Dėl teisės normų, reglamentuojančių lėktuvo bilietų pardavėjo civilinės atsakomybės sąlygas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-358-248/2016

Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00168-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.3;

(S)

2.5.20.01

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. B. (M. B.) ir T. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. B. ir T. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Clipper“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių lėktuvo bilietų pardavėjo civilinės atsakomybės sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai M. B. ir T. B. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Baltic Clipper“ kiekvienam po 572,44 Eur turtinės žalos atlyginimo, M. B. – 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo, T. B. – 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 117,37 Eur išlaidų už dokumentų vertimą bei 232 Eur išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo.

Ieškovas 2014 m. liepos 2 d. interneto svetainėje www.avia.lt pirko lėktuvo bilietus skristi maršrutu Vilnius–Ust Kamenogorskas–Vilnius tranzitu per Minską ir Maskvą už 4022 Lt (1164,85 Eur). Bilietai buvo nupirkti ieškovo sutuoktinei ieškovei T. B. ir ieškovų anūkei V. Š.. 2014 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus oro uoste keleivės buvo užregistruotos be pastabų, ant bagažo buvo pakabinta lentelė „tranzit“, keleivėms buvo pasakyta, kad bagažą gaus Ust Kamenogorske.

Atskridus iš Vilniaus į Minsko oro uostą buvo atsisakyta registruoti keleives į reisą Minskas–Maskva, nes, įsigaliojus bendrai muitų bevizei erdvei tarp Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos, minėtas reisas buvo vidinis, todėl keleivės privalėjo turėti Rusijos Federacijos vizas. Keleivėms buvo paaiškinta, kad nors jos ir turi Kazachstano vizas, bet šių nepakanka. Keleivėms nebuvo leista skristi į Maskvą, todėl tęsti maršruto pagal ieškovo M. B. nupirktus elektroninius bilietus tapo neįmanoma.

Ieškovų teigimu, M. B. savarankiškai skrydžių variantų nederino, pasirinko vieną iš keleto elektroninės sistemos pasiūlytų variantų, tačiau nei interneto svetainėje, nei skrydžio bilietuose nebuvo pateikta informacija, kad bus reikalingos vizos tranzitiniame oro uoste, dėl to keleivės negalėjo pasinaudoti turimais bilietais. Atsakovė pažeidė savo pareigą, nes nepateikė ieškovams informacijos apie tai, kad keleivis privalo turėti kelionėje reikalingus dokumentus – pasą, vizą, iškvietimą ar kt.

Ieškovai nurodo, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jie patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovai buvo priversti įsigyti naujus bilietus: ieškovė įsigijo du bilietus maršrutu Minskas–Astana (2014 m. rugpjūčio 9 d.), Astana–Minskas (2014 m. rugpjūčio 31 d.) už 662,91 Eur; du bilietus Astana–Ust Kamenogorskas (2014 m. rugpjūčio 10 d.), jų vertė atitinka 169,94 Eur; du bilietus Ust Kamenogorskas–Astana (2014 m. rugpjūčio 22 d.), jių vertė atitinka 175,50 Eur, du bilietus Minskas–Vilnius (2014 m. rugpjūčio 31 d.), jų vertė atitinka 76,61 Eur. Be to, ieškovė sumokėjo už pragyvenimą Astanos oro uosto viešbutyje nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. sumą, atitinkančią 59,91 Eur. Iš viso ieškovų turtinė žala yra 3953 Lt (1144,87 Eur) dydžio.

Ieškovai dėl atsakovės kaltės patyrė nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, todėl prašo priteisti iš jos 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo ieškovui ir 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo ieškovei.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2014 m. lapkričio 3 d. nutarimu nutarė patenkinti M. B. prašymą ir rekomendavo atsakovei grąžinti ieškovui iki 2014 m. lapkričio 18 d. 3958,04 Lt (1146,33 Eur), tačiau atsakovė to nepadarė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Visagino miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu atmetė ieškovų ieškinį.

Teismas nurodė, kad atsakovė nagrinėjamoje situacijoje veikė kaip bilietų pardavėja, ieškovė T. B. – kaip keleivė, ieškovas M. B. – kaip keleivių atstovas, įsigijęs kelionės dokumentus. Teismas pažymėjo, kad šalių santykius reguliuoja CK 6.809 straipsnis, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu „Dėl keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Teismas, nurodęs, kad įvertino visus byloje esančius įrodymus, sprendė, jog atsakovė, parduodama ieškovams bilietus elektroninėmis ryšio priemonėmis, suteikė jiems galimybę ir net įpareigojimą susipažinti su pagrindinėmis vežimo sąlygomis bei būtinais kelionės dokumentais. Atsakovė suteikė ieškovui galimybę susipažinti ir su informacija, kad, vykstant jo pasirinktu maršrutu, bus reikalingos vizos.

Teismas, remdamasis antstolės I. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenimis, nustatė, kad, interneto svetainėje https://avia.lt/ užpildžius užsakymo suvestinę, prieš rezervuojant bilietą, pateikiamos rezervavimo sąlygos, keleivis turi susipažinti su reikalavimais dėl kelionės dokumentų ir pažymėti varnele, kad „susipažinau ir sutinku“. Paspaudus ant aktyvios nuorodos „platesnė informacija“ pateikiamas dokumentų sąrašas ir aprašas. Skiltyje „vizos“ paspaudus ant aktyvios nuorodos „konsulinė informacija apie šalis“ atsiranda Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – URM) interneto svetainė, kurioje pateikiama informacija, leidžianti pasirinkti valstybę, į kurią išvykstama. Pasirinkus Rusijos Federacijos valstybę, nurodoma, kad Lietuvos Respublikos piliečiams vizos reikia, be vizų gali vykti tik diplomatinių pasų savininkai. Pasirinkus Baltarusijos Respublikos valstybę, nurodoma, kad Lietuvos Respublikos piliečiams vizos reikia.

Teismas konstatavo, kad tai, jog keleiviai buvo nepakankamai rūpestingi ir nesidomėjo (ar nepakankamai domėjosi) jiems teikiama informacija, dėl to patyrė turtinę ir neturtinę žalą, nesudaro prielaidų atsakovės atsakomybei, nes nėra jos kaltės (CK 6.263 straipsnis).

Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad jis rinkosi maršrutą per tarptautinius oro uostus, kuriuose yra bevizės tranzitinės erdvės. Teismas nurodė, kad bevizės tranzitinės erdvės oro uostuose yra išimtis iš vizų režimo taisyklių, ir ieškovas kaip asmuo, žinantis vizų būtinumą trečiosiose šalyse, privalėjo išsamiau pasidomėti apie tai, ar keleiviams, vykstantiems jo pasirinktu maršrutu, bus taikoma ši išimtis. Ieškovas labiau pasitikėjo savo žiniomis ir patirtimi, bet ne teikiama informacija, kad vykstant į šias šalis ar per jas tranzitu Lietuvos Respublikos piliečiams reikalingos vizos.

Teismas konstatavo, kad, esant nepakankamai aiškiems duomenims, ieškovui buvo suteikta galimybė kreiptis į pateikiamoje informacijoje nurodytus asmenis dėl išsamesnio atsakymo į rūpimus klausimus ir neaiškumus, tačiau ieškovas to nepadarė. Ieškovas neįvykdė keleivio pareigos, nustatytos Taisyklių 14.1, 14.3 punktuose.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo, 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Kolegija nurodė, kad, kaip matyti iš interneto svetainės www.avia.lt, tai yra lėktuvo bilietų rezervavimo sistema, kurią valdo atsakovė. Ši sistema, būsimam keleiviui nurodžius kelionės datą ir maršrutą, pateikia galimus skrydžių variantus bei lėktuvo bilietų kainą. Kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė negali būti tapatinama su kelionių organizatoriumi Turizmo įstatymo kontekste. Nagrinėjamu atveju su T. B. ir V. Š. buvo sudarytos keleivių vežimo sutartys, kurias patvirtina elektroniniai bilietai (Taisyklių 5 punktas).

Kolegija nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovai būtų sudarę su atsakove vežimo sutartį. Atsakovė veikė kaip bilietų pardavėja (Taisyklių 3, 5 punktai). Reikalavimai bilietų pardavėjai nurodyti Taisyklių 9 punkte. Nagrinėjamu atveju atsakovei, valdančiai interneto svetainę www.avia.lt, nustatyta pareiga užtikrinti, kad keleivis prieš įsigydamas bilietą galėtų susipažinti su pagrindinėmis vežimo sąlygomis, jam reikalingais dokumentais.

Kolegija nurodė, kad atsakovės teiginį (jog rezervuojant bilietą ir nepažymėjus susipažinimo grafos apie keleivių sutarties sąlygas, jų teises ir kt. tolesnės procedūros yra neįmanomos) patvirtina 2015 m. vasario 26 d. antstolės I. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys.

Kolegija teigė, kad ieškovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu negrindė savo reikalavimų Baltarusijos ir Rusijos Federacijos teisės aktais, susijusiais su užsienio piliečių tranzitiniu vykimu per minėtas valstybes. Kolegija nurodė neturinti pagrindo analizuoti ir vertinti ieškovų nurodytų užsienio valstybių teisės aktų normų aktualumą kilusiam ginčui (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Kolegija pažymėjo, kad atsakovė negali atsakyti už URM interneto svetainėje pateiktos informacijos turinio teisėtumą ir pagrįstumą, nes atsakovė yra privatus juridinis asmuo, kuriam įstatymai nesuteikia teisės skelbti informaciją apie Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių vizų politiką bei jų režimus.

Kolegija nurodė, kad nepaneigtas tinkamas atsakovės pareigos, nustatytos Taisyklių 9 punkte, įgyvendinimas, t. y. kad prieš įsigyjant lėktuvo bilietus atsakovės valdomoje interneto svetainėje yra privalomas būsimo keleivio patvirtinimas, jog keleivis susipažino su rezervavimo sąlygomis. Interneto svetainės www.avia.lt tinklalapyje pateiktos aktyvios nuorodos, nukreipiančios į URM interneto svetainę, kurioje pateikta informacija dėl vizų reikalingumo, vykstant į užsienio šalis. Byloje nėra duomenų, kad minėtos aktyvios nuorodos neveikė tuo metu, kai ieškovas rezervavo bilietus, ar buvo kitokių objektyvių kliūčių susipažinti su informacija. Pats ieškovas pripažino tą faktą, kad neskyrė pakankamai dėmesio atsakovės pateiktai informacijai dėl vizų trečiosiose šalyse.

URM interneto svetainėje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas reikalavimas Lietuvos Respublikos piliečiams vykstant į Rusijos Federaciją turėti šios valstybės vizą. Informaciją apie reikalingas vizas, keliaujant į trečiąsias šalis, teikia URM, tokia informacija gali keistis. Siekiant išvengti galimo klientų klaidinimo ar pavėluotai pateikiamos informacijos, aktyvių nuorodų į konkrečias interneto svetaines naudojimas užtikrina klientų teises ir teisėtus jų interesus.

Kolegija konstatavo, kad pagal Taisyklių 8 punktą vežėjas, kelionių organizatorius, bilietų pardavėjas nėra įpareigotas keleivio vežimo sutartyje (biliete) nurodyti skrydžio tipą (tarptautinis ar vidinis). Nagrinėjamu atveju atsakovė vykdė savo pareigą, nustatytą Taisyklių 9 punkte. Šią aplinkybę patvirtina ir Civilinės aviacijos administracijos pateikta išvada Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2014 m. lapkričio 3 d. nutarimas (dėl M. B. prašymo) yra tik rekomendacinio pobūdžio ir vertintinas visų byloje esančių įrodymų visete, neišskiriant ir nesuteikiant jokio prioriteto sprendžiant ginčą (CPK 260 straipsnis).

Kolegija sprendė, kad byloje neįrodyta atsakovės kaltė dėl ieškovų patirtos turtinės ir neturtinės žalos, kuri atsirado dėl pačių ieškovų nerūpestingumo (CK 6.248 straipsnis, 6.253 straipsnio 5 dalis). Esant neįrodytai bent vienai iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti ir ją taikyti (kaltės) nėra pagrindo analizuoti ir pasisakyti dėl kitų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai M. B. ir T. B. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – priteisti M. B. iš atsakovės UAB „Baltic Clipper“ 572,44 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo, T. B. – 572,44 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal Lietuvos Respublikos ratifikuotas tarptautines sutartis T. B. ir V. Š. kelionė turėjo būti pripažįstama vienu tarptautiniu vežimu oru (skrydžiu). Keleivių bilietai iš Vilniaus į Kazachstano miestą Ust Kamenogorską, vykstant tranzitu per Baltarusiją (Minską) ir Rusijos Federaciją (Maskvą), buvo užsakyti vienu metu kaip viena operacija, išvykimo, persodinimo ir atvykimo vietos buvo keturiose valstybėse. Užsakius vieną tarptautinį skrydį tranzitu per Rusijos Federaciją keleivės neprivalėjo turėti Rusijos Federacijos vizų, o kelionė nutrūko dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, kurie pasireiškė bilietų pardavimu į vidinį, tranzitiniu nelaikomą lėktuvo reisą Baltarusijos–Rusijos Federacijos erdvėje.

Pirmosios instancijos teismas nenurodė, koks teisės aktas turi būti taikomas, sprendžiant, ar keleivės, vykdamos tranzitu, privalėjo turėti Rusijos Federacijos vizas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi tik informacija, esančia URM interneto svetainėje. Teismas, neištyręs jokių teisės aktų, padarė išvadą, kad bevizės tranzitinės erdvės oro uostuose nėra bendra taisyklė, tai yra išimtis iš visų režimų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenurodė teisės aktų, kurių pagrindu galėtų būti daroma išvada, kad bevizė tranzitinė erdvė oro uoste yra išimtis iš visų režimo taisyklių.

Pagal Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 13 straipsnį, keleiviams taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su orlaivio keleivių, įgulų atskridimu ir išskridimu arba krovinių gabenimu iš / į jos teritoriją, tokių kaip atvykimo, išvykimo, imigracijos, pasų, muitinės ir karantino taisyklės tos valstybės, į kurią šie keleiviai atskrenda, iš kurios išskrenda arba kurioje jie yra. Todėl šioje byloje teismai ex officio turėjo aiškinti Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su keleivių atskridimu ar išskridimu iš / į jų teritorijas, nustatyti jų turinį, juos taikyti, t. y. vadovaudamiesi užsienio teise nustatyti, ar keleivės, vykdamos tranzitiniu tarptautiniu skrydžiu per tarptautinius oro uostus Minske ir Maskvoje, privalėjo turėti Rusijos Federacijos vizas. Teismai visiškai neanalizavo užsienio (tarptautinio) elemento šioje byloje buvimo ir užsienio teisės taikymo būtinumo klausimų.

Byloje kyla klausimas, ar sprendžiant dėl vykstančių tranzitu keleivių pareigos turėti Rusijos Federacijos vizą turėjo būti taikoma Baltarusijos Respublikos bei Rusijos Federacijos teisė ir atitinkamai 1998 m. rugpjūčio 15 d. Rusijos Federacijos įstatymo „Dėl išvykimo iš Rusijos Federacijos ir atvykimo į Rusijos Federaciją tvarkos“ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktas (norma, kurioje nustatyta galimybė vykti per Rusijos Federaciją tranzitu su persėdimu be vizos į šią valstybę). Teismai nesilaikė užsienio teisės taikymo klausimais suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Teismai, nagrinėdami bylą, neįvertino to, kad ši byla turi tarptautinį elementą. Baltarusijos Respublikoje įvyko juridinis faktas – keleivėms nebuvo leista skristi į Kazachstaną su persėdimu Maskvoje. Šio juridinio fakto pagrindu pasikeitė šalių civiliniai sutartiniai santykiai, t. y. bilietai nebuvo panaudoti, užsienio valstybėse ieškovams padaryta žala, susijusi su kitų bilietų įsigijimu, nakvyne, šio juridinio fakto pagrindu byloje pareikštas ieškinys.

Keleivės nebuvo įleistos į lėktuvą Minskas–Maskva, nes šis reisas buvo vidinis, t. y. vyko Baltarusijos–Rusijos sąjunginės valstybės oro erdvėje, o ne tarptautinis, dėl to keleiviai negali juo vykti kaip tranzitu. Skrydis neįvyko dėl to, kad atsakovė parinko netinkamą tarptautiniam vežimui vietinių oro linijų reisą, neaptarusi su ieškovais tokių vežimo sutarties sąlygų, tokia vežimo sutarties sąlyga buvo siurprizinė, o atsakovės veiksmai neteisėti, ir ji privalo atlyginti ieškovų turtinę ir neturtinę žalą.

Teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl teismo pareigos tinkamai kvalifikuoti ieškovų ir atsakovės teisinius santykius kaip santykius tarp verslininko ir vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-541/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-541/2009">3K-3-541/2009</a>; 2008 m. spalio 28 d. nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2008">3K-3-536/2008</a>; 2002 m. spalio 7 d. nutartis Nr. 3K-3-1137/2002). Šioje byloje ieškovai kreipėsi į teismą kaip vartotojai, tačiau teismai niekur nenurodė šios bylos specifikos, nenustatė vartojimo sutarties požymių, šalių sudarytos sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarties. Byla išnagrinėta, nekreipiant dėmesio į vartotojų teises ginančius įstatymus bei vartotojų teisių apsaugos srityje suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismai nebuvo aktyvūs šioje byloje.

Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad atsakovė parduodama bilietus neatskleidė informacijos, jog jos siūlomas skrydžio iš Vilniaus į Ust Kamenogorską etapas Minskas–Maskva bus ne tarptautinis, o skrydžio metu bus reikalingos Rusijos Federacijos vizos. Teismas nepasisakė dėl informacijos, paskelbtos URM interneto svetainėje, atitikties tikrovei. Aktyvavus minėtą nuorodą į URM interneto svetainę savaime neatsiranda informacija apie kelionės metu būtinus dokumentus ir vizas. URM interneto svetainėje keleiviui pačiam reikia aiškintis, kokioje vietoje jam ieškoti informacijos, t. y. informacijos apie pagrindines vežimo sąlygas rinkimo našta perkelta vartotojui. Toks atsakovės elgesys negali būti pripažintas tinkamu įvykdymu pareigos užtikrinti, kad keleivis prieš įsigydamas bilietą galėtų susipažinti su pagrindinėmis vežimo sąlygomis. URM interneto svetainėje nurodyta informacija, kad įvažiavimui į Baltarusijos Respubliką, Rusijos Federaciją reikia vizų, nėra susijusi su nagrinėjama byla, ji nėra aiški ir suprantama. URM interneto svetainėje išdėstyta informacija apie vizos būtinumą norint būti šiose valstybėse yra neteisinga, nes laikinas buvimas šiose valstybėse vykstant oro transportu su persodinimu galimas ir be vizos. Teismai nepasisakė, ar informacija apie įvažiavimo į Rusijos Federaciją sąlygas, paskelbta URM interneto svetainėje, apima ir vykimą tarptautinio vežimo oro transportu tranzitu per tarptautinius oro uostus, ar atitinka tikrovę informacija, kad, vykstant tarptautinio vežimo oro transportu tranzitu per Rusijos tarptautinius oro uostus, būtinos Rusijos vizos. Teismai nepagrįstai atsisakė vertinti URM paskelbtos informacijos atitiktį tikrovei.

Teismai atsakovės pareigą pranešti apie sutarties sąlygas aiškino remdamiesi tik Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklėmis, neatsižvelgdami į CK 6.163 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą pateikti turimą informaciją, turinčią esminę reikšmę sudarant sutartį. Teismai nenustatė, kad atsakovė pranešė ieškovams apie tai, jog skrydis iš Minsko į Maskvą bus ne tarptautinis. Vartojimo sutartis neatitinka bendrųjų sąžiningumo kriterijų, yra nesąžininga.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė UAB „Baltic Clipper“ prašo atmesti ieškovų kasacinį skundą, palikti galioti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė, prieš kasatoriams įsigyjant bilietus, nurodė, jog jiems bus būtinos Rusijos Federacijos vizos. Toks atsakovės nurodymas pasitvirtino ir faktiškai. Atsakovė vienareikšmiškai ir be jokių išlygų ar klaidinančių duomenų nurodė visą kelionei reikiamą informaciją: keleiviams, vykstantiems tranzitu per Rusijos Federaciją, bus reikalingos Rusijos Federacijos vizos be jokių alternatyvų.

Vadovaujantis CK 6.2283 straipsnio 2 dalies 13 punktu, vartojimo sutartis reglamentuojančios teisės normos netaikomos sutartims dėl keleivių vežimo, išskyrus CK 6.2285 straipsnio 3 dalį ir 6.2288 straipsnio 3 dalį. Įvertinus tai, kad tarp šalių susiklostė išimtiniai santykiai dėl keleivių pervežimo, CK nuostatos, reglamentuojančios atlygintinų paslaugų teikimą bei vartojimo sutartis, šiam ginčui nėra taikytinos. Turi būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios teisinius santykius, susiklosčiusius tarp šalių, t. y. Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklės.

Patys kasatoriai nesivadovavo atsakovės nurodyta informacija, mėgino remtis savo niekuo nepagrįstu tikėjimu, kad jiems pavyks išvengti prievolės turėti Rusijos Federacijos vizą ir galbūt yra kokių nors alternatyvų (tarptautinis skrydis, vidinis skrydis, tranzitinės zonos ir pan.). Atsakovė nenurodė jokių alternatyvų, kurios leistų kasatoriams abejoti informacijos neišsamumu ar nepagrįstumu, pateikė tik tą informaciją, kuri buvo būtina sėkmingai keleivių kelionei, t. y. nurodė, kad bus reikalingos Rusijos Federacijos vizos.

Atsakovė tinkamai įgyvendino savo pareigą, nurodytą Taisyklių 9 punkte, t. y. tinkamai užtikrino, kad kasatoriai galėtų susipažinti su oficialia URM informacija, jog keleiviams kasatorių pasirinktu maršrutu kelionės metu bus reikalingos (be jokių išlygų) Rusijos Federacijos vizos. Pažymėtina, kad atsakovė pasirinko keleivių informavimo apie reikalingus asmens dokumentus kelionėms būdą – tiesioginį nukreipimą į oficialų tokios informacijos šaltinį, t. y. URM interneto svetainę. Teisės aktuose nenustatyta bilietų pardavėjo pareiga asmeniškai pateikti informaciją apie kelionės metu būtinus dokumentus.

Kasatorių nurodyti ir prašomi taikyti šioje byloje Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos teisės aktai, reglamentuojantys išvykimą ir atvykimą, neturi jokio teisinio ryšio su šia byla. Kasatorių nurodomos aplinkybės dėl užsienio teisės taikymo gali būti aktualios ir nustatyta tvarka nagrinėjamos tik tokiu atveju, jei būtų kvestionuojami Baltarusijos Respublikos pasienio tikrinimo pareigūnų (ar kitų užsienio valstybių subjektų) veiksmai, kuriais keleivėms buvo uždrausta tęsti kelionę per Maskvą, neturint Rusijos Federacijos vizų. Teismams net ex officio nustačius užsienio teisės turinį, šios užsienio teisės normos neturėtų jokios įtakos teismų sprendimų teisingumui ir pagrįstumui, nes šios teisės normos nereguliuoja tarp kasatorių ir atsakovės kilusio ginčo esmės.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai neanalizavo ir nevertino kasatorių nurodytų užsienio valstybių teisės aktų normų aktualumo kilusiam ginčui, nes nurodyta aplinkybė nebuvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CPK 347 straipsnio 2 dalimi, neleidžiama remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių santykių kvalifikavimo

Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTctNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-117-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-117-687/2016">3K-3-117-687/2016</a>; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDkyLTMxMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-492-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-492-313/2015">e3K-3-492-313/2015</a>; 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-105/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-105/2012">3K-3-105/2012</a>).

Byloje nustatyta, kad atsakovė teikė paslaugas, susijusias su lėktuvų bilietų pardavimu, t. y. organizavo, kontroliavo šių bilietų pardavimą, teikė informaciją apie skrydžius, atliko kitus veiksmus. Ieškovas atsakovės administruojamoje interneto svetainėje www.avia.lt pirko skrydžio bilietus. Apeliacinės instancijos teismas šalių santykius kvalifikavo kaip atlygintinų paslaugų teikimo teisinius santykius.

Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl analogiškų santykių kvalifikavimo, jau yra nurodęs, jog oro vežėjų teikiamų paslaugų jų pageidaujantiems klientams pardavimas, atsiskaitymo už jas kontrolė ir organizavimas, bilietų išdavimas, keitimas, informacijos teikimas apie skrydžius ir kt. yra atlygintinų paslaugų teikimas (CK 6.716 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODktNDIxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-289-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-289-421/2015">3K-3-289-421/2015</a>). Atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą teikiami argumentai, kad šalis siejo vežimo teisiniai santykiai (taip šalių santykius buvo kvalifikavęs ir pirmosios instancijos teismas), teisiškai nepagrįsti. Bilietų pardavimo paslaugų teikimas yra susijęs su vežimo sutartimi, tačiau atsakovė nėra vežėja CK 6.809 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. į jos teikiamų paslaugų ratą nepatenka įsipareigojimas nuvežti keleivį į paskirties punktą. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių santykius kaip paslaugų teikimo.

Vadovaujantis CK 6.716 straipsnio 4 dalimi, atlygintinų paslaugų teikimo sutartis taip pat gali būti priskiriama vartojimo sutarčių kategorijai (CK 6.2281 straipsnis). CK 6.2281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Nurodyto straipsnio 3 dalyje apibrėžta, kad verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovai yra fiziniai asmenys, pirkę lėktuvo bilietus asmeniniam naudojimui, nesusijusiam su verslu, prekyba, amatu ar profesija, t. y. vartojimo tikslui. Ieškovas pirko bilietus per atsakovę, vykdančią verslo veiklą, susijusią su kelionių organizavimu, keleivių vežimo bilietų platinimu ir kt. tarpininkavimo paslaugų teikimu. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovai buvo vartotojai, o atsakovė – verslininkė, todėl šalis siejusi atlygintinų paslaugų sutartis pripažintina ir vartojimo sutartimi (CK 6.2281 straipsnis).

Dėl vartotojų informavimo pareigos vykdymo

CK 6.719 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, prieš sudarant paslaugų sutartį, paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. CK 6.718 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus; atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų; paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus. CK 6.716 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus, nenumatytus šiame skyriuje.

Be CK nuostatų, ginčo santykiams taikytinas specialusis teisės aktas – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-147 patvirtintos Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklės, nustatančios, be kita ko, bilietų pardavėjų teises, pareigas bei atsakomybę. Atsakovė nagrinėjamu atveju atitinka bilietų pardavėjo apibrėžtį, pateiktą Taisyklių 3 punkte: bilietų pardavėjas – oro transporto bilietų pardavėjas, kuris nėra oro vežėjas ar kelionių organizatorius ir kuris tarpininkauja, kad būtų sudaryta keleivio vežimo sutartis dėl atskiro ar į organizuotą turistinę kelionę įeinančio skrydžio. Pagal Taisyklių 9 punktą bilieto rezervavimo metu oro vežėjas, kelionių organizatorius ar bilietų pardavėjas privalo užtikrinti, kad keleivis turės galimybę susipažinti su oro vežėjo taisyklėmis. Keleiviui prieš įsigyjant bilietą turi būti raštu ar elektroninėje laikmenoje pateikiamos pagrindinės vežimo sąlygos. Pagrindinės vežimo sąlygos apima ir informaciją apie būtinus keleivio kelionės dokumentus, prie kurių priskiriamos ir vizos (Taisyklių 3 punktas). Jeigu keleivio vežimo sutartis sudaroma elektroninėmis ryšio priemonėmis, oro vežėjas, kelionių organizatorius ar bilietų pardavėjas turi užtikrinti, kad keleivis, prieš įsigydamas bilietą, galėtų susipažinti su pagrindinėmis vežimo sąlygomis. Prievolė pateikti informaciją apie pagrindines vežimo sąlygas galioja visiems Lietuvos Respublikoje veikiantiems oro vežėjams, kelionių organizatoriams ir bilietų pardavėjams (Taisyklių 9 punktas). Tos pačios nuostatos dėl informacijos turinio ir teikimo tvarkos pakartotos ir aptariant keleivio teises (Taisyklių 13.1 punktas), kur nurodyta, kad keleivis turi teisę gauti teisingą, tikslią ir aiškią informaciją apie vežimo sąlygas ir tvarką, nustatytą oro vežėjo taisyklėse, visose bilietų pardavimo vietose (ši nuostata galioja ir bilietų platinimui elektroninėmis priemonėmis).

Pripažinus, kad šiuo atveju šalis siejusi atlygintinų paslaugų sutartis kvalifikuotina ir vartojimo sutartimi (žr. šios nutarties 32 punktą), sprendžiant ginčą taikytini taip pat vartotojų teisės į informaciją reikalavimai. CK 6.2286 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta verslininko pareiga ne tik suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją, bet ir nustatyta, kad informacija privalo būti suteikta aiškiai ir suprantamai. Itin detalūs reikalavimai dėl vartotojui pateikiamos informacijos turinio nustatyti sudarant nuotolines sutartis, ji privalo būti suteikiama aiškiai ir suprantamai (CK 6.2287 straipsnis).

Kasatoriai nurodo, kad įsigyjant bilietus jiems nebuvo suteikta teisinga ir išsami informacija apie Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos vizų reikalingumą. Byloje nustatyta, kad atsakovės (bilietų pardavėjos) interneto svetainėje teikiama informacija apie pagrindines vežimo sąlygas, su ja privalo susipažinti bilietą įsigyjantis asmuo. Dėl kelionės dokumentų nurodyta, kad yra šalių, į kurias Lietuvos Respublikos piliečiai gali vykti be vizų, ir pateikta aktyvi nuoroda į Užsienio reikalų ministerijos interneto svetainę. Šioje svetainėje, atlikus papildomą paiešką, galima rasti informaciją apie kelionės dokumentus, būtinus keliaujant į tam tikras šalis (tarp jų – Rusiją, Baltarusiją). Teismai sprendė, kad: atsakovė tinkamai įgyvendino savo pareigą informuoti ieškovus apie skrydžio sąlygas, tarp jų – būtinybę turėti vizą, keliaujant į Rusijos Federaciją, Baltarusijos Respubliką; pats ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, tinkamai nepasinaudojo teikiama informacija.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, nagrinėdami ginčą, netaikė vartojimo sutartis reguliuojančių teisės normų, neanalizavo šalių pareigų vykdymo tinkamumo vartojimo santykių kontekste. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – disponavimo informacija galimybių, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių – yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137/2011">3K-3-137/2011</a>). Teismai netyrė aplinkybės, ar atsakovė, kaip pranašesnė vartojimo santykių šalis, tinkamai vykdė savo pareigas vartotojams (ieškovams). Pažymėtina, jog pareiga įrodyti, kad prieš sudarant sutartį vartotojui buvo tinkamai suteikta reikalinga informacija, tenka verslininkui (CK 6.2286 straipsnio 4 dalis, 6.2287 straipsnio 5 dalis).

Bylą nagrinėję teismai išvadą apie tai, kad atsakovė įvykdė jai tenkančią informavimo paslaugą, grindė vien informacijos teikimo faktu, tačiau nevertino, ar teikiama informacija buvo aiški, suprantama, išsami; ar nuorodos pateikimas į konkretų URM interneto svetainės puslapį, kuriame reikia savarankiškai vykdyti informacijos paiešką, buvo tinkamas informacijos apie kelionės sąlygas prieinamumo užtikrinimas; ar kasatoriams informacija apie būtinus kelionei dokumentus buvo esminė, turinti įtakos apsisprendimui pasirinkti atitinkamą skrydžių kombinaciją, vykstant į pageidaujamą vietą, ir sudaryti vežimo sutartį; ar teikiamos informacijos apie būtinus kelionei dokumentus apimtis neiškreipė (negalėjo iškreipti) ieškovų elgesio. Atkreiptinas dėmesys, kad URM interneto svetainėje pateikiama bendro pobūdžio informacija apie tai, ar vizos atitinkamoje šalyje reikalingos, išsamiai nenurodant išimčių, taikomų priklausomai nuo vykimo tikslo, trukmės ir pan. Kasatoriams buvo aktuali informacija apie vizas vykstant per Baltarusiją ir Rusiją tranzitu, oro transportu, t. y. informacija, atitinkanti būtent atsakovės teikiamų paslaugų (bilietų skrydžiams pardavimas) pobūdį, tačiau tokia informacija (atitinkanti būtent ieškovų poreikius bei atsakovės teikiamų paslaugų pobūdį) URM interneto svetainėje neteikiama. Teismai nurodė, kad tranzitinės zonos oro uoste yra išimtis iš taisyklės, tačiau neatsižvelgė, kad būtent su tokiu įvažiavimu į užsienio šalį susijusi informacija buvo aktuali kasatoriams įsigyjant bilietus. Minėta, pagal teisinį reglamentavimą (žr. šios nutarties 33–35 punktus) užtikrinti, kad būtų aiškiai ir suprantamai suteikta visa informacija apie vežimo sąlygas, yra atsakovės pareiga, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad teisės aktai nesuteikia atsakovei teisės teikti informaciją apie užsienio valstybių vizų režimus, teisiškai nepagrįsta. Nagrinėjamoje byloje tam, kad būtų galima spręsti dėl atsakovės teikiamos informacijos apie kelionės dokumentus teisingumo bei išsamumo, būtina nustatyti, kokie vizų režimo reikalavimai taikomi Lietuvos piliečiams, vykstantiems oro transportu tranzitu per Rusiją ir Baltarusiją.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepritaikė byloje teisės aktų, reguliuojančių teisinius vartojimo santykius, nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. padarė materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kadangi nutartyje nurodytos aplinkybės, kurias būtina nustatyti byloje, yra fakto klausimas, o kasacinis teismas bylos faktų netiria (CPK 353 straipsnio 1 dalis), byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės vieningos teismų praktikos formavimui ir paskųstų teismo procesinių sprendimų teisėtumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 5,34 Eur. Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis