Baudžiamoji byla Nr. 2K–575/2014
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00305-2006-1
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4.4 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
gynėjui advokatui Tomui Bukeliui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. D. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu S. D. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisinta nenustačius, kad jos veikoje yra šio nusikaltimo sudėties požymių.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu S. D. S. nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirta 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda. Priteista iš S. D. S. nukentėjusiajai E. K. 5000 Lt neturtinės žalos.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
S. D. S. apeliacinės instancijos teismo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės E. K. priklausantį turtą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje gavusi E. K. parašą ant tuščio popieriaus lapo ir vėliau ant to popieriaus lapo įrašiusi žinomai netikrus duomenis, t. y. surašydama tekstą, jog 2000 m. gegužės 5 d. E. K. pasiskolino iš S. D. G. 130 000 Lt, suklastojo paskolos sutartį ir 2006 m. balandžio 20 d. pateikė Kauno apygardos teismui, esančiam Kaune, A. Mickevičiaus g. 18, ieškinį dėl 138 582,21 Lt priteisimo iš E. K. bei kaip įrodymą pateikė advokato L. Jankausko patvirtintą suklastotos 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutarties tarp E. K. ir S. D. G. nuorašą. Taip S. D. S. siekė apgaule iš E. K. įgyti 138 582,21 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios, nes 2012 m. spalio 17 d. Kauno apygardos teismo sprendimu 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutartis tarp E. K. ir S. D. G. buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taip ji pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.
Kasaciniu skundu S. D. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendį.
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nepašalinęs visų abejonių ir remdamasis prielaidomis, ją nepagrįstai nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Anot kasatorės, byloje susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o sutartis, sudaryta tarp jos ir nukentėjusiosios, civilinėje byloje jau buvo pripažinta negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik tais civilinės bylos duomenimis, kurie buvo palankūs kaltinimui. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo besąlygiškai vadovautis civilinės bylos duomenimis, o privalėjo atsižvelgti į esminius civilinio bei baudžiamųjų proceso skirtumus: civiliniame procese galima remtis prielaidomis, jeigu jos patvirtina tam tikrą faktą labiau buvus negu ne, o baudžiamajame procese remtis prielaidomis negalima. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas įsigaliojusį teismo sprendimą civilinėje byloje privalėjo patikrinti, o ne besąlygiškai vadovautis padaryta išvada, kad sutartis negalioja.
Pažymėtina, kad civilinėje byloje sutartis, sudaryta tarp kasatorės ir nukentėjusiosios, buvo pripažinta negaliojančia esant dviem pagrindams: pirma, kad nukentėjusiosios parašas buvo padėtas anksčiau negu surašytas sutarties tekstas; antra, kad nėra patikimų įrodymų apie pinigų perdavimą. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik ta teismo sprendimo civilinėje byloje dalimi, kur nurodyta, kad nukentėjusiosios parašas buvo padėtas anksčiau negu surašytas sutarties tekstas. Tokia išvada buvo padaryta remiantis dvejų ekspertizių aktais, t. y: UAB „D“ aktu ir Italijos ekspertės M. C. išvada; tomis pačiomis ekspertizių išvadomis vadovavosi ir apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau kasatorė abejoja minėtų ekspertizių patikimumu. Antai UAB „D“ atlikta ekspertizė net pačiai nukentėjusiajai kėlė abejonių dėl taikyto drėgno kopijavimo metodo, kuris neleidžia nustatyti nesikertančių tarpusavyje dokumentų rekvizitų eiliškumo. Be to, šią ekspertizę atlikęs ekspertas galėjo būti subjektyvus, nes nukentėjusioji sumokėjo tiek už ekspertizę, tiek už eksperto gyvenimo išlaidas Lietuvoje (viešbutį).
Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturėjo vadovautis ekspertės M. C. pateikta išvada, nes bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji su šia eksperte bendravo stengdamasi daryti jai įtaką. Tai patirtino ir liudytoja E. J. Be to, ekspertė M. C. laiške nukentėjusiosios advokatei civilinėje byloje V. Normantienei nurodė, kad negali nustatyti parašų eiliškumo sutartyje, nes jie nesikerta, tačiau, nepaisant to, išvadoje ekspertė nurodė klaidingus duomenis neva tekstas kertasi, o nukentėjusiosios parašas padėtas anksčiau negu surašytas tekstas. Be to, ekspertės M. C. išvadoje atliktas tyrimas aprašytas tik bendrais bruožais, o tai taip pat leidžia abejoti jo patikimumu. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis privačių ekspertų išvadomis, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kad teismo ekspertizės išvada turi didesnę įrodomąją reikšmę negu privačių ekspertų pateiktos nuomonės.
Be to, kasatorė pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti jos bei nukentėjusiosios asmenybę, o būtent, kad ji niekada nesibylinėjo teismuose, tuo tarpu nukentėjusioji vertėsi pinigų skolinimu, jai netgi buvo iškeltos baudžiamosios bylos, tačiau vėliau trūkstant įrodymų nutrauktos. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs. Priešingai, nukentėjusioji, pradžioje teigusi, kad sutarties nepasirašė, o kasatorės niekada nėra mačiusi, po jai palankios ekspertizės išvados savo parodymus pakeitė ir nurodė, jog pasirašė ant tuščio popieriaus lapo.
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas dviprasmiškai nustatė veikos padarymo laiką, nes iš nuosprendžio turinio neaišku, ar veika buvo padaryta 2000 m. (sutarties surašymo data), ar 2006 m. (ieškinio pateikimo data). Kasatorės manymu, jeigu pinigai nebuvo perduoti, tada nusikalstamos veikos – pasikėsinimo sukčiauti padarymo laikas yra dokumento parengimo laikas, t. y. 2000 m. gegužės 5 d. Apkaltinamasis nuosprendis byloje buvo priimtas tik 2014 m. balandžio 17 d., t. y. nuo veikos padarymo (2000 m. gegužės 5 d.) praėjus beveik keturiolikai metų, o tai reiškia, kad jau buvo suėję BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, todėl byla turi būti nutraukta.
Taip pat kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnį ir nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo, nes faktines bylos aplinkybes pakeitė savo iniciatyva neinformuodamas kasatorės.
Taip pat kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jos teisę į gynybą, nes ją ginė ne jos pasirinktas advokatas, o paskirtas valstybės, kuris net neturėjo jos sutikimo ir nesuderino gynybinės pozicijos.
S. D. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu S. D. S. buvo išteisinta konstatavus, kad byloje yra nepašalintų abejonių dėl reikšmingų teisingam bylos išsprendimui aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, neištyręs nei jokių naujų įrodymų, nei pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų, nusprendė, kad byloje nėra abejonių, trukdančių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai neleidžia daryti išvados, kad visos reikšmingos bylai aplinkybės yra nustatytos laikantis BPK įtvirtintų reikalavimų. Iš kasacine tvarka apskųsto Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pirmiausia grindė UAB „D“ pateiktu ekspertizės aktu bei Italijos ekspertės M. C. pateikta išvada. Šiais įrodymais buvo remtasi civilinėje byloje, kurioje paskolos sutartis tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios buvo pripažinta negaliojančia. Vis dėlto baudžiamojoje byloje šie aktai negali būti vertinami kaip BPK 84–88, 208-211, 285, 286 straipsnių reikalavimus atitinkantys ekspertizės aktai. Baudžiamojoje byloje gali būti įrodinėjama civilinėse ar administracinėse bylose surinktais duomenimis. Dokumentai iš tokių bylų gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamojoje byloje, jei jie atitinka BPK 20, 95, 96 straipsniuose nustatytus reikalavimus dokumentams kaip įrodymams. Dokumentai ir ekspertizės aktai (specialisto išvados) baudžiamajame procese yra skirtingos įrodymų rūšys. Ekspertizės aktais bei specialisto išvadomis baudžiamojoje byloje pripažįstami tik tokie specialių žinių turinčių asmenų surašyti aktai (išvados), kai specialių žinių reikalaujantys tyrimai buvo atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (ekspertizės aktas baudžiamajame procese gali būti surašytas tik tuo atveju, jei BPK nustatyta tvarka buvo priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartis dėl ekspertizės skyrimo) pavedimu.
Priimant teismo baigiamuosius aktus baudžiamosiose bylose gali būti remiamasi ir suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių iniciatyva gautomis specialių žinių turinčių asmenų pateiktomis išvadomis. Tokie dokumentai teismų praktikoje įvardijami konsultacinėmis išvadomis. Pažymėtina, kad konsultacinę išvadą suinteresuoto bylos baigtimi proceso dalyvio užsakymu (prašymu) pateikę asmenys baudžiamojoje byloje negali tapti oficialiais ekspertais ar specialistais. Tokia išvada darytina remiantis Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad „Privatus teismo ekspertas, sutartiniais pagrindais konsultavęs proceso šalis, negali toje pačioje byloje atlikti teismo ekspertizės“.
Iš bylos medžiagos matyti, kad oficialiai skirti ekspertai ir specialistai negalėjo duoti tokių išvadų, kurios buvo pateiktos nukentėjusiosios iniciatyva surastų ekspertų pateiktuose aktuose. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalyje straipsnyje keliamus reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio turiniui, Lietuvos teismo ekspertizių centro ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro pateiktų išvadų iš viso analizavo. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas nusprendžia panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui ir formai keliami tie patys reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, įskaitant ir reikalavimą išanalizuoti bei vertinti visus bylos įrodymus.
Nustatant nagrinėjamai bylai reikšmingas paskolos sutarties surašymo aplinkybes specialių žinių panaudojimas yra tinkama įrodinėjimo priemonė, tačiau specialios žinios baudžiamojoje byloje turi būti panaudojamos BPK nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas šio reikalavimo nesilaikė – apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje remtasis vienos iš proceso šalių iniciatyva gautomis išvadomis, tų išvadų BPK nustatyta tvarka tinkamai nepatikrinus.
Apeliacinės instancijos teismo ekspertizės aktais pripažintuose dokumentuose pateiktos išvados turėjo būti tikrinamos, pavyzdžiui, į teismo posėdį iškvietus Lietuvos ekspertų sąraše esantį rašysenos ekspertą (ekspertus), o prireikus (bei esant galimybei) ir tyrimus nukentėjusiosios iniciatyva atlikusius asmenis. Tik tokiu būdu galėjo būti tinkamai išsiaiškinta, ar išvados atitinka BPK nustatytus duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimus, taip pat, dėl kokių priežasčių oficialiai skirti ekspertai ir specialistai negali atsakyti į užduodamus klausimus, į kuriuos gali atsakyti UAB „D“ ir Italijos ekspertės M. C. Neatlikus jokių įrodymų tyrimo veiksmų teismo posėdžio metu UAB „D“ ir Italijos ekspertės M. C. išvados negalėjo būti laikomos BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais, nes nebuvo įvykdytas BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytas reikalavimas patikrinti duomenis atliekant BPK numatytus proceso veiksmus.
Kasacinio skundo argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo apeliacinio proceso metu, dėl BPK nuostatų nesilaikymo keičiant kaltinimą, dėl kitų apeliacinės instancijos teismo galbūt padarytų pažeidimų yra nenagrinėjami, nes visi kasaciniame skunde kelti klausimai gali būti sprendžiami iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Olegas Fedosiukas
Gintaras Goda
