M. U. pagal BK 229 str., 24 str. 6 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-263-696/2016

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02018-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.1;

1.2.14.5.2;

1.2.19.4;

1.2.29.1;

2.1.3.7

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,

nuteistosios I. M. U. gynėjui advokatui Kęstučiui Stasiuliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. U. gynėjo advokato Kęstučio Stasiulio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžiu I. M. U. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) 100 MGL dydžio bauda. Tuo pačiu nuosprendžiu I. M. U. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad ji padarė šias nuskalstamas veikas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžio dalis dėl I. M. U. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: I. M. U. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir devyniems mėnesiams. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžio dalis dėl I. M. U. nuteisimo pagal BK 229 straipsnį ir paskirtos subendrintos bausmės pakeista: I. M. U. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 229 straipsnio į 228 straipsnio 1 dalį ir paskirta 70 MGL (2635,50 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir I. M. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams ir 70 MGL (2635,50 Eur) dydžio bauda. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), I. M. U. paskirtos vienerių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant I. M. U. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžiu taip pat nuteistos I. B. ir I. E., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nuteistosios I. M. U. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. I. M. U. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. dirbdama X darbo biržos direktore, laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. dirbdama Y teritorinės darbo biržos X skyriaus vedėja, (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 17 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. vykdant Vietinių užimtumo iniciatyvų (toliau – ir VUI) projektą „P“, pagal 2007 m. kovo 23 d. X darbo biržos ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „V“ pasirašytą sutartį Nr. D4-1, 2007 m. lapkričio 29 d. pasirašytą sutarties Nr. D4-1 keitimo sutartį Nr. D4-1-1 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią Darbo birža įsipareigojo UAB „V“ skirti 324 000 Lt (93 836,89 Eur) paramą projektui vykdyti, o UAB „V“, be kitų sąlygų, įsipareigojo: įsteigti devynias darbo vietas iki 2007 m. gruodžio 3 d.; įdarbinti į įsteigtas darbo vietas darbo biržos pasiūlytus asmenis, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis; įsteigtų darbo vietų nepanaikinti trejus metus nuo darbo vietos įsteigimo dienos ir teikti per šiuos trejus metus kiekvieną ketvirtį iki kito ketvirčio pirmo mėnesio 5 d. Darbo biržai ketvirtinę ataskaitą apie įsteigtose darbo vietose dirbančius asmenis; naudoti projektui įgyvendinti skirtas lėšas pagal patvirtintą projekto sąmatą; nedelsiant informuoti Darbo biržą ir projekto partnerius apie įvykius, kurie gali turėti neigiamos įtakos projektui, ir 2007 m. kovo 30 d. mokėjimo nurodymu X darbo biržai pervedus UAB „V“ 97 200 Lt (28 151,07 Eur) (30 procentų avanso) valstybės biudžeto lėšų VUI projektui įgyvendinti, asmeniui, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi, pagal Sutartį prisiimtų įsipareigojimų neįvykdžius – projekto įgyvendinimo vietoje (duomenys neskelbtini), iki 2007 m. gruodžio 3 d. neįrengus darbo vietų, pagal 2007 m. lapkričio 30 d. sudarytas darbo sutartis fiktyviai įdarbinus Darbo biržos pasiūlytus asmenis – B. O. L., J. I., M. V., J. P., A. K., D. J., A. G., R. V., J. K., pateikus 2007 m. lapkričio 29 d. tarpinę veiklos ataskaitą Nr. 1, 2007 m. kovo 24 d.–2007 m. lapkričio 30 d. laikotarpio finansinę ataskaitą, 2007 m. gruodžio 12 d. galutinę veiklos ataskaitą Nr. 2, 2007 m. kovo 24 d.–2007 m. gruodžio 11 d. laikotarpio finansinę ataskaitą apie tai, kad valstybės paramos lėšos 324 000 Lt (93 836,89 Eur) faktiškai panaudotos pagal paskirtį įrengimų, įrangos ir kitų darbo priemonių, reikalingų veiklai ar gamybai užtikrinti, pirkimui, montavimui; I. M. U. žinodama, kad UAB „V“ pagal Sutartį prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. F48-3 patvirtino UAB „V“ pateiktas tarpines veiklos ir finansines ataskaitas, 2007 m. gruodžio 3 d. surašė aktą „Dėl darbo vietų įsteigimo“, jį su asmeniu, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi, patvirtino savo parašais, kuriame melagingai konstatavo, kad, įgyvendinant VUI projektą „P“, įkurtos devynios naujos darbo vietos, 2007 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. F48-4 skyrė UAB „V“ tarpinę valstybės biudžeto lėšų paramą – X darbo birža pagal 2007 m. gruodžio 5 d. mokėjimo nurodymą pervedė UAB „V“ 162 000 Lt (46 918,44 Eur) (50 procentų avanso) valstybės biudžeto lėšų VUI projektui įgyvendinti, 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. F48-5 patvirtino UAB „V“ pateiktas galutines veiklos ir finansines ataskaitas ir 2007 m. gruodžio 13 d. akte „Dėl vietinių užimtumo iniciatyvų projekto užbaigimo“, kurį ji ir asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi, patvirtino savo parašais, melagingai konstatavo, kad VUI projekto „P“ įgyvendinimas baigtas, įranga įsigyta valstybės lėšomis, naudojama pagal paskirtį, 2007 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. F48-6 skyrė UAB „V“ įgyvendinamo VUI projekto „P“ galutinę valstybės biudžeto lėšų paramą – X darbo birža pagal 2007 m. gruodžio 22 d. mokėjimo nurodymą pervedė UAB „V“ 64 800 Lt (18 767,38 Eur) (20 procentų avanso) valstybės biudžeto lėšų VUI projektui įgyvendinti, ji, eidama atitinkamas pareigas ir pagal jai suteiktus įgaliojimus privalėdama kontroliuoti projekto vykdymą, projekto vykdymo neprižiūrėjo ir nekontroliavo, patikrinimų vietoje, siekiant nustatyti, ar parama naudojama pagal paskirtį, neorganizavo, darbo vietų įsteigimo vietoje (įmonėje) netikrino, ar jos įkurtos ir nenaikinamos, nestebėjo pati ir nekontroliavo 2007 m. sausio 4 d. X darbo biržos direktoriaus įsakymu „Dėl vietinių užimtumo iniciatyvų programos įgyvendinimo organizavimo“ Nr. F48-1 paskirto atsakingo už VUI programos projektų įgyvendinimo eigos pagal etapus stebėjimą ir kontrolę asmens veiksmų, nenustatė ir neužfiksavo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, nepateikė paramos gavėjui pretenzijos ir nesikreipė į teismą dėl lėšų grąžinimo. Taip veikdama, I. M. U. padėjo asmeniui, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi, apgaule UAB „V“ naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – 324 000 Lt (93 836,89 Eur) valstybės biudžeto lėšų, pagamino netikrą dokumentą ir panaudojo netikrą dokumentą, padarydama didelės žalos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, valstybės interesus, iškraipė valstybės institucijos – Lietuvos darbo biržos – funkcijas ir veiklos principus bei diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, padėjo asmeniui, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi, UAB „V“ naudai įgyti 324 000 Lt (93 836,89 Eur), dėl to didelės žalos patyrė valstybė.

2. Kasaciniu skundu nuteistosios I. M. U. gynėjas advokatas K. Stasiulis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 6 dalies, 182 straipsnio 2 dalies, 228 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 3 dalies nuostatas ir padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1, 6 dalių, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2.2. Kasatorius teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartyje byloje Nr. 2K-402/2014 išaiškino, jog padėti užvaldyti pinigines lėšas galima iš anksto susitarus dėl sukčiavimo ir padarius bent vieną iš veiksmų, nurodytų BK 24 straipsnio 6 dalyje (duodant patarimus, nurodymus, teikiant priemones ir kt.). Be to, būtina nurodyti, kaip nusikaltimo vykdytojui padėjėjas padeda užvaldyti pinigus ir kokie įrodymai tai patvirtina. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sukčiavimas yra baigtas nuo pinigų užvaldymo momento. Pasak kasatoriaus, šioje byloje BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos vykdytoja kaltinimas laikė I. B., o I. M. U. buvo pateikti kaltinimai kaip padėjėjai. Pirmosios instancijos teismas I. B. dėl sukčiavimo išteisino ir jos veiką perkvalifikavo į tikslinės paramos panaudojimą ne pagal paskirtį. Nuosprendžiui neįsiteisėjus I. B. mirė, todėl Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 2 d. nutartimi baudžiamosios bylos dalį, kurioje I. B. buvo pripažinta kalta pagal BK 206 straipsnio dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, nutraukė. Dėl to nenustačius byloje sukčiavimo vykdytojo, I. M. U. nepagrįstai pripažinta padėjėja sukčiauti ir nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, nesant jos veikoje šio nusikaltimo sudėties. Anot kasatoriaus, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, negalima kaltinti I. M. U. bendrininkavus su mirusiąja I. B., todėl apeliacinės instancijos teismas, nutraukęs bylą I. B., o I. M. U. apkaltinęs padėjimu sukčiauti, pažeidė jos teisę į gynybą ir nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis, 235 straipsnio 1 dalis).

2.3. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir darydamas išvadas dėl bylos aplinkybių, įrodymus vertino selektyviai, paviršutiniškai, atskirai nuo bylos medžiagos, nelygino jų tarpusavyje, neatliko įrodymų tyrimo, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas aptarė tik dalį liudytojų parodymų, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, analizavo tik jų fragmentus, neatskleidė liudytojų B. O. L., A. ir J. K., R. V., J. P., M. V. ir A. J. parodymų esmės, jų sąsajos su I. M. U., I. B. ir byloje apklaustų X darbo biržos specialistų P. J. bei M. B. parodymais, jų neanalizavo. Kasatoriaus teigimu, bylos liudytojai patvirtino, kad I. M. U., dirbdama X darbo biržos vadove, neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, priešingai, siekė paramą panaudoti pagal paskirtį, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių liudytojų parodymų nepagrįstai nevertino: visiškai nepasisakė ir nevertino liudytojos B. D. parodymų, kad atrinko asmenis, kurie pasirašė darbo sutartis dėl įdarbinimo, liudytojų S. R., P. J., M. B. ir kitų parodymų, kad darbo biržos specialistai, taip pat ir I. M. U., siekė įdarbinti bedarbius ginčo objekte, liudytojų R. S., J. J., V. S., J. N., M. Š. ir kitų parodymų, kad jie dirbo komisijoje prie X darbo biržos, kur buvo svarstomi klausimai, susiję su paramos skyrimu, kad į komisijos sudėtį įėjo po du atstovus iš savivaldybės, darbo biržos ir profsąjungos, kad komisija pasiūlė direktorei I. M. U. pasirašyti aktą dėl projekto įgyvendinimo ir komisijos pritarimu buvo pervestos piniginės lėšos už paramą objektui. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas sumenkino šios komisijos veiklą, nevertino liudytojų D. P., J. J., V. S., S. M., L. Ž., S. S., M. M., V. G. B., specialistės R. K. parodymų ir Lietuvos Respublikos darbo biržos vidaus auditoriaus liudytojo G. B. 2007 m. lapkričio 28 d. išvadų dėl (duomenys neskelbtini) įkūrimo, kurios buvo teigiamos, priešingai, vertino tik prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktus įrodymus, kurie neva patvirtina I. M. U. kaltę, taip pažeidė objektyvaus ir nešališko teismo principus, BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas.

2.4. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad 2007 m. kovo 23 d. tarp šalių sudarytos paramos suteikimo sutarties Nr. D4-1 sudarymas ir jos vykdymas yra civilinės teisės reguliavimo ir taikymo dalykas, o sudarant sutartis paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie pereina į baudžiamuosius tik esant tam tikroms teismų praktikoje suformuotoms sąlygoms. Jeigu yra galimybė išspręsti ginčą civilinėmis teisinėmis priemonėmis, baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinės priemonės) taikymas būtų visiškai nepagrįstas, neproporcingas ir prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikai. Anot kasatoriaus, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas šalims taikė baudžiamąją atsakomybę net nebandydamas atriboti baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių.

2.5. Kasatorius teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2012">2K-103/2012</a>, 2K-631/2012, 2K-176/2012 ir 2K-47/2012 ne kartą akcentavo, jog apeliacinės instancijos teismo priimami baigiamieji aktai (nuosprendžiai, nutartys) savo forma ir turiniu turi atitikti BPK įtvirtintus reikalavimus, turi būti surašyti aiškiai, suprantamai ir išsamiai, kad dėl jų turinio nekiltų abejonių, taip pat nebūtų kliūčių patikrinti sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas I. M. U. kalta dėl piktnaudžiavimo tarnyba, vadovavosi tų pačių liudytojų parodymais, kurių pagrindu ji apkaltinta dėl padėjimo sukčiauti I. B. ir bendravimo su O. Ž., ir liudytojų R. S., D. P., A. K., J. K., B. O. L. parodymais, kad ji dalyvavo su O. Ž. pokalbyje, kai su šiais bedarbiais buvo pasirašinėjamos sutartys. Kasatoriaus teigimu, nė vienas iš šių liudytojų nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtino apie I. M. U. veiksmus, kuriais ją būtų galima apkaltinti piktnaudžiavimu tarnyba ar ignoravimu vykdyti teisės aktus, kuriais ji vadovavausi eidama savo, kaip X darbo biržos direktorės, pareigas. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo liudytojų R. S., V. S., J. J. apklausų protokolų dalimi apie tai, kad komisijos dėl paramos suteikimo nariai, priimdami sprendimą, nesilankė objekte, ir tuo, kad jų nutarimas teikti paramą UAB „V“ buvo rekomendacinio pobūdžio. Be to, teismas sumenkino komisijos veiklą, nes be jos pritarimo parama nebūtų buvusi suteikta, o I. M. U. nebuvo atsakinga už tai, kad kai kurie komisijos nariai aplaidžiai atliko savo visuomenines pareigas. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs teisės aktus, kuriais I. M. U. vadovavosi savo darbe, nesugebėjo atskleisti, kuo pasireiškė jos, kaip pareigūnės, kaltė, t. y. neatskleidė BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties ir nenustatė tyčios. Apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo tvirtinti, kad, pasirašydama dokumentus dėl ginčo objekto, I. M. U. sąmoningai pasinaudojo savo tarnybine padėtimi, elgėsi priešingai tarnybos interesams, suvokė tokį savo elgesio pobūdį ir norėjo taip daryti. Jei I. M. U. dėl darbo krūvio ar įtampos galėjo neatlikti vienų ar kitų veiksmų, negalima tvirtinti, kad ji tai padarė tyčiniais veiksmais, kaip to reikalauja BK 228 straipsnio 1 dalies nuostatos. Kartu kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl I. M. U. veiksmų buvo padaryta didelė žala valstybei. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra tinkamai pasisakyta dėl priežastinio ryšio tarp I. M. U. veiksmų, atliekant X darbo biržos direktorės pareigas, ir kilusių pasekmių – I. B. gautos 324 000 Lt (93 836,89 Eur) paramos panaudojimo ne pagal paskirtį. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nurodytus trūkumus ir netikslumus vertino kaip papildomą kaltumo įrodymą, taip pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktą, kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neįginčijamai patvirtinančias kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, ir nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų.

2.6. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo I. M. U. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį buvo išteisinta pagrįstai, nes dokumentų neklastojo, jokios apgaulės nenaudojo, be to, nežinojo, kad asmenys, su kuriais sudarytos darbo sutartys, nedirba. Visuose dokumentuose buvo įtvirtinta objektyvi informacija, ji neiškraipyta, pateikta I. B. ir darbo biržos darbuotojų. I. M. U. šios informacijos nesukūrė ir neiškreipė objektyvios tiesos, todėl ją pripažinti kalta dėl netikro dokumento pagaminimo ir netikro dokumento panaudojimo nebuvo jokio teisinio pagrindo.

3. Nuteistosios I. M. U. gynėjo advokato K. Stasiulio kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl I. M. U. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

4. Kaltinamajame akte I. B. greta kitų nusikalstamų veikų buvo kaltinama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o I. M. U. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

4.1. Pirmosios instancijos teismas I. B. dėl sukčiavimo išteisino ir jos veiką perkvalifikavo į tikslinės paramos panaudojimą ne pagal paskirtį – BK 206 straipsnio 1 dalį, I. M. U. dėl šio kaltinimo išteisino, konstatavęs, kad byloje nenustatyta, jog I. M. U. veikė kaip padėjėja, neįrodyta, kad I. B. ir I. M. U. veikė išvien.

Nuosprendžiui neįsiteisėjus I. B. mirė, todėl Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 2 d. nutartimi baudžiamosios bylos dalį, kurioje I. B. buvo pripažinta kalta pagal BK 206 straipsnio 1 dalį, taip pat pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, nutraukė. Tuo tarpu dėl I. M. U. apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl jos kaltės iš esmės argumentuotos ne bylos įrodymų visetu, jų tarpusavio sugretinimu ir palyginimu, bet bendro pobūdžio teiginiais, išsamiau neanalizuojant bylos įrodymų turinio bei įrodymų vertinimui svarbių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo I. M. U. veiksmuose esant padėjimą I. B. sukčiauti tuo pagrindu, kad, I. B. atstovaujant UAB „V“, neįvykdžius visų 2007 m. kovo 23 d. sudarytos Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutarties su X darbo birža dėl (duomenys neskelbtini) įkūrimo sąlygų – realiai neįkūrus sutartų devynių darbo vietų, į UAB „V“ sąskaitą buvo pervesta 324 000 Lt (93 836,89 Eur) finansinė parama tam, kad būtų įkurtas minėtas paslaugų kompleksas, įsteigtos devynios darbo vietos X darbo biržoje registruotiems asmenims, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis, įsteigtų darbo vietų nepanaikinant trejus metus nuo darbo vietos įsteigimo dienos.

4.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra nusikaltimas nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams. Sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai be jokio teisinio pagrindo įgyjamas turtas, nepaliekant turto savininkui tolygaus piniginio ar turtinio ekvivalento, ar teisė į jį. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdinanti pavojinga veika gali pasireikšti įvairiais veiksmais, tačiau visais atvejais yra susijusi su apgaulės panaudojimu. Apgaulė yra esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą. Apgaulė naudojama prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Dėl apgaulės svetimas turtas pereina į kaltininko valdymą ar jis įgyja turtinę teisę arba išvengia ar panaikina teisėtą turtinę prievolę. Pažymėtina, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, turtinės padėties, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu ar jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjIwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-620/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-620/2010">2K-620/2010</a>). Teismai byloje turi nustatyti apgaulės faktą.

Turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2009, 2K-538/2010). Paprastai toks suklaidinimas daromas pateikiant suklastotus dokumentus (sutartis), patvirtinančius juridinį faktą ar liudijančius teisę į turtą, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikacinių duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą, ar asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba galimą užvaldyto turto išieškojimą. Sukčiavimo sudėtis yra materiali. Nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe.

Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo fakto, nepaliekant nukentėjusiajam tolygaus užvaldytam turtui piniginio ar daiktinio ekvivalento. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad darydamas veiksmą panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją, numato, kad neteisėtai sau ar kitiems asmenims įgis svetimą turtą ir turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos, ir tokių padarinių nori (siekia). Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau veikos padarymo metu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį, padarant turto savininkui turtinę žalą. Todėl ne mažiau svarbu byloje nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir kaltininko sukčiavimo objektyvių požymių suvokimą. Susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-535/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-535/2011">2K-535/2011</a>, 2K-454/2012, 2K-589-696-2015).

4.3. Šiuos sukčiavimo nusikaltimo požymius I. M. U. veikoje turėjo įrodyti teismai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neanalizavo sukčiavimo sudėties požymių ir nepagrindė jų buvimo I. M. U. veikoje.

Šioje byloje iš tikrųjų nustatyti apgaules elementai, kurie gali rodyti sukčiavimą. Tačiau sukčiavimą apibūdina ne vien apgaulė. Esminis sukčiavimo požymis yra neteisėtas svetimo turto užvaldymas. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad svetimas turtas sukčiavimo atveju užvaldomas be teisėto pagrindo, neturint jokios teisės į jį. Tuo tarpu 2007 m. kovo 23 d. sutartis tarp X darbo biržos ir UAB „V“ pagal Vietinių užimtumo iniciatyvų projektą „P“ buvo sudaryta teisėtai. Pagal sutartį Darbo birža įsipareigojo UAB „V“ skirti 324 000 Lt (93 836,89 Eur) paramą projektui vykdyti, o UAB „V“, be kitų sąlygų, įsipareigojo: įsteigti devynias darbo vietas iki 2007 m. gruodžio 3 d.; įdarbinti į įsteigtas darbo vietas Darbo biržos pasiūlytus asmenis, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis. Taigi I. B. turėjo teisę į 324 000 Lt (93 836,89 Eur) paramą. Pažymėtina, kad nors projektas skirtas darbo vietoms sukurti, tačiau darbo vietos sukuriamos kuriant verslą – (duomenys neskelbtini) – ir projekto pinigai yra skirti ne atlyginimams įdarbintiems asmenims mokėti, o pastato remontui, baldų, įrangos įgijimui ir sumontavimui. Teismai konstatavo, kad veiksmai, siekiant sukurti darbo vietas, buvo vykdomi: remontuotos patalpos, įgyta įranga, baldai. Taigi pagal projektą pervestos UAB „V“ lėšos buvo panaudotos siekiant sukurti verslą ir darbo vietas. Verslas buvo kuriamas, sukurtas ir iki šiol egzistuoja, žmonės dirba. Tai matyti iš bylos medžiagos. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad I. B. dalyvavo projekte siekdama apgauti projekto prižiūrėtojus ir pasisavinti paramos lėšas, nieko nesukurdama.

Pagrindinė problema, dėl kurios buvo pradėta ši byla, yra ta, kad darbai UAB „V“ vėlavo ir nebuvo baigti iki sutartyje numatytos datos – 2007 m. gruodžio 3 d., dėl to pagal griežtas projekto finansavimo sąlygas finansavimas pagal projektą „P“ negalėjo būti tęsiamas, o sumokėti pinigai turėjo būti gražinti į biudžetą. Taigi formalus pagrindas nutraukti sutartį buvo viešbučio neįrengimas ir darbo vietų nesukūrimas iki 2007 m. gruodžio 3 d. Tačiau pažymėtina, kad byloje niekur nekonstatuota, jog pinigai, skirti paslaugų komplekso įkūrimui ir darbo vietų sukūrimui, buvo pasisavinti, nieko nesukuriant. Teismas suabsoliutino formalų sutarties reikalavimą iki tam tikros datos įvykdyti sutartį, neatkreipdamas dėmesio į tai, kad darbai buvo vykdomi, finansavimas panaudotas projekte numatytam verslui sukurti ir tai rodo bylos medžiaga. Teismas neanalizavo priežasčių, kodėl I. B. nepavyko laiku įvykdyti sutarties ir įkurti veikiantį paslaugų kompleksą – ar dėl to, kad ji pinigus, skirtus projektui, pasisavino, apgaudama projekto prižiūrėtojus, ar kad verslas laiku nebuvo sukurtas dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas I. B. veiksmus vertino ne kaip sukčiavimą, o kaip paramos panaudojimą ne pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas, nepaneigęs pirmosios instancijos teismo atlikto I. B. veiksmų teisinio vertinimo kaip paskolos panaudojimo ne pagal paskirtį, I. M. U. veiksmus įvertino kaip bendrininkavimą sukčiaujant su asmeniu, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas, nors šis asmuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu net nebuvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

4.4. Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas nuosprendį, bendrininkavimo požymių buvimą konstatavo remdamasis faktu, kad 2007 m. gruodžio 3 d. aktą „Dėl darbo vietų įsteigimo“ ir 2007 m. gruodžio 13 d. aktą „Dėl vietinių užimtumo iniciatyvų projekto užbaigimo“ pasirašė I. M. U. ir I. B.. Tuo tarpu, kaip matyti iš I. M. U. ir I. B. parodymų, jos net nebuvo pažįstamos. Pažymėtina, kad bendrininkavimas, visų pirma, yra kelių asmenų tyčinis ryšis, paremtas nusikalstamu susitarimu. Kiekvienas susitarimo dalyvis suvokia, kad dalyvauja nusikalstamoje veikoje su kitu asmeniu, ir nori tokio dalyvavimo. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad I. M. U. su I. B. buvo susitarusios apgaule užvaldyti svetimą turtą ir I. M. U. tyčia padėjo I. B. apgaule pasisavinti 324 000 Lt (93 836,89 Eur), visiškai nemotyvavęs šios savo išvados, nors I. M. U. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepripažino buvus tokį susitarimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 patvirtinta Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą”). Kaltininko kaltė padarius nusikalstamą veiką turi būti įrodyta, kad nekiltų jokių abejonių dėl asmens kaltės, padarius nusikalstamą veiką. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nesilaikė šių reikalavimų ir nepagrįstai pripažino I. M. U. padėjus I. B. sukčiavimo būdu pasisavinti 324 000 Lt (93 836,89 Eur).

Dėl I. M. U. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį pagrįstumo

5. I. M. U. buvo kaltinama tuo, kad pagamino netikrą dokumentą ir panaudojo netikrą dokumentą, padarydama didelės žalos: 2007 m. gruodžio 3 d. (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, tyčia, žinodama, kad įgyvendinant Vietinių užimtumo iniciatyvų projektą „P“, devynios naujos darbo vietos neįkurtos, nes projekto įgyvendinimo vietoje (duomenys neskelbtini), buvo vykdomi pastato remonto darbai ir įsigyti įrengimai, įranga ir kitos darbo priemonės, reikalingos darbo vietoms įkurti, šiose patalpose negalėjo būti ir nebuvo sumontuotos, atspausdino ir pasirašė 2007 m. gruodžio 3 d. akte „Dėl darbo vietų įsteigimo“, konstatuodama, kad, įgyvendinant VUI projektą „P“ įkūrimas“, įkurtos devynios naujos darbo vietos, taip pagamino netikrą dokumentą.

Be to, ji 2007 m. gruodžio 13 d. (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, tyčia, žinodama, kad, įgyvendinant VUI projektą „P“, įsigytų įrengimų, įrangos ir kitų darbo priemonių panaudojimas darbo vietose nebuvo galimas, nes projekto įgyvendinimo vietoje (duomenys neskelbtini), buvo vykdomi pastato remonto darbai ir įsigyti įrengimai, įranga ir kitos darbo priemonės šiose patalpose negalėjo būti ir nebuvo sumontuotos, atspausdino ir pasirašė 2007 m. gruodžio 13 d. akte „Dėl vietinių užimtumo iniciatyvų projekto užbaigimo“, konstatuodama, kad VUI projekto „P“ įgyvendinimas baigtas, įranga įsigyta valstybės lėšomis, naudojama pagal paskirtį, taip pagamino netikrą dokumentą ir šiuos pagamintus netikrus dokumentus panaudojo X darbo biržoje, VUI projekto „P“ pagrindu skiriant 324 000 Lt (93 836,89 Eur) UAB „V“ valstybės biudžeto lėšų paramą pagal 2007 m. kovo 23 d. X darbo biržos ir UAB „V“ pasirašytą sutartį Nr. D4-1, 2007 m. lapkričio 29 d. pasirašytą sutarties Nr. D4-1 keitimo sutartį Nr. D4-1-1, nors pagal šią sutartį prisiimti įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, ir taip padarė didelės žalos valstybei.

5.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog I. M. U. veikoje, priešingai nei I. B., buvo tyčia pagaminti netikrą dokumentą ir jį panaudoti. I. B., kaip minėta, žinojo, kad realiai asmenys, su kuriais buvo sudarytos darbo sutartys, nedirba. Būtent I. B. ir suklaidino I. M. U.. Jau buvo minėta, kad nebuvo įrodyta, jog I. M. U. veikė išvien su I. B., padėdama pasisavinti paramos lėšas. Tai, kad ji pasirašė netikrus dokumentus (aktus) ir jie buvo panaudoti, įsikomponuoja į tarnybos pareigų netinkamo atlikimo sudėtį. Tuo tarpu tyčia pagaminti netikrus dokumentus ir juos panaudoti I. M. U. veikoje nėra įrodyta, todėl I. M. U. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį buvo išteisinta.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad I. M. U. tyčia, žinodama, kad įgyvendinant VUI projektą „P“ devynios naujos darbo vietos neįkurtos, nes projekto įgyvendinimo vietoje (duomenys neskelbtini), buvo vykdomi pastato remonto darbai ir įsigyti įrengimai, įranga ir kitos darbo priemonės, reikalingos darbo vietoms įkurti, šiose patalpose negalėjo būti ir nebuvo sumontuotos, atspausdino ir pasirašė 2007 m. gruodžio 3 d. akte „Dėl darbo vietų įsteigimo“ konstatuodama, kad įgyvendinant VUI projektą „P“ įkurtos devynios naujos darbo vietos, taip pagamino netikrą dokumentą, ir 2007 m. gruodžio 13 d. akte „Dėl vietinių užimtumo iniciatyvų projekto užbaigimo“ konstatuodama, kad VUI projekto „P“ įgyvendinimas baigtas, įranga įsigyta valstybės lėšomis, naudojama pagal paskirtį, taip pagamino netikrą dokumentą ir šiuos pagamintus netikrus dokumentus panaudojo X darbo biržoje, VUI projekto „P“ pagrindu skiriant 324 000 Lt (93 836,89 Eur) UAB „V“ valstybės biudžeto lėšų paramą pagal 2007 m. kovo 23 d. X darbo biržos ir UAB „V“ pasirašytą sutartį Nr. D4-1, 2007 m. lapkričio 29 d. pasirašytą sutarties Nr. D4-1 keitimo sutartį Nr. D4-1-1, nors pagal šią sutartį prisiimti įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, taip padarė didelės žalos valstybei.

5.2. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog I. M. U. suklastojo 2007 m. gruodžio 3 aktą „Dėl darbo vietų įsteigimo“ ir 2007 m. gruodžio 13 d. aktą „Dėl vietinių užimtumo iniciatyvų projekto užbaigimo“. Formaliai aktų pasirašymo metu (duomenys neskelbtini) dar nebuvo įrengtas, darbo vietos nebuvo sukurtos, taigi minėtuose aktuose nurodyti teiginiai aktų sukūrimo metu neatitiko tikrovės. Tačiau apeliacinės instancijos teismo išvados dėl didelės žalos padarymo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nekelia abejonių tai, jog I. M. U. atlikti veiksmai, įrašant į dokumentus (aktus) melagingus duomenis, suvokiant, kad šie dokumentai bus pateikti paramai pagal projektą gauti, sukėlė atitinkamus teisinius padarinius, jų pagrindu neteisėtai pervesta valstybės biudžeto lėšų paramai, dėl to padaryta didelė – 324 000 Lt (93 836,89 Eur) – žala valstybei.

Kaip minėta, VUI projekto „P“ pagrindu UAB „V“ skirta 324 000 Lt (93 836,89 Eur) valstybės biudžeto lėšų parama pagal 2007 m. kovo 23 d. sutartį buvo įsisavinta, verslas sukurtas, žmonės įdarbinti (nors ir vėliau, nei numatė terminas). Taigi, nors valstybės biudžeto lėšų pervedimai formaliai buvo neteisėti, apskritai nuosprendyje nustatyta žala nebuvo padaryta. Tai, kad kai kurie asmenys po įdarbinimo vėliau dirbo ne visą darbo dieną ir net ne kiekvieną dieną, priklausė ne nuo I. M. U. ir negalėjo būti apimta jos tyčios aktų pasirašymo metu. Todėl veika perkvalifikuotina į BK 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl I. M. U. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

6. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžiu I. M. U. buvo nuteista pagal BK 229 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) 100 MGL dydžio bauda. Teismas konstatavo, kad iš nuosprendyje paminėtų įvairių Lietuvos darbo biržos direktoriaus, X darbo biržos direktorės I. M. U. įsakymų matyti, jog I. M. U. buvo tiesiogiai atsakinga už tikslinės paramos skyrimo paslaugų kompleksui įgyvendinimą, tačiau savo pareigų tinkamai neatliko. Kaip ir I. E., ji darbų atlikimo vietoje nesilankė, netikrino, ar UAB „V“ pateikti dokumentai ir ataskaitos apie dirbančius asmenis atitinka tikrovę, nepasidomėjo, per trejus metus nuo darbo sutarčių pasirašymo neįsitikino, ar asmenys realiai dirba ir gauna atlyginimą. Galiausiai I. M. U. nekontroliavo ir savo pavaldinės I. E., ar ši reikiamai kontroliuoja tikslinės paramos įgyvendinimą. Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi subjektyviajai pusei būdinga tik tyčia, o šio požymio teismas I. M. U. veikoje nenustatė. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog I. M. U., 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. F48-3 patvirtindama UAB „V“ pateiktas tarpines veiklos ir finansines ataskaitas, 2007 m. gruodžio 3 d. kartu su I. B. pasirašydama aktą „Dėl darbo vietų įsteigimo“, 2007 m. gruodžio 5 d. mokėjimo nurodymu pervesdama UAB „V“ 162 000 Lt (46 918,44 Eur) (50 procentų avanso) valstybės biudžeto lėšų VUI projektui įgyvendinti, 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. F48-5 patvirtindama UAB „V“ pateiktas galutines veiklos ir finansines ataskaitas ir 2007 m. gruodžio 13 d. kartu su I. B. pasirašydama akte „Dėl vietinių užimtumo iniciatyvų projekto užbaigimo“, veikė tyčia.

Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu I. M. U. veika perkvalifikuota į BK 228 straipsnio 1 dalį ir paskirta 70 MGL (2635,50 Eur) dydžio bauda. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad I. M. U. keletą kartų lankėsi projekto įgyvendinimo vietoje ir matė realią situaciją, jog projektas nėra įgyvendintas, Sutarties sąlygos nėra įvykdytos, darbo vietos nėra įkurtos. Visi su projekto įgyvendinimu susiję dokumentai (darbo sutartys, aktai dėl darbo vietų įsteigimo, fiktyviai įdarbintų asmenų prašymai dėl neva neapmokamų atostogų suteikimo, atleidimo iš darbo ir kt.) buvo sudaryti X darbo biržoje, apie tai žinant I. M. U., nes X darbo birža nedidelė, dirba tik keletas tarnautojų, šie veiksmai nebūtų vykę be X darbo biržos direktorės žinios. Įvertinęs I. M. U. veiksmus, teismas padarė išvadą, kad priimdama sprendimus dėl projekto įgyvendinimo I. M. U. veikė vienasmeniškai. Ji suprato, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelės žalos valstybei, ir to norėjo. I. M. U. klastojo dokumentus, neatliko jai pagal įsakymus ir teisės aktus kaip tarnautojai pavestų funkcijų, žinodama tikrąją projekto įgyvendinimo eigą, matydama, kad projektas nebus įgyvendintas laiku, nesiėmė jokių priemonių pažeidimams užfiksuoti ir valstybės paramai grąžinti į valstybės biudžetą. Savo veiksmais ji padėjo I. B. apgaule UAB „V“ naudai įgyti valstybės paramą ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos – 324 000 Lt (93 836,89 Eur).

6.1. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad I. M. U. piktnaudžiavo tarnyba ir dėl jai inkriminuotų veikų (2007 m. gruodžio 3 d. kartu su I. B. pasirašė akte „Dėl darbo vietų įsteigimo“ ir 2007 m. gruodžio 13 d. kartu su I. B. pasirašė akte „Dėl vietinių užimtumo iniciatyvų projekto užbaigimo“) veikė tyčia.

Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia pagal savo įgaliojimus, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.

Piktnaudžiavimas tarnyba šioje byloje pasireiškė dokumentų klastojimu, dėl to I. M. U. nuteista pagal BK 300 straipsnį. Ji sąmoningai įrašė į 2007 gruodžio 3 d. ir 2007 m. gruodžio 13 d. aktus duomenis, neatitinkančius tikrovės, t. y. klastojo dokumentus, suvokdama, kad iki 2007 m. gruodžio 3 d. projekto „P“ sąlygos neįvykdytos. Taigi ji suprato, kad atlieka veiksmus, prieštaraujančius tarnybos interesams. Tačiau teismai iš dalies neteisingai nustatė didelės žalos požymį, susiedami jį ne tik su dokumentų klastojimu, bet ir su padėjimu I. B. apgaule UAB „V“ naudai įgyti valstybės paramą. Kaip minėta, pervesti pinigai buvo įsisavinti, verslas sukurtas, darbo vietos formaliai įkurtos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija paneigė apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl padėjimo apgaule UAB „V“ naudai įgyti valstybės paramą – 324 000 Lt (93 836,89 Eur). Didelė žala šioje byloje buvo padaryta ne dėl nurodytos pinigų sumos pervedimo UAB „V“, o dėl to, kad, veikdama priešingai tarnybos interesams, klastodama dokumentus, I. M. U. savo veiksmais diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, pakirto valstybės institucijos prestižą, pasitikėjimą valstybės institucija, sumenkino valstybės tarnautojo autoritetą pavaldžių bei kontroliuojamų įstaigų ir asmenų akivaizdoje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4, 6 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl I. M. U. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies palikti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendį.

I. M. U. veiką, kvalifikuotą pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti 60 MGL (2260 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią paskirtą bausmę subendrinti su Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį paskirta 70 MGL (2635,50 Eur) dydžio bauda, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti I. M. U. galutinę subendrinta bausmę – 70 MGL (2635,50 Eur) dydžio baudą.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį palikti galioti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Gintaras Goda

Vytautas Piesliakas