Civilinė byla Nr. e2A-164-425/2024
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02943-2023-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.10;
(S)
3.3.1.20
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 3 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7694-452/2023 pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Panevėžio specialus autotransportas“ ieškinį atsakovui J. R. dėl skolos už komunalines paslaugas priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovo J. R. 289,75 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 22 Eur žyminį mokestį.
2. Ieškovė nurodė, kad ji Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimu yra paskirta Panevėžio miesto komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratore. 2017 m. sausio 12 d. tarp šalių sudaryta komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini).
3. Atsakovui laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. susidarė 289,75 Eur įsiskolinimas. 2022 m. rugsėjo mėnesį ieškovė skolininkui kartu su sąskaita paštu išsiuntė įspėjimą dėl skolos už komunalines paslaugas. Nei į priminimus, nei į įspėjimą atsakovas nereagavo ir taip vengė prievolės įvykdymo.
4. Ieškovė pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 ir 4 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą ir įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytais principais ir Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 384 buvo nauja redakcija išdėstytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintos vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklės, kuriose nustatyta dvinarė įmoka, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų. Pagal Taisyklių 24 punktą pastoviąją įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys. Atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, dvinarės įmokos kintamoji dalis už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, vadovaujantis Vyriausybės patvirtintų Taisyklių 31.2 papunkčiu ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos patvirtintais dydžiais, apskaičiuojama kaip subjektui, naudojančiam kolektyvinius konteinerius pagal gyventojų skaičių. Atsakovas ieškovei nepateikė įrodymų, kad gyvenamajame būste faktinis gyventojų skaičius yra mažesnis nuo apmokestintų kintamąja dvinarės įmokos dalimi gyventojų skaičiaus, todėl atsakovui sąskaitos buvo išrašomos vadovaujantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis, pagal kuriuos adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravusios V. R., K. V. ir G. R..
5. Kartu ieškovė paaiškino, kad atsakovas, kreipdamasis dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties sudarymo nurodė, jog turi savo individualų atliekų surinkimo konteinerį, todėl priėmimo – perdavimo aktas dėl atliekų surinkimo konteinerio nebuvo sudarytas, atsakovas turi nuosavą individualų mišrių komunalinių atliekų surinkimo konteinerį adresu (duomenys neskelbtini).
6. Atsakovas nesudarė galimybės, todėl konteineris nebuvo suženklintas ir identifikuotas, dėl šios priežasties nebuvo formuojami atliekų išvežimo grafikai. 2022 m. liepos 29 d. atsakovas kreipėsi į ieškovę dėl mišrių komunalinių atliekų konteinerio aptarnavimo. Atsižvelgiant į tai, kad mišrių komunalinių atliekų surinkimo konteineris nebuvo naudojamas, ieškovė mano, kad atsakovas naudojosi artimiausia kolektyvinių konteinerių aikštele.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Skundžiamu
8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas daryti išvadą, jog atsakovas nevykdė prievolės, todėl yra pagrindas priteisti ieškovės nurodomą sumą.
9. Skundžiamame sprendime nurodoma, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys 2017 m. sausio 12 d. sudarė komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo atsiskaityti už teikiamas paslaugas iki einamojo mėnesio (einančio po ataskaitinio laikotarpio) paskutinės kalendorinės dienos. Be to, vadovaujantis Vyriausybės patvirtintų Taisyklių 31.2 papunkčiu ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos patvirtintais dydžiais, atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, dvinarės įmokos kintamoji dalis už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas apskaičiuojama kaip subjektui, naudojančiam kolektyvinius konteinerius pagal gyventojų skaičių.
10. Teismas vertino, kad atsakovo teiginiai dėl minėtu adresu nesusidarančių atliekų, kurias reiktų tvarkyti, nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl atsakovo prievolės mokėti nustatytą įmoką už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. vasario 20 d. įsakymas Nr. D1-150 „Dėl nekilnojamojo turto objektų, kurių savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, rūšių sąrašo patvirtinimo“, nustato prievolę nekilnojamojo turto objekto savininkui, nepaisant to, ar turi komunalinių atliekų, mokėti nustatytą rinkliavą, t. y. prievolė mokėti rinkliavą siejama ne su atliekų turėjimu, o su nuosavybės į nekilnojamąjį turtą teise. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog adresu (duomenys neskelbtini), registruota UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinė, yra nereikšminga, nes, kaip minėta, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis sudaryta su atsakovu kaip fiziniu asmeniu, ne juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu.
11. Kartu teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė ir byloje nėra jokių duomenų, apie tai, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. adresu (duomenys neskelbtini), jokios atliekos nesusidarė ir negalėjo susidaryti. Atsakovas procesiniuose dokumentuose ir jo atstovas teismo posėdžio metu tik deklaratyviai teigė, kad tinkamai informavo ieškovę apie tai, kad minėtu adresu niekas negyvena. Ieškovė nurodė, kad mokesčius už paslaugas skaičiuoja vadovaudamasi VĮ „Registrų centras“ pateiktais duomenimis apie nekilnojamojo turto objekte gyvenamąją vietą deklaravusius asmenis, nagrinėjamu atveju aktualiu laikotarpiu (duomenys neskelbtini), deklaravusios V. R., K. V. ir G. R.. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas savivaldybių nustatyta tvarka deklaravo, jog kad tam tikrą laikotarpį (ne trumpesnį kaip vienas metų ketvirtis ir ne ilgesnį kaip vieni metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus surenkamos ir dėl to neturi mokėti kintamosios dvinarės įmokos dalies, nes nekilnojamuoju daiktu nesinaudojo, dėl ko atliekos laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. adresu (duomenys neskelbtini) nesusidarė (Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų „Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių“ 30 punktas). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, privalo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos (Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovas J. R. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12.1. Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už atliekų surinkimą, o taip pat netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės bei nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.
12.2. Apeliantas pabrėžia, jog nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis, tačiau šios sutarties nuostatų nenagrinėjo bei jų netaikė, taip pat nepasisakė dėl ieškovės sutarties tinkamo vykdymo, t. y. kad atsakovui pagal sutarties nuostatas nebuvo perduotas individualus konteineris. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas laikė patikimais ieškovės argumentus, jog apeliantas atsisakė jam perduodamo konteinerio, tačiau be jokių argumentų atmetė atsakovo teiginius, jog ieškovė tiesiog nevykdė savo pareigos, t. y. nesuteikė konteinerio ir nevykdė tokio konteinerio šiukšlių išvežimo paslaugos. Taigi šiuo atveju ieškovė neturi pagrindo reikalauti priteisti jai atitinkamas pinigų sumas pagal sutartį, kurios ji pati nevykdė.
12.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog ieškovė ne kartą buvo informuota apie tai, kad sutartyje nurodomu adresu nėra nė vieno gyventojo ir nuo 2011 metų visi asmenys yra išvykę į užsienį. Tačiau pirmosios instancijos teismas į tokius įrodymus neatsižvelgė, taip pat neįvertino to, jog VĮ „Registrų centras“ duomenimis vienas iš deklaruotų asmenų nuo 2020-05-11 iki 2021-12-06 buvo deklaravusi gyvenamąją vietą kitu adresu.
12.4. Skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas dar ir dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo išduoti atstovui advokatui teismo liudijimą apie teisę gauti duomenis iš VSDF, tačiau teismas 2023-10-24 atnaujino bylos nagrinėjimą ir suteisė teisę ieškovei pateikti papildomus įrodymus, nors atsakovo prašymą prijungti įrodymus atmetė.
12.5. Be to, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, visiškai tenkinęs pareikštą ieškinį, nepagrįstai nusprendė ir dėl į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų, kurių deklaruotą gyvenamąją vietą laikė sutartyje numatytu adresu, kadangi tokiu būdu atsakovas įgyja teisė reikalauti atitinkamų piniginių sumų iš šių asmenų.
13. Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą ieškovė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
13.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas bei pagrįstai pripažino, jog atsakovas neteikė įrodymų apie tai, kad jis pagal Panevėžio miesto savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo tvarkos apraše nustatytą tvarką yra deklaravęs ieškovei apie tai, kad nesinaudoja nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto nurodytu laikotarpiu nebus surenkamos komunalinės atliekos. Mokestis už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiuojamas vadovaujantis VĮ „Registrų centras“. Nagrinėjamu atveju aktualiu laikotarpiu (duomenys neskelbtini), deklaruoti šie asmenys: V. R., K. V. ir G. R..
13.2. Papildomai ieškovė pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, privalo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas nepateikė ir byloje nėra jokių duomenų, apie asmenų išvykimą iš Lietuvos Respublikos, todėl susidariusi mokėtina suma yra apskaičiuota pagrįstai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo turinio, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu visa apimtimi ir tvirtina, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas padarė materialinės ir procesinės teisės pažeidimus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas su atsakovo apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies.
15. Pirmiausia pažymėtina tai, kad CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus teismo sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi CPK įtvirtinta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį).
16. Nagrinėjamu atveju byloje buvo nustatyta ir dėl to ginčas nekilo, jog tarp šalių 2017 metais buvo sudaryta komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje be kitų duomenų išties yra nurodyta, jog šia sutartimi ieškovė (paslaugos tiekėja) įsipareigojo atsakovui (paslaugos gavėjui) teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo už suteiktas paslaugas mokėti (sutarties 1.1 papunktis); šalys susitarė vykdydamos sutartį vadovautis Panevėžio miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėmis bei kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais atliekų tvarkymą (sutarties 1.2 papunktis); sutarties 3.1 papunktyje numatyta, kad paslaugos gavėjas už komunalinių atliekų surinkimą ir jų tvarkymą atsiskaito Panevėžio miesto savivaldybės tarybos patvirtintais komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo įmokų dydžiais; atsakovas įsipareigojo už suteiktas paslaugas atsiskaityti su ieškove iki einamojo mėnesio (einančio po ataskaitinio laikotarpio) paskutinės kalendorinės dienos (sutarties 3.6 papunktis).
17. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė tiek pateiktame ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu nuosekliai tvirtino, jog atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, dvinarės įmokos kintamoji dalis už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas yra apskaičiuota kaip subjektui, naudojančiam kolektyvinius konteinerius pagal gyventojų skaičių, kadangi jis nesinaudojo individualaus konteinerio išvežimo paslauga. Tačiau iš šalių sudarytos sutarties nuostatų atsakovas sutartinius įsipareigojimus prisiėmė už individualaus konteinerio aptarnavimą, kuris, be kita ko, turėjo būti perduotas atsakovui perdavimo – priėmimo aktu, esančiu neatsiejama sutarties dalimi (sutarties 2.4 papunktis). Taigi šios aptartos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, jog ieškovės apskaičiuojama skolos suma ar jos dalis buvo skaičiuojama ne pagal konkrečiai sutartyje numatytą individualaus konteinerio aptarnavimą, o pagal naudojimąsi kolektyviniais konteineriais. Tačiau ieškovė nenurodė jokios konkrečios šalių sudarytos sutarties nuostatos, formuojamos teismų praktikos ar konkretaus teisės akto, kuris sudaro pagrindą situacijose, kai asmuo nesinaudoja individualaus konteinerio aptarnavimu, jam taikyti mokesčio apskaičiavimo tvarką remiantis komunalinių konteinerių naudojimo faktu. Tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs šią civilinę bylą, taip pat nesiaiškino ir dėl to nepasisakė.
18. Nors 2023-11-06 rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė tikslino aplinkybę, jog atsakovui kintamoji dvinarės įmokos dalis apskaičiuojama kaip subjektui, naudojančiam individualius konteinerius pagal nustatytą atliekų susikaupimo normą, tačiau plačiau tokių aplinkybių nepaaiškino, taip pat nenurodė, kaip tokios nuostatos atitinka pačios ieškovės teismo posėdžio metu pripažintą aplinkybę, jog atsakovo individualus konteineris šiuo laikotarpiu aptarnautas nebuvo. Be to, šiuo aspektu ieškovė netikslino ieškinio, dėl ko šiuo metu byloje nėra pašalintas neaiškumas, kokia konkrečia tvarka ieškovė apskaičiavo skolos dydį atsakovui.
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šioje civilinėje byloje yra svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ieškovė, reikšdama ieškinį dėl skolos priteisimo ir nurodydama konkrečią sumą bei aplinkybę, jog ji skolos sumą apskaičiuoja remdamasi faktu, jog atsakovas naudojasi kolektyviniais konteineriais, o ne sutartimi numatytu individualiu konteineriu (o vėliau tokią nuostatą rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės pakeitusi), jokių paaiškinimų apie tai, ar tokio skaičiavimo būdo keitimas atitinkamai daro įtaką skolos sumai, t. y. ar kintamoji dvinarės įmokos dalis už ginčo laikotarpį asmenims, besinaudojantiems individualiais ir kolektyviniais konteineriais, skyrėsi, nenurodė. Tokių aplinkybių, skundžiamu sprendimu priteisdamas visą ieškovės prašytą sumą, neaptarė bei konkretaus mokesčio apskaičiavimo būdo nesiaiškino ir pirmosios instancijos teismas, kuris rengė du parengiamuosius posėdžius, kurių metu itin daug dėmesio skyrė techniniams posėdžio eigos klausimams.
20. Svarbu ir tai, kad skundžiamame sprendime teismas ne tik nepasisakė dėl atsakovo atstovo nuosekliai keltų klausimų dėl netinkamo ieškovės sutarties vykdymo, esant neperduotam individualiam konteineriui bei nesant surašytam priėmimo - perdavimo aktui, tačiau ir nepasisakė, kodėl daro išvadą, jog kintamoji dalis apskaičiuojama, kaip subjektui, naudojančiam individualius konteinerius, nors bylos nagrinėjimo metu ieškovė neginčijo, kad pagal jų turimą informaciją ginčo laikotarpiu atsakovo individualus konteineris nebuvo išvežtas nė karto, o taip pat ieškovė neteikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovo individualus konteineris šiuo laikotarpiu buvo aptarnaujamas.
21. Taigi, nagrinėjamoje byloje egzistuojant tarp šalių sudarytai komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarčiai bei nagrinėjimo metu kilus ginčui dėl sutarties nuostatų tinkamo vykdymo bei taikymo, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo pareigą pasisakyti bei pateikti vertinimą, kodėl daro atitinkamas išvadas, jog ieškovė sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai bei kokiu pagrindu yra apskaičiuojamas konkretus skolos dydis, t. y. pagal kokį kriterijų apskaičiuojamos dvinarės įmokos dalys bei kokios jos buvo visu ginčo laikotarpiu. Šiuo atveju skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog remiasi ieškovės į bylą pateiktomis sąskaitomis faktūromis, tačiau, atsakovui ginčijant tinkamą ieškovės sutartinių įsipareigojimų vykdymą, papildomai nepasisakė, kodėl išrašytose sąskaitose nurodytas sumas laiko pagrįstomis, atitinkančiomis ginčo laikotarpiu nustatytus įmokų dalių įkainius.
22. Papildomai pastebėtina, jog šiuo metu galiojantys teisės aktai, t. y. Panevėžio miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių, į kurias išties yra padaryta nuoroda ir šalių sudarytoje sutartyje, nuostatos, įtvirtina galimybę net ir individualius konteinerius turintiems asmenims, tačiau jais nesinaudojantiems, mokestį apskaičiuoti pagal kolektyvinių konteinerių faktą. Tačiau, kaip matyti iš aptariamo teisės akto 44 punkto nuostatų, tokiam taikymui yra nustatyta konkreti tvarka ir veiksmų eiga.
23. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog priimdamas skundžiamą sprendimą šioje konkrečioje byloje pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl dalies ginčo klausimų, padarė išvadas, nepagrįsdamas bylos aplinkybių pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių sprendimų teisėtumo kriterijus, o taip pat nenustatė dalies ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių.
24. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nurodytos jos taikymo sąlygos – bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2011 ir kt.). Taigi įvertinusi ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių bei vertintinų įrodymų apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teisme dėl to nebuvo tinkamo proceso ir tai yra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių) ir pagal byloje pateiktus įrodymus ir duomenis, kurie iš esmės nebuvo vertinti, todėl bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
25. Papildomai pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
n u t a r i a :
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjas Laimantas Misiūnas
