Dėl Viešojo pirkimo komisijos sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo įvertinti pasiūlymą

Civilinė byla Nr. 3K-3-406/2011

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00407-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2; 93.2.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VšĮ Nacionalinio kraujo centro kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VšĮ Nacionalinio kraujo centro ieškinį atsakovui VšĮ Šiaulių apskrities ligoninei, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Kraujo donorystės centras“, dėl Viešojo pirkimo komisijos sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo įvertinti pasiūlymą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje, ginčijant viešojo pirkimo dėl kraujo preparatų ir komponentų rezultatus, keliamas klausimas, ar sveikatos apsaugos ministro įsakyme nustatyta kraujo komponentų kaina yra fiksuota, t. y. tokia, kurią privalo nurodyti tiekėjai pateikdami pasiūlymus konkursui, ar didžiausia leistina, kurios negalima tik viršyti.

Ieškovas VšĮ Nacionalinis kraujo centras prašė:

1) panaikinti atsakovo VšĮ Šiaulių apskrities ligoninės (šiuo metu – VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė) viešojo pirkimo komisijos 2010 m. liepos 21 d. sprendimą dėl ieškovo pretenzijos atmetimo, patvirtintą 2010 m. birželio 21 d. protokolu Nr. 6;

2) panaikinti 2010 m. gegužės 27 d. protokolu Nr. 4 patvirtintą atsakovo viešojo konkurso kraujo preparatams įsigyti preliminariąją pasiūlymų eilę pirmai pirkimo daliai;

3) pripažinti, kad trečiojo asmens UAB „Kraujo donorystės centras“ pateiktas pasiūlymas pirmai pirkimo daliai neatitinka pirkimo dokumentų nustatytų reikalavimų;

4) panaikinti 2010 m. birželio 21 d. protokolu Nr. 6 patvirtintą atsakovo viešojo konkurso kraujo preparatams įsigyti komisijos sprendimą sudaryti preliminariąją sutartį su trečiuoju asmeniu pirmai konkurso daliai ir šio sprendimo pagrindu 2010 m. liepos 7 d. sudarytą preliminariąją pirkimo sutartį Nr. 60.1-33-PR331/10 „Dėl kraujo komponentų pirkimo“ su visais jos priedais kaip prieštaraujančią imperatyviosioms teisės normoms.

Ieškovas teigė, kad trečiojo asmens UAB „Kraujo donorystės centras“ Konkursui pateiktas pasiūlymas neatitiko Konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų, nes jame nurodyta pasiūlymo kaina (291,31 Lt) neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. V-1127 „Dėl kraujo ir jo komponentų nomenklatūros bei kainų sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. V-1127, Įsakymas) nustatytos kraujo komponentų – eritrocitų be leukocitų–trombocitų sluoksnio pridėtiniame tirpale – vieno vieneto fiksuotos kainos (291,34 Lt), ir tai pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, viešųjų pirkimų principus, sudaro prielaidas nesąžiningai konkurencijai.

Byloje nustatytos tokios aplinkybės. Ieškovas VšĮ Nacionalinis kraujo centras dalyvavo atsakovo VšĮ Šiaulių apskrities ligoninės paskelbtame atvirame konkurse kraujo komponentams ir kraujo preparatams pirkti (pirkimo Nr. 87650). Konkursas buvo vykdomas vadovaujantis 2010 m. balandžio 6 d. patvirtintomis atvirojo konkurso sąlygomis, kurių 60 punkte nurodyta, kad pasiūlymai bus vertinami pagal mažiausios kainos kriterijų. Konkurse dalyvavo du tiekėjai – ieškovas VšĮ Nacionalinis kraujo centras, pateikęs pirmajai pirkimo daliai pasiūlymą, kurio bendra metinio poreikio kaina – 1 748 645,40 Lt, o dvejų metų – 3 497 290,80 Lt, ir trečiasis asmuo UAB „Kraujo donorystės centras“, kurio pateikto pasiūlymo bendra kaina vieneriems metams – 1 748 486,40 Lt, o dvejiems – 3 496 972,80 Lt. Viešojo pirkimo komisijos 2010 m. gegužės 27 d. protokole Nr. 4 trečiojo asmens pasiūlyta kaina pirmajai pirkimo daliai įvertinta kaip mažiausia ir šis tiekėjas pripažintas laimėtoju. Ieškovas pateikė atsakovui pretenziją dėl viešojo konkurso rezultatų, prašydamas atmesti UAB „Kraujo donorystės centras“ pasiūlymą kaip neatitinkantį sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. V-1127 nuostatų ir pakeisti preliminariąją pasiūlymų eilę laimėtoju konkurso pirmai daliai nurodant ieškovą. Ieškovo pretenzija buvo atmesta, o 2010 m. liepos 7 d. su UAB „Kraujo donorystės centras“ sudaryta kraujo komponentų pirkimo sutartis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad viešasis pirkimas yra pasibaigęs, todėl ieškovo reikalavimai panaikinti ir pakeisti Viešojo pirkimo komisijos sprendimus negali būti tenkinami (Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 7 straipsnis, 16 straipsnio 3 dalis, 93, 951, 96 straipsniai). Pagal VPĮ 93-96 straipsnių nuostatas, jeigu pirkimo sutartis jau sudaryta, tai tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ir taip pažeidė jo teisėtus interesus, gali VPĮ nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia ar alternatyvių sankcijų taikymo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nereiškė nė vieno iš šių reikalavimų, tačiau patikslintame ieškinyje nurodė faktinį ir teisinį pagrindą pirkimo sutarčiai pripažinti niekine, teigdamas, kad atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta sutartis negali būti laikoma teisėta, nes pažeidžia imperatyviąsias teisės normas – sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. V-1127 „Dėl kraujo ir jo komponentų nomenklatūros bei kainų sąrašo patvirtinimo“ nuostatas ir viešųjų pirkimų principus. Ieškovo teigimu, trečiojo asmens pasiūlyta eritrocitų be leukocitų–trombocitų sluoksnio pridėtiniame tirpale (1V=250 ml + 50 ml) 1 vieneto kaina (291,31 Lt) neatitinka konkurso sąlygų reikalavimų, nes yra mažesnė už Įsakyme nurodytą fiksuotą kainą.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tiekėjai nebuvo įpareigoti nurodyti Įsakyme įtvirtintą kainą – 291,34 Lt. Šią išvadą teismas grindė VPĮ 1 straipsnio, 2 straipsnio 32 dalies ir 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad viešųjų pirkimų, kurių tikslas sudaryti sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas, tvarką reglamentuoja VPĮ, kurio nuostatos suderintos su 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2007/66/EB. Teismas nesivadovavo Įsakymu, motyvuodamas tuo, kad aiškinimas, jog jame nustatytos fiksuotos kraujo ir jo komponentų kainos, prieštarauja VPĮ. Teismas taip pat įvertino tai, kad Įsakymas susijęs su Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 7/1 „Dėl kraujo ir jo komponentų nomenklatūros bei didžiausių leistinų kainų nustatymo ir kraujo, jo komponentų ir preparatų kainų įskaičiavimo į asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, bazines kainas“, kuriuo buvo pritarta Kraujo ir jo komponentų nomenklatūrai ir didžiausioms leistinoms, o ne fiksuotoms kainoms. Be to, sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. V-938 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. V-1127 „Dėl kraujo ir jo komponentų nomenklatūros bei kainų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo patvirtintos didžiausios leistinos kraujo ir jo komponentų kainos ir taip pašalintos prielaidos vertinti norminį aktą kaip prieštaraujantį VPĮ nuostatoms. Teismas padarė išvadą, kad perkančioji organizacija neturėjo teisinio pagrindo atmesti trečiojo asmens UAB „Kraujo donorystės centras“ pateikto pasiūlymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas (perkančioji organizacija), viešuoju pirkimu siekdamas reikalingą ir kokybišką prekę ar paslaugą įsigyti už kuo mažesnę kainą, konkurso sąlygose nustatė esminį ir vienintelį pasiūlymo vertinimo kriterijų – mažesnės kainos kriterijų. Kitokie tiekėjų pasiūlymo vertinimo kriterijai, perkant prekes ar paslaugas, susijusias su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, yra sunkiai įsivaizduojami, nes tokioms prekėms ar paslaugoms nustatyti kokybės reikalavimai yra imperatyvūs ir šių reikalavimų neatitinkančios prekės ar paslaugos iš viso negali būti perkamos. Konkurso sąlygose nebuvo nustatyta reikalavimo, kad tiekėjų pasiūlymuose nurodytos kraujo komponentų ir kraujo preparatų kainos atitiktų kokiu nors norminiu aktu, taigi ir ieškovo nurodytu sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1127, nustatytas kainas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo argumentas, jog tiekėjų pasiūlymuose nurodytos kainos turėjo atitikti įsakymu Nr. V-1127 patvirtintas kainas, kurios, ieškovo teigimu, yra fiksuotos ir privalomos visiems kraujo ir jo komponentų kainų tiekėjams, iš esmės prieštarauja Konkurso sąlygoms ir viešojo pirkimo tikslui, nes, tiekėjams taikant vienodas kainas, neliktų vienintelio pasiūlymų vertinimo kriterijaus ir viešasis pirkimas netektų prasmės. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu ieškovo teiginį, kad Įsakyme nustatytos fiksuotos kraujo komponentų kainos. Teisėjų kolegijos vertinimu, Įsakymo 1 punktu buvo tik patvirtintas kraujo ir jo komponentų pavadinimų ir kainų sąrašas, tačiau nenustatyta, nei kam, nei kokiais atvejais patvirtintos kainos taikomos. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad šiuo įsakymu buvo nustatytos fiksuotos kraujo ir jo komponentų kainos, kurias privalo taikyti tiekėjai, parduodami kraują ir jo komponentus Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Be to, teisėjų kolegija atsižvelgė į Įsakymo preambulę, kurioje nurodyta, kad Įsakymas išleidžiamas, siekiant sureguliuoti asmens sveikatos priežiūros įstaigų atsiskaitymą su kraujo donorystės įstaigomis už kraują ir jo komponentus bei įvertinus Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 7/1,,Dėl kraujo ir jo komponentų nomenklatūros bei didžiausių leistinų kainų nustatymo ir kraujo, jo komponentų bei preparatų kainų įskaičiavimo į asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, bazines kainas“. Nurodytu Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nutarimu buvo pritarta kraujo ir jo komponentų nomenklatūrai ir didžiausioms leistinoms kainoms, į kurias įskaičiuotos jų gamybai naudojamo konservuoto kraujo sąnaudos. Iš to teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Įsakymu buvo siekiama nustatyti ne fiksuotas, o didžiausias kainas, kuriomis asmens sveikatos priežiūros įstaigos gali pirkti kraują ir jo komponentus iš kraujo donorystės įstaigų. Įvertinusi ieškovo pateiktus Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos raštus, teisėjų kolegija nustatė, kad juose netvirtinama, jog Įsakyme nustatytos kainos yra fiksuotos, o ne maksimalios. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad šalių ir trečiojo asmens susirašinėjimo dokumentai nėra tinkama įrodinėjimo priemonė, aiškinant teisės akto turinį, nes bylos šalys nėra teisės normų aiškinimo subjektai. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 27 d. įsakymą, kuriuo įsakymas Nr. V-1127 pakeistas aiškiai įvardijant, kad nustatomos didžiausios leistinos kraujo ir jo komponentų kainos, teisėjų kolegija įvertino kaip patvirtinantį siekį ir pirmiau priimtu įsakymu nustatyti didžiausias leistinas kainas; vėlesniu įsakymu, teisėjų kolegijos nuomone, buvo tik patikslintas pirmesniuoju, nepakankamai aiškiu ir tiksliu, sukėlusiu ginčus jį taikant, siektas tikslas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, kaip perkančioji organizacija, vertindamas viešojo pirkimo metu pateiktų tiekėjų pasiūlymų atitiktį Konkurso sąlygų reikalavimams, taikydamas įsakymą Nr. V-1127 „Dėl kraujo ir jo komponentų nomenklatūros bei kainų sąrašo patvirtinimo“, turėjo patikrinti tik tai, ar pasiūlymuose nurodytos kainos neviršija šiuo įsakymu patvirtintų kainų, bet ne tai, ar šios kainos nėra mažesnės už patvirtintas. Dėl to aplinkybė, kad trečiojo asmens pasiūlyme nurodyta vieno iš kraujo komponentų – eritrocitų be leukocitų–trombocitų sluoksnio pridėtiniame tirpale – vieno vieneto kaina (291,31 Lt) yra mažesnė, nei Įsakymu patvirtinta kaina (291,34 Lt), nesudaro pagrindo teigti, kad trečiojo asmens pasiūlymas neatitiko Konkurso sąlygų reikalavimų ir (ar) pažeidė imperatyviąsias įstatymo nuostatas.

Nustačiusi, kad trečiojo asmens pasiūlyme pateikta kaina nepažeidžia Įsakymo reikalavimų ir perkančioji organizacija neturėjo jokių kitų pagrindų atmesti šį pasiūlymą, nesant ginčo, jog pagal nustatytą mažiausios kainos kriterijų pasiūlymų eilė buvo nustatyta tinkamai, teisėjų kolegija nesvarstė kitų ieškovo nurodytų aplinkybių, kaip neturinčių įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas VšĮ Nacionalinis kraujo centras prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai, konstatuodami, kad tiekėjams nebuvo keliamas reikalavimas pasiūlymuose nurodyti Įsakyme Nr. V-1127 nustatytas kraujo ir jo komponentų kainas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, pagal kurią perkančioji organizacija, tiek rengdama konkurso dokumentus, tiek vertindama tiekėjų pasiūlymus, privalo nepažeisti kitų teisės aktų imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „,Endemik“ v. Kupiškio rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-440/2010). Kadangi atsakovo vykdytas viešasis pirkimas susijęs su konkrečia sveikatos apsaugos sritimi, reglamentuojama specialiųjų teisės normų, tai vykdant pirkimą turėjo būti vadovaujamasi ir šią sveikatos apsaugos sritį reglamentuojančiu privalomai taikomu teisės aktu – sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1127. Tai, kad nurodytas įsakymas, nustatantis specialiuosius reikalavimus, taikytinas šioje srityje veikiantiems subjektams, privalėjo žinoti tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo, būdami sveikatos apsaugos srityje veikiantys ir patirtį turintys subjektai. Perkančioji organizacija, kreipdamasi į trečiąjį asmenį prašydama paaiškinti, kodėl pasiūlyme nurodytos mažesnės, nei Įsakyme nustatytos, kraujo komponentų kainos, ir į Sveikatos apsaugos ministeriją prašydama atsakyti, ar ji turi teisę pirkti kraujo komponentus mažesnėmis nei Įsakyme nustatyta kainomis, kartu patvirtino, kad turėjo būti taikomas reikalavimas nurodyti fiksuotas Įsakymo nustatytas kraujo ir jo komponentų kainas. Trečiasis asmuo atsakymu į perkančiosios organizacijos užklausą taip pat patvirtino, kad pasiūlymo dokumentuose nurodant kraujo komponentų kainą įsivėlė klaida – vietoje 291,34 Lt buvo įrašyta 291,31 Lt, ir prašė Perkančiosios organizacijos laikyti, jog trečiasis asmuo pateikė pasiūlymą su kaina, nustatyta Įsakyme. Nepaisant to, Perkančioji organizacija priėmė skundžiamus sprendimus ir pripažino trečiąjį asmenį pirmosios pirkimo dalies laimėtoju būtent tuo pagrindu, kad jo pasiūlyta kaina yra mažesnė nei ieškovo. Be to, pirmosios instancijos teismo motyvas, kad nėra pagrindo vadovautis Įsakymu, nes juo nustatytos fiksuotos kainos prieštarauja VPĮ, neatitinka kasacinio teismo išaiškinimo, jog negalima VPĮ nuostatų aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011).

2. Teismai, aiškindami Įsakymą, neatsižvelgė į tai, kaip jį aiškina pati jį priėmusi institucija, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl teisės akto turinio aiškinimo. Aiškindami Įsakymą, teismai vertino su juo susijusio Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 7/1, taip pat sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. V-938, pakeitusio Įsakymą, turinį, tačiau nevertino ieškovo nurodytų rašytinių įrodymų, įskaitant Įsakymą priėmusios institucijos – Sveikatos apsaugos ministerijos – raštus, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad Įsakymu nustatytos fiksuotos kraujo ir jo komponentų kainos ir kad jos yra privalomos asmens sveikatos priežiūros įstaigoms sudarant sutartis su kraujo donorystės įstaigomis dėl kraujo ir jo komponentų įsigijimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas Sveikatos apsaugos ministerijos raštus vertino atskirtai nuo šalių užklausų, į kuriuos atsakant buvo parengti nurodyti raštai, turinio, dėl to padarė klaidingas bei nepagrįstas išvadas. Teismai, aiškindami Įsakymo turinį, nesivadovavo kasacinio teismo praktikoje nurodytais teisės normos aiškinimo metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. ir kt. v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-716/2001; 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB VITEVA v. Valstybinė mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-159/2008; kt.). Be to, išvadą apie tai, kad Įsakyme nustatytos ne fiksuotos, o didžiausios leistinos kainos, grįsdami iš esmės tuo, jog vėliau priimtame Įsakyme Nr. V-938 buvo nustatytos didžiausios leistinos kainos, teismai pažeidė bendrąjį lex retro non agit teisės principą.

3. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų taikymo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė tik dalimi byloje esančių įrodymų, o kitų nevertino, nepasisakė dėl visų įrodymų sąsajumo bei nevertino jų visumos. Pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino ir nepasisakė dėl ieškovo pateiktų įrodymų: Valstybinės ligonių kasos 2010 m. kovo 2 d. rašto Nr. 4K-42-1395, atsakovo 2010 m. birželio 3 d. rašto trečiajam asmeniui Nr. 56.33/270, trečiojo asmens 2010 m. birželio 4 d. rašto atsakovui Nr. I-213, atsakovo 2010 m. birželio 7 d. paklausimo Nr. S1-64(56.13) Sveikatos apsaugos ministerijai, šios ministerijos 2010 m. birželio 17 d. atsakymo atsakovui Nr. 10-4002, atsakovo 2010 m. birželio 21 d. rašto Nr. 53.33/331, Viešųjų pirkimų tarnybos išvados šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalys ir trečiasis asmuo nėra kompetentingi subjektai aiškinti Įsakymo turinį, tačiau teismas turėjo vertinti jų susirašinėjimą bei paklausimus Sveikatos apsaugos ministerijai kaip netiesioginius įrodymus, patvirtinančius, kad Įsakymu buvo nustatytos fiksuotos kraujo komponentų kainos, be to, teismas nepagrįstai Sveikatos apsaugos ministerijos ir VLK atsakymus į šalių užklausas, kaip rašytinius įrodymus, vertino atskirtai nuo kitų rašytinių įrodymų – šalių paklausimų šioms institucijoms – turinio. Taigi įrodymai apeliacinės instancijos teismo buvo vertinami neatsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, patikimumą bei bylos aplinkybių visumą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Kasaciniame skunde nurodytų bylų faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl jose priimtos nutartys šiai bylai neaktualios. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl konkretaus sveikatos apsaugos ministro įsakymo turinio aiškinimo ir taikymo viešajame konkurse kraujo komponentams ir kraujo preparatams įsigyti. Kasaciniame skunde nenurodyta nė vienos kasacinio teismo nutarties, kurioje būtų buvęs nagrinėtas šis klausimas.

2. Sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. V-1127 nėra įtvirtintų imperatyviųjų teisės normų, juo tik patvirtintos kainos, tačiau nenurodyta, nei kam jos taikomos, nei kokiais atvejais. Įsakymo nuostatos, neturinčios imperatyvaus pobūdžio, negali būti pagrindas atmesti konkurso dalyvio pasiūlymą. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad Įsakymu buvo patvirtintos fiksuotos kainos. Teismų išvadą, kad jame buvo nustatytos ne fiksuotos, o didžiausios leistinos kainos, patvirtina Įsakymo preambulės tekstas, Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2009 m. gruodžio 22 d. posėdžio protokolo turinys, taip pat tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija nurodė asmens sveikatos priežiūros įstaigoms skelbti viešojo pirkimo konkursus kraujo komponentams ir preparatams įsigyti, tuo tarpu kainoms esant fiksuotoms viešieji pirkimai būtų beprasmiai, nes pagal VPĮ 3 straipsnio 2 dalį viešojo pirkimo tikslas yra sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Jokiuose įstatymuose nenustatyta įpareigojimo pirkti kraujo komponentus ir preparatus fiksuotomis kainomis. Pirkimo dokumentuose nurodydamas konkrečią pirkimo kainą atsakovas pažeistų tiek Konkurencijos, tiek Viešųjų pirkimų įstatymus. Aiškinant sveikatos apsaugos ministro įsakymą taip, kaip nurodo kasatorius, kiltų klausimas dėl jo teisėtumo ir atitikties Konkurencijos ir Viešųjų pirkimų įstatymų nuostatoms.

3. Kasatorius nepagrįstai remiasi įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymas, išskyrus užsienio teisės aiškinimą ir taikymą, nėra įrodinėjimo dalykas. Be to, teisiniai santykiai reglamentuojami oficialiai paskelbtais teisės aktais, o ne valstybės institucijų raštais ir išaiškinimais. Valstybės institucijos neturi teisės plečiamai aiškinti savo priimtų teisės aktų, juolab raštais nustatyti imperatyviąsias teisės normas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sveikatos apsaugos ministro įsakymo turinio aiškinimo

Byloje keliamas sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. V-1127 „Dėl kraujo ir jo komponentų nomenklatūros bei kainų sąrašo patvirtinimo“ nuostatų aiškinimo klausimas. Visi kasacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami teiginiu, kad Įsakyme Nr. V-1127 buvo nustatytos fiksuotos kraujo komponentų kainos, kuriomis turėjo vadovautis šioje byloje ginčijamo kraujo komponentų ir preparatų viešojo pirkimo dalyviai, o nustatytų kainų nesilaikius, viešojo pirkimo rezultatai pripažintini neteisėtais. Taigi nagrinėjamos bylos kasacijos dalykas – pirmiau nurodyto teisės akto aiškinimo klausimai.

Teisės aiškinimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje turi būti taikomas atitinkamas teisės aktas, prerogatyva. Teismo kompetencija taikyti ir aiškinti įstatymus bei kitus teisės aktus įtvirtinta CPK 3 straipsnyje, Teismų įstatymo 1 straipsnyje, 3 straipsnio 2 dalyje, taip pat akcentuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimą, 2011 m. spalio 25 d. nutarimą). Be to, tai, kad teismo veikla visų pirma yra saistoma teisės normų, o šias jis taiko ir aiškina neveikiamas kitų asmenų ir institucijų, yra ir tam tikra teismo nepriklausomumo garantija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumo vykdymas yra išimtinė teismo kompetencija, todėl teismai, vykdydami teisingumą, ne tik turi teisę, bet ir privalo aiškinti įstatymą, nes teisės aiškinimas yra neatskiriama teisingumo vykdymo proceso dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB “Sirowa” skundą, bylos Nr. 3K-3-53/1998; kt.). Spręsdamas šalių ginčą, teismas byloje nustatytiems faktams ir šalis siejantiems materialiniams teisiniams santykiams taiko konkrečias materialiosios teisės normas. Šiuo atveju abstrakti teisės norma tampa konkrečių šalių konkretaus elgesio taisykle, o teismo sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas. Tam, kad galėtų tinkamai pritaikyti abstrakčią teisės normą konkrečiam ginčui spręsti, teismas šią normą privalo išaiškinti, atskleisti jos tikrąją prasmę. Taigi teisės aiškinimas yra viena iš teismo, kaip įstatymo įgaliotos teisės taikymo institucijos, kompetencijos sudedamųjų dalių, būtina prielaida įgyvendinti pagrindinę teismo funkciją – vykdyti teisingumą.

Teismas, aiškindamas teisę, taiko įvairius aiškinimo metodus ir taisykles, juos pasirinkdamas ir derindamas pagal tai, kokiame teisės akte įtvirtinta aiškintina teisės norma ar normos, atsižvelgdamas į šio teisės akto reglamentuojamų santykių sritį, poreikio aiškinti konkrečią teisės normą priežastis ir kitas svarbias aplinkybes. Teisės doktrinoje ir praktikoje pripažįstama ir taikoma nemažai skirtingų ir kartu tarpusavyje susijusių teisės aiškinimo metodų – lingvistinis (gramatinis), sisteminis, teleologinis, lyginamasis, istorinis, loginis, bendrųjų teisės principų, kt. Kokie metodai taikytini konkrečiu atveju, kaip jie derinami tarpusavyje, kaip sprendžiami jų konkurencijos klausimai ir motyvuojamos jais remiantis gautos išvados – teismo, nagrinėjančio konkrečią bylą, kurioje sprendžiamas teisės aiškinimo klausimas, kompetencijos dalykas.

Nagrinėjamoje byloje, minėta, kilo būtinybė atsakyti į klausimą, ar sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-1127 „Dėl kraujo ir jo komponentų nomenklatūros bei kainų sąrašo patvirtinimo“ nustatytos fiksuotos, ar didžiausios leistinos kraujo ir jo komponentų kainos. Sąvokos „kaina“ turinys Įsakyme nedetalizuotas, todėl kyla jo tikrosios prasmės išaiškinimo poreikis, t. y. reikia nustatyti, koks buvo tikrasis įsakymą priėmusio subjekto ketinimas nustatant kraujo ir jo komponentų kainas.

Sveikatos draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, bazines kainas nustato Sveikatos apsaugos ministerija, įvertinusi Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Tai bendroji norma, deleguojanti Sveikatos apsaugos ministerijai funkciją nustatyti visų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kainas, joje vartojama sąvoka „bazinė kaina“. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalį asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, bazinių kainų nustatymo metodiką tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija. Vykdant šią įstatymo nuostatą, Sveikatos apsaugos ministerijos 1997 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 363 buvo patvirtinta Asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, bazinių kainų nustatymo metodika, kurios 3 dalyje nurodyta, kad bazinė kaina – tai asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kaina; bazinės kainos atitinka sveikatos priežiūros įstaigų išlaidų už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas normatyvus. Remiantis šia metodika ir ja vadovaujantis priimtų kitų sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, bazinė kaina – tai tam tikru laikotarpiu galiojanti Sveikatos apsaugos ministerijos priimtu teisės aktu nustatyta kaina, kuri iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sumokama sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiai įstaigai už atitinkamas suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Pažymėtina, kad iki nagrinėjamoje byloje taikytino sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. V-1127 priėmimo kraujo, jo komponentų ir preparatų kainas reglamentavo sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. V-1103 (panaikintas 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-1127), kuriame buvo nustatytos būtent bazinės Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų kraujo, jo komponentų ir preparatų kainos, išreikštos ne litais, bet balais (kaina litais buvo apskaičiuojama vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro patvirtinta konkrečiam laikotarpiui taikytina balo verte). Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. V-1127 nustatyta ne kraujo ir jo komponentų bazinė kaina balais, bet kaina litais. Iš to darytina išvada, kad nuo 2010 m. sausio 1 d., kai pradėjo galioti 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-1127 nustatytos kraujo ir jo komponentų kainos, kainų ir apmokėjimo reglamentavimas šioje sveikatos priežiūros paslaugų srityje pasikeitė.

Byloje esantys Sveikatos apsaugos ministerijos raštai patvirtina, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. pasikeitė mokėjimo už kraują, jo komponentus ir preparatus tvarka: lėšos, kurios ankstesniais metais Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete buvo numatytos kaip atskira programa, skirta kraujo gamybos išlaidoms padengti ir sumokėti už išduotus kraujo komponentus bei preparatus, nuo 2010 m. sausio 1 d. yra įskaičiuojamos į asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių metu naudojami kraujo produktai, bazines kainas. Sveikatos apsaugos ministerija 2010 m. sausio 20 d. raštu Nr. 10 (0.3-22)-342 informavo sveikatos priežiūros įstaigas, kad jos turi sudaryti sutartis su kraujo donorystės įstaigomis dėl kraujo komponentų įsigijimo kainomis, patvirtintomis sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-1127, be to, 2010 m. sausio 15 d. raštu Nr. 10-VP-(17.1-131)-22 sveikatos priežiūros įstaigoms išaiškinta, kad, vykdydamos pirmiau nurodytą įsakymą Nr. V-1127, įsigydamos kraują ir jo komponentus, jos turi vadovautis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Iš šių duomenų darytina išvada, kad, nuo 2010 m. sausio 1 d. pakeitus mokėjimo už kraują ir jo komponentus tvarką, sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-1127, kuriuos nustatytos kraujo ir jo komponentų kainos, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į atsiskaitymo santykių šioje sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje ypatumus, o ne besąlygiškai vadovaujantis bendrosiomis normomis, reglamentuojančiomis sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų nustatymą.

Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, minėta, Sveikatos apsaugos ministerija asmens sveikatos priežiūros paslaugų kainas nustato įvertinusi Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. To paties įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje Privalomojo sveikatos draudimo taryba įvardyta kaip kolegiali patariamoji institucija. Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. V-230 patvirtintuose Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuostatuose nurodyta, kad ši institucija, be kitų funkcijų, teikia nuomonę Sveikatos apsaugos ministerijai dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kainų, Tarybos nutarimai įforminami posėdžio protokolais. Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2009 m. gruodžio 22 d. posėdžio protokole Nr. 7 nurodyta, kad pirmuoju darbotvarkės klausimu buvo svarstyta dėl kraujo ir jo komponentų kainų nustatymo ir kraujo, jo komponentų bei preparatų kainų įskaičiavimo į asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, bazines kainas ir nutarta pritarti kraujo bei jo komponentų nomenklatūrai ir didžiausioms leistinoms kainoms, į kurias įskaičiuotos jų gamybai naudojamo konservuoto kraujo sąnaudos. Taigi Privalomojo sveikatos draudimo taryba, kaip Sveikatos apsaugos ministerijos patariamoji institucija, svarstė ir priėmė sprendimą ne dėl fiksuotų, bet būtent dėl didžiausių leistinų kraujo ir jo komponentų kainų.

Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. V-1127 įžanginėje dalyje (preambulėje) nurodyta, kad šis įsakymas priimtas siekiant sureguliuoti asmens sveikatos priežiūros įstaigų atsiskaitymą su kraujo donorystės įstaigomis už kraują ir jo komponentus bei įvertinus Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 7/1 „Dėl kraujo ir jo komponentų nomenklatūros bei didžiausių leistinų kainų nustatymo ir kraujo, jo komponentų ir preparatų kainų įskaičiavimo į asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, bazines kainas“. Iš šios preambulės, kurioje išdėstytas įsakymo priėmimo siekis (tikslas), darytinos dvejopo pobūdžio išvados, reikšmingos sprendžiant sąvokos „kaina“ vartojimo šiame teisės akte prasmės klausimą. Pirma, įsakymas priimtas siekiant sureguliuoti asmens sveikatos priežiūros įstaigų atsiskaitymą su kraujo donorystės įstaigomis už kraują ir jo komponentus. Tai netiesiogiai patvirtina pirmiau nustatytą aplinkybę, kad atsiskaitymo už kraują ir jo komponentus tvarka buvo iš esmės keičiama. Antra, įsakymas priimtas „įvertinus“ Privalomojo sveikatos draudimo tarybos išreikštą poziciją, kuri, minėta, buvo tokia: pritarti Kraujo ir jo komponentų nomenklatūrai ir didžiausioms leistinoms kainoms. Ką reiškia pavartota sąvoka „įvertinus“, Įsakyme neišaiškinta, bet bendrąja prasme ši formuluotė turėtų būti suvokiama taip, kad į pareikštą nuomonę buvo atsižvelgta ir ja vadovaujamasi, o ne taip, jog įsakymas priimtas nepaisant pareikštos nuomonės, t. y. ją atmetant kaip nepagrįstą.

Analizuojant Įsakymo priėmimo subjekto tikruosius ketinimus (t. y. ar siekta nustatyti fiksuotas, ar didžiausias leistinas kainas) būtina atsižvelgti į tai, kad 2010 m. spalio 27 d. buvo priimtas sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-938 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. V-1127 „Dėl kraujo ir jo komponentų nomenklatūros bei kainų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-938). Šio įsakymo preambulėje pakartotas tas pats siekis sureguliuoti asmens sveikatos priežiūros įstaigų atsiskaitymą su kraujo donorystės įstaigomis už kraują ir jo komponentus ir nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 7/1, t. y. tą patį, kuris nurodytas ir Įsakymo Nr. V-1127 preambulėje. Taigi Įsakymo Nr. V-938 priėmimo tikslai ir prielaidos nurodyti tie patys kaip ir įsakymo Nr. V-1127, tačiau Įsakyme Nr. V-938 aiškiai suformuluota, kad juo nustatomos didžiausios leistinos kainos. Tokiu atveju kyla klausimas, ar šiuo įsakymu siekta pakeisti prieš tai nustatytą atsiskaitymo už kraują ir jo komponentus tvarką, ar juo patikslinta jau galiojusi tvarka aiškiai įvardijant reikšmingas sąvokas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau pagrįstu pripažintinas antrasis aiškinimas, nes: pirma, nėra duomenų, kad per vienerių metų laikotarpį nuo pirmojo iki antrojo įsakymo įsigaliojimo būtų pasikeitusios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas kitaip reglamentuoti atsiskaitymo santykius šioje sveikatos apsaugos srityje, nebuvo priimta kitų aktų pataisų, susijusių su kraujo komponentų apmokėjimo tvarkos pakeitimu; antra, Įsakyme Nr. V-938 nenurodyta, kad juo būtų keičiama apmokėjimo tvarka ar sąlygos, jame įtvirtinto pakeitimo esmė – Įsakyme Nr. V-1127 vartota sąvoka „kaina“ pakeista sąvoka „didžiausia leistina kaina“, šie pakeitimai padaryti tik Įsakymo Nr. V-1127 antraštinėse dalyse, Įsakymo tekstas nekeistas ir nėra jokių nuorodų į apmokėjimo keitimą turinio prasme; trečia, iš bylos duomenų matyti, kad po Įsakymo V-1127 priėmimo kilo asmenų, dalyvaujančių kraujo komponentų pirkimo santykiuose, ginčų ir nesutarimų dėl šio Įsakymo nuostatų aiškinimo, taigi tikėtina, kad buvo poreikis pašalinti šiuos neaiškumus ir tiesiogiai įtvirtinti teisės akte tai, ką šio akto priėmimo subjektas neaiškiai suformulavo pirmiau priimtajame, t. y. išaiškinti, kokia prasme Įsakyme Nr. V-1127 vartojama sąvoka „kaina“. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nemato pagrindo Įsakymą Nr. V-938 traktuoti kaip nustatantį naują apmokėjimo už kraują ir jo komponentus tvarką. Pastarasis aiškinimas būtų neracionalus ir nepagrįstas teisine logika, atsižvelgiant į tai, kad visi teisės norminiai aktai turi būti priimami vadovaujantis teisinės technikos taisyklėmis, o šiuo atveju buvo pakeistas tik teisės akto pavadinimas ir nėra jokių nuorodų į esminius atsiskaitymo tvarkos pokyčius.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi istorinio (nustatydama aiškinamo Įsakymo pakeisto ir jį pakeitusio aktų priėmimo aplinkybes ir turinį), įstatymų leidėjo ketinimų ir teleologinio (nustatydama aiškinamą Įsakymą priėmusio subjekto ketinimus ir juo siektą tikslą), taip pat iš dalies lingvistinio bei sisteminio teisės aiškinimo metodų taisyklėmis, sprendžia, kad sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. V-1127 „Dėl kraujo ir jo komponentų nomenklatūros bei kainų sąrašo patvirtinimo“ aiškintinas kaip nustatantis ne fiksuotas, bet didžiausias leistinas kraujo ir jo komponentų kainas. Tokį aiškinimą papildomai sustiprina tai, kad, nustačius ne fiksuotas, bet didžiausias leistinas kainas, sudaromos prielaidos sveikatos priežiūros įstaigoms įsigyti kraujo komponentų mažesnėmis kainomis ir ekonomiškai naudoti Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto lėšas, kuriomis apmokama už kraujo komponentus, taigi čia yra ir viešojo intereso elementas, be to, tai atitinka valstybės lėšų racionalaus ir taupaus naudojimo principų įgyvendinimą. Kita vertus, aplinkybė, kad kraujo komponentai nuo 2010 m. sausio 1 d. sveikatos priežiūros įstaigų sistemoje įsigyjami viešųjų pirkimų būdu, taip pat leidžia daryti išvadą, jog, nesant nustatyto jokio racionalaus pagrindo, kraujo komponentų gamintojams neturėtų būti užkirstas kelias konkuruoti ir siūlyti mažesnę kainą (Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnis).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai išaiškino sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. V-1127 turinį ir tuo remdamiesi priėmė teisingus ir pagrįstus sprendimą bei nutartį. Konstatavus, kad Įsakymu buvo nustatytos didžiausios leistinos kraujo ir jo komponentų kainos, atmestini kasacinio skundo argumentai, grindžiami teiginiais, jog atsakovo organizuotame viešajame pirkime pateiktuose tiekėjų pasiūlymuose turėjo būti privalomai nurodomos sveikatos apsaugos ministro nustatytos fiksuotos kainos, o to nesilaikius, viešojo konkurso rezultatai pripažintini neteisėtais kaip pažeidžiantys imperatyviųjų teisės normų reikalavimus bei viešųjų pirkimų principus.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai, aiškindami Įsakymą Nr. V-1127, neatsižvelgė į tai, kaip jį aiškina pati jį priėmusi institucija. Pažymėtina, kad iš byloje esančių Sveikatos apsaugos ministerijos raštų negalima daryti vienareikšmės išvados apie tai, kokia yra šios institucijos pozicija dėl jos priimto teisės akto turinio aiškinimo. Kasatorius neteisingai nurodo, kad Sveikatos apsaugos ministerijos raštuose išaiškinta, jog sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-1127 buvo nustatytos fiksuotos kraujo ir jo komponentų kainos. Tokie kasacinio skundo teiginiai neatitinka tikrovės. Ministerijos raštuose vartojamos bendro pobūdžio frazės, kad reikia vadovautis Įsakymu nustatytomis kainomis, nėra informatyvios, nes nėra ginčo dėl to, jog nustatytomis kainomis vadovautis būtina, Įsakymo neaiškumas – kaip aiškinti sąvoką „kaina“. Tokio išaiškinimo ministerijos raštuose nepateikta. Taigi teismai negalėjo remtis kasatoriaus nurodytais dokumentais, nes juose neišaiškintas Įsakymo turinys. Be to, net jeigu ir būtų pateiktas Sveikatos apsaugos ministerijos, kaip teisės aktą priėmusio subjekto, argumentuotas aiškinimas, jis a priori nesaistytų teismo, nors į tai ir būtų privalu atsižvelgti. Konstitucijos 109 straipsnyje nurodyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, klauso tik įstatymo. Įstatymą (plačiąja prasme) priėmusio subjekto pateiktas įstatymo aiškinimas nėra pirminis teisės šaltinis ir negali apriboti teismo kompetencijos.

Konstatavus, kad nėra pagrindo aiškinti sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. V-1127 taip, kaip tai pateikia kasatorius, kasacinis skundas atmestinas nenagrinėjant kitų jo argumentų, nes jie nebeturi teisinės reikšmės, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad kasatorius nepagrįstai remiasi įrodinėjimo taisyklių pažeidimu. Šioje byloje kasatorius neginčija teismų nustatytų faktų, o argumentą dėl įrodinėjimo taisyklių netinkamo taikymo grindžia tuo, jog teismai, aiškindami sveikatos apsaugos ministro Įsakymą, nesirėmė byloje esančia šalių ir valstybės institucijų susirašinėjimo medžiaga. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo taisyklės nustato procesinę tvarką, kuria remdamasis teismas nustato bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ir netaikytinos sprendžiant teisės aiškinimo ir taikymo klausimus (išskyrus įstatyme, pvz., CK 1.12 straipsnyje, nurodytus atvejus). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamos bylos šalys, Viešųjų pirkimų tarnyba, Valstybinė ligonių kasa nėra subjektai, įgalioti aiškinti teisės norminius aktus (šiuo atveju – sveikatos apsaugos ministro įsakymą), todėl jų aiškinimas yra tik subjektyvus jų suvokimas ir negali turėti įtakos teismui.

Atmetus kasacinį skundą, atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Iš atsakovo pateiktų mokėjimo dokumentų matyti, kad už atstovavimą kasaciniame teisme jis patyrė 1200 Lt išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas atsakovui priteistinas iš kasatoriaus (CPK 98 straipsnis). Be to, valstybei iš kasatoriaus priteistinos procesinių dokumentų įteikimo ir kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos – iš viso 56,58 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui viešajai įstaigai Respublikinei Šiaulių ligoninei (kodas 245386220) iš ieškovo viešosios įstaigos Nacionalinio kraujo centro (kodas 126413338) 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo viešosios įstaigos Nacionalinio kraujo centro (kodas 126413338) 56,58 Lt (penkiasdešimt šešis litus 58 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas