A. S. pagal BK 182 str. 2 d., 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-252-697/2018

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00050-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 1.2.29.1.3; 1.2.18.9.1; 1.2.18.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui,

nuteistajam A. S., jo gynėjui advokatui Vidui Vilkui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalis, kuria A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, pakeista – A. S. pripažintas kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), perkvalifikavus iš BK 222 straipsnio 1 dalies, ir paskirta 1883 Eur (50 MGL dydžio) bauda; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. S. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 221 straipsnio 1 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis: A. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 221 straipsnio 1 dalį išteisintas, pripažinus, kad nepadaryta veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas A. S. į jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą), esantį (duomenys neskelbtini), taip pat UAB „CK“ į jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (statinius – inžinerinius tinklus – lietaus kanalizacijos vamzdynus (ilgis 87,90 m), šalto vandens tiekimo vamzdyną (įvadą), komercines patalpas, butą, 11/23 dalį negyvenamųjų patalpų – automobilių aikštelės), esantį (duomenys neskelbtini).

Likusi nuosprendžio dalis nepakeista.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu A. S. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, 221 straipsnio 1 dalį areštu 20 parų, 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, 65 straipsniu, šias bausmes subendrinus jas apimant ir iš dalies sudedant, nustatyta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams dviem mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1–3 dalis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. S. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 376,60 Eur (10 MGL dydžio) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš A. S. 5 151 765,91 Lt (1 492 054,54 Eur) VSDFV ir 1 947 650,30 Lt (564 078,51 Eur) Vilniaus apskrities VMI.

Iki nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymo paliktas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į A. S. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą), esantį (duomenys neskelbtini), ir į UAB „CK“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (statinius – inžinerinius tinklus – lietaus kanalizacijos vamzdynus (ilgis 87,90 m), šalto vandens tiekimo vamzdyną (įvadą), komercines patalpas, butą, 11/23 dalį negyvenamųjų patalpų – automobilių aikštelės), esantį (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. S. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 222 straipsnio 1 dalies) už tai, kad nuo 1993 m. birželio 17 d. būdamas UAB „CK“ direktorius, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus jo vardu, būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį, pagal 2012 m. liepos 4 d. sutartį UAB „A“, pagal 2013 m. vasario 27 d. ir 2013 m. vasario 26 d. sutartis A. D.-K. ir I. Š. pardavęs UAB „CK“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (butus ir dalį automobilių aikštelės), dėl nusikalstamo nerūpestingumo bendrovės buhalterinėje apskaitoje neapskaitė šio turto pardavimo ir gautų lėšų panaudojimo ūkinių finansinių operacijų. Taip pat A. S., pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktą, vyriausiosios buhalterės 2010 m. balandžio 12 d. grynųjų pinigų perdavimo–priėmimo aktais Nr. 1 ir 1a jam perduotų 30 917,16 Lt ir 2891,30 Eur grynųjų neužfiksavo žiniaraštyje. Be to, jis, žinodamas, kad per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. už bendrovės gautas paslaugas ir prekes kitiems ūkio subjektams grynaisiais sumokėjo 18 759,96 Lt, šių piniginių operacijų neužfiksavo bendrovės pirkimų registre. Dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „CK“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.

2. A. S. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad, nuo 1993 m. birželio 17 d. būdamas UAB „CK“ direktorius ir turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą bei priimti sprendimus jo vardu, 2006 m. vasario 21 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 25-06IL, kuria bendrovė „CK“ laidavo asmeninių A. S. prievolių įvykdymą pagal 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartį Nr. 881-06 IL, sudarytą tarp AB banko „Nord/LB Lietuva“ (toliau – AB DNB bankas) ir fizinio asmens A. S.. Vėliau, 2010 m. kovo 25 d., Vilniaus miesto žydų religinei bendruomenei „Chassidie Chabad Lubavitch“ už 11 250 000 Lt, 2012 m. liepos 4 d. UAB „A“ už 1 290 000 Lt, 2013 m. vasario 26 d. ir 2013 m. vasario 27 d. A. D.-K. ir I. Š. už bendrą 650 000 Lt sumą pagal pirkimo–pardavimo sutartis pardavė UAB „CK“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Pirkėjai, vadovaudamiesi sutarčių sąlygomis, pavedimais pervedė atitinkamas pinigų sumas į pardavėjo, atstovaujamo A. S., nurodytą AB DNB banko sąskaitą, taip bendrovės UAB „CK“ vardu sumokėdami už darbuotojo A. S. asmeninę paskolą, kurių dalis panaudota A. S. skolai padengti, dėl to A. S. gavo asmeninę naudą, tai pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį laikoma gyventojo pajamomis natūra ir yra apmokestinamos. Pažeisdamas to paties įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, pirmuoju atveju (nekilnojamojo turto pardavimas Vilniaus žydų religinei bendruomenei), žinodamas, kad vyriausioji buhalterė bendrovės buhalterinėje apskaitoje teisingai nurodė bendrovės įsipareigojimus, susijusius su darbo santykiais, apskaičiavo mokėtinus mokesčius valstybei, taip pat kad ji įrašė teisingus duomenis į pirminę mėnesinę pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaraciją ir ją 2010 m. balandžio 12 d. elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities VMI, A. S. tyčia, siekdamas nuslėpti gautą asmeninę 11 000 000 Lt naudą ir išvengti bendrovės vardu apskaičiuotų ir deklaruotų mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą, 2010 m. gegužės 7 d. 8.12 val. kompiuteriu DELL INSPIRON Nr. CZOFXMl surašė žinomai melagingus duomenis į UAB „CK“ mėnesinę pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaraciją, joje deklaruodamas mažesnes su darbo santykiais susijusias A klasės išmokas dėl už A. S. AB DNB bankui sumokėtų sumų, t. y. įrašė, kad UAB „CK“ 2010 m. kovo mėn. gavo tik 19 365,14 Lt pajamų, nuo jų apskaičiavo ir deklaravo 2183 Lt mokesčių, taip šią deklaraciją suklastojo ir žinomai suklastotą deklaraciją elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities VMI. Be to, A. S., siekdamas tų pačių tikslų, 2011 m. balandžio 5 d. įrašė žinomai melagingus duomenis į 2010 metų metinę A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaraciją, taip ją suklastojo ir elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities VMI, taip nuslėpė ir apgaule išvengė UAB „CK“ naudai didelės vertės turtinės prievolės – 6 058 800 Lt mokesčių sumokėti į valstybės biudžetą. Kitais dviem atvejais (nekilnojamojo turto pardavimas UAB,,A“ bei A. D.-K. ir I. Š.) A. S. tyčia UAB „CK“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė šio turto pardavimo ir nefiksavo gautų lėšų (atitinkamai 1 290 000 Lt ir 650 000 Lt) panaudojimo, taip nuslėpė, kad UAB „CK“ pardavė bendrovei priklausantį nekilnojamąjį turtą ir gautomis lėšomis grąžino paskolą už jį (A. S.). Taip, turėdamas tikslą išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą, tyčia nepateikęs UAB „CK“ mėnesinių pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijų bei metinių A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijų ir nuo gautų pajamų natūra neapskaičiavęs ir nedeklaravęs mokesčių (gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų, privalomojo sveikatos draudimo įmokų, įmokų į Garantinį fondą), A. S. apgaule išvengė UAB „CK“ didelės vertės – 691 086 Lt ir 349 525 Lt – turtinės prievolės sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Taip A. S., nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2014 m. gegužės 1 d., veikdamas tiesiogine tyčia, klastodamas dokumentus ir juos panaudodamas, padarė didelę žalą ir, finansinėje apskaitoje neapskaitydamas ūkinės finansinės veiklos sandorių, sąmoningai juos nuslėpdamas ir jų nedeklaruodamas, apgaule išvengė UAB „CK“ didelės vertės – 7 099 416 Lt – turtinės prievolės sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą.

3. A. S. buvo nuteistas pagal BK 221 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia nepateikė Vilniaus apskrities VMI UAB „CK“ 2011 m. sausio mėn. mėnesinės pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijos (forma – FR0572) po to, kai Vilniaus apskrities VMI raštu 2011 m. vasario 15 d. per Elektroninio deklaravimo sistemą priminė UAB „CK“ apie pareigą pateikti šią deklaraciją per 20 dienų nuo priminimo įteikimo dienos, t. y. iki 2011 m. kovo 7 d.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, A. S. nusikalstamus veiksmus perkvalifikavo iš BK 222 straipsnio 1 dalies į 223 straipsnio 1 dalį. Teismas konstatavo, kad 2012 m. liepos 4 d., 2013 m. vasario 27 d., 2013 m. vasario 26 d. bendrovės gautų lėšų panaudojimas A. S. prievolėms įvykdyti nėra A. S. pajamos natūra ir su darbo santykiais susijusios A klasės pajamos, todėl A. S. neturėjo ir negalėjo turėti motyvo apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą tam, kad išvengtų mokestinių prievolių valstybei. Nors A. S. tinkamai neapskaitė ir finansinėse ataskaitose nenurodė pagal minėtas sutartis nurodytų bendrovės pajamų, bet jų ir neslėpė. Kaip pažymėjo teismas, nuo 2010 m. sausio 12 d. A. S. tinkamai neapskaitė bei finansinėse ataskaitose nenurodė ne tik kaltinime nurodytų ūkinių operacijų ir už jas gautų pajamų, bet ir apskritai netvarkė buhalterinės apskaitos ir laiku neteikė deklaracijų bei finansinių ataskaitų. Tokie A. S. veiksmai yra ne jo tyčios išvengti mokestinių prievolių valstybei, bet aplaidumo, kuris pasireiškė bendrovės visos buhalterinės apskaitos netvarkymu ir tinkamų finansinių ataskaitų nepateikimu, padarinys. A. S. kaltės forma yra neatsargumas (nusikalstamas nerūpestingumas).

5. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, A. S. veiksmuose nenustatyta nusikaltimų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, požymių. Kaltinimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį grindžiamas prielaida. Teismas pažymėjo, kad laiduotoja UAB „CK“ prievolę už A. S. pagal 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartį su pakeitimais įvykdė remdamasi tą pačią dieną sudaryta laidavimo sutartimi su pakeitimais, kuria UAB „CK“ įsipareigojo atsakyti kreditoriui, jeigu A. S. neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais. Teisiškai reikšminga yra ir tai, kad AB DNB banko reikalavimas A. S. buvo užtikrintas ne tik laidavimo sutartimi, bet ir įkeitimu (hipoteka), nes sutarties įvykdymas užtikrintas įkeičiant UAB „CK“ nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Kaip pažymėjo teismas, UAB „CK“, įvykdžiusi už A. S. savo, kaip laiduotojos ir įkaito davėjos, įsipareigojimus AB DNB bankui, įgijo įsipareigojimų bankui įvykdymo dydžio atgręžtinio reikalavimo teisę į A. S. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.81 straipsnio 1 dalis, 6.83 straipsnio 1 dalis, 6.114 straipsnio 1 dalis). Ši reikalavimo teisė perėjo ne 2010 m. balandžio 12 d. skolos grąžinimo sutarties tarp UAB „CK“ ir A. S. pagrindu, bet pagal įstatymą, nuo to momento, kai UAB „CK“ už A. S. įvykdė dalį pastarojo įsipareigojimų bankui, t. y. nuo 2010 m. kovo 26 d. Taigi A. S. prievolė sumokėti 11 000 000 Lt skolą neišnyko, bet pagal įstatymą perėjo kitam kreditoriui – UAB „CK“, dėl šios priežasties sumos, kurią už A. S. kaip laiduotoja ir įkaito davėja sumokėjo UAB „CK“, negalima vertinti kaip naudos ir pajamų natūra. Nagrinėjamu atveju A. S. pajamos natūra galėjo pasireikšti nebent tik pastarojo nauda, gauta iš pas naują kreditorių sumažėjusių palūkanų, tačiau šio klausimo nagrinėjamas išeina už A. S. pateikto kaltinimo ribų.

6. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad A. S. UAB „CK“ 2010 m. gruodžio 31 d. balanso straipsnyje „Kitos gautinos sumos“ teisingai įrašė 11 000 000 Lt kaip gautiną sumą, o 2010 m. pelno (nuostolio) ataskaitos VI skilties „Kita veikla“ 9 ir 10 eilutėse nurodė atitinkamai 13 203 513 Lt pajamų ir 5 164 314 Lt nuostolių. Taip pat A. S. pagrįstai UAB „CK“ 2010 m. kovo mėn. mėnesinėje pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijoje šių pajamų nedeklaravo. A. S. įrašė į šiuos dokumentus tikrovę atitinkančius duomenis. Kaip pažymėjo teismas, UAB „CK“ kaip laiduotojos ir įkaito davėjos bankui atliktas mokėjimas už A. S. asmeninę paskolą nepagrįstai kildinamas iš darbo santykių. Nagrinėjamu atveju tarp AB DNB banko, kaip kreditoriaus, A. S., kaip pagrindinio skolininko, ir UAB „CK“, kaip laiduotojos ir įkaito davėjos, susiklostė išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo šios išmokos vertinti kaip A. S. A klasės pajamų net ir tuo atveju, jei jos būtų pripažintos pajamomis natūra. Tai, kad išmokos, kurias darbdavys darbuotojui išmoka pagal kitas sutartis, kurias reglamentuoja Civilinis kodeksas, nepriskiriamos su darbo santykiais susijusioms pajamoms, išaiškinta ir VMI oficialiame tinklalapyje.

7. Teismas konstatavo, kad A. S. neturėjo tyčios sukčiauti ir klastoti dokumentus. Nors UAB „CK“ buhalterė 2010 m. gegužės 4 d. elektroniniu paštu gavo VMI atsakymą, kaip turėtų būti traktuojama UAB „CK“ laidavimo išmoka A. S., šis atsakymas tik konsultacinio pobūdžio, su išlygomis, nekategoriškas. Įvertinęs VMI 2010 m. rugsėjo 16 d. išaiškinimą Nr. KD-732, pateiktą oficialiame tinklalapyje, teismas padarė išvadą, kad 2010 m. gegužės 4 d. VMI atsakymas buhalterei yra neteisingas. Be to, kaip pažymėjo teismas, byloje nėra duomenų, kad A. S. apskritai buvo informuotas apie 2010 m. gegužės 4 d. VMI atsakymą, nes jis išsiųstas buvusiai bendrovės buhalterei elektroniniu paštu, praėjus beveik mėnesiui po to, kai ši išėjo iš darbo bendrovėje.

8. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis, padarė išvadą, kad kaltinime nurodomas buhalterės L. S. sudarytas bendrovės 2010 m. pirmojo ketvirčio balansas tebuvo juridinės reikšmės neturintis įmonės vidaus dokumentas, rodantis einamąją ūkinę finansinę įmonės padėtį keičiantis bendrovės buhalteriui. A. S. nebuvo aišku, kaip taikyti ką tik pasikeitusio Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas pildant 2010 m. kovo mėn. mėnesinę pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijas, todėl, 2010 m. gegužės 7 d. pateikdamas patikslintą to paties laikotarpio (2010 m. kovo mėnesio) deklaraciją, A. S. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad joje nurodyti duomenys neteisingi. Be to, A. S. tikslo suklaidinti VMI negalima nustatyti ir dėl to, kad VMI buvo pateiktos dvi šio laikotarpio deklaracijos: pirmoji – išeinančios buhalterės, antroji – A. S., todėl VMI turėjo duomenis tiek apie pajamų natūrą apskaičiavimą, tiek ir apie jų neapskaičiavimą. Mokesčių administravimo įstatymas nedraudžia mokesčių mokėtojui patikslinti mokesčio deklaraciją. Be to, pagal šio įstatymo 73 straipsnį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas pagal teisės aktų reikalavimus savarankiškai apskaičiuoja ir deklaruoja mokėtinas mokesčių sumas, preziumuojama, kol nenustatyta kitaip mokesčių administratoriaus atliekamo mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimo metu, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Kadangi mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo ir mokestinio tyrimo metu apskaičiuoti mokesčiai nėra patvirtinti teisės aktų nustatyta tvarka teismo, nagrinėjančio mokestinį ginčą, nėra pagrindo daryti išvadą dėl žinomai melagingų duomenų pateikimo ir tiesioginės tyčios suklaidinti VMI buvimo.

9. Teismo nuomone, net ir tuo atveju, jei A. S. būtų pateikęs UAB „CK“ neteisingus duomenis 2010 m. kovo mėn. deklaracijose, 2010 m. balanse ir pelno (nuostolio) ataskaitoje, jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip sukčiavimas, nes nėra pagrindo daryti išvadą, kad įmonės vadovas siekė fiktyviu pagrindu gauti turtinės naudos iš valstybės biudžeto ir kad būtent taip suvokė savo veiką. Tokie A. S. veiksmai atitiktų BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, tačiau dėl šio nusikaltimo padarymo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas pasibaigė 2016 metais, todėl baudžiamoji byla jam turėtų būti nutraukta.

10. Teismas pažymėjo, kad kaltinime A. S. vykdytas aplaidus apskaitos tvarkymas nepagrįstai siejamas išimtinai su A. S. tyčia sukčiavimo būdu išvengti didelės vertės turtinės prievolės valstybei. Kadangi A. S. netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą esant ne tyčinei, o neatsargiai kaltei (BK 223 straipsnis), jo veiksmuose nėra ir nusikaltimų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, subjektyviųjų požymių.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad L. N. ir J. K. 2014 m. vasario 28 d. specialisto išvadoje dalis motyvų pažodžiui pakartoti iš 2012 m. sausio 17 d. VMI patikrinimo akto Nr. (4.65-05-77-1) ir tik vienoje vietoje pasisakyta, kodėl UAB „CK“ padaryta 11 000 000 Lt įmoka turėtų būti laikoma A. S. pajamomis natūra ir A klasės pajamomis. Kaip pažymėjo teismas, ši specialisto išvada nėra visiškai nešališka, nes viena iš specialisčių J. K. yra VMI darbuotoja, o VMI nagrinėjamoje byloje turi procesinį interesą, nes dalyvauja joje kaip civilinė ieškovė. Teismas padarė išvadą, kad šios specialisto išvados dalis, kurioje bendrovės 11 000 000 Lt įmoka bankui už pagrindinį skolininką A. S. įvertinta kaip pastarojo pajamos natūra ir A klasės pajamos, yra teisiškai nepagrįsta, todėl nepagrįsta ir išvada dėl bendrovės prievolės sumokėti valstybei kaltinime nurodytus mokesčius.

12. Teismas konstatavo, kad A. S. veiksmuose nėra nusikaltimo, nurodyto BK 221 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų požymių. A. S. kaltinime nurodytas priminimas nebuvo įteiktas nė vienu iš Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje nustatytu būdu. A. S. Elektroninio deklaravimo sistema (toliau – ir EDS) nesinaudojo ir prisijungimo prie šios sistemos duomenų neturėjo, per šią sistemą nepateikė nė vienos finansinės ataskaitos ar deklaracijos. Be to, EDS nėra platforma, kurios paskirtis teikti pranešimus mokesčių mokėtojui, iš EDS paslaugų teikimo sutarties matyti, kad vienintelė šios sistemos paskirtis – palengvinti mokesčių mokėtojui deklaracijų ir finansinių ataskaitų teikimą, darant tai elektronine forma. Be to, net ir nustačius BK 221 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius, A. S. negalėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes suėjo senaties terminai. Inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu ši veika buvo kvalifikuojama kaip baudžiamasis nusižengimas, o BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje (2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai už šią veiką yra treji metai.

III. Kasacinio skundo argumentai

13. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras R. Boiko prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

13.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą; dėl to priimtas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas.

13.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą, kad A. S. veiksmuose nėra nusikaltimų (sukčiavimo ir dokumentų klastojimo) sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kad A. S. neturėjo tyčios (siekio) išvengti privalomų mokėti mokesčių ir apgauti VMI. Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis liudytojos L. S. parodymų ir specialistės J. K. paaiškinimų dalimi, VMI tinklalapyje 2010 m. rugsėjo 16 d. paskelbtu konsultaciniu išaiškinimu, taip pat faktu, kad bendrovės buhalterė L. S. ir pats A. S. pateikė VMI dvi deklaracijas, visiškai ignoruodamas itin svarbius bylos įrodymus, patvirtinančius A. S. tyčinę kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Skundžiamame nuosprendyje neišdėstyti ir neįvertinti iš A. S. sesers E. S. paimto kompiuterio kietojo disko atkurti dokumentų ruošiniai. UAB „CK“ direktoriaus A. S. vardu parašytame 2009 m. rugsėjo 28 d. rašto ruošinyje, adresuotame AB DNB bankui, be kita ko, nurodoma, kad pinigų perdavimas iš įmonės A. S. skoliniams įsipareigojimams įvykdyti yra teisiškai negalimas, nes įmonė privalo veikti savo interesais, siekti pelningos veiklos, o ne perleisti gautas lėšas fizinio asmens naudai. Banko sprendimo įskaityti gautas pinigines lėšas kaip A. S. skolinių įsipareigojimų įvykdymą ydingumą patvirtina tai, kad tokiu sprendimu skolininkai yra nepagrįstai apsunkinami mokestinėmis prievolėmis: 1) UAB „CK“, pardavusi nekilnojamąjį turtą, gautas lėšas pripažįsta savo pajamomis, kurios apmokestinamos 20 proc. pelno mokesčiu; 2) jei šios lėšos nukreipiamos įmonės akcininko – fizinio asmens paskolai dengti – vadinasi, pripažįstamos gyventojo pajamomis ir yra apmokestinamos pagrindiniu 15 proc. tarifu bei 6 proc. privalomojo sveikatos draudimo mokesčiu; 3) mokesčiai, sumokėti nuo gyventojui išmokėtų pajamų, nepripažįstami leidžiamais atskaitymais ir didina įmonės apmokestinamąjį pelną. Susumavus gautinas pajamas bei įvertinus dėl banko sprendimo atsirandančią pareigą sumokėti 41 proc. mokesčių nuo sandoriais gautų piniginių srautų, gaunama 438 700 Lt papildoma mokestinė našta, žlugdanti įmonę. Bendrovei priklausantis turtas buvo parduodamas turint tikslą dengti bendrovės kreditą, o ne padengus akcininko įsipareigojimus iš apyvartinių lėšų mokėti mokesčius į biudžetą. Taigi šio rašto ruošinio turinys patvirtina A. S. tyčią, iš jame pateiktų formuluočių akivaizdu, kad jis gerai žinojo apie galimas mokestines prievoles ir siekė jų išvengti, dėl to bankui teikė prašymą dėl lėšų, gautų pardavus UAB „CK“ turtą, įskaitymo, kuris būtų palankus įmonei ir neužkrautų jai mokestinės naštos.

13.3. UAB „CK“ pardavė už 11 200 000 Lt Vilniaus žydų religinei bendruomenei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas 2010 m. kovo 25 d., o pirmiau aptartas raštas buvo surašytas 2009 m. rugsėjo 28 d., t. y. gerokai anksčiau, negu buvo sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris. Tai reiškia, kad A. S. šios sutarties sudarymo momentu (t. y. dar iki bendrovės turto pardavimo) buvo žinoma apie prievolę mokėti valstybei mokesčius tuo atveju, jeigu lėšos, gautos pardavus įmonės turtą, bus nukreipiamos jo asmeninei paskolai dengti, dėl to, tai žinodamas, jis ėmėsi aktyvių veiksmų šiems mokesčiams išvengti (keitė buhalterės pateiktas deklaracijas ir buhalterinės apskaitos dokumentus).

13.4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ignoravo svarbią liudytojos UAB „CK“ buhalterės L. S. parodymų dalį bei tarp UAB „CK“ ir A. S. sudarytą 2010 m. balandžio 12 d. skolos grąžinimo sutartį. Teismas rėmėsi tik ta liudytojos L. S. parodymų, duotų 2015 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdyje, dalimi, kuri naudinga išteisinimui, t. y. kurioje ji parodė, kad buvo neaišku, kaip buhalteriškai apskaityti atvejį, kai UAB „CK“ parduoda savo turtą, tačiau pajamų negauna, nes lėšos, gautos pardavus turtą, pirkėjų buvo pervedamos tiesiai bankui A. S. paskolai padengti, o į kitą parodymų dalį, susijusią su skolos grąžinimo sutarties tarp UAB „CK“ ir A. S. sudarymo aplinkybėmis, neatsižvelgė. L. S. parodė, kad prieš pateikiant pirminę deklaraciją su A. S. buvo pokalbiai. Ši jam pasakė, kad turi būti sudaryta paskolos sutartis, ir pati parengė tokios sutarties projektą, tačiau tai A. S. nebuvo priimtina ir sutartis buvo suplėšyta. A. S. nenorėjo tapti įmonėje pagrindiniu debitoriumi, todėl paskolos sutartis, kurią jis suplėšė, nebuvo įtraukta į įmonės buhalterinę apskaitą. Kadangi nebuvo paskolos sutarties, buhalterei neliko nieko kito, kaip šią sumą apskaityti kaip įmonės netekimus ir A. S. pajamas natūra ir pateikti būtent tokią deklaraciją, dėl to atsirado prievolė sumokėti didelę sumą mokesčių valstybei. Būtent po deklaracijos pateikimo ir mokesčių atsiradimo A. S. pakeitė nuomonę ir sudarė šią skolos grąžinimo sutartį, baigiantis buhalterės L. S. paskutinei darbo dienai, prieš pat jai išeinant iš darbo. Svarbu tai, kad ši sutartis civilinėje apyvartoje pirmą kartą buvo panaudota tik Mokestinių ginčų komisijoje 2012 m. spalio 2 d. Iki tol sutartis niekur nefigūravo, nes A. S., nebūdamas tikras, ar jos prireiks, sutarties neregistravo VĮ Registrų centre ir niekam nerodė, jos nepateikė ir VMI atliekant mokestinį patikrinimą. Mokestinių ginčų komisijos posėdyje (protokolas Nr. PP-262(U-179/2012) A. S. paskolos sutartį įvardijo kaip formalią. Pažymėtina, kad pagal šią sutartį nustatytas sumas A. S. pradėjo mokėti (t. y. grąžinti įmonei skolą) tik praėjus šešeriems metams po jos sudarymo, bylą nagrinėjant teisme, ir grąžino 60 Eur (šešis kartus po 10 Eur) iš bendros 11 000 000 Lt skolos. Tai nedidelės sumos, palyginti su visa grąžintina suma. Dar vėliau A. S. ir gynyba jau teigė, kad ši skolos grąžinimo sutartis apskritai nebuvo reikalinga, nes A. S. yra skolingas įmonei pagal įstatymą, UAB „CK“ kaip laiduotojai sumokėjus už A. S. Atsižvelgiant į tokius teiginius, jeigu A. S. liko skolingas įmonei pagal įstatymą, jam nebuvo jokio pagrindo sudaryti skolos grąžinimo sutartį ir po šešerių metų pradėti mokėti įmokas, tačiau tai darė, siekdamas parodyti, jog tai nėra jo neatlygintinai gauta nauda, kuri pripažįstama pajamomis natūra ir yra atitinkamai apmokestinama. Taigi buvo siekiama sudaryti tokią teisinę situaciją, iš kurios atrodytų, kad A. S. įmonei už jį sumokėtą sumą neva grąžins. Kad A. S. neketino įmonei grąžinti lėšų pagal šią skolos grąžinimo sutartį, patvirtina ir civilinėje byloje esantys duomenys – atsakovų UAB „CK“ ir A. S. teiktas triplikas civilinėje byloje Nr. 2-4327-232/2010, kuriame jie nurodo, kad buvo neabejotinai aišku, jog suteiktas kreditas sutartyje nurodytais terminais negalės būti grąžintas. Tai, kad A. S. neturėjo galimybės grąžinti skolos, patvirtina ir banko darbuotojo A. V. parodymai.

13.5. Visa tai patvirtina, kad sutartis buvo formali, sudaryta ne turint tikslą pasiskolinti ir grąžinti pinigus įmonei, o siekiant paneigti neatlygintinos naudos gavimą ir ieškant būdų, kaip sudaryti sąlygas nedeklaruoti tos sumos kaip pajamų, gautų natūra, ir taip išvengti mokesčių valstybei sumokėjimo.

13.6. Apeliacinės instancijos teismas šių liudytojos L. S. parodymų ir nurodytos skolos grąžinimo sutarties bei jos sudarymo aplinkybių nevertino, tik deklaratyviai nurodė, kad ji neturi jokios juridinės reikšmės. Tačiau iš jos sudarymo ir panaudojimo aplinkybių akivaizdu, kad A. S. siekė išvengti privalomų mokėti mokesčių ir apgauti VMI.

13.7. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-4327-232/2010 medžiagos. Iš šios bylos matyti, kad civilinis ieškovas AB DNB bankas pateikė ieškinį atsakovams A. S. ir UAB „CK“. Abu atsakovai apeliaciniame skunde ginčijo laidavimą, t. y. įrodinėjo, kad laidavimas yra pasibaigęs. Taigi pagal skolos grąžinimo sutartį A. S. pripažino UAB „CK“ atgręžtinio reikalavimo teisę, tačiau tokios teisės pasekmes ginčijo. Civilinėje byloje teiktame triplike atsakovai patys nurodė, kad buvo akivaizdu, jog A. S. pats negalės grąžinti paimto kredito, todėl bandė įrodinėti banko kaltę išduodant kreditą. Šie duomenys yra reikšmingi ne tik civilinės bylos kontekste, bet ir sprendžiant A. S. kaltės klausimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

13.8. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp UAB „CK“ ir A. S. susiklostė išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, iš kurių mokesčiai valstybei nekyla. Darydamas tokią išvadą teismas be pagrindo rėmėsi nagrinėjamai bylai neaktualiu VMI 2010 m. rugsėjo 16 d. konsultaciniu išaiškinimu Nr. KD-732, kuriame nurodoma, kad išmokas, kurias darbdavys darbuotojui sumoka pagal kitas sutartis, kurias reglamentuoja Civilinis kodeksas, nepriskiriamos su darbo santykiais susijusioms pajamoms. Bylos duomenys, kurių teismas nevertino, patvirtina, kad A. S. iš savo įmonės UAB „CK“ neatlygintinai gavo naudą – t. y. ta apimtimi, kuria iš UAB „CK“ buvo padengta jo asmeninė skola, pastarasis išsaugojo savo turtą, o tai pagal tuo metu galiojusį Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą buvo pripažįstama naudos gavėjo – A. S. pajamomis natūra.

13.9. VMI išaiškinime nurodytos sutartys galėtų apimti atvejus, kai, pavyzdžiui, nuomos, pirkimo–pardavimo ir pan. sutarčių pagrindais įmonė išmoka savo darbuotojui atitinkamas pinigų sumas ir kai tokia konkreti sutartis sudaroma tarp darbdavio ir darbuotojo. Tačiau nagrinėjamu atveju UAB „CK“ atliko tik garanto vaidmenį laiduojant jos darbuotojo A. S. prievolės įvykdymą. Sutarčių tarp UAB „CK“ ir A. S. nei dėl laidavimo, nei dėl turto įkeitimo sudaryta nebuvo, tačiau greta jau egzistuojančių kreditoriaus AB DNB banko ir skolininko A. S. prievolinių santykių buvo sukurti nauji – kreditoriaus AB DNB banko ir laiduotojos – UAB „CK“ prievoliniai santykiai. Taigi nagrinėjamu atveju remtis šiuo išaiškinimu nėra pagrindo, nes tarp darbdavio ir darbuotojo nebuvo sudaryta jokių sutarčių, kurių pagrindu bankui buvo išmokėtos minėtos lėšos, šios lėšos buvo išmokėtos tarp banko ir UAB „CK“ sudarytos laidavimo sutarties pagrindu.

13.10. Priešingai negu teigia apeliacinės instancijos teismas, tarp UAB „CK“ ir A. S. išimtinių civilinių teisinių santykių nebuvo – juos siejo ir darbo teisiniai santykiai. Taigi UAB „CK“ neatlygintinai padengė ne vien fizinio asmens, bet ir savo darbuotojo paskolą, dėl to UAB „CK“ darbuotojas A. S. gavo neatlygintiną naudą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad pirmiau nurodyto UAB „CK“ rašto AB DNB bankui ruošinys buvo atkurtas iš kompiuterio, rasto kratos metu. Jei nebūtų taikyta ši procesinė prievartos priemonė, nebūtų įmanoma gauti tokių reikšmingų bylai duomenų.

13.11. Remtis minėta VMI konsultacine išvada nėra jokio pagrindo dar ir todėl, kad veikos padarymo metu oficiali VMI pozicija buvo tokia, jog UAB „CK“ išmokėtos sumos pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo traktuojamos kaip A. S. pajamos natūra. Tai patvirtina 2014 m. vasario 28 d. specialisto išvada Nr. 5-1/37 ir ją pateikusios specialistės J. K. paaiškinimai. Tai, kad 2010 m. kovo mėn. bendrovės bankui sumokėta 11 000 000 Lt už direktoriaus ir akcininko A. S. asmeninę paskolą pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą pripažįstama pajamomis natūra, konstatuota ir patikrinimo akte Nr. (4.65)-05-77-l.

13.12. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo remtis VMI interneto svetainėje rastu laiko prasme vėlesniu konsultaciniu išaiškinimu, kai byloje yra oficialios specialisto išvados, VMI darbuotojos paaiškinimai apie mokesčių administratoriaus poziciją bylai aktualiu klausimu. Teismo išvada, kad kaltinimas paremtas prielaida, jog 11 000 000 Lt yra A. S. asmeninė nauda, yra nepagrįsta, nes byloje yra šį faktą patvirtinantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriems teismas neteikė reikšmės.

13.13. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog net jeigu A. S. ir būtų padaręs jam inkriminuojamus veiksmus, tai neleidžia daryti išvados, kad jis siekė fiktyviu pagrindu gauti turtinės naudos valstybės biudžeto sąskaita ir kad būtent taip suvokė savo veiklą. UAB „CK“ 2009 m. rugsėjo 28 d. rašto ruošinyje A. S. vardu, adresuotame AB DNB bankui, yra tiesiogiai ir nedviprasmiškai kalbama apie tai, kad bendrovei priklausantis turtas buvo parduodamas siekiant dengti kreditą, o ne, padengus akcininko įsipareigojimus iš apyvartinių lėšų, mokėti mokesčius į biudžetą. Iš šio rašto ruošinio akivaizdu, kad A. S. žinojo apie kilsiančią prievolę mokėti mokesčius valstybei ir siekė jos išvengti, dėl to ir buvo parengtas tokio rašto bankui ruošinys, prašant paskirstyti gautas sumas taip, kad ši prievolė nekiltų.

13.14. Svarbūs liudytojos L. S. parodymai, kad A. S. nenorėjo tapti pagrindiniu įmonės debitoriumi, todėl buvo suplėšyta paskolos tarp UAB „CK“ ir A. S. sutartis. Vis dėlto, kai buhalterė deklaravo 11 000 000 Lt kaip nuostolius (kitos išeities nebuvo, nes nebuvo jokios sutarties, patvirtinančios, kad šie pinigai bus įmonei grąžinti) ir įmonei kilo pareiga nuo šios sumos sumokėti mokesčius valstybei, būtent tada A. S. dar kartą sudarė skolos grąžinimo sutartį. Tokiais veiksmais A. S. sudarė pagrindą keisti deklaraciją, neva minėta suma yra ne įmonės nuostoliai, bet ateityje gautinos sumos, kurias A. S. kaip skolininkas grąžins įmonei, – taip A. S. įteisino pagrindą mokesčių valstybei nebedeklaruoti. Vėliau A. S. ir gynyba laikėsi pozicijos, kad ši sutartis nebuvo būtina, nes A. S. liko skolingas įmonei pagal įstatymą, nes įmonė įgijo į jį regreso teisę. Taigi nesuprantama, kodėl A. S. pasirašė tokią sutartį.

13.15. A. S. pripažino, kad buhalterinės apskaitos nevedė, todėl neįtikinama, jog jis siekė šią vienintelę reikšmingiausią sumą deklaruoti teisingai, tačiau kartu visiškai nesirūpino kita įmonės buhalterine apskaita. Nuo buhalterės išėjimo 2010 m. balandžio 13 d. A. S. buhalterinės apskaitos netvarkė ir joje neatvaizdavo nė vieno ūkinio įvykio. Įvertinus bylos duomenų visumą, akivaizdu, kad visi A. S. aktyvūs veiksmai keičiant deklaracijas buvo atlikti ne siekiant išimtinai vieno tikslo – teisingai deklaruoti gautas sumas, bet ieškant būdų, kaip deklaruoti tą sumą taip, kad būtų išvengta mokesčių. Iš tiesų keisti pateiktas deklaracijas nėra draudžiama, tačiau tai turi būti daroma tikslinant tuo metu teisingai pateiktus duomenis, o ne sąmoningai įrašant ir vėliau deklaruojant žinomai neteisingus duomenis. Teisė keisti, tikslinti deklaracijas negali būti pagrindas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

13.16. Apie kaltininko tyčią sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš objektyvių bylos duomenų. Pirmiau nurodytas rašto bankui ruošinys, skolos grąžinimo sutarties sudarymo aplinkybės ir kt. patvirtina, kad A. S. suvokė, žinojo apie mokestines prievoles, bet ėmėsi aktyvių veiksmų joms išvengti.

13.17. Apeliacinės instancijos teismas dviprasmiškai teigia, kad net ir tuo atveju, jei A. S. būtų padaręs jam inkriminuotus veiksmus, jie turėtų būti kvalifikuojami ne pagal BK 182 straipsnį, o pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl šio nusikaltimo padarymo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai pasibaigė 2016 m. Iš šių argumentų neaišku, ar A. S. padarė neteisėtus veiksmus, kurie jam inkriminuojami, t. y. ar duomenys UAB „CK“ deklaracijoje, 2010 m. balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje yra teisingi. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatė kito nusikaltimo, nurodyto 220 straipsnio 1 dalyje, požymius, tai, laikydamasis BPK 256 straipsnyje nustatytos procedūros, privalėjo pakeisti veikos kvalifikaciją, išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba bylą dėl šios dalies nutraukti suėjus senačiai. Apeliacinės instancijos teismui to nepadarius, nėra pagrindo teigti, kad byla buvo išnagrinėta pagal BPK imperatyvus. Tai yra esminis BPK pažeidimas.

13.18. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. S. veiksmuose nėra nusikaltimo, nurodyto BK 221 straipsnio 1 dalyje, požymių, teismo įsitikinimu, 2011 m. vasario 14 d. VMI per Elektroninio deklaravimo sistemą pateikto priminimo deklaruoti A klasės pajamas A. S. negavo, nes per 2011–2013 metus prie šios sistemos prisijungęs nebuvo ir per ją ataskaitos ar deklaracijos nepateikė, todėl VMI priminimo nematė. Tokia išvada nepagrįsta, nes padaryta neatsižvelgus į 2013 m. balandžio 25 d. VMI raštą, kuriame nurodyta, kad pagal Elektroninio deklaravimo sistemos įvykių žurnaluose esančius duomenis UAB „CK“ deklaracijos buvo peržiūrėtos 2012 m. rugsėjo 20 d., 2012 m. rugsėjo 27 d., 2012 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. spalio 4 d., 2012 m. spalio 5 d., 2012 m. spalio 19 d. iš IP adresų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Taip pat neatsižvelgta į 2013 m. gegužės 10 d. UAB „Cgates“ raštą, kuriame nurodyta, kad IP adresas (duomenys neskelbtini) priklauso A. S. seseriai E. S.. Taigi šie bylos duomenys patvirtina, kad buvo prisijungta prie Elektroninio deklaravimo sistemos ir tikrintos deklaracijos iš E. S. kompiuterio. Iš A. S. parodymų matyti, kad E. S. jis prašė padaryti tam tikrus pakeitimus finansiniuose dokumentuose. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad el. pašto adresą (duomenys neskelbtini), kuriuo išsiųstas priminimas, 2013 m. birželio 7 d. pildydamas ir elektroniniu būdu pateikdamas UAB „CK“ metinę pelno mokesčio deklaraciją, nurodė ir pats A. S.

13.19. Apeliacinės instancijos teismas vertino tik A. S. teisinančius įrodymus ir nevertino tų duomenų, kurie turi itin svarbią įrodomąją reikšmę ir patvirtina A. S. veiksmuose esant jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių buvimą. Skundžiamu nuosprendžiu apeliacinis skundas patenkintas visa apimtimi, jame išdėstyti motyvai iš esmės identiški apeliacinio skundo argumentams. Toks selektyvus, gynybai palankus apeliacinio skundo išnagrinėjimas sudaro pagrindą abejoti apeliacinės instancijos teismo nešališkumu, bylos išnagrinėjimo visapusiškumu.

13.20. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad A. S. tvarkė buhalterinę apskaitą aplaidžiai, t. y. veikdamas nerūpestingai, jo veiką perkvalifikavo iš BK 222 straipsnio 1 dalies į 223 straipsnio 1 dalį. Tokia teismo išvada nepagrįsta, padaryta neteisingai traktuojant nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis) ir BK 222 straipsnio požymius.

13.21. Pagal BK 16 straipsnio 3 dalį nusikalstama veika yra padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė galimų padarinių, tačiau galėjo ir turėjo juos numatyti, o pagal BK 15 straipsnio 3 dalį nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė daromos veikos pavojingumą, numatė galimus padarinius, tačiau, nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems kilti. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. S. nenumatė, jog dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų taps neįmanoma nustatyti UAB „CK“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. y. kad veikė nerūpestingai). Pats A. S. pripažino, kad nuo 2010 m. balandžio 12 d., iš darbo išėjus buhalterei L. S., buhalterinės apskaitos niekas netvarkė, buhalterės nebuvo, tačiau tam tikrus veiksmus jam padėjo atlikti sesuo E. S.. Akivaizdu, kad A. S., būdamas UAB „CK“, kurioje iki 2010 m. balandžio 12 d. buvo tvarkoma buhalterinė apskaita, akcininkas ir vadovas, suvokė, jog buhalterinė apskaita privalo būti tvarkoma ir išėjus buhalterei iš darbo, tačiau sąmoningai to nedarė, t. y. neapskaitė kaltinime nurodytų buhalterinių dokumentų. A. S. veiksmai buvo nevienkartiniai, tęsėsi ilgą laiko tarpą, savo veiką jis padarė neveikimu, apskaitos dokumentuose nefiksuodamas visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, kurie įvyko po 2010 m. balandžio 12 d. Taigi, būdamas ilgametis bendrovės direktorius ir pagrindinis akcininkas, kai visada iki 2010 m. balandžio 12 d. buvo tvarkoma buhalterinė apskaita, A. S. suvokė, kad nefiksuojant įmonės ūkinių įvykių taps neįmanoma nustatyti UAB „CK“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, ir nors nenorėjo, kad šie padariniai kiltų, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, nes apskaitoje vienas po kito nuosekliai nebuvo atvaizduojami įvairūs buhalteriniai įvykiai (netiesioginė tyčia).

13.22. A. S. veiksmai BK 222 straipsnio prasme nesiejami su jo tyčia išvengti mokestinių prievolių valstybei, motyvas ir tikslas nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog A. S. neturėjo ir negalėjo turėti motyvo apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą tam, kad išvengtų mokestinių prievolių valstybei, nelemia veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Tai, ar darydamas buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus A. S. turėjo tikslą išvengti mokesčių, savaime nesuponuoja, kad jis jos netvarkė apgaulingai. Šios nusikalstamos veikos tyčia siejama su tuo, kad A. S., būdamas UAB „CK“ vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą būdamas atsakingas už tinkamą apskaitos organizavimą, pažeisdamas atitinkamas šio įstatymo nuostatas, buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ūkinių operacijų, nevedė jokių registrų, dėl to atsirado baudžiamajame įstatyme nustatyti padariniai – iš dalies negalima nustatyti UAB „CK“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.

13.23. Yra klaidų skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 221 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį – A. S. dėl šios dalies išteisinti; taip pat pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies A. S. pripažinti kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus iš BK 222 straipsnio 1 dalies. Taigi pirmosios instancijos nuosprendžio dalis dėl sukčiavimo buvo panaikinta ir kartu pakeista. Tokia, kad ir gramatinio pobūdžio, klaida taip pat patvirtina skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

14. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro R. Boiko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį

15. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. BK 182 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti sukčiavimo veikos kvalifikuojamieji požymiai. Pagal šį baudžiamąjį įstatymą numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaule savo ar kitų naudai didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčių vertybių įgijimą, didelės vertės turtinės prievolės išvengimą ar jos panaikinimą arba sukčiavimą dalyvaujant organizuota grupe.

16. Esminis sukčiavimo požymis, išskiriantis šią nusikalstamą veiką iš kitų veikų, kuriomis užvaldomas svetimas turtas, yra apgaulė. Apgaulė gali pasireikšti aktyvia arba pasyvia forma, išoriškai ji panaši į civilinės teisės numatytą turto ar turtinės teisės įgijimą, tačiau esmė yra apgaulė, kuri gali pasireikšti dezinformacija žodžiu, rašytine forma, pateikiant suklastotus dokumentus, konkliudentiniais veiksmais, pakeičiant daiktų išorės savybes ir formas.

17. Sukčiavimo atveju apgaulė yra priemonė neteisėtai ir neatlygintinai įgyti svetimą turtą. Apgaulės būdų gali būti labai įvairių, tai parodo ir gausi teismų praktika: kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-309/2013, 2K-312/2013, 2K-336/2013, 2K-392/2013, 2K-523/2013, 2K-526/2013, 2K-123/2014 ir kt. Tačiau bet kurios sukčiavimo veikos apgaulės turiniui būdinga tai, kad kaltininko panaudota apgaule yra suklaidinamas turto valdytojas, o kaltininkas dėl panaudotos apgaulės įgyja svetimą turtą.

18. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, pripažindamas, jog A. S., nuo 1993 m. birželio 17 d. būdamas UAB „CK“ direktorius ir turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą bei priimti sprendimus jo vardu, 2006 m. vasario 21 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 25-06IL, kuria bendrovė „CK“ laidavo asmeninių A. S. prievolių įvykdymą pagal 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartį Nr. 881-06 IL, sudarytą tarp AB DNB banko ir fizinio asmens A. S. Vėliau, 2010 m. kovo 25 d., Vilniaus miesto žydų religinei bendruomenei „Chassidie Chabad Lubavitch“ už 11 250 000 Lt, 2012 m. liepos 4 d. UAB „A“ už 1 290 000 Lt, 2013 m. vasario 26 d. ir 2013 m. vasario 27 d. A. D.-K. ir I. Š. už bendrą 650 000 Lt sumą pagal pirkimo–pardavimo sutartis pardavė UAB „CK“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Pirkėjai, vadovaudamiesi sutarčių sąlygomis, pavedimais pervedė atitinkamas pinigų sumas į pardavėjo, atstovaujamo A. S., nurodytą AB DNB banko sąskaitą, taip bendrovės UAB „CK“ vardu sumokėdami už darbuotojo A. S. asmeninę paskolą. Turėdamas tikslą išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą, tyčia nepateikęs UAB „CK“ mėnesinių pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijų bei metinių A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijų ir nuo gautų pajamų natūra neapskaičiavęs ir nedeklaravęs mokesčių (gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų, privalomojo sveikatos draudimo įmokų, įmokų į Garantinį fondą), A. S., nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2014 m. gegužės 1 d., veikdamas tiesiogine tyčia, klastodamas dokumentus ir juos panaudodamas, padarė didelę žalą bei, finansinėje apskaitoje neapskaitydamas ūkinės finansinės veiklos sandorių, sąmoningai juos nuslėpdamas ir jų nedeklaruodamas, apgaule išvengė UAB „CK“ didelės vertės – 7 099 416 Lt – turtinės prievolės sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tačiau ne visoms bylos aplinkybėms pateikė teisingą teisinį vertinimą, be to, byloje mokestinį patikrinimą atlikusi Vilniaus apskrities VMI Kontrolės departamento specialistė neįvertino reikšmingų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę veikos požymiams pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį kvalifikuoti.

20. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose pripažįstama, kad byloje nustatyta, jog A. S., kaip fizinis asmuo, 2006 m. vasario 21 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 881-06 IL su vėlesniais pakeitimais su AB DNB banku komercinei veiklai vykdyti, t. y. pastatui (duomenys neskelbtini), pirkti ir jo rekonstrukcijai, ir gavo paskolą, kuri iš pradžių buvo 11 300 000 Lt, ir ši suma tą pačią dieną buvo pervesta į AB „LF“, iš kurios buvo įsigytas pastatas (duomenys neskelbtini) su priklausiniais ir inžineriniais tinklais. Vėlesniais susitarimais suma buvo padidinta atitinkamai 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 12 300 000 Lt, 2007 m. vasario 14 d. iki 22 180 000 Lt, atitinkamai papildomai įkeičiant UAB „CK“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), 2008 m. sausio 29 d. susitarimu paskola konvertuota į eurus – 6 458 526,41 Eur. 2009 m. gegužės 12 d. susitarimu nustatytas galutinis skolos grąžinimo terminas – 2009 m. lapkričio 26 d. Šios paskolos grąžinimas buvo užtikrintas perkamo pastato (duomenys neskelbtini), įkeitimu, UAB „CK“ priklausančio turto įkeitimu ir UAB „CK“ laidavimu.

21. Taigi, bylos duomenimis, AB DNB bankas 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartimi su vėlesniais pakeitimais suteikė trumpam laiko tarpui (keleriems metams) daugiau kaip 22 mln. litų viršijančią paskolą A. S. UAB „CK“ verslui plėtoti. Šie sandoriai patvirtina, kad A. S. paėmė paskolą savo vardu, tačiau UAB „CK“ verslo projektams plėtoti. Taip tarp A. S. ir AB DNB banko atsirado paskolos teisiniai santykiai – pirmiausia prievolė A. S., kaip paskolos gavėjui, vykdyti paskolos suteikimo sąlygas, sutartyje buvo numatyta, kad naudos gavėjas UAB „CK“, nes paskola buvo suteikta šios bendrovės veiklai plėtoti, paskola buvo užtikrinta perkamo turto įkeitimu, UAB „CK“ priklausančio turto įkeitimu bei laidavimu, kuris nustatė UAB „CK“ solidariąją atsakomybę bankui, jei A. S. neįvykdytų visos ar dalies paskolos grąžinimo prievolės (CK 6.76, 6.81 straipsniai). Tai, kad visas į A. S. asmeninę sąskaitą pervedamų lėšų panaudojimas buvo banko kontroliuojamas, patvirtina sutarties 13.7 punktas, kuriame numatyta, kad kredito gavėjas, t. y. A. S., įsipareigoja visus atsiskaitymus, susijusius su rekonstruojamu turtu, vykdyti per banko sąskaitas, visas gautas pajamas už nuomą ir parduotą turtą nukreipti į banko sąskaitą, taip pat numatyta, kad sutartys dėl rekonstruojamo nekilnojamojo turto įsigijimo turi būti suderintos su banku. Taip pat numatyta, kad bet koks mokėjimas iš sąskaitos kontroliuojamas banko darbuotojo. Sutarties 13.8 punkte numatytas ir minimalus sumos dydis už nekilnojamojo turto parduodamą kvadratinį metrą..

22. 2006 m. vasario 21 d. laidavimo sutartimi Nr. 25-06IL ir kitais turtiniais įsipareigojimais tarp UAB „CK“ ir AB DNB banko UAB „CK“ prisiėmė įsipareigojimus atsakyti visu turtu bankui, jeigu skolininkas – A. S. – neįvykdys visų ar dalies skolininko prievolių pagal 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartį Nr. 881-06IL arba įvykdys netinkamai. Nustatyta solidarioji skolininko A. S. ir laiduotojos UAB „CK“ atsakomybė. 2009 m. gegužės 12 d. susitarimu Nr. 25-06L/1 nustatytas naujas UAB „CK“ laidavimo terminas iki 2009 m. lapkričio 26 d.

23. Bylos duomenys patvirtina, kad A. S., kaip UAB „CK“ direktorius, pardavė UAB „CK“ turtą pagal keturias sutartis: 2010 m. kovo 25 d., 2012 m. liepos 4 d., 2013 m. vasario 27 d. ir 2013 m. vasario 26 d. Šias aplinkybes patvirtina rašytiniai bylos duomenys, apklausti minėtą nekilnojamąjį turtą pirkę liudytojai Sh. B. K. (Sh. B. K.), R. G., A. D.-K., I. Š. ir pats kaltinamasis A. S.

24. 2010 m. kovo 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad ji sudaryta tarp UAB „CK“, atstovaujamos A. S., ir Vilniaus miesto žydų religinės bendruomenės „Chassidie Chabad Lubavitch“, atstovaujamos Sh. B. K., dėl negyvenamosios patalpos – viešbučio su bendrojo naudojimo patalpomis, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo už 11 250 000 Lt. Pagal sutarties 3.1.2 punktą 11 200 000 Lt pirkėjas pardavėjo prašymu privalėjo pervesti į pardavėjo kreditoriaus AB DNB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

25. Iš AB DNB banko tranzitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo, gauto iš banko BPK 155 straipsnio tvarka, matyti, kad Vilniaus miesto žydų religinė bendruomenė „Chassidie Chabad Lubavitch“ 2010 m. kovo 26 d. apmokėjo 11 200 000 Lt, pavedime nurodydama, kad mokėjimas atliktas pagal 2010 m. kovo 25 d. sutartį Nr. 3-1985.

26. 2012 m. liepos 4 d. butų ir automobilių aikštelės dalies pirkimo–pardavimo sutartis, registro Nr. SK-5617, patvirtina, kad ji sudaryta tarp UAB „A“ ir UAB „CK“ dėl buto (patalpos), esančio (duomenys neskelbtini), buto (patalpos), esančio (duomenys neskelbtini), ir 2/23 dalies negyvenamosios patalpos – automobilių aikštelės pirkimo–pardavimo. Pagal sutarties 4.1 punktą pinigai, siekiant padengti A. S. įsiskolinimą bankui, turėjo būti pervesti į pardavėjo – šiuo atveju UAB „CK“ direktoriaus nurodytą sąskaitą (duomenys neskelbtini) AB DNB banke.

27. AB DNB banko tranzitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas, gautas iš banko BPK 155 straipsnio tvarka, patvirtina, kad, siekiant padengti A. S. įsiskolinimą bankui, pinigai 1 290 000 Lt iš UAB „A“ 2012 m. liepos 5 d. mokėjimo nurodymu pervesti į tranzitinę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

28. 2013 m. vasario 27 d. buto ir automobilių aikštelės dalies pirkimo–pardavimo sutartis, kurios notarinio registro Nr. SK-1320, sudaryta tarp UAB „CK“ ir I. Š., patvirtina, kad ji sudaryta dėl buto (patalpos) (duomenys neskelbtini), ir 1/23 dalies negyvenamosios patalpos – automobilių aikštelės pirkimo–pardavimo. Pagal šios sutarties 4.1 punktą numatyta 640 000 Lt suma turėjo būti pervesta į pardavėjo atstovo nurodytą AB DNB banko tranzitinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), siekiant padengti pardavėjo įsiskolinimą pagal dvi kreditavimo sutartis – 2006 m. birželio 13 d. Nr. 2465-06IV ir 2006 m. vasario 21 d. Nr. 881-06IL.

29. Iš 2013 m. vasario 26 d. negyvenamosios patalpos – automobilių aikštelės dalies pirkimo–pardavimo sutarties, kurios notarinio registro Nr. SK-1275, sudarytos tarp UAB „CK“ ir A. D.-K., matyti, kad ji sudaryta dėl 1/23 dalies negyvenamosios patalpos – automobilių aikštelės pirkimo–pardavimo, pagal 4.1 punktą pinigai už perkamą daiktą turėjo būti pervesti, siekiant padengti pardavėjo įsiskolinimą į pardavėjo atstovo nurodytą AB DNB banko tranzitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

30. AB DNB banko tranzitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas, gautas iš banko BPK 155 straipsnio tvarka, patvirtina, kad A. D.-K. apmokėjimas atliktas 2013 m. vasario 27 d., o I. Š. – 2013 m. vasario 28 d. į nurodytą tranzitinę sąskaitą. A. D.-K. ir I. Š. 2013 m. vasario 27 d. ir 2013 m. vasario 28 d. pavedimai Nr. 1 ir 896508 padaryti į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

31. Taigi visi šie nekilnojamojo turto rekonstrukcijos projektai buvo plėtojami iš A. S. skolintų lėšų, tačiau investuotomis lėšomis sukurtas turtas buvo parduodamas kaip UAB „CK“ nuosavybė, todėl naudos gavėja pagal sandorius buvo UAB „CK“. Neįvertinta aplinkybė, kad ne A. S., o UAB „CK“ buvo tikroji kredito gavėja, nes atliekant nekilnojamojo turto įsigijimo, rekonstrukcijos darbus patalpoms įrengti ir aplinkai sutvarkyti buvo naudojamos lėšos, kurias pagal paskolos sutartis gavo A. S. į asmeninę sąskaitą. Atliekant veiklos mokestinį patikrinimą buvo remiamasi formaliais paskolos – kredito sutarčių duomenimis, kad skolintos lėšos buvo asmeninė A. S. paskola, o už parduotą turtą gautos lėšos – UAB „CK“ pajamos, nebuvo analizuojama, kas buvo gautų paskolų naudotojas ir kaip jos buvo panaudojamos. Visais nurodytais atvejais tikroji paskolos gavėja buvo UAB „CK“, todėl UAB „CK“ gautos pajamos už parduotus objektus pirmiausia turėjo būti nukreiptos, kaip ir numatyta sutartyse, įsiskolinimams bankui dengti. Byloje taip pat neabejotinai nustatyta, kad visais pirkimo–pardavimo sandoriais gautos UAB „CK“ lėšos buvo pervestos A. S. paskolai AB DNB banke dengti. Dėl teisinio neišprusimo ydingai sudarius paskolos sutartis ir susidarė iškreipta teisinė situacija, pagal kurią, formaliai ją vertinant, A. S. UAB „CK“ gautas lėšas naudojo asmeninei paskolai dengti bei klastojo pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijas.

32. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios aplinkybės negali būti pripažįstamos atitinkančiomis BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, nes nėra duomenų, patvirtinančių A. S. apgaulę išvengti UAB „CK“ naudai didelės vertės turtinės prievolės – kaltinime nurodytos sumos mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. S. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, iš esmės priėmė teisingą sprendimą.

Dėl kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

33. Kaltinimas A. S. šioje byloje pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį yra glaudžiai susijęs ir su BK 222 straipsnio 1 dalimi, nes objektyvieji apgaulės veiksmai yra suformuluoti remiantis surašymu žinomai melagingų duomenų į UAB „CK“ mėnesinę pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaraciją, joje deklaruojant mažesnes su darbo santykiais susijusias A klasės išmokas, jų nefiksuojant, taip nuslepiant, kad UAB „CK“ pardavė bendrovei priklausantį nekilnojamąjį turtą ir gautomis lėšomis grąžino paskolą už jį (A. S.). Pagal kaltinimą, BK 222 straipsnyje nurodyta veika buvo padaryta finansinėje apskaitoje neapskaitant ūkinės finansinės veiklos sandorių, sąmoningai juos nuslepiant ir jų nedeklaruojant.

34. Apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas motyvus dėl skundo teiginių dėl objektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių, pagrįstai nurodė, kad motyvas, dėl kurio A. S. neapskaitė, nedeklaravo ir finansinėse ataskaitose nenurodė bendrovės pajamų, gautų pagal 2012 m. liepos 4 d., 2013 m. vasario 27 d., 2013 m. vasario 26 d. sutartis pardavus bendrovių nekilnojamąjį turtą, nebuvo siekis išvengti mokestinių prievolių, kylančių iš Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 ir 22 straipsnių, su darbo santykiais gautų pajamų natūra, nes nustatyta, kad 2012 m. liepos 4 d., 2013 m. vasario 27 d., 2013 m. vasario 26 d. bendrovės gautų lėšų panaudojimas A. S. prievolėms įvykdyti negali būti laikomas nei A. S. pajamomis natūra, nei jo A klasės su darbo santykiais susijusiomis pajamomis. Taigi A. S. neturėjo ir negalėjo turėti motyvo apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą dėl to, kad išvengtų minėtų mokestinių prievolių valstybei.

35. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tyčios A. S. veiksmuose nebuvimo, teisingai nurodė, kad nors A. S. tinkamai neapskaitė ir finansinėse ataskaitose nenurodė pagal 2012 m. liepos 4 d., 2013 m. vasario 27 d., 2013 m. vasario 26 d. sutartis nurodytų bendrovės pajamų, bet jų ir neslėpė, nes nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai patvirtinti notariškai, tinkamai įregistruoti, nekilnojamojo turto pardavimo sutartys bendrovėje išsaugotos, be to, lėšos pagal nekilnojamojo turto pardavimo sandorius bankui pervestos mokėjimo pavedimais. Akivaizdu, kad, esant tokiems duomenims, bendrovės pajamų, gautų pagal minėtus tris nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, neįmanoma nuslėpti.

36. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir, vertindamas A. S. padarytos veikos požymius, rėmėsi liudytojos L. S. parodymais. Ši liudytoja pagal pareigas tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą iki 2010 m. balandžio 12 d. L. S. paaiškino, kad ji pasirašė šią sutartį, nes A. S. apsisprendė sudaryti su įmone UAB „CK“ skolos sutartį. Tai buvo nestandartinis atvejis ir nebuvo aišku, kaip daryti. Nestandartinis atvejis, nes, pardavus viešbutį, pirkėjas atsiskaito, tačiau įmonė UAB „CK“ pinigų negauna. Buhalteriškai nesusidaro balansas. Auditoriai konsultavo, kad turėtų būti sudaryta paskolos sutartis. A. S. lyg ir sutiko sudaryti su įmone tokią sutartį, bet po kažkiek laiko pasakė, kad teisininkas patarė nesudaryti tokios sutarties. Kadangi paskolos sutarties nebuvo, ji, kaip buhalterė, traktavo, kad tai nėra paskola, vadinasi, tai yra išmoka kaip pajamos. Tada sprendė, kokiai pajamų rūšiai priskirti, vėl niekas negalėjo duoti atsakymo. Kaip jai atrodė tuo metu, taip ji ir deklaravo. Surašė raštą VMI, jo surašymas buvo suderintas su vadovu, pastarasis davė leidimą surašyti tą raštą ir jis buvo nustatyta tvarka pateiktas. Kadangi nebuvo paskolos sutarties, nebuvo kitokio pagrindo ir tie pinigai turėjo būti pripažinti pajamomis.

37. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir liudytojo Z. R. (Z. R.), kuris buvo A. S. verslo partneris, parodymais. Teisme jis paaiškino, kad A. S., paimdamas paskolą savo vardu įmonės veiklai finansuoti, nesuvokė, gal jam pritrūko išsilavinimo, tos situacijos supratimo. Jo nuomone, A. S. nesuprato, kad įmonės lėšos yra įmonės lėšos, akcininko lėšos yra akcininko lėšos, vadovas yra vadovas. Tai visai skirtingi dalykai. A. S., kiek suprato iš pokalbių, nelabai suprato to, galvojo, kas čia tokio.

38. Apeliacinės instancijos teismas, neapsiribodamas pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, teismo posėdyje papildomai apklausė specialistę J. K., ši parodė, kad ji atliko UAB „CK“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir pateikė išvadą. Dėl bendrovių ketvirčio balanso nurodė, kad nei 2010 metais, nei dabar bendrovės neprivalėjo pateikti VMI ketvirčio balansus. Tokie tarpiniai balansai yra įmonės vidaus dokumentai, kurie sudaromi esant poreikiui einamosios ūkinės finansinės veiklos klausimams spręsti ir naudojami tik įmonės viduje. Privaloma pateikti tik metų balansus. Savo darbo VMI praktikoje negali prisiminti ir pateikti kito tokio atvejo, kad lėšos, kurias bendrovė laiduotoja sumokėjo už darbuotojo įsipareigojimus bankui, būtų apmokestintos kaip A klasės pajamos, susijusios su darbo santykiais.

39. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklausta liudytoja I. S. taip pat parodė, kad nuo 2007 m. pabaigos dirba VMI Kontrolės departamente. Iš savo darbo VMI praktikos negali prisiminti ir pateikti kito tokio atvejo, kad lėšos, kurias bendrovė laiduotoja sumokėjo už darbuotojo įsipareigojimus bankui, būtų pripažintos pajamomis natūra ir apmokestintos kaip A klasės pajamos, susijusios su darbo santykiais.

40. Remdamasis šiais ir kitais apeliaciniame nuosprendyje išnagrinėtais duomenimis, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. neturėjo tyčios apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, tačiau ieškojo būdų ir galimybių, kaip sugrąžinti savo vardu paimtą banko paskolą, kurią naudojo įmonės veikloje. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tai, jog A. S. neapskaitė ir finansinėse ataskaitose nenurodė pagal 2012 m. liepos 4 d., 2013 m. vasario 27 d., 2013 m. vasario 26 d. sutartis gautų pajamų, iš buhalterės L. S. perimtų lėšų bei pajamų, gautų nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., yra ne jo tyčios išvengti mokestinių prievolių valstybei, bet aplaidumo, kuris pasireiškė bendrovės visos buhalterinės apskaitos netvarkymu ir tinkamų finansinių ataskaitų pateikimu, pasekmė, t. y. A. S. kaltės forma yra ne tyčia, bet neatsargumas (nusikalstamas nerūpestingumas), ir jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

Dėl kvalifikavimo pagal BK 221 straipsnio 1 dalį

41. BK 221 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas teisės aktų nustatyta tvarka laiku nepateikė valstybės įgaliotai institucijai deklaracijos arba nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento apie asmens pajamas, pelną ar turtą po to, kai ši valstybės institucija raštu priminė apie pareigą juos pateikti. BK 221 straipsnyje nurodytas priminimas privalo būti rašytinės formos ir turi būti tinkamai įteiktas.

42. Aiškinant šią blanketinę normą, būtina vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsniu, kurio 1 dalyje išvardyti dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui būdai: 1) tiesioginis įteikimas, 2) siuntimas registruotu laišku, 3) įteikimas telekomunikacijų galiniais įrenginiais, 4) viešas paskelbimas. Šis teisės aktas reglamentuoja santykius tarp valstybės įgaliotos atitinkamos institucijos, priimančios deklaracijas, ataskaitas ar kitus dokumentus, ir asmenų, turinčių pareigą tokius dokumentus pateikti. Tai reiškia, kad tiek atitinkama valstybės institucija, tiek ir konkretus fizinis ar juridinis asmuo savo teises ir pareigas, susijusias su atitinkamų deklaracijų, ataskaitų ar kitų dokumentų pateikimu, privalo įgyvendinti tokia tvarka, kokią nustato įstatymas ar kitoks teisės norminis aktas.

43. Kasacinis skundas grindžiamas bylos duomenimis, kad, pagal Vilniaus apskrities VMI 2013 m. balandžio 25 d. raštą, Elektroninio deklaravimo sistemos įvykių žurnaluose užfiksuoti duomenys, jog UAB „CK“ deklaracijos buvo peržiūrėtos 2012 m. rugsėjo 20 d., 2012 m. rugsėjo 27 d., 2012 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. spalio 4 d., 2012 m. spalio 5 d., 2012 m. spalio 19 d. iš IP adresų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į 2013 m. gegužės 10 d. UAB „Cgates“ raštą, kuriame nurodyta, kad IP adresas (duomenys neskelbtini) priklauso A. S. seseriai E. S.. Taigi šie bylos duomenys, kasatoriaus teigimu, patvirtina, kad buvo prisijungta prie Elektroninio deklaravimo sistemos ir tikrintos deklaracijos iš E. S. kompiuterio. Be to, ir A. S. parodymai patvirtina, kad E. S. jis prašė padaryti tam tikrus pakeitimus finansiniuose dokumentuose.

44. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie duomenys negali būti pripažįstami šios nusikalstamos veikos požymiu – valstybės institucijos priminimu raštu ar jam prilygintu priminimu apie pareigą pateikti deklaraciją apie pelną, pajamas ar turtą. Todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad Elektroninio deklaravimo sistema nėra platforma, kurios paskirtis teikti pranešimus mokesčių mokėtojui, nes ir iš šios sistemos paslaugų teikimo sutarties matyti, kad vienintelė šios platformos paskirtis – palengvinti mokesčių mokėtojui deklaracijų ir finansinių ataskaitų teikimą, darant tai elektronine forma (25). Minėtoje sutartyje nurodytas mokesčio mokėtojo elektroninio pašto adresas ir mokesčių administratorius turėjo galimybę pateikti priminimą elektroniniu paštu Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, tai nebuvo padaryta.

45. Todėl šiuo konkrečiu atveju negalima laikyti, kad priminimas apie pareigą pateikti deklaraciją A. S. įgyvendintas pagal įstatymo nustatytą tvarką ir dėl to neatitinka BK 221 straipsnio 1 dalyje esančio priminimo formos reikalavimų nusikaltimo sudėties požymio.

46. Kasacinio skundo argumentai dėl klaidų formuluojant skundžiamo nuosprendžio rezoliucinę dalį nėra aktualūs vertinant bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindą, todėl nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis