Dėl teisės normų, reglamentuojančių administracinio akto apskundimo terminą, civilinių teisinių santykių subjektų pažeistų teisių gynimo būdus, restitucijos taikymą, kasacinio nagrinėjimo dalyką, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvavimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-124-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-19-3-01309-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5; 2.1.2.4.1; 2.5.7.; 3.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. D. ir S. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, S. J. ieškinius atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, S. D. ir D. D. dėl administracinių aktų panaikinimo ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Jurbarko rajono 1-ojo notaro biuro notarė R. P., O. M. ir valstybės įmonė Valstybės žemės fondas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių administracinio akto apskundimo terminą, civilinių teisinių santykių subjektų pažeistų teisių gynimo būdus, restitucijos taikymą, kasacinio nagrinėjimo dalyką, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvavimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė V. B. ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, S. J. prašė: 1) panaikinti Tauragės apskrities viršininko 2007 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. V-2026 „Dėl Jurbarko rajono Vytėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ 1 priedo 11 punktą dėl Jurbarko rajono Skirsnemunės seniūnijos Vytėnų kadastro vietovės 2007 m. žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme pretendentui S. D. suformuoto 1,45 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo; 2) panaikinti Tauragės apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. V-3271 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), pardavimo S. D. Jurbarko rajone“; 3) pripažinti negaliojančia 2009 m. gruodžio 18 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria Lietuvos Respublikos valstybė pardavė, o atsakovai S. D. ir D. D. nupirko žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini), esantį Jurbarko r., Skirsnemunės sen., Pilies II k., ir taikyti restituciją. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, S. J. taip pat prašė atnaujinti praleistą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą.

Ieškiniuose nurodyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 48/100 dalys pastato – remonto dirbtuvių, unikalus (duomenys neskelbtini), esančių Jurbarko r., Pilies II k., kurio bendraturtis ir 52/100 dalių savininkas yra atsakovas S. D., o trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, S. J. yra savininkė sandėlio (esančio Jurbarko r., Skirsnemunės sen., Pilies II kaime), kuris yra pastatytas greta minėtų remonto dirbtuvių. Šie pastatai anksčiau įėjo į kooperatinės bendrovės pastatų kompleksą, prie kurio buvo įrengtas ir naudojamas betonu grįstas kelias. Statinių kompleksą išpardavus atskiriems pirkėjams, šiuo keliu buvo naudojamasi privažiuoti pirmiau nurodytų remonto dirbtuvių, sandėlio.

Tauragės apskrities viršininko 2007 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-2026 „Dėl Jurbarko rajono Vytėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-2026) buvo patvirtintas 2007 metais parengtas Jurbarko rajono Vytėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas ir suformuotos piliečiams žemės sklypų ribos, plotai, specialiosios žemės ir miško sąlygos pagal 1 priedą, kuriame 11 eilės numeriu įrašyta, kad S. D. suformuotas 1,45 ha žemės sklypas, projekto plane pažymėtas Nr. 363. Į šį suformuotą žemės sklypą įtrauktas betonu grįstas kelias. Tauragės apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. V-3271 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), pardavimo S. D. Jurbarko rajone“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-3271) nurodyta parduoti S. D. 1,45 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 363, unikalus (duomenys neskelbtini), esantį Jurbarko rajone, Skirsnemunės seniūnijoje, Pilies II kaime (toliau – ir Sklypas). Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo 2009 m. gruodžio 18 d. sutartimi nurodytas Sklypas 4800 Lt (1390,18 Eur) parduotas atsakovui S. D., šis jį įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su atsakove D. D..

Ieškovės teigimu, atsakovams S. D. ir D. D. parduotas valstybinės žemės sklypas buvo suformuotas pažeidžiant atsakovės teises ir teisėtus interesus, nes į šio žemės sklypo ribas nepagrįstai buvo įtrauktas betonu grįstas kelias, kuris buvo naudojamas kaip vienintelis privažiavimo kelias prie jai priklausančios remonto dirbtuvių dalies, tokiu būdu iš ieškovės buvo atimta teisė ateityje formuoti valstybinės žemės sklypą prie jai priklausančios statinio dalies. Remonto dirbtuvių tiesioginė paskirtis Nekilnojamojo turto registre nurodyta kaip gamybos, pramonės, tačiau atsakovui buvo suformuotas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, todėl buvo pažeistos Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, o žemės sklypas negalėjo būti formuojamas žemės reformos žemėtvarkos projekto pagrindu.

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, S. J. nurodė, kad: atsakovų S. D. ir D. D. Sklypo riba yra šalia jai priklausančio pastato vakarinės sienos, tačiau dėl palikto per mažo atstumo nuo Sklypo ribos iki pastato sienos yra trukdoma naudotis šio sienoje įrengtomis durimis, kai prie jų privažiuojama transportu; į Sklypo ribas įtraukus betonu grįstą kelią, ji prarado galimybę privažiuoti prie sau priklausančio sandėlio (egzistuoja tik teorinė privažiavimo galimybė, norėdama pasiekti sau priklausantį, sandėliuką, ji turėtų įsirengti naują kelią), buvo apribota galimybė naudotis nuosavybės teise priklausančiu objektu, taip pat atimta teisė ateityje formuoti valstybinės žemės sklypą apie jai priklausantį pastatą; suformuotas Sklypas yra nepagrįstai didelis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šakių rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinius patenkino: panaikino Tauragės apskrities viršininko 2007 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. V-2026 „Dėl Jurbarko rajono Vytėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ 1 priedo 11 punktą dėl Jurbarko rajono Skirsnemunės seniūnijos Vytėnų kadastro vietovės 2007 m. žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme pretendentui S. D. suformuoto 1,45 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo; panaikino Tauragės apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. V-3271 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), pardavimo S. D. Jurbarko rajone“; pripažino negaliojančia 2009 m. gruodžio 18 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį: taikė restituciją natūra, įpareigojo panaikinti S. D. ir D. D. nuosavybės teisių į 1,45 ha žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini), esantį Jurbarko rajone, Skirsnemunės seniūnijoje, Pilies II kaime, teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre bei perduoti šį žemės sklypą į laisvos žemės fondą.

Teismas nustatė, kad ieškovės tėvas B. G. B., 2004 m. rugsėjo 29 d. įsigijęs 48/100 dalis pastato – remonto dirbtuvių, 2012 m. rugpjūčio 29 d. dovanojimo sutartimi jas padovanojo ieškovei. Ieškovės tėvas, taip pat trečiasis asmuo S. J. buvo kreipęsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) dėl žemės sklypų prie jiems priklausančių pastatų (atitinkamai remonto dirbtuvių dalies ir sandėlio) suformavimo, tačiau matininkai nurodė, kad žemės sklypai negali būti suformuoti, nes nėra galimybės nutiesti kelio, kuriuo būtų galima privažiuoti prie šių sklypų.

2012 m. lapkričio 22 d. ieškovė gavo iš NŽT raštą, kuriame nurodyta, kad kelias, skirtas privažiuoti prie jai priklausančios remonto dirbtuvių dalies, kuriuo ji nuolat naudojosi, yra įtrauktas į S. ir D. D. priklausantį Sklypą. 2012 m. spalio 26 d. NŽT Jurbarko skyriuje vyko susirinkimas, kurio metu svarstytas klausimas dėl kelio nustatymo prie V. B. nuosavybės teise priklausančio pastato dalies ir prie S. J. pastato. Susirinkime konstatuotas faktas, kad V. B. neturi kito kelio, kuriuo galėtų privažiuoti prie savo pastato dalies, suinteresuotiems asmenims pasiūlyta spręsti klausimą dėl servituto nustatymo S. D. Sklype bendru sutarimu; nesusitarus dėl servituto nustatymo Sklype, pasiūlyta kreiptis į teismą dėl kelio servituto nustatymo arba dėl Sklypo ribų pakeitimo, sudarant sąlygas važiuoti prie pastato kitu keliu. To paties susirinkimo metu pripažintas faktas, kad prie S. J. pastato privažiavimo kelias yra, tačiau dėl per arti statinio esančios atsakovų žemės sklypo rytinės ribos pasiūlyta ginčą spręsti teismo keliu.

Teismas nurodė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo S. J., 2012 m. rugpjūčio mėn. kreipdamosi į NŽT, tikėjosi, jog susiklosčiusią situaciją bus galima išspręsti paprastesniu būdu, nesikreipiant į teismą. Jos nesuvokė savo teisių pažeidimo masto, pagrįstai tikėjosi, kad jų interesai gali būti užtikrinti NŽT priimtais sprendimais. Ieškovės ir trečiojo asmens S. J. interesų pažeidimas buvo konstatuotas 2012 m. spalio 26 d. NŽT susirinkime, apie šių teisių pažeidimą ieškovė sužinojo 2012 m. spalio 22 d., gavusi susirinkimo protokolą. Ieškovė kreipėsi į teismą 2012 m. gruodžio 21 d., nepraleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino. Teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo S. J., pateikdama ieškinį, praleido ieškinio senaties terminą, tačiau šis terminas turi būti atnaujintas, nes jis buvo praleistas nežymiai, dėl svarbių priežasčių. S. J. buvo įsitikinusi, kad kilęs ginčas dėl privažiavimo kelio prie pastatų bus išspręstas taikiai, tarpininkaujant ar kitaip padedant NŽT darbuotojams. Ji tik sužinojusi apie teisme vykstančius ieškovės ir atsakovų ginčus suprato, kad turi kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės institucijų administracinių aktų teisėtumo, todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad ieškovė ir trečiasis asmuo S. J. praleido ieškinio senaties terminą, tai nebūtų absoliutus pagrindas atmesti ieškinį, kadangi byloje ginamas viešasis interesas.

Teismas nustatė, kad ieškovė neturi privažiavimo kelio prie jai nuosavybės teise priklausančios pastato dalies, trečiajam asmeniui S. J. privažiavimo kelias prie jos pastato yra, atsakovams suformuoto Sklypo riba yra per arti S. J. pastato ir dėl to nėra tinkamų sąlygų naudoti šį pastatą.

Teismas, nurodęs, kad be savininkų sutikimo administracine tvarka nėra galimybės išspręsti ginčo dėl žemės sklypo ribų, sprendė, jog formuojant atsakovams žemės sklypą buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos, priimti administraciniai teisės aktai pažeidžia kitų asmenų interesus, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, jie naikintini. Teismas nurodė, kad rengiantis Jurbarko rajono Vytėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą asmuo privalėjo nustatyti ir suprojektuoti žemės sklypus, kurie yra būtini ieškovės ir trečiojo asmens S. J. turimiems pastatams naudoti, neatsižvelgiant į tai, jog tuo metu ieškovė ir trečiasis asmuo nebuvo kreipęsi dėl žemės sklypų jiems suformavimo. Projekto rengėjas privalėjo užtikrinti, kad ieškovė ir trečiasis asmuo S. J. galėtų sklandžiai ir netrukdomai naudotis sau nuosavybės teise priklausančiais pastatais (Žemės įstatymo 5 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietoje“ 5.2.2 punktas).

Teismas laikė neįrodyta atsakovų nurodytą aplinkybę, kad formuojant Sklypą egzistavo žodinis susitarimas su ieškovės tėvu ar sutuoktiniu, jog šie įsirengs privažiavimo kelią kitoje vietoje.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra domenų apie tai, jog būtų buvęs organizuotas žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymas su visuomene, todėl ieškovei ir trečiajam asmeniui S. J. buvo atimta galimybė susipažinti su projektu ir išsakyti savo pastabas. Ieškovės teisės buvo pažeistos ne tik nepaliekant privažiavimo kelio prie nuosavybės teise naudojamo pastato, tačiau jai apribota galimybė suformuoti žemės sklypą, kurį ji norėtų įsigyti.

Teismas pripažino, kad net jei ir būtų imtasi priemonių dėl servituto nustatymo, vis tiek nebūtų užtikrinti visų proceso dalyvių interesai, be to, nustatytas servitutas, esant tokiems proceso dalyvių tarpusavio santykiams, būtų kitų galimų ginčų kilimo priežastis. Teismas pažymėjo, kad servituto nustatymas galimai neatitiktų ir pačių atsakovų interesų, kadangi, jei žemėtvarkos projektas būtų atliktas tinkamai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, atsakovams būtų suprojektuotas žemės sklypas, kuriame nebūtų būtinybės projektuoti servituto, o tai geriau atitiktų pačių atsakovų interesus. Teismas nustatė, kad šiuo metu atsakovų nurodytoje galimo privažiavimo kelio prie ieškovės pastato dalies vietoje yra trečiajam asmeniui O. M. priklausantis žemės sklypas, tai, teismo vertinimu, pašalina galimybę svarstyti kito kelio įrengimo galimybę.

Nustatęs, kad atsakovų pastato dalies paskirtis 2006 metais buvo pakeista į žemės ūkio paskirties sandėlį su pagalbinėmis patalpomis, teismas padarė išvadą, kad prie atsakovų pastato galėjo būti formuojamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas.

Pripažinęs, kad ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti bei naikintini, teismas tenkino ir reikalavimą dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, atsakovus S. D. ir D. D. laikė nesąžiningais įgijėjais, pažymėjo, kad jų nesąžiningumą rodo atlikto sandorio aplinkybės, nes formuojant žemės sklypą atsakovams buvo žinoma, jog privažiuoti prie ieškovei priklausančio statinio dalies galima per betonu grįstą kelią, kuris buvo įtrauktas į jų žemės sklypą, todėl, būdami rūpestingi ir atsakingi, jie privalėjo įsitikinti, ar toks sklypo formavimas nepažeidžia ieškovės interesų, numatyti, ar nekils ateityje dėl to nesklandumų, tačiau atsakovai nesiėmė priemonių pranešti suinteresuotiems asmenims apie žemės sklypo formavimą, nesistengė situacijos išspręsti teisingai, nepažeisdami kitų asmenų interesų. Nors atsakovai nurodė, kad egzistavo žodinis susitarimas dėl kito kelio įsirengimo, teismas pažymėjo, kad jie nepasidomėjo, ar toks susitarimas yra teisėtas ir atitinkantis teisės aktų reikalavimus, nesirūpino šio susitarimo įteisinti oficialesne forma. Atsakovai nesielgė kaip atidūs, rūpestingi bei atsargūs asmenys, jie negali būti pripažinti sąžiningais įgijėjais, dėl to turi būti taikoma restitucija: 1,75 ha žemės sklypas išreikalautinas iš atsakovų S. ir D. D. bei perduotinas valstybei, o atsakovams turi būti grąžinama jų sumokėta 4800 Lt suma (CK 6.145 straipsnis, 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovų S. D. ir D. D. apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 17 d. nutartimi Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija, remdamasi pirmosios instancijos teismo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias ieškinio senatį. Byloje nesant įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovei ir jos tėvui bei trečiajam asmeniui S. J. buvo žinoma apie ginčijamus administracinius aktus ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį dar iki 2012 m. rugpjūčio 24 d., atsakovams nenurodžius konkretaus galimo momento, nuo kada ieškovės tėvas, ieškovė ir trečiasis asmuo S. J. sužinojo apie minėtus aktus, pastariesiems kategoriškai neigiant atsakovų nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovų argumentai dėl ieškinio senaties termino pradžios momento yra pagrįsti. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad tik gavę oficialų dokumentą apie NŽT 2012 m. spalio 26 d. įvykusio susirinkimo rezultatus, patvirtinantį, jog neteismine tvarka nebus išspręsta susidariusi ginčo situacija, ieškovė ir trečiasis asmuo S. J. galėjo objektyviai spręsti apie savo teisių pažeidimo mastą ir būtinybę ginti pažeistas teises teisme.

Kolegija konstatavo, kad atsakovų nurodoma aplinkybė, jog trečiasis asmuo S. J. turi kelis privažiavimo kelius prie jai nuosavybės teise priklausiančio pastato, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ji neturi teisės ginti savo pažeistas teises. Kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas tenkino trečiojo asmens S. J. reikalavimus dėl to, kad dėl per arti nustatytos atsakovų Sklypo ribos ji prarado galimybę visapusiškai tinkamai naudotis sau priklausančiu statiniu. Kolegija sprendė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo S. J. pasirinko savo teisių gynimo būdą – atkūrimą padėties, buvusios iki teisės pažeidimo, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė tik dėl ieškovės ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų pagrįstumo (CK 1.137, 1.138 straipsniai).

Kolegijos teigimu, dėl to, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo suformuotas konkretus atsakovams priklausantis žemės sklypas, nenurodytos jo ribos, negali būti pripažįstama, jog ginčas neišspręstas iš esmės pagal pareikštus reikalavimus. Atsakovams priklausęs Sklypas vėl tapo valstybės nuosavybe, todėl ieškovė, atsakovai bei trečiasis asmuo turi teisę kreiptis dėl žemės sklypų prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų suformavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad susirinkimo NŽT metu ieškovei ir trečiajam asmeniui S. J. pasiūlyti galimi problemos sprendimo būdai nėra privalomo pobūdžio.

Kolegija nurodė, kad atsakovai neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog jiems buvo žinoma, kad į formuojamo jų žemės sklypo ribas yra įtraukiamas ir kelias, kuriuo naudojasi ieškovė, taip pat nurodė, jog apie šią aplinkybę atsakovai turėjo informuoti ir žemės sklypo formavimo darbus atliekančią įmonę bei ieškovę. Kolegijos teigimu, tai, kad atsakovai neturi specialiųjų žemės sklypų formavimo srities žinių, darbus atliko speciali įmonė, kompetentinga institucija priėmė visus sprendimus, nepaneigia jų kaip sąžiningų civilinių santykių dalyvių pareigos elgtis rūpestingai, atidžiai ir teisingai, informuojant apie reikšmingą aplinkybę visus tuo suinteresuotus asmenis. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatavus, kad atsakovai buvo nesąžiningi įgijėjai, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad taikant restituciją iš jų negali būti išreikalautas įgytas turtas – žemės sklypas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai S. D. ir D. D. prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutartį bei atmesti ieškovės ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, S. J. ieškinius arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas, tinkamai nemotyvuodamas savo procesinio sprendimo. Apeliaciniame skunde atsakovai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovams priklausantis žemės sklypas buvo suformuotas pažeidžiant žemės sklypų projektų rengimo tvarką reglamentuojančius teisės aktus ir panaikinus žemės sklypo projektą būtų apgintos ieškovės teisės. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog žemės sklypas negalėjo būti formuojamas žemės reformos žemėtvarkos projekto pagrindu, kadangi pastato paskirtis yra ne žemės ūkio, o pramonės, gamybos. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į šiuos apeliacinio skundo argumentus.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino Žemės įstatymo nuostatas ir nepagrįstai sprendė, jog žemės sklypas atsakovams parduotas neteisėtai. Įsakymas Nr. V-3271 bei jo pagrindu sudaryta ginčijama 2009 m. gruodžio 18 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis yra teisėtai priimto teisės akto – Įsakymo Nr. V-2026 – pagrindu parengti aktai. Formuojant žemės sklypą S. D. sklypo rytinėje pusėje buvo paliktas laisvos valstybinės žemės ruožas (50,5 m ilgio ir 10 m pločio), skirtas suformuoti privažiavimo keliui prie būsimos žemės sklypo dalies, esančios prie ieškovės pastato. Kasatorių žemės sklypas suformuotas, atliekant preliminarius matavimus, todėl, tikslinant šio žemės sklypo plotą kadastriniais matavimais, yra galimybė nustatyti kelią, jo plotą išskaičiuojant iš atsakovo turimo žemės sklypo ploto, kompensuojant trūkstamą žemės sklypo plotą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ įtvirtinta tvarka. Ieškovė nedisponuoja žemės sklypu prie nuosavybės teise valdomos pastato dalies, todėl ji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai“ nuostatomis, turėtų suformuoti ir įsigyti žemės sklypą, reikalingą sau priklausančiam statiniui naudoti, bei spręsti klausimą dėl servituto nustatymo. Kelio servituto nustatymas yra pakankamas ieškovės problemos sprendimas dėl privažiavimo kelio prie jos statinio dalies.

Teismai netinkamai aiškino ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovės ir trečiojo asmens kreipimasis į NŽT laikytinas svarbia priežastimi, leidžiančia atnaujinti trečiajam asmeniui ieškinio senaties terminą. Bylos įrodymai patvirtina, kad dar iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė ir trečiasis asmuo S. J. žinojo, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso Sklypas, žinojo jo ribas bei visus ieškinyje prašomus panaikinti individualius administracinius aktus.

Teismai, netinkamai vertindami įrodymus ir netinkamai taikydami nuosavybės santykius reglamentuojančius teisės aktus, padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatoriai yra nesąžiningi Sklypo įgijėjai. Kasatoriai pirko žemę iš valstybės, atsakingos institucijos matavo sklypą, todėl kasatoriai neturėjo manyti ar patys konstatuoti, jog žemė jiems perduota neteisėtai, nes, aiškinant priešingai, būtų paneigtas nuosavybės santykių stabilumas.

Teismai netinkamai taikė restituciją. Kasatoriai sumokėjo už minėtą žemės sklypą valstybei 4800 Lt, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad minėti pinigai, panaikinus administracinius aktus bei grąžinus žemę valstybei, kasatoriams negrąžinti.

Ieškovė ir trečiasis asmuo S. J. atsiliepimais į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovų kasacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:

Kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį atmestini, nes teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, įvertinęs esmines bylos aplinkybes.

Teisės aktuose imperatyviai nurodyta, kad, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, privaloma suprojektuoti žemės sklypą, reikalingą pastatams eksploatuoti (Žemės įstatymo 5 straipsnis). Vykdant byloje nurodomą žemės reformos žemėtvarkos projektą nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 385 patvirtinto Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 15 punkto reikalavimo – žemės reformos žemėtvarkos projektus svarstyti su visuomene. Atsakovo nurodytas 50,5 m ilgio ir 10 m pločio laisvos valstybinės žemės ruožas yra žemės sklype, priklausančiame O. M., todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog ieškovė turi galimybę nutiesti įvažiavimo kelią prie sau priklausančių pastatų. Atsakovų dėstyta pozicija, kad prie trečiajam asmeniui S. J. priklausančio pastato yra kitas privažiavimo kelias, neatitinka trečiojo asmens interesų bei nepateisina S. D. ir D. D. suformuoto sklypo teisėtumo. Šis kelias yra nepatogus privažiuoti.

NŽT 2012 m. spalio 26 d. susirinkimo protokole nurodytas pasiūlymas ieškovei kreiptis į teismą dėl kelio servituto nustatymo žemės sklype neturi imperatyvaus pobūdžio ir nėra įpareigojantis. Pats asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą. Ieškovė ir trečiasis asmuo S. J. sužinojo apie savo teisių pažeidimą bei priimtus administracinius aktus 2012 m. lapkričio 22 d., kai joms buvo įteiktas NŽT 2012 m. lapkričio 20 d. raštas. S. J. praleido ieškinio senaties terminą dėl objektyvių priežasčių, nes ji nesuprato savo teisių pažeidimo masto ir pagrįstai tikėjo, jog NŽT išspręs kilusią problemą. Jeigu valstybės institucija pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje yra ginamas viešasis interesas.

Atsakovai S. D. ir D. D., būdami rūpestingi ir atsakingi, privalėjo įsitikinti, ar jų sklypo suformavimas nepažeidžia ieškovės ir trečiojo asmens S. J. interesų, numatyti, ar nekils ateityje dėl to nesklandumų. Atsakovai galėjo suprasti, kad į jiems formuojamo žemės sklypo plotą įtraukus vienintelį esamą privažiavimo kelią, kils problemų ieškovei ir trečiajam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovai buvo nesąžiningi.

Nors rezoliucinėje dalyje nenurodoma, kad atsakovams grąžintina jų sumokėta valstybei už žemės sklypą suma, tačiau, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, už žemės sklypus sumokėti pinigai turi būti grąžinti atsakovams.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvavimo

CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui. Jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti motyvuotas.

Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, pareiškimo Nr.4968/99). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani v. Ispaniją, pareiškimo Nr. 18064/91; 1998 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Higgins ir kt. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 204124/92). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 16034/90).

Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-452/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-452/2008">3K-3-452/2008</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>).

Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis trūkumas gali būti pripažintas esminiu pažeidimu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. UAB „Gubernija“, bylos Nr. 3K-3-27/2012; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. B. v. A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-603/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-603/2008">3K-3-603/2008</a>).

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėtos bylos klausimus. Apskųstoje nutartyje nurodyti teisiniai argumentai, kuriais apeliacinės instancijos teismas vadovavosi, priimdamas procesinį sprendimą, be kita ko, ir argumentai, kuriais remdamasis padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovams priklausantis žemės sklypas buvo suformuotas pažeidžiant teisės aktus ir kad patenkinus pareikštus reikalavimus būtų apgintos pažeistos ieškovės ir trečiojo asmens S. J. teisės. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka CPK CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų.

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Sklypas negalėjo būti formuojamas žemės reformos žemėtvarkos projekto pagrindu, kadangi pastato paskirtis yra ne žemės ūkio, o pramonės, gamybos. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta priešingai, t. y. kad atsakovams galėjo būti formuojamas žemės ūkio paskirties sklypas.

Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko ir taikyto pažeistų teisių gynimo būdo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-105/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-105/2009">3K-3-105/2009</a>; 2010 balandžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Birštono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius v. A. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-169/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-169/2010">3K-3-169/2010</a>).

Šioje byloje kasatoriai, teigdami, kad teismai netinkamai aiškino Žemės įstatymo nuostatas ir nepagrįstai sprendė, jog žemės sklypas atsakovams parduotas neteisėtai, kasaciniame skunde dėsto savo nuomonę apie tai, kaip galėtų būti apgintos pažeistos ieškovės ir trečiojo asmens S. J. teisės, nenaikinant byloje ginčijamų administracinių aktų ir nepripažįstant negaliojančiu ginčijamo sandorio, tačiau kasaciniame skunde nenurodo ir argumentais nepagrindžia, kokias konkrečias materialiosios teisės normas, jų manymu, pažeidė teismai, tenkindami reikalavimus dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio skundo teiginiai neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir teisėjų kolegija jų nenagrinėja bei dėl jų detaliai nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Byloje teismų nustatyta, kad dėl ginčijamų administracinių aktų ir sandorio yra pažeistos ieškovės ir trečiojo asmens S. J. teisės: ieškovė neturi privažiavimo kelio prie jai nuosavybės teise priklausančios pastato dalies, jai apribota galimybė suformuoti žemės sklypą, kurį ji norėtų įsigyti; atsakovams suformuoto Sklypo riba yra per arti trečiojo asmens S. J. pastato ir dėl to nėra tinkamų sąlygų naudoti šį pastatą. Teismai padarė išvadą, kad tarp ieškovės, trečiojo asmens S. J. bei atsakovų S. ir D. D. kilusio ginčo dėl žemės sklypo ribų nėra galimybės išspręsti administracine tvarka. Kasatoriai, teigdami, kad yra galimybė, tikslinant žemės sklypo plotą kadastriniais matavimais, nustatyti kelią, jo plotą išskaičiuojant iš jų turimo žemės sklypo ploto ir kompensuojant trūkstamą žemės sklypo plotą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ įtvirtinta tvarka, kasaciniame skunde nepagrindžia nurodytos teismų išvados neteisėtumo. Be to, pastarasis kasatorių teiginys prieštarauja kitam jų teiginiui – dėl kelio servituto ieškovei nustatymo.

Kasaciniame skunde teigdami, kad kelio servituto nustatymas yra pakankamas ieškovės problemos sprendimas dėl privažiavimo kelio prie jos statinio dalies, kasatoriai netiesiogiai kvestionuoja teismų taikytą pažeistų ieškovės ir trečiojo asmens S. J. teisių gynimo būdą, tačiau kasaciniame skunde nenurodo kasacijos pagrindo ir jį patvirtinančių teisinių argumentų (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kaip nustatyta byloje, ieškovė ir atsakovas S. D. yra pastato – remonto dirbtuvių – bendraturčiai, todėl reguliuojant jų santykius aktualios teisės normos, reglamentuojančios bendrosios nuosavybės teisę (CK ketvirtosios knygos V skyriaus IV skirsnis). CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Ši norma įpareigoja bendraturčius, įgyvendinančius savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visiems bendraturčiams ginčo sprendimo būdo. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitus bendraturčius, neatitinka nei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nei CK 4.75 straipsnio nuostatų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. Ž. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-355/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-355/2010">3K-3-355/2010</a>).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Nuosavybė, būdama viena iš prigimtinių asmens teisių, jos savininkui, be teisių (valdyti, naudoti, disponuoti), sukelia ir tam tikrų pareigų. Visų pirma savininkas savo teises gali įgyvendinti tik tokiu būdu, kad nepažeistų galiojančių įstatymų reikalavimų. Be to, savininko nuosavybės teisių įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo pareigos nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

CK 4.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika visiems savininkams garantuoja vienodą teisių apsaugą. Turi būti atsižvelgiama į tai, jog nuosavybės neliečiamumo principas, kuris yra ir civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principas, kaip ir kiti tiek konstituciniai, tiek civilinės teisės principai, nėra absoliutus ir ginant vieno asmens nuosavybės teisę taikytinas taip, kad nebūtų pažeidžiama kitų asmenų nuosavybės teisė. Nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, tokiais kaip civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos (CK 1.2 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. K. ir kt. v. Č. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-410/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-410/2014">3K-3-410/2014</a>).

Byloje nagrinėjamoje situacijoje, formuojant žemės sklypą atsakovui S. D., turėjo būti siekiama suderinti ieškovės, trečiojo asmens S. J. ir atsakovų teises bei teisėtus interesus. Žemės sklypas turėjo būti formuojamas, be kita ko, taip, kad būtų galima racionaliai naudoti žemę ir kad nepablogėtų veiklos sąlygos gretimų žemės sklypų naudotojams. Atsakovas S. D. neturėjo teisės siekti patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtę – ieškovę, šios teisių suvaržymo sąskaita, o privalėjo ieškoti priimtiniausio abiem bendraturčiams sprendimo. Valstybei buvo žinoma, kad ant jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo yra ne tik atsakovo S. D., bet ir kitų asmenų (ieškovės ir trečiojo asmens S. J.) nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas, anksčiau sudaręs pastatų kompleksą, kurio dalies – remonto dirbtuvių pastato – bendraturčiai yra ieškovė ir atsakovas S. D.. Spręsdama klausimą dėl VĮ Valstybinės žemėtvarkos instituto projekto autorės N. K. 2007 m. parengto Jurbarko rajono Vytėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo ir juo suformuotų atsakovui S. D. žemės sklypo ribų bei ploto tvirtinimo, valstybė, veikdama per apskrities viršininką, privalėjo užtikrinti tokį žemės sklypo ribų bei ploto atsakovui S. D. nustatymą, kuris nepažeistų statinių, esančių valstybinėje žemėje, savininkų teisių, ginamų įstatymu, tačiau, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, to nepadarė.

Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėję teismai taikė neproporcingą pažeistų ieškovės ir trečiojo asmens teisių gynimo būdą. Kelio servituto ieškovei nustatymas nagrinėjamoje situacijoje nevertintinas kaip pakankamas pažeistų jos, kaip bendraturtės, teisių apgynimo būdas, juo labiau jis negali būti vertinamas kaip pakankamas atsižvelgiant į tai, kad byloje sprendžiama ne tik dėl ieškovės, bet ir dėl pažeistų trečiojo asmens S. J. teisių gynimo.

Dėl termino administraciniam aktui apskųsti

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) dėl administracinio akto administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas, kurio taikymui, pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. S. v. T. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-622/2015; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2009">3K-3-533/2009</a>). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (ABTĮ 34 straipsnis, CPK 78 straipsnio 1 dalis). Bendrosios kompetencijos teismas nagrinėjamose civilinėse bylose ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą taiko pagal CPK nustatytas procesinių terminų taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. F. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2011">3K-3-428/2011</a>).

Šioje byloje teismai ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą netinkamai kvalifikavo kaip ieškinio senaties terminą ir jam nepagrįstai taikė ieškinio senaties instituto taisykles, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis tuo negalima naikinti ar pakeisti teismų procesinius sprendimus, nes nėra pagrindo pripažinti, kad tai turėjo įtakos priimti neteisėtus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Kasatoriai savo teiginį, kad teismai netinkamai aiškino ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas, grindžia tuo, jog, anot kasatorių, teismai šioje byloje netinkamai nustatė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino eigos pradžios momentą, taip pat tuo, kad teismai nepagrįstai atnaujino šį terminą trečiajam asmeniui S. J..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teisiškai reikšmingo fakto – sužinojimo apie ginčijamą sprendimą – momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus, ir tai nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinės teritorijų planavimo inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. Lazdijų rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-156/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-156/2014">3K-3-156/2014</a>; 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. v. R. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-359/2014).

Šioje byloje kasatoriai, teigdami, kad teismai netinkamai nustatė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino eigos pradžios momentą, kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija jo nenagrinėja, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.

Klausimą, ar ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. F. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2011">3K-3-428/2011</a>).

Šioje byloje teismai išvadą, kad turi būti atnaujinamas trečiajam asmeniui S. J. praleistas kreipimosi į teismą terminas grindė byloje nustatytų aplinkybių visuma, kai suinteresuoti asmenys susidariusią situaciją bandė spręsti ne teisminiu būdu, taip pat įvertinę trečiojo asmens S. J. senyvą amžių ir teisinį neišprusimą. Teismai pripažino, kad trečiasis asmuo S. J. dėl savo senyvo amžiaus ir teisinių žinių stokos pagrįstai galėjo manyti, jog jos teisės ir teisėti interesai bus apginti išsprendus susidariusią situaciją ne teisminiu būdu, taip pat teisminio proceso, pradėto pagal ieškovės ieškinį, metu, todėl ji objektyviai negalėjo įvertinti susidariusios situacijos ir laiku pasirinkti tinkamo savo pažeistų teisių gynimo būdo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, įvertinę nustatytas priežastis, dėl kurių trečiasis asmuo S. J. į teismą kreipėsi praleidusi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, pagrįstai jas pripažino svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą (CPK 78 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentas, kad teismai nepagrįstai atnaujino šį terminą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl restitucijos taikymo

CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 dalis); restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos (3 dalis); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalaujamas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, taikomas tais atvejais, kai daiktas buvo perleistas trečiajam asmeniui ne pagal ginčijamą, bet pagal kitą sandorį (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnis, 6.153 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. B. K. v. BUAB „Milnesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-617/2015; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. G. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-470/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-470/2014">3K-3-470/2014</a>). Restituciją reglamentuojančios teisės normos tiesiogiai gina sąžiningo trečiojo asmens interesus (CK 6.153 straipsnis). Šios normos prasme trečiasis asmuo – tai asmuo, kuris būtų įgijęs turtą iš niekiniu pripažinto sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens (nagrinėjamu atveju – iš kasatorių). Tuo atveju, kai žemės sklypą turi ginčo sandorio pagrindu jį įgijęs asmuo, o ne trečiasis asmuo, CK 6.153 straipsnis netaikomas. Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad, vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi pripažinus pirkimo–pardavimo sandorį niekiniu ir negaliojančiu ab initio, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas. Taikant restituciją, sąžiningumo principas (bet ne asmens sąžiningumas) yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra. Asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. K. ir kt. v. E. V. ir kt., bylos 3K-3-294/2007; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. V. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-328/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-328/2006">3K-3-328/2006</a>). Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujanti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinis sandoris. Teismui išsprendus, kad konkreti norma yra imperatyvaus pobūdžio, sutartis vertinama kaip niekinis sandoris, o reikalavimas jį nuginčyti reiškia ir prašymą pašalinti niekinio sandorio padarinius pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį. Niekinės sutarties pagrindu civilinių teisių ir pareigų teisėtai neatsiranda, todėl, konstatavus niekinį, imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pobūdį, yra pagrindas žemės sklypo įgijėją traktuoti kaip įgijusį teises ir pareigas neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra v. UAB „Pelėda“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-424/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-424/2013">3K-3-424/2013</a>).

Šioje byloje teismai, pasisakydami dėl restitucijos taikymo tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, sprendė klausimą dėl atsakovų S. ir D. D. sąžiningumo CK 1.80 straipsnio 4 dalies, 4.96 straipsnio 2 dalies kontekste. Byloje esant nustatytai aplinkybei, kad atsakovai (kasatoriai), prieštaraujančio imperatyviosioms įstatymo normoms sandorio pagrindu įgiję iš valstybės ginčo Sklypą, šio nėra sandoriu perleidę kitiems – tretiesiems asmenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepagrįstai taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalį, nes vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis netinkamas materialiosios teisės normos taikymas neteikia pagrindo naikinti ar pakeisti apskųstus teismų procesinius sprendimus, nes nėra pagrindo pripažinti, kad tai turėjo įtakos priimant neteisėtus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Kasaciniame skunde teigdami, kad teismų išvada, jog kasatoriai yra nesąžiningi Sklypo įgijėjai, yra nepagrįsta, padaryta netinkamai įvertinus įrodymus ir netinkamai pritaikius nuosavybės santykius reglamentuojančius teisės aktus, kasatoriai nenurodo kasacijos pagrindo ir jį patvirtinančių teisinių argumentų (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija jo nenagrinėja, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, jog kasatoriai laikytini nesąžiningais įgijėjais.

Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis bendrąja CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta taisykle, restitucija yra atliekama natūra. Kitu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, kurio apskaičiavimą reglamentuoja CK 6.147 straipsnis. Kokį iš restitucijos būdų taikyti, priklauso nuo kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos arba ją taikyti sumokant ekvivalentą pinigais. Restitucija natūra nagrinėjamos bylos atveju galima. Kai pirkėjas yra nesąžiningas, o restitucijos taikymas natūra yra galimas, tai restitucijos taikymas tokiu būdu yra teisiškai pagrįstas. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama apie netinkamą restitucijos atlikimo būdo parinkimą.

Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos arba ją taikyti sumokant ekvivalentą pinigais. Restitucija natūra nagrinėjamos bylos atveju galima. Kai pirkėjai yra nesąžiningi (nutarties 53 punktas), o restituciją taikyti natūra galima, tai restitucijos taikymas tokiu būdu yra teisiškai pagrįstas. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis teismų išvadas dėl restitucijos atlikimo būdo parinkimo.

Taikant restituciją natūra atsakovų S. ir D. D. įgytas Sklypas turi būti grąžintas valstybei, o pastariesiems atsakovams turi būti grąžinta jų už Sklypą sumokėta pinigų suma (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodęs, kad Sklypas išreikalautinas iš atsakovų S. ir D. D. bei perduotinas valstybei, o atsakovams grąžintini jų už Sklypą sumokėti 4800 Lt, sprendimo rezoliucinėje dalyje neišdėstė išvados dėl šios sumos – 4800 Lt (1390,18 Eur) – priteisimo atsakovams. Konstatuotina, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka jo motyvuojamosios dalies, o tai reiškia netinkamą proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo turinio reikalavimus, taikymą. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė šio pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumo. Konstatuotas trūkumas ištaisytinas, apskųstų teismų procesinių sprendimų dalys dėl restitucijos taikymo pakeistinos, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis papildytina išvada, kad atsakovams S. ir D. D. iš valstybės priteisiama 1390,18 Eur, sumokėtų pagal ginčijamą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnyje nustatyta, kad: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis); jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis); šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys moka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus (3 dalis); teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (4 dalis); jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (5 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Nagrinėjamu atveju teismų procesiniai sprendimai keistini dėl to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka motyvuojamosios, o apeliacinės instancijos teismas šio trūkumo neištaisė. Nurodytas trūkumas galėjo būti ištaisytas taikant papildomo teismo sprendimo institutą arba atsakovams S. ir D. D. jį kaip apeliacijos pagrindą nurodžius apeliaciniame skunde, tačiau atsakovai S. ir D. D. tokiomis procesinėmis priemonėmis nesinaudojo. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes bei į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, sprendimas priimtas ieškovės ir trečiojo asmens S. J., o ne kasatorių naudai, pastarųjų reikalavimas panaikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus bei atmesti ieškovės ir trečiojo asmens S. J. ieškinius arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo netenkinamas, konstatuotina, kad šiuo atveju apskųstais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeistinas (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 93 straipsnio 1, 3, 4 dalys).

Kasatoriai už kasacinį skundą yra sumokėję 41 Eur žyminio mokesčio. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, kasatoriams nepriteistinas (93 straipsnio 1, 3 dalys).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme ieškovė turėjo 300 Eur atstovavimo išlaidų, o trečiasis asmuo S. J. – 250 Eur atstovavimo išlaidų. Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą ir į tai, kad nurodytos turėtos atstovavimo išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.14 punktuose nurodytų rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių, ieškovei ir trečiajam asmeniui S. J. iš kasatorių priteistinas atstovavimo išlaidų atlyginimas: ieškovei – 300 Eur, o trečiajam asmeniui S. J. – 250 Eur. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš kasatorių priteistinas iš kiekvieno lygiomis dalimis (CPK 98 straipsnis).

Kasacinis teismas turėjo 24,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kurioje išdėstyta išvada dėl restitucijos taikymo, ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kuria nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

Papildyti Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kurioje išdėstyta išvada dėl restitucijos taikymo, ir priteisti atsakovams S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 1390,18 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus devyniasdešimt Eur 18 ct), sumokėtų pagal 2009 m. gruodžio 18 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutarties dalį ir ja paliktą nepakeistą Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 125 (vieną šimtą dvidešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiajam asmeniui S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir 12,09 Eur (dvylika Eur 9 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.

Priteisti iš atsakovės D. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 125 (vieną šimtą dvidešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiajam asmeniui S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir 12,09 Eur (dvylika Eur 9 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.

Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Informaciją apie priimtą teismo nutartį perduoti Nekilnojamojo turto registrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas