Baudžiamoji byla Nr. 1-393-1208/2025
Teisminio proceso Nr. 1-04-5-00012-2025-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.29.1.2;
1.1.5.4; 2.3.6.4.2; 2.3.6.4.6.1; 2.3.6.4.6.2;
2.4.1.2; 2.4.1.3
ALYTAYS APYLINKĖS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 5 d.
Prienai
Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų teisėja Agneta Bulakė,
sekretoriaujant Rūtai Jankauskienei,
dalyvaujant prokurorei Neringai Kaminskienei,
kaltinamajam S. V. ir jo gynėjai advokatei Ritai Balsevičei,
vertėjams Tadui Tvarijonui ir Olgai Vostrenkovai,
viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje S. V., gimęs (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacijos pilietis, vedęs, nedirbantis, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, faktiškai gyvenantis adresu: (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravęs adresu: (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalyje.
Teismas
n u s t a t ė :
S. V.
Šiais savo veiksmais S. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje.
Kaltinamasis S. V., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, kaltu neprisipažino. Parodė, kad Ukrainoje apsigyveno 2019 m. rugsėjo mėn., (duomenys neskelbtini). Karas prasidėjo 2022 m. vasario 24 d., o vasario 26 d. jų gyvenama teritorija jau buvo okupuota. Jis bendradarbiavimo su Ukrainos armija, perduodavo informaciją kuratoriams, su kuriais užmezgė ryšį per Telegram. 2,5 metų jis ir žmona užsiėmė šia veikla, kol 2024 m. balandžio 20 d. jį areštavo Rusijos federalinio saugumo tarnybos (toliau – FSB) pareigūnai okupuotoje Ukrainos teritorijoje. Sulaikymo metu turėjo su savimi pasą, kurį iš jo paėmė. Jis buvo kaltinamas špionažu Ukrainos naudai pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 275 straipsnį. Buvo kalinamas 38 dienas, buvo laikomas duobėje, jam grasino sušaudymu ir nužudymu, jei nepasirašys dokumentų, kuriuose teigiama, kad jis bendradarbiavo su Ukrainos žvalgyba. Kai dokumentus pasirašė, tuomet jį paleido. Okupuotose teritorijose dažni atvejai, kai žmonės pradingsta. Kai jį paleido, jis jautėsi nesaugiai, suprato, kad tai laikinas sprendimas, kad jis vėl gali būti sulaikytas. Kol jis buvo sulaikytas, jo namuose buvo atlikta krata, žmonos telefone buvo instaliuota programa, sekami žmonos susirašinėjimai. Kai jį paleido iš sulaikymo, dokumentų negrąžino, buvo nustatytas faktas, kad dokumentus jis pametė. Okupuotoje teritorijoje jis kreipėsi į Rusijos Federacijos migracijos tarnybą dėl naujo paso išdavimo, jam vis sakė, kad pasas bus padarytas, tačiau S. V. paso taip ir negavo. Nusprendė išvykti iš Ukrainos. Grįžus į Rusiją, per advokatą sužinojo, kad FSB perdavė jo bylą Maskvai, nagrinėjimo procesas gali užtrukti nuo 2 iki 6 mėn. ir tada gali ateiti FSB darbuotojai su oficialiu kaltinimu. Tapo aišku, kad jis negalės išvykti iš Rusijos, dėl to reikėjo gauti padirbtą pasą tam, kad nusigautų į saugią vietą. Kadangi reikėjo skubiai bėgti, jis Telegram rado skelbimą, kad padeda su dokumentais. Jis kreipėsi ten ir jam pirmiausia atsakė, kad jie tuo neužsiima. Po to per Telegram su juo susisiekė žmogus, kuris pasakė, kad žino apie jo problemas ir gali padėti. Jis turėjo savo atimto vidaus paso kopiją, ją ir perdavė. Perdavus pinigus, jam buvo duota tiksli paso, kuris buvo iš jo atimtas, kopija. Pasas buvo reikalingas, kad būtų galima ramiai judėti po Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos teritoriją. Netikrą pasą rodė Rusijos Federacijos teritorijoje važiuojant automobiliu, kai sustabdė policija, pareigūnai pažiūrėjo dokumentus ir paleido. Jei nebūtų turėjęs minėto paso, Rusijoje dar galėtų judėti, bet galėtų būti sulaikytas, o Baltarusijos teritorijoje negalėtų judėti be paso. Su vidaus pasu galima keliauti Rusijoje, Baltarusijoje ir Armėnijoje. Paprasčiausias variantas buvo pateikti į Lietuvą ir čia prašyti politinio prieglobsčio. Buvo priimtas sprendimas neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Per oficialų užkardos punktą patekimo į Lietuvos Respubliką galimybės nebuvo, nes jis buvo su padirbtu pasu. Ten, kur kirto sieną, nėra pasienio punktų. Po to, kai nelegaliai kirto sieną, tiesiog laukė atvykstant pasieniečių, niekur nejudėjo. Atvažiavus pareigūnams, jis jiems padavė dokumentą ir iškart pasakė, kad pasas yra padirbtas. Jis galėjo tą pasą išmesti, bet jam pasirodė sąžiningiau jį pasilikti ir atiduoti pasienio darbuotojui pasakant, kad jis yra padirbtas. To paso panaudoti Lietuvos Respublikoje jis nesiruošė, pasas buvo reikalingas tik tam, kad nusigautų iki sienos. Jis pripažįsta paso pagaminimo faktą, bet jis neketino tuo dokumentu naudotis Lietuvoje. Neplanavo iš Lietuvos Respublikos vykti į kitą šalį.
Kitiems įrodymams patikrinti, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsniu, perskaitė kaltinamojo S. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad dėl klastoto rusiško asmens paso laikymo savo kaltę pripažįsta visiškai. Parodė, kad iš Rusijos su žmona pabėgo, nes ten jų šeimą persekiojo FSB, jiems nuolat grasindavo, dėl to Rusijoje gyventi buvo neįmanoma, taip pat iš jo pareigūnai atėmė jo turėtą Rusijos Federacijos asmens pasą. Pažymi, kad, kai iš jo atėmė pasą, buvo neįmanoma jo atgauti, nes Rusijos institucijos jo negrąžino ir neišdavė dublikato. Dėl to jis 2024 m. gruodžio mėn., tikslios datos nepamena, būdamas namuose Rusijoje, savo telefone, kurio dabar neturi, nes jis liko Rusijoje, Telegram programoje rado skelbimą, kad galima gauti pagalbą forminant įvairius dokumentus. To kontakto dabar nepamena. Jis tam kontaktui parašė, kad jam reikalingas Rusijos Federacijos pasas bei paaiškino priežastis, kodėl neturi savo asmens paso. Tas asmuo jam parašė, kad gali jo vardu pagaminti naują Rusijos Federacijos pasą. Už paso pagaminimą jis jam per kurjerį iš anksto perdavė 2 000 JAV dolerių. Kadangi jis turėjo pasidaręs savo tikro paso (kurį atėmė pareigūnai) kopiją, todėl visus tuos duomenis per Telegram programą nusiuntė tam asmeniui. Maždaug po trijų savaičių jis gavo į namus jau pagamintą pasą. Pasas buvo lygiai toks pats, kokį iš jo atėmė pareigūnai. Jame įrašyti visi teisingi jo asmens duomenys bei įklijuota jo foto nuotrauka. Jis suprato, kad tas pasas yra padirbtas, tačiau jokių aplinkybių kaip ir kas tai padarė, jis nežino. Jam yra žinoma tvarka, kaip yra išduodami dokumentai, bet kadangi paso niekaip nepavyko atgauti, dėl to ryžosi jį gauti padirbtą. Kiek žino iš to asmens, tai pasą pagamino kažkur Maskvoje, praeitų metų gruodžio mėnesį. Nori pažymėti, kad šį padirbtą pasą jo vardu Lietuvos Respublikos teritorijoje laikė prie savęs 2025 m. sausio 31 d. nuo maždaug 11.10 val., kada neteisėtai su žmona perplaukė Nemuno upe valstybės sieną iš Baltarusijos į Lietuvą, iki 13.10 val., kol buvo sulaikytas Lietuvos pasieniečių. Tą pasą 2025 m. sausio 31 d. Lietuvos pareigūnams parodė pirmą kartą, nes iki šiol to daryti jo niekas neprašė. Pareigūnams jis iš karto prisipažino, kad jiems pateiktas pasas yra netikras (1 t., b. l. 93–94). Perskaičius kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, S. V. pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino, pripažino netikro paso pagaminimo faktą, o kaltės pripažinimas buvo priverstinė priemonė. Jie nenuėjo į šalies gilumą, nuo upės nuėjo iki pasienio stulpelių. Tai buvo atstumas iki 50 m. Jis kaltę pripažino, nes advokatas sakė, kad neuždarys, tiesiog bus teistumas, sakė, kad po to galės apskųsti sprendimą, dėl to pasirašė tą dokumentą. Ikiteisminio tyrimo metu nesakė, kodėl atsirado poreikis bėgti iš Rusijos, nes tai nebuvo akcentuojama, buvo paliesta tik paviršutiniškai.
Liudytoja T. V., apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad yra kaltinamojo žmona. Jie gyveno (duomenys neskelbtini). Ji yra Rusijos pilietė. Jos visa giminė gyvena Ukrainoje. Ji (duomenys neskelbtini) įstojo į Maskvos institutą, todėl gavo Rusijos pilietybę. Po 2014 m. jie suprato, kad iš Rusijos reikia išvykti. Vyko į Ukrainą, nes ten jos giminės. Ji turėjo nuolatinį leidimą gyventi Ukrainoje, kurį gavo 2018 m., ir turėjo Rusijos pasą. Jos vyras nuo bendravo su Ukrainos kariuomene. 2024 m. balandžio 20 d. vyras pradingo. Kreipėsi į policiją dėl dingusio asmens. Tačiau policija tik padarė kratą ir daugiau nieko nedarė. Buvo gauta duomenų, kad vyras sulaikytas. Gegužės 1 d. atvažiavo ginkluoti asmenys ir dar kartą atliko kratą, viską apvertė, paėmė pinigus, telefonus. Balandžio 30 d. ar gegužės 1 d. iš nežinomo numerio per Telegram programėlę paskambino vyras, kalbėjo, kad jis yra statybose ir kažkam padeda, bet ji suprato, kad jis sako tai, kas jam diktuojama. Jis paprašė įdėti jam švarių rūbų, patalynę, striukę ir paklausė, ar I. su ja susisiekė. I. buvo Ukrainos spec. tarnybų atstovas. Ji pasakė, kad ne ir tada tikrai suprato, kad jis yra tarnybų rankose. Vyrą parvežė gegužės 28 d. Kai vyras grįžo namo, jis baiminosi, kad yra sekamas, buvo išsekintas, įbaugintas, sulysęs. Vyras turėjo leidimą gyventi Ukrainoje, Rusijos Federacijos pasą ir užsienio pasą. Rusijos tarnybos atėmė visus dokumentus, tik buvo paliktos vairuotojo teisės. Kreipėsi dėl naujų dokumentų išdavimo, tačiau jie nebuvo išduoti. Ji su vyru nusprendė, kad reikia išvažiuoti iš Ukrainos. Liepos 19 d. išvyko su automobiliu. Jiems nepavyko kirsti sienos be dokumentų, juos apgręžė. Krosnadone kreipėsi į pasų stalą ir pasakė, kad pasą, kuris buvo išduotas Maskvoje, prarado, parodė jo nuotrauką ir jiems pasisekė – darbuotoja išrašė vyrui laikiną dokumentą, su kuriuo galima kirsti sieną ir nuvykti į Maskvą. Vyras dėl dokumento išdavimo Ukrainoje kreipėsi kokius 8 ar 10 kartų. Rusijoje dėl paso kreipėsi gruodžio viduryje, tada gruodžio 20 d. dar nieko nebuvo ir paskui jie gruodžio 23 d. išvyko į Baltarusiją, Lydą. S. V. nusipirko pasą Rusijoje internetu, už jį sumokėjo 2 000 dolerių, jam padarė tikslią paso kopiją, tik nuotrauka buvo kita. Pasas buvo reikalingas, kad pereitų sieną iš Rusijos į Baltarusiją, nes vieną kartą jau buvo pagauti be paso. Persikėlę į Lietuvą, laukė, kol atvyko pasieniečiai. Kai juos sulaikė Lietuvos pasienyje, pareigūnai buvo informuoti apie padirbtą pasą. Ji su vyru pasiprašė politinio prieglobsčio, paduodama pasus pareigūnams iškart pasakė, kad šis pasas tikras, o kitas padirbtas.
Liudytojas M. Ž., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad vykdė sargybą su jaunesniuoju specialistu V. G., kai gavo užkardos pamainos vyresniojo nurodymą patikrinti informaciją dėl galimos neteisėtos migracijos. Jiems atvykus, asmenys buvo atėję nuo Nemuno kranto iki valstybės sienos ženklo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra maždaug 50 m nuo valstybės sienos, prie patrulio tako. Nurodytoje vietoje buvo vyras ir moteris – tie patys, kurie atvykę į teismo posėdį, jie tiesiog stovėjo ir laukė. Abu asmenys buvo sulaikyti. Jie turėjo Rusijos Federacijos pasus, susikalbėti su jais nepavyko, kadangi nei jis pats, nei kolega nemoka rusų kalbos. Sulaikytam vyriškiui į telefoną paskambino kažkoks vyras, kuris šnekėjo angliškai ir paaiškino pareigūnams jo situaciją. Sakė, kad jie atplaukė per Nemuną su valtimi, kad kurį laiką gyveno Ukrainoje, bėga nuo karo, juos persekioja Rusijos spec. tarnybos. Pokalbio telefonu metu jam nebuvo suteikta informacija apie netikrą pasą, pasakė tik, kad asmuo turėjo Ukrainos dokumentus ir iš jo dokumentai buvo atimti. Gretima sargyba atvyko sulaikytus asmenis išvežti į užkardą, kolega su sulaikytais asmenimis kalbėjo rusų kalba. Kai sulaikyti asmenys pateikė asmens dokumentus, atvažiavę kiti kolegos įtarė, kad dokumentai suklastoti – tai sprendė pagal dokumentų išvaizdą, medžiagą, popierių. Sulaikyti asmenys sakė, kad jie turėjo Ukrainos pasus ar išduotą kažkokį laikiną dokumentą, bet juos atėmė Rusijos spec. tarnybos. Kaltinamasis jam nesakė, kad jo dokumentas padirbtas, jis nebent sakė, kai jį nuvežė į užkardą. Kad pasas galimai padirbtas, jam nurodė atvažiavęs kolega, kuris dirbęs pasienio poste.
Liudytojas N. M., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad buvo gautas pamainos vyresniojo nurodymas parvežti į užkardą sulaikytus asmenis. Jis vairavo mašiną, tiesiog paėmė žmones ir parvežė į užkardą. Asmenų neapklausinėjo, jų nieko neklausė, kadangi nekalba ir nesupranta rusiškai.
Liudytojas S. Ž., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad po 13.00 val. iš užkardos pamainos vyresniojo gavo nurodymą vykti prie (duomenys neskelbtini) ženklo paimti du asmenis, kurie perplaukė Nemuną. Atvykę rado vyrą ir moterį, Rusijos piliečius. Kai jie atvyko, pirmo ekipažo pareigūnai su kažkuo kalbėjo telefonu, jau baiginėjo pokalbį. Kita sargyba perdavė asmenis pristatyti užkardai, perdavė jų pasus. Asmens dokumentus jam padavė kitos sargybos vyresnysis M. Ž. Perduodamas apie pasus nieko nesakė. Kai paėmė du pasus, vienas iš pasų jam sukėlė įtarimą, kad gali būti padirbtas, tačiau sulaikytų asmenų nieko neklausė. Asmenys su juo kalbėjo rusiškai. Neatsimena ką asmenys jam sakė, žino tik kad kalbėjo rusiškai, nes pasai rusiški. Pokalbio tarp jų nebuvo, pokalbis buvo tik su pasieniečiais. Sulaikytus asmenis ekipažu vežė į užkardą. Atvykus į užkardą, asmenis ir jų dokumentus perdavė pamainos vyresniajam V. J. Kai kilo įtarimas dėl paso tikrumo, to sulaikytiems asmenims nenurodė, pasakė tik pamainos vyresniajam. Atvažiavus į užkardą, padavė pamainos vyresniajam dokumentus ir sulaikyti asmenys tada pasakė, kad pasas yra netikras. Jie pasakė, kad iš vyro dokumentai buvo atimti ir jie sumokėjo pinigus už paso padarymą.
Varėnos pasienio rinktinės Kapčiamiesčio pasienio užkardos jaunesniojo specialisto V. J. 2025 m. sausio 31 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 12.52 val. buvo gauta informacija, kad prie valstybės sienos ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) galimai yra neteisėti migrantai. Prie minėto valstybės sienos ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nusiųsta pasienio sargyba (duomenys neskelbtini), kurioje dirbo sargybos jaunesnysis specialistas M. Ž. kartu su jaunesniuoju specialistu V. G. Pasienio sargyba 13.10 val. informavo, kad (duomenys neskelbtini) prieigose, apie 50 m nuo valstybės sienos prie valstybės sienos ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) sulaikė du neteisėtus migrantus (Rusijos Federacijos piliečius: vieną vyrą ir vieną moterį, pilnamečius, su dokumentais). Asmenys informavo, kad kirto valstybės sieną su valtimi Nemuno upe iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką. Į Kapčiamiesčio užkardą pristatyti asmenys su savimi turėjo Rusijos Federacijos pasus. Buvo nustatyta, kad tai Rusijos Federacijos piliečiai S. V. ir T. V. Užkardos tarnybinėse patalpose S. V. informavo, kad 2024 m. gruodžio mėnesį, tikslios datos nenurodė, Rusijoje, Maskvos mieste už 2000 JAV dolerių pasidarė savo tikro paso dublikatą, kadangi jo tikrasis dokumentas buvo paimtas (1 t., b. l. 6–7).
Įvykio vietos apžiūros protokole ir nuotraukose užfiksuota, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) ribose, (koordinatės (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) tarp Lietuvos Respublikos valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 9–13).
Apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota valstybės sienos pažeidimas (duomenys neskelbtini) ribose, tarp valstybės sienos ženklų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). 8-ą vaizdo įrašo sekundę matyti Baltarusijos Respublikos pusėje, nuo kranto pradedanti plaukti valtis, kurioje sėdi 2 asmenys, kurie irdamiesi irklais perplaukia Nemuno upę ir įrašo apžiūros 2 min. 9 s. valtimi priplaukia Nemuno upės krantą Lietuvos Respublikos pusėje (1 t., b. l. 34–35).
Savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, kad specialistas L. T. pateikė galimai suklastotą Rusijos Federacijos asmens pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jam perdavė pamainą baigęs kolega M. Ž. Minėtą asmens dokumentą 2025 m. sausio 31 d. sulaikymo metu M. Ž. pateikė Rusijos Federacijos pilietis S. V.(1 t., b. l. 18–21).
2025 m. vasario 5 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos Kriminalistinių tyrimų skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pateiktas tirti Rusijos Federacijos pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas S. V. (?. B.) vardu, yra netikras. Pateiktame tirti Rusijos Federacijos pase Nr. (duomenys neskelbtini), išduotame S. V. (?. B.) vardu, pirminio turinio rekvizitų pakeitimų nėra (1 t., b. l. 160–161).
Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2025 m. vasario 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 04-5-00012-25 T. V. ir S. V. atžvilgiu nutrauktas dalyje ir jie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 291 straipsnio 1 dalį, remiantis BK 291 straipsnio 2 dalimi. 2025 m. vasario 13 d. Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų teisėjos Editos Dambrauskienės nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2025 m. vasario 11 d. nutarimas patvirtintas (1 t., b. l. 22–27, 28–33).
2025 m. sausio 31 d. prašyme dėl politinio prieglobsčio suteikimo S. V. nurodė, kad jis ir jo žmona yra persekiojami Rusijos Federacijos jėgos struktūrų, kurios kaltina juos dėl šnipinėjimo Ukrainos naudai. 2019 m. jie persikraustė į Ukrainą, kadangi nesutiko su Rusijos Federacijos politika dėl Ukrainos. 2022 m. Rusijos Federacija pradėjo karą Ukrainoje ir jų gyvenamoji vieta atsidūrė okupuotoje teritorijoje. 2024 m. balandžio mėn. S. V. buvo sulaikytas Rusijos Federacijos pareigūnų ir priverstas duoti parodymus dėl bendradarbiavimo su Ukrainos saugumo tarnyba. 2024 m. gegužės 28 d. jis buvo paleistas, tačiau buvo atimti jo dokumentai, tęsiamas spaudimas. Iš jo buvo atimta galimybė ne tik išvykti iš gyvenamosios teritorijos, bet gyventi toje teritorijoje, kadangi bet kuriuo metu grėsė areštas (1 t., b. l. 96–97).
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 5 d. sprendimu priimtas S. V. prašymas suteikti prieglobstį, asmuo įleistas į Lietuvos Respubliką (1 t., b. l. 152).
(Duomenys neskelbtini) vado padėka S. V. įteikta už visokeriopą paramą karinei daliai ir už suteiktą pagalbą (2 t., b. l. 57–58).
Ekspertų grupės „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. kovo 17 d. eksperto išvadoje nurodyta, kad kirsti Rusijos Federacijos sienos be paso S. V. negalėtų. S. V. iš sulaikymo galėjo būti paleistas dėl to, kad nebuvo jokių jo kaltės įrodymų, išskyrus duotus patiriant spaudimą. Yra rimtas pagrindas manyti, kad S. V. paleidimas buvo laikinas ir po kurio laiko jis būtų buvęs sulaikytas oficialiai. Naujas pasas S. V. nebuvo išduotas dėl Rusijos valdžios institucijų noro garantuoti, kad jis negalėtų išvykti iš Rusijos Federacijos ribų ir jam būtų apsunkintas išvykimas iš gyvenamosios vietos. Veiksmai S. V. atžvilgiu neteisėto jo laisvės atėmimo laikotarpiu patenka į apibrėžtį, pateiktą Konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį bei baudimą. S. V. grįžus į Rusijos Federaciją, grėsmė jo gyvybei yra objektyvaus pobūdžio – jis jau buvo kankinamas, be to, Rusijos valdžios atstovai grasino jį nužudyti. S. V. pabėgimas į Lietuvą Rusijos valdžios institucijoms yra nenuginčijamas jo priešiškos veiklos patvirtinimas (2 t., b. l. 61–79).
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pranešimu nustatyta, kad 2025 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl S. V. teisinės padėties dar nėra priimtas (2 t., b. l. 122–135).
Dėl kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo
Ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka, teismas daro išvadą, kad S. V. padarė jam kaltinime inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kuri kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, kadangi įgijo ir su savimi laikė žinomai netikrą Rusijos Federacijos asmens pasą.
Teisiamojo posėdžio metu apklaustas S. V. pripažino faktines kaltinime nurodytas veikos padarymo aplinkybes. Kaltinamasis neneigė, kad jis įgijo suklastotą žinomai netikrą asmens dokumentą ir jį laikė su savimi, kol buvo sulaikytas pasienio rinktinės pareigūnų, tačiau paaiškino, kad taip pasielgė, nes jo gyvybei ir sveikatai buvo kilęs pavojus. Kaltinamasis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad Ukrainos okupuotoje teritorijoje jis buvo sulaikytas Rusijos jėgos struktūrų. Sulaikymo metu jis su savimi turėjo pasą, kurį pareigūnai iš jo paėmė. Kai jį paleido iš sulaikymo, dokumentų jam negrąžino, buvo nustatytas faktas, kad dokumentus jis pametė. Jis vis kreipėsi į institucijas Rusijoje ir Ukrainoje dėl naujo paso išdavimo, tačiau kaskart buvo nurodomi vis kiti trukdžiai, jam paso neišdavė, todėl pasidarė aišku, kad pasas jam nebus grąžintas. Kadangi jam kilo reali grėsmė vėl būti sulaikytam, jis nusprendė išvykti iš Rusijos Federacijos. Tačiau išvykti iš Rusijos be asmens dokumento nebuvo įmanoma, todėl jis Telegram platformoje rado skelbimą apie tai, kad asmuo gali įforminti dokumentus, sumokėjo pinigus ir gavo suklastotą asmens dokumentą. Buvo priimtas sprendimas neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Per oficialų užkardos punktą patekti į Lietuvą nebuvo galimybės, nes jis buvo su padirbtu pasu, todėl kirto sieną ten, kur nėra pasienio punktų. Po to, kai nelegaliai kirto sieną, tiesiog laukė atvykstant pasieniečių, niekur nejudėjo, informavo, kur yra, kad juos būtų lengviau surasti. Atvažiavus pasienio pareigūnams, jis jiems padavė dokumentą ir iškart pasakė, kad pasas yra padirbtas. Padirbto paso panaudoti Lietuvos Respublikoje jis nesiruošė, pasas buvo reikalingas tik tam, kad nusigautų iki sienos. Be paties kaltinamojo parodymų, jo kaltę iš esmės patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – liudytojų T. V., M. Ž., S. Ž. parodymai, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, specialisto išvada ir kita rašytinė bylos medžiaga.
Tokiu būdu baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų pagrindu teismas laiko esant visiškai įrodyta, kad S. V. 2024 m. gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Rusijos Federacijoje, Maskvos mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, įgijo žinomai netikrą dokumentą – asmens pasą Nr. (duomenys neskelbtini), bei Lietuvos Respublikos teritorijoje 2025 m. sausio 31 d. iki 13.09 val., turėdamas su savimi, laikė žinomai netikrą Rusijos Federacijos asmens pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame atspausdinta jo – S. V. fotonuotrauka, bei nurodyti jo asmens anketiniai duomenys, iki kol jį 2025 m. sausio 31 d., 13.10 val. (duomenys neskelbtini) ribose, pateikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės Kapčiamiesčio pasienio užkardos pareigūnui.
Nusikalstamą veiką S. V. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, kad disponuoja žinomai netikru dokumentu ir norėjo taip veikti, todėl jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 2 dalį.
Dėl veikimo būtinojo reikalingumo situacijoje
BK 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Iš šios įstatymo formuluotės matyti, kad baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką pašalinama tik tada, kai nustatomos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos: 1) turi grėsti žala; 2) pavojus akivaizdus ir realus; 3) gresiančio pavojaus negalima pašalinti kitais būdais, kaip tik padarant žalą teisės saugomiems interesams; 4) iškilęs pavojus pašalinamas padarant žalą trečiajam asmeniui; 5) padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengtoji.
Būtinojo reikalingumo instituto esmė ir paskirtis suponuoja būtinybę asmeniui įvertinti daromą žalą ir žalą, kurios siekiama išvengti, ir sąmoningai pasirinkti elgesio variantą, leisiantį padaryti mažesnę žalą. Tai reiškia, kad, siekiant pašalinti pavojų, mažesnė žala turi būti padaroma tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad S. V. atvyko į Lietuvą neteisėtai, turėdamas tikslą gauti prieglobstį. Šios aplinkybės buvo nustatytos prokuroro 2025 m. vasario 11 d. nutarimu, S. V. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą nutraukus pagal BK 291 straipsnio 2 dalį, t. y. nustačius, kad S. V. į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise.
1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės neskiria nuobaudų (baudžiamųjų sankcijų) už neteisėtą įvažiavimą ar neteisėtą buvimą jų teritorijoje pabėgėliams, kurie, atvykę (tiesiogiai) iš teritorijos, kur jų gyvybei ar laisvei grėsė 1 straipsnyje nustatytas pavojus, atvyksta į šių valstybių teritoriją arba yra joje be leidimo, jeigu jie patys nedelsdami prisistato valdžios institucijoms ir išsamiai paaiškina savo neteisėtą atvykimą ar buvimą. Taip pat yra pripažįstama, kad 1951 m. Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies normos apima ne tik neteisėtą sienos kirtimą, bet taip pat ir suklastotų ar netikrų dokumentų naudojimą šiame kontekste, kadangi dažnu atveju prieglobsčio ieškantiems asmenims tai būna vienintelis būdas pasiekti saugią valstybę (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (toliau – JTVPK), 2017 m. kovo 15 d. apskritojo stalo išvadų dėl nebaudimo už neteisėtą atvykimą ir buvimą: 1951 m. Pabėgėlių konvencijos 31 straipsnio aiškinimo ir taikymo, santrauka, 21 punktas). Taigi, tuo atveju, kai asmuo pasinaudoja suklastotais dokumentais tam, kad galėtų atvykti į saugią valstybę ir gauti prieglobstį, tokie veiksmai patenka į neteisėto atvykimo sąvoką 1951 m. Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. traktuojami kaip toks prieglobsčio siekiančio asmens elgesys, už kurį valstybės Konvencijos dalyvės yra įsipareigojusios netaikyti atsakomybės. Tokiu būdu, siekiant tinkamai įvertinti kaltinamojo veiksmus, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, kokiu tikslu S. V. įgijo ir laikė suklastotus dokumentus.
Remiantis baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad kaltinamasis S. V. yra Rusijos Federacijos pilietis. S. V. išvyko iš Rusijos Federacijos dėl to, kad Rusijos okupuotoje teritorijoje buvo persekiojamas dėl savo politinių pažiūrų ir pagalbos Ukrainai teikimo. Šiuo atveju aplinkybę, kad S. V. išvyko iš Rusijos Federacijos siekdamas gauti prieglobstį patvirtina ne tik nutarimas, kuriuo jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 291 straipsni 1 dalį buvo nutrauktas, bet ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas priimti prašymą suteikti prieglobstį ir leisti apsigyventi užsieniečiui Lietuvos Respublikoje. Teismas sprendžia, kad S. V., siekdamas patekti į Lietuvos Respubliką, panaudojo žinomai netikrą Rusijos Federacijos piliečio asmens pasą, kadangi asmens dokumentai iš jo buvo paimti sulaikymo Rusijos okupuotoje teritorijoje metu. Naujų dokumentų išdavimas buvo apsunkintas. Tiek kaltinamasis, tiek liudytoja T. V. nurodė, kad S. V. ne kartą kreipėsi dėl naujų asmens dokumentų išdavimo, tačiau dokumentai jam nebuvo išduoti. Turėdamas tikslą pasiekti saugią valstybę, S. V. turėjo kirsti Baltarusijos sieną, į kurią patekti be asmens dokumento nebuvo įmanoma. Dėl to S. V., pateikdamas savo originalaus dokumento foto nuotrauką, įgijo suklastotą dokumentą ir juo pasinaudojo atvykdamas į Lietuvą. Pažymėtina, kad suklastotame asmens dokumente buvo nurodyti tikrieji S. V. asmens duomenys, taigi savo tikrosios tapatybės jis neslėpė, kas sustiprina teismo įsitikinimą, kad suklastotą dokumentą S. V. įgijo ir laikė turėdamas tikslą patekti į saugią valstybę. Be to, apie jo turimą suklastotą dokumentą S. V. nedelsdamas pranešė jį sulaikiusiems pasienio pareigūnams. Nors nusprendus baudžiamąją bylą užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu kaltinamasis S. V. savo kaltę pripažino pilnai, tačiau vien tik šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja būtinojo reikalingumo situacija. Atvykus į Lietuvos Respubliką, S. V. buvo suimtas, todėl kaip įtikinami vertinami S. V. parodymai apie tai, kad, norėdamas greičiau baigti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, jis savo kaltę pripažino pilnai. Kita vertus, nagrinėjant bylą pagal kaltinamojo prašymą, jis savo kaltės neneigė, tik prašė bylą nutraukti esant būtinojo reikalingumo situacijai, kas priskiriama teismo diskrecijai.
Teismui taip pat nekyla abejonių, kad kilmės šalyje S. V. galėjo kilti tam tikras pavojus. Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui. Apie grėsmę žmogaus teisėms Rusijoje nurodoma ne tik nacionaliniuose, bet ir tarptautiniuose pareiškimuose. Europos Sąjunga griežtai smerkia blogėjančią žmogaus teisių padėtį Rusijoje, t. y. tai, kad smarkiai daugėja ribojamųjų teisės aktų ir sistemingas bei intensyvėjančias represijas prieš pilietinę visuomenę ir žmogaus teisių gynėjus, taip pat tai, kad be paliovos vykdomi susidorojimai su nepriklausoma žiniasklaida, atskirais žurnalistais ir žiniasklaidos darbuotojais, politinės opozicijos nariais ir kitais kritiškais balsais, pasireiškiančioje visoje Rusijos Federacijoje ir už šalies ribų. 2024 m. kovo 21-22 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime ES vadovai paragino Rusijoje nedelsiant ir besąlygiškai paleisti visus politinius kalinius ir nutraukti šalies politinės opozicijos persekiojimą (https://www.consilium.europa.eu/lt/policies/sanctions-against-russia/#human-rights). Atitinkamai ES Taryba patvirtino naują sankcijų režimą, reaguodama į vis spartėjantį sistemingą Rusijos valdžios institucijų vykdomą žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės principų pažeidinėjimą (https://lithuania.representation.ec.europa.eu/news/europos-sajunga-patvirtino-nauja-sankciju-rusijai-rezima-del-zmogaus-teisiu-pazeidimu-ir-represiju-2024-05-29_lt). Organizacija Human Rights Watch savo 2025 m. pasaulinėje ataskaitoje išsamiai dokumentuoja žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, pabrėždama, kad nuo 2022 m. invazijos į Ukrainą šalyje vyksta sistemingas pilietinių laisvių slopinimas (https://www.hrw.org/world-report/2025/country-chapters/russia?utm_source=chatgpt.com). Ekspertų grupės „(duomenys neskelbtini)“ išvadoje taip pat nurodomi S. V. teisių pažeidimai (2 t., b. l. 98–106).
Pateiktame prašyme dėl prieglobsčio jam suteikimo S. V. išsamiai nurodė persekiojimo grėsmę, susijusią su jo politinėmis pažiūromis ir veikla teikiant pagalba Ukrainos kariuomenei. S. V. tiek pateiktame prašyme Migracijos tarnybai, tiek teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis aktyviai dalyvavo teikdamas informaciją Ukrainos kariuomenei apie Ukrainos okupuotoje teritorijoje esančias okupantų pajėgas. Ukrainoje S. V. įteikta padėka už visokeriopą paramą karinei daliai ir už suteiktą pagalbą (2 t., b. l. 57–58). Kaltinamasis nurodė, kad 2024 m. balandžio 20 d. buvo sulaikytas FSB tarnybų, kalinamas žiauriomis sąlygomis, buvo grasinama jo šeimai, atliekamos kratos. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja apklausta T. V. Šių aplinkybių visuma, kartu įvertinus Europos Sąjungos institucijų visuotinį susirūpinimą dėl Rusijos Federacijoje vykdomų žmogaus teisių pažeidimų, politinę situaciją, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju S. V. gyvybei, sveikatai, kitoms jo teisėms bei laisvėms grėsė pavojus jo kilmės šalyje – Rusijos Federacijoje. Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju buvo didelė ir reali tikimybė, kad S. V. bei jo žmonai likus Rusijos Federacijoje, jų gyvybei ir sveikatai būtų kilusi reali ir akivaizdi grėsmė. S. V. bei jo sutuoktinei gresiantis pavojus buvo realus ir akivaizdus, nes politinė (karinė) situacija Rusijos Federacijoje nepasikeitė, todėl grėsmė jų teisėms bei laisvėms tebėra išlikusi, t. y. jų prigimtinės žmogaus teisės, kurių apsaugą užtikrina tarptautiniai teisės aktai, baudžiamieji įstatymai, yra teisiniai gėriai, turintys didžiausią reikšmę ir yra vertingiausi. Teismas akcentuoja, kad pagrindinis kaltinamojo grėsmės jam kilimo motyvas yra jo politinės pažiūros ir veika, susijusi su priešinimusi Rusijos Federacijos rėžimui, todėl baimė susidurti su persekiojimu yra visiškai pagrįsta. Kaltinamasis teikė savo parodymams pagrįsti įvairius įrodymus ir jokių objektyvių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti šių įrodymų nepatikimumą, byloje nenustatyta. Teismui pateikti įrodymai suponuoja išvadą, kad S. V. aktyviai dalyvavo teikdamas pagalbą Ukrainos kariams, taip priešindamasis Rusijos Federacijos rėžimui, dėl ko jam galėjo kilti pavojus. Siekdamas pašalinti pavojų savo gyvybei ir sveikatai, S. V. padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią nusikaltimo valdymo tvarkai, požymius – įgijo ir laikė netikrą dokumentą – Rusijos Federacijos pasą. Šiuo nusikaltimu buvo padaryta žala (sukeltas pavojus ir kilusi grėsmė) mažiau vertingoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ir gėriams, nei būtų kilusi, jei kaltinamasis būtų likęs Rusijos Federacijoje. Kaltinamasis, įvertinęs jam kilusią grėsmę, pasirinko elgesio variantą, kuris leido padaryti mažesnę žalą (padaryta žala valdymo tvarkai, o ne gyvybei ar sveikatai). Pažymėtina, kad jis iš esmės neturėjo kito pasirinkimo ir negalėjo kilusio pavojaus savo sveikatai pašalinti kitomis priemonėmis – tai galėjo padaryti tik išvykdamas iš Rusijos Federacijos, o vėliau pasinaudodamas suklastotu dokumentu. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad S. V. veikė esant būtinajam reikalingumui, todėl jo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nėra galimas, ką pagrįstai nurodė ir prokurorė baigiamųjų kalbų metu.
Tokiu būdu byloje nustatyta, kad S. V. atitinka 1951 m. Konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas – jis, būdamas Rusijos Federacijos piliečiu, baimindamasis dėl savo gyvybės, sveikatos ir laisvių, paliko gimtąją šalį, neteisėtais būdu per Baltarusiją atvyko į Lietuvos Respubliką. Jį sulaikiusiems pasienio pareigūnams pateikė netikrą dokumentą, kuriame nurodyti autentiški S. V. asmens duomenys, ir nedelsdamas pateikė prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad kaltinime aprašytus neteisėtus veiksmus S. V. padarė veikdamas būtinojo reikalingumo situacijoje, kuri šalina baudžiamąją atsakomybę, todėl, vadovaujantis BK 31 straipsnio 1 dalimi, baudžiamoji byla S. V. atžvilgiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukiama.
Kiti klausimai
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:
netikras S. V. vardu išduotas Rusijos Federacijos asmens pasas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal prašymą perduotinas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos Kriminalistinių tyrimų skyriui.
Teismas, vadovaudamasis 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 31 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi, 302 straipsniu, 303–308 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, nustatyti, kad S. V. veikė būtinojo reikalingumo situacijoje ir baudžiamąją bylą S. V. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 2 dalį nutraukti.
Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – netikrą Rusijos Federacijos asmens pasą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal prašymą perduoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos Kriminalistinių tyrimų skyriui.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.
Teisėja Agneta Bulakė
