R. S. pagal BK 228 str. 2 d., 181 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-177-677/2016

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00343-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4;

1.2.29.1; 2.1.2.12; 2.3.2.2.11

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,

nuteistajam A. B.,

gynėjams advokatams Algirdui Broniui Biguzui, Vytautui Kupcikevičiui,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Pauliui Svirskiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. S. ir A. B. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu A. B. ir R. S. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalį kiekvienas 200 MGL (26 000 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 682 straipsniu, A. B. ir R. S. atimta teisė dvejus metus po nuosprendžio įsiteisėjimo dirbti su valstybės tarnyba susijusį darbą.

A. B. ir R. S. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisinti jiems nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Iš nuteistųjų A. B., R. S. ir R. P. solidariai A. Š. priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų A. B., R. S. ir R. P. priteista po 21,53 Lt valstybei ir po 1000 Lt A. Š. turėtų proceso išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas, pagal 181 straipsnio 1 dalį išteisintas R. P., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalis, kuria A. B., R. S. ir R. P. nuteisti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir iš jų solidariai priteista 3000 Lt A. Š. neturtinei žalai atlyginti ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: A. B., R. S. ir R. P. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. B. ir R. S. išteisinti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

A. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) bauda, pagal 228 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (5649 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 150 MGL (5649 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 682 straipsniu, A. B. vieneriems metams atimta teisė dirbti su valstybės tarnyba susijusį darbą.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, į A. B. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 18 d. (viena para), vieną parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai (75,32 Eur) ir šia dalimi sumažintas paskirtos baudos dydis.

R. S. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) bauda, pagal 228 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (5649 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 682 straipsniu, R. S. vieneriems metams atimta teisė dirbti su valstybės tarnyba susijusį darbą.

Iš nuteistųjų A. B. ir R. S. solidariai nukentėjusiajam A. Š. priteista 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš A. B., R. S. ir R. P. priteista: valstybei po 21,53 Lt (6,24 Eur), A. Š. – po 1000 Lt (289,62 Eur) proceso išlaidų.

Iš nuteistųjų A. B. ir R. S. priteista: valstybei po 9,35 Eur, A. Š. po 434,43 Eur proceso išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir po 200 Eur proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Algirdo Broniaus Biguzo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo R. S. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus, prašiusio jo ginamojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo advokato Pauliaus Svirskio, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. B. ir R. S. nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdami valstybės tarnautojais ir dirbdami – A. B. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliu, o R. S. (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo grupės specialistu, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. 19.30 val. iki 2012 m. rugsėjo 29 d. 9.00 val., (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato patalpose sutarė tarnybiniuose pranešimuose nurodyti melagingus duomenis, apkaltinant A. Š. padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje (transporto priemonės vairavimas esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų) numatytą teisės pažeidimą, ir tuo tikslu surašė 2012 m. rugsėjo 28 d. tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodė melagingus duomenis, kad 2012 m. rugsėjo 28 d., apie 18.20 val., nuvykę į (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) gatvėje pamatė važiuojantį automobilį „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavęs A. Š., pastebėjęs policijos automobilį, pradėjo važiuoti atbuline eiga, įvažiavo į pievą ir sustojo.

1.1. A. B., tęsdamas nusikaltimą, 2012 m. rugsėjo 29 d. apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato patalpose, pagal savo ir R. S. tarnybinius pranešimus su nurodytais melagingais duomenimis surašė 2012 m. rugsėjo 29 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. R 351625, kuriame nurodė melagingas ir tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie A. Š. tariamai įvykdytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, t. y., kad 2012 m. rugsėjo 28 d., apie 18.40 val. A. Š., būdamas neblaivus, vairavo automobilį „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip jį suklastojo bei panaudojo pateikdamas Kupiškio rajono apylinkės teismui nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylą.

1.2. Tokiu būdu, A. B. ir R. S., suklastodami tikrus dokumentus – 2012 m. rugsėjo 28 d. tarnybinius pranešimus, administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. R 351625, ir A. B. juos panaudodamas, pažeisdami Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktus, kuriuose numatytos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, kuriuose numatytos pareigos gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalį ir 9 dalies 1, 2, 3 punktus, kuriuose numatytos pareigos nuolatos vykdyti bendrąsias pareigūnų pareigas, gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves, užkirsti kelią rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, gavus žinių apie padarytą teisės pažeidimą nedelsiant apie tai pranešti policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, 12 straipsnio 2 dalį, t. y. sulaužydami duotą pareigūno priesaiką, ir taip savo nusikalstamais veiksmais pažeisdami pagrindinius valstybės tarnybos principus ir iškraipydami tarnybos veiklos esmę ir turinį, diskredituodami policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardą bei menkindami valstybės institucijos – policijos, autoritetą, griaudami pasitikėjimą šia institucija, sudarydami sąlygas bausti administracinio teisės pažeidimo nepadariusį asmenį, tuo pažeisdami ATPK 7 straipsnyje numatytą teisėtumo principą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė A. Š., policija ir valstybė.

1.3. A. B. ir R. S. išteisinimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 1 dalį kasacine tvarka neskundžiamas.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio l dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį.

2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, suvaržiusių jo teises, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas, vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes neišsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, rėmėsi tik dalimi įrodymų, todėl padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio l dalyje. Be to, teismas išplėtė bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255, 256 straipsniai), taip suvaržė jo teises žinoti, kuo yra kaltinamas ir gintis nuo pateikto kaltinimo, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatas.

2.2. Kasatorius nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio teiginiai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir pareikštiems kaltinimams, t. y. teismas konstatavo, kad,,A. B. ir R. S. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje“, nors pagal prokuroro apeliacinės instancijos teisme pakeistą kaltinimą jis (R. S.) buvo kaltinamas tuo, kad padėjo suklastoti ir panaudoti administracinio teisės pažeidimo protokolą (BK 24 straipsnio 6 dalis, 300 straipsnio l dalis), kurį, beje, prokuroras laikė tikru dokumentu, o tarnybinio pranešimo tokiu dokumentu nelaikė. Be to, teismas konstatavo, kad jis suklastojo tris dokumentus, nors toks kaltinimas pateiktas nebuvo. Kasatoriaus nuomone, toks teismo sprendimas nuosprendyje perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pakeičiant kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, suvaržė jo teises, nes jis neturėjo galimybės gintis nuo skirtingo kaltinimo, teikti įrodymus. Taip teismas pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Konvencijos 6 straipsnio, BPK 7, 10, 44, 255, 256 straipsnių nuostatas, t. y. teisę į tinkamą, teisingą teismo procesą, teisę į gynybą, rungimosi principą. Beje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-36/2010, Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

2.3. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis suklastojo tarnybinį pranešimą, kuris sukėlė teisines pasekmes. Kasatorius pažymi, kad šiuo atveju buvo net kelios vados surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Vairuotojo sėdėjimas už vairo esant neblaiviam ir gauta informacija iš visuomenės jau yra pagrindas surašyti protokolą. Todėl teismo išvada, kad tik jo tarnybinis pranešimas buvo vada pradėti administracinį procesą, yra neteisinga ir neatitinka tikrovės. Kasatorius nurodo, kad protokolas A. Š. buvo surašytas už tris pažeidimus (pagal ATPK 1241 straipsnio 7 dalį, 126 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį) ir tai nebuvo atskiri protokolai ir atskiri procesai, todėl administracinis procesas jo atžvilgiu negali būti vertinamas vien tik kaip tarnybinio pranešimo surašymo pasekmė. Kuo pasireiškė A. Š. teisių suvaržymas, nei kaltinime, nei nuosprendyje nenurodyta. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutarimu A. Š. nubaustas pagal ATPK 1241 straipsnio 7 dalį; administracinė byla dėl ATPK 126 straipsnio 4 dalies pažeidimo nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties; tuo tarpu A. Š. atžvilgiu surinkta administracinio teisės pažeidimo medžiaga pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį, įžvelgus BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, perduota prokurorui. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartimi apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutarimas paliktas nepakeistas. Šis teismas konstatavo, kad protokolą surašiusioji šalis (policija) neįrodė, kad A. Š. vairavo neblaivus, jo (R. S.) tarnybinis pranešimas net nebuvo vertintas, šioje byloje jis buvo apklaustas kaip liudytojas ir jo parodymai buvo vertinami surinktų įrodymų kontekste. Taigi jo tarnybinis pranešimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių nukentėjusiajam. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tarnybinį pranešimą pripažino dokumentu ir laikė jį administracinės teisenos pradžia, todėl, vadovaujantis ultima ratio principu, jam turėtų būti taikoma ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė, t. y. ši jo veika galėtų būti vertinama pagal ATPK 1872 straipsnio nuostatas.

2.4. Kasatorius, pateikdamas argumentus dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo, nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nekonkretizuota, kuriuos konkrečiai Konstitucijos straipsnius jis pažeidė. Etikos principų ir taisyklių (kurios numatytos ne įstatymais, o atskirų įstaigų ir organizacijų vidiniais susitarimais) nesilaikymas, kasatoriaus manymu, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nebent – drausminę. Nuosprendyje nenurodyta, kokie jo veiksmai sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą (bylos duomenimis nustatyta, kad jis neturėjo jokių interesų, su nukentėjusiuoju net nebuvo pažįstamas). Nepiktnaudžiauti tarnyba – taip pat reikalauja konkretaus pažeidimo konstatavimo. Jis nežino, kokias savo, kaip pareigūno, pareigas pažeidė, kokias A. Š. teises ir laisves (išvardytas Konstitucijoje) suvaržė, nes nuosprendyje tai nekonkretizuota. Kasatorius nurodo, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. patruliuodamas Kupiškyje jis neįžeidė ir nepažemino nė vieno žmogaus orumo, taip pat ir nukentėjusiojo. Priešingai, pats nukentėjusysis, užgauliodamas pareigūnus ir piliečius necenzūriniais žodžiais ir veiksmais, žemino jų orumą, o jis (R. S.) savo veiksmais gynė piliečių orumą, nukentėjusįjį pristatė į policijos komisariatą. Taigi įvykio dieną jis vykdė savo pareigas, A. Š. sulaikymu buvo siekta užkardyti galimus administracinius pažeidimus ir nusikaltimus. Taip pat kasatorius nurodo, kad Vidaus tarnybos statute nėra tokio termino kaip „priesaikos sulaužymas“, todėl negali būti ir tokio pažeidimo. ATPK 7 straipsnio įrašymas į kaltinimą yra visiškai nelogiškas, nes ši norma taikoma poveikio priemonėms ir teisenos procesui, kurį vykdo pareigūnai ar teismai. Jis negali būti priskirtas nei prie vieno, nei prie kito.

2.5. Kasatorius nurodo, kad kaltinamajame akte nebuvo nurodyta, jog A. Š. dėl BK 300 straipsnio l dalyje, 228 straipsnio l dalyje numatytų nusikalstamų veikų yra padaryta neturtinė žala. Kasatoriaus nuomone, A. Š. negalėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju ir juolab civiliniu ieškovu, nes pareigybiniai nusikaltimai priskiriami prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, o dokumento suklastojimas – prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valdymo tvarkai, susijusių su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu. Dėl to A. Š., kaip nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui, turėjo būti suteiktos ribotos teisės, kurias jis galėjo įgyvendinti procese, tačiau jo teisės buvo neteisėtai išplėstos, nes pagal visus epizodus jis buvo laikomas ir nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, o A. Š. apeliacinis skundas buvo platesnis, negu tai leidžia BPK 312 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas iš dalies neteisėtą A. Š. skundą, neteisėtai išplėtė nagrinėjamų skundų ribas. Šį teiginį, kasatoriaus manymu, patvirtina ir apeliacinėje instancijoje prokuroro prašymu pakeistas kaltinimas, kuriame jau įvardijama, kad visais nusikaltimais didelė neturtinė žala padaryta ir A. Š.. Teismas, vienam proceso dalyviui suteikdamas išskirtines įstatymo nenustatytas teises, pažeidė nešališkumo ir lygiateisiškumo principus. A. Š. ieškinys negalėjo būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 300 straipsnio l dalį, 228 straipsnio l dalį ir dėl šios dalies palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį; netenkinti A. Š. prašymo pripažinti proceso išlaidomis sumą, kurią jis sumokėjo už teisines paslaugas ir atmesti civilinį ieškinį.

3.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pažeistos BPK 20, 324 straipsnių, 331 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes teismas, vertindamas įrodymus, buvo šališkas, atsižvelgė tik į kaltinančias aplinkybes, teisinančius įrodymus nemotyvuotai atmetė arba išvis nevertino, nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir nevertino įrodymų viseto, nepašalino prieštaravimų, padarytų išvadų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

3.2. Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį, BK 1 straipsnio 2 dalies l punktą, 2 straipsnio l dalies, 11 straipsnio l dalies nuostatas, kasatoriaus manymu, dokumento sąvoka, jo požymiai turi būti apibrėžti baudžiamuoju įstatymu, nuorodos į kitus įstatymus ir teismų praktiką nėra tinkamas pagrindas pripažinti jį kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Todėl, kol tarnybinis pranešimas, administracinio teisės pažeidimo protokolas baudžiamojo įstatymo požiūriu nėra pripažintas dokumentu, jis (A. B.) negali būti nuteistas už šių dokumentų klastojimą. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumo motyvų ir nepaneigė šio teismo išvadų ginčijamais klausimais. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl teismų praktikos, kuria atribojama baudžiamoji ir administracinė atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013). Kasatoriaus manymu, jo veika galėtų būti vertinama pagal ATPK 1872 straipsnio nuostatas, o ne pagal BK 300 straipsnio l dalį.

3.2.1. Taip pat kasatorius nurodo, kad ginčijamu nuosprendžiu buvo išeita už kaltinimo ribų, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teisme prokuroras pakeitė kaltinimą, kuriame nurodė, kad tarnybinio pranešimo nelaiko dokumentu, tikru dokumentu yra tik administracinio teisės pažeidimo protokolas, kurį, padedant R. S., jis suklastojo ir panaudojo. Tačiau nuosprendžiu konstatuota, kad jis suklastojo tris dokumentus, nors toks kaltinimas jam pateiktas nebuvo, tokios teismo nustatytos aplinkybės prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Taip teismas pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Konvencijos 6 straipsnio, BPK 7, 10, 44, 255, 256 straipsnių nuostatas.

3.2.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad suklastotas tarnybinis pranešimas sukėlė teisines pasekmes, nes tai buvo vada pradėti administracinį procesą, dėl to buvo suklastotas ir administracinio teisės pažeidimo protokolas ir visa tai turėjo įtakos teisiniams santykiams bei nukentėjusiojo teisėms ir pareigoms, nepagrįsta. Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju buvo kelios vados surašyti tarnybinius pranešimus ir administracinio teisės pažeidimo protokolą: 1) į įvykio vietą jie vyko esant visuomenės pranešimui apie galimai automobiliu važinėjantį neblaivų asmenį; 2) įvykio vietoje buvę piliečiai nurodė, kad asmuo, sėdėjęs už vairo, važinėjo po miestelį neblaivus ir kėlė pavojų visuomenės saugumui; 3) jis (A. B.) ir pats matė šią transporto priemonę judančią (galėjo ir apsirikti, bet tai nebuvo tyčiniai veiksmai); 4) tai, kad vairuotojas už automobilio vairo sėdėjo būdamas stipriai girtas, patvirtina, kad alkoholiniai gėrimai buvo vartojami iki atvykimo į stovėjimo vietą; 5) kadangi automobilis stovėjo nebūdingoje vietoje, neabejotinai tuo buvo siekiama pasislėpti nuo teisėsaugos pareigūnų; 6) A. Š. visiškai nekontroliavo savo veiksmų, elgėsi agresyviai. Visų šių aplinkybių teismas tinkamai, išsamiai neįvertino. Teismo išvada, kad tik tarnybinis pranešimas buvo vada pradėti administracinį procesą, yra neteisinga, neatitinkanti bylos įrodymų, nes A. Š. buvo surašytas vienas protokolas už tris ATPK numatytus pažeidimus. Todėl administracinis procesas A. Š. atžvilgiu negali būti vertinamas vien tik kaip tarnybinio pranešimo surašymo pasekmė. Be vairavimo esant neblaiviam, A. Š. buvo inkriminuota ir tai, kad jis vengė pasitikrinti blaivumą, nepateikė vairuotojo pažymėjimo, transporto priemonės registracijos liudijimo, techninės apžiūros talono ir draudimo poliso. Kupiškio rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 20 d. nutarimu pripažino, kad A. Š. pažeidė KET 16, 18 punktų reikalavimus ir skyrė jam nuobaudą, kurią Panevėžio apygardos teismas paliko galioti. Šios aplinkybės yra pakankamas įrodymas, kad tarnybinis pranešimas taip pat buvo pripažintas pakankamu pagrindu ir vada pradėti administracinio teisės pažeidimo bylą. Be to, dokumentų suklastojimas ir panaudojimas šiuo atveju negalėjo sukelti ir realiai nesukėlė A. Š. teisiškai reikšmingų padarinių, nes juose nurodytus duomenis vertino teismas, kuris juos atmetė ir bylą pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį nutraukė. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ši veika baudžiamojo įstatymo požiūriu nėra pavojinga ir pagrįstai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį jį išteisino. Pagal teismų praktiką ne bet kokių tikrovę neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą gali būti vertinamas kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai buvo sąžiningai suklydus, toks dokumento suklastojimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>). Be to, jam nepagrįstai inkriminuotas ir protokolo panaudojimas, nes jis neturi įgaliojimų pateikti administracinio teisės pažeidimo medžiagą teismui ir to nedarė. Taip pat nuosprendyje nepasisakyta dėl tyčios.

3.2.3. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes besąlygiškai tikėjo suinteresuotų asmenų – A. Š. ir jo sugėrovų – parodymais, vertindamas įrodymus atsižvelgė tik į kaltinančius, o teisinančius atmetė arba išvis nevertino, taigi buvo šališkas. A. Š. parodymais, anot kasatoriaus, negalima tikėti ne tik dėl visiško jo girtumo, bet ir dėl išskirtinio suintesuotumo bylos baigtimi. Taip pat neįvertinta ir tai, kad A. Š. teismui davė akivaizdžiai melagingus ir prieštaringus parodymus apie žalos padarymą policijos įstaigos turtui. Teismai nepasisakė ir kartu nepaneigė labai svarbios aplinkybės, kuri patvirtina, kad priešingai nei liudija A. Š. ir jo draugai, automobilis galėjo važiuoti tuo metu, kai jie (kasatoriai) tik atvykę į (duomenys neskelbtini) miestelį, priešais save matė tamsios spalvos automobilį, kuris iš jų stebėjimo lauko kelioms akimirkoms buvo dingęs ir po to jie pamatė tokį pat arba labai panašų automobilį jau įvažiavusį į prie gatvės esantį lauką ir kad būtent tai lėmė jų veiksmus surašant tarnybinius pranešimus ir protokolą. Liudytoja A. K. teisme atpažino asmenį, kuris vairavo automobilį ir vos jos nepartrenkė, t. y. A. Š.. Liudytoja P. K. (ir jos duktė A. K.) parodė, kad pievoje stovinčio automobilio visą laiką nestebėjo. Liudytojas P. M. parodė, kad jis apie 18.20 val. važiavo Šimonėlių gatve ir pievoje automobilio nebuvo. Taip pat teismas tinkamai neįvertino bylos duomenų apie A. Š. automobilio starterio gedimą. Taigi, anot kasatoriaus, jo ir R. S. parodymus teismas vertino kritiškai, o A. Š. ir jo draugų, taip pat liudytojų, kurie visą laiką nestebėjo įvykio vietos, – pripažino teisingais. Teismas nepagįstai rėmėsi R. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kai šis nurodė nematęs A. Š. automobilio, nes šie jo parodymai nebuvo patikrinti atliekant tarp jų (kasatorių) akistatą, parodymų patikrinimą. Anot kasatoriaus, byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad jis tyčia suklastojo dokumentus, tyčia įrašė žinomai neteisingus duomenis ir kad tai sukėlė neigiamas pasekmes A. Š.. Šiuo atveju visi neaiškumai, nepašalinti prieštaravimai turėjo būti aiškinami jo naudai.

3.3. Pateikdamas argumentus dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo, kasatorius nurodo, kad jam nesuprantama, kokias A. Š. teises ir laisves jis suvaržė. Visos piliečių teisės ir laisvės išvardytos Konstitucijoje, tačiau jam neinkriminuotas nė vienas Konstitucijos straipsnio pažeidimas. 2012 m. rugsėjo 28 d. jis vykdė savo pareigas ir A. Š. sulaikymu siekė užkardyti galimus administracinius pažeidimus ir nusikaltimus. Vidaus tarnybos statute nėra tokio termino kaip „priesaikos sulaužymas“, todėl nesant įstatyme numatyto tokio veiksmo, negali būti ir tokio pažeidimo. ATPK 7 straipsnio nuostatos taikomos poveikio priemonėms bei teisenos procesui, kurį vykdo pareigūnai ar teismai. Šiuo atveju jis negali būti priskirtas nei prie vieno, nei prie kito. Taip pat teismas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė žalingos jo elgesio pasekmės pažeidžiant valstybės tarnautojo etikos normas, principus, kokie jo veiksmai sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Kasatorius nurodo, kad jis neturėjo jokių interesų, o su nukentėjusiuoju net nebuvo pažįstamas. Taip pat konkrečiu pažeidimu turi būti pagrįsta pareiga nepiktnaudžiauti tarnyba. Kadangi nekonkretizuota, kokias, kaip pareigūno, pareigas jis pažeidė, jis negali pasakyti, ar jas pažeidė. Kasatorius nurodo, kad patruliuodamas Kupiškyje jis neįžeidė nė vieno piliečio ir jokiais veiksmais nepažemino nė vieno žmogaus orumo, taip pat ir nukentėjusiojo. Tačiau nukentėjusysis savo veiksmais žemino tiek pareigūnų, tiek kitų asmenų orumą, dėl to ir buvo pristatytas į policijos komisariatą. Taigi tiek jis, tiek R. S. gynė piliečių orumą, jų veiksmais buvo padaryta nauda visuomenei, galimai išvengta didesnės nelaimės ir skaudesnių pasekmių. Kasatorius teigia, kad jis nepiktnaudžiavo tarnyba.

3.4. Kartu kasatorius nurodo, kad iš skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje pasisakoma dėl A. Š. civilinio ieškinio, akivaizdu, jog A. Š. dėl administracinės teisenos jokių žalingų pasekmių nepatyrė, tačiau kartu konstatuota, kad žala jam priteistina. Atlyginama tik pagrįsta ir reali žala. Turi būti motyvuota, kaip konkrečiai padaryta žala, kokiais veiksmais, kuo pasireiškė nepatogumai.

4. Nuteistųjų R. S. ir A. B. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

5. Kasatorius A. B. pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas), kad būtų išsiaiškinta: 1) ar BPK 367 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog nuteistasis apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį gali remiantis tik šio Kodekso 369 straipsnyje numatytais pagrindais, nenumatant išimties dėl apeliacine tvarka pagal pakeistą kaltinimą priimto nuosprendžio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės principams, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms; 2) ar BPK 376 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog nagrinėdamas kasacinę bylą teismas tik teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, nenumatant galimybės kasacine tvarka iš esmės patikrinti ginčijamą apeliacine tvarka pagal pakeistą kaltinimą priimtą nuosprendį ar nutartį, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės principams, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

5.1. Savo prašymą kasatorius A. B. argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teisme priėmus nuosprendį pagal šioje instancijoje pakeistą kaltinimą pažeista jo teisė į tinkamą teismo procesą, kuri apima teisę žinoti kaltinimą ir teisę į gynybą, jis neteko galimybės ginčyti teismo nuosprendžio išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, nes pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas tik teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas ir tik pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, kai tuo tarpu BPK 312 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka bet kokiais pagrindais ir motyvais. Taigi BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostata ženkliai apriboja teismo galimybes lyginant su BPK 312 straipsnio 1 dalimi ir neįpareigoja iš esmės išnagrinėti bylą pagal kasacinį skundą dėl apeliacine tvarka pagal pakeistą kaltinimą priimto nuosprendžio.

5.2. Pagal Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-102/2014, 2K-42-942/2016) kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos.

5.3. Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatavo ir tai, kad tuo atveju, kai, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, BPK nustatyta tvarka yra pakeičiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, nėra teisinio pagrindo teigti, kad nuteistasis praranda teisę kreiptis į teismą. Pagal BPK 369 straipsnį toks asmuo turi teisę kreiptis į kasacinės instancijos teismą dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo pritaikymo, taip pat dėl esminių BPK pažeidimų, kurie buvo padaryti apeliacinės instancijos teisme nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes. Konstitucinis Teismas pripažino, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija) tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, 111 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a> konstatuota, kad tokių nuostatų turi būti laikomasi ir dėl apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų perkvalifikuoti inkriminuojamą veiką. Pažymėta, kad veikos kvalifikavimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme nepažeidžia Konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio, kuriame įtvirtinta asmens, teismo nuteisto už nusikaltimą, teisė į tai, jog aukštesnė teisminė instancija peržiūrėtų jo kaltinamąjį nuosprendį ar bausmę. Šios teisės įgyvendinimą ir jos įgyvendinimo pagrindus nustato įstatymas, taigi valstybė iš esmės turi tam tikrą diskreciją nurodytu aspektu. Pagal EŽTT praktiką apkaltinamojo nuosprendžio peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme gali apimti ir fakto, ir teisės klausimus, arba apsiriboti tik teisės klausimais (pvz., Panou c. Gr?ce, no 44058/05, arr?t du 8 janvier 2009; Krombach v. France, no. 29731/96, judgment of 13 February 2001).

5.4. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2013 m. kovo 7 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas, kuriuo A. B. ir R. S. buvo kaltinami, be kita ko, ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį. Šis kaltinimas prokuroro prašymu keistas du kartus. Pirmą kartą kaltinimas A. B. ir R. S. pakeistas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. buvo patikslintos faktinės aplinkybės – laikas ir vieta (kada ir kur buvo surašyti tarnybiniai pranešimai). Prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą kopijos įteiktos kaltinamiesiems A. B., R. S. ir jų gynėjams. Kitas prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą A. B., R. S. ir R. P. (atsižvelgiant į nuteistųjų apeliacinius skundus) gautas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Šį kartą kaltinimas pakeistas nurodant konkrečias teisės normas, kurios buvo pažeistos piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, o R. S. patikslintas veikos kvalifikavimas (pakeistu kaltinimu R. S. buvo kaltinimas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, o A. B. kaltinime nurodant, kad jis suklastojo tikrą dokumentą padedant R. S.). Iš 2014 m. gruodžio 5 d. apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistieji ir jų gynėjai gavo prašymą pakeisti kaltinimą, A. B., R. S., R. P. ir jų gynėjams pageidaujant bylos nagrinėjimas atidėtas suteikiant galimybę pasiruošti gynybai pagal pakeistą kaltinimą.

5.5. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą (BPK 381 straipsnio 3 dalis), nes į nuteistojo A. B. prašyme išdėstytus klausimus atsakyta Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime.

5.6. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju buvo suvaržytos nuteistųjų A. B. ir R. S. teisės į gynybą ir teisingą procesą. A. B. ir R. S. buvo žinoma, kuo jie yra kaltinami, jiems buvo pranešta apie pakeisto kaltinimo pobūdį ir pagrindą, jie gavo prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą nuorašus, turėjo pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, turėjo gynėjus, dalyvavo teismo procese ir realizavo visas BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas savo teises. Apeliacinės instancijos teismas BPK 7, 10, 44, 255, 256 straipsnių nuostatų nepažeidė. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme. Šio straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad R. S. ir A. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje (nors pagal prokuroro apeliacinės instancijos teisme pakeistą kaltinimą R. S. buvo kaltinimas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, o A. B. kaltinime nurodant, kad jis suklastojo tikrą dokumentą padedant R. S.), BPK nuostatų nepažeidė, nes apie tokį kaltinimą kasatoriai R. S. ir A. B. buvo informuoti, turėjo galimybę pasiruošti gynybai ir nuo tokio kaltinimo.

Dėl kasaciniuose skunduose nurodytų BPK pažeidimų ir BK 228 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies taikymo

6. Kasatoriai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jie nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų, todėl padarė neteisingas išvadas.

6.1. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus duomenis, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6.2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

6.3. BK 228 straipsnyje („Piktnaudžiavimas“) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.

6.4. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2007">2K-243/2007</a>, 2K-283/2013).

6.5. Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, juridinio, fizinio asmens ar kito šiame straipsnyje numatyto subjekto turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė bei kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį, šia veika padaryta žala turi būti pripažinta didele. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. Toks pažeidimas, autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-7-335/2013).

6.6. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013). Kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje numatytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-100/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-100/2014">2K-100/2014</a>).

6.7. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Kadangi šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, tai baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Tikro dokumento suklastojimas – tai tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento turinio teisingumas, t. y. įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija, o žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius.

6.8. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnį numatyta siekiant apsaugoti dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą. Nors BK 300 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-205/2012, 2K-57/2013).

6.9. Pagal teismų praktiką, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo padaro BK 300 straipsnyje ir (ar) 183 straipsnyje numatytas veikas piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ar viršydamas įgaliojimus, jo veika kvalifikuojama kaip nusikalstamų veikų, numatytų šiuose straipsniuose ir BK 228 straipsnio, sutaptis (2K-15-699/2015).

6.10. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas A. B. ir R. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisino jiems nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Teismas nurodė, kad, vertinant formaliai, tiek A. B., tiek R. S. savo tarnybiniuose pranešimuose, o A. B. ir administracinio teisės pažeidimo protokole (kuriuos teismas BK 300 straipsnio prasme laikė dokumentais) apie nukentėjusiojo A. Š. vairavimą esant neblaiviam (ATPK 126 straipsnio 4 dalis) nurodė neabejotinai klaidingus duomenis, kurie vėliau buvo panaudoti administracinio teisės pažeidimo byloje. Tačiau teismas sprendė, kad šiuo atveju dokumentų suklastojimas ir jų panaudojimas negalėjo sukelti ir realiai nesukėlė nukentėjusiajam A. Š. teisiškai reikšmingų padarinių, nes tarnybiniuose pranešimuose ir administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytus duomenis vertino teismas, kuris juos atmetė ir administracinio teisės pažeidimo bylą A. Š. nutraukė. Todėl teismas padarė išvadą, kad A. B. ir R. S. veiksmai suklastojant dokumentus ir juos panaudojant nėra pavojingi baudžiamojo įstatymo požiūriu. Kadangi A. B. ir R. S. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 1 dalis) siejamas tik su tikrų dokumentų suklastojimu, pripažinus, jog dokumentų suklastojimas ir jų panaudojimas šiuo atveju nebuvo teisiškai reikšmingas tiek, kad turėtų būti baudžiamas taikant baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo pripažinti, kad šiais veiksmais kaltinamieji piktnaudžiavo ir tarnybine padėtimi.

6.11. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų, nukentėjusiojo ir prokuroro apeliacinius skundus, atliko įrodymų tyrimą, įvertino naujai surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus bylos įrodymus, ir nuosprendžio dalį, be kita ko, kuria A. B. ir R. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisinti, panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo pripažino juos kaltais padarius šias jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

6.12. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarnybinius pranešimus ir administracinio teisės pažeidimo protokolą pripažino tikrais dokumentais, kuriuose A. B. ir R. S. nurodė žinomai neteisingus duomenis apie A. Š. vairavimą esant neblaiviam, tačiau kita šio teismo išvada, kad šių dokumentų suklastojimas ir jų panaudojimas negalėjo sukelti ir realiai nesukėlė A. Š. teisiškai reikšmingų padarinių, dėl to šie jų veiksmai nėra pavojinga veika baudžiamojo įstatymo požiūriu, nepagrįsta. A. B. ir R. S. savo tarnybiniuose pranešimuose užfiksavo aplinkybes apie tiesiogiai neva matytą teisės pažeidimo faktą, tai buvo vada pradėti administracinės teisės pažeidimo bylos tyrimą, šių neteisingų duomenų pagrindu surašyti A. Š. administracinio teisės pažeidimo protokolą ir bylą perduoti teismui. Remdamasis bylos duomenų visumos analize, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. B. ir R. S. surašytuose dokumentuose dalis užfiksuotos informacijos (kad jie pamatė važiuojantį automobilį, kurio vairuotojas pastebėjęs policijos automobilį pradėjo važiuoti atbuline eiga, įvažiavo į pievą ir sustojo) neatitinka tikrovės. Šią aplinkybę, kaip tikrovę atitinkančią, patvirtino tik patys kaltinamieji. Nukentėjusysis A. Š. ir kartu su juo buvę liudytojai V. I. ir R. M. šią aplinkybę nuosekliai neigė, be to, jų parodymus, kad A. Š. išgėręs automobilio nevairavo ir kad atvykę policijos pareigūnai prieš pat jo sulaikymą negalėjo matyti A. Š. neblaivaus vairuojančio automobilį, patvirtina kiti byloje apklausti liudytojai D. E. D., P. K., A. K.. Teismas nustatė, kad A. Š. kartu su draugais automobiliu į pievą, kurioje, užgesinę variklį, vartojo alkoholinius gėrimus, atvyko gerokai anksčiau nei policijos pareigūnai, be to, automobilis iš tos vietos iki atvykstant policijai nebuvo pajudėjęs. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir kaltinamojo R. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti byloje esantiems įrodymams patikrinti. R. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. Š. girto vairuojant automobilį jis su kolega nematė, o tarnybiniame pranešime tikrovės neatitinkančią informaciją nurodė pasiūlius A. B.. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės nepatvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas P. M.. Be to, tai, kad šis faktas neatitinka tikrovės, patvirtina ir įsiteisėjęs Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutarimas, kuriuo bylos dalis pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį A. Š. nutraukta. Šis teismo nutarimas Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių A. Š. veiksmuose esant ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius. Taigi A. B. ir R. S. suklastojo tikrus dokumentus (R. S. tarnybinį pranešimą, o A. B. tarnybinį pranešimą ir administracinės teisės pažeidimą protokolą), kuriuose nurodė iš dalies tikrovės neatitinkančią informaciją, o A. B. žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo, pateikdamas juos teismui. Šios aplinkybės turėjo įtakos teisiniams santykiams ir nukentėjusiojo A. Š. teisės bei pareigoms, nepaisant to, kad byla A. Š. buvo nutraukta. Priešingai nei teigiama A. B. skunde, teismas nustatė, kad tiek A. B., tiek R. S. veikė tiesiogine tyčia.

6.13. Kasatorių argumentai, kad ši jų veika nėra tiek pavojinga, kad būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepagrįsti. Iš tiesų, ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-559/2011). Nagrinėjamoje byloje kasatorių atlikti veiksmai suklastojant tikrus dokumentus ir juos panaudojant sukėlė teisiškai reikšmingų padarinių, turėjo įtakos teisiniams santykiams ir nukentėjusiojo A. Š. teisės bei pareigoms, todėl pagal savo pavojingumą sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę. ATPK 1872 straipsnyje nustatyta atsakomybė už melagingų parodymų, specialisto paaiškinimų bei ekspertizės išvadų davimą, vengimą ar atsisakymą duoti parodymus, melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, melagingo pareiškimo arba kitokios apgavystės padarymą administracinio teisės pažeidimo byloje. Taigi ši teisės norma taikoma tuo atveju, kai joje išvardyti veiksmai padaromi jau pradėtoje ir nagrinėjamoje byloje, o šiuo atveju dokumentų suklastojimas ir panaudojimas buvo tik vada pradėti administracinės teisės pažeidimo bylą.

6.14. Šiuos dokumentų suklastojimo ir panaudojimo veiksmus A. B. ir R. S. atliko būdami valstybės tarnautojai, todėl pažeidė iš teisės aktų jiems kylančias pareigas, pagrindinius valstybės tarnybos principus ir iškraipė tarnybos veiklos esmę ir turinį, diskreditavo policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardą ir sumenkino valstybės institucijos - policijos - autoritetą, griaudami pasitikėjimą šia institucija, sudarė sąlygas bausti administracinio teisės pažeidimo nepadariusį asmenį ir tuo pažeidė teisėtumo principą, nustatytą ATPK 7 straipsnyje. Taip padarė didelę neturtinę žalą A. Š., policijai ir valstybės interesams.

6.15. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą, siekia užtikrinti normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Tokia institucija yra ir policija. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje didelės žalos požymis, būtinas piktnaudžiavimą kvalifikuojant kaip nusikalstamą, yra nustatytas, kriterijai, kuriais remiantis jis nustatytas, nurodyti, padaryta didelė neturtinė žala A. Š., policijai ir valstybės interesams išsamiai motyvuota.

6.16. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Priimtame naujame nuosprendyje visi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, naujas nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

6.17. Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. S. ir A. B. baudžiamasis įstatymas – BK 300 straipsnio 1 dalis, 228 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokių išvadų.

6.18. Pažymėtina, kad A. Š. nukentėjusiuoju 2012 m. spalio 12 d. nutarimu pripažintas pagrįstai, bylos duomenys patvirtina, kad jam kasatorių veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, kuri skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašyta ir įvertinta. Byloje nėra duomenų, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas A. Š. atlygintinos neturtinės žalos dydį, neįsigilintų į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai suprastų bei pritaikytų CK 6.250 straipsnio nuostatas.

Dėl proceso išlaidų

7. Nukentėjusiojo atstovas advokatas P. Svirskis prašo iš nuteistųjų priteisti 300 Eur nukentėjusiojo turėtų proceso išlaidų už jo atstovavimą kasacinės instancijos teisme. Byloje yra pateikta 2016 m. balandžio 6 d. sąskaita faktūra serija LAT Nr. 014, iš kurios matyti, kad nukentėjusysis A. Š. advokatui P. Svirskiui sumokėjo 300 Eur už susipažinimą su kasaciniais skundais ir atstovavimą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

7.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-452/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-452/2009">2K-452/2009</a>, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013 ir kt.).

7.2. Kasacinius skundus šioje kasacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje padavė tik nuteistieji R. S. ir A. B.. Kasaciniuose skunduose ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo interesais, todėl jis kreipėsi profesionalios pagalbos į advokatą prašydamas atstovauti jį Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad nuteistųjų kasaciniai skundai atmesti kaip nepagrįsti, nukentėjusiojo turėtos išlaidos, susijusios su jo atstovavimu teisme, turi būti apmokėtos.

8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų R. S. ir A. B. kasacinius skundus.

Išieškoti iš nuteistųjų A. B. ir R. S. iš kiekvieno po 150 Eur nukentėjusiajam A. Š. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Gintaras Goda

Audronė Kartanienė

Viktoras Aidukas