Baudžiamoji byla Nr. 2K-112-458/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39581-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 2.1.4.10.1; 2.1.4.11.5; 2.1.7.1; 2.1.7.4.1; 2.8.9.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
išteisintosios M. A. gynėjui advokatui Vilmantui Poškui,
nukentėjusiojo K. A. įgaliotai atstovei advokatei Jevgenijai Savčenko,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nuosprendis ir M. A. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir nukentėjusiojo įgaliotos atstovės advokatės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. A. buvo nuteista pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad ji, veikdama bendra tyčia, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, 2018 m. birželio mėnesį, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bausdama savo mažametį sūnų K. A. už neklausymą, mušdama, du kartus trenkdama jam per veidą, o nuo 2017 m. birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, ne mažiau kaip du kartus tempdama jam už ausies, sukėlė nukentėjusiajam K. A. fizinį skausmą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs M. A. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį – M. A. išteisino pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas G. Girgždis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai taikė BK 140 straipsnio 3 dalį.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingas ir prieštaringas išvadas dėl mažamečio K. A. parodymų neteisėto gavimo, t. y. BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimo, nes netinkamai aiškino ir taikė BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-976/2017">2K-265-976/2017</a>, teigia, kad nagrinėjamoje byloje mažamečio nukentėjusiojo apklausa buvo atlikta nepažeidžiant BPK reikalavimų. Mažametis nukentėjusysis apklausą vykdančios psichologės buvo supažindintas su liudijimo ypatumais, nustatytais BPK 82 straipsnio 2 dalyje, o nepilnamečiui atsisakius duoti parodymus, priešingai nei teigiama išteisinamajame nuosprendyje, buvo aiškinamasi, kokios to priežastys, tai patvirtina nukentėjusiojo apklausos protokolo turinys. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, išklausęs Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės, vaiko atstovo pagal įstatymą B. A. ir psichologės nuomones, įvertino vaiko brandą, jo pozicijos nepasakoti apie mamą susiformavimo aplinkybes (prašė močiutė ir mama nepasakoti) ir pagrįstai nutarė tęsti mažamečio nukentėjusiojo apklausą. Nukentėjusiojo įgalioto atstovo paskirto advokato A. Š. nedalyvavimas nukentėjusiojo apklausoje nedaro nukentėjusiojo apklausos neteisėtos ir nesuponuoja išvados, kad nebuvo tinkamai atstovaujamas mažametis nukentėjusysis, nes BPK nenustato privalomo nepilnamečio (mažamečio) atstovo dalyvavimo, atliekant jo apklausą. Pažymima, kad nukentėjusiojo įgaliotas atstovas advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ir pastabų dėl neteisėtos jo atstovaujamo asmens (mažamečio) apklausos neišsakė, sutiko su prokuroro išvada, jog M. A. kaltė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį įrodyta. Todėl bylos medžiaga patvirtina, kad mažamečio nukentėjusiojo atstovai ir vaiko teisių apsaugos atstovė gynė proceso metu atstovaujamo asmens teisėtus interesus, įtvirtintus tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, tiek ir kituose įstatymuose.
3.3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI1LTY4OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-225-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-225-689/2018">2K-225-689/2018</a> nagrinėjamoje byloje neturi precedento galios, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ja rėmėsi ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie kokį nors konfliktą ar nesutarimą tarp mažamečio nukentėjusiojo tėvų M. A. ir B. A., todėl mažamečio tėvo dalyvavimas sūnaus apklausoje, kaip atstovo pagal įstatymą, buvo galimas ir neprieštaravo BPK reikalavimams. Apie planuojamos atlikti mažamečio apklausos vietą ir laiką buvo pranešta įtariamajai, todėl nebuvo pažeistos ir BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatos. Be to, apeliacinės instancijos teismas, kilus abejonių dėl nukentėjusiojo apklausos teisėtumo, turėjo pareigą atlikti įrodymų tyrimą, pripažinti apeliacinės instancijos teisme abiejų nukentėjusiųjų atstovų dalyvavimą būtinu ir išsiaiškinti, kokie buvo nepilnamečio nukentėjusiojo interesai tiriamoje byloje ir kokia pozicija šioje situacijoje – parodymų davimas ar atsisakymas juos duoti – labiausiai atitiko nepilnamečio interesus, tačiau šios pareigos apeliacinės instancijos teismas neįvykdė.
3.4. Nepagrįsta ir nemotyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada, kad buvo pažeistos BPK 53 straipsnio 3 dalies nuostatos. Nagrinėjamoje byloje prašymo, susijusio su nukentėjusiojo mažamečio atstovavimu, M. A. nebuvo pateikusi, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui nebuvo pagrindo priimti nutarimą atsisakyti leisti M. A. dalyvauti procese kaip nepilnamečio nukentėjusiojo atstovei.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje formaliai aprašė BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ypatumus, paminėjo teismų praktiką, tačiau nesigilino į konkrečias bylos aplinkybes ir dėl jų nepasisakė. Nagrinėjamoje byloje mažametis vaikas ((duomenys neskelbtini) metų amžiaus) nukentėjo nuo suaugusio asmens – motinos fizinio smurto, mažamečiui buvo suduota ranka per veidą, tai yra į gyvybiškai pavojingą vietą. Toks pasirinktas suaugusio asmens, kuriuo mažametis turėtų pasitikėti, elgesys neatitinka pasirinktų tėvų auklėjimo priemonių proporcingumo, be to, remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad toks neproporcingas auklėjimas šeimoje buvo nevienkartinis. Byloje nustatyta, kad po suaugusiojo smurtinių veiksmų (sudavimo per veidą) mažametis pradėjo verkti, toks fizinio skausmo išraiškos būdas (verkimas), įvertinus visus byloje surinktus duomenis bei formuojamą teismų praktiką (aptartą ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje), leidžia M. A. veiksmus pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.
3.6. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. A. veiksmai nebuvo tęstinio pobūdžio ir jų nesiejo bendra tyčia. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs tik vieną aplinkybę – ilgą laiko tarpą (ne mažiau kaip 12 mėnesių) tarp atskirų inkriminuojamos nusikalstamos veikos epizodų (sudavimo per veidą bei tempimo už ausies) ir neatsižvelgęs į M. A. atliktus veiksmus (fizinis skausmas sukeltas ranka), sukeltus padarinius (sukeltas fizinis skausmas tam pačiam asmeniui), veikos padarymo vietą (tame pačiame bute), to paties tikslo siekimą (siekimą koreguoti savo vaiko elgesį, auklėti sūnų), nevienkartinį neproporcingo auklėjimo šeimoje taikymą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo G. Girgždžio kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 4 dalies ir 82 straipsnio 2 dalies pažeidimų
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingas ir prieštaringas išvadas dėl mažamečio nukentėjusiojo K. A. parodymų gavimo teisėtumo ir nepagrįstai konstatavo BPK 20 straipsnio 4 dalies ir 82 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą. Tokie kasatoriaus argumentai pagrįsti.
6. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiuoju pripažintas mažametis vaikas K. A. baudžiamajame procese buvo apklaustas apie savo šeimos narį – motiną M. A., kuriai buvo pareikštas įtarimas dėl fizinio skausmo jam sukėlimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Mažametis nukentėjusysis K. A. buvo apklaustas vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs mažamečio nukentėjusiojo parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, padarė išvadą, kad aplinkybių, dėl kurių nebūtų galima tikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais, nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, konstatuodamas, kad nukentėjusiojo parodymai buvo gauti neteisėtu būdu, t. y. pažeidžiant BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl negali būti pripažinti įrodymu BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme. Šiame kontekste nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI1LTY4OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-225-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-225-689/2018">2K-225-689/2018</a>. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja bylos medžiagai ir nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokolo turiniui, todėl yra nepagrįsta.
7. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais.
8. Nepilnamečių liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos tvarka reglamentuota BPK 186 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnametį liudytoją ar nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas šio kodekso 184 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas, arba šio kodekso 184 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais. BPK 186 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nurodoma, kad į mažamečio liudytojo ar mažamečio nukentėjusiojo apklausą visuomet privalo būti kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą, taip pat valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris iš kitos patalpos stebi, ar apklausos metu nepažeidžiamos nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo teisės. Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas gali užduoti apklausiamam asmeniui klausimų ir reikšti prašymus dėl apklausos. Nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas tik įvertinus, ar jis nedarys poveikio nepilnamečiui. BPK 184 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje privalo dalyvauti prokuroras, o 4 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Tačiau laisvėje esančio įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas į liudytojo apklausą netrukdo atlikti apklausos (BPK 184 straipsnio 5 dalis).
9. Iš nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokolo turinio matyti, kad mažamečio nukentėjusiojo K. A. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją vyko prokuroro prašymu. Mažamečio nukentėjusiojo apklausoje dalyvavo visi baudžiamojo proceso įstatymu tokioje apklausoje įpareigoti dalyvauti asmenys, t. y. prokurorė, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė ir psichologė. Mažamečio nukentėjusiojo apklausoje dalyvavo ir mažamečio nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą (tėvas) B. A. (1 t., b. l. 80–81). Apie mažamečio nukentėjusiojo apklausą įstatymo nustatyta tvarka buvo pranešta įtariamajai M. A., nurodant, kad ji kaip įtariamoji turi teisę dalyvauti apklausoje (1 t., b. l. 76), bei mažamečio nukentėjusiojo įgaliotam atstovui advokatui A. Š. (1 t., b. l. 74), pastarieji į nepilnamečio apklausą neatvyko, tačiau tai nebuvo kliūtis atlikti apklausą. Taigi mažamečio nukentėjusiojo apklausa buvo vykdoma pagal BPK 186 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
10. BPK
11. Priešingai nei nurodoma skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokolo turinys patvirtina, kad mažamečiam nukentėjusiajam buvo išaiškinta BPK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Mažamečiam nukentėjusiajam pareiškus, kad jis nešnekės apie mamą, nes močiutė sakė, kad nepasakotų apie mamą, buvo aiškinamasi, kokie yra nukentėjusiojo interesai tiriamojoje byloje, ar parodymų davimas ar atsisakymas juos duoti labiausiai atitiktų nepilnamečio interesus. Mažamečio nukentėjusiojo apklausos metu dalyvavę ir jo interesams atstovavę asmenys, atsižvelgę į nukentėjusiojo amžių ((duomenys neskelbtini) metai), sprendė, kad tokio amžiaus nukentėjusysis dar nesuvokia BPK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės turinio ir prasmės, todėl neprieštaravo, kad nukentėjusiojo apklausa būtų tęsiama. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, išklausęs nukentėjusiojo interesams atstovaujančių asmenų nuomonės, nutarė vykdyti mažamečio nukentėjusiojo apklausą. Nepilnamečio apklausos protokolas pasirašytas visų apklausoje dalyvavusių asmenų ir jame jokių pastabų dėl protokolo turinio ir (ar) dėl nukentėjusiojo teisių pažeidimo nenurodyta (1 t., b. l. 80–81). Mažamečio nukentėjusiojo parodymai perskaitant buvo ištirti teisiamajame posėdyje, dalyvaujant kaltinamajai, jos gynėjui ir mažamečio nukentėjusiojo įgaliotam atstovui advokatui A. Š., proceso dalyviai jokių pastabų (pretenzijų) dėl atliktos apklausos teisėtumo nereiškė.
12. Apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI1LTY4OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-225-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-225-689/2018">2K-225-689/2018</a>, remiantis kuria teismas konstatavo BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimą, nustatytos faktinės aplinkybės nėra iš esmės panašios (analogiškos) aplinkybėms nagrinėjamoje byloje (anoje byloje apklausiant nukentėjusiuosius nebuvo užtikrinta jų teisė, nustatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje), todėl ši nutartis nagrinėjamai bylai neturi precedento galios. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
13. Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad mažamečio nukentėjusiojo K. A. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta laikantis BPK 186 straipsnyje išdėstytų reikalavimų ir nepažeidžiant BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatų. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir mažamečio nukentėjusiojo K. A. parodymus vertino kaip gautus neteisėtu būdu.
Dėl BPK 53 straipsnio 3 dalies pažeidimo
14. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo BPK 53 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą dėl ikiteisminio tyrimo metu nepriimto nutarimo atsisakyti leisti mažamečio nukentėjusiojo motinai dalyvauti procese kaip jo atstovei pagal įstatymą. Toks kasatoriaus argumentas taip pat pagrįstas.
15. BPK 53 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo arba nukentėjusiojo atstovai pagal įstatymą gali dalyvauti procese ir ginti savo atstovaujamų proceso dalyvių interesus, jeigu šie yra nepilnamečiai arba nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais, išskyrus atvejus, kai tai prieštarautų nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams. Nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovai pagal įstatymą, be kita ko, gali būti tėvai (BPK 53 straipsnio 2 dalis). BPK 53 straipsnio 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. įstatymo redakcija) nustatyta atstovų pagal įstatymą paskyrimo tvarka, be kita ko, nurodant, kad atstovui pagal įstatymą, pateikusiam rašytinį ar žodinį prašymą, leidžiama dalyvauti procese, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras priima dėl to nutarimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu gali būti atsisakyta leisti atstovui pagal įstatymą dalyvauti procese kaip atstovui, jeigu tai prieštarautų nepilnamečio interesams.
16. Iš bylos medžiagos matyti, kad mažamečio nukentėjusiojo K. A. motina buvo įtariama ir kaltinama dėl fizinio skausmo jam sukėlimo, todėl ji negalėjo būti atstovė pagal įstatymą ir atstovauti nukentėjusiojo interesams baudžiamajame procese, nes toks atstovavimas prieštarautų nepilnamečio interesams. Be to, kaip teisingai kasaciniame skunde nurodo prokuroras, mažamečio nukentėjusiojo K. A. motina M. A. prašymo atstovauti nukentėjusiajam neteikė, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva priimti nutarimą neleisti M. A. kaip atstovei pagal įstatymą dalyvauti procese.
17. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėja, vadovaudamasi BPK 53, 54 straipsniais, priėmė 2018 m. rugsėjo 3 d. nutarimą leisti nukentėjusiojo tėvui B. A., pateikusiam prašymą, dalyvauti procese kaip mažamečio nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymą (1 t., b. l. 42–43). Šiame kontekste pažymėtina, kad nors mažamečio K. A. tėvai (duomenys neskelbtini), tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad tarp mažamečio nukentėjusiojo tėvų būtų tokio pobūdžio nesutarimų, dėl kurių nukentėjusiojo tėvas negalėtų tinkamai atstovauti savo mažamečio vaiko interesams procese arba siektų sąmoningai pakenkti jo vaiko motinos, kuriai pareikšti įtarimai, interesams.
18. Taigi pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu BPK 53 straipsnio 3 dalies nuostatos, paskiriant mažamečio nukentėjusiojo K. A. atstovu pagal įstatymą jo tėvą ir nepriimant nutarimo atsisakyti leisti dalyvauti procese kaip mažamečio nukentėjusiojo atstovei jo motinai (tuo metu įtariamajai), pažeistos nebuvo.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir BK 140 straipsnio 3 dalies taikymo
19. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir išteisinęs M. A. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
20. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017 ir kt.).
22. BK 140
23. Nagrinėjamoje byloje M. A. kaltinta tuo, kad mušdama (trenkdama per veidą) ir kitaip smurtaudama (tempdama už ausies) sukėlė savo mažamečiam sūnui K. A. fizinį skausmą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję bylą, priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. A. veika atitinka nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymius, ir pripažino ją kalta. Apeliacinės instancijos teismas M. A. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
24. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties M. A. veiksmuose buvimo, visas esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas sprendimą išteisinti M. A. motyvavo tik kai kuriais įrodymais, vertindamas juos selektyviai, t. y. savo išvadas grindė ne įrodymų visumos vertinimu, kaip to reikalauja BPK normos, ir tai sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
25. Šioje byloje skirtingus teismų sprendimus pirmiausia lėmė tai, kad teismai skirtingai vertino mažamečio nukentėjusiojo parodymų gavimo teisėtumą, liudytojos J. Z. parodymų patikimumą ir padarė priešingas išvadas dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui K. A. fakto nustatymo. Šiame kontekste pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017 ir kt.)
26. Spręsdamas dėl fizinio skausmo sukėlimo pirmosios instancijos teismas vertino kaltinamosios M. A. (parodė, kad,,brūkštelėjo“ sūnui per veidą už pasakytą keiksmažodį ir vaikas po to apsiverkė; neneigė, kad galėjo būti atvejis, kad ji sūnui patempė už ausies); mažamečio nukentėjusiojo K. A. (parodė, kad mama mušė per veidą, tempė už ausies, jam skaudėjo, jis verkė ir skundėsi (duomenys neskelbtini)), liudytojos J. Z. (ikiteisminio tyrimo metu ne kartą parodė mačiusi, kaip (duomenys neskelbtini) M. A. sudavė (duomenys neskelbtini) per skruostą, bei viso proceso metu tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) bardavo (duomenys neskelbtini), o ji jį gindavo, matė verkiantį (duomenys neskelbtini)); liudytojos K. Š. (patvirtino, kad jos (duomenys neskelbtini) J. Z. yra sakiusi, kad M. A. sūnui sudavė per veidą) parodymus, specialistės (psichologės) V. Š., kuri padėjo ikiteisminio tyrimo metu apklausti nukentėjusįjį, paaiškinimus apie nukentėjusiojo brandą ir psichologinę būseną, gebėjimą atsiminti ir atpasakoti su juo vykusius įvykius, liudytojos J. Z. 2018 m. rugpjūčio 14 d. rašytinį paaiškinimą Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui bei kitą rašytinę bylos medžiagą ir pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad M. A., ranka suduodama per veidą ir temdama už ausies, sukėlė mažamečiui K. A. fizinį skausmą, kad dėl fizinio sąlyčio jam skaudėjo, šis pojūtis buvo aiškiai išreikštas, tokius nukentėjusiojo pojūčius (skausmą) suprato aplinkiniai. M. A., būdama suaugusi ir pakaltinama, negalėjo nesuvokti, jog, tempdama sūnui už ausies ir suduodama į veidą, taip sukels atitinkamas pasekmes – nukentėjusysis patirs fizinį skausmą.
27. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nenustatyta, jog M. A. veiksmais mažamečiui K. A. buvo sukeltas fizinis skausmas, įrodymus vertino selektyviai. Šis teismas vertino tik M. A. palankių jos parodymų dalį, kad fizinis kontaktas su vaiko veidu buvo minimalus ir švelnus „brūkštelėjimas“ ranka per veidą, kuris negalėjo vaikui sukelti fizinio skausmo, nors neneigė, kad po šio veiksmo sūnus ėmė verkti; be teisinio pagrindo mažamečio nukentėjusiojo K. A. parodymus pripažino gautais neteisėtu būdu ir nevertino jo parodymų patikimumo kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, netinkamai vertino liudytojos J. Z. parodymus, sureikšmindamas ir akcentuodamas tik jos parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, kur ji atsisakė komentuoti savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie (duomenys neskelbtini) M. A. smurtinius veiksmus prieš (duomenys neskelbtini) K. A., nevertindamas šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotų vienodų ir nuoseklių parodymų apie (duomenys neskelbtini) M. A. smurtinius veiksmus prieš (duomenys neskelbtini) K. A. kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, bei atskirai nuo kitų įrodymų vertino liudytojo M. R. parodymus kaip pernelyg abstrakčius ir neinformatyvius, todėl padarė nepagrįstą, byloje surinktų įrodymų visumai prieštaraujančią išvadą, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad mažamečiam vaikui jo motinos veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas.
28. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ir netinkamai teisiškai įvertino M. A. veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, šie pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Sigita Jokimaitė
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Arvydas Daugėla
