas V. J. parodymų patikimumą vertino atsietai nuo kitų įrodymų, teismo nuosprendyje liko nutylėta, kad liudytojo parodymus patvirtina ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų E. Petrylos ir A. Bogomolnikovo „Body“ kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai, jų teismas neanalizavo, tik nurodė, kad jie buvo ištirti. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus ir, vertindamas minėtus vaizdo įrašus, nepagrįstai iškraipė V. J. teiginių esmę. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 25 punkte teigiama, kad „liudytojas atvykusiems pareigūnams nurodė, jog nukentėjusysis bandė lįsti į muštynes, tačiau, apibūdindamas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo susidariusią situaciją kaip konfliktinę ir pasakodamas jos eigą, liudytojas nenurodė jokių nukentėjusiojo atliktų smurtinių veiksmų (smūgių sudavimo) nuteistojo atžvilgiu“. Pažymėtina, kad, pažodžiui iš rusų į lietuvių kalbą verčiant policijos pareigūnų „Body“ kamerų įrašuose girdimas liudytojo V. J. frazes, nustatyta, jog šis policijos pareigūnams nurodė, kad „jis (S. B.) pirmas pradėjo į muštynes lįsti, tas netyčia, kaip aš supratau, kažkur tai sudavė ir tas nukrito“, taip pat kad „jis (S. B.) pirmas pradėjo į muštynes lįsti, o tas gynėsi ir sudavė“. Šią V. J. frazę apeliacinės instancijos teismas interpretavo itin laisvai ir padarė išvadą, kad ji nesusijusi su nukentėjusiojo fiziniu smurtu prieš kasatorių. Toks įrodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Teismo interpretacijas paneigia liudytojo V. J. apklausos, kuriose šis nuosekliai nurodė, kad nukentėjusysis konflikto metu pirmas pradėjo naudoti fizinį smurtą, detalizavo jo smurtinius veiksmus prieš kasatorių.

2.4. Kilus klausimų dėl liudytojo V. J. pozicijos nuoseklumo ar jo policijos pareigūnams išsakytų teiginių reikšmės, apeliacinės instancijos teismas privalėjo būti aktyvus – savo iniciatyva iškviesti liudytoją į teismo posėdį ir užduoti jam klausimus, kurie galėtų pašalinti kilusias abejones, tačiau to nepadarė. Teismai, keldami abejones dėl V. J. parodymų patikimumo, neatsižvelgė į tai, kad iš tokio amžiaus asmenų negalima reikalauti tokio parodymų tikslumo, kokio galima tikėtis iš subrendusių asmenų. Vien tai, kad nepilnametis į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusiojo puolimą prieš kasatorių abstrakčiai apibūdino kaip „lindimą į muštynes“, savaime nesuponuoja liudytojo parodymų esminių trūkumų, kurie suteiktų pagrindą juos vertinti kaip nepatikimus ir jais nesiremti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad liudytojo V. J. parodymai dėl nukentėjusiojo smurtinių veiksmų ne tik nenuoseklūs, bet ir prieštarauja paties kasatoriaus, liudytojo V. M. parodymams, tačiau šių prieštaravimų teismas neįvardijo, pažeisdamas pareigą nepalikti nuosprendyje nutylėjimų.

2.5. Apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu kitas liudytojas V. M. taip pat patvirtino, kad smurtinius veiksmus konflikto metu pradėjo S. B., tačiau pirmosios instancijos teismas tai, kad liudytojas teisme nurodė papildomas aplinkybes apie lauke vykusio konflikto pradžią, susiejo su tuo, kad jo parodymai yra suderinti su kasatoriaus parodymais, todėl nusprendė jais nesivadovauti, kartu pažymėdamas, kad kasatorius ikiteisminio tyrimo metu pasinaudojo teise neduoti parodymų. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad liudytojo nurodyta priežastis, jog ikiteisminio tyrimo metu jis manė, kad šios aplinkybės nėra svarbios, yra neįtikinama ir nelogiška. Tokia teismų pozicija yra nepagrįsta, nes liudytojo parodymų patikimumas vertinamas ne pagal tai, kurioje proceso stadijoje parodymus davė ar atsisakė duoti baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, o pagal kriterijus, taikomus vertinant visų įrodymų šaltinių patikimumą. Teismas neturi procesinės teisės bausti kaltinamojo už tai, kad jis naudojasi jam įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis, o kaltinamojo parodymų davimo laikas pats savaime nei patvirtina, nei paneigia parodymų teisingumo.

2.6. Žemesnės instancijos teismai taip pat atsisakė vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad liudytojas V. M. buvo ilgametis ir artimas nukentėjusiojo S. B. draugas, kartu su juo gyveno. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad versija, jog ikiteisminio tyrimo metu V. M. nutylėjo tikrąsias kasatoriaus ir S. B. konflikto pradžios priežastis, nes nenorėjo papasakoti apie neteisėtus savo bičiulio veiksmus, pats buvo neblaivus, todėl pasišalino iš įvykio vietos, nesulaukęs pareigūnų, yra deklaratyvi, paremta subjektyviais ir hipotetiniais svarstymais, todėl liudytojo nurodytų aplinkybių vertinimo nekeičia. Tokio pobūdžio teismo teiginiai, nepagrįsti jokiomis konkrečiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, savaime negali būti pagrindas atmesti byloje keliamas versijas. Teismų sprendimuose nutylėta, kad V. M. teisiamajame posėdyje nurodė, jog nei kasatoriaus, nei jo artimųjų ar giminių nepažinojo ir nepažįsta, po įvykio kasatoriaus nematė ir su juo nebendravo, taigi nėra nustatytas joks jo suinteresuotumas duoti kasatoriui palankius parodymus. Byloje nėra duomenų, kad liudytojas V. M., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo, būtų davęs teismui melagingus parodymus (tokių duomenų nenurodė ir skundžiamus sprendimus priėmę teismai), o teismų sprendimas nesivadovauti šio liudytojo ir kasatoriaus parodymais tik pagrindžia faktą, kad, vertinant tik įrodymų dalį, o kitus įrodymus be jokios objektyvios priežasties atsisakant vertinti ir dėl tokio dalinio ir neišsamaus įrodymų vertinimo formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.

2.7. Žemesnės instancijos teismai akcentavo ir tai, kad liudytojas V. M. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir tuomet nenurodė aplinkybių dėl S. B. smurtinių veiksmų prieš kasatorių, tačiau, kaip minėta, V. M., apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu, nurodė, kad tuo metu nesuprato šių aplinkybių svarbos. Teismų sprendimas vadovautis liudytojo V. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, kurių šis liudytojas teisme nepatvirtino ir logiškai paaiškino neatitikimų priežastis, vertintinas kaip BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas.

2.8. Kritikuodami V. J. ir kasatoriaus parodymus dėl to, kad jie įvykio vietoje nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, teismai neįvertino, jog policijos pareigūnai, vykdantys patruliavimo ir neatidėliotino reagavimo funkcijas, o ne nusikalstamų veikų tyrimo funkcijas, įvykio vietoje ir nebandė išsiaiškinti detalių įvykio aplinkybių, apsiribodami tik pradinės bendro pobūdžio informacijos surinkimu. Todėl aplinkybės, kad įvykio vietoje buvę asmenys atvykusiems policijos pareigūnams savo iniciatyva nepasakojo tų detalių, apie kurias nebuvo klausiami, o jas nuosekliai nurodė vėlesnėse apklausose, negalima vertinti kaip parodančios jų parodymų nenuoseklumą ar nepatikimumą. Nepaisant to, priimdami skundžiamus sprendimus teismai rėmėsi liudytojų V. J. ir V. M. parodymų dalimi, patvirtinančia kaltinimo versiją, kaip patikimais įrodymų šaltiniais ir jais iš esmės grindė kasatoriaus kaltę (be kita ko, konstatavo ir tai, kad šių liudytojų parodymai neva paneigia kasatoriaus poziciją, kad jis nukentėjusiajam sudavė nestiprų smūgį delnu). Toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

2.9. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat nurodyta, kad nuteistojo socialinis pažeidžiamumas ir sveikatos būklė teismo atlikto parodymų vertinimo nekeičia. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, juo konstatuota, kad kasatorius gali dalyvauti procese. Tačiau kasatorius niekada neginčijo savo galimybės dalyvauti procese, o akcentavo tai, kad jo socialinis pažeidžiamumas ir sveikatos būklė darė papildomą įtaką jo subjektyviam savo veiksmų įvertinimui būtinosios ginties kontekste. Ikiteisminio tyrimo metu lietuvių kalbos nemokantis kasatorius nesinaudojo teise duoti parodymus ne dėl to, kad siekė išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, o dėl savo būsenos. Vaikystėje kasatorius buvo pagrobtas, taip pat yra turėjęs itin sunkią galvos traumą, dėl jos jam nustatytas neįgalumas, liga itin paūmėjo suėmimo metu negaunant tinkamo gydymo. Ignoruodami medicininius dokumentus apie psichinę kasatoriaus būklę, teismai atmetė jo parodymus kaip nepagrįstus, jų plačiau neanalizuodami, deklaratyviai nurodydami prielaidas apie neva suderintus parodymus. Visos šios prielaidos buvo paneigtos, tačiau įrodymų visumos pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, o apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė šio esminio BPK pažeidimo, bet ir pats esmingai pažeidė BPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Aptardamas byloje pateikto teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ėmėsi vykdyti eksperto funkcijas, nurodydamas, kad ekspertų pastebėtas kritiškumas bei gynybiškumas kasatoriaus elgesyje dėl jam pateiktų kaltinimų taip pat sudaro pagrindą spręsti, kad jis sugeba ne tik duoti parodymus, bet ir derinti savo poziciją, atsižvelgdamas į proceso eigą ir gaunamus bylos duomenis. Tokios išvados ekspertizės akte nėra, todėl teismas, savarankiškai pateikdamas tokio pobūdžio ekspertines išvadas, nesilaikė įstatymo nuostatos, kad išvadas, reikalaujančias specialių žinių, gali formuluoti tik tokių žinių turintis asmuo – specialistas ar ekspertas, bet ne teismas.

2.10. Esminiai BPK pažeidimai lėmė, kad nepripažindami, jog savo veiksmais kasatorius įgyvendino teisę į būtinąją gintį, teismai netinkamai aiškino ir taikė būtinosios ginties instituto nuostatas, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose ir, nuteisdami kasatorių pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ignoruodami teismų praktikos išaiškinimus ir paviršutiniškai įvertinę bylos įrodomąją medžiagą, teismai nenustatė, kad įvykio metu S. B. kėsinosi į kasatoriaus gyvybę ar sveikatą, toks kėsinimasis buvo realus ir dėl to šiam reikėjo gintis. Tačiau įrodymų visetas paneigia teismų išvadas dėl kasatoriaus kaltės. Byloje nustatyta, kad neblaivus nukentėjusysis S. B. atliko aktyvius pavojingus smurtinius veiksmus: pribėgęs prie kasatoriaus, griebė jam už peties ir jį laikė, bandė smaugti kasatorių, o kita ranka – suduoti jam smūgius. Tokie S. B. veiksmai kasatoriui buvo netikėti, šis gindamasis ranka vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į žandikaulį, dėl to nukentėjusysis pargriuvo ir galva atsitrenkė į grindinį. Faktas, kad nukentėjusysis spaudė kasatoriui kaklą, buvo užsimojęs ir ketino suduoti jam ranka, įrodo, kad nukentėjusiojo pavojingas kėsinimasis tuo momentu jau buvo prasidėjęs, buvo realus ir akivaizdus. Nuo tokio užpuolimo kasatorius turėjo teisę gintis, vienintelis šioje situacijoje galimas realus gynybos būdas – bandymas fiziniais veiksmais nutraukti prasidėjusį užpuolimą. Kasatoriaus atsakomieji veiksmai nebuvo aiškiai neatitinkantys nukentėjusiojo smurtinių veiksmų pobūdžio ir pavojingumo.

2.11. Detali bylos faktinių aplinkybių analizė rodo, kad kasatorius smurtinį veiksmą prieš nukentėjusįjį panaudojo būtinosios ginties sąlygomis, jis nesiekė S. B. mirties, o gynėsi nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi, todėl, atsižvelgiant į BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, kasatorius pagal baudžiamąjį įstatymą atsakyti negali. Toks kasatoriaus veiksmų vertinimas atitinka ir teismų praktiką kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-719/2022. Šioje byloje, nustačius iš esmės tokias pat aplinkybes kaip J. S. byloje, kasacinis teismas pripažino, kad kaltinamojo veiksmuose egzistavo būtinosios ginties sąlygos. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad minėta nutartimi remtis negalima, nes pirmiau nurodytoje byloje, priešingai nei šioje, nukentėjusiojo kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Tokios išvados teismas nepagrindė byloje nustatytų aplinkybių analize ir surinktų įrodymų vertinimu. Akcentuodamas kasatoriaus elgesį, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neįvertino nukentėjusiojo veiksmų ir šio įvykio ištakų bei priežasčių, kurios tiksliai atskleidžia nukentėjusiojo ir kasatoriaus elgesį tiek įvykio metu, tiek iki jo pradžios.

2.12. Šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad dar iki konflikto pradžios S. B., būdamas neblaivus, elgėsi provokuojamai, agresyviai, kabinėjosi prie aplinkinių – nesilaikė tuo metu galiojusios tvarkos, parduotuvėje nedėvėjo apsauginės kaukės, prieš kitus pirkėjus lindo be eilės, agresyviai kalbėjo su aplinkiniais, rankomis rodė jiems agresyvius gestus ir taip drumstė viešąją tvarką parduotuvėje. Kasatorius pasielgė pilietiškai ir ramiai priėjęs prie nukentėjusiojo sudrausmino jį žodžiu, net ir sulaukęs iš jo grasinimų į konfliktą nesivėlė, o ramiai išėjo iš parduotuvės. Į kasatoriaus pastabą parduotuvėje S. B. sureagavo ypač agresyviai, sakydamas „tu kas toks?“, tada S. B., dėdamasis kaukę, toliau įžeidinėjo kasatorių, kviesdamas pasikalbėti vyriškai, kad jis jam atsakytų už savo poelgius. S. B. pasakė „nori pasiaiškinti?“ ir bedė pirštu kasatoriui į krūtinę (šis jo veiksmas užfiksuotas ir parduotuvės vaizdo kamerų įrašuose). Kasatoriui einant nuo kasos į lauką, S. B. šaukė ant jo ir vartojo necenzūrinę leksiką, nurodė jam toli nenueiti, nes su juo nebaigė aiškintis. Teismai tokių nukentėjusiojo veiksmų iš esmės nevertino ir dėl jų nepasisakė, taip pat neįvertino esminės aplinkybės, kad kasatorius nepuolė iš karto prieš nukentėjusįjį naudoti fizinio smurto, o priešingai – visais būdais stengėsi išvengti tolesnio konflikto, stengėsi jį išspręsti taikiai ir nereagavo į nukentėjusiojo grasinimus. Išėjęs iš parduotuvės kasatorius nelaukė nukentėjusiojo, o ėjo tolyn. Jis nereagavo į nukentėjusiojo išsakytas įžeidžiančias replikas, kai S. B. jį vijosi, kasatorius stengėsi ramiai eiti tolyn nuo nukentėjusiojo ir nesustojo, o nukentėjusysis jį vijosi ir pasivijęs fiziniais veiksmais – griebdamas už peties – jį sustabdė ir pradėjo vartoti fizinį smurtą.

2.13. Teismai skundžiamuose sprendimuose akcentavo aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo neblaivumu, amžiumi ir liesesniu kūno sudėjimu, neva leidžiančias konstatuoti, kad nukentėjusysis buvo fiziškai silpnesnis už jauno amžiaus sveiką nuteistąjį ir dėl to turėjo mažesnę galimybę kėsintis į kasatorių, kartu ignoruodami aplinkybę, kad S. B. policijos pareigūnams buvo gerai žinomas kaip nuolatinis teisės pažeidėjas, be to, dėl patiriamų sužalojimų dažnai pristatomas į Visagino ligoninę. Byloje gauti duomenys apie S. B. teistumą ir administracinius pažeidimus, taip pat liudytojų parodymai rodo, kad šis asmuo dažnai būdavo apsvaigęs nuo alkoholio ir agresyvus. Teismai taip pat nutylėjo liudytojo V. M. parodymus apie tai, kad „draugas neturėjo tiek jėgų, kad muštųsi, bet įgūdžiai buvo likę, <...> greičiausiai jis laikė ir smaugė, <...> vis dėlto buvo treniruotas žmogus, praėjęs Afganistaną, kažkada turėjo gerą fizinį pasiruošimą, žinojo tam tikrus triukus <...>, jis galėjo save apginti“. Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. M. taip pat aptarė savo draugo S. B. impulsyvumą ir agresyvumą („jis būdavo impulsyvus žmogus, <...> jis visada buvo konfliktiškas žmogus“). Šie parodymai patvirtina faktą, kad, nepaisant amžiaus ir girtumo, S. B. galėjo būti agresyvus ir pulti. Juo labiau kad byloje yra duomenys apie jo agresyvų elgesį, esant girtumo būsenos. Aptarti faktai neabejotinai svarbūs vertinant kasatoriaus ir liudytojų V. M. bei V. J. nurodytas aplinkybes, jog įvykio dieną nei S. B. amžius, nei sveikatos problemos nesutrukdė jam elgtis asocialiai, neteisėtai ir agresyviai, kelti realų pavojų aplinkiniams.

2.14. Pažymėtina, kad liesas ar vidutinis kūno sudėjimas savaime neįrodo asmens fizinio pranašumo. Kasatorius iki įvykio nepažinojo S. B., nežinojo jo fizinių galimybių, sveikatos būklės, jis matė tik neblaivų, agresyviai nusiteikusį, jį puolantį asmenį. Šias aplinkybes kartu su tuo, kad įvykio metu S. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai įvertino tik kaltinimo naudai. Susiklosčiusioje situacijoje S. B. nebuvo toks neblaivus, kad negalėtų būti agresyvus. Iš vaizdo įrašų matyti, kad nukentėjusiojo gestai kasatoriui, išbėgimas iš parduotuvės paskui jį rodė jo kylančią agresiją, o ne sudarė silpno ir ligoto asmens įspūdį, kaip konstatavo teismai. Vertindami šias aplinkybes, teismai nukrypo nuo aktualių kasacinio teismo išaiškinimų, kuriuose, nagrinėjant analogiško pobūdžio situacijas, yra atkreipiamas dėmesys, kad girtumas, priklausomai nuo jo sunkumo, ne tik nesumažina, bet dažnai ir padidina riziką, kad asmuo gali pasielgti neprognozuojamai ir pavojingai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-719/2022). Įvykio priešistorės analizė vienareikšmiškai parodo, kad nukentėjusysis buvo nusiteikęs konfliktiškai nuo pat pradžių – ginčijosi su parduotuvės darbuotoja, kuri atsisakė jį aptarnauti tol, kol jis užsidės kaukę. Kadangi nukentėjusysis elgėsi provokuojamai ir agresyviai, kasatorius nusprendė užstoti parduotuvės darbuotoją ir jį sudrausminti, po to S. B. jam pagrasino susidorojimu. Šiame kontekste svarbu pažymėti kasacinės instancijos teismo išvadą, kad tą aplinkybę, jog kėsinimasis (ar jo grėsmė) yra toks, nuo kurio galima būtinoji gintis, gali patvirtinti ir anksčiau, t. y. iki tokio kėsinimosi, padaryti besikėsinančiojo ar kitų su juo susijusių asmenų nusikalstami veiksmai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-313/2012).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad jam suduodant smūgį S. B. nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija, nes nukentėjusysis savo veiksmais nekėlė tokios grėsmės, jog kasatorius nebūtų turėjęs kitos galimybės, kaip tik panaudoti fizinį smurtą. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis ėjo paskui kasatorių piktindamasis, reikšdamas nepasitenkinimą dėl parduotuvėje pastarojo jam išsakytų pastabų ir todėl tarp jų prasidėjo žodinis konfliktas. Duomenų apie tai, kad nukentėjusysis būtų puolęs kasatorių, pradėjęs agresyviai naudoti fizinį smurtą prieš jį, byloje nėra. Sutiktina su teismų išvada, kad vien tai, jog nukentėjusysis buvo priešiškai nusiteikęs prieš kasatorių ir buvo žodinio konflikto iniciatorius, nesudaro pagrindo vertinti, kad toks puolimas žodžiu kėlė pavojų kasatoriaus sveikatai ar gyvybei ir nuo jo reikėjo gintis, panaudojant fizinį smurtą.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nusprendė, kurie liudytojų V. M. ir V. J. parodymai laikytini patikimais, neprieštaringais, taip pat atsižvelgė į jų paaiškinimus dėl parodymų keitimo priežasčių, liudytojos A. N. parodymų nelaikė kasatoriaus kaltę patvirtinančiu įrodymu. Teismas analizavo ir vertino kasatoriaus gynybos poziciją tiek, kiek ją patvirtino kiti byloje esantys įrodymai. Priešingai nei teigia kasatorius, teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame išdėstytos pakankamai motyvuotos išvados ne tik dėl bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų visumos vertinimo, bet ir dėl kasatoriaus apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodant, kodėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta aiški, neprieštaringa ir argumentuota šio teismo pozicija dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo J. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, nusprendžiama apeliacinės instancijos teisme, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-P-135-648/2016, 2K-102-788/2021).

6. Iš nuteistojo kasacinio skundo turinio matyti, kad didžioji dalis jo argumentų skirta žemesnės instancijos teismų atliktam įrodymų vertinimui ginčyti. Nuteistasis nesutinka su teismų išvadomis, padarytomis įvertinus įrodymus (paties nuteistojo, liudytojų V. J. ir V. M. parodymus, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų naudotų mobiliųjų vaizdo stebėjimo priemonių įrašus, medicininius dokumentus apie kasatoriaus sveikatos būklę ir kt.), pats juos analizuoja, kitaip nei teismai interpretuoja jų įrodomąją reikšmę. Tokie argumentai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo ir jo pagrindu kitokių teismo išvadų dėl J. S. kaltės, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinio skundo argumentai, kurie susiję su įrodinėjimo procesu šioje byloje, nagrinėtini tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų ir BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo

7. Kasaciniu skundu ginčijamas J. S. nuteisimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nesutikimas su šios BK normos taikymu argumentuojamas tuo, kad teismai netinkamai įvertino bylos įrodymus ir dėl to nepagrįstai atmetė kasatoriaus poziciją, jog mirtiną sužalojimą nukentėjusiajam S. B. jis padarė esant būtinosios ginties situacijai.

8. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

9. Esminiu pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

10. Patikrinusi žemesnės instancijos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi.

11. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia kasatoriaus kaltę, taip pat aptarta ir motyvuotai atmesta kasatoriaus versija, kad S. B. jis mirtinai sužalojo susiklosčius būtinosios ginties situacijai.

12. Pagal kasatoriaus apeliacinį skundą patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atlikęs įrodymų tyrimą (paskyręs J. S. teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę) ir dar kartą išsamiai išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas kasatoriaus kaltę nepagrįstai grindė nepatikimais ir nenuosekliais liudytojos A. N. parodymais. Tačiau kartu teismas pažymėjo, kad ši klaida neturėjo įtakos tinkamam faktinių aplinkybių nustatymui ir pagal jas kasatorius pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą, gretino juos tarpusavyje, darydamas išvadas, sujungė juos į vieną logišką grandinę. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principams.

13. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma kasatoriaus apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017). Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir įtikinamai atsakė į esminius J. S. apeliacinio skundo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo teisingumo ir dar kartą paneigė nuteistojo gynybinę poziciją dėl įvykio metu neva susiklosčiusios būtinosios ginties situacijos.

14. Versiją, kad S. B. mirtinai sužalojo veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, kasatorius iš esmės grindžia savo paties ir tiesioginių įvykio liudytojų V. J. bei V. M. teisiamajame posėdyje duotais parodymais. Kasatoriaus teigimu, pripažinę, kad liudytojų V. J. bei V. M. parodymuose yra prieštaravimų, teismai selektyviai atsirinko tik kaltinimo versijai naudingas viso proceso metu duotų liudytojų parodymų dalis ir jomis grindė kasatoriaus kaltę, o kasatoriui palankią liudytojų parodymų dalį nepagrįstai ignoravo.

15. Pirmiau nurodytų kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad, pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015).

16. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir jų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-697/2021, 2K-19-594/2023).

17. Iš žemesnės instancijos teismų sprendimų matyti, kad liudytojų V. J. bei V. M. viso proceso metu duotų parodymų patikimumas buvo kruopščiai patikrintas ir teismų išvados šiuo klausimu sutapo. Apeliacinės instancijos teismas dėl liudytojo V. M. parodymų vertinimo išsamiai pasisakė nuosprendžio 13–17 punktuose, o dėl liudytojo V. J. parodymų – nuosprendžio 22–25 punktuose. Ikiteisminio tyrimo apklausose ir parodymų patikrinimo vietoje metu V. M. nurodė, kad jis nematė, jog nukentėjusysis S. B. būtų ėmęsis kokių nors smurtinių veiksmų prieš J. S., tačiau teisiamajame posėdyje šiuos parodymus pakeitė – teigė matęs nukentėjusįjį lyg stumdantį, laikantį J. S. už kaklo, rankomis jį smaugiantį. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. M. nurodyta parodymų keitimo priežastis, jog ikiteisminio tyrimo metu jis manė, kad šios aplinkybės nėra svarbios, yra neįtikinama ir nelogiška. Kito liudytojo V. J. viso proceso metu duoti parodymai teismų taip pat įvertinti kaip stokojantys nuoseklumo. Ikiteisminio tyrimo tyrėjos vykdomoje apklausoje V. J. teigė, kad neblaivus S. B. bandė suduoti penkis–šešis smūgius J. S., tačiau nepataikė, o ikiteisminio tyrimo teisėjai nurodė kitokias aplinkybes, t. y. kad neblaivus S. B. J. S. vieną kartą sudavė į saulės rezginį ir bandė suduoti antrą kartą, tačiau J. S. išsisuko ir sudavė jam atgal. Kaip ir liudytojo V. M. atveju, V. J. nurodytos parodymų keitimo priežasties, neva dėl patirtos įtampos apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnės jis susipainiojo, teismai nepripažino įtikinama ir pateisinančia tokius reikšmingus parodymų pokyčius.

18. Atsižvelgdami į tai, kad tą patį įvykį stebėję liudytojai nurodė visiškai skirtingas jo aplinkybes ir jų parodymai nebuvo nuoseklūs, laikydamiesi pirmiau nurodytoje teismų praktikoje suformuluotų tokių parodymų vertinimo reikalavimų, teismai motyvuotai nusprendė, kuri V. M. ir V. J. parodymų dalis atitinka kitus įrodymus ir laikytina patikima faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų E. Petrylos ir A. Bogomolnikovo parodymai bei jų naudotų mobiliųjų vaizdo stebėjimo priemonių įrašų turinys paneigia nuteistojo J. S. versiją apie susidariusią būtinosios ginties situaciją, nukentėjusiajam realiai ir pavojingai kėsinantis į jo sveikatą ar gyvybę. Aplinkybių, kad nukentėjusysis prieš jį būtų naudojęs fizinį smurtą – jį smaugęs, spaudęs jam kaklą ar ketinęs suduoti, J. S. policijos pareigūnams nenurodė, jis tik paaiškino, kad tarpusavio žodinio konflikto metu nukentėjusiajam smūgį sudavė pirmas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad iš visų liudytojų V. M. ir V. J. duotų parodymų šiuos duomenis atitinka tik ikiteisminio tyrimo metu duoti V. M. parodymai, jog nukentėjusysis prieš J. S. fizinio smurto nenaudojo, todėl būtent jie laikytini patikimais ir reikšmingais tiesai šioje byloje nustatyti.

19. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad liudytojas V. J. policijos pareigūnams nurodė, jog S. B. „bandė lįsti į muštynes“, ir ši aplinkybė patvirtina V. J. parodymų apie tai, kad nukentėjusysis prieš J. S. naudojo fizinį smurtą, patikimumą, atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, apibūdindamas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo susidariusią situaciją kaip konfliktinę ir papasakodamas jos eigą, liudytojas policijos pareigūnams nenurodė jokių nukentėjusiojo atliktų smurtinių veiksmų (smūgių sudavimo) prieš nuteistąjį, jis kalbėjo tik apie tarp minėtų asmenų vykusį žodinį konfliktą, kurio metu nukentėjusysis, vartodamas necenzūrinius žodžius, įžeidinėdamas J. S., kvietė pastarąjį išsiaiškinti, o tuomet J. S. sudavė vieną smūgį. Šios aplinkybės leido apeliacinės instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad V. J. paaiškinimai policijos pareigūnams teismų išvadų dėl jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimo nepaneigia.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad žemesnės instancijos teismai ne selektyviai atsirinko tik kaltinimui palankias liudytojų V. M. ir V. J. parodymų dalis ir jomis grindė kasatoriaus kaltę, kaip teigiama kasaciniame skunde, o atliko išsamią liudytojų parodymų analizę visų byloje surinktų duomenų kontekste ir šios analizės pagrindu padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas dėl šių parodymų patikimumo. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiu pat principu apeliacinės instancijos teismas vadovavosi pripažindamas nepatikimais kasatoriui nepalankius liudytojos A. N. parodymus, tačiau šiuo atveju kasaciniame skunde toks liudytojos parodymų vertinimas nekvestionuojamas.

21. Tinkamai nustatę faktines bylos aplinkybes, teismai pagal jas teisingai taikė BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt.).

22. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis S. B. ėjo paskui J. S. piktindamasis, reikšdamas nepasitenkinimą dėl parduotuvėje pastarojo jam išsakytų pastabų ir todėl tarp jų prasidėjo žodinis konfliktas, tačiau nukentėjusysis J. S. nepuolė ir nenaudojo prieš jį fizinio smurto. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien tai, jog neblaivus nukentėjusysis buvo priešiškai nusiteikęs prieš J. S. ir buvo žodinio konflikto iniciatorius, nesudaro pagrindo vertinti, kad toks puolimas žodžiu kėlė pavojų fiziškai stipresnio nuteistojo sveikatai ar gyvybei ir nuo jo reikėjo gintis, panaudojant fizinį smurtą. Šiuo atveju nukentėjusiojo veiksmai neatitiko sąlygų, reikalingų nustatant baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.

23. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, spręsdamas kasatoriaus kaltės klausimą, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-719/2022 suformuotos praktikos, tačiau šis argumentas taip pat nepagrįstas. Pažymėtina, kad teismai kasacinės instancijos teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis atsižvelgdami į visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. teismo sprendimą grįsti tik tokiais kasacinio teismo nutartyse pateiktais teisės aiškinimais (ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija)), kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose bylose arba bylose, iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353/2013). Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-719/2022 nustatytos kitokios nei nagrinėjamoje byloje esminės faktinės aplinkybės – pirmiau nurodytoje byloje, be kita ko, konstatuota, kad iki tol aplinkiniams fiziniu smurtu grasinęs nukentėjusysis buvo užsimojęs ir ketino suduoti nuteistajam, taigi kėsinimasis jau buvo prasidėjęs, pavojingas, realus ir akivaizdus. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis kasatoriaus nurodoma nutartimi kaip precedentu.

24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nepadarė esminių BPK nuostatų pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pagrindo keisti ar naikinti jų priimtus sprendimus nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Algimantas Valantinas

Albinas Antanaitis