E. Š. pagal BK 137 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-257-697/2016

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01584-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

išteisintajam E. Š.,

išteisintojo gynėjui advokatui Zigmui Pečiuliui,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Valentinui Račiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. M. R. atstovės pagal įstatymą J. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu E. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nukentėjusiojo I. M. R. atstovei pagal įstatymą J. L. atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą – 23 215,04 Lt (6723,54 Eur). Nukentėjusiojo I. M. R. atstovės pagal įstatymą J. L. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš E. Š. priteista 23 215,04 Lt (6723,54 Eur) turtinei bei 30 000 Lt (8688,60 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Iš E. Š. Valstybinei ligonių kasai priteista 2362,30 Lt (684,16 Eur) nukentėjusiojo I. M. R. gydymo išlaidoms atlyginti. Nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą J. L. 3300 Lt (955,74 Eur) išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš E. Š..

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžiu nuteistojo E. Š. gynėjo advokato Zigmo Pečiulio apeliacinis skundas patenkintas iš dalies; Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendis pakeistas: E. Š. padaryta nusikalstama veika iš BK 137 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į 137 straipsnio 1 dalį; iš E. Š. nukentėjusiajam I. M. R. priteistas turtinės žalos dydis sumažintas iki 2498,24 Lt (723 Eur); iš E. Š. priteista nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovei pagal įstatymą J. L. 3000 Lt (868 Eur) advokato paslaugoms apmokėti. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 29 d. nuosprendis panaikintas ir bylą perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu nuteistojo E. Š. gynėjo advokato Zigmo Pečiulio apeliacinis skundas patenkintas; Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis – E. Š. pagal BK 137 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių; nukentėjusiojo I. M. R. atstovės pagal įstatymą J. L. ir Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti; nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą J. L. prašymas dėl 3300 Lt (955,74 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme dėl 180 Eur netenkintas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė

1. E. Š. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų, būtent: 2012 m. liepos 29 d., apie 12.30 val., (duomenys neskelbtini), būdamas vokiečių pinčerio veislės šuns, vardu B, savininkas, neįsitikinęs, kad jo šuo yra saugiai uždarytas name, pažeidė 1997 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) ir 2007 m. kovo 23 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos patvirtintų Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 36 punkto reikalavimus, nes vienam iš svečių atidarius duris iš namo vidaus ir taip išleidus į minėto namo kiemą vokiečių pinčerio veislės šunį, vardu B, šis išbėgęs puolė ir apkandžiojo į šio namo kiemą užėjusį mažametį I. M. R., gimusį 2004 m., taip padarė jam odos nubrozdinimus nugaros dešinėje pusėje, kąstines žaizdas lūpos dešinėje pusėje su audinio defektais raudonyje ir odoje, kurių odos randai viršutinės lūpos dešinėje, susidarę po kąstinių žaizdų sugijimo, liks visam gyvenimui, t. y. nepataisomai subjaurojo I. M. R. veidą ir taip dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

2. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo I. M. R. atstovė pagal įstatymą J. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį su pakeitimais arba be pakeitimų.

2.1. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

2.2. Pasak kasatorės, pagal bylos įrodymus ir nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino išteisintojo E. Š. padarytą veiką, taip pažeisdamas BK 16 straipsnio 3 dalies ir 137 straipsnio 3 dalies normas. Pirmosios instancijos teismas nurodė konkrečią veiką, kurią kaltininkas privalėjo atlikti, tačiau neįvykdė savo neveikimu: E. Š. elgėsi nepakankamai apdairiai ir nusikalstamai nerūpestingai, kai pas jį svečiuose esant žmonių ir jiems galint bet kada iš lauko užeiti ir išeiti iš namo, neužtikrino tinkamo šuns uždarymo, užrakinimo, pririšimo ar antsnukio jam uždėjimo, todėl iš kambario ištrūkęs šuo apkandžiojo mažametį nukentėjusįjį. Taip E. Š., pažeisdamas bendras nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, 17 straipsnio 3 dalies 2 punkte ir 4 dalyje, kuriomis siekiama užtikrinti aplinkinių žmonių saugumą nuo gyvūnų, bei specialias elgesio saugumo taisykles, įtvirtintas 2007 m. kovo 23 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos patvirtintų Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 36, 43, 57, 63 punktuose (laikyti gyvūną taip, kad nepadarytų savo veiksmais ar neveikimu žalos tretiesiems asmenims; sodo bendrijose ir atvirose valdose šunį laikyti pririštą; esant pašaliniams asmenims, kitiems gyvūnams, pririšti pavadėlį ir sutrumpinti iki 1 m; žmonių susibūrimo vietose šuniui uždėti antsnukį), padarė BK 137 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką. Nors apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šuo buvo nepririštas, nelaikytas aptvertame voljere, buvo be antsnukio žmonių susibūrimo vietoje, tačiau dėl nesuprantamos priežasties tokių veiksmų neatlikimas, nors ir imperatyviai numatytas specialiose taisyklėse, teismo įvertintas kaip nereikšmingas. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas neįvertino aptartų taisyklių reikalavimų turinio ir paskirties, nenurodė motyvų, pagrindžiančių, kodėl taisyklių nuostatos netaikytinos nagrinėjamoje situacijoje. Nesigilindamas į specifinio reglamentavimo nuostatas, apeliacinės instancijos teismas klaidingai vertino E. Š. veiką, kuri iš esmės atitinka subjektyviuosius ir objektyviuosius nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus. Bylos duomenimis, kaltininkas atliko tik vieną veiksmą – uždarė šunį name, – kuri, priešingai nei sprendė teismas, yra tik subsidiari, tačiau nepakankama priemonė užtikrinti saugumą, nes, kaip paaiškėjo, gyvūnas gali išsilaisvinti ir užpulti žmones. Kitų įstatymo reikalaujamų veiksmų E. Š. neatliko, nors tik kompleksinis imperatyvių specialių elgesio saugumo taisyklių įgyvendinimas galėjo šio įvykio metu vienoje vietoje susibūrusius asmenis apsaugoti nuo sužalojimų. Nagrinėjamu atveju padarinius – sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą – nulėmė ne laisvas nukentėjusiojo patekimas į aptvertą teritoriją, ne šuns izoliavimas aptvertoje teritorijoje ar name, tačiau šuns savininko nepakankamas bendrų ir specialių kitų būtinų priemonių įgyvendinimas. Kasacinės instancijos teismo suformuotoje praktikoje nurodyta, jog rūpestingas ir apdairus savininkas visais atvejais privalo imtis visų reikiamų apsaugos priemonių kontroliuoti savo gyvūnų elgesį (pvz., statyti užtvarus, papildomai juos supančioti), kad užkirstų kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324/2011">2K-324/2011</a>). Pirmosios instancijos teismas E. Š. veiką pagrįstai įvertino kaip turėjusią tiesioginę įtaką atsiradusiems padariniams, todėl pagrįstai ją kvalifikavo pagal BK 137 straipsnio 3 dalį, o apeliacinės instancijos teismas apskritai neapibrėžė ir nevertino veikos, kurios teisės aktai reikalauja iš kaltininko, neteisingai nustatinėjo priežastinį ryšį ne tarp kaltininko veikos, o konkrečių taisyklių pažeidimų ir atsiradusių padarinių, taip nukrypdamas nuo kasacinė nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTU1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-555/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-555/2007">2K-555/2007</a> suformuluotos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo priežastinio ryšio klausimą, nors pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra tiek subjektyvusis, tiek objektyvusis kriterijai, kurie leidžia tvirtinti, jog E. Š. nenumatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes privalėjo tai numatyti.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinėje nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS05NDIvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-942/2015">2K-5-942/2015</a> pateiktais išaiškinimais, nors šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi – teismo nurodytoje byloje buvo vertinama, ar galima reikalauti iš šuns savininko papildomų saugumo reikalavimų, kai yra įgyvendinti teisės aktuose numatytieji, kokia apimtimi kilę padariniai yra nukentėjusiojo netinkamo elgesio priežastis ir pan., be to, teismas nutylėjo kitus minėtoje nutartyje pateiktus išaiškinimus ir neišanalizavo specialių elgesio saugumo taisyklių teisinio reguliavimo konteksto, nesigilino, kokie draudimai bei įpareigojimai konkrečioje situacijoje taikytini E. Š., kaip šuns savininkui ir laikytojui.

2.4. Kasatorė taip pat nurodo, kad E. Š. pateiktas kaltinimas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Ikiteisminio tyrimo metu E. Š. patvirtino supratęs, kuo yra kaltinamas (2012 m. rugpjūčio 24 d. ir 2014 m. sausio 16 d. E. Š. apklausos protokolai), be to, poziciją dėl neaiškaus kaltinimo gynyba pradėjo reikšti tik baigus įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme. E. Š. proceso metu taip pat turėjo galimybę pareikšti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą, tikslinti kaltinamąjį aktą (BPK 218 straipsnio 5 dalis), atlikti BPK 254 straipsnio 3 dalyje, 324 straipsnyje numatytus veiksmus. Iš kaltinimo formuluočių matyti, kad E. Š. buvo kaltinamas tuo, jog pažeidė savo, kaip šuns savininko ir laikytojo, pareigą pririšti arba uždaryti aplinkiniams saugiuose voljeruose. Tokia išvada išplaukia iš kaltinime nurodytų aplinkybių („neįsitikęs, kad šuo yra saugiai uždarytas“) bei 2007 m. kovo 23 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos patvirtintų Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 43 punkto sugretinimo. Kaltinime taip pat nurodyta E. Š., kaip savininko, pareiga garantuoti, kad gyvūno auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei ir nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, o tai, vertinant reikalavimų visumą sistemiškai, atitinka taisyklių 43, 57 ir 63 punktų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aiškiai atskleidė E. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos turinį ir sudėtį.

2.5. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalėjo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, tačiau šios pareigos neįvykdė – nenurodė, kokiais pagrindais ir motyvais atmetė pirmosios instancijos teismo įrodytą laikytą nusikalstamą veiką, kuria E. Š. pažeidė specialias elgesio saugumo taisykles. Apskritai, kasatorės nuomone, sprendžiant pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomąją dalį, jis surašytas taip tarsi juo pirmosios instancijos teismo nuosprendis ne naikinamas, o keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 331 straipsnio 4 dalis).

3. Nukentėjusiojo I. M. R. atstovės pagal įstatymą J. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo ir baudžiamosios, administracinės bei civilinės atsakomybės atribojimo, kai sveikatos sutrikdymas padaromas asmens prižiūrimo gyvūno

4. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, pagal skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino įrodymus bei išdėstė teisingus argumentus dėl įstatymo taikymo.

4.1. Pagal BK 137 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Ši straipsnio dispozicija suformuluota kaip blanketinė norma, kuri straipsnio dispozicijoje nurodytų neteisėtų veiksmų turinį atskleidžia nukreipdama į kitus teisės aktus. Aptariamo straipsnio dispozicijos blanketiškumą rodo tai, kad nusikalstama veika aprašoma kaip padaroma pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialaus elgesio saugumo taisykles. Lyginant BK 137 straipsnio 3 dalį su 1 ir 2 dalimis, pažymėtina tai, kad BK 137 straipsnio 3 dalies dispozicijos aprašyme vartojama formuluotė „pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles“ rodo, jog šios dispozicijos turinys susietas su kitais teisės aktais, numatančiais tai situacijai ar atvejui atitinkamas specialaus elgesio taisykles. Bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje galioja bendras įpareigojimas asmeniui elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems, tačiau BK 137 straipsnio 3 dalis tam tikriems subjektams ar tam tikromis aplinkybėmis numato specialius, aukštesnius reikalavimus. Tokie reikalavimai paprastai kyla dėl ypatingų veiklos rūšių, kurios susijusios su didesniu pavojumi žmogaus sveikatai, todėl ir aukštesniais saugumo reikalavimais atsakingiems asmenims. Tam tikrų gyvūnų, tarp jų ir šunų, ypač kovinių veislių šunų, laikymas yra susijęs su pavojumi kitiems asmenims, kurie yra toje aplinkoje, todėl įstatymu ir kitais teisės aktais yra įtvirtintos šunų savininkų bei šunų laikytojų pareigos, siekiant pašalinti ar užkirsti kelią žalos padarymui.

4.2. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 12 dalis apibrėžia gyvūno savininko sąvoką. To paties įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje yra išskirta gyvūno laikytojo sąvoka, kuri yra platesnė ir apima ne tik gyvūno savininką, bet ir asmenį, kuris atlygintinai ar neatlygintinai laiko gyvūną. Būtent gyvūnų laikytojų pareigos yra nurodytos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje. Remiantis šiuo straipsniu, gyvūnų laikytojai privalo ne tik rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga, bet ir užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, taip pat privalo nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Už šių pareigų nevykdymą asmenims Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gali kilti baudžiamoji, administracinė ar civilinė atsakomybė.

4.3. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimą. Pažymėtina tai, kad kiekviena savivaldybė yra patvirtinusi jos teritorijoje galiojančias gyvūnų laikymo (auginimo) taisykles. Būtent už šių taisyklių pažeidimus taikoma atsakomybė pagal ATPK ir tais atvejais, kai padaroma žala asmens sveikatai. Atsakomybę už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą numato ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.267 straipsnis. Veikiantis teisinis reguliavimas nustato trijų rūšių teisinę atsakomybę asmenims už jų žinioje esančių gyvūnų padarytą žalą. Baudžiamoji atsakomybė, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), turi būti taikoma tais atvejais, kai gyvūno savininko ar laikytojo veiksmai prižiūrint, kad gyvūnas nekeltų pavojaus aplinkiniams, yra žemo atsakingumo ar nusikalstamai nerūpestingi, todėl aukštesnio pavojingumo laipsnio, nei numatyta civiliniame delikte ar ATPK. Veiksmų pavojingumo laipsnis neturi būti tiesiogiai siejamas su atsiradusios žalos dydžiu, šiam kriterijui reikšmingiausi yra nustatytų saugumo reikalavimų pažeidimo grubumas, gyvūno keliamo pavojaus mastas atsižvelgiant ne tik į gyvūno rūšies pavojingumą, bet ir į konkretaus gyvūno agresiją, charakterio savybes, praeityje buvusius panašius incidentus dėl gyvūno padarytos žalos ar pasireiškusios agresijos ir kt.

4.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad E. Š. priklausantis vokiečių pinčerio veislės šuo nepriskiriamas kovinėms ar kitokioms agresyvioms šunų veislėms (ši veislė neįrašyta į Valstybinės maisto ir veterinarijos direktoriaus įsakymu patvirtintą Kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašą). Bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta duomenų, kad minimas šuo anksčiau būtų kam nors sukėlęs sveikatos sutrikdymą, padaręs žalos ar pasireiškęs agresyviu elgesiu prieš aplinkinius. Apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pagrįstai konstatavo, kad bendrą pareigą E. Š. pagal įstatymo normas įvykdė – visų pirma, E. Š. šuo buvo aptvertoje teritorijoje, į E. Š. namo teritoriją užėjus žmonėms, jis savo šunį uždarė kambaryje. Šuo išbėgo iš patalpos vienam iš svečių atidarius duris. Tokias aplinkybes nurodė ne tik nuteistasis E. Š., jas patvirtino ir liudytojai D. K., J. L., iš dalies J. L., taip pat nukentėjusysis bei nukentėjusiojo motina.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nei iš kaltinimo, nei iš teismo nustatytų aplinkybių nėra aišku, kokiu konkrečiai būdu pasireiškė neteisėta E. Š. veika (neveikimas). Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Visuotinai pripažintų saugumo taisyklių pažeidimas yra pernelyg deklaratyvus, nesuponuoja veikos apibrėžties BK 137 straipsnio 3 dalies prasme, nes ji reikalauja nurodyti konkrečias elgesio saugumo taisykles ir jų reikalavimų pažeidimus. Kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintoje įrodyta veikoje išdėstytos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, numato bendrą pareigą gyvūnų savininkams garantuoti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų. Tokias pačias bendro pobūdžio pareigas įtvirtina ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos patvirtintų Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 36 punktas. Tačiau jau anksčiau aptartos aplinkybės (šuns veislė, iki įvykio nepasireiškęs jo agresyvumas) nesudarė pagrindo šuns savininkui imtis išskirtinių saugumo priemonių dėl galimos gyvūno agresijos. Pažymėtina ir tai, kad šuns laikymas aptvertoje teritorijoje nėra konkrečiai teisiškai reglamentuotas, todėl reikalauti atitinkamo elgesio iš atsakingo subjekto remiantis BK 137 straipsnio 3 dalimi nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, įprastinė saugumo priemonė – šuns uždarymas kambaryje, nors ir nebuvo pakankama, tačiau šiuo atveju negali būti pripažįstama šiurkščiu neatsakingumu ir paminėtuose teisės aktuose nustatytų taisyklių nesilaikymu, kuris suponuotų nusikalstamą nerūpestingumą ir baudžiamosios atsakomybės taikymą šuns savininkui pagal BK 137 straipsnio 3 dalį.

5. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai išteisino E. Š. pagal BK 137 straipsnio 3 dalį, pripažindamas, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad nukentėjusiojo I. M. R. patirta žala gali būti kompensuojama civilinėmis teisinėmis priemonėmis vykdant CK 6.267 straipsnio reikalavimus.

6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nukentėjusiojo I. M. R. atstovės pagal įstatymą J. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis