Baudžiamoji byla Nr. 2K-254-648/2016 Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00188-2010-3 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1;
2.1.7.4. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Artūro Pažarskio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, V. R. ir gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro V. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžiu V. R. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį trejiems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio jo nukreipimo bausmę atlikti dienos. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2010 m. vasario 15 iki 26 d. ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki rugsėjo 25 d..
Iš V. R. priteista: R. R. G. 50 000 Lt (t. y. 14 481 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 3025 Lt (t. y. 876,10 Eur) bylinėjimosi išlaidų, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 5206,22 Lt (t. y. 1507,83 Eur) gydymo išlaidų.
Šiuo nuosprendžiu išspręsti ir kardomosios priemonės bei daiktinių įrodymų klausimai.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendis, kuriuo V. R. buvo nuteistas BK 135 straipsnio 1 dalį, ir byla nutraukta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos ministerijos ir nukentėjusiojo R. R. G. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. R. R. G. prašymas atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti atmestas.
Nutartimi panaikintos kardomosios priemonės ir išspręsti daiktinių įrodymų klausimai. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, gynėjo ir asmens, kuriam byla nutraukta, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. R. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. vasario 15 d., laikotarpiu nuo 00 iki 01.25 val., gyvenamojo namo, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), priklausančio I. L. L., kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tyčia, panaudodamas legaliai jam išduotus šaunamuosius ginklus TT Nr.?B 2339 ir “Makarov” Nr. MH00040, šovė iš abiejų ginklų ne mažiau kaip po du kartus į R. R. G., padarydamas šiam šautinį kairės blauzdos sužalojimą, kairio blauzdikaulio skeveldrinį lūžį – tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to minėtais ginklais ir kumščiais sudavė R. R. G. ne mažiau kaip du kartus į pilvą, padarydamas poodinę kraujosruvą kairiame klube, pilvo sumušimą, odos nubrozdinimus pilvo sienoje – tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, po to šaunamuoju ginklu TT Nr.?B 2339 sudavė R. R. G. ne mažiau kaip 22 kartus į galvos-veido sritį, padarydamas lengvą galvos smegenų sukrėtimą, daugybines muštines galvos plaukuotosios dalies, kaktos, antakių, kairės akies išorinio kampo, apatinės lūpos odos, dešinės ausies kaušelio žaizdas, odos nubrozdinimus dešiniame smilkinyje, dešiniame skruoste, poodines kraujosruvas akių vokuose – tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir atvirą įspaustinį kairio momenkaulio lūžį – tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras V. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4, 5 dalis, nes šio teismo išvados nepagrįstos išsamiu BPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu. Suabejojęs nukentėjusiojo R. R. G. parodymų objektyvumu, apeliacinės instancijos teismas vertino atskirai tik dalį surinktų įrodymų, neanalizuodamas jų visumos, ignoruodamas esminius duomenis ir faktus, taip sukeldamas abejonių dėl savo padarytų išvadų pagrįstumo. Nutartyje pateikta bylos įrodymų analizė yra neišsami ir šališka, nes akcentuojami bylos duomenys, aspektai, kurie pagrindžia V. R. įvykio versiją dėl būtinosios ginties, tačiau teismas neatsižvelgė ir nevertino duomenų, kurie tai paneigia.
Apeliacinės instancijos teismo išvadų neišsamumą, šališkumą atskleidžia biologinio tyrimo išvadų vertinimas. Teismas išdėstė tik biologinio tyrimo išvadų dalį, kuria pagrindė V. R. parodymus, tačiau neaprašė ir neatsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad nukentėjusiojo R. R. G. biologinių pėdsakų rasta ne tik ant pistoleto „Kevin M“ rankenos kriaunos ir nuleistuko, bet ir ant šio pistoleto dėtuvės, nors pagal nustatytas aplinkybes ant šio ginklo dėtuvės jo biologinių pėdsakų niekaip objektyviai negalėjo atsirasti, nes, pagal paties V. R. parodymus, šis pistoletas visą laiką buvo pas jį, jo perdavęs nukentėjusiajam nebuvo, nukentėjusysis jo nebuvo atėmęs, dėtuvės neišiminėjo. Taip pat teismas ignoravo ir niekaip nevertino fakto, kad biologinio tyrimo metu nei ant vieno ginklo ir jo dalių nerasta jokių biologinių ginklų savininko V. R. pėdsakų, nors toks klausimas pagrįstai turėjo kilti, nes jis tuos ginklus ir jų dalis laikė rankose paskutinis, sudavinėjo smūgius ir pan. Anot prokuroro, V. R. jam nepalankius įrodymus (pėdsakus) galėjo sunaikinti ar pakeisti, nes į policiją kreipėsi tik praėjus valandai po įvykio. Teismo išvada, kad nukentėjusysis R. R. G. įvykio metu visgi turėjo pistoletą „TT“ ir iš jo iššovė mažiausiai du kartus, yra vienpusiškos, neobjektyvios, nesusietos su kitais byloje surinktais įrodymais. Kasatoriaus manymu, teismas vertino tik V. R. palankias aplinkybes, tačiau nevertino jo pateiktą klaidingą įvykio versiją paneigiančių duomenų (liudytojų V. J., A. Š. parodymų, I. L. pokalbio su policija įrašo).
Kasatoriaus manymu, nutartyje išdėstytas nukentėjusiojo R. R. G. parodymų vertinimas nepagrįstas. Tai, kad nukentėjusysis apie įvykio aplinkybes nepasakojo savo vaikams, nėra pagrindas abejoti jo parodymais, juo labiau jis neprivalėjo, kaip nurodo teismas, savo parodymų apie įvykio aplinkybes dėstyti teismui pateiktame civiliniame ieškinyje. Teismo įvardyti prieštaravimai nukentėjusiojo parodymuose nėra esminiai ir nepaneigia jo parodymų objektyvumo. Nukentėjusiajam konstatuota šautinė liestinė žaizda kairiame klube ir nubrozdinimas kairėje pilvo sienoje, kuris galėjo atsirasti nuslystant kulkai, patvirtina R. R. G. parodymus, kad V. R. šovė jam į nugarą, kai paprašė jo pagalbos. Teismas nevertino nukentėjusiojo parodymų, kad jis buvo peršautas (konstatuotas kairio blauzdikaulio skeveldrinis lūžis) ir fiziškai neturėjo galimybės priešintis. Teismas turėjo realiai ir teisingai įvertinti situaciją, kad sužalotas nukentėjusysis negalėjo adekvačiai bei objektyviai įvertinti, kur tiksliai jam pataikė kulka, o juolab tiksliai įvardyti naują sužalojimą, po kurio, kaip jis parodė, neteko sąmonės. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įvertino nukentėjusiojo parodymus kaip nepatikimus, nurodydamas neesminius prieštaravimus, tačiau visiškai nevertino to, kad V. R. parodymai yra prieštaringi, melagingi ir iš jų turinio matyti, kad jis siekia nuslėpti jam nepalankias įvykio aplinkybes. Šis teismas nesiėmė priemonių patikrinti V. R. parodymų patikimumą, jo taip ir neapklausė, neatliko kitų įrodymų patikrinimo veiksmų – į teismą nekvietė ekspertų biologų, balistų, medikų, nors iš nutarties turinio matyti, kad teismas turėjo išklausyti jų paaiškinimų, nes šių ekspertų išvados įvertintos vienpusiškai (šališkai), ignoruojant išvadų dalis, kurios paneigia V. R. parodymus.
Prokuroro manymu, bylos objektyvūs duomenys patvirtina nukentėjusiojo R. R. G. parodymus apie įvykį ir paneigia V. R. parodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismo išvados neteisėtos ir nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas – V. R. padarė BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. tyčinį sunkų R. R. G. sveikatos sutrikdymą, ir tai nebuvo būtinoji gintis, nebuvo ir būtinosios ginties ribų peržengimo; šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos.
Kasacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl BK 28 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. To paties įstatymo 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Spręsdami klausimus, ar buvo būtinosios ginties situacija, o jeigu ji buvo, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, teismai turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą.
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
Išnagrinėjusi bylos medžiagą, palyginusi ją su kasacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šio teismo padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nes ne visi bylos įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti kitų bylos duomenų kontekste, kai kurių jų esmė nutylėta, taip iškreipiant jų prasmę, o teismo motyvai išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija, atsižvelgiant į bylos medžiagą, lieka iki galo neatskleista ir neatspindi visų reikšmingų faktų. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio galima spręsti, kad šis teismas rėmėsi tais bylos įrodymais arba tik ta jų dalimi, kurie pagrindžia asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, t. y. V. R., pateiktą įvykio versiją, tačiau teismas neįvertino kitų įrodymų (arba rėmėsi jais fragmentiškai), kurie paneigia teismo išvadas ar sukelia rimtų abejonių dėl jų pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įvykio dieną V. R. ir nukentėjusysis R. R. G. gėrė alkoholinius gėrimus, abu buvo neblaivūs, V. R. atsinešė legaliai laikytą ginklą TT, išėmė šovinių dėtuvę, įsidėjo ją į kišenę, o ginklą padavė nukentėjusiajam. Tada R. R. G. trenkė V. R. į veidą ir šis nukrito, spyrė į galvos sritį, ištempė jį į lauką, ištraukė iš kišenės pistoleto TT šovinių dėtuvę, įsidėjo ją į pistoletą ir nukreipęs ranką į V. R. pusę iššovė ne mažiau kaip du kartus, grasindamas nužudyti. V. R. išsitraukė iš kelnių kišenės savigynai laikytą pistoletą „Makarov” ir ne mažiau kaip du kartus šovė R. R. G. į kojas. Pataikius į kojas, R. R. G. pargriuvo, o V. R., siekdamas atimti ginklą, priėjo prie nukentėjusiojo, sudavė jam ne mažiau 18 kartų į galvą ir veidą kumščiais ar kažkuriuo iš ginklų, iki pajuto, jog R. R. G. nesipriešina. Vienas iš suduotų smūgių sukėlė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas padarė išvadą, kad nors V. R. veika formaliai atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji buvo padaryta esant būtinajai ginčiai ir jos ribos nebuvo peržengtos. Darydamas šias išvadas teismas rėmėsi V. R. parodymais; specialisto išvada Nr. 11-729(10); specialisto išvados Nr. 11-739 (10) dalimi, kad šūvio pėdsakai nuo pistoleto TT užrakto ir dviejų tūtelių, rastų įvykio vietoje ir skirtų šaudyti pistoletu TT, rasti tik ant R. R. G. viršutinių rūbų; medicinos dokumentais, eksperto A. S. paaiškinimais ir specialisto išvada Nr. G429/10(02), liudytojų I. L. L. ir V. J. parodymais dėl V. R. patirtų sužalojimų; biologinio tyrimo išvadomis, kad ant pistoleto TT dėtuvės spyruoklės rasta biologinių pėdsakų su R. R. G. genotipu; įvykio vietos apžiūros protokolu, pokalbių suvestinėmis.
Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šio teismo padarytos išvados dėl būtinosios ginties situacijos nėra pagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, prieštaravimų pašalinimu ar jų paaiškinimu, atskirų bylos įrodymų sugretinimu. Pritartina kasacinio skundo argumentams, kad teismo išvados dėl specialistų išvadų yra neobjektyvios ir vienpusiškos, nes apeliacinės instancijos teismas įvertinęs specialistų išvadose nurodytas tam tikras aplinkybes, dėl kitų nepasisakė. Pavyzdžiui, teismas nurodė, kad aplinkybę, jog nukentėjusysis šaudė iš pistoleto TT patvirtina ir tai, jog ant nukentėjusiojo viršutinių drabužių buvo rasti šio ginklo šūvio pėdsakai, tačiau teismas visiškai nepasako ir nevertina specialisto išvadoje nustatyto fakto, kad ant nukentėjusiojo rūbų rasti ir kito ginklo – pistoleto „Makarov“, šūvio pėdsakai. Teismas biologinio tyrimo išvadas apie ant pistoleto TT dėtuvės spyruoklės rastus biologinius pėdsakus su nukentėjusiojo genotipu vertina kaip patvirtinančias V. R. nurodytas įvykio aplinkybes, tačiau nevertina kitų tyrimo išvadų, kad biologiniai pėdsakai su nukentėjusiojo genotipu yra rasti ir ant pistoleto „Makarov“, o nukentėjusiojo kraujo rasta ant abiejų pistoletų dalių, ir tai kelia pagrįstų abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas specialistų išvadose nustatytus faktus ir darydamas savo gana kategoriškas išvadas, turėjo visapusiškai ištirti išvadose nurodytas aplinkybes, išsiaiškinti šūvių ir biologinių pėdsakų ant tirtų daiktų pėdsakų susidarymo mechanizmus, o esant neaiškumams, tam, kad jie būtų pašalinti, apklausti teisme tyrimus atlikusius specialistus.
Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusįjį, tuo tarpu V. R. įrodymų tyrime nedalyvavo, nors teisėjų kolegija teismo posėdžio metu buvo pripažinusi jo dalyvavimą procese būtinu. Atkreiptinas dėmesys, kad iš nutarties turinio išplaukia, jog teismas vertino tik dalį V. R. pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje duotų parodymų, t. y. iki to momento, kai jis sužalojo nukentėjusįjį. Tačiau teismo liko neįvertinti jo parodymai dėl po to sekusių veiksmų (pavyzdžiui, nesiaiškinta, ką jis veikė valandą po konflikto iki iškviečiant policiją ir greitąją pagalbą, kodėl po įvykio pirmiausia skambino sūnui ir pan.). Be to, apeliacinės instancijos teismas pasirėmė kaip įrodymu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais įtariamojo parodymais, kurie užfiksuoti jo apklausos protokole (t. 2, b. l. 180), nors šie parodymai nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo tiriami. Teismas taip pat nevertino ir nesugretino V. R. parodymų su liudytojų – policijos pareigūnų V. J. ir A. Š. – parodymais, kurie vykdydami tarnybines pareigas buvo atvykę į įvykio vietą ir jų parodymai gali būti reikšmingi tiek nustatant įvykio aplinkybes, tiek vertinant V. R. parodymų patikimumą. Taip pat teismo liko neįvertintas po įvykio užfiksuotų į policiją skambinusių asmenų pokalbių turinys, tik fragmentiškai įvertinti liudytojos I. J. L. parodymai.
Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo parodymais nesirėmė, vertino juos kaip nenuoseklius ir nepatikimus. Tačiau pritartina kasacinio skundo argumentams, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo ir kaltininko parodymus, nevertino ir nepašalino prieštaravimų ir V. R. parodymuose. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą visais atvejais teismas remdamasis tiek kaltininko, tiek nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais, kitais įrodymais, privalo objektyviai įvertinti jų patikimumą, tarpusavyje palyginti iš skirtingų šaltinių gautą informaciją apie faktus ir savo išvadas dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių nustatymo grįsti išsamiu ir nešališku visų įrodymų vertinimu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė, savo išvadų dėl BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų buvimo motyvuotai nepagrindė visų bylos aplinkybių kontekste.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, teismo nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Šie BPK normų pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis yra naikinama. Nors kasatorius prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, teisėjų kolegija pažymi, kad negali svarstyti nuosprendžio pagrįstumo klausimo, nes tokiu atveju reikėtų vertinti teismų ištirtus įrodymus ir apeliacinio skundo argumentus, o tai nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Šie klausimai yra apeliacinio bylos nagrinėjimo dalykas, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Vladislovas Ranonis
Artūras Pažarskis
