Civilinė byla Nr. 3K-3-127-687/2016
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03722-2015-1 Procesinio sprendimo kategorija 3.5.1.19.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algio Norkūno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kubas LT“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kubas LT“ skundą dėl antstolio V. M. veiksmų, suinteresuoti asmenys: kredito unija „Vilniaus kreditas“ ir kredito unija „Savas rūpestis“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 33 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo vykdymo procese, kai apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo.
Pareiškėja BUAB „Kubas LT“ skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti antstolio V. M. 2015 m. sausio 22 d. patvarkymo dalį dėl pasiūlymo perimti turtą, varžytynes paskelbus neįvykusiomis, bei 2015 m. sausio 26 d. patvarkymą dėl turto perėmimo.
Ji nurodė, kad antstolis, vykdydamas išieškojimą iš hipoteka užtikrinto turto (pastato – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini)), priklausančio pareiškėjai, 2015 m. sausio 22 d. patvarkymu paskelbė turto pardavimo varžytynes neįvykusiomis bei pasiūlė išieškotojams paimti neparduotą turtą, sumokant neparduoto turto kainos ir jo daliai tenkančios lėšų sumos skirtumą. 2015 m. sausio 26 d. antstolis priėmė patvarkymą dėl turto perėmimo, kuriame nurodė, kad yra gautas išieškotojos kredito unijos „Vilniaus kreditas“ sutikimas paimti varžytynėse neparduotą turtą.
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, pareiškėjai UAB „Kubas LT“ buvo iškelta bankroto byla. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavęs turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaitęs išlaidas, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Pareiškėjos vertinimu, šioje normoje neįtvirtinta galimybė antstoliui imtis kitų vykdymo veiksmų pagal CPK 719–723 straipsnius, išskyrus turto pardavimą iš varžytynių, todėl antstolis, priėmęs 2015 m. sausio 22 d. patvarkymą ir paskelbęs varžytynes dėl turto pardavimo neįvykusiomis, neturėjo teisės tęsti vykdymo veiksmų: pasiūlyti išieškotojams perimti varžytynėse neparduotą turtą, priimti 2015 m. sausio 26 d. patvarkymą dėl turto priėmimo, o privalėjo sustabdyti pareiškėjai priklausančio turto realizavimą. Dėl šios priežasties antstolio patvarkymo dalis dėl siūlymo išieškotojai kredito unijai „Vilniaus kreditas“ perimti skolininkės turtą bei patvarkymas sumokėti perduodamo turto kainos ir išieškotojos daliai tenkančios lėšų sumos skirtumą yra neteisėti ir turėtų būti panaikinti. Antstolis V. M. 2015 m. vasario 2 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir persiuntė jį nagrinėti apylinkės teismui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi pareiškėjos skundą patenkino – panaikino antstolio V. M. 2015 m. sausio 22 d. patvarkymo dalį dėl pasiūlymo išieškotojams paimti neparduotą turtą bei 2015 m. sausio 26 d. patvarkymą dėl turto perėmimo.
Teismas konstatavo, kad ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis nesuteikia teisės antstoliui leisti išieškotojui paimti varžytynėse neparduotą turtą CPK 719–720 straipsniuose nustatyta tvarka po nutarties iškelti bankroto bylą skolininkui įsiteisėjimo dienos. Teismo nuomone, aiškinant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį priešingai, susidarytų situacija, kai bankroto proceso metu kreditorius, kuris sutinka paimti iš varžytynių neparduotą turtą, atsidurtų geresnėje padėtyje nei kiti tos pačios eilės kreditoriai. ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad lėšos, gautos pardavus turtą, pervedamos į bankrutuojančios įmonės sąskaitą, t. y. patenka į bankrutuojančios įmonės turto masę, iš kurios bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, o kreditoriui sutikus paimti iš varžytynių neparduotą turtą, naudą gauna tik šis kreditorius, todėl būtų pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas bankroto procese.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs antstolio V. M. ir suinteresuotojo asmens kredito unijos „Vilniaus kreditas“ atskiruosius skundus, 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį panaikino klausimą išsprendė iš esmės – pareiškėjo BUAB,,Kubas LT“ skundą dėl antstolio veiksmų atmetė.
Teismas nurodė, kad ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamas ne varžytynių, o turto pardavimo proceso užbaigimas. Šį procesą sudaro dvejos varžytynės, įskaitant ir pasiūlymą išieškotojai perimti turtą. Šie etapai yra vientisas turto pardavimo CPK nustatyta tvarka procesas, kurio nutraukimas nesant objektyvių priežasčių pažeistų paties išieškojimo iš įkeisto turto esmę, o kartu neigiamai paveiktų tiek vykdymo procesą, tiek ir bankroto bylos eigą, neatitiktų ekonomiškumo bei koncentruotumo principų. Hipotekos kreditorius yra privilegijuotas kreditorius, nes specialusis teisės aktas – Įmonių bankroto įstatymas – nustato specialią reikalavimų iš įkeisto turto tenkinimo eilę ir tvarką, todėl įkeitimu užtikrintų kreditorių reikalavimų tenkinimas iš įkeisto turto pirmiau už kitų kreditorių reikalavimus nėra laikomas kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, o pripažįstamas specialiuoju reguliavimu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti 2015 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį ir palikti galioti 2015 m. vasario 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančią ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies redakciją, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. Šios nuostatos dėl įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymo nustato specialiąją laikinąją apsaugos priemonę, kurios nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Jei turto realizavimas ir (ar) išieškojimas iš jo nebūtų sustabdomas, kreditoriai, kurių naudai išieškojimas atliekamas, įgytų pranašumą prieš kitus kreditorius, o tuo būtų pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procedūrų pradžią reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-41-1).
Vadovaujantis apeliacinės instancijos pateiktu ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies aiškinimu, susiklosto situacija, kai vienas iš bankrutuojančios įmonės kreditorių savo reikalavimo patenkinimą gauna iš karto, o kiti privalo laukti, kol ĮBĮ tvarka bus pradėtas realizuoti bankrutuojančios įmonės turtas ir pradėti tenkinti kreditorių reikalavimai. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai bankroto proceso metu tenkinami pirmiau kitų kreditorių, tai nesudaro prielaidų daryti išvadas, kad įmonės bankroto proceso metu hipotekos kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami ir bankrutuojančios įmonės turtas jiems gali būti perduodamas ne ĮBĮ nustatyta tvarka. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies formuluotė, kurioje nustatyta, kad, pardavęss turtą iš varžytynių, gautą pinigų sumą, atskaitęs vykdymo išlaidas, antstolis perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą, t. y. gautos lėšos patenka į bendrą bankrutuojančios įmonės turto masę.
CPK 700 straipsnyje įtvirtintos trys skirtingos turto realizavimo formos (turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui), o ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta tik viena iš specialių procesinių bankrutuojančios įmonės turto realizavimo formų – turto pardavimas iš varžytynių, kurią antstolis įgyja teisę įgyvendinti tik egzistuojant tam tikroms įstatyme nustatytoms sąlygoms, t. y. jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Be to, iš parduoto turto gautos lėšos, atskaičius vykdymo išlaidas, turi būti pervedamos bankrutuojančiai įmonei, t. y. antstolis neturi teisės jų tiesiogiai perduoti hipotekos kreditoriui. Taigi, toks ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies aiškinimas, kuriuo remiantis antstoliui būtų suteikiama teisė tiesiogiai perduoti kreditoriui iš varžytynių neparduotą turtą, tačiau draudžiama tiesiogiai perduoti kreditoriui iš varžytynėse parduoto įkeisto turto gautas lėšas, prieštarautų normos esmei.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog antstolis, neįvykus jo paskelbtoms varžytynėms dėl bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto pardavimo, turėjo teisę tęsti vykdymo veiksmus, nustatytus CPK 719–723 straipsniuose, bei pasiūlyti išieškotojams perimti varžytynėse neparduotą įkeistą turtą. Be to, teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nes analogiškoje byloje Kauno apygardos teismas konstatavo, kad iki nutarties, priimtos pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, paskelbtoms varžytynėms neįvykus ir dėl to nesant galimybės pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą pervesti į bankrutuojančios įmonės sąskaitą, turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, todėl antstolis negali toliau atlikti vykdymo veiksmų pagal CPK 719–723 straipsnius.
Atsiliepimu suinteresuotas asmuo antstolis V. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
IBĮ 33 straipsnio 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija Nr. XI-1867) buvo priimta kompleksiškai įgyvendinant Hipotekos registro vystymo koncepciją, kurios vienas tikslų – išieškojimo iš įkeisto turto efektyvumo didinimas. Šioje normoje nurodyta, kad jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka. Taip pat buvo pakeista CPK 746 straipsnio 5 dalis, nustatant, kad, kai skolininkui (įkeisto turto savininkui) pradėta bankroto ar restruktūrizavimo procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos ar įkeitimo kreditorių reikalavimai tenkinami atitinkamai ĮBĮ ar Įmonių restruktūrizavimo įstatymų nustatyta tvarka. Manytina, kad įstatymų leidėjas, priimdamas ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatą „antstolis baigia vykdyti turto pardavimą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka“, turėjo omenyje tai, jog antstolis baigs įkeisto turto pardavimo veiksmus pagal CPK 691–727 straipsnius.
Kadangi IBĮ 33 straipsnio 4 dalyje yra nuoroda „Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka“, tai ir bankroto procese privaloma taikyti CPK 719 straipsnyje įtvirtintus neįvykusių varžytynių padarinius.
Nagrinėjamoje byloje yra realizuojamas išieškotojui įkeistas turtas, taigi, jo reikalavimas tiek pagal CPK, tiek pagal ĮBĮ nuostatas turi būti tenkinamas pirmąja eile. Priverstinis vykdymas pats savaime susijęs su išieškotojos interesų pažeidimų šalinimu, todėl bet koks delsimas ir turto realizavimas ĮBĮ, o ne CPK nustatyta tvarka gali dar labiau pažeisti išieškotojos interesus.
Kasaciniame skunde nurodoma teismų praktika neaktuali, nes joje pasisakyta dėl ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies taikymo iki 2011 m. gruodžio 22 d. pakeitimo. Po šio pakeitimo hipoteka įkeisto turto realizavimas baigiamas vadovaujantis CPK, o ne ĮBĮ normomis.
Atsiliepimu suinteresuotas asmuo kredito unija „Vilniaus kreditas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavęs turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaitęs vykdymo išlaidas, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Šioje normoje kalbama ne apie varžytynių užbaigimą, o apie turto pardavimo proceso užbaigimą. Turto pardavimas laikomas užbaigtu, kai turtas parduodamas arba atliekami visi veiksmai bei procedūros, nustatytos CPK 691–727 straipsniuose, įskaitant turto perdavimą išieškotojui. Kasatorės pateikiamas priešingas šios normos aiškinimas pažeistų pagrindinius bankroto ir vykdymo procesų principus, todėl juo negali būti vadovaujamasi.
Net ir tuo atveju, jei IBĮ 33 straipsnio 4 dalis būtų aiškinama kaip leidžianti tik pirmųjų varžytynių užbaigimą, joms neįvykus, vis vien būtų galima siūlyti turtą perimti išieškotojui, nes tai yra neatskiriama pirmųjų varžytynių dalis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procedūrų pradžią reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos teismų praktikos apžvalgoje Nr. AC-41-1 nurodoma kad ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisinė pasekmė (t. y. bankrutuojančios įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas) nekyla esant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytiems atvejams. Vadovaujantis tokiu aiškinimu darytina išvada, kad, esant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygoms, vykdymo procesas vykdomas toliau vadovaujantis CPK normomis, taip, kaip jis būtų vykdomas, jei bankroto byla nebūtų iškelta.
ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis taikoma ir išieškojimo veiksmai stabdomi tik tada, kai nėra ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, t. y. apie turto pardavimą nėra paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo. Kadangi nagrinėjamu atveju apie turto pardavimą buvo paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo, tai galima tik taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ne stabdyti vykdymą remiantis ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Toks ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas nepažeidžia kreditorių lygiateisiškumo principo bankroto procese, nes, kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2014, kai tokia padėtis susidaro dėl įstatyme nustatytų pagrindų, ji nereiškia kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimo. Toks pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, jei daliai kreditorių geresnės sąlygos patenkinti savo reikalavimus sudaromos ne įstatyme nustatytu pagrindu.
Negalima sutikti su kasatorės aiškinimu, kad ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis įtvirtina, jog lėšos, gautos pardavus turtą, pervedamos į bankrutuojančios įmonės sąskaitą, t. y. patenka į bankrutuojančios įmonės turto masę, iš kurios bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, nes iš hipoteka įkeisto turto visų pirma yra tenkinamas hipotekos kreditoriaus reikalavimas.
Pareiga antstoliui baigti pradėtą turto pardavimą, įskaitant pasiūlymą perimti neparduotą turtą, buvo nustatyta siekiant išvengti tapačių veiksmų pakartotinio atlikimo ir proceso vilkinimo, užtikrinti greitą hipotekos kreditoriaus pažeistų teisių atkūrimą, o turto perdavimas realizuoti ĮBĮ nustatyta tvarka tik dar labiau pažeistų išieškotojų interesus.
Kasatorės nurodoma Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-2621-254/2012, negali būti laikoma precedentine, nes bylų faktinės aplinkybės nesutampa: kasatorės nurodomoje byloje išieškojimas buvo vykdomas teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo vykdymo procese, kai apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo
Pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančią ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies redakciją, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju skirsniu įstatymas Nr. XI-1867).
ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisinė pasekmė (t. y. bankrutuojančios įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas) nekyla esant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytiems atvejams. Pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančią ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavęs turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaitęs vykdymo išlaidas, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Šios nuostatos reiškia, kad tik tuo atveju, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo, turto realizavimas ir (ar) išieškojimas nėra sustabdomas.
ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis taikoma ir išieškojimo veiksmai stabdomi tik tada, kai nėra ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, t. y. apie turto pardavimą nėra paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad apie turto pardavimą buvo paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo, todėl sutiktina su suinteresuoto asmens – kredito unijos „Vilniaus kreditas“ – atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad šiuo atveju būtų galima tik taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ne stabdyti vykdymą remiantis ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra draudimo teismui sustabdyti antstolio atliekamą įkeisto turto pardavimą taikant laikinąsias apsaugos priemones, jeigu egzistuoja CPK nustatyti tokių priemonių taikymo pagrindai (CPK 145 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, esant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygoms, vykdymo procesas vykdomas toliau vadovaujantis CPK normomis. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir ĮBĮ 18 straipsnio nuostatos, kuriose nustatytos teisinės pasekmės ir antstoliui privalomi atlikti veiksmai, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti bankroto bylą. Įstatymų pakeitimo rengimo dokumentuose (travaux preparatoires) atkreiptas dėmesys, kad šiais pakeitimais siekiama suderinti ĮBĮ 18 straipsnyje ir 33 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą.
Pagal ĮBĮ 18 straipsnio nuostatas antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus, ir praneša apie minėtų dokumentų perdavimą arba apie turto pardavimą šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytu atveju turto saugotojui ir ieškovui.
CPK 719 straipsnyje nustatyti turto nepardavimo iš pirmųjų varžytynių teisiniai padariniai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, jog jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (CPK 717 straipsnio 1 punktas), turtas perduodamas išieškotojui už pradinę kainą. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, kad turto perdavimas išieškotojui už pradinę kainą dėl to, kad jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis, yra neatskiriama pirmųjų varžytynių dalis ir šie anstolio veiksmai neprieštarauja IBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Pažymėtina, kad, pagal CPK 745 straipsnio 1 dalies nuostatas, išieškojimas iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto vykdomas pagal bendras vykdymo proceso taisykles su CPK LII skyriuje nurodytomis išimtimis, kiek to nereglamentuoja CK. Ginčo situacijos CK nagrinėjamu aspektu nereglamentuoja, o CPK LII skyriaus normos išimčių nenustato, todėl šiuo atveju taikytinos bendrosios vykdymo taisyklės.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis nustato tik turto pardavimo iš varžytynių atvejus (t. y. kai varžytynės įvyksta ir turtas yra parduodamas), o apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad antstolis, vadovaudamasis ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostata, baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka, taip pat turi teisę siūlyti išieškotojui perimti iš varžytynių neparduotą turtą už pradinę kainą. Skundžiamu patvarkymu anstolis pasiūlė išieškotojams perimti neparduotą turtą, sumokant skirtumą tarp neparduoto turto kainos ir išieškotojui tenkančios sumos. Teismų sprendimuose konstatuota, kad išieškotojas sumokėjo į antstolio depozitinę sąskaitą 10 654,31 Eur; pinigų sumos paskirstymą reglamentuoja ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis.
Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad, vykdant išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos kreditoriaus interesai negali būti suabsoliutinami. Hipotekos institutas grindžiamas ir bendraisiais teisės principais, inter alia, proporcingumo ir tinkamos suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyros. CK 4.1941 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus pareiga ieškojimą vykdyti kuo ekonomiškiau; kreditorius negali nepagrįstai praturtėti skolininko (įkaito davėjo) sąskaita. Skolininko interesai priverstinio skolos išieškojimo procese užtikrinami visų pirma teisingai įkainojant įkeistą turtą ir siekiant realizuoti turtą įstatymų nustatyta tvarka už maksimaliai artimą komerciškai pagrįstą kainą. Byloje ginčo dėl perduoto nekilnojamojo turto kainos nėra; turtas perduotas vadovaujantis IBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Hipotekos kreditorius (privilegijuotas) turi teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pirmiau nei kiti skolininko kreditoriai.
Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad turto pardavimo CPK nustatyta tvarka proceso nutraukimas, esant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygoms, neatitiktų įstatymo nuostatų, ekonomiškumo bei koncentruotumo principų (išieškojimo procesas galėtų pabrangti, kiltų poreikis administruoti įkeistą turtą, nustatyti jo kainą, skelbti naujas varžytynes ir pan.).
Atmestini kaip teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad buvo pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas. Kitų kreditorių padėtis nėra lygiavertė su kreditoriais, kurių reikalavimai neužtikrinti įkeitimu ar hipoteka. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad kadangi tokia padėtis susidaro dėl įstatyme nustatytų pagrindų, ji nereiškia kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimo. Toks pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, jei daliai kreditorių geresnės sąlygos patenkinti savo reikalavimus sudaromos ne įstatyme nustatytu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2014).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi kasatorės prašymu byloje buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo nekilnojamajam turtui: pastatui – sandėliui, (duomenys neskelbtini). Atmetus kasacinį skundą, taikyta laikinoji apsaugos priemonė panaikintina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 9,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo nekilnojamajam turtui: pastatui – sandėliui (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš pareiškėjos BUAB „Kubas LT“ (duomenys neskelbtini) 9,22 Eur (devynis Eur 22 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Janina Januškienė
Algis Norkūnas
