Dėl palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-400/2011

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05084-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6; 35.5; 42.10; 63.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovui T. K. dėl palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl mokėjimo ir kompensavimo funkcijas atliekančių palūkanų už pavėluotai grąžintą paskolą priteisimo.

2002 m. gruodžio 10 d. šalys sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas E. V. paskolino atsakovui T. K. 350 000 Lt. Sutartyje buvo nustatytas paskolos grąžinimo terminas – iki 2004 m. sausio 10 d., tačiau atsakovas grąžino ją 2006 m. liepos 15 d. – tai abiejų šalių patvirtinta kitoje sutarties, esančios pas ieškovą, pusėje. Sutartyje nebuvo susitarta dėl palūkanų mokėjimo bei jų dydžio.

Ieškovas kreipėsi į teismą 2010 m. liepos 22 d. Nurodęs, kad pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį turi būti taikomos palūkanos, nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sudarymo momentu, ir atsižvelgdamas į CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą sutrumpintą penkerių metų senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 28 315 Lt (350 000 Lt×8,09 proc.) mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2006 m. liepos 15 d., kai buvo įvykdyta pagrindinė prievolė. Vadovaudamasis CK 6.210, 6.261 straipsniais, ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 17 500 Lt (350 000 Lt×5 proc.) kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2006 m. liepos 15 d., CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Kadangi šalių paskolos sutartyje nebuvo nustatytos palūkanos, tai teismas, vadovaudamasis CK 6.872 straipsniu, jas nustatė pagal Lietuvos banko internetiniame puslapyje viešai paskelbtą 2002 m. gruodžio paskolų litais fiziniams asmenims nuo 1 iki 5 metų vidutinę metų palūkanų normą – 8,09 proc.; ieškovo prašomos priteisti palūkanos neviršijo bankų nustatytos vidutinės palūkanų normos, todėl teismas tenkino reikalavimą priteisti palūkanas už naudojimąsi paskolos suma. Teismas pažymėjo, kad skolininkas privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai); teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos, jeigu abi šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs nuo procesinių palūkanų skaičiavimo, todėl ieškovo skaičiavimas dėl įstatymų nustatytų 5 proc. metinių palūkanų nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2006 m. liepos 15 d. pagrįstas.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu tenkino atsakovo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad paskolos sutartyje šalys nenustatė palūkanų dydžio, taip pat nenurodė, jog paskolos sutartis yra neatlygintinė; sprendžiant dėl paskolos gavėjo pareigos mokėti paskolos davėjui palūkanas už naudojimąsi paskolos suma pagal sudarytą sutartį, svarbu atsižvelgti į CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą – sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Pažymėjusi, kad konkrečios paskolos sutarties atveju iškilus ginčui, teismui yra pareiga patikrinti atlygintinės paskolos prezumpciją; kad sudarant paskolos sutartį šalių asmeniniai ir bendro verslo, kurį kartu vykdė daugiau kaip 20 metų, santykiai buvo geri; kad ieškovas buvo verslininkas, sudaręs daug paskolos sutarčių, todėl jo veiksmams taikytini atidumo, rūpestingumo, ekonominio pagrįstumo ir kiti kriterijai, jis privalėjo suvokti ir suvokė, kad suteikia atsakovui neatlygintinę paskolą, nes, tikėdamasis, jog sutartis bus atlygintinė, privalėjo suvokti ir suvokė, kad palūkanų dydis turi būti nurodytas sutartyje, tačiau joje nenurodė palūkanų dydžio ar kitų duomenų, kurie leistų suvokti, kad sudaryta atlygintinė paskolos sutartis, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog pagal bylos duomenis nepakanka įrodymų preziumuoti, kad šalių paskolos sutartis buvo atlygintinė (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). Kolegija nurodė, kad neatlygintinės paskolos sudarymo faktą patvirtina ir vėlesni ieškovo veiksmai: jis nepateikė teismui įrodymų, kad būtų reiškęs pretenzijas atsakovui dėl negrąžintos paskolos ar nemokamų palūkanų; patvirtindamas skolos grąžinimo faktą (CK 6.65 straipsnio 5 dalis), turėjo pareigą nurodyti, kad liko nesumokėtos palūkanos, tačiau to nenurodė; pareiškimą teismui dėl palūkanų priteisimo pateikė praėjus ketveriems metams po paskolos grąžinimo – šis terminas pripažintinas aiškiai per ilgu ir nepateisinamu verslininkui neginti savo pažeistų turtinių teisių. Remdamasi Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, kolegija nustatė, kad šalys viena kitai 2010 m. iškėlė keletą civilinių bylų, susijusių su paskolų suteikimu, padarė išvadą, jog pareiškimą teismui dėl palūkanų priteisimo ieškovas pateikė dėl kilusių ekonominio-finansinio pobūdžio didelių nesutarimų ir konfliktų su atsakovu, o ne dėl to, kad buvo sudaryta atlygintinė paskolos sutartis. Kolegija pažymėjo, kad tai, jog kitoje paskolos sutartyje ieškovas buvo nurodęs, kad paskola neatlygintinė, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų, kad 2002 m. gruodžio 10 d. paskolos sutartis su atsakovu buvo neatlygintinė, nes tokią išvadą leidžia daryti sutarties turinys bei šalių elgesys po jos sudarymo ir įvykdymo. Nurodytų motyvų ir išvadų pagrindu teisėjų kolegija preziumavo, kad ieškovas, sudarydamas 2002 m. gruodžio 10 d. paskolos sutartį su atsakovu, nenumatė, jog sudaro atlygintinę paskolos sutartį, todėl atsakovas neturėjo pagrindo mokėti palūkanų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas E. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl nuostolių kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę ir nesiaiškino, kokiu pagrindu buvo pareikštas ieškinys; ieškiniu buvo prašoma priteisti palūkanas dviem pagrindais: kaip mokėjimą kreditoriui už naudojimąsi pinigais (CK 6.872 straipsnio 1 dalis) ir kaip nuostolių kompensavimą už naudojimąsi kasatoriaus pinigais atsakovui laiku negrąžinus paskolos. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nepasisakė dėl teisės reikalauti iš atsakovo sumokėti nuostolių kompensavimo funkciją atliekančias palūkanas ir nenurodė, kodėl jų nereikia priteisti, taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus. CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatytas palūkanas. Palūkanos atlieka kompensavimo funkciją, tai ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis), ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Skolininko pareiga mokėti palūkanas, kai praleistas terminas prievolei įvykdyti, nustatyta CK 6.210 straipsnyje, kuriame nustatytas ir palūkanų dydis. Kompensacinės palūkanos priteisiamos neatsižvelgiant į tai, ar paskolos sutartimi palūkanos buvo nustatytos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB „Chemopakas“, A. N. ir V. G., bylos Nr. 3K-3-509/2010, yra aiškiai atskleidusi palūkanų paskirtį. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę; jos numatytos CK 6.210 straipsnyje; įstatymų leidėjas preziumuoja, kad tokie nuostoliai atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis); tokias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB banko „Hansa–LTB“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-751/2003). Tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 straipsnio 1 dalis).

2. Dėl įstatymu nustatytos prezumpcijos paneigimo, pareigos įrodyti aplinkybes dėl paskolos sutarties atlygintinumo. Kai sutartyje tam tikri klausimai neaptarti, galioja įstatymu nustatytos prezumpcijos ir ne teismas turi tikrinti galiojančią prezumpciją, bet kita šalis turi įrodyti, kad tokios prezumpcinės sąlygos sutartyje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnį, nes nereikia įrodinėti aplinkybių, preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka; pareiga paneigti prezumpciją tenka atsakovui, tačiau jis jos nepaneigė. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 178, 179, 185 straipsnių nuostatas. Skundžiamo sprendimo argumentai yra neobjektyvūs, vienašališki. Nagrinėjamos bylos atveju akivaizdu, kad paskolos raštelio autorius yra atsakovas; apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad raštelio autorius buvo kasatorius; abi šalys buvo verslininkai, plėtojo tiek savarankišką, tiek bendrą verslą, todėl tokie patys didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai taikytini ir atsakovui, kuris privalėjo žinoti ir žinojo, kad preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė, tokia prezumpcija nustatyta įstatyme, todėl turėjo įrašyti į paskolos lapelį, kad skolinasi neatlygintinai, jeigu siekė pasiskolinti pinigus neatlygintinai. Tokios sąlygos (dėl neatlygintinumo) neįrašęs į paskolos lapelį, atsakovas laikytinas nerūpestingu ir neatidžiu, pagal CK nuostatas – ir nesąžiningu. Nepagrįsti skundžiamo sprendimo argumentai, kad delsimas kreiptis į teismą patvirtina, jog paskola buvo neatlygintinė. Asmuo gali kreiptis į teismą bet kuriuo metu, jis yra saistomas tik ieškinio senaties termino, teismas negali ieškovo neveikimo panaudoti prieš jį, nes teisė kreiptis į teismą yra absoliuti ir nesikreipimas į teismą ankščiau nedaro reikalavimo neteisėto ar nepagrįsto. Nepagrįsti skundžiamo sprendimo argumentai, kad kasatorius, pasirašęs pakvitavimą dėl 350 000 Lt grąžinimo, patvirtino, jog visa prievolė įvykdyta, nenurodžius, kad negrąžintos palūkanos, paskola laikytina neatlygintine. Esant paskolos atlygintinumo prezumpcijai, atsakovas privalėjo pareikalauti, kad pakvitavime būtų parašyta, jog prievolė visiškai įvykdyta ir kasatorius palūkanų nereikalaus. Atsakovas įvykdė ne visą prievolę – sumokėjo tik pagrindinę skolą, negrąžino palūkanų, todėl, vadovaudamasis CPK 6.65 straipsnio 2 dalimi, kasatorius pasiliko skolos dokumentą, o atsakovui, kaip skolininkui, išdavė pakvitavimą, taip patvirtindamas, kad atsakovas įvykdė ne visą prievolę. Byloje neįrodyta, kad šalis siejo kokie nors ypatingi santykiai, dėl kurių būtų paneigta paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcija. Atsakovui nepaneigus prezumpcijos, iš jo priteistinos palūkanos už naudojimąsi kasatoriaus pinigais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas T. K. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įstatymu nustatytos prezumpcijos paneigimo, pareigos įrodyti aplinkybes dėl paskolos sutarties atlygintinumo. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi įstatymu ir vertino byloje esančių įrodymų, kuriuos teismui pateikė ginčo šalys, visumą (CPK 185 straipsnis). Priešingai nei nurodo kasatorius, teismas visais atvejais privalo tikrinti prezumpcijos faktą, nes tai yra tik bendro pobūdžio įstatyme vartojama sąvoka, kurią privaloma įrodyti, ir ši pareiga tenka ieškovui, nes teismas priima sprendimą remdamasis visų įrodymų visuma, o ne vienos šalies pateiktais argumentais. Akivaizdu, kad, skolinant didelę pinigų sumą, sutarties sąlygas nurodė kreditorius, todėl nesuprantamas jo teiginys, jog ne jis buvo paskolos raštelio autorius. CK 6.65 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu kreditorius išdavė pakvitavimą apie pagrindinės sumos sumokėjimą, preziumuojama, jog skolininkas sumokėjo palūkanas ir kitokias išlaidas. Pažymėtina tai, jog CK 6.65 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad išduotas pakvitavimas, jog įvykdyta pagrindinė prievolė, patvirtina ir papildomų, šalutinių prievolių įvykdymą (pvz., palūkanų, netesybų ir pan. sumokėjimą). Kasatorius šios prezumpcijos poveikio taip pat galėjo išvengti, pakvitavime aiškiai nurodydamas, kad yra neįvykdyta papildoma prievolė – nesumokėtos palūkanos, tačiau to nepadarė, todėl teismas padarė teisingą išvadą, jog paskolos sutartis buvo neatlygintinė. Ši prezumpcija yra nuginčijama, todėl kasatorius turėjo teisę įrodinėti, kad buvo įvykdyta tik pagrindinė, bet ne papildoma prievolė, tačiau, išdavęs pakvitavimą ir nenurodęs, jog liko nesumokėtos palūkanos, šios prezumpcijos nenuginčijo.

2. Dėl nuostolių kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs visus bylos įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad kasatorius nenumatė, jog sudaro atlygintinę paskolos sutartį, todėl atsakovas neturėjo pagrindo mokėti palūkanų, todėl kasatoriaus argumentai apie palūkanų priteisimo pagrįstumą atmestini.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje keliami paskolos sutarties atlygintinumo prezumpciją nustatančių ir palūkanų mokėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo klausimai; neperžengdama kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija pasisako dėl šių klausimų.

Dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir pinigų paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcijos

CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje paskolos sutarties sampratoje nustatyta pagrindinė paskolos gavėjo pareiga – grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją atliekančias palūkanas paskolos gavėjas privalo mokėti tik tuo atveju, jei paskolos sutartis yra atlygintinė. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl jų 2002 m. gruodžio 10 d. sudarytos 350 000 Lt paskolos sutarties pobūdžio – ieškovo teigimu, sutartis buvo atlygintinė, atsakovo – neatlygintinė. CK 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcija gali būti paneigta byloje nustačius, kad paskolos sutarties šalys susitarė, jog paskola suteikiama neatlygintinai. Šalių sutartyje palūkanų mokėjimo klausimas nebuvo aptartas. Esant ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (CK 6.193 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, sudarant paskolos sutartį, šalys buvo draugai ir verslo partneriai, jų asmeniniai ir bendro verslo santykiai buvo geri; atsakovui vėluojant grąžinti paskolą, ieškovas nereiškė jam pretenzijų; tarp šalių įvykus konfliktui, 2010 m. jos ėmė reikšti viena kitai reikalavimus teismuose; reikalavimą dėl palūkanų pagal 2002 m. gruodžio 10 d. paskolos sutartį ieškovas pateikė teismui praėjus ketveriems metams po paskolos grąžinimo. Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, apibūdinančios šalių tarpusavio santykius sutarties sudarymo metu ir jų elgesį po sutarties sudarymo, vertinant kartu su paskolos sutarties (paskolos raštelio) tekstu, kuriame atsakovas nurodo, kad pasiskolino iš ieškovo 350 000 Lt dvejų metų laikotarpiui ir įsipareigoja pinigus grąžinti 2004 m. sausio 10 d., yra pagrindas konstatuoti, jog šalys susitarė, kad paskola nebus atlygintinė. Dėl šios priežasties atmestini kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo ir CK 6.872 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos paskolos atlygintinumo prezumpcijos nepaneigimo; apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškinio reikalavimai priteisti 28 315 Lt mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2006 m. liepos 15 d., paliktina nepakeista.

Dėl kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad šalių paskolos sutartis buvo neatlygintinė, atmetė ieškinį, sprendime atskirai nepasisakęs dėl skirtingų ieškinio reikalavimų pagrindų ir reikalaujamų palūkanų atliekamų funkcijų. Kaip teisingai pažymėta kasaciniame skunde, išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-357/2007; 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje pagal AB banko,,Hansa–LTB“ prašymą, bylos Nr. 3K-7-571/2003; 2004 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė filharmonija v. Lietuvos ir Kinijos UAB „Lichua“, bylos Nr. 3k-3-161/2004; kt.). Nagrinėjamoje byloje kasatorius buvo pareiškęs reikalavimą priteisti 28 315 Lt mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2006 m. liepos 15 d., kuris apeliacinės instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas, ir reikalavimą priteisti 17 500 Lt kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2006 m. liepos 15 d.

CK 6.205 straipsnyje nustatyta, kad sutarties neįvykdymu laikomas ir jos įvykdymo termino praleidimas. Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis), ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Šios palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Tai ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje pagal AB banko „Hansa–LTB“ prašymą, bylos Nr. 3K-7-751/2003; 2004 m. kovo 3 d nutartį civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė filharmonija v. Lietuvos ir Kinijos UAB „Lichua“, bylos Nr. 3K-3-161/2004; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Telšių keliai“ v. UAB „Švaresta“, bylos Nr. 3K-3-434/2005; 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje D. Z. v. AB,,Klaipėdos autobusų parkas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-298/2007). Tokias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas praleido sutartyje nustatytą terminą paskolai grąžinti, šalys nebuvo sutarusios šį terminą pratęsti. Atsižvelgdama į nurodytas teisės normas ir kasacinio teismo išaiškinimus teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip minimalių kreditoriaus nuostolių dėl termino grąžinti paskolą praleidimo mokėjimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė pareigą mokėti palūkanas už prievolės vykdymo termino praleidimą reglamentuojančias CK normas (CK 6.210, 6.261 straipsniai, 6.874 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti 17 500 Lt kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2006 m. liepos 15 d., naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl šio reikalavimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys); kasacinis teismas, panaikinęs dalį apeliacinės instancijos teismo sprendimo, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Panaikinus dalį apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir palikus galioti dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, patenkinta 38 proc., atmesta 62 proc. ieškinio reikalavimų, todėl šalims atlygintina atitinkama dalis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė 1375 Lt išlaidų žyminiam mokesčiui, 900 Lt – advokato pagalbai, 200 Lt – antstolio paslaugoms; apeliacinės instancijos teisme – 1300 Lt advokato pagalbai; atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 800 Lt išlaidų advokato pagalbai, apeliacinės instancijos teisme – 1374 Lt žyminiam mokesčiui, 1000 Lt advokato pagalbai. Taigi iš atsakovo ieškovui priteistina 1434,50 Lt, o iš ieškovo atsakovui – 1967,88 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Kasatorius prašo priteisti kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, tai kasatoriui iš atsakovo priteistina 38 proc. už kasacinį skundą sumokėto 1375 Lt žyminio mokesčio (522,50 Lt).

Apeliacinės instancijos teismo sprendimu iš kasatoriaus atsakovui buvo priteista 2374 Lt bylinėjimosi išlaidų. Bylos duomenimis, kasatorius šią sprendimo dalį įvykdė (T. 1, b. l. 105), todėl, kasaciniam teismui panaikinus sprendimo dalį, spręstinas sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas (CPK 760, 762 straipsniai).

Įskaičius iš šalių viena kitai priteistinas bylinėjimosi išlaidų ir atsakovo ieškovui grąžintiną sumas, iš atsakovo ieškovui priteistina 2363,12 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patirta 23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinės instancijos teisme – 8 Lt, kasaciniame teisme – 31,55 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorius jau yra įvykdęs apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jo priteista 31 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, iš atsakovo priteistina 31,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi, 762 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti 17 500 Lt kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2006 m. liepos 15 d., ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl šio reikalavimo.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti 28 315 Lt mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2006 m. liepos 15 d., palikti nepakeistą.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir jas paskirstyti taip:

Priteisti iš atsakovo T. K. (duomenys neskelbtini) 2363,12 Lt (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt tris litus 12 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui E. V. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš T. K. (duomenys neskelbtini) 31,55 Lt (trisdešimt vieną litą 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Antanas Simniškis