J. M. pagal BK 281 str. 4 d., 144 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-225-895/2016

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01430-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.7.9;

1.1.10.1;

1.2.5.3;

1.2.25.4.4;

2.1.15.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistosios J. M. gynėjui advokatui Arūnui Marcinkevičiui,

nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams T. L. ir V. L.,

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovui advokatui Vladislavui Latušinskiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. gynėjo advokato Arūno Marcinkevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 144 straipsnį, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; pagal BK 281 straipsnio 4 dalį nuteista laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 23 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei teikti pagalbą R. L., kol ši gydysis; vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas trejus metus naudotis teise vairuoti transporto priemones. Iš J. M. priteista R. L. 35 000 Eur, V. L. ir T. L. po 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti, V. L. 697,54 Eur proceso išlaidoms už advokato kaip atstovo paslaugas atlyginti. Iš AB „Lietuvos draudimas“ V. L. ir T. L. bendrai priteista 1658,25 Eur turtinei žalai atlyginti.

Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis dėl J. M. išteisinimo pagal BK 144 straipsnį panaikinta ir J. M. pagal BK 144 straipsnį nuteista laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su laisvės atėmimo bausme, paskirta pagal BK 281 straipsnio 4 dalį, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės J. M. vykdymas atidėtas. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti atviroje kolonijoje. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų bei jų atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

J. M. nuteista už tai, kad 2013 m. gruodžio 20 d., apie 21.55 val., Vilniuje, Upės g., pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 ir 37 punktų reikalavimus, vairavo automobilį „Volvo S70“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama apsvaigusi nuo alkoholio (jos kraujyje rasta 2,70 promilės etilo alkoholio), važiuodama link Žvėryno mikrorajono ir artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ties Konstitucijos pr. 16 pastatu, nesulėtino važiavimo greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į jos važiavimo krypties eismo juostą pėsčiųjų perėjoje įėjusią pėsčiąją, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir automobiliu partrenkė bei sužalojo iš kairės pusės į dešinę pėsčiųjų perėja ėjusią R. L. (g. (duomenys neskelbtini)), kuriai dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata; be to, sukėlusi eismo įvykį, dėl kurio buvo sužalota R. L., nepranešdama Bendrajam pagalbos centrui ar Greitosios medicininės pagalbos stočiai apie reikalingą skubią medicininę pagalbą ir iki Greitosios medicininės pagalbos medikų atvykimo nesiimdama priemonių palaikyti sužaloto asmens gyvybę, kai grėsė pavojus R. L. gyvybei, pagalbos jai nesuteikė, nors turėjo galimybę tai padaryti, o iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Kasaciniu skundu nuteistosios J. M. gynėjas advokatas A. Marcinkevičius prašo: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl J. M. nuteisimo bei paskirtos bausmės ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų; 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistosios J. M. priteista T. L. ir V. L. po 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti: T. L. ir V. L. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti; 3) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistosios J. M. priteista nukentėjusiosios R. L. atstovui pagal įstatymą V. L. 467,54 Eur proceso išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį pakeisti ir nukentėjusios atstovo pagal įstatymą prašymą išieškoti proceso išlaidas už advokato paslaugas atmesti; 4) apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžių dalis dėl iš nuteistosios J. M. priteistų nukentėjusiajai R. L. 35 000 Eur neturtinei žalai atlyginti palikti galioti be pakeitimų.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl procesinių ir materialiosios teisės normų pažeidimų.

Kasatorius nurodo, kad nusikalstamas eismo įvykis, dėl kurio nuteista jo ginamoji, įvyko 2013 m. gruodžio 20 d., apie 21.55–22.00 val., t. y. žiemą, tamsiu paros metu, nesant idealioms eismo sąlygoms ir geram matomumui. Nuteistosios parodymai apie eismo įvykį ir jo suvokimą iki automobilio sustabdymo, kad smūgio į priekinį stiklą fizinė priežastis, kaip tuo metu ji suprato, buvo kažkas mestas į priekinį automobilio stiklą, nuoseklūs, faktinių duomenų bei įrodymų, paneigiančių nuteistosios parodymus ar bent sukeliančių dėl jų abejones, nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo procesų metu nebuvo gauta. Jos automobilis buvo sustabdytas prie Geležinio vilko tilto, ties Lietuvos edukologijos universiteto pastatu Upės gatvėje, t. y. ne toliau, kaip už 777–800 metrų nuo eismo įvykio vietos, praėjus ne daugiau, kaip 1,5–2 minutėms nuo eismo įvykio momento. Iš ją sustabdžiusių eismo įvykio liudytojų A. G. ir J. K. sužinojusi apie pėsčiųjų perėjoje jos automobiliu partrenktą nukentėjusiąją R. L., nuteistoji nedelsdama telefonu pranešė Bendrajam pagalbos centrui padariusi eismo įvykį ir sužalojusi pėsčiąją dar iki atvykstant Greitajai medicinos pagalbai. Taigi, neturėdama specialiųjų medicinos žinių, reikalingų pirmajai pagalbai sužalotai pėsčiajai suteikti, nedelsdama ėmėsi visų įmanomų priemonių tokioje situacijoje būtinajai pagalbai iškviesti, t. y. šiuo atveju savo pareigą pasirūpinti kvalifikuotos medicininės pagalbos iškvietimu nukentėjusiajai įvykdė nedelsdama ir nepaliko jos gyvybei pavojingoje būklėje be pagalbos, dėl to nuteistosios veiksmuose nenustatytas būtinas nusikaltimo, numatyto BK 144 straipsnyje, požymis – tyčia, už kurį ji nuteista nepagrįstai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ne tik ignoravo šių nuteistosios padėtį ir atsakomybę švelninančių faktinių aplinkybių reikšmę, bet ir be pagrindo, vadovaudamasis, galbūt žiniasklaidos įtakos iš anksto suformuota negatyvia nuomone apie „vienintelę“ šio eismo įvykio kaltininkę, įvertino jas nuteistosios nenaudai ir padarė pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui priešingas išvadas, dėl to kyla pakankamai pagrįstų abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo.

Teismai netyrė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu gautoje Valstybės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/VEEtMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'TA-12')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="TA-12">TA-12</a>143/13(01) nustatyto 0,29 promilės alkoholio kiekio nukentėjusiosios kraujyje fakto priežastinės reikšmės ir įtakos laipsnio pėsčiosios veiksmams, eismo įvykio kilmės priežasčiai, eismo įvykio ir sužalojimų mechanizmams bei eismo įvykio pasekmėms atsirasti ir reikšmės ginamosios teisinės (baudžiamosios ir civilinės) atsakomybės dydžiui. Greitajai medicinos pagalbai pristačius nukentėjusiąją į ligoninę, t. y. praėjus pakankamam laiko tarpui po eismo įvykio, nukentėjusiosios kraujyje (ne iškvepiamame ore) nustatytas 0,29 promilės alkoholio kiekis, neabejotinai galėjęs turėti tiesioginės įtakos bei poveikio jaunutės, tik aštuoniolikos metų amžiaus įvykio metu, merginos organizmui, orientacijai, eismo situacijos vertinimui bei suvokimui ir būnant tokios būsenos natūraliai nukentėjusiosios reakcijai į susiklosčiusią eismo situaciją, galėjusiai prisidėti prie eismo įvykio situacijos susidarymo, taip pat šios būklės įtakos eismo įvykio bei sužalojimų atsiradimo mechanizmui, sužalojimų pobūdžiui ir potrauminės sveikatos būklės susiformavimui ir, kas neatmestina, nukentėjusiosios gijimo procesui. Taip pat teismai, atsižvelgiant į teismų praktiką, reikalaujančią visų kategorijų eismo įvykių bylose, net ir neabejotinai pagrįstai nustačius kaltininką ir jo kaltę, spręsdami bausmės skyrimo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo klausimus, apkaltinamajame nuosprendyje privalėjo atsižvelgti ir į Kelių eismo taisyklių 4, 9, 42, 44, 45 punktų reikalavimus pėstiesiems eismo dalyviams, visapusiškai įvertinti nukentėjusiojo asmens elgesį prieš pat eismo įvykį ir jo metu, t. y. pagrįstai tikėtinus ir a priori neatmestinus pačios nukentėjusiosios neatsargius veiksmus, taip pat galėjusius lemti eismo įvykį, jo mechanizmą ir priežastiniu ryšiu susijusius su eismo įvykio metu patirtais padariniais. Tačiau tai nebuvo padaryta, nepaisant nuteistosios gynybos tiek žodžiu, tiek raštu išdėstytų argumentų.

Kasatorius pažymi, kad byloje neturtinė žala priteista ne vien tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiai R. L., bet ir jos tėvams V. ir T. L., dėl kurių nutarimų pripažinti juos nukentėjusiaisiais byloje nėra ir kurie galėjo dalyvauti procese tik kaip nukentėjusiosios nepilnametės arba įstatymo nustatyta tvarka pripažintos neveiksnia dukters atstovai pagal įstatymą, jeigu eismo įvykio metu jau sulaukusi pilnametystės nukentėjusioji įstatymų nustatyta tvarka būtų buvusi pripažinta neveiksnia, o tokių duomenų proceso teismuose metu nebuvo gauta. BPK 117 straipsnyje numatyta, kad tuo atveju, jei pati nukentėjusioji dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių negalėjo pasinaudoti teise reikšti civilinį ieškinį, tai pareikšti tokį ieškinį buvo prokuroro pareiga. Pagal 1975 m. kovo 15 d. Europos Tarybos komiteto priimtą rezoliuciją Nr. (75)7, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.161 straipsnio 4 dalyje, 3.186 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas normas žala turėjo būti priteista ne tėvams ir ne atstovui pagal įstatymą, o tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiajai pilnametei jų dukteriai. Dėl to teismai, tinkamai ir pagrįstai neišsprendę klausimų dėl procese dalyvavusių asmenų statusų, jų procesinių teisių bei pareigų, vos tik paaiškėjo šių asmenų procesinių statusų nepagrįstumas ir neatitikimas proceso reikalavimams neteisėtai priteisė iš nuteistosios neturtinės žalos atlyginimą ne tiems asmenims, kuriems padaryta žala. Be to, kasatoriaus teigimu, šiuo atveju neturtinė žala atlyginama šeimos, saistomos artimų asmeninių ryšių, vienam narių – nukentėjusiajai pilnametei dukteriai, todėl būtent šiuo, t. y. šeimos psichologinių išgyvenimų dėl vaiko sveikatos aspektu, tėvų patirta baimė ir sukrėtimas, nuovargis ją slaugant, išgyvenimai dėl sužalotos dukters yra aplinkybės, kurios teismų praktikoje pripažintos nepakankamomis tėvų teisei į neturtinę žalą pripažinti, tačiau laikytinos reikšmingomis, sprendžiant dėl galimybių padidinti nukentėjusiam nepilnamečiui vaikui priteistą neturtinę žalą ta dalimi, kuri nepriteistina tėvams dėl įstatymo ir teismų praktikos nustatytų reikalavimų. Dėl to teismų nuosprendžių dalys dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiosios pilnametės tėvams naikintinos.

Kasatorius pažymi ir tai, kad pilnametės nukentėjusiosios atstovu pagal įstatymą pripažintas jos tėvas V. L., nors BPK 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai nukentėjusiojo atstovu pagal įstatymą gali būti, jeigu šie yra nepilnamečiai arba nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais. Nukentėjusiosios įgaliotoju atstovu ikiteisminiame tyrime ir teismo procese dalyvavo advokatas V. Latušinskis, pateikęs į bylą advokato orderį, bet Lietuvos advokatūros įstatymo 48 ir 49 straipsniuose nustatyta, jog advokato įgaliojimai įforminami ir patvirtinami pasirašant sutartį dėl teisinių paslaugų, kuri arba jos išrašas privalomai pateikiamas teismui arba kitai institucijai, kurioje advokatas vykdo kliento pavedimą. Tik apeliacinės instancijos teismui apklausus V. L. dėl advokato samdymo aplinkybių ir pareikalavus, buvo pateiktas V. L. sudarytas susitarimas dėl teisinių paslaugų nukentėjusiajai pilnametei teikimo, nesant jos pačios valią ir sutikimą dėl šio atstovo patvirtinančio dokumento pagal BPK 55 straipsnio 2 dalies ir Civilinio kodekso 1.40, 1.92, 2.137, 2.138, 2.143 straipsnių nuostatas. Dėl nukentėjusiosios sveikatos būklės kyla pagrįstų abejonių jos galimybėmis savo valia ir nuožiūra pasirinkti įgaliotąjį atstovą, duoti bei patvirtinti atstovui įgaliojimus dėl jos interesų atstovavimo šioje byloje. Dėl to, kasatoriaus manymu, nukentėjusiosios interesai negalėjo būti tinkamai atstovaujami baudžiamojo proceso šioje byloje metu, o jos vardu teisės veikti neturėjusio advokato pareikštas civilinis ieškinys turėjo būti pripažintas niekiniu ir paliktas nenagrinėtas arba atmestas. Nors paminėtos aplinkybės teismams buvo nurodytos, iš nuteistosios nepagrįstai buvo priteista nukentėjusiosios atstovui 697,54 Eur proceso išlaidų apmokėti už advokato, kaip atstovo, paslaugas. Kasatorius taip pat teigia, kad atsižvelgus į civilinių ieškovų T. ir V. L. procesinio statuso neteisėtumą, jų apeliacinį skundą turėjo būti atsisakyta priimti arba jis atmestas kaip neatitinkantis BPK 53 straipsnio 1 dalies, 312 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 60 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kasatoriaus manymu, taikytinus ir nusikalstamų veikų idealiosios sutapties atvejais, nes, skirdamas nuteistajai bausmę pagal BK 144 straipsnį, vadovavosi BK 61 straipsniu ir skirtinos laisvės apribojimo bausmės trukmę nustatė didesnę už sankcijos vidurkį, atsižvelgęs į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad J. M. nusikaltimą padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kuri įstatyme nustatyta kaip nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymis.

Kasatoriaus teigimu, dėl nuteistajai pagal BK 281 straipsnio 4 dalį, kurios sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki šešerių metų, paskirtos neproporcingos veikai trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės rūšies ir dydžio jos veika neleistinai sutapatinama su BK 281 straipsnio 6 dalyje numatyta kur kas sunkesne padarinių prasme veika – apsvaigusio nuo alkoholio asmens padarytu eismo įvykiu, dėl kurio žuvo žmogus, už kurią numatytas laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas proceso metu tiesiogiai įvertinęs nuteistosios elgesį ir jos nuoširdų atsiprašymą bei apgailestavimą dėl padaryto eismo įvykio ir sukeltų padarinių, paskyrė trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir, visiškai pagrįstai nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams. Apeliacinio proceso metu ginamoji, būdama nėščia, patikėjo gynėjui išdėstyti advokato profesinę teisinę poziciją dėl valstybinio kaltintojo ir civilinių ieškovų apeliacinių skundų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir selektyviai priskirdamas nuteistosios gynėjo apeliaciniame procese išsakytus ginamosios kalbos argumentus nuteistajai, nusprendė, kad ji nekritiškai vertina savo poelgį, visomis priemonėmis siekdama sušvelninti savo kaltės laipsnį, stengiasi sumenkinti savo kaltę nurodydama nežymų nukentėjusiosios apsvaigimą, nukentėjusiosios tėvų atsiprašė formaliai, neatlygino nė dalies padarytos turtinės ir neturtinės žalos, stengiasi apsunkinti apeliacinį procesą akivaizdžiai nepagrįstais argumentais dėl neva netinkamo nukentėjusiosios ir prokuratūros atstovavimo ir kad nekritiškas požiūris į jos padarytą nusikaltimą, atgailos nebuvimas taip pat neleidžia manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistoji 2015 m. gruodžio 22 d. išleista gimdymo atostogų ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Nuteistosios nėštumo faktas itin svarbus ne vien psichologiniu, bet ir medicininiu požiūriu dėl prieš tai turėtų sveikatos problemų, kurias patvirtina medicininiai dokumentai. Paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neabejotinai turės esminės reikšmės ir įtakos ne tik nuteistosios, bet ir jos kūdikio sveikatai bei tolesniam vystymuisi. Pravieniškių pataisos namuose–atviroje kolonijoje bausmės atlikimo sąlygos nėra pritaikytos būtiniausiems nėščiųjų, gimdyvių bei turinčių kūdikius moterų ir kūdikių reikmėms. Kasatoriaus manymu, nuteistosios nėštumas ir dėl jo rizikinga sveikatos būklė, reikalaujantys didelės atsakomybės ir rūpestingos sveikatos priežiūros iš kūdikio besilaukiančiosios nuteistosios ir jos sutuoktinio bei kitų artimųjų, yra daugiau nei neabejotina garantija, kad nuteistajai paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti netaikant realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

Nuteistosios J. M. gynėjo advokato A. Marcinkevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo šališkumo ir BPK 320 straipsnio nuostatų laikymosi

Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo šališkumas grindžiamas tuo, kad, pasak kasatoriaus, šis teismas, pripažindamas J. M. kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 144 straipsnyje, padarymo, galbūt dėl žiniasklaidos įtakos, faktines aplinkybes įvertino nuteistosios nenaudai ir padarė pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui priešingas išvadas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos įgyvendinamos ir BPK 58, 59 straipsniuose, pateikiant sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010). Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti nei kokio nors konkretaus teisėjo asmeninio tendencingumo, nei daryti išvadų apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu. Be to, kasatorius nenurodo, kokių BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių pagrindu teismas laikytinas šališku. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas – deklaratyvūs, iš esmės pagrįsti tik jo nesutikimu su teismo išvadomis, todėl atmestini.

Taip pat pažymėtina, kad ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, civilinių ieškovų V. L., T. L. ir R. L. atstovo V. L. apeliacinius skundus. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kasatoriaus skunde apeliacinės instancijos teismo šališkumą grindžiantys teiginiai, kad šis teismas, kasatoriaus nuomone, vadovaudamasis galbūt žiniasklaidos įtakos iš anksto suformuota negatyvia nuomone apie „vienintelę“ šio eismo įvykio kaltininkę, neatsižvelgė ir nevertino nukentėjusiosios kraujyje nustatyto 0,29 promilės alkoholio kiekio fakto priežastinės reikšmės bei įtakos laipsnio pėsčiosios veiksmams, eismo įvykio kilmės priežasčiai, eismo įvykio ir sužalojimų mechanizmams bei eismo įvykio pasekmėms atsirasti ir reikšmės jo ginamosios teisinės (baudžiamosios ir civilinės) atsakomybės dydžiui, buvo išsakyti jo kaip gynėjo kalboje apeliacinės instancijos teisme, bet ne apeliaciniuose skunduose, dėl to teismas paliko juos nenagrinėtus. Taigi nagrinėjamoje byloje BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti, priimto nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 144 straipsnį

BK 144 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, padariniai nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai. BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo baigtumo momentas siejamas su veikos padarymo momentu, t. y. šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai asmuo, turėdamas galimybę suteikti pagalbą nukentėjusiajam, jam nepagelbėja, kartu turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju ar pats jam sukėlęs šį pavojų. Šis nusikaltimas yra tyčinis, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad nukentėjęs asmuo, kuriuo jis turi pareigą rūpintis ar kuriam jis sukėlė pavojų yra (galbūt yra) pavojingoje gyvybei padėtyje ir jam reikalinga pagalba, tačiau jam nepagelbėja. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad šis nusikaltimas gali pasireikšti ir tuo, kad asmuo, sukėlęs eismo įvykį, pasišalina iš įvykio vietos, taip palikdamas nukentėjusįjį be pagalbos. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad eismo įvykį padarė ir iš jo pasišalino palikdamas be pagalbos nukentėjusįjį kaltininkas, apsvaigęs nuo alkoholio, savaime nepaneigia jo tyčios ir kartu nešalina tokio asmens baudžiamosios atsakomybės pagal BK 144 straipsnį. Pažymėtina, kad BK 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 19 straipsnio 1 dalies principinė nuostata reiškia, jog savanoriškas fiziologinis asmens apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nusikaltimo padarymo metu nėra aplinkybė, pašalinanti asmens pakaltinamumą ir kaltę. Ši nuostata reiškia, jog fiziologinis girtumas nepašalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės už apsvaigimo būsenoje padarytą veiką, nepriklausomai nuo girtumo laipsnio. Baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju grindžiama tuo, kad asmuo, suprasdamas, jog dėl alkoholio vartojimo gali stipriai apgirsti, prarasti kontrolę savo veiksmams ir dėl to padaryti nusikalstamą veiką, savo noru vartoja alkoholinius gėrimus ir priveda save prie tokios būsenos, kai jo psichika ima iškreiptai atspindėti tai, kas vyksta aplink, ir jis praranda savo veiksmų kontrolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2001, 2K-666/2003, 2K-250/2014).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išteisino J. M. pagal BK 144 straipsnį, konstatavęs, kad nenustatytas būtinas nusikaltimo subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, nes laikė nepaneigta abejone tai, kad J. M. dėl girtumo, oro sąlygų, šoko nesuprato partrenkusi pėsčiąją.

Apeliacinės instancijos teismas, tokias pirmosios instancijos teismo išvadas pripažinęs neatitinkančiomis faktinių bylos aplinkybių, konstatavo, kad: 1) nuteistosios automobilio apgadinimų pobūdis – priekinio stiklo apatinėje dalyje, beveik centre padaryta masyvi įdauža, gerai matoma iš vairuotojo vietos; 2) įvykio liudytojų parodymai apie įvykio mechanizmą rodo, jog eismo įvykis, kurio metu partrenkta pėsčioji R. L., buvo akivaizdus ir matomas kitiems eismo dalyviams; 3) eismo įvykio metu pėsčioji buvo tiesiai J. M. prieš akis, dėl to nuteistoji kontakto su pėsčiąja negalėjo supainioti su neva mestu į automobilį akmeniu; 4) nei tamsus paros metas, nei prastos oro sąlygos nesutrukdė kitiems eismo dalyviams pamatyti eismo įvykį ir suvokti, kas įvyko, nes gatvė įvykio vietoje pakankamai apšviesta, matomumo nesunkino nei rūkas, nei krituliai; 5) automobilio smūgis į pėsčiąją buvo toks stiprus, jog buvo girdimas gretimose transporto priemonėse ir taip pat negalėjo būti supainiotas su stiklo dūžiu. Taigi šios apeliacinės instancijos teismo nustatytos ir įvertintos aplinkybės paneigia tai, kad J. M. nesuvokė, jog partrenkė pėsčiąją. Taip pat J. M. apsvaigimas nuo alkoholio nagrinėjamoje byloje nėra ta aplinkybė, kuri reikštų tai, kad J. M. veikoje (pasišalinant iš eismo įvykio ir kartu paliekant be pagalbos nukentėjusiąją) nėra tyčios ir kartu BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Minėta, kad BK 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas; kad ši nuostata reiškia, jog fiziologinis girtumas nepašalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės už apsvaigimo būsenoje padarytą veiką, nepriklausomai nuo girtumo laipsnio. Taigi sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. M. fiziologinis girtumas nepaneigia jos tyčinės kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 straipsnyje, padarymo. Paminėtina ir tai, kad net ir pripažinus, jog nuteistoji, sustabdyta eismo įvykio liudytojų, jau pasišalinusi iš eismo įvykio vietos skambino Bendruoju pagalbos telefonu, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės jos veikos kvalifikavimui pagal BK 144 straipsnį. Kadangi, kaip jau minėta, BK 144 straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nepagelbėjus nukentėjusiajam – nagrinėjamu atveju kaltininkui pasišalinus iš eismo įvykio. Tai, kad pagalbą nukentėjusiajam gali suteikti kiti eismo įvykį matę asmenys, taip pat nešalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagal BK 144 straipsnį.

Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes, pripažindamas J. M. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 straipsnyje, padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės

BK 60 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas. BK 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.

Veiką padariusio asmens apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nėra BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, dėl to apeliacinės instancijos teismas teisingai pripažino J. M. atsakomybę pagal BK 144 straipsnį sunkinančia aplinkybe tai, kad J. M. nusikaltimą padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir šios aplinkybės neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Taigi konstatuotina, kad šią BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą aplinkybę, pripažindamas J. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir skirdamas jai bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 straipsnyje, padarymą, teismas vadovavosi BK 61 straipsnio nuostatomis, kitų BK straipsnių, įtvirtinančių bausmių skyrimo taisykles nepažeidė.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

BK 75 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikas, nepagarbą įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu paskiriant bausmę ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagal BK 281 straipsnio 4 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą J. M. motyvavo tuo, kad ji padarė neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo pasitikėjimo ir nesiekė kilusių padarinių, baudžiamojon atsakomybėn patraukta ir nusikalto pirmą kartą, iki tol nebuvo bausta administracine tvarka, nėra duomenų, kad po nusikaltimo padarymo ji būtų traukiama atsakomybėm už kitus pažeidimus, kad byloje pakanka duomenų, jog kaltininkė alkoholį vartojo dėl psichologinių problemų, jos priklausomybė alkoholiui nenustatyta, ji ištekėjusi, apibūdinama teigiamai, dirba, sutiko atlyginti žalą, jei tokia būtų priteista, o tai rodo jos pastangas būti ne tik socialiai naudinga, bet ir atsakinga už savo veiksmais sukeltas pasekmes, nors ir nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nustatytas ir pripažintas kaltininkės išreikštas atsiprašymas nukentėjusiesiems (kuris nuosprendyje bausmės skyrimo motyvuose to paties teismo apibūdintas kaip formalus atsiprašymo pareiškimo perskaitymas proceso dalyviams teisme, taip išvengiant tiesioginio kontakto su nukentėjusiaisiais, akivaizdžiai siekiant palankumo gresiančios baudžiamosios atsakomybės dydžiui, ir kaip, teismo įsitikinimu, šiame procese nepakankamas nuoširdaus gailesčio įrodymas). Taip pat teismas nurodė, kad skiria baudžiamojo poveikio priemonę bei parenka įpareigojimus, kurie tenkintų ne tik teisingo nubaudimo, bet ir nukentėjusiųjų lūkesčius dėl kuo greitesnio žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl galimumo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą pripažino prieštaraujančia faktinėms bylos aplinkybėms ir susiformavusiai teismų praktikai ir, atsižvelgęs į nuteistosios asmenybę, jos nekritišką požiūrį į padarytą veiką, itin sunkius ir tikėtina negrįžtamus nusikaltimo padarinius, padarė išvadą, kad pagrindo taikyti nuteistajai J. M. paskirtos bausmės vykdymą atidėjimą nėra.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors nuteistosios J. M. veiksmai ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 4 dalį, kaip sukėlę nukentėjusiajai R. L. sunkų sveikatos sutrikdymą, bet itin sunkūs negrįžtami padariniai nukentėjusiosios sveikatai (ilgalaikė vegetacinė būklė) iš esmės gali būti prilyginti jos mirčiai, t. y. BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytiems padariniams, ir kad šie padariniai sunkesni tuo, kad nukentėjusioji R. L., būdama jauno amžiaus, jau trejus metus ir tikėtina negrįžtamai prarado sąmoningo gyvenimo galimybę, o jos tėvų dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas lankant ir slaugant sąmonės neturinčią dukrą laikui bėgant nesiliauja. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nėra nuteistosios atsakomybę švelninančių aplinkybių. Be to, įvertinęs nuteistosios J. M. asmenybę ir jos požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistoji nekritiškai vertina savo poelgį, visomis priemonėmis siekdama sušvelninti savo kaltę, neigia akivaizdų faktą, jog partrenktos pėsčiosios pamatyti netrukdė nei tamsa, nei oro sąlygos, stengiasi sumenkinti savo kaltę nurodydama nežymų pačios nukentėjusiosios apsvaigimą, nukentėjusiosios tėvų atsiprašė formaliai, neatlygino nė dalies padarytos turtinės ir neturtinės žalos, dėl to nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Šis teismas pripažino nepagrįstu ir pirmosios instancijos teismo argumentą, kad bausmės vykdymo atidėjimas atitinka civilinių ieškovų ir nukentėjusiosios atstovo lūkesčius greičiau gauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes iš apeliacinio skundo ir pasisakymų baigiamosiose kalbose matyti, kad pagrindinis nukentėjusiosios atstovo ir civilinių ieškovų prašymas yra, kad J. M. būtų paskirta teisinga bausmė.

Pažymėtina, kad atvejai, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-101/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-101/2010">2K-101/2010</a>, 2K-89/2010, 2K-25/2010, 2K-8/2010, 2K-188/2009, 2K-271/2010, 2K-530/2011).

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes matyti, kad nuteistoji J. M. neatsargų nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdama Kelių eismo taisykles, automobilį vairavo būdama sunkaus girtumo laipsnio, po eismo įvykio jos kraujyje buvo rasta 2,70 promilės etilo alkoholio, o tai rodo padidintą jos neatsakingumą ir abejingumą įstatymų reikalavimams bei kitiems eismo dalyviams. Taip pat pagal byloje nustatytas aplinkybes J. M., nelėtindama automobilio greičio įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir partrenkė bei sužalojo per pėsčiųjų perėją ėjusią R. L., be to, sukėlusi eismo įvykį, pagalbos sužalotai nukentėjusiajai, kurios gyvybei grėsė pavojus, nesuteikė, o iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tokie nuteistosios J. M. veiksmai vertintini kaip itin neatsakingi, pažeidžiantys ne tik elementarias atsargumo taisykles, bet ir žmogiškumo normas. Be to, pažymėtina, kad, kaip minėta, šie nuteistosios J. M. veiksmai sukėlė itin sunkius iš esmės negrįžtamus padarinius nukentėjusiosios R. L. sveikatai (ilgalaikė vegetacinė būklė).

Tai, kad nuteistoji išleista gimdymo atostogų, savaime nėra pagrindas atidėti bausmės vykdymą – BK 75 straipsnis tokios bausmės atidėjimo sąlygos tiesiogiai nenumato.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino nustatytas bylos aplinkybes, išsamiai ir tinkamai motyvavo išvadą, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, ir teisingai nusprendė netaikyti nuteistajai J. M. BK 75 straipsnio nuostatų.

Dėl R. L. atstovavimo

BPK 53 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi atstovo pagal įstatymą teisėmis procese gali būti leidžiama dalyvauti asmens, kuris nustatyta tvarka nėra pripažintas neveiksniu, tačiau dėl senatvės, neįgalumo, ligos ar kitų svarbių priežasčių negali tinkamai pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis, šeimos nariui ar artimajam giminaičiui, pateikusiam rašytinį ar žodinį prašymą.

Bylos dokumentų turinys patvirtina, kad R. L. dėl savo sveikatos būklės negali pasinaudoti įstatymo jai suteiktomis nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisėmis, todėl 2014 m. sausio 20 d. jos tėvui V. L. pareiškus prašymą, prokuroro nutarimu jis buvo pripažintas dukters nukentėjusiosios R. L. atstovu pagal įstatymą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtame nutarime nurodytas teisingas BPK numatytas pagrindas, o tai, kad tekste įrašytas ir kitas pagrindas (neveiksnumas), nėra esminis BPK pažeidimas, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Dėl asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

1975 m. kovo 15 d. Europos Tarybos Komiteto priimta rezoliucija Nr. (75)7, kurioje rekomenduota valstybėms – Europos Tarybos narėms – savo įstatymuose numatyti teisę į neturtinės žalos atlyginimą, sužalojus sveikatą. Rezoliucijoje numatytas bendras principas, kad kiti asmenys neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl išgyvenimų, susijusių su nukentėjusio asmens sužalojimu. Tėvai ir sutuoktinis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą tik patyrus nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su nukentėjusiojo sužalojimu (13 punktas), o nukentėjusiojo mirties atveju teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi mirusiojo sutuoktinis, vaikai arba tėvai (19 punktas).

Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, kad su sužalotu asmeniu susijusiems asmenims (tėvams, vaikams, sutuoktiniui) gali būti padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu. Pirmiausia tai pasakytina apie asmenis, kurie emociškai labai susiję su nukentėjusiuoju. Tai – tėvai, vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs. Ar jie tokie yra, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Asmeniui, kuris pats nepatyrė fizinių sužalojimų, bet išgyveno dėl jo vaiko sužalojimo, patyrė dvasinius išgyvenimus dėl neaiškumo, kaip padaryti sužalojimai paveiks jo vaiko sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks pašalinti jį gydant, teisingumo sumetimais neturtinė žala gali būti priteisiama pagal konkrečios bylos aplinkybes (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNTUvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-255/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-255/2005">3K-7-255/2005</a>, 3K-3-131/2007). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimai nebuvo pažeisti, nagrinėjamas atvejis atitinka aukščiau minėtas išimtinumo sąlygas, todėl T. L. ir V. L. turi teisę į neturtinės žalos dėl dukters sveikatos sutrikdymo atlyginimą ir jis teisingai priteistas iš nusikaltimą padariusios nuteistosios J. M.

Dėl priteistų neturtinės žalos atlyginimo dydžių

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, tinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-408/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-408/2008">2K-408/2008</a>, 2K-383/2010, 2K-605/2011, 2K-140/2012, 2K-497/2012, 2K-473/2013 ir kt.).

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais dėl nukentėjusiesiems priteistų sumų neturtinei žalai atlyginti. Abiejų instancijų teismai, priimdami sprendimus dėl atlygintinos neturtinės žalos įrodytumo ir jos dydžio, laikėsi BPK 113, 115 straipsnių, CK 6.250 straipsnio reikalavimų ir išsamiai pasisakė dėl visų šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, analizavo ir teismų praktiką tos pačios kategorijos bylose, individualizavo žalos dydį kiekvienam nukentėjusiajam.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Šios baudžiamosios bylos procese nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų interesams atstovavo advokatas, pateikęs orderius byloje, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 49 straipsnis, taip pat teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys 1200 Lt (347,54 Eur) ir 350 Eur sumokėjimą advokatui. Šių dokumentų pagrindu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir proceso sudėtingumą, trukmę, reikalingas teisines paslaugas, iš kalta pripažintos J. M. nusprendė išieškoti 697,54 Eur išlaidų advokato, kuris dalyvavo procese kaip atstovas, paslaugoms apmokėti. Teisinio pagrindo nesutikti su tokiu teismo sprendimu nėra.

Dėl prašymo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, buvo gautas prašymas priteisti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei T. L. bylos proceso kasacinės instancijos teisme metu turėtas išlaidas advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti. Teismui pateiktas sąskaitos išrašas dėl 2016 m. balandžio 26 d. įvykdyto mokėjimo, patvirtinantis 300 Eur sumokėjimą advokatui už atstovavimą bylos proceso kasacinės instancijos teisme metu.

Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nustatant išieškotinos pinigų sumos dydį atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į kasacinės instancijos teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Šioje byloje kasacinį skundą yra padavęs tik nuteistosios gynėjas. Kasaciniame skunde ginčijami klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų interesais byloje, todėl jie buvo priversti kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos dėl atstovavimo bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka kasacinės instancijos teisme. Nuteistosios gynėjo kasacinis skundas atmetamas, taigi turėtos atstovavimo išlaidos priteistinos iš nuteistosios. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės prašoma priteisti 300 Eur suma už atstovavimą bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka kasacinės instancijos teisme atitinka kasacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiesiems paprastai priteisiamų tokio pobūdžio proceso išlaidų dydžius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios J. M. gynėjo advokato Arūno Marcinkevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Iš nuteistosios J. M. priteisti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei T. L. 300 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Eligijus Gladutis

Armanas Abramavičius