V. B. pagal BK 180 str., 260 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-176/2006

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.5.; 2.1.6.2.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Onos Aldonos Budienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant M. Čiučiulkai,

dalyvaujant prokurorui D. Čaplikui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteistas laisvės atėmimu pagal:

BK 178 straipsnio 1 dalį už N. Š. turto vagystę – devyniems mėnesiams;

BK 180 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams trims mėnesiams;

BK 178 straipsnio 1 dalį už K. S. turto vagystę – dešimčiai mėnesių;

BK 260 straipsnio 1 dalį už psichotropinės medžiagos MDMA įgijimą, laikymą ir pardavimą 2004 m. balandžio 16 d. – dvejiems metams trims mėnesiams;

BK 260 straipsnio 1 dalį už psichotropinės medžiagos MDMA įgijimą, laikymą ir pardavimą 2004 m. balandžio 29 d. – dvejiems metams keturiems mėnesiams;

BK 260 straipsnio 1 dalį už psichotropinės medžiagos MDMA įgijimą, laikymą ir pardavimą 2004 m. birželio 8 d. – trejiems metams;

BK 260 straipsnio 2 dalį už psichotropinės medžiagos MDMA įgijimą, gabenimą ir pardavimą 2004 m. liepos 23 d. – aštuoneriems metams vienam mėnesiui;

BK 260 straipsnio 2 dalį už psichotropinių medžiagų įgijimą, gabenimą ir pardavimą 2004 m. rugpjūčio 26 d. – aštuoneriems metams dviem mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 1040 Lt, kurie buvo paimti iš V. B., konfiskuoti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo V. B. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir K. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimą,

n u s t a t ė :

V. B. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2003 m. vasario 28 d. apie 17.00 val. Jonavoje, veikdamas bendrininkų grupe su A. P. ir G. B., turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, vienam iš bendrininkų paėmus A. B. už kaklo ir taip atėmus galimybę priešintis, pagrobė D. B. 400 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Siemens C-45“ ir jame buvusią 35 Lt vertės Tele–2 SIM kortelę, kuriuos tuo metu turėjo jos nepilnametis sūnus A. B., taip nukentėjusiajai D. B. padarė 435 Lt žalą.

Taip pat V. B. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su K. B., pastarajam 2004 m. liepos 23 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turint tikslą parduoti, neteisėtai įgijus didelį kiekį – 24,609 g psichotropinės medžiagos MDMA, kartu šią medžiagą gabeno R. B. automobiliu „VW Golf“,,duomenys neskelbtini“, kurį vairavo V. B., turint tikslą parduoti ar kitaip platinti ir 2004 m. liepos 23 d. apie 14.30 val. šią psichotropinę medžiagą prie degalinės „Neste Lietuva“, esančios Kaune, už 940 Lt neteisėtai pardavė A. S.

Taip pat V. B. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su K. B., pastarajam 2004 m. rugpjūčio 26 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turint tikslą parduoti, neteisėtai įgijus didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 21,610 g MDMA ir 13,607 g metamfetamino, kartu su K. B. šią medžiagą gabeno R. B. automobiliu „VW Golf“,,duomenys neskelbtini“, kurį vairavo V. B., turint tikslą parduoti ar kitaip platinti ir 2004 m. rugpjūčio 26 d., apie 15.20 val. 17,978 g psichotropinės medžiagos MDMA ir 13,607 g metamfetamino, prie prekybos centro „Hyper Maxima“, esančio Kaune, V. B. ir K. B. už 2250 Lt neteisėtai pardavė įslaptintam liudytojui Nr. 3, t. y. realizavo šias psichotropines medžiagas, o 3,632 g psichotropinės medžiagos MDMA, turėdami tikslą parduoti, laikė automobilyje „VW Golf“ iki 2004 m. rugpjūčio 26 d. 15.30 val., kai juos sulaikius, įvykio vietos apžiūros metu ši medžiaga buvo rasta ir paimta.

Be to, V. B. nuteistas už dvi vagystes pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kurias įvykdė Jonavoje, bendrininkų grupe su G. B., t. y. 2003 m. vasario 27 d. ir kovo 4 d. iš nepilnamečių vaikų J. Š. ir G. S. pagrobė jų tėvų mobiliuosius telefonus. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tris veikas, įvykdytas Kaune, t. y. už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku, iš nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą parduoti, įgijo, laikė ir realizavo įslaptintam liudytojui Nr. 1 psichotropinę medžiagą MDMA: 2004 m. balandžio 16 d. – 0,188 g už 26 Lt, 2004 m. balandžio 29 d. – 0,198 g už 26 Lt, 2004 m. birželio 8 d. – 2,106 g už 140 Lt. Šios nuosprendžiu nustatytos penkių nusikaltimų padarymo aplinkybės kasaciniu skundu neginčijamos.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. B. gynėjas prašo panaikinti teismų sprendimų dalis dėl V. B. pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir bylą dėl šių dalių nutraukti, o veiką, kvalifikuotą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai sumažinti paskirtą bausmę.

Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai A. B. telefono užvaldymą kvalifikavo kaip plėšimą, nes nenustatytas išankstinis ar staigus bendrininkų susitarimas atimti galimybę nukentėjusiajam priešintis. Iš bylos duomenų matyti, kad bendrininkavimo apimtis pasireiškė susitarimu ką nors apgauti ir atimti telefoną, taigi dėl vieno iš vykdytojų eksceso V. B. negalėjo būti inkriminuotas plėšimas. Be to, nenustatyta, kas konkrečiai atliko vykdytojo ekscesą, t. y. kas paėmė A. B. už kaklo, tačiau teismas laikė, kad būtent V. B. tai padarė, nors tokios išvados nepagrindė įrodymais. Kasatoriaus nuomone, A. B. parodymai vertintini kritiškai, nes jie nėra vienodi, be to, apklausiamas teisme A. B. neteikė savo žodžiams jokios reikšmės, todėl galėjo nuteistuosius ir apkalbėti, nes apie rankos ant kaklo uždėjimą jis patvirtino tik pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. A. B. motina teisme parodė, kad sūnus jai pasakojo, kad jis su vaikinais susistumdė. Be to, kasatoriaus nuomone, jeigu kažkas ir paėmė A. B. ranka už kaklo, tai galimybė priešintis atimta nebuvo, nes A. B. turėjo laisvas rankas ir kojas, todėl turėjo realią galimybę gintis.

Taip pat kasatorius nurodo, kad V. B. kaltė dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir pardavimo 2004 m. liepos 23 d. ir rugpjūčio 26 d. bendrininkų grupe su K. B. pagrįsta prielaidomis, liudytojų nuomonėmis, o ne konkrečiais įrodymais. Teismas nenurodė, kokiais konkrečiais aktyviais veiksmais pasireiškė V. B. bendrininkavimas su K. B. gabenant ir parduodant psichotropines medžiagas. Kasatorius nurodo, kad V. B. prekiavo psichotropinėmis medžiagomis, prisipažino padaręs nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 1 dalyje, žinojo jų kainas, tačiau bendro pobūdžio kalbos apie kainas neįrodo bendrininkavimo konkrečioje veikoje, tuo labiau, kad V. B. neprašė liudytojo mokėti už narkotines medžiagas, pinigų neėmė, narkotikų neperdavė. Todėl kasatorius mano, kad V. B. kaltu dėl šių veikų pripažintas vien todėl, kad jis apskritai prekiavo narkotikais, o ne todėl, kad būtų įrodymai, jog jis bendrininkavo K. B. veikoje. Taip teismas pažeidė teisingumo vykdymo ir nekaltumo prezumpcijos principus.

Kasatorius nurodo, kad byloje nesurinkta V. B. kaltės įrodymų dėl 2004 m. rugpjūčio 26 d. veikos. K. B. parodė, kad V. B. apie paslėptas automobilyje ir gabenamas psichotropines medžiagas nieko nežinojo, kad rastos tabletės priklausė jam. Kasatorius mano, kad iš liudytojų Nr. 3 ir K. O. parodymų taip pat negalima padaryti išvados dėl V. B. kaltės bendrininkavus šioje veikoje. Be to, teismas negalėjo remtis įslaptintų liudytojų Nr. 1 ir Nr. 3 parodymais, nes prieš apklausą teisme jie nebuvo prisaikdinti (BPK 277 straipsnis). Taip pat nenurodyta, kuri būtent stenograma įrodo V. B. kaltę bendrininkavus. Kadangi K. B. buvo sulaikytas liudytojo Nr. 3 automobilyje su sumokėtais pinigais, todėl nepagrįstai ir neteisėtai iš V. B. konfiskuoti sulaikymo metu jo automobilyje rasti 1040 Lt, nes neįrodyta, kad jie gauti už narkotines medžiagas. Sprendimą konfiskuoti pinigus teismas turėjo pagrįsti įrodymais, iš kurių būtų matyti, kad pinigai gauti iš konkrečių nusikalstamų veikų, o ne prielaidomis apie prekybos intensyvumą, nenurodant intensyvumo dažnumo, nusikalstamų veikų padarymo laiko ir vietų.

V. B. kaltė bendrininkavus su K. B. 2004 m. liepos 23 d. taip pat pagrįsta tik faktu, kad jie atvažiavo kartu bei liudytojo A. S. nuomone. Tačiau liudytojas A. S. nenurodo, iš kokių konkrečių K. B. ar V. B. žodžių jis padarė prielaidą, kad psichotropinės medžiagos yra jų abiejų. Teismas veiką turi kvalifikuoti ne pagal liudytojo suvokimą, bet pagal veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, tačiau konkretūs įrodymai, pagrindžiantys bendrininkavimą, neįvardyti. Iš stenogramos turinio negalima padaryti išvados, kad būtent V. B. įdėjo 50 naujoviškų tablečių, nes joje neįvardijama, kas įdėjo, taigi stenogramos turinį galima įvairiai interpretuoti.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenurodė, kokiais konkrečiais įrodymais grindžiama V. B. kaltė dėl kiekvienos veikos.

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo

Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę. Asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir panašiai).

Byloje nėra patikimų duomenų, kad V. B. su savo bendrininkais buvo iš anksto aptaręs turto pagrobimo būdą, tačiau vienam iš bendrininkų suėmus nukentėjusįjį už kaklo ir taip atėmus galimybę priešintis, veika peraugo į plėšimą, nes tuo metu, kai vienas iš bendrininkų laikė nukentėjusįjį už kaklo, kiti du kraustė jo kišenes ir pagrobė telefoną. Vienam iš bendrininkų paėmus nukentėjusįjį už kaklo, kiti du tai matė, suprato ir pritarė šiam veiksmui patikrindami kišenes. Taigi visų trijų bendravykdytojų sumanymą pagrobti svetimą turtą tokiu būdu apėmė vieninga tyčia, todėl negalima vieno iš jų (asmens paėmusio nukentėjusįjį už kaklo) veiksmų laikyti vykdytojo ekscesu.

Nukentėjusysis A. B. parodė, kad gatvėje prie jo priėjo trys vaikinai, klausinėjo, kodėl jis sumušė kažkurio iš jų brolį, po to paklausė, ar jis turi pinigų, jam atsakius neigiamai, vienas iš jaunuolių (ne V. B.) užėjo jam už nugaros ir paėmė už kaklo, o kiti pradėjo kraustyti kišenes ir paėmė mobiliojo ryšio telefoną. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. B. parodymais, nes jie nuoseklūs. Ta aplinkybė, kad A. B. patvirtino buvęs suimtas už kaklo tik perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nėra pagrindas juos vertinti kritiškai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 11 punkte išaiškinta, kad turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. 13 punkte išaiškinta, kad kitoks atėmimas galimybės priešintis, numatytas BK 180 straipsnyje, yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja tokius būdus, kurių neapima sąvokos „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, tačiau jais atimama galimybė nukentėjusiajam pasipriešinti bei ginti nuosavybę nuo pagrobimo (pvz., kaltininkas panaudoja apgaulę ar prievartą, paprastai nesusijusią su sveikatos sutrikdymu ar fizinio skausmo sukėlimu). Šioje byloje teisingai nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo atimta galimybė priešintis ir ginti nuosavybę nuo pagrobimo, nes suėmus nukentėjusįjį už kaklo, prieš jį buvo panaudota prievarta, nesusijusi su sveikatos sutrikdymu ar fizinio skausmo sukėlimu, tačiau šis veiksmas buvo panaudotas tam, jog nukentėjusysis suprastų, kad priešintis neverta. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis turėjo realią galimybę gintis, nes jis turėjo laisvas rankas ir kojas, neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Teismų sprendimais nustatyta, kad V. B., veikdamas bendrininkų grupe su A. P. ir G. B., turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, vienam iš kartu su juo buvusių asmenų paėmus A. B. už kaklo ir taip atėmus galimybę priešintis, pagrobė mobilaus ryšio telefoną. Pagal šias nustatytas aplinkybes V. B. veika teisingai kvalifikuota kaip plėšimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes turtas iš nukentėjusiojo pagrobtas visiems bendravykdytojams veikiant vieninga tyčia.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad V. B. kaltė dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir pardavimo 2004 m. liepos 23 d. ir rugpjūčio 26 d. bendrininkų grupe su K. B. pagrįsta prielaidomis, o ne įrodymais, taigi iš esmės šiuose nusikaltimuose ginčijamas įrodymų vertinimas.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, kasatorius nenurodo, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse, tačiau kasatorius neteigia, kad duomenys, kuriais grindžiama jo ginamojo kaltė, neatitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų reikalavimų.

Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės.

Kaip procesinį pažeidimą kasatorius nurodo, kad teismas negalėjo remtis įslaptintų liudytojų Nr. 1 ir Nr. 3 parodymais, nes prieš apklausą teisme jie nebuvo prisaikdinti. Šių liudytojų apklausos protokoluose iš tiesų nenurodyta, ar nustatyta jų asmens tapatybė, ar jie prisaikdinti ir įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus pagal BK 235 straipsnį, kaip to reikalauja BPK 277 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teisėjų kolegija patikrino, ar apklausiant liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, buvo laikytasi BPK 277 straipsnio 1 dalies nuostatų ir konstatuoja, kad jie teisėjo buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus pagal BK 235 straipsnį ir įspėjimai yra voke su tikraisiais asmens tapatybės duomenimis kaip nustatyta BPK 201 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir apklausiant liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, teismas turi laikytis BPK 277 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes tai yra bendroji norma ir apie tokių liudytojų asmens tapatybės nustatymą, prisaikdinimą ir įspėjimą dėl atsakomybės už melagingus parodymus pagal BK 235 straipsnį turi būti nurodyta jų apklausos protokole. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apklausiant šioje byloje liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, teisėjas iš esmės laikėsi BPK 277 straipsnio 1 dalies nuostatų, tik apie tai nepažymėjo jų apklausos protokoluose, todėl šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

V. B. kaltę dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir pardavimo 2004 m. liepos 23 d. ir rugpjūčio 26 d. bendrininkų grupe su K. B. patvirtina nuosprendyje išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visetas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, jog nuosprendis pagrįstas prielaidomis.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir įrodymų vertinimas motyvuotai aptartas apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakant į esminius skundo argumentus. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų byloje nepadaryta.

Dėl BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo

BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad konfiskuojami iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti materialią vertę turintys daiktai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad turi būti konfiskuojami tie iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti materialią vertę turintys daiktai, kurie nustatyti nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Iš nusikalstamos veikos gauti pinigai konfiskuojami nepriklausomai nuo to, ar jie rasti pas kaltininką ar ne.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad V. B., pardavęs psichotropines medžiagas, gavo 662 Lt (26 Lt + 26 Lt + 140Lt + 470Lt (940:2)), todėl tik šiuos pinigus teismas turėjo konfiskuoti. Teismas nustatė, kad V. B. su K. B., veikdami grupe, pardavę psichotropines medžiagas A. S., gavo 940 Lt, todėl iš kiekvieno jų turėjo būti konfiskuota po 470 Lt.

Už psichotropinių medžiagų pardavimą 2004 m. rugpjūčio 26 d. V. B. pinigų negavo, nes nors ir buvo sutarta už jas sumokėti 2250 Lt, tačiau pinigų perdavimo metu K. B. buvo sulaikytas ir paimta 600 Lt, nes kitų pinigų pirkėjas nespėjo jam perduoti, šie pinigai grąžinti operatyviniams darbuotojams, nes tai buvo operatyviniams tikslams skirtos lėšos.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad byloje nėra patikimų duomenų, jog iš V. B. jo sulaikymo metu paimti 1040 Lt yra gauti už prekybą psichotropinėmis medžiagomis ir šis procesinis pažeidimas įtakojo netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymą, nes konfiskuojami tik iš nusikalstamos veikos gauti pinigai, todėl teismų sprendimai keistini (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sumažinant konfiskuotiną pinigų sumą iki 662 Lt, nes, kaip jau buvo minėta, teismas nustatė, kad iš nusikalstamos veikos gauta tik ši suma, o kiti pinigai – 378 Lt grąžintini V. B.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 20 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartį pakeisti – iš V. B. konfiskuojamą pinigų sumą sumažinti iki 662 Lt, o 378 Lt grąžinti V. B.

Kitas nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalis dėl V. B. palikti nepakeistas.

Teisėjai Josifas Tomaševičius

Ona Aldona Budienė

Vytautas Masiokas