Baudžiamoji byla Nr. 2K-166/2006
Procesinio sprendimo kategorija
2.2.5.1; 2.2.5.4; 2.1.6.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,
sekretoriaujant R. Bučiuvienei,
dalyvaujant prokurorui A. Meškai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartis, kuria nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimą,
n u s t a t ė :
R. Š. nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 23 d. apie 15.30 val. viešoje vietoje – Panevėžio r., Upytės k., Šermukšnių–Upytės g. sankryžoje – tyčia įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, metaliniu strypu išdaužė A. T. priklausančio automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) dešinės pusės šoninį stiklą; toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu asmeniu Panevėžio r., Upytės k., Šermukšnių g., nenustatytam asmeniui nenustatytu daiktu sudavus vieną smūgį A. T. į dešiniąją galvos pusę, kėsinosi metaliniu strypu suduoti smūgį Ž. Š. į galvą, tačiau šiam užsidengus kėde, sudavė smūgį per kėdę ir ją sulaužė; po to metaliniu strypu išdaužė A. T. priklausančio to paties automobilio kairės pusės priekinį ir galinį žibintus, kairės pusės durelių stiklą, kairės pusės šoninį stiklą, sulankstė bagažinės dangtį ir išdaužė bagažinės dangčio stiklą, taip viešoje vietoje įvykdytais įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto, nežymiai sutrikdžiusio nukentėjusiojo A. T. sveikatą, naudojimu, kėsinimusi panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Ž. Š. bei tyčiniu svetimo turto sunaikinimu, padarant A. T. 780 Lt turtinę žalą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – taip pažeidė viešąją tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartį, bylą prieš jį nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai turi būti panaikinti dėl iš esmės pažeisto baudžiamojo proceso įstatymo, nes dėl neišsamaus bylos ištyrimo ir netinkamo įrodymų įvertinimo buvo priimtas neteisėtas nuosprendis ir nutartis, taip pat suvaržytos jo procesinės teisės. Teismai neįvertino liudytojų S. Š. ir A. T. parodymų, nesugretino jų su visuma kitų įrodymų, bylojančių, kad jis nepadarė nusikaltimo. Liudytojas T. S. parodė, kad jis niekada nevažinėjo tokiu automobiliu, kurį vairavo nukentėjusiuosius užpuolusieji asmenys. Kasatorius pažymi, kad liudytoja A. O., pardavusi automobilį, kuriuo atvažiavo nukentėjusiųjų užpuolikai, teigė galinti atpažinti automobilį pirkusį asmenį, tačiau jis jai nebuvo parodytas atpažinti. Ši liudytoja patvirtintų tai, kad jis automobilio iš jos nepirko, be to nebuvo patikrinta, ar jis kada nors turėjo tokius drabužius, kuriais vilkėjo užpuolikas, ar bent panašius. Šios aplinkybės, pasak kasatoriaus, rodo, kad tyrimas ir bylos nagrinėjimas buvo neišsamus.
Kasatorius nurodo, kad nukentėjusiųjų parodymus teismai įvertino, pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes jų parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Kasatorius teigia, kad nukentėjusiojo A. T. 2004 m. gegužės 3 d. apklausos protokolo prierašu teismai negalėjo remtis kaip jo kaltės įrodymu, nes prierašas su akivaizdžiais trynimais, taisymais, kurie neaptarti, po šiuo prierašu nėra jį parašiusio tyrėjo parašo. Kasatoriui kyla abejonės, ar šis prierašas nepadarytas po to, kai nukentėjusiajam buvo pateikta jo nuotrauka atpažinimui, nes prieš tai protokole yra nukentėjusiojo konkrečiai nurodyta, kad jis užpuoliko visiškai neįsidėmėjo, todėl neatpažintų. Esant tokioms aplinkybėms procesinis veiksmas – jo kaip asmens, padariusio nusikaltimą, atpažinimas – yra niekinis.
Kasatorius teigia, kad nukentėjusysis buvo suinteresuotas jį apkalbėti, nes siekė jam padarytos turtinės žalos atlyginimo ir šį atlyginimą gavo, nes civilinis ieškinys buvo visiškai patenkintas, nors jokių ieškinio įrodymų nukentėjusysis nepateikė.
Nuteistojo R. Š. kasacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo R. Š. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl BPK 179 straipsnio, 194 straipsnio 1 ir2 dalies reikalavimų laikymosi
Nuteistasis R. Š. kasaciniame skunde ginčija abiejų instancijų teismų išvadų pagrįstumą dėl dalyvavimo padarant viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnio 1 dalis), nepagrįstai teigdamas, kad apkaltinamasis nuosprendis grįstas nukentėjusiojo A. T. apklausos ir asmens parodymo atpažinti protokolų duomenimis, kurie neva gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.
Priešingai nei teigia kasatorius, A. T. savo pareiškime tuoj pat po įvykio 2004 m. balandžio 24 d., nurodė, kad įsidėmėjo automobilio, su kuriuo atvažiavo nepažįstamas vaikinas, modelį ir valstybinį numerį („VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini)) ir paaiškino, kad vaikiną, padariusį nusikaltimą, galėtų atpažinti. Po to, jau papildomos apklausos metu 2004 m. gegužės 3 d., A. T. apibūdino „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) vairuotojo išvaizdą, nurodydamas, kad asmuo buvo apie 180 cm ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, nelabai trumpai kirptais, vidutinio tamsumo plaukais, ar galėtų atpažinti šį vaikiną nebuvo visiškai tikras, nes jį matė labai trumpai. Nukentėjusysis, perskaitęs apklausos protokolą, pasirašė, o vėliau savo ranka padarė prierašą, kad pamatęs šį vairuotoją, atpažintų iš veido bruožų – veidas pailgas, nosis tiesi, lūpos storos, ir jį patvirtino savo parašu. Pažymėtina, kad ne tik A. T. nurodė, kad gali atpažinti nusikaltimą padariusį asmenį, bet ir su juo kartu važiavęs Ž. Š. Jis 2004 m. gegužės 3 d. apklausos protokole taip pat apibūdino juos užpuolusio vaikino išvaizdą (19–20 metų amžiaus, apie 175 cm ūgio, smulkaus kūno sudėjimo).
Pagal BPK 179 straipsnio (tyrimo veiksmų eiga ir rezultatų fiksavimas) 3 dalį nurodyta, kad apklausos protokolą turi pasirašyti protokolą surašęs asmuo ir visi kiti asmenys, dalyvavę atliekant tyrimo veiksmą. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad protokole daromi pakeitimai, pataisymai ir papildymai turi būti aptariami. Kadangi nukentėjusiojo A. T. apklausos protokole prierašas padarytas nukentėjusiojo ranka, paties pasirašytas ir iš esmės neprieštarauja apklausos protokolo turiniui, be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje šio apklausos protokolo turinys buvo garsiai perskaitytas nukentėjusiajam ir šis savo parodymų teisingumą dar kartą patvirtino, spręstina, kad šiame protokole esantys duomenys BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme yra įrodymai, kuriais teismas galėjo vadovautis, grįsdamas R. Š. kaltę.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad baudžiamojo proceso įstatymas draudžia liudytojams ar nukentėjusiesiems prieš asmens parodymą atpažinti pateikti asmenų fotonuotraukas atpažinimui. Siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali, vadovaudamiesi BPK 194 straipsnio 1 dalimi, liudytojui ar nukentėjusiajam parodyti ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktą asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartoteką. BPK 194 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų pradžioje atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį.
Kadangi nukentėjusieji A. T. ir Ž. Š. 2004 m. balandžio 24 d. ir 2004 m. gegužės 3 d. buvo apklausti apie aplinkybes, kuriomis jie matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, nurodė ypatybes, pagal kurias jie gali atpažinti tą asmenį, jiems (A. T. 2004 m. gegužės 14 d., o Ž. Š. 2004 m. gegužės 18 d.) buvo parodyta vaizdajuostė su asmenų fotonuotraukomis, kurią peržiūrėję abu nukentėjusieji atpažino R. Š. fotonuotraukoje Nr. 1739.
Asmens parodymo atpažinti procesinis veiksmas buvo atliktas 2005 m. sausio 13 d., kurio metu nukentėjusysis A. T. atpažino R. Š. kaip asmenį, sudaužiusį jam priklausantį automobilį, Ž. Š. taip pat atpažino R. Š., nurodydamas, kad šis asmuo strypu sudaužė A. T. priklausantį automobilį ir trenkė į kėdę, kurią laikė rankose, norėdamas apsiginti. Esant tokiems duomenims kasacinis teismas sprendžia, kad abiejų instancijų teismams nebuvo pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo metu atliktų su nukentėjusiuoju A. T. procesinių veiksmų (apklausų, asmens parodymo atpažinti ir kt.) teisėtumu ir turinio teisingumu.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatoriaus argumentas dėl neišsamaus bylos ištyrimo ir ne visų įrodymų įvertinimo (neva liudytojų S. Š. ir A. T. parodymai vertinti atsietai nuo visų kitų įrodymų), taip pat nepagrįstas.
Priešingai nei teigia kasatorius, teismas nuodugniai ištyrė nukentėjusiųjų A. T. ir Ž. Š., kasatoriaus, taip pat S. Š. ir A. T. parodymus, duotus tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, bei tinkamai juos įvertino. Taip pat teismas ištyrė byloje esančius įvykio vietos apžiūros protokolo, specialisto išvados dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, asmens parodymo atpažinti ir akistatų protokolų duomenis. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. Š. 2004 m. gegužės 23 d. apie 15.30 val., Panevėžio r., Upytės k., nukentėjusiesiems praleidus pėsčiuosius, einančius per gatvę, išlipo iš automobilio ir įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį, metaliniu strypu išdaužė A. T. automobilio dešinės pusės šoninį stiklą; 15.40 val. tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nenustatytam asmeniui naudojant smurtą prieš A. T., jis kėsinosi panaudoti fizinį smurtą prieš Ž. Š., tačiau šiam užsidengus galvą, sudavė smūgį per kėdę ir ją sulaužė; po to tuo pačiu metaliniu strypu išdaužė to paties automobilio kairės pusės žibintą, galinį žibintą, kairės pusės durelių stiklą, kairės pusės šoninį stiklą, sulankstė bagažinės dangtį ir išdaužė bagažinės dangčio stiklą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti duomenys – įrodymai, patvirtinantys pareikštą kaltinimą, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuosprendyje šie duomenys įvertinti, motyvuotai pasisakyta dėl kiekvieno atskirai ir lyginant juos tarpusavyje. Teismas pasisakė, kad nukentėjusiųjų parodymai nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios, kuriuos, priešingai nei teigia nuteistasis, iš dalies patvirtina S. Š. ir A. T. parodymai. Šių duomenų pagrindu paneigta R. Š. versija, kad jis padarant nusikaltimą nedalyvavo.
Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinį skundą patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bylos aplinkybių pagrįstumą ir nutartyje išdėstė motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. Š. kaltės padarius jam inkriminuojamą veiką yra teisingos.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto skunde pateiktus argumentus pagal byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų kontekstą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taigi nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Klaidingas kasatoriaus teiginys, kad nuosprendžio pagrįstumui turėjo įtakos ir tai, kad nebuvo aiškintasi, kam A. O. pardavė automobilį ir neatsižvelgta į liudytojo T. S. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo aiškinamasi, kam priklausė automobilis „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir kas juo naudojosi. Bylos duomenimis, automobilis priklausė A. O., kurį ji pardavė 2003 m. lapkričio mėn., tačiau neįregistravo. Pagal Panevėžio m. vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos eismo priežiūros skyriaus pažymą šį automobilį laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio 20 d. iki 2004 m. gegužės 5 d. yra vairavę devyni asmenys: U. P., T. S. M. Ž., M. M., A. Š., G. M., G. O. V. Ž., J. V. Visų šių asmenų nuotraukos buvo pateiktos 2005 m. sausio 5 d. nukentėjusiajam A. T. atpažinimui, tačiau nukentėjusysis jų neatpažino. Šios nustatytos aplinkybės nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl nuteistojo R. Š. kaltės. Taip pat nepaneigia jo dalyvavimo padarant nusikaltimą ir T. S. parodymai apie tai, kad jis nėra matęs R. Š. važinėjančio automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), nes pagal paties liudytojo parodymus, jis įvykio metu Lietuvoje nebuvo. Kasatoriaus aiškinimas, kad dėl šių priežasčių buvo suvaržytos jo procesinės teisės, paneigti teismo posėdžio protokolo duomenimis, iš kurių matyti, kad nagrinėjant bylą teisme nei R. Š., nei jo gynėjas apklausti T. S. ir A. O. neprašė.
Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius teisiamojo kaltę, ar apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, kuriuo buvo ginčijama teismo išvadų pagrįstumas, būtų pažeidę baudžiamojo proceso įstatymus, todėl neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų.
Kasatoriaus teiginys, kad nukentėjusysis A. T. buvo suinteresuotas jį apkalbėti, nes siekė jam padarytos turtinės žalos atlyginimo, pakartotas iš apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šį skundo argumentą nurodė, kad prieš įvykį nuteistasis ir nukentėjusieji pažįstami nebuvo, nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog nukentėjusieji R. Š. apkalbėjo. Tokių aplinkybių nenustatė ir kasacinis teismas.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Valerijus Čiučiulka
Lidija Liucija Žilienė
