Baudžiamoji byla Nr. 2K-96-303/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43246-2018-3 Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
nuteistajai E. M. vaizdo konferencijos būdu,
nuteistosios gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui (Jevgenij Bogdanov),
nukentėjusiajai T. K.,
vertėjai Joanai Rudzianec,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. M. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 7 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 7 d. nuosprendžiu E. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomosios priemonės suėmimo terminas nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2019 m. birželio 7 d.
Iš nuteistosios E. M. priteista nukentėjusiajai T. K. 1627 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutartimi atmestas nuteistosios E. M. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteista už tai, kad nužudė savo šeimos narį tokiomis aplinkybėmis: 2018 m. rugsėjo 7 d. apie 04 val. bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu tyčia dūrė peiliu savo sugyventiniui A. K. vieną kartą į dešinę plaštaką ir vieną kartą į dešinį dilbį. A. K. išėjus iš buto ir po kurio laiko grįžus, konfliktui tęsiantis, E. M. tyčia dūrė peiliu vieną kartą A. K. į krūtinę, taip padarydama nukentėjusiajam pjautines dešinės plaštakos ir dešinio dilbio žaizdas, durtinę-pjautinę kiaurinę krūtinės kairės pusės žaizdą su kairiojo IV šonkaulio, širdiplėvės ir širdies sužalojimais, dėl to komplikavusis ūminiu vidiniu kraujavimu, širdies tamponada krauju, ūminiu širdies ir kraujagyslių veiklos sutrikimu, A. K. mirė.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistosios E. M. gynėjas advokatas J. Bogdanovas prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują nuosprendį – paskirti E. M. bausmę, mažesnę negu 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką nustatyta mažiausia bausmė, arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu nustatyta minėto straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką; 2) pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo ir priteisti iš E. M. nukentėjusiajai T. K. 1207 Eur turtinei žalai atlyginti bei sumažinti neturtinės žalos dydį. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinime nurodytų sužalojimų padarymo eiliškumas neturi jokios reikšmės padarytos veikos kvalifikavimui, nepagrįsta. Sužalojimų eiliškumas nuteistosios E. M. veiksmuose turi esminę reikšmę jos gynybinėje pozicijoje. Ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje E. M. parodė, kad pirmą kartą dūrė peiliu A. K. į dešinį dilbį, kai jis sugriebęs jos plaukus tampė po kambarį; antrą kartą E. M. panaudojo peilį siekdama vėl išsilaisvinti iš A. K. jos plaukų tampymo ir pataikė jam į plaštaką (tai patvirtino specialistas J. Plenta); trečią kartą ji panaudojo peilį gynybos tikslais (jis tempė ją už plaukų po kambarį grasindamas nužudyti) ir pataikė A. K. į krūtinę. Abiejų instancijų teismai A. K. plaštakos sužalojimą vertino selektyviai, neįvertino šios aplinkybės visų bylos įrodymų kontekste, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį.
2.2. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad E. M. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties požymių (BK 28 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. nuolat smurtaudavo prieš E. M. tiek fiziškai, tiek psichologiškai, jai grasindavo. Dėl A. K. smurto artimoje aplinkoje E. M. 2018 metais du kartus skambino bendrosios pagalbos telefono numeriu 112 ir kvietė policiją. Nagrinėjamu atveju peilį ji panaudojo gindamasi, nuo A. K. užpuolimo ir smurtinių veiksmų ji patyrė didelį sumišimą, didelį išgąstį, manydama, kad gali būti sužalota ar net nužudyta, bijodama dėl savo ir mažamečio vaiko sveikatos bei gyvybės. Po smūgio į krūtinę E. M. pamatė, kad sužalojo A. K. – šis atsigulė, sunkiai kvėpavo, ir pradėjo jį gaivinti, darydama jam dirbtinį kvėpavimą. Vaikas tuo metu išsigandęs nepertraukiamai verkė, E. M. buvo šoko būsenos, sutrikusi, išsigandusi, ji nežinojo, ką daryti, pakvietė kaimyną, šis iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir policiją. Akivaizdu, kad E. M. veiksmuose yra būtinosios ginties požymių, nurodytų BK 28 straipsnio 3 dalyje, nes ji gynėsi nuo A. K. užpuolimo ir jo smurtinių veiksmų, iš A. K. elgesio ir grasinimų nužudyti ji suprato, kad jos gyvybei ir sveikatai gresia realus ir akivaizdus pavojus. Teismai netinkamai nustatė ir įvertino situaciją, kurioje E. M. atsidūrė įvykio metu, sumenkino A. K. smurtinių veiksmų prieš ją pavojingumą, neįvertino bylos duomenų, patvirtinančių, kad A. K. nuolat smurtaudavo prieš E. M.. Teismai neobjektyviai įvertino E. M. gresiančio pavojaus laipsnį ir nepagrįstai padarė išvadą, kad ji šioje situacijoje neturėjo teisės į būtinąją gintį.
2.3. Priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, A. K. apsvaigimas nuo alkoholio ne sumažino, o padidino jo pavojingo kėsinimosi laipsnį, pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą apsvaigimas nuo alkoholio priskiriamas prie sunkinančių aplinkybių.
2.4. Teismai nepagrįstai nenagrinėjo klausimo, ar E. M. savo veiksmais neperžengė būtinosios ginties ribų. Įvertinus visų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą galima padaryti išvadą, kad E. M., gindamasi nuo A. K. smurtinių ir akivaizdžiai pavojingų veiksmų, naudodamasi peiliais galimai viršijo būtinosios ginties ribas, nes jos gynyba galėjo neatitikti kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Dėl to, vadovaujantis BK 28 straipsnio 3 dalimi, jai turėtų būti pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte.
2.5. Teismai pagrįstai konstatavo, kad A. K. savo neteisėtu ir smurtiniu elgesiu įvykio metu išprovokavo E. M. atitinkamus veiksmus, ir nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistoji įvykio metu nebuvo didelio susijaudinimo būsenos. Iš bylos medžiagos (liudytojų I. D. ir V. G. parodymų) matyti, kad jos veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo A. K. veiksmai. Nors teismo psichologijos ekspertizės akte specialistė Vilma Joneliūkštienė nurodė, kad E. M. įvykio metu nebuvo apimta fiziologinio afekto būsenos ar kitos emocinės būsenos, kuri galėjo turėti esminę įtaką jos sąmonei ir veiklai, tačiau specialistė taip pat nustatė, kad E. M. įvykio metu buvo išsigandusi dėl savo sveikatos ir gyvybės ir veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti A. K. smurtiniai veiksmai. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes netinkamai nustatė E. M. psichinę būklę įvykio metu ir nepagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai.
2.6. Tiek pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. M. per griežtą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, neatitinkančią bausmės skyrimo tikslų, pagrindų bei teismų praktikos, tiek apeliacinės instancijos teismas, palikdamas ją nepakeistą, netinkamai pritaikė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 59 straipsnio 1 dalies 9 ir 10 punktų ir 62 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas visų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių iš esmės neaptarė, pateikė deklaratyvaus pobūdžio formuluotes, kurios neatitinka bausmės individualizavimo, proporcingumo ir teisingumo principų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neaptarė būtinosios ginties ribų peržengimo E. M. inkriminuojamoje veikoje. Nagrinėjamoje byloje nebuvo užtikrintas teisingumo principas, nes teismai nepagrįstai nepripažino, kad E. M. veiksmuose yra būtinosios ginties požymių, kad ji galimai viršijo būtinosios ginties ribas, nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodytų BK 59 straipsnio 1 dalies 9 ir 10 punktuose, ir nepagrįstai nepaskyrė švelnesnės, negu įstatymo nurodyta, bausmės. Teismai nesivadovavo BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais, nenustatė svarbių faktinių aplinkybių, o kai kurias nustatytas faktines aplinkybes aiškino netinkamai, pateikė abejotinus ir neatitinkančius tikrovės argumentus ir motyvus, netinkamai padarė išvadą dėl E. M. atliktų veiksmų, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė jai bausmę.
2.7. Abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305, 331 straipsnių nuostatas, neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, vertindami įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, iškraipė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką analogiškose bylose, taip pažeisdami asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Šie pažeidimai buvo esminiai, sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.
2.8. Pareikšdama civilinį ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo nukentėjusioji T. K. nepateikė dokumentų, patvirtinančių visas turėtas laidojimo išlaidas. Teismai, remdamiesi argumentu, kad pareikštas ieškinys dėl 1931 Eur atitinka įprastas vidutines laidojimo išlaidas, nepagrįstai priteisė visą ieškinyje nurodytą sumą, nors nebuvo pateikti 420 Eur išlaidas patvirtinantys dokumentai. Dėl to priteistinas turtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas iki 1207 Eur.
2.9. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga bei teismų praktika panašiose bylose, teisingai konstatavo, kad praeityje nukentėjusiosios T. K. ir jos sūnaus A. K. santykiai buvo gana komplikuoti, anksčiau T. K. pati piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, sūnaus vaikystėje jo auklėjimu nesirūpino. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad T. K. santykiai su sūnumi buvo pagerėję, jie gana artimai bendravo, T. K. dėl sūnaus smurtinės mirties patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą. Teismas taip pat atsižvelgė į E. M. galimybę atlyginti neturtinę žalą, į nužudytojo provokuojantį elgesį, turėjusį įtakos nusikaltimo padarymui. Atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes ir argumentus dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo ir priteisimo T. K., vadovaujantis teismų praktika bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismo 20 000 Eur priteistos neturtinės žalos dydis galėtų būti sumažintas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistosios E. M. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
4. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
5. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, dalis kasatoriaus dėstomų argumentų yra skirti įrodymų vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą (pavyzdžiui, dėl nukentėjusiajam A. K. padarytų sužalojimų eiliškumo ir jų reikšmės veikos juridiniam vertinimui, liudytojų I. D., V. G. parodymų, psichologinės ekspertizės išvados ir pan.), ir teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti (dėl netinkamai nustatytos įvykio situacijos, nuteistosios psichologinės būsenos, priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio ir pan.), o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Dėl to kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, paliekami nenagrinėti atkreipiant dėmesį į tai, kad iš esmės analogiški kasatoriaus teiginiai buvo dėstomi ir apeliaciniame skunde, dėl kurių pasisakė apeliacinės instancijos teismas.
6. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Dėl įrodymų vertinimo ir kitų kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
7. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, vertindami įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, pažeidė 305, 332 straipsnių nuostatas.
8. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
9. Esminiu pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2010">2K-33/2010</a>, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016).
10. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, darytina išvada, kad kasaciniame skunde išreikšta abejonė dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, BPK 305, 332 straipsnių nuostatų pažeidimo yra nepagrįsta – prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui.
11. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus (kaltinamosios E. M., nukentėjusiosios T. K., liudytojų I. D. (I. D.), V. G. (V. G.), M. Ž., N. M., P. B., E. N., R. L. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos specialisto išvadą Nr. M 1129/2018 (01), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G 3125/2018 (01), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadą Nr. S 368/2018 (01), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadą Nr. MK 79/2018 (01), kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokie duomenys pagrindžia nuteistosios E. M. kaltę, taip pat aptarė jos gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė.
12. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistosios E. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, priešingai nei skunde teigia kasatorius, motyvuotai pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės; skundžiamoje nutartyje išdėstė išvadas dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, kodėl šio skundo argumentai yra atmetami.
13. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu ir formuojama teismų praktika analogiško pobūdžio bylose; toks įrodymų vertinimas bei apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 332 straipsnyje išdėstytus reikalavimus.
Dėl būtinosios ginties ribų peržengimo
14. Kasaciniame skunde kasatorius kelia BK 28 straipsnio 3 dalies (būtinosios ginties ribų peržengimo) taikymo šioje byloje klausimą.
15. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.
16. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-59/2010">2K-59/2010</a>, 2K-310/2011, 2K-423/2011, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUwLTIyMi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-350-222/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-350-222/2015">2K-350-222/2015</a>, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015 ir kt.). Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-59/2010">2K-59/2010</a>, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-568-139/2015).
17. Pažymėtina ir tai, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2010, 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015 ir kt.). Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas, kaip pagrįstai pažymėta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, yra skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-336/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-336/2008">2K-336/2008</a>, 2K-173/2011).
18. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatymas nustato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2011).
19. Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškią gynybos neatitiktį kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: a) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami šį klausimą, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-59/2010">2K-59/2010</a>, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-31-788/2015 ir kt.).
20. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurių priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2015). Abiejų instancijų teismai, išsamiai išanalizavę visus įrodymus ir juos įvertinę, konstatavo, kad šioje byloje būtinosios ginties situacijos nebuvo.
21. Byloje nustatyta, kad po išgertuvių, naktį, tarp neblaivių sugyventinių E. M. ir nukentėjusiojo A. K. kilo eilinis konfliktas, jis peraugo į abipuses muštynes. Ir nors kilusių muštynių iniciatorius buvo A. K., nuteistoji taip pat aktyviais veiksmais įsitraukė į jas. Taigi, kai A. K. ranka sudavė E. M. į veido sritį, ši kirto jam atgal, ranka suduodama smūgį A. K. į veidą; kai A. K. sugriebė E. M. už plaukų ir pradėjo tampyti po kambarį, ji, nuo spintelės pagriebusi virtuvinį peilį, juo dūrė A. K. į ranką, sužalodama jam dešinę plaštaką ir dešinį dilbį. Po E. M. suduoto smūgio peiliu A. K. ją paleido ir išėjo iš buto, tačiau netrukus sugrįžo. Anot E. M., supykęs dėl sužalotos rankos, vėl ją sugriebė už plaukų ir pagrasinęs, kad ji už tai atsiims, nužudys, pradėjo tampyti po kambarį. Tada ji vėl stvėrė nuo stalo, kaip nustatyta, jau kitą peilį ir dūrė juo A. K. į krūtinę, padarydama jam mirtį sukėlusį sužalojimą. Apie tai, kad tarp nuteistosios ir A. K. kilo konfliktas, po to muštynės, kurių metu E. M. dūrė A. K. peiliu, E. M. tuoj pat po įvykio papasakojo liudytojui I. D..
22. Abiejų instancijų teismai savo sprendimuose teisingai nurodė, kad šioje konfliktinėje muštynių situacijoje besiginančiųjų nebuvo – abi pusės buvo puolančiosios. Nesutikti su tokia teismų išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015).
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, žemesnių instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacija, taigi ir teisė į būtinąją gintį, E. M. nekilo, o peržengti būtinosios ginties ribas galima tik esant būtinosios ginties situacijai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai atskleidė nuteistosios E. M. kaltės turinį, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kvalifikuodami E. M. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl kasatoriaus nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo ir nuteistajai E. M. paskirtos bausmės
24. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai nepagrįstai nenustatė nuteistosios E. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodytų BK 59 straipsnio 1 dalies 9 ir 10 punktuose; netinkamai taikė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 62 straipsnio nuostatas ir nuteistajai E. M. paskyrė per griežtą savo dydžiu laisvės atėmimo bausmę.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, dalis kasatoriaus skunde nurodytų įstatymo normų pažeidimų (dėl teisingumo principo užtikrinimo, bausmės skyrimo taisyklių pažeidimo) skiriant nuteistajai bausmę nurodytos nepateikiant su tuo susijusių teisinių argumentų. Atsižvelgus į išsakomų argumentų bei teiginių turinį, matyti, jog visi kasaciniame skunde nurodyti įstatymų pažeidimai, dėl kurių nuteistajai, anot kasatoriaus, paskirta per griežta savo dydžiu bausmė, iš esmės siejami su nuteistosios atsakomybe už būtinosios ginties ribų peržengimą.
26. Taigi, atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte, taikoma, jei veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas nustato baudžiamąją atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą. Šioje byloje, kaip jau minėta, nenustatyta, kad nuteistoji prieš A. K. veikė esant būtinosios ginties situacijai, tačiau peržengė būtinosios ginties ribas. Todėl teismams nebuvo (ir nėra) teisinio pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos aplinkybės kaip lengvinančios nuteistosios atsakomybę, taip pat ir BK 62 straipsnio pagrindu, kaip prašo kasatorius, sušvelninti jai bausmę.
27. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-87/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-87/2007">2K-87/2007</a>, 2K-538-788/2015). Pažymėtina ir tai, kad fiziologinis afektas yra fakto klausimas, kurį kiekvieną kartą nustato teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.
28. Iš bylos duomenų matyti, kad teismai, įvertinę bylos aplinkybes, taip pat teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadą, teismo psichologės ekspertės V. Joneliūkštienės paaiškinimus, nustatė, kad nuteistoji E. M. nagrinėjamo įvykio metu nebuvo apimta fiziologinio afekto ar kitos emocinės būsenos, kuri galėjo turėti esminę įtaką jos sąmonei ir veiklai; nuteistosios nurodyta emocinė būsena įvykio metu (baimė, išgąstis, nukentėjusiojo netinkamas elgesys praeityje ir kt.) netrukdė jai teisingai suvokti aplinką, savo veiksmus bei atitinkamai reguliuoti savo elgesį. Teismų padarytos išvados, kad bylos aplinkybės nepatvirtina nuteistosios didelio susijaudinimo būsenos, niekaip nepaneigia ir kasatoriaus skunde nurodytų liudytojų I. D. ir V. G. parodymai apie E. M. reakciją (buvo apimta panikos, drebėjo, sakė „nužudžiau, nužudžiau“) į savo veiksmus po padarytos nusikalstamos veikos. Teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes, pripažino, kad E. M. nusikalsti paskatino provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, ir šią aplinkybę pripažino kaip lengvinančią nuteistosios atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai, nuteistajai E. M. netaikydami BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
30. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.
31. E. M. nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą; šio straipsnio sankcijoje nustatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
32. Pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus bei nustatydamas skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į E. M. asmenybę (buvo teista, tačiau teistumas išnykęs, daug kartų bausta administracine tvarka, gydyta psichiatrijos ligoninėje dėl mišraus elgesio ir emocijų sutrikimo, veikos padarymo metu augino trijų mėnesių kūdikį); į nusikalstamos veikos aplinkybes, padarinius (netiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį neatitaisomas pasekmes, – buvo nužudytas žmogus), kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes; taip pat įvertino ir nustatytas nuteistosios E. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei kad šios veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), bei vieną jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
33. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajai E. M. bausmę, atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio) nuostatų nepažeidė. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistajai paskirta minimali laisvės atėmimo bausmė atitinka šios normos sankcijoje nustatytą bausmės dydį ir yra tinkamai individualizuota. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, nuteistosios E. M. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios E. M. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Artūras Ridikas
Audronė Kartanienė
