Baudžiamoji byla Nr. 2K-286-976/2018
Teisminio proceso Nr. 1-02-4-00032-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.7.4; 2.4.2.1; 1.1.9.8.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. Ž. ir D. Z. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 23 d. nutarties.
Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu P. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 199¹ straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199¹ straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, prie šios griežčiausios subendrintos bausmės iš dalies pridėtos pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį paskirtos švelnesnės bausmės, ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžiu, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį paskirta 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams trims mėnesiams bei 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
P. Ž. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių.
D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199¹ straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams trims mėnesiams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams trims mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistųjų P. Ž. ir D. Z. išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – po 15 350 Eur (BK 72 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 23 d. nutartimi pakeista Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio dalis dėl P. Ž. nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta kaltinimo dalis, kad P. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytu būdu įgijo G. V. išduotą asmens tapatybės kortelę.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Nuteistojo D. Z. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su P. Ž. ir D. K. (D. K.), kuris Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. nuosprendžiu (turėtų būti – baudžiamuoju įsakymu) nuteistas dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo ir žinomai netikro dokumento panaudojimo (toliau – Vykdytojas), pagamino netikrą dokumentą – CMR važtaraštį ir juo disponavo, iš Europos Sąjungos valstybės narės – Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką įvežė privalomus pateikti muitinei daiktus – cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir jų nepateikė Lietuvos Respublikos muitinės kontrolei bei neteisėtai įgijo ir Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, būtent: laikotarpiu nuo 2015 m. tiksliai nenustatytos datos iki 2015 m. balandžio 1 d., veikdamas organizuota grupe su P. Ž. ir Vykdytoju, t. y. susitarę daryti kelis sunkius nusikaltimus ir vieną nesunkų nusikaltimą – neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, siekdami išvengti neteisėtai gabenamų akcizais apmokestinamų prekių (krovinio) patikrinimo bei pagaminti netikrą dokumentą – CMR važtaraštį ir juo disponuoti bei šių prekių (krovinio) nepateikti Lietuvos Respublikos muitinės kontrolei įvežant iš Europos Sąjungos valstybės narės Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, iš anksto pasiskirstė užduotimis, t. y. D. Z. surado vairuotoją – Vykdytoją, kuris už papildomą mokestį ir pažadą būti oficialiai įdarbintas vairuotoju iš anksto sutiko transporto priemonėmis gabenti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, taip pat D. Z. iš anksto paruošė priedangos krovinį – 2015 m. kovo mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bankrutavusios bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) vardu organizavo valgomųjų ledų gamybą ir jų pakavimą šios bendrovės gamybinėse patalpose Kauno r., (duomenys neskelbtini), po to 2015 m. kovo 31 d. priedangos krovinį – dėžes su valgomaisiais ledais, po kuriomis turėjo būti paslėptos iš Latvijos Respublikos neteisėtai gabenamos cigaretės, kartu su Vykdytoju ir nenustatytais asmenimis pakrovė į P. Ž. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išnuomotą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią puspriekabę-šaldytuvą „Koegel“ (duomenys neskelbtini) ir nurodė Vykdytojui UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu krovininiu automobiliu „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe-šaldytuvu „Koegel“ (duomenys neskelbtini) vykti iki degalinės UAB „Lukoil Baltija“ Ukmergės r., (duomenys neskelbtini), ir iki atskiro nurodymo palikti vilkiką su kroviniu degalinės teritorijoje bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015 m. balandžio 1 d., turėdamas tikslą panaudoti kaip tikrą neteisėtai gabenamo krovinio dokumentą, pagamino netikrą dokumentą – 2015 m. balandžio 1 d. CMR važtaraštį Nr. 25844658, atspausdintą keturiais egzemplioriais, įrašydamas jame žinomai netikrus duomenis apie tai, kad tariamai siuntėjas – „SIA „(duomenys neskelbtini)“, VAT Code (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)“ siunčia gavėjui „UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) Kaunas, Lithuania“ 26 padėklus valgomųjų ledų, kurių pakrovimo vieta – „(duomenys neskelbtini), Daugavpils“, ir šį netikrą dokumentą perdavė P. Ž., o pastarasis žinodamas, kad CMR važtaraštyje Nr. 25844658 nurodyti duomenys apie siuntėją, gavėją bei krovinį neatitinka tikrovės, patvirtino jį UAB „(duomenys neskelbtini)“ spaudu ir perdavė Vykdytojui, su kuriuo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius pasirašė dokumentus dėl jo (D. K.) įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju nuo 2015 m. balandžio 1 d., ir jam nurodė pasirašyti vežėjui skirtoje grafoje bei, siekiant išvengti krovinio patikrinimo ir neteisėto sulaikymo, šį žinomai netikrą dokumentą panaudoti, pateikiant jį pareigūnams transporto priemonės tikrinimo metu kaip tikrą krovinį lydintį dokumentą, 2015 m. balandžio 1 d. apie 14 val. šį netikrą dokumentą kartu su Vykdytoju gabeno automobilyje „Smart Fortwo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki degalinės UAB „Lukoil Baltija“ Ukmergės r., (duomenys neskelbtini), kurioje buvo paliktas vilkikas „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabė-šaldytuvas „Koegel“ (duomenys neskelbtini) su joje pakrautu priedangos kroviniu – valgomaisiais ledais, bei nurodė Vykdytojui vykti į Latvijos Respubliką, kur ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje nenustatyti asmenys pagal išankstinį susitarimą, paslėpdami po ledų kroviniu, į puspriekabę-šaldytuvą „Koegel“ (duomenys neskelbtini) pakrovė akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, po to Vykdytojas, pagal išankstinį susitarimą vykdydamas P. Ž. nurodymus, vykdamas maršrutu Ukmergės r.–Daugpilis–Utenos r. krovininiu automobiliu-vilkiku „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe-šaldytuvu „Koegel“ (duomenys neskelbtini), gabeno žinomai netikrą dokumentą – CMR važtaraštį Nr. 25844658 bei akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir iš Europos Sąjungos valstybės narės Latvijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežė paslėptus po gabenamu kroviniu privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, – 42 890 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, 9900 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, 50 000 pakelių cigarečių „Premjer Red“ bei 40 800 pakelių cigarečių „Fest Red“, t. y. iš viso įvežė 143 590 pakelių cigarečių, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, ir jų nepateikė Lietuvos Respublikos muitinės kontrolei bei, pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, ir 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuo Zarasų r., Smėlynės k., keliu Nr. A6 Kaunas–Zarasai–Daugpilis, akcizais apmokestinamas prekes – 42 890 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, 9900 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, 50 000 pakelių cigarečių „Premjer Red“ ir 40 800 pakelių cigarečių „Fest Red“, t. y. iš viso gabeno 143 590 pakelių cigarečių, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 355 065,50 Eur, bei žinomai netikrą dokumentą – CMR važtaraštį Nr. 25844658 iki kelio Nr. A6 Kaunas–Zarasai–Daugpilis 155 kilometro Utenos r., kur 2015 m. balandžio 1 d. apie 19.40 val. Vykdytojas (D. K.), siekdamas išvengti patikrinimo ir neteisėto krovinio sulaikymo, šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo, pateikdamas Kauno teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus Panevėžio poskyrio ekipažo KN06 pareigūnams transporto priemonės tikrinimo metu kaip tikrą krovinį lydintį dokumentą, ir buvo sulaikytas.
2. P. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su D. Z. ir D. K., kuris Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. nuosprendžiu (turėtų būti – baudžiamuoju įsakymu) nuteistas dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo ir žinomai netikro dokumento panaudojimo (toliau – Vykdytojas), pagamino netikrą dokumentą – CMR važtaraštį ir juo disponavo, iš Europos Sąjungos valstybės narės Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką įvežė privalomus pateikti muitinei daiktus (cigaretes), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir jų nepateikė Lietuvos Respublikos muitinės kontrolei bei neteisėtai įgijo ir Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, būtent: laikotarpiu nuo 2015 m. tiksliai nenustatytos datos iki 2015 m. balandžio 1 d., veikdamas organizuota grupe su D. Z. bei Vykdytoju, t. y. susitarę daryti kelis sunkius nusikaltimus ir vieną nesunkų nusikaltimą – neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, siekdami išvengti neteisėtai gabenamų akcizais apmokestinamų prekių (krovinio) patikrinimo bei pagaminti netikrą dokumentą – CMR važtaraštį ir juo disponuoti bei šių prekių (krovinio) nepateikti Lietuvos Respublikos muitinės kontrolei įvežant iš Europos Sąjungos valstybės narės Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, iš anksto pasiskirstė užduotimis, t. y. D. Z. suradus vairuotoją – Vykdytoją, kuris už papildomą mokestį ir pažadą būti oficialiai įdarbintas vairuotoju iš anksto sutiko transporto priemonėmis gabenti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, taip pat D. Z. iš anksto paruošus priedangos krovinį – 2015 m. kovo mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bankrutavusios bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) vardu organizavus valgomųjų ledų gamybą ir jų pakavimą šios bendrovės gamybinėse patalpose Kauno r., (duomenys neskelbtini), po to 2015 m. kovo 31 d. priedangos krovinį – dėžes su valgomaisiais ledais, po kuriomis turėjo būti paslėptos iš Latvijos Respublikos neteisėtai gabenamos cigaretės, D. Z. kartu su Vykdytoju ir nenustatytais asmenimis pakrovus į P. Ž. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išnuomotą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią puspriekabę-šaldytuvą „Koegel“ (duomenys neskelbtini) ir D. Z. nurodžius Vykdytojui UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu krovininiu automobiliu „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe-šaldytuvu „Koegel“ (duomenys neskelbtini) vykti iki degalinės UAB „Lukoil Baltija“ Ukmergės r., (duomenys neskelbtini), ir iki atskiro nurodymo palikti vilkiką su kroviniu degalinės teritorijoje bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015 m. balandžio 1 d., turėdamas tikslą panaudoti kaip tikrą neteisėtai gabenamo krovinio dokumentą, D. Z. pagaminus netikrą dokumentą – 2015 m. balandžio 1 d. CMR važtaraštį Nr. 25844658, atspausdintą keturiais egzemplioriais, įrašius jame žinomai netikrus duomenis apie tai, kad tariamai siuntėjas – „SIA „(duomenys neskelbtini)“, VAT Code (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)“ siunčia gavėjui „UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) Kaunas, Lithuania“ 26 padėklus valgomųjų ledų, kurių pakrovimo vieta – „(duomenys neskelbtini)“, ir šį netikrą dokumentą perdavus P. Ž., pastarasis žinodamas, kad CMR važtaraštyje Nr. 25844658 nurodyti duomenys apie siuntėją, gavėją bei krovinį neatitinka tikrovės, patvirtino jį UAB „(duomenys neskelbtini)“ spaudu ir perdavė Vykdytojui, su kuriuo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius pasirašė dokumentus dėl jo įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju nuo 2015 m. balandžio 1 d., ir pastarajam nurodė pasirašyti vežėjui skirtoje grafoje bei, siekiant išvengti krovinio patikrinimo ir neteisėto sulaikymo, šį žinomai netikrą dokumentą panaudoti, pateikiant jį pareigūnams transporto priemonės tikrinimo metu kaip tikrą krovinį lydintį dokumentą, 2015 m. balandžio 1 d. apie 14 val. šį netikrą dokumentą kartu su Vykdytoju gabeno jam priklausančiame automobilyje „Smart Fortwo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki degalinės UAB „Lukoil Baltija“ Ukmergės r., (duomenys neskelbtini), kurioje buvo paliktas vilkikas „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabė-šaldytuvas „Koegel“ (duomenys neskelbtini) su joje pakrautu priedangos kroviniu – valgomaisiais ledais, bei nurodė Vykdytojui vykti į Latvijos Respubliką, kur ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje nenustatyti asmenys pagal išankstinį susitarimą, paslėpdami po ledų kroviniu, į puspriekabę-šaldytuvą „Koegel“ (duomenys neskelbtini) pakrovė akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, po to Vykdytojas, pagal išankstinį susitarimą vykdydamas P. Ž. nurodymus, vykdamas maršrutu Ukmergės r.–Daugpilis–Utenos r. krovininiu automobiliu-vilkiku „Renault Magnum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe-šaldytuvu „Koegel“ (duomenys neskelbtini), gabeno žinomai netikrą dokumentą – CMR važtaraštį Nr. 25844658 bei akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir iš Europos Sąjungos valstybės narės Latvijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežė paslėptus po gabenamu kroviniu privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, – 42 890 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, 9900 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, 50 000 pakelių cigarečių „Premjer Red“ bei 40 800 pakelių cigarečių „Fest Red“, t. y. iš viso įvežė 143 590 pakelių cigarečių, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, ir jų nepateikė Lietuvos Respublikos muitinės kontrolei bei, pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, ir 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuo Zarasų r., Smėlynės k., keliu Nr. A6 Kaunas–Zarasai–Daugpilis, akcizais apmokestinamas prekes – 42 890 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, 9900 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, 50 000 pakelių cigarečių „Premjer Red“ bei 40 800 pakelių cigarečių „Fest Red“, t. y. iš viso gabeno 143 590 pakelių cigarečių, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 355 065,50 Eur, bei žinomai netikrą dokumentą – CMR važtaraštį Nr. 25844658 iki kelio Nr. A6 Kaunas–Zarasai–Daugpilis 155 kilometro Utenos r., kur 2015 m. balandžio 1 d. apie 19.40 val. Vykdytojas, siekdamas išvengti patikrinimo ir neteisėto krovinio sulaikymo, šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo, pateikdamas Kauno teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus Panevėžio poskyrio ekipažo KN06 pareigūnams transporto priemonės tikrinimo metu kaip tikrą krovinį lydintį dokumentą, ir buvo sulaikytas.
3. Be to, P. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo, laikė ir panaudojo asmens dokumentą, būtent: neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo G. V. išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir ją nuo įgijimo iki 2015 m. balandžio 3 d. 15.30 val. neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, paslėpęs po paveikslu, kol 2015 m. balandžio 3 d. kratos metu ją aptiko ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai, taip pat 2014 m. sausio 25 d. ją panaudojo tikrai mokėjimo kortelei pagaminti, interneto puslapyje www.Skrill.com suvesdamas G. V. asmens duomenis, būtinus atidaryti „Skrill Limited“ mokėjimo sąskaitai įmonėje „Skrill Ltd.“, esančioje Didžiojoje Britanijoje, London (duomenys neskelbtini) C. S., ir gauti mokėjimo kortelei „Skrill Master Card“ Nr. (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą ją panaudoti kaip savo.
4. Be to, P. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir neteisėtai laikė tikrą elektroninę mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę, būtent: jis, panaudodamas įgytą G. V. išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. www.Skrill.com nurodydamas asmens (G. V.) duomenis, 2014 m. sausio 25 d. 12.45 val. atidarė G. V. vardu „Skrill Limited“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir užsakė pagaminti tikrą elektroninę mokėjimo priemonę – kortelę „Skrill Master Card“ Nr. (duomenys neskelbtini), ir ją tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne anksčiau nei 2014 m. vasario 14 d., neteisėtai įgijo, „Skrill Ltd.“ bendrovei atsiuntus paštu adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute (duomenys neskelbtini), kol 2015 m. balandžio 3 d. kratos metu ją aptiko ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistasis P. Ž. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Teismai šioje byloje nepagrįstai pripažino jį kaltu ir nuteisė, nors jo veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos sudėties. Inkriminuoti kaltinimai pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199¹ straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį buvo paremti tik melagingais liudytojo D. K. parodymais, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Svarbi aplinkybė yra ta, kad D. K. yra teistas, todėl neatmestina galimybė, jog jis turi ryšių su nusikalstamu pasauliu ir pats galbūt organizavo kontrabandą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad D. K. yra asmuo, kuris suinteresuotas prisipažinimu sušvelninti savo padėtį ir tikėtis švelnesnės bausmės (Lietuvos apeliacinio teismo nutarties 10.5 pastraipa), tačiau, padaręs tokią išvadą, toliau situacijos neanalizavo ir jo parodymais vadovavosi kaip nekeliančiais net menkiausios abejonės. D. K. galbūt buvo pasiūlyta įvardyti neva nusikaltimus padariusius asmenis už tai, kad jam būtų paskirta minimali bausmė. Akivaizdu, kad D. K. tai buvo tinkamas susitarimas, nes jis bijojo įvardyti tikruosius nusikaltimų bendrininkus. Teismai rėmėsi tik D. K. parodymais, nors aprašydami įrodymus nurodė, kad kaltę įrodo D. K. parodymai, kiti liudytojai ir kita bylos medžiaga, tačiau sprendimuose nenurodė jokių kitų įtikinamų duomenų, kuriais grindžiama kaltė. D. K. parodymuose yra akivaizdžių prieštaravimų, tačiau teismai visiškai nevertino naudingų aplinkybių, remdamiesi tik kaltinimui naudingais įrodymais. Šiuo atveju yra visiškai nesuprantama, kodėl teismai rėmėsi vienais parodymais, o atmetė jo ir D. Z. parodymus kaip nepatikimus. Teismai taikė dvejopus standartus, tokiu būdu nuosprendį grindė vien tik nepatikimais. Jokie kiti liudytojai ar bylos medžiaga nepatvirtino jo dalyvavimo nusikalstamuose veiksmuose. Teismų sprendimuose paminėtos išvados, protokolai, apklausti liudytojai, skambučių išklotinės, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai neįrodo jo kaltės. Teismai, vertindami liudytojo D. K. parodymus kaip savarankišką įrodymų šaltinį, jų turinį ir sąsają su kitais bylos duomenimis, turėjo atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio asmens santykį su nuteistojo, t. y. jo (kasatoriaus), duotais parodymais, teikiamos informacijos svarbą, paties kaltinamojo ir liudytojų parodymus, nes asmenų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie yra nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos. Aplinkybės, rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas net nekomentavo aplinkybės, kad dirbtinai, išskyrus bylos dalį dėl D. K., buvo pritaikyti dvejopi standartai ir kartu D. K. neteisėtai buvo sudaryta galimybė išvengti turto konfiskavimo.
5.2. Teismai nepagrįstai pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal BK 214, 302 straipsnius. Dėl G. V. tapatybės kortelės ir kitų kratos metu rastų dokumentų jis paaiškino, kad kortelę rado požeminėje automobilių aikštelėje 2014 ar 2015 metų pavasarį ar vasarą. Tuo momentu nebuvo nei žmonių, nei mašinų, todėl ją pasiėmė ir parsinešė į namus. Namuose apžiūrėjo, norėjo grąžinti, tačiau dokumento galiojimas buvo pasibaigęs, o vėliau apie tai pamiršo. Kortelės neslėpė, ją padėjo po paveikslu, šio dokumento kortelei pagaminti nepanaudojo, o „Skril“ asmeninę kortelę turi ir žino, kaip ją gauti, turi sąskaitą.
5.3. Taip pat teismai nepagrįstai nusprendė išieškoti iš jo ir D. Z. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 15 350 Eur. Nagrinėjimo metu nebuvo paskirta ekspertizė ir nebuvo įvertinta reali konfiskuotino turto vertė, todėl teismai rėmėsi tik sutartyje numatyta verte, neatsižvelgdami į rinkos kainas, turto nusidėvėjimą ir pan. Be to, teismai pažeidė pagrindinius baudžiamosios teisės principus ir įstatymo nuostatas (nekaltumo prezumpcijos, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo principus), išskirdami bylos dalį dėl D. K. į atskirą procesą ir dalį dėl turto konfiskavimo (turto konfiskavimas D. K. nebuvo taikytas, nors jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą).
5.4. Svarbu ir tai, kad teismai paskyrė ir per griežtą bausmę. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje pavedė atlikti socialinį tyrimą ir gavo išvadą, kurioje konstatuota, kad yra nevedęs (tačiau gyvena su drauge), nuo 2017 m. sausio 13 d. vykdo individualią veiklą (7 t., b. 1. 32–33). Nusikalstamo elgesio rizika išvadoje vertinama kaip žema, todėl pateikiama rekomendacija kaltinamajam tęsti darbą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva paskyrė minėtą socialinį tyrimą, siekdamas įvertinti asmenybę ir paskirti teisingą bausmę, tačiau abiejų instancijų teismai šia išvada nesirėmė ir nurodė, kad ji yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams neprivaloma. Teismai nenurodė pagrįstų motyvų, kodėl šia išvada nesirėmė. Ši išvada atskleidžia jo asmenybę ir leidžia paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Teismų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė visiškai neatitinka visuomenės interesų, aiškiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Be to, buvo nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos, skiriant bausmės dydį tokios kategorijos bylose.
5.5. Teismai sprendimus priėmė nesant pakankamo ir aiškaus vidinio įsitikinimo, pagrįsto išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus (netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus), buvo netinkamai kvalifikuotos ir inkriminuotos veikos, t. y. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundą, jo tinkamai neišnagrinėjo, nes iš esmės tik pakartojo pirmosios instancijos teismo sprendimą bei jo motyvus ir su jais sutiko, o į apeliacinio skundo argumentus neatsikirto.
6. Kasaciniu skundu nuteistasis D. Z. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir jam baudžiamąją bylą nutraukti arba paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kasatorius skunde nurodo:
6.1. Inkriminuoti kaltinimai iš esmės paremti tik prieštaringais liudytojo D. K. parodymais, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs ir pakankami bylos duomenys. D. K. parodymuose yra akivaizdžių prieštaravimų, kurie yra paneigiami neginčijamais įrodymais. Teismai sprendimus grindė vien tik nepatikimais D. K. parodymais, jokie kiti liudytojai bylos medžiaga nepatvirtino jo dalyvavimo nusikalstamuose veiksmuose. Teismų sprendimuose paminėtos išvados, protokolai, apklausti liudytojai, skambučių išklotinės arba policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai neįrodo kaltės, nes nė vienas kitas liudytojas nepatvirtino, kad būtų matęs ar žinotų, jog būtent jis padarė inkriminuotus nusikaltimus. Pagal suformuotą teismų praktiką, teismai privalėjo itin atidžiai ir kritiškai vertinti vienintelio liudytojo D. K. parodymus, nes šis asmuo yra suinteresuotas duoti parodymus apie jį (kasatorių), taip palengvindamas savo kaltę. Bylos dalis dėl D. K. buvo sąmoningai išskirta į atskirą procesą (nors tam nebuvo jokių objektyvių priežasčių), siekiant dirbtinai palengvinti jo padėtį. Toks procesinis veiksmas yra neteisingas ir atliktas sąmoningai, nes tokiu būdu D. K. už kaltinimui naudingus parodymus gavo švelnesnę baudą ir (priešingai teisingumo principams) neteisėtai išvengė solidarios atsakomybės už konfiskuotiną turtą. Toks teisingumo vykdymas yra neleistinas, visos šios aplinkybės buvo nurodytos apeliaciniame skunde, tačiau teismas dėl jų nepasisakė, todėl turėtų būti vertinama, kad apeliacinis skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas. Ypač svarbu tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutylėjo nurodytą motyvą dėl dvejopų standartų taikymo ir teisingumo principo vykdymo pažeidimo, dirbtinai išskiriant D. K. bylą į atskirą procesą ir netaikant jam turto konfiskavimo.
6.2. Pirmosios instancijos teismas pripažino liudytojo D. K. parodymų prieštaringumą, tačiau nurodė, kad tai neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui ar nusikaltimo padarymo faktui, ir jo parodymais vadovavosi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad D. K. yra asmuo, kuris suinteresuotas prisipažinimu sušvelninti savo padėtį ir tikėtis švelnesnės bausmės (nutarties 10.5 pastraipa), tačiau jo parodymais vadovavosi kaip nekeliančiais net menkiausios abejonės. Šiuo atveju buvo būtina atsižvelgti ir į tai, kad D. K. yra teistas, todėl neatmestina, jog jis pats galėjo organizuoti kontrabandą. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad D. K. buvo tas asmuo, kuris dalyvavo nusikalstamose veikose ir jas vykdė, o vėliau jis sutiko bendradarbiauti su teisėsauga, todėl yra akivaizdu, jog jo parodymai buvo keičiami padedant pareigūnams. Teismai negalėjo remtis vien tik griežtos bausmės siekiančio išvengti asmens parodymais, nes šis asmuo pats vykdė nusikalstamas veikas, o jo parodymai buvo keičiami, todėl nebuvo nuoseklūs ir negali būti vertinami kaip neginčijami ir patikimi. Jais remtis būtų galima tik tada, jei juos patvirtintų ir kiti įrodymų šaltiniai, tačiau to byloje nėra. Teismai padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir joms prieštaraujančias išvadas, jas iš esmės pagrindė prielaidomis, netinkamai vertindami bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Taip pat buvo pažeisti ir pagrindiniai baudžiamosios teisės principai – nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) ir rungtyniškumo.
6.3. Teismai, priimdami sprendimus, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė bausmės skyrimo taisykles ir skyrė per griežtą bausmę. Teismų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė visiškai neatitinka visuomenės interesų, aiškiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Šiuo atveju teismai be jokio pagrindo skyrė bausmės vidurkį viršijančias bausmes, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos skiriant bausmės rūšį ir dydį tokios kategorijos bylose. Apeliacinės instancijos teismas padarė šiurkščią klaidą, nes nurodė, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas, nors niekada nebuvo tokiu pripažintas. Tai, kad asmuo nusikalto teistumui neišnykus, nėra pakankamas pagrindas jį pripažinti recidyvistu. Teismas privalo įvertinti asmenybę, bylos medžiagą ir tik tada priimti motyvuotą sprendimą dėl asmens pripažinimo recidyvistu. Šiuo atveju jis (kasatorius) niekada nebuvo pripažintas recidyvistu ir todėl apeliacinės instancijos teismas padarė klaidą, kuri turėjo įtakos bausmės skyrimui. Nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad tariamai prašymas pripažinti recidyvistu pačioje teisminio nagrinėjimo pabaigoje – prokurorės baigiamojoje kalboje, nenurodant šios aplinkybės kaltinamajame akte arba teisminio nagrinėjimo procese, nepažeidžia teisių ir baudžiamojo proceso nuostatų. Šiuo atveju buvo pažeistos BPK nuostatos ir suformuota teismų praktika, nes šis atsakomybę sunkinantis faktas turėjo būti nurodytas ne baigiamojoje kalboje žodžiu, o procesiniuose dokumentuose.
6.4. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pavedė atlikti socialinį tyrimą ir gavo išvadą, kurioje konstatuota, kad yra septynerius metus vedęs, turi dvi dukras, mokosi ir dirba. Be to, išvadoje buvo nurodyta, kad nesugeba atskirti sričių, kurios yra probleminės ir turėjo įtakos nusikalstamumui, pernelyg pasitiki savo sėkmės tikimybe, nes to paties modelio teisės pažeidimą padarė antrą kartą, tačiau nusikalstamo elgesio rizika pateikiamoje išvadoje vertinama kaip žema, todėl pateikiama rekomendacija kaltinamajam tęsti darbą ir paskirti jam įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (7 t., b. l. 34). Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas šia išvada nesivadovavo, kartu nenurodė motyvų, kodėl šia išvada nereikia remtis. Teismai privalėjo remtis minėta išvada, nes tyrimą atliko asmenys, turintys specialiųjų žinių, jis individualizavo asmenybę ir suteikė pagrindą paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Bausmės tikslai, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes bei esančius duomenis, gali būti pasiekti paskiriant švelnesnę bausmę ir tai neprieštarautų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimams. Teismai be pagrindo paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, paskirta reali laisvės atėmimo bausmė (įvertinant socialinę padėtį) yra akivaizdžiai neprotinga ir neatitinka visuomenės interesų.
6.5. Teismai nepagrįstai nusprendė išieškoti iš jo (kasatoriaus) ir P. Ž. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – po 15 350 Eur. Pagal bylos aplinkybes yra neabejotina, kad ši poveikio priemonė privalėjo būti taikoma ir kitam nusikaltimo bendrininkui – D. K.. Šiuo atveju įstatymas nenumato jokių išimčių. Nei šioje, nei D. K. byloje nėra apskritai jokių argumentų ir motyvų, kodėl ši poveikio priemonė netaikoma D. K.. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo paskirta ekspertizė ir nebuvo įvertinta reali konfiskuotino turto vertė (nors tokia galimybė buvo), tačiau teismai rėmėsi tik sutartyje numatyta verte, neatsižvelgdami į rinkos kainas, turto nusidėvėjimą ir pan. Nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad konfiskuotino turto vertė buvo tinkamai nustatyta vadovaujantis UAB „Emprekis“ pažyma. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad UAB „Emprekis“, pažeisdama galiojančias turto vertinimo įstatymo nuostatas, automobilio vertę nustatė jo net neapžiūrėjusi, vadovaudamasi vidutine tokių automobilių kaina (kuri paimta iš lentelės), – toks vertinimas yra neobjektyvus ir pažeidžia teisingumo principą bei teisę į teisingą teismą.
7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Paškevičius atsiliepimu į nuteistųjų P. Ž. ir D. Z. kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras nurodo:
7.1. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad kasatoriai įrodymus vertina kitaip, nei juos įvertino baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, o tai nelaikytina BPK 20 straipsnio pažeidimu. Skundžiamuose teismų sprendimuose aprašytos visos nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, pasisakyta dėl jų patikimumo ir pakankamumo. Apeliacine tvarka buvo patikrintos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės, nuteistųjų kaltė pagrįsta bylos įrodymų visuma. Įrodymai buvo išanalizuoti tinkamai ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. P. Ž. argumentai dėl neva netinkamo BK 214, 302 straipsnių taikymo paremti argumentais, į kuriuos teismai jau išsamiai atsakė ir pateikė savo išvadas.
7.2. Kasaciniuose skunduose pateikti argumentai dėl BK 54, 72 straipsnių nuostatų taikymo visiškai nepagrįsti. Nėra jokio pagrindo sutikti su D. Z. kasacinio argumentais dėl jo neva nepagrįsto pripažinimo recidyvistu.
7.3. Abiejų nuteistųjų kasacinių skundų motyvai pateikiami neatsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, o materialiosios ir procesinės teisės teorija bei teismų praktika kasaciniuose skunduose cituojama neatskleidžiant jų ryšio su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl skundai laikytini nepagrįstais. Tenkinti kasacinių skundų juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Nuteistųjų P. Ž. ir D. Z. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
9. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, skiriant bausmę, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai, nustatytos faktinės bylos aplinkybės, paskirta bausmė, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017). Kaip matyti iš nuteistųjų kasacinių skundų turinio, nemaža dalis jame dėstomų argumentų skirti teismų atliktam įrodymų vertinimui, nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir padarytoms išvadoms paneigti, ir jie nesiejami su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Nuteistųjų P. Ž. ir D. Z. kasacinių skundų argumentai, nesutinkant su jiems inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, nustatytomis BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199¹ straipsnio 1 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, o P. Ž. atžvilgiu ir BK 214 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, yra susiję su teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių ginčijimu, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
10. Pažymėtina ir tai, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo D. Z. kasaciniame skunde nurodyta, kad nebuvo pakankamo pagrindo pripažinti jį recidyvistu. Antra, kasatorius D. Z., nurodydamas, kad nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, jog prašymas pripažinti recidyvistu pačioje teisminio nagrinėjimo pabaigoje – prokurorės baigiamojoje kalboje, nenurodant šios aplinkybės kaltinamajame akte ar teisminio nagrinėjimo procese, nepažeidžia jo teisių ir baudžiamojo proceso nuostatų, klaidina teismą. Tokių išvadų apeliacinės instancijos teismas nepateikė. Apie tai buvo kalbama pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalyje –,,Bausmės skyrimas“. Kaip matyti iš nuteistojo D. Z. apeliacinio skundo turinio, minėti klausimai nebuvo keliami ir analizuojami apeliaciniame skunde, todėl šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų
11. Nuteistųjų P. Ž. ir D. Z. kasaciniuose skunduose nurodoma, kad įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, jog apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Tokie kasatorių P. Ž. ir D. Z. argumentai atmestini.
12. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
13. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunduose išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai bei teismų priimtų sprendimų turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nesuvaržant kaltinamiesiems įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjant bylą visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamųjų P. Ž., D. Z., liudytojų D. K., K. D., R. B., E. P., D. S., V. B., I. Ž. parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, apžiūros protokolai, kratų protokolai, tarnybiniai pranešimai, telefoninių skambučių išklotinės, informacija apie bazines stotis ir jų analizė, „Sodros“ duomenys, specialistų išvados ir kita bylos medžiaga – nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kurie duomenys pripažįstami įrodymais ir jais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti.
14. Kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama netinkamam D. K. parodymų vertinimui, akcentuojant, kad tai buvo suinteresuoto liudytojo parodymai, kurie iš esmės buvo vieninteliai įrodymai, nulėmę kasatorių pripažinimą kaltais. Kaip matyti iš abiejų instancijų teismų sprendimų, teismai žinojo bendrakaltininkų parodymų vertinimo taisykles, formuojamas Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinės instancijos teismo praktikoje, ir D. K. parodymus vertino, atsižvelgdami į jo procesinį suinteresuotumą ir laikydamiesi tokių asmenų parodymų vertinimo taisyklių. D. K., kuris buvo nuteistas išskirtoje byloje, dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur visi proceso dalyviai galėjo užduoti jam klausimus ir ginčyti jo parodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama nuteistųjų apeliacinius skundus, kuriuose didelė dalis argumentų buvo skirti būtent šio liudytojo parodymų kritikai, dar kartą patikrino jo parodymus gretindama ir lygindama juos su kitais byloje esančiais duomenimis. Nors kasatoriai teigia, kad teismai nepašalino esminių prieštaravimų šio liudytojo parodymuose, tačiau jie nenurodomi. Apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad byloje nėra aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti D. K. parodymais, pasisakydamas dėl liudytojo asmeninio suinteresuotumo ir kartu motyvų, dėl kurių jis apkalbėtų kasatorius, nebuvimo. Teisėjų kolegija taip pat pritaria teismų išvadai, kad D. K. parodymai nebuvo vieninteliai įrodymai byloje. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus dėl D. K. parodymų nepatikimumo, labai detaliai išdėstė, kokie kiti bylos duomenys patvirtina šio liudytojo parodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties 10.7 p.).
15. Taigi, konstatuoti, jog teismų padarytos išvados pagrįstos prielaidomis ar įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų, nėra teisinio pagrindo. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio akivaizdu, kad byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma buvo pagrįstai nustatyta, jog kiekvienas organizuotos grupės narys atliko tam tikrą vaidmenį – D. Z. ir P. Ž. parengė nusikalstamos veiklos planą bei priemones, vadovavo visai veiklai tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje ir ją koordinavo. D. Z. surado vairuotoją, paruošė priedangos krovinį, kroviniui pagamino netikrus dokumentus, o P. Ž. pagamintus netikrus dokumentus patvirtino įmonės, kuriai jis vadovavo, spaudu, išnuomojo transportą akcizais apmokestinamoms prekėms vežti, davė nurodymus vairuotojui, aprūpino jį ryšio priemonėmis ir pats bei per kitus asmenis koordinavo jo veiksmus vežant neteisėtą krovinį. Pirmosios instancijos apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, baudžiamasis įstatymas – BK 25 straipsnio 3 dalis, 199¹ straipsnio 1 dalis, BK 25 straipsnio 3 dalis, 199² straipsnio 1 dalis, BK 25 straipsnio 3 dalis, 300 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
16. Kasatorius P. Ž. teigia, kad jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 214, 302 straipsnius, teigdamas, kad buvo remtasi netiesioginiais įrodymais, tariamai patvirtinančiais jo kaltę. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į analogišką apeliacinio skundo argumentą, todėl teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo motyvams, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Šiuo atveju, sujungę byloje surinktus įrodymus į logišką ir nuoseklią grandinę, teismai pagrįstai konstatavo, jog P. Ž. įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 214, 302 straipsniuose. Kaip matyti iš teismų sprendimų, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamų veikų, nustatytų BK 214, 302 straipsniuose, sudėties požymiai P. Ž. veikoje yra nustatyti ir pakankamai argumentuotai atskleisti.
17. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistųjų P. Ž. ir D. Z. apeliacinius skundus, dar kartą išsamiai išanalizavo bei įvertino byloje surinktus įrodymus ir pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui bei padarytoms išvadoms dėl bylos faktinių aplinkybių (iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta vienintelė aplinkybė, kad P. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytu būdu įgijo G. V. išduotą asmens tapatybės kortelę). Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Todėl kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir neatsakė į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turiniui. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.
Dėl bausmės
18. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas P. Ž. ir D. Z. bausmes ir nustatydamas jų dydį, BK nuostatų nepažeidė, įvertino aplinkybių, reikšmingų bausmei skirti ir individualizuoti, visumą. Bausmės skyrimo klausimus apsvarstęs apeliacinės instancijos teismas taip pat išdėstė motyvus, kodėl paskirtos bausmės yra parinktos teisingai ir kodėl nesivadovauta socialinio tyrimo išvadomis. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininkų asmenybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir sunkinančias aplinkybes: D. Z. ir P. Ž. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintinos aplinkybės, kad nusikalstamas veikas jie padarė veikdami organizuota grupe ir iš savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), D. Z. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina aplinkybė, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas tinkamai pritaikė BK 27 straipsnio 1 dalį, konstatuodamas, kad D. Z. padarė nusikalstamas veikas būdamas recidyvistas, t. y., būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir teistumas už jį neišnykęs, vėl padarė tyčinius nusikaltimus. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinio, buvo kruopščiai išanalizuotas kiekvieno nuteistojo indėlis į nusikalstamų veikų padarymą. Teismas taip pat nurodė, kad bausmės tikslai kaltinamajam gali būti pasiekti paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą ir sunkinančias jo atsakomybę aplinkybes, nustatytinas artimas vidurkiui. Teismas atsižvelgė į tai, kad P. Ž. ir D. Z. organizuota grupe iš savanaudiškų paskatų padarė du tyčinius, sunkius ir vieną nesunkų nusikaltimą, o P. Ž. savarankiškai dar ir du apysunkius nusikaltimus. Teismas įvertino ir tai, kad D. Z. inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas, o P. Ž. – nagrinėjant kitas bylas, kuriose Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžiu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad D. Z. septynerius metus yra vedęs, turi dvi dukras, mokosi ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, dirba vadybininku, o P. Ž., nors ir nevedęs, gyvena su drauge, nuo 2017 m. sausio 13 d. vykdo individualią veiklą. Taigi, įvertinęs visas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, teismas kaltinamiesiems už kiekvieną inkriminuojamą nusikalstamą veiką paskyrė sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurio dydį nustatė artimą sankcijos vidurkiui.
19. Pirmosios instancijos teismas, nesiremdamas socialinio tyrimo išvadomis dėl P. Ž. ir D. Z., pažymėjo, kad jos yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra teismui privalomos. Motyvuodamas sprendimą nesiremti šiose išvadose pateikta rekomendacija dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių taikymo, teismas nurodė, kad iš išvadų matyti, jog teikiant rekomendacijas nebuvo iki galo atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų pavojingumą, organizuotumą, padarytų veikų mastą, kaltinamojo požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas. Taip pat teismas, nesivadovaudamas šiomis išvadomis, įvertino ir tai, kad gabentų akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių vertė net 37 kartus viršija 250 MGL dydžio sumą, o padarytos nusikalstamos veikos buvo iš anksto planuojamos ir yra aukšto organizuotumo lygio, todėl laikytinos ypač pavojingomis. Šias nusikalstamas veikas palyginęs su D. Z. anksčiau padaryta nusikalstama veika (BK 199² straipsnio 1 dalis), teismas pažymėjo, kad prieš tai skirta bausmė jokios įtakos nepadarė ir bausmės tikslai nebuvo pasiekti, o P. Ž. iki šių naujai įvykdytų nusikalstamų veikų neatgrasė net iki to teismuose dėl jo nagrinėjamos baudžiamosios bylos. Todėl atmestini kaip nepagrįsti kasacinių skundų argumentai, kad teismas nenurodė motyvų, kodėl buvo nesiremta minėtomis socialinėmis išvadomis. Be to, BPK 361 straipsnyje nustatyta, kad socialinio tyrimo išvada yra specialisto parengtas dokumentas, kuriame apibūdinama kaltinamojo ar nuteistojo socialinė aplinka, kriminogeniniai veiksniai, taip pat pateikiama kita informacija, padedanti teismui individualizuoti probacijos sąlygas, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti ir su apeliacinės instancijos teismo argumentu, jog socialinio tyrimo išvada skirta iš esmės padėti teismui nuspręsti dėl bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, o ne dėl bausmės parinkimo.
20. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nustačius, kad skiriant bausmę tiek P. Ž., tiek D. Z. BK bendrosios ir specialiosios dalių normos pritaikytos tinkamai, keisti teismų sprendimus dėl paskirtos bausmės dydžio nėra teisinio pagrindo.
Dėl BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalies
21. BK 42 straipsnio 6 dalyje, 67 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nuteistam asmeniui turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriamas kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis). BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas, pažymėta, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-119-976/2018). Spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams realizuoti.
22. Atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo aplinkybes, t. y. gabentų akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių kiekį ir būdą, akivaizdu, kad be vilkiko,,Renault Magnum“, priklausančio UAB,, (duomenys neskelbtini)“, ir puspriekabės-šaldytuvo,,Koegel“, nuosavybės teise priklausančios UAB,, (duomenys neskelbtini)“, nuteistieji jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199¹ straipsnio 1 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, nebūtų įvykdę. Taigi minėti vilkikas ir puspriekabė-šaldytuvas pagrįstai pripažinti nusikaltimo priemonėmis, t. y. pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu.
23. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismų praktikoje pažymėta, kad trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės apsaugomos taikant BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą turto vertės išieškojimą. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-119-976/2018). Todėl, priešingai nei teigia kasatoriai, teismai, nusprendę iš jų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė (BK 72 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl kasatorių argumentai, jog D. K. nepagrįstai išvengė solidarios atsakomybės už konfiskuotiną turtą, paliekami nenagrinėti kaip išeinantys iš šios bylos nagrinėjimo ribų.
24. Kaip matyti iš bylos duomenų, teismai, nustatydami konfiskuotino turto vertę, vadovavosi Vilniaus teritorinės muitinės raštu dėl transporto priemonių vertės, jame nurodyta, kad vilkiko,,Renault Magnum“ rinkos kaina – 8700 Eur; panašios puspriekabės-šaldytuvo,,Koegel“ rinkos kaina – 27 300 Eur (1 t., b. l. 119). Muitinės rašte nurodyta, kad, nustatant transporto priemonių rinkos vertę, vadovautasi VšĮ „Emprekis“ naudotų transporto priemonių kainų žinyno „Autotransporto kainos Lietuvoje“ duomenimis. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas rėmėsi ne vien tik minėtu raštu, bet įvertino ir 2015 m. vasario 3 d. nuomos sutarties turinį, kurioje puspriekabės-šaldytuvo,,Koegel“ rinkos vertė nurodyta 22 000 Eur (3 t., b. l. 95–96). Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji, nesutikdami su konfiskuotino turto verte, nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų kitaip ją įvertinti. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisėjų kolegija, išklausiusi visų proceso dalyvių nuomonės dėl įrodymų tyrimo, nusprendė jį atlikti. Prieš įrodymų tyrimo pabaigą kolegijos pirmininkei paklausus proceso dalyvių, ar jie turi prašymų papildyti įrodymų tyrimą, tokių prašymų nepareikšta. Taigi apeliantams nepateikus jokių įrodymų dėl neva ydingai nustatytos konfiskuotino turto vertės, taip pat nepateikus susijusių su turto vertės nustatymu prašymų teismui, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad teismai nustatė nepagrįstą konfiskuotino turto vertę.
25. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog nagrinėjamoje byloje buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai arba netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmetami, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažįstami teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų P. Ž. ir D. Z. kasacinius skundus.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Armanas Abramavičius
Rima Ažubalytė
