L. M. pagal BK 300 str., 95 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-265-696/2016

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00553-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.12.1;

1.2.29.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3800 Eur) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo L. M. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžiu nuteistas ir A. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. L. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su A. K., pagamino netikrą dokumentą, kurį A. K. vėliau panaudojo, būtent: 2011–2012 metais Klaipėdoje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdami bendrininkų grupe, L. M. pagamino, atspausdino ir pasirašė netikrus dokumentus – 2009 m. kovo 1 d. ir 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartis, pagal kurias užsienio kompanija X, esanti (duomenys neskelbtini), atstovaujama L. M., neva A. K. skolina 450 000 Eur, nors kompanija X pinigų A. K. niekada neskolino, o A. K., vykdydamas bendrą susitarimą, pasirašė šiuos netikrus dokumentus – 2009 m. kovo 1 d. ir 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartis – ir jas panaudojo, pateikdamas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybai.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo L. M. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 95 straipsnis), reglamentuojantį patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį. Pasak kasatoriaus, teismų išvados apie paskolos sutarčių pagaminimo datą ne anksčiau kaip 2011 m. spalio 11 d. ir ne vėliau kaip 2012 m. sausio 4 d. yra nepagrįstos. Kasatoriaus teigimu, 2009 m. kovo 1 d. ir 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartys sukurtos ne vėliau, nei jose nurodyta, todėl turi būti taikomas BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2008 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) numatytas penkerių metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo 2010 m. vasario 1 d. ir sueina 2015 m. vasario 1 d. Kasatoriaus nuomone, apkaltinamasis nuosprendis L. M. nebegalėjo būti priimtas ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas L. M. turi būti nutrauktas.

2.2. Kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BK 20 straipsnio 5 dalis), neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai leistinumo, liečiamumo ir patikimumo aspektais, žiūrėjo tik į jų visumą. Pasak kasatoriaus, dalis įrodymų yra nepatikimi, gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymus, o apkaltinamasis nuosprendis ir paskesnė teismo nutartis pagrįsti prielaidomis. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

2.2.1. Kasatorius nurodo, kad L. M. veiksmuose nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Pasak kasatoriaus, L. M. pinigų perdavime nedalyvavo, rengiant paskolos sutartis tik teikė teisines paslaugas savo klientui užsienio kompanijai X – užfiksavo paskolos gavėjo ir paskolos davėjo nurodytas aplinkybes ir neturėjo pagrindo jomis abejoti. Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad L. M. paskolos sutartis rengė žinodamas apie sandorių fiktyvumą, todėl jis nepagrįstai apkaltintas tuo, kad 2009 m. kovo 1 d. ir 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartyse nurodė žinomai melagingą informaciją. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas dėl L. M. tikrosios paskolos sutarčių šalių valios nežinojimo nepasisakė ir su tuo susijusių apeliacinio skundo argumentų nepaneigė. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo A. K., liudytojų V. G. (V. G.) ir D. A. parodymus. Pasak kasatoriaus, apeliaciniame skunde buvo nurodyti išsamūs motyvai, kodėl A. K. ir V. G. kiekvienas savaip yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir nepaneigė apeliacinio skundo argumentų dėl kompanijos X galimybių paskolinti 450 000 Eur, A. K. pateikto pakvitavimo reikšmės, kratos metu paimto L. M. kompiuterio apžiūros rezultatų ir apžiūrą atlikusio specialisto D. A. parodymų, kurie, anot kasatoriaus, nepagrindžia teismo pozicijos apie tariamų paskolos sutarčių sukūrimą ne anksčiau kaip 2011 m. spalio 11 d. ir ne vėliau kaip 2012 m. sausio 4 d. ir nėra pakankami L. M. kaltės įrodymai.

2.2.2. Kasatorius nurodo, kad teismai duomenis, gautus atlikus kratą L. M. darbo vietoje ir automobilyje, paimto nešiojamojo kompiuterio apžiūrą, nepagrįstai pripažino įrodymais ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, nes jie neatitiko leistinumo kriterijų (BK 20 straipsnio 4 dalis). Pasak kasatoriaus, kompiuteryje buvo įvairių dokumentų, susijusių su L. M. ankstesne advokato padėjėjo veikla, todėl į šiuos procesinius veiksmus pagal Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 4 dalį turėjo būti kviečiamas Lietuvos advokatūros atstovas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad iš L. M. darbo vietos ir darbo kompiuterio paimtais duomenimis galima vadovautis kaip įrodymais, nes jie surinkti teisėtais būdais, pasisakė tik dėl atskirų Advokatūros įstatymo normų taikymo, tačiau nežiūrėjo į šį įstatymą kaip normų visumą. Kasatoriaus teigimu, nors kompiuterio apžiūra techniškai ir buvo atlikta taip, kad būtų maksimaliai apsaugoti su byla nesusiję duomenys, tačiau tai nedaro jos teisėta. Anot kasatoriaus, Europos Žmogaus Teisių Teismas 1992 m. gruodžio 16 d. sprendime byloje Niemietz prieš Vokietiją konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimą ir nurodė, kad kratos orderis buvo pernelyg bendro pobūdžio – surasti ir paimti, be jokių apribojimų, „dokumentus“. Tokį faktą teismas vertino atkreipdamas dėmesį ir į tai, kad krata advokato kontoroje buvo atliekama nesant specialių procedūrinių garantijų, tokių, kaip nepriklausomų stebėtojų dalyvavimas, buvo pasikėsinta į advokato profesinę paslaptį.

2.2.3. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teisme buvo pateiktas prašymas atlikti įrodymų tyrimą, kuriame buvo prašoma apklausti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistę Z. L. ir Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertą M. B., tačiau teismas šį prašymą nepagrįstai atmetė. Pasak kasatoriaus, teismui, be kita ko, buvo pateikti nuteistojo A. K. pajamų ir išlaidų suvestiniai duomenys, skaičiavimai, patvirtinantys, kad A. K. išlaidos nuo 2009 metų pavasario kiekvieną ketvirtį gerokai viršijo gaunamas pajamas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų neanalizavo. Kasatorius pažymi, kad iš atliktų specialisto tyrimo ir ekspertizės matyti, jog A. K. turėjo pajamų, kurių kilmė teismo nebuvo išaiškinta, tačiau nepripažinta neteisėtu jo praturtėjimu. Dėl to teismas turėjo nustatyti, ar piniginės lėšos, kurios viršija A. K. dokumentais patvirtintas pajamas, negalėjo būti užsienio kompanijos X paskolintos lėšos. Be to, teismams turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl specialisto išvados ir ekspertizės akto apskaičiavimų skirtumų. Kasatoriaus įsitikinimu, atlikus prašyme nurodytų įrodymų tyrimą, būtų galima paneigti ar patvirtinti svarbias aplinkybes, susijusias su nuteistojo A. K. pajamomis ir išlaidomis, jo realią finansinę padėtį ir, ar būtent tokia padėtis galėjo būti be kompanijos X paskolintų lėšų.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Irmantas Mikelionis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta ir apeliacinės instancijos teismo patvirtinta aplinkybė, jog 2009 m. kovo 1 d. ir 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartys sukurtos ne anksčiau kaip 2011 m. spalio 11 d. ir ne vėliau kaip 2012 m. sausio 4 d. negali būti bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas ir negali būti kvestionuojamos, todėl baudžiamosios atsakomybės senaties eiga pradedama skaičiuoti nuo 2012 m. sausio 4 d. ir šiai nusikalstamai veikai numatytas aštuonerių metų baudžiamosios atsakomybės senaties terminas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2010 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. XI-901 redakcija) nėra suėjęs.

3.2. Prokuroras teigia, kad teismai atliko išsamią, visapusišką ir objektyvią visų byloje surinktų įrodymų analizę, pagrindė, kodėl vienus duomenis pripažino įrodymais, o kitus atmetė. Anot prokuroro, nuteistojo L. M. kaltė nėra grindžiama vien prielaidomis ar spėjimais, bet byloje esančiais ir teismo ištirtais bei įvertintais įrodymais. Prokuroro nuomone, teismai įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek sistemiškai, gretino tarpusavyje ir su nuteistojo L. M. parodymais, vertino juos leistinumo, liečiamumo, patikimumo aspektais. Jokių įstatymo pažeidimų, renkant įrodymus, nepadaryta, o kasatoriaus keliamos abejonės dėl įrodymų patikimumo yra deklaratyvios. Pasak prokuroro, L. M. sukūrė netikrus dokumentus – 2009 m. kovo 1 d. ir 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartis, melagingai nurodydamas juridinę reikšmę turinčią informaciją, jog užsienio kompanija X, atstovaujama L. M., neva A. K. skolina 450 000 Eur, nors kompanija X pinigų A. K. niekada neskolino. Šie netikri dokumentai ne tik buvo pagaminti, bet ir panaudoti – pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Prokuroro teigimu, minėtas paskolos sutartis L. M. pasirašė patvirtindamas faktinę aplinkybę, kurios nebuvo, todėl teismai padarė teisingą išvadą, kad L. M. pagamino netikrą dokumentą ir tai padarė tyčia.

3.3. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir atsakė į esminius skundo argumentus, išdėstydamas motyvuotas išvadas. Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, dar kartą įvertino bylos įrodymus ir pateikė šiuo klausimu išsamias išvadas. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų faktinių aplinkybių, kurios ginčijamos, buvimo, taip pat nuteistojo dalyvavimo darant nusikalstamą veiką. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas vertino tiek L. M. kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, iš jų ir nurodytuosius kasaciniuose skunduose, taigi išnagrinėjo visus duomenis, galinčius patvirtinti arba paneigti aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam L. M. baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

3.4. Anot prokuroro, nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad buvo pažeisti Advokatūros įstatymo 46 straipsnio reikalavimai ir įrodymai gauti neteisėtu būdu. Prokuroras teigia, kad kratos atlikimo metu L. M. jau buvo išbrauktas iš advokatų padėjėjų sąrašo, todėl jis visa apimtimi garantijomis, numatytomis Advokatūros įstatymo 46 straipsnyje, naudotis negalėjo. Be to, kratos atlikimo metu L. M. buvo suteiktas įtariamojo statusas, o paimti dokumentai susiję su jam pareikštais įtarimais. Prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog informacija apie paties advokato neteisėtus, juolab nusikalstamus, veiksmus, ginant kliento interesus, negali būti laikoma profesine advokato paslaptimi arba žiniomis, kurias advokatas sužinojo vykdydamas gynėjo pareigas. Taigi, teisėsaugos institucijos turi teisę paimti su advokatui pareikštais įtarimais susijusią informaciją, kuri pagal įstatymą priskirtina profesinei advokato paslapčiai.

3.5. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų prašymą atlikti papildomą įrodymų tyrimą, nes minėtas prašymas buvo grindžiamas siekiu papildomai ištirti aplinkybes, susijusias su nuteistojo A. K. pajamomis ir išlaidomis, jo realia finansine padėtimi, o šios aplinkybes buvo nustatytos kitais įrodymų šaltiniais, kuriais abejoti nebuvo pagrindo.

4. Nuteistojo L. M. gynėjo advokato A. Mažeikos kasacinis skundas netenkinamas.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties (BK 95 straipsnio)

5. Kasatorius nurodo, kad nuteistajam L. M. apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį negalėjo būti priimtas, nes suėjo BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytas penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.

Kasatorius teigia, kad paskolos sutartys buvo sudarytos jose nurodytu laiku, tačiau iš kompiuterio „HP Pavilion dm3“ apžiūros protokolo ir liudytojo D. A., apžiūrėjusio kompiuterį, parodymų nustatyta, kad 2009 m. kovo 1 d. ir 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartys tarp užsienio kompanijos X, atstovaujamos L. M., ir A. K. sudarytos ne jose nurodytu laiku, o ne anksčiau kaip 2011 m. spalio 11 d. ir ne vėliau kaip 2012 m. sausio 4 d., nes būtent tuo laikotarpiu sukurti sutarčių failai. Nusikaltimo padarymo metu galiojo BK 95 straipsnio 2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija, kuri už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą numatė aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Apkaltinamasis nuosprendis L. M. priimtas 2015 m. birželio 12 d., nesuėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Dėl L. M. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir įrodymų vertinimo

6. Kasatorius teigia, kad žemesniųjų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, be to, teismų baigiamuosiuose aktuose vadovavosi neleistinais įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Taigi, kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos atskiros teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl žemesniųjų instancijų teismų sprendimų atitikties bylos aplinkybėms, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinėja tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai nuteisė L. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Apylinkės teismas nustatė, kad kaltinamieji A. K. ir L. M., veikdami bendrininkų grupe, 2011–2012 m. pagamino du netikrus dokumentus: 2009 m. kovo 1 d. paskolos sutartį, pagal kurią užsienio kompanija X, atstovaujama L. M., tariamai paskolino A. K. 300 000 Eur, ir 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartį, pagal kurią kompanija X, atstovaujama L. M., tariamai paskolino A. K. 150 000 Eur, ir A. K. 2012 m. sausio 5 d. šiuos dokumentus panaudojo, pateikdamas ikiteisminį tyrimą atliekantiems Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnams. Nors L. M. neprisipažino padaręs šį nusikaltimą, jo parodymus paneigė kiti teismo nustatyti ir patikrinti įrodymai. 2011 m. spalio 11 d. atliekant kratas A. K. gyvenamojoje vietoje ir automobilyje, siekiant surasti ir paimti A. K. pajamas bei išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tyrimui reikšmingų dokumentų nerasta, tačiau 2012 m. sausio 5 d. A. K. savo iniciatyva Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateikė 2009 m. kovo 1 d. ir 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutarčių tarp A. K. ir užsienio kompanijos X kopijas. Kaltinamasis A. K., duodamas parodymus teisme, prisipažino, kad iš kompanijos X ir iš kaltinamojo L. M. niekada pinigų nesiskolino, o 2009 m. kovo 1 d. ir 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartis surašė tik dėl to, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai galėtų pateikti dokumentus, pagrindžiančius jo pajamas ir išlaidas. Sutartys buvo surašytos ir pasirašytos po to, kai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atliko jo namuose kratą. Abi sutartys buvo surašytos, atspausdintos ir pasirašytos tą pačią dieną. Sutartys surašytos dalyvaujant advokatui M. U. (duomenys neskelbtini) esančioje kontoroje. Pasirašęs sutartis ir jose melagingai nurodęs, kad pinigus gavo, A. K. tą pačią dieną pasirašė ir skolos grąžinimo raštelį tam, kad L. M. ar užsienio kompanija X negalėtų pateikti reikalavimo grąžinti pinigus. Iš tiesų jis pinigų nei iš L. M., nei iš kito kompanijos X atstovo negavo. Už šių netikrų dokumentų pagaminimą A. K. sumokėjo L. M. sutartą pinigų sumą – 5000 Lt (1448,10 Eur). Liudytojas M. U. patvirtino, kad 2008–2011 metų laikotarpiu, tuo metu jis turėjo kontorą (duomenys neskelbtini), supažindino A. K. su L. M.. Atstovavimo sutarties nei su A. K., nei su L. M. nebuvo sudaręs ir paskolų surašymo procese nedalyvavo.

Apžiūrint 2012 m. birželio 19 d. atliktos kratos L. M. naudojamame automobilyje (duomenys neskelbtini) metu rastą ir paimtą nešiojamąjį kompiuterį „HP Pavilion dm3“, buvo rasti 2 failai: „20100201 Paskolos sutartis (duomenys neskelbtini) [LT] [ENG] final.doc“ ir „20090301 Paskolos sutartis (duomenys neskelbtini) [LT] [ENG] final.doc“. Minėtų failų turinys paskutinį kartą išsaugotas 2012 m. sausio 4 d. 15 val. 35 min. ir 2012 m. sausio 4 d. 15 val. 40 min. Visi šie duomenys patvirtina, kad paskolų sutartys buvo pagamintos ne jose nurodytu laiku: 2009 m. kovo 1 d. ir 2010 m. vasario 1 d., o ne anksčiau kaip 2011 m. spalio 11 d. ir ne vėliau kaip 2012 m. sausio 4 d.

Be to, Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdyba EUROPOL 2012 m. gegužės 11 d. raštu Nr. FM/03433/040/LT/12 pateikė informaciją, gautą EUROPOL, kad kompanija pavadinimu X 2010 m. spalio 12 d. buvo likviduota ir išregistruota iš (duomenys neskelbtini) įmonių registro. Vadinasi, L. M. atstovaujama užsienio kompanija X paskolos sutartyse nurodytomis datomis: 2009 m. kovo 1 d. ir 2010 m. vasario 1 d. nebuvo pajėgi suteikti A. K. sutartyse nurodyto dydžio paskolų.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesniųjų instancijų teismai, nagrinėdami nuteistojo L. M. baudžiamąją bylą, nepažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų ir pagrįstai nuteisė kasatorių pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo

7. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo L. M. ir jo gynėjo skundo esminių argumentų, pateikė išsamius motyvus, kodėl jų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų.

Apeliacinės instancijos teismas L. M. ir jo gynėjo keltą gynybos versiją, kad L. M. ir A. K. pasirašytos 2009 m. kovo 1 d. ir 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartys yra nesuklastotos ir atspindi tikruosius šalių ketinimus, motyvuotai atmetė. Kartu apeliacinės instancijos teismas neapsiribojo pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, bet pats atliko įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) pagal apeliaciniame skunde iškeltas abejones, kurio metu dar kartą apklausė liudytoją D. A. dėl paskolos sutarčių failų sukūrimo, redagavimo laiko techniniu požiūriu. Įvertinęs bylos įrodymų visumą, taip pat nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad L. M., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, už kurio padarymą jis yra nuteistas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta ne prielaidomis ir spėjimais, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais.

Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino Advokatūros įstatymo 46 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias advokato veiklos garantijas, ir įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad advokatas Lietuvos advokatūros sprendimu gali būti laikinai išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, jei jis yra įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Šiais atvejais advokatas yra išbraukiamas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, kol išnyks šio išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės. To paties įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad advokato padėjėjas turi visas Advokatūros įstatyme numatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje ir proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi ir 34 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2012 m. balandžio 26 d. posėdyje buvo nuspręsta laikinai išbraukti L. M. iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo, kol išnyks šio išbraukimo pagrindą sudarančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pagrįstai konstatavo, kad 2012 m. birželio 19 d. atliekant kratą L. M. naudojamame automobilyje L. M. buvo išbrauktas iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo ir jam negaliojo Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje numatyta garantija, pagal kurią krata ar poėmis advokato, įrašyto į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, darbo vietoje, gyvenamosiose patalpose, transporto priemonėje, asmens krata, dokumentų, pašto siuntos apžiūra, patikrinimas ar poėmis gali būti atliekami tik dalyvaujant Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nariui arba jos įgaliotam advokatui. Kartu apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kratos L. M. naudojamame automobilyje metu rastame ir paimtame nešiojamajame kompiuteryje „HP Pavilion dm3“ apžiūrėti dokumentai ir juose esanti informacija nesudarė advokato profesinės paslapties, šių dokumentų kopijas ir originalus jau anksčiau tyrėjams buvo pateikę tiek A. K., tiek ir L. M., jokie kiti dokumentai, nesusiję su L. M. 2012 m. birželio 19 d. pareikštais įtarimais, kratų L. M. darbo vietoje ir naudojamuose automobiliuose metu nebuvo paimti, todėl teismas pagrįstai nenustatė Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo. Kasaciniame skunde pateikti argumentai teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų nepaneigia.

Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino nuteistojo L. M. ir jo gynėjo prašymų dėl papildomo įrodymų tyrimo, t. y. specialisto išvados, ekspertizės akto, kompiuteryje rastų failų apžiūros protokolo pakartotinio ištyrimo, kitų liudytojų – Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistės Z. L. ir Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto M. B. – apklausų. Teismas nenustatė pagrindo manyti, kad atlikus prašomus veiksmus galėtų būti daromos kitokios išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu sutinka ir pažymi, kad kasatoriaus prašomos papildomai ištirti aplinkybės iš esmės yra susijusios su nuteistojo A. K. pajamomis ir išlaidomis, jo realia finansine padėtimi, o šios faktinės aplinkybės buvo nustatytos kitais įrodymų šaltiniais, kuriais abejoti teismui nebuvo pagrindo. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visų pateikiamų proceso dalyvių prašymų, o iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad įrodinėjimas yra begalinis procesas. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Vadinasi, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą ir pateikus argumentus dėl jų pakankamumo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tai, jog kasatoriaus nurodyti įrodymų tyrimo (rinkimo) veiksmai neatlikti, nereiškia, kad šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos nuteistojo ar jo gynėjo procesinės teisės ar kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą. Priešingai, patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, yra pagrindas konstatuoti, kad teismo procesas apeliacinės instancijos teisme vyko išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, laikantis rungimosi principo ir nešališko teismo principo. Kaip matyti iš teismų baigiamųjų aktų motyvuojamųjų dalių, nusikalstamos veikos įrodomasis pagrindas yra paremtas ne vienu kuriuo nors, bet nuosekliais įvairių šaltinių duomenimis, neišskiriant jų ir nesuteikiant pirmenybės prieš kitus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas ne tik patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą bylos aplinkybių išnagrinėjimą ir gautų duomenų vertinimą, bet ir atliko naują įrodymų tyrimą byloje ir iš naujo įvertino bylos proceso metu gautus įrodymus, todėl nėra pagrindo abejoti jų patikimumu ar išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo L. M. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Gintaras Goda

Vytautas Piesliakas