Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą be įspėjimo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-126-706/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13279-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.6.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno autobusai“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. L.-S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno autobusai“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, su darbo santykiais susijusių sumų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą be įspėjimo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo pripažinti neteisėtu atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, grąžinti į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 1995 m. lapkričio 23 d. dirbo pas atsakovę troleibuso vairuotoja. Atsakovė 2014 m. birželio 9 d. pareikalavo, kad ieškovė pasiaiškintų dėl keleivės skundo, jog 2014 m. birželio 5 d., kai vairavo 5 maršruto troleibusą, stotelėje „Kauno pilis“ į troleibusą įlipusiems moksleiviams perkant bilietus, ieškovė reiškė nepasitenkinimą, pradėjo važiuoti neįsitikinusi, kad durys užsidarė, todėl liko prispaustas moksleivius lydinčios mokytojos batas, nespėjo sulipti visi keleiviai – stotelėje liko tys mokiniai ir mokytoja. 2014 m. birželio 11 d. pasiaiškinime ieškovė nurodė, kad skundo aplinkybės neatitinka tikrovės.

2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 114P už vidinių teisės aktų: Darbo tvarkos taisyklių 7.4.3 punkto reikalavimo pavestą darbą atlikti kvalifikuotai, laiku ir kokybiškai, laikytis technologinės drausmės, 7.4.9 punkte įtvirtintos pareigos vykdyti generalinio direktoriaus įsakymus, pareiginius nuostatus, vietinių aktų, instrukcijų reikalavimus, Troleibuso vairuotojų pareiginių nuostatų 3.1.1, 3.1.27 punktų reikalavimų, kad vairuotojas užtikrintų keleivių saugumą ir komfortą, mandagiai ir kultūringai aptarnautų keleivius, pradėtų važiuoti tik visiškai įsitikinęs, jog keleiviai išlipo ir sulipo, o visos durys uždarytos, 3.1.3 punkto nuostatos, jog vairuotojas vykdo saugos ir sveikatos instrukcijos reikalavimus, Troleibusų vairuotojų saugos ir sveikatos instrukcijos 1.3.7 punkte nustatytos pareigos stebėti, kad saugiai įliptų ir išliptų keleiviai, 4.6, 4.20.1 punktuose įtvirtinto draudimo pradėti važiuoti iš stotelės neįsitikinus (nepažiūrėjus per šoninio vaizdo veidrodį), kad visos troleibuso durys visiškai užsidarė ir neprispaudė keleivių ar jų daiktų, visi keleiviai įlipo (išlipo), 1.3.13 punkto įpareigojimo laikytis darbo tvarkos taisyklių reikalavimų, su kuriais ieškovė supažindinta pasirašytinai, pažeidimus ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, darbo sutartis nutraukta 2014 m. birželio 18 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino neteisėta ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, grąžino ieškovę į troleibuso vairuotojos pareigas, priteisė ieškovei iš atsakovės 5000 Eur (priskaityta suma) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo; nurodė, kad sprendimo dalis dėl ieškovės grąžinimo į darbą vykdytina skubiai; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė faktines aplinkybes: ieškovei vairuojant troleibusą stotelėje „Kauno pilis“ į jį sulipo ne visi keleiviai, uždarant duris buvo prispausta mokytojos R. J. koja, troleibuse liko jos batas.

Vairuotojos elgesys, kai ji troleibuso duris uždarė neįsitikinusi, ar jomis nebus prispaustas keleivis ar jo daiktai, ar visi keleiviai įlipo (išlipo), negali būti vertinamas kaip tinkamas, jis nesuderinamas su darbdavės nustatytomis darbuotojo elgesio taisyklėmis. Darbdavė, spręsdama, ar už tokį elgesį ieškovei taikyti drausminę atsakomybę, ir parinkdama drausminę nuobaudą, privalėjo atsižvelgti į reikšmingas aplinkybes – ieškovės galimybę įvertinti, ar visi keleiviai įlipo ir ar niekas nestovi tarpduryje, aplinkybę, kad iš vairuotojo kabinos per dešinį išorinį veidrodį nėra matomas prie priekinių durų stovintis asmuo, dėl kurios keleivės kojos prispaudimas durimis negali būti vertinamas kaip tyčinis veiksmas.

Nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė privalėjo girdėti mokytojos šauksmą, be to, nė vienas troleibuse esantis asmuo neinformavo ieškovės, jog buvo prispausta įlipančios keleivės koja. Ieškovė taip pat nebuvo informuota, kad troleibusu vyksta mokinių grupė, kuri siekia važiuoti kartu.

Liudytojai patvirtino, kad ieškovė ragino keleivius lipti greičiau, informavo uždarysianti duris. Ieškovės elgesiui negalėjo neturėti įtakos atsakovės direktoriaus 2014 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 64 patvirtinta Autobusų ir troleibusų vairuotojų kintamosios dalies už kokybiškai atliktą darbą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, pagal kurią nukrypimų nuo grafiko atvejais mažinama kintamoji darbo užmokesčio dalis. Dėl to ji buvo suinteresuota skatinti keleivius greičiau lipti į troleibusą.

Ieškovės elgesiui taip pat galėjo daryti įtaką troleibuso techninės charakteristikos – veidrodis buvo sumontuotas taip, kad neleido objektyviai įvertinti prie priekinių durų esančios situacijos, troleibuso durys automatiškai neatsidarė esant kliūčiai. Troleibuso durims užsidarius lieka tarpas tarp durų metalinių dalių, kuris uždengiamas gumine durų dalimi, todėl, mokytojai ištraukus durimis prispaustą koją ir tarpduryje likus tik batui, vairuotojai matomas indikatorius galėjo fiksuoti durų užsidarymo faktą.

Darbdavės veiksmai nenuoseklūs – už analogiškus pažeidimus, taip pat reikalavimų nevartoti alkoholio, laikytis važiavimo atbulomis taisyklių nesilaikymą darbuotojams buvo taikomos finansinės sankcijos, o ne drausminė atsakomybė, nors šie pažeidimai nebuvo mažiau reikšmingi. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad anksčiau gauti skundai dėl ieškovės elgesio buvo pagrįsti. Šios aplinkybės negalėjo būti vertinamos kaip charakterizuojančios ieškovę ir galinčios turėti įtakos parenkant jai drausminę nuobaudą.

Darbdavė neįrodė, kad uždarydama duris nesulipus visiems keleiviams ir prispausdama keleivės koją ieškovė tai darė tyčia ar dėl neatsargumo, o ne dėl susiklosčiusios specifinės situacijos ir darbdavės nustatytos tvarkos bei darbo priemonių netobulumo.

Teismas pripažino darbdavės veiksmus neteisėtais, panaikino ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą ir grąžino ją į darbą. Už priverstinės pravaikštos laikotarpį susidariusios 20 058,10 Lt (5809,23 Eur) sumos priteisimas iš atsakovės neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų, todėl ji sumažinta iki 5000 Eur (priskaitytina suma).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 16 d. nutartimi paliko Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Kolegija sutiko, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai svarbias faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras (CPK 177, 178, 185 straipsniai), tinkamai kvalifikavo ieškovės elgesį, kuris negali būti vertinamas kaip tinkamas, jis nesuderinamas su darbdavės nustatytomis taisyklėmis keleiviams, tačiau negali būti vertinamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 16 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovei (vairuotojai) yra taikomi ne tik darbdavės vidiniai teisės aktai, bet ir Kelių eismo taisyklės, kurios nustato pareigas transporto priemones vairuojantiems asmenims. Ieškovė nevykdė Kelių eismo taisyklių 19, 21, 31, 106, 239 punktų reikalavimų – troleibuso durimis prispaudė R. J. koją (batą), pajudėjus transporto priemonei, tęsė bilietų pardavimą, pradėdama važiuoti nevykdė pareigos įsitikinti, kad tarpduryje nieko nėra. Jei ieškovė dėl „aklosios zonos“ per veidrodį negalėjo matyti įlipančių asmenų, ji, kaip vairuotoja, privalėjo dėti didesnes pastangas, būti rūpestingesnė ir atidesnė, kad įsitikintų, jog pajudėti yra saugu. Teismai nepagrįstai sprendė, kad, nenustačius ieškovės tyčios, jai negalėjo būti paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Ieškovė elgėsi ypač nerūpestingai ir neatidžiai – neįsitikino, kad pajudėti iš vietos yra saugu.

Netinkamas DK 228, 229, 236 straipsnių aiškinimas ir taikymas lėmė, kad už darbuotojos veiksmus atsako darbdavė. Teismai nepagrįstai kasatorės direktoriaus įsakymu patvirtintą Autobusų ir troleibusų vairuotojų kintamosios dalies už kokybiškai atliktą darbą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką vertino kaip aplinkybę, lėmusią ieškovės materialinį suinteresuotumą skatinti keleivius greičiau lipti į troleibusą ir šalinančią jos kaltę. Reikalavimas vykdyti teisėtus darbdavio nurodymus ir laikytis patvirtintų darbo taisyklių negali būti laikomas atsakomybę šalinančia ar lengvinančia aplinkybe. Aplinkybė, kad ieškovė prašė troleibusuose įrengti stebėjimo kameras, negali daryti įtakos paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui; darbdavys turi teisę pasirinkti, kokias priemones, įrankius ir saugiklius naudoti organizuojant darbą, jos priklauso ir nuo darbdavio finansinės padėties.

Teismai nevertino atsiradusios žalos ir vertybių, į kurias buvo pasikėsinta, svarbos, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. K. v. UAB „Jungtis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-248/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-248/2010">3K-3-248/2010</a>, pateiktų išaiškinimų. Teismai neįvertino, kad ieškovės veiksmais pasikėsinta į sveikatą – vieną didžiausių žmogaus vertybių, dėl ko buvo nuspręsta skirti griežčiausią drausminę nuobaudą. Be to, ieškovės šiurkštus darbo pareigų pažeidimas sukėlė neigiamų padarinių kasatorei – ji prarado pasitikėjimą darbuotoja, t. y. jos sugebėjimu ateityje tinkamai atlikti pavestą darbą.

DK 238 straipsnio taikymui reikšmingas ieškovės elgesys iki darbo drausmės pažeidimo. Vertinimas tik pagal tai, kad ji drausminių nuobaudų neturėjo, nepakankamas; kiti ginčai buvo baigti taikos sutartimi. Teismai neatsižvelgė į tai, kad dėl ieškovės elgesio buvo pateiktas ne vienas keleivių skundas, kad ji ne kartą buvo prašoma pasiaiškinti; šios aplinkybės charakterizuoja ieškovę ir jos darbą. Darbdavys, vertindamas darbuotojo elgesį, turi teisę, bet ne pareigą, taikyti drausminio poveikio priemones; vien drausminės procedūros pradėjimas pripažintinas poveikiu darbuotojui ir jo drausminimu. Teismai taip pat netaikė DK 35 straipsnio ir nevertino ieškovės elgesio po darbo drausmės pažeidimo (ji neigė, kad susidarė keleivės skunde nurodyta situacija). Toks ieškovės elgesys leidžia daryti išvadą, kad ji nepripažįsta savo veiksmų pavojingumo, nesupranta, kad jais galėjo sužaloti žmogų, savo elgesio nevertina kritiškai, dėl to panašių įvykių gali atsitikti ir ateityje.

Teismai, spręsdami, kad ieškovė negalėjo matyti, jog ne visi keleiviai yra sulipę, pažeidė CPK 185 straipsnio normas dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo – pirmosios instancijos teismas rėmėsi prieštaringais įrodymais, o apeliacinės instancijos teismas įrodymų ir jų patikimumo apskritai nevertino. Išvadą, kad per šoninio vaizdo veidrodį nesimatė į troleibusą įlipti laukiančių žmonių – R. J. ir jos mokinių, teismai padarė remdamiesi ieškovės į bylą pateiktomis nuotraukomis, tačiau nevertino kasatorės duomenų, patvirtinančių, kad troleibusas atitinka visus techninius reikalavimus. Teismai nevertino, kad keleivė stovėjo ne 50–70 cm atstumu nuo troleibuso durų (kaip pateiktose nuotraukose), tačiau į troleibusą jau lipo, į troleibusą neįlipo ne tik ji, bet ir dar trys moksleiviai; tai įrodo, kad prie troleibuso laukė ne vienas žmogus, o jų grupė, kurios nebuvo galima nepastebėti.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 16 d. nutartį bei Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismai tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė ėmėsi visų priemonių informuoti keleivius ir užtikrinti jų saugumą. Kasatorė nenurodo, kokie konkretūs vairuotojos veiksmai sukėlė pasekmes, pažeidė vežimo tvarkos reikalavimus, buvo pavojingi keleiviams ir aplinkai. Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovė negalėjo matyti į troleibusą įlipančių žmonių dėl „aklosios zonos“, kasatorė nepateikė tokią išvadą paneigiančių įrodymų.

Kasatorė neįrodė, kad ieškovė uždarė troleibuso duris, kol nebuvo sulipę visi keleiviai, ir prispaudė keleivės batą tyčia arba dėl subjektyvių veiksmų nulemto neatsargumo, o ne dėl susiklosčiusios situacijos, darbdavės nustatytos tvarkos ir darbo priemonių netobulumo. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, tačiau sprendė, jog už ją paskirta netinkama (per griežta) drausminė nuobauda.

Kasatorės argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo atmestini. Pareiga įrodyti, kad drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui; jis turi įrodyti, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus. Teismai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nestandartinė situacija apribojo ieškovės galimybes tiesiogiai pamatyti ir tiksliai įvertinti situaciją; ji laikėsi visų darbdavės nurodymų, atsakingai vykdė savo pareigas, yra rūpestinga ir sąžininga, savo veiksmais nesiekė pasikėsinti į asmens sveikatą. Ieškovės pasiūlymas įrengti stebėjimo kameras troleibuse – adekvatus, tiesiogiai susijęs su vairuotojo darbu ir siekiu objektyviai įvertinti kilusius konfliktus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atleidimo iš darbo darbuotojui vieną kartą šiurkščiai pažeidus darbo pareigas

Pagal DK 235 straipsnio 1 dalį šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.

Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad apie darbo drausmės pažeidimo priskyrimą prie šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų teismas sprendžia pagal pažeidimo aplinkybes, pažeistos pareigos pobūdį, darbuotojo kaltės formą, turtinius ir kitokius pažeidimo padarinius, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitas konkrečias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. B. v. AB „Puntukas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-117/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-117/2012">3K-3-117/2012</a>; kt.).

Tam, kad nusižengimą, kuriuo pažeidžiamos darbo pareigos ar tvarka, būtų galima kvalifikuoti kaip šiurkštų, nebūtina nustatyti, ar darbdavys patyrė realios turtinės žalos. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali sukelti ir kitokių neigiamų padarinių – darbdavys gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar tvarką šiurkščiai pažeidusiu darbuotoju, be to, reali žala darbdaviui gali atsirasti vėliau ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. UAB „Elgama-elektronika“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTktNjk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-199-695/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-199-695/2015">3K-3-199-695/2015</a>; kt.).

Bylos duomenimis, ieškovė buvo atleista iš darbo dėl atsakovės vidinių teisės aktų, reglamentuojančių keleivių vežimo tvarką, netinkamo vykdymo ir juose nustatytų reikalavimų nesilaikymo (nutarties 4 punktas). Šiame kontekste svarbu tai, kad, atsižvelgiant į teikiamų paslaugų ypatumus (keleivių vežimas), darbdavė (didesnio pavojaus šaltinio valdytoja), kurios veiklai keliami aukštesni rūpestingumo standartai, savo vidiniuose teisės aktuose (Darbo tvarkos taisyklėse, Troleibuso vairuotojų pareiginiuose nuostatuose, Troleibusų vairuotojų saugos ir sveikatos instrukcijoje) detaliai reglamentavo darbo tvarką, vairuotojų pareigas, veiksmus prieš darbą ir jo metu. Nurodyti aktai skirti užtikrinti tinkamą paslaugų teikimą – saugiai vežti keleivius nustatytais maršrutais, o jų reikalavimų nesilaikymas gali sukelti sunkius padarinius – žalą asmens sveikatai ar gyvybei, taip pat turtinius ir kitus praradimus. Dėl to pripažintina, kad teikiant tokias paslaugas dėl jų specifikos itin svarbu tinkamai vykdyti nustatytas darbo pareigas ir užtikrinti reikalaujamą keleivių saugumą.

Kasatorės skunde nurodomi Kelių eismo taisyklių reikalavimai (nutarties 16.1 punktas) nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste vertintini kaip bendrosios normos, kurių reikalavimai yra detalizuoti (perkelti ir išplėsti) specializuotuose kasatorės vidiniuose teisės aktuose, nurodytuose nutarties 21 punkte. Dėl to teismai, spręsdami bylą, pagrįstai vertino ir nustatė ieškovės veiksmų atitiktį kasatorės vidaus teisės aktų, o kartu ir Kelių eismo taisyklių reikalavimams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl darbo drausmės pažeidimo, pirmiausia turi būti vertinamas darbuotojo elgesys ir jo atitiktis nustatytiems reikalavimams, po to – kitos aplinkybės, kurios švelnina, lengvina ar sunkina darbo drausmę pažeidusio asmens atsakomybę.

Teismai pripažino, kad ieškovės elgesys nebuvo suderinamas su darbdavės įtvirtintomis taisyklėmis (nutarties 7, 15 punktai), tačiau sprendė, kad pažeidimą nulėmė darbdavės nustatytos priemonės skatinti darbuotojus ir atitinkamų techninių priemonių trūkumai, todėl konstatavo, kad atleidimas iš darbo yra per griežta nuobauda.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl drausminės nuobaudos rūšies parinkimo pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus, yra konstatavęs, kad darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. Darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas taip pat turi reikšmės drausminės atsakomybės rūšies parinkimui, nes parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, įvertinęs aplinkybių visumą darbdavys sprendžia, ar yra pagrindas darbuotoju pasitikėti. Jeigu išvardytos aplinkybės rodo pažeidimą padariusio asmens abejingumą dėl savo padarytų veiksmų ir kartu atskleidžia jo nesiskaitymą su darbdavio interesais, tai pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. T. v. Utenos vaikų lopšelis-darželis „Šaltinėlis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-117/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-117/2012">3K-3-117/2012</a>; kt.).

Troleibusų vairuotojų saugos ir sveikatos instrukcijoje nustatyta troleibuso vairuotojų pareiga saugoti savo ir keleivių gyvybę (1.3.3 punktas), stebėti, kad saugiai įliptų ir išliptų keleiviai (1.3.7 punktas). Pagal jos nuostatas draudžiama pradėti važiuoti iš stotelės neįsitikinus, kad visos troleibuso durys visiškai užsidarė ir neprispaudė keleivių ar jų daiktų (4.6 punktas), visi keleiviai įlipo (išlipo) (4.20.1 punktas). Dėl to aplinkybė, kai, nesilaikant pirmiau nurodytų reikalavimų, buvo prispaustas į stotelėje stovintį troleibusą lipančios keleivės batas ir, jam esant tarpduryje, troleibusas nuvažiavo, palikęs stotelėje keleivę be bato ir laukiančius kitus keleivius, vertintina kaip tyčinis ieškovės veiksmas, sukėlęs grėsmę keleivių sveikatai ir išreiškiantis didelę nepagarbą keleiviams. Tokį įvykį lėmė tik ieškovės, kuri neįsitikino, kad visi keleiviai saugiai sulipo į transporto priemonę ir galima uždaryti jos duris, elgesys, nes byloje nenustatyta keleivių, kurie laukė savo eilės įlipti į transporto priemonę, tyčia ar neatsargumas. Pažymėtina, kad, padariusi klaidą ir ją pastebėjusi, darbuotoja ne sustojo įsitikinti, kad keleivė sveika, o toliau nuvažiavo iki šviesoforo ir kitos stotelės. Tai rodo darbuotojos požiūrį į einamas pareigas ir padarytą pažeidimą.

Pažymėtina, kad ieškovė, turinti ilgą troleibuso vairuotojo darbo stažą, galėjo ir turėjo suprasti, kad į transporto priemonę lipant moksleiviams būtina elgtis atsargiai ir papildomai įsitikinti, jog pajudėti iš vietos yra saugu. Dėl to aplinkybė, kad mokytoja neinformavo vairuotojos, jog troleibusu važiuos keleivių (moksleivių) grupė, nepašalina ieškovės atsakomybės ir nekeičia jos veiksmų vertinimo.

Netinkamas ieškovės tiesioginių pareigų vykdymas ir tyčinis nepagarbus elgesys su keleiviais negali būti pateisintas argumentais dėl veidrodžio pozicijos ir per jį matomo vaizdo. Šoninis veidrodis skirtas vaizdui prie antrųjų ir trečiųjų durų parodyti. Priekinės durys yra prie vairuotojo kabinos, todėl jos aiškiai matomos iš vairuotojo vietos. Dėl to teismų nustatytas faktas, kad ieškovė pro šoninio vaizdo veidrodį negalėjo matyti vaizdo prie priekinių durų, nepaneigia jos galimybės šį vaizdą iš savo kabinos matyti pro priekines duris. Jeigu ginčo įvykio metu troleibuse buvo daug žmonių, pro kuriuos ieškovė negalėjo matyti įlipančių asmenų (buvo spūstis prie priekinių durų), ji privalėjo dėti visas pastangas išsiaiškinti, ar sulipo visi keleiviai, ir užtikrinti, kad uždarant duris nebūtų sukelta grėsmė keleiviams ir jų saugumui. Pradėjimas važiuoti neįsitikinus, kad į troleibusą sulipo visi keleiviai, vertintinas kaip ieškovės veikimas tyčia, kuris negali būti pateisinamas jos nurodomomis aplinkybėmis dėl techninių troleibuso charakteristikų ar kasatorės nustatytos keleivių įlaipinimo tik per priekines duris tvarkos. Ieškovė neįrodė, kad egzistavo sąlygos, dėl kurių ji negalėjo vykdyti Troleibusų vairuotojų saugos ir sveikatos instrukcijoje jai nustatytų pareigų.

Netinkamu ieškovės pareigų vykdymu nebuvo padaryta žalos keleivių sveikatai (gyvybei), tačiau kilo grėsmė jų saugumui. Darbdavei kilo ir kitų neigiamų padarinių – sukeltas keleivių nepasitenkinimas, sudarytas pagrindas jiems teikiamų paslaugų kokybę vertinti kritiškai. Šios aplinkybės, remiantis nutarties 20 punkte pateiktu išaiškinimu, pripažintinos pakankamomis spręsti, kad kasatorė turėjo pagrindą prarasti pasitikėjimą darbuotoja ir dėl to nutraukti darbo santykius su ja.

Šiame kontekste aktuali ir ieškovės pozicija dėl ginčo įvykio, kurios ji laikėsi darbdavei tiriant darbo drausmės pažeidimą ir vėliau bylą nagrinėjant teisme. Tiek rašytiniame pasiaiškinime dėl skundo, tiek duodama paaiškinimus teismo posėdžio metu ieškovė neigė, kad ginčo įvykis įvyko. Net ir pagal byloje surinktus įrodymus nustačius faktą, kad keleivės batas buvo prispaustas ir ne visi keleiviai turėjo galimybę įlipti į transporto priemonę, ieškovė dėl netinkamo pareigų vykdymo nesigailėjo, jo nepripažino, laikėsi pozicijos, kad dėl įvykio kalta darbdavė, nesuteikusi tinkamų darbo priemonių, kiti keleiviai, neinformavę apie prispaustą batą, troleibuso išoriniame dešiniajame veidrodyje matomi asmenys, nerodę jokių ženklų. Toks ieškovės požiūris į darbo drausmę ir jai nustatytų pareigų vykdymą kelia pagrįstų abejonių dėl darbuotojos tinkamumo toliau eiti jai pavestas pareigas, užtikrinti tinkamos kokybės paslaugų teikimą viešojo transporto keleiviams.

Ieškovė, sudarydama darbo sutartį su kasatore, įsipareigojo laikytis visų šios vidaus teisės aktų reikalavimų ir buvo su jais supažindinta. Ieškovei nustatytas tikslas, kurio ji privalėjo siekti atlikdama jai pavestas funkcijas – saugiai vežti keleivius. Tokio tikslo negali paneigti aplinkybė, kad darbdavė nustatė darbo užmokesčio kintamosios dalies apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią, nukrypus nuo grafiko, mažinama kintamoji darbo užmokesčio dalis (nutarties 9 punktas). Dėl to pripažintina, kad ginčą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, jog ieškovės suinteresuotumas skatinti keleivius greičiau lipti į troleibusą turėjo įtakos jos elgesiui. Saugaus vairavimo taisyklių nesilaikymas ar kitoks savo įsipareigojimų nevykdymas (netinkamas vykdymas) negali būti pateisinamas materialiniu suinteresuotumu gauti didesnį atlygį už darbą. Pažymėtina, kad ir darbdavės nustatyti reikalavimai turi būti aiškinami taip, kad pirmiausia užtikrinamas keleivių saugumas ir tik po to siekiama, kiek įmanoma, kuo tiksliau laikytis transporto grafiko.

Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ieškovės atsikirtimuose nurodomą aplinkybę, kad darbo drausmės pažeidimo tyrimas pradėtas ir drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – jai paskirta dėl profesinėje sąjungoje einamų pareigų. Teismai šiuos teiginius ištyrė ir nenustatė, kad ši aplinkybė pagrįsta. Darbo drausmės pažeidimo tyrimą darbdavė pradėjo ne savo iniciatyva, bet gavusi keleivių skundą. Taigi konstatuotina, kad drausminė nuobauda ieškovei paskirta ne dėl dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje, bet dėl jos netinkamo elgesio su vežamais keleiviais, kuriems nebuvo žinomas ir nedarė jokios įtakos faktas, kad ieškovė yra profesinės sąjungos narė.

Nagrinėjamoje byloje darbuotojos elgesys tiek padarant darbo drausmės pažeidimą, tiek vėliau rodo, kad darbdavė turėjo pagrindą prarasti pasitikėjimą darbuotoja ir dėl to nutraukti darbo santykius su ja (nutarties 26, 30, 31 punktai).

Teisėjų kolegija, remdamasi nutarties 26–33 punktuose išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismų nustatytų bylos aplinkybių visuma teikia pagrindą daryti išvadą, jog ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę ir dėl tokio pažeidimo jai pagrįstai buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kasacinis skundas tenkintinas, skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir teismo sprendimo vykdymo atgręžimo

Kasaciniam teismui panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują sprendimą – ieškinį atmesti, atitinkamai iš naujo turi būti paskirstytos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), taip pat atgręžtas teismų sprendimų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo įvykdymas (CPK 760 straipsnio 1 dalis, 762 straipsnio 1 dalis).

Iš pateiktų dokumentų matyti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti valstybei iš atsakovės 191 Eur žyminio mokesčio ir 2,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, yra įvykdyta: atsakovė 2015 m. rugpjūčio 6 d. sumokėjo valstybei šią sumą. Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, atgręžtinas jų vykdymas ir iš valstybės atsakovės naudai priteistini jos sumokėti 193,10 Eur.

Konstatavus, kad ieškovės ieškinys atmestinas, jos proceso metu teikti prašymai turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti iš atsakovės netenkintini.

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 191 Eur, o pateikdama kasacinį skundą – 174 Eur žyminio mokesčio. Patenkinus kasacinį skundą ir priėmus naują sprendimą ieškinį atmesti, šios atsakovės išlaidos jai priteistinos iš ieškovės.

Už advokato pagalbą kasaciniame teisme atsakovė turėjo 2855,60 Eur išlaidų, kurių atlyginimą prašo priteisti iš ieškovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.12 punkte nurodytą dydį, todėl jis mažintinas ir atsakovei iš ieškovės priteistinas 2141,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Remiantis nutarties 38 ir 39 punktais, atsakovei iš ieškovės iš viso priteistina 2506,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teisme patirta 2,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme turėta 5,51 Eur tokių išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Priėmus naują sprendimą ieškinį atmesti, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 16 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės S. L.-S. ieškinį atsakovei UAB „Kauno autobusai“.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Kauno autobusai“ (j. a. k. 133154754) iš S. L.-S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2506,70 Eur (du tūkstančius penkis šimtus šešis Eur 70 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš S. L.-S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,84 Eur (septynis Eur 84 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Atgręžti panaikintos Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 16 d. nutarties vykdymą. Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją (j. a. k. 188659752) grąžinti UAB „Kauno autobusai“ (j. a. k. 133154754) 193,10 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt tris Eur 10 ct).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas