R. B. pagal BK 281 str., 16 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-95-1073/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27731-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1500 Eur) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. B. nuteistas už tai, kad, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, būtent: 2022 m. liepos 15 d. apie 14 val. Klaipėdoje, Taikos prospekte, ties Dubysos g. sankryža, vairuodamas maršrutinį autobusą MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) elgdamasis neatsargiai, jis nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti autobusą iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, staigiai stabdė, dėl to parkrito ir nukentėjo autobuso MAN keleivė J. T. – jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais neatsargiais veiksmais R. B. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (2021 m. rugsėjo 15 d. nutarimo redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 punkto („Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti“), 18 punkto („Vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės metu užtikrinti. Vairuotojui draudžiama važiuoti (tęsti judėjimą), jeigu yra (atsirado važiuojant) keleivių (krovinių) vežimo tvarkos reikalavimų pažeidimų, keliančių pavojų žmonėms ir aplinkai, kol jie bus pašalinti“) ir 127 punkto („Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas“) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą. Šiais veiksmais R. B. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, surinktų duomenų tyrimas ir vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o baigiamasis dokumentas neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų. Teismo priimtas nuosprendis paremtas vien tik prielaidomis ir bylą nagrinėjusio teisėjo samprotavimais, kurie iš esmės net neatitinka bylos duomenų, liudytojų parodymų. Teismas tinkamai, objektyviai ir nešališkai neįvertino byloje surinktų įrodymų, nenustatė visų bylos aplinkybių, nepašalino esminių prieštaravimų, nenurodė, kokios aplinkybės byloje pripažintos įrodytomis, nepateikė motyvų ir išvadų dėl įrodymų, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, teismo nuosprendyje nurodyti teiginiai prieštarauja byloje surinktiems duomenims. Teismas nuosprendyje nenurodė, kokį konkrečiai KET reikalavimą pažeidė kasatorius, nepateikė jokių motyvų ir išvadų dėl būtinojo priežastinio ryšio nustatymo bei iš esmės dėl kaltės (kazuso). Taip pat teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl jis nesivadovauja nukentėjusiosios parodymais, patvirtinančiais, kad ji griuvo ne dėl autobuso stabdymo, o dėl to, kad ant jos užgriuvo ir ją pervertė vyras, kuris nesilaikė važiavimo autobusu taisyklių. Teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją, kurios sudėtinė dalis yra in dubio pro reo principas (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti). Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo renkami įrodymai, o tyrimas apsiribojo tik kelių liudytojų ir fakto, kad pagal darbo grafiką R. B. vairavo maršrutinį autobusą, nustatymu. Dėl to teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai ir neteisėtai pripažino R. B. kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas šiuos trūkumus turėjo ištaisyti, tačiau to nepadarė, byloje surinktų duomenų ir apeliacinio skundo motyvų nevertino, iškraipė liudytojos E. Č. parodymus, nepateikė motyvų dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, tiek dėl veikos kvalifikavimo, tiek dėl įrodymų vertinimo, nutartyje apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, nesusietais su nagrinėjama byla, esminiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Nutartyje pateiktos abstrakčios frazės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas su nagrinėjama byla apskritai nesusipažino, apeliacinio skundo motyvų nenagrinėjo, bylos duomenų neanalizavo. Toks nutarties argumentavimas pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

2.2. Kasatorius buvo kaltinamas pažeidęs KET 9, 18 ir 127 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės tik pakartojo kaltinime nurodytas šių KET taisyklių formuluotes, tačiau motyvų, kaip ir kokiais veiksmais kasatorius (ne)padarė jam inkriminuotus KET taisyklių pažeidimus, nepateikė. Siekdamas nepagrįstai ir neteisėtai nuteisti R. B., teismas iš KET 127 punkto formuluotės net pašalino esminę aplinkybę, kurią teismas turėjo nustatyti. Šiame punkte nurodyta, kad „pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties“. Teismas nurodė, kad kaltinamasis netinkamai įvertino eismo intensyvumą kaltinime nurodytoje gatvės atkarpoje, nepasirinko saugaus greičio ir nevertino atstumo, kurio jam prireiktų, siekiant sustabdyti vairuojamą transporto priemonę iki pastebėtos kliūties. Tačiau, inkriminuojant KET 127 punkto pažeidimą, turi būti nustatyta ir įrodyta byloje ne bet kokia kliūtis, o tik ta, kurią vairuotojas gali iš anksto numatyti. Tačiau toks faktas byloje nenustatytas.

2.3. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. B. vairuojamas maršrutinis autobusas važiavo per Taikos pr. – Dubysos g. (Klaipėdos m.) sankryžą, „A“ juosta. Liudytojai nurodė, kad įvažiavus į sankryžą autobusas staiga stabdė dėl staiga atsiradusios kliūties. Dalis liudytojų negalėjo nurodyti, dėl kokios kliūties autobusas buvo stabdomas, tačiau liudytoja E. Č., priešingai teismo teiginiui, aiškiai nurodė, kad autobusas staiga stabdė dėl kito automobilio sukeltos kliūties. Todėl teismo teiginys, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadas apie buvusias ir eismo įvykio metu atsiradusias kliūtis, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Bylos nagrinėjimo metu apklausiant liudytojus buvo nustatytas faktas, kad būtent E. Č. buvimo vieta autobuse (stovėjo autobuso kairėje pusėje, prie lango) jai sudarė sąlygas iš kairės pusės matyti kitus eismo dalyvius, todėl ji ir nurodė, kad eismo kliūtis buvo kitas automobilis. Kiti liudytojai E. Š., A. G. autobuse sėdėjo, jiems matomumą užstojo stovintys kiti keleiviai, todėl jie nieko ir negalėjo paaiškinti.

2.4. Kasatorius bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad jis konkrečios priežasties, dėl kurios staiga stabdė autobusą, nurodyti negali, nes jam darbo metu būna daug tokių situacijų, kai kiti eismo dalyviai nesilaiko KET reikalavimų, juos pažeidžia, t. y. automobilių vairuotojai, manevruodami kelyje, kerta autobuso važiavimo „A“ juostą neįsitikinę, kad tai daryti saugu, dviratininkai išvažiuoja, o pėstieji išeina į važiuojamąją dalį draudžiamose vietose; tai lemia, kad autobusas priverstinai staigiai būna stabdomas. Todėl jis neprisimena jam inkriminuoto įvykio aplinkybių, tačiau jei autobusas buvo stabdomas staiga, tai buvo daroma tik dėl iškilusios grėsmės dėl kitų eismo dalyvių veiksmų. Taikos pr., Klaipėdoje, eismas yra gana intensyvus, autobuso stotelės gana tankiai išdėstytos, autobusas yra didelė ir sunki transporto priemonė, todėl, važiuojant nuo vienos stotelės iki kitos, autobusas retai kada pasiekia leistino greičio ribą; važiavimo greitį pasirenka pagal važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, taip, kad galėtų ją sustabdyti iki iš anksto numatomos kliūties (priekyje važiuojančių transporto priemonių, kelyje dirbančių asmenų, pėsčiųjų perėjų ir kt.). Pasirinktas važiavimo greitis nėra ir negali būti priežastis staigiai stabdyti autobusą. Priešingai, vairuodamas autobusą maršrutu ir žinodamas sustojimo vietas ar artėdamas prie sankryžų ar pėsčiųjų perėjų, vairuotojas atleidžia akceleratoriaus pedalą, o esant poreikiui pristabdo autobusą, tačiau niekada staigiai nestabdo, jei neatsiranda iš anksto nenumatytų kliūčių.

2.5. Pagal suformuluotą kaltinimą, byloje turėjo būti įrodytas faktas, kad R. B., vairuodamas autobusą, nepasirinko saugaus greičio, kad galėtų sustabdyti autobusą iki iš anksto numatomos kliūties; t. y. turi būti nustatyta, ar buvo kliūtis, ar R. B. turėjo ir galėjo iš anksto ją numatyti. Įrodinėdami autobuso stabdymo faktą ir jo priežastį, taip pat įrodinėdami, kad stabdymas buvo neteisėtas, pažeidžiantis KET reikalavimus, šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus privalėjo surinkti ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tačiau bylos nagrinėjimo metu prokurorė pripažino, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nekvalifikuotai, jo metu nebuvo surinkta filmuota medžiaga, nors minėta sankryža yra filmuojama; ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesurinko ir teismui nepateikė įrodymų, kurie įrodytų aplinkybę, kad R. B., vairuodamas autobusą, nepasirinko saugaus greičio, kad galėtų sustabdyti autobusą iki iš anksto numatomos kliūties. Be to, byloje buvo apklausti tik penki autobusu važiavę asmenys, nors autobuse buvo daug keleivių, kurie galėjo matyti kliūtį. Todėl nesant įrodymų, kurie patvirtintų KET 127 punkto reikalavimų pažeidimą, teismas neturėjo teisės priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

2.6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nustatant priežastinį ryšį turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti Kelių eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padariniams atsirasti, ir turi būti nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis. Taip pat turi būti nustatomas subjektyvusis požymis – kaltė. Nagrinėjamoje byloje nebuvo taikomos kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, būtinos nustatyti aplinkybės byloje nebuvo nustatomos ir objektyviai vertinamos.

2.7. Pagal bendrąsias KET normas, vairuotojas ir keleivis yra lygiaverčiai eismo dalyviai, turintys lygiavertes vieno kitam pareigas. R. B., būdamas viešojo transporto priemonės, kurios eismas vyksta specialia „A“ juosta, vairuotojas, turėjo pagrindą tikėtis, kad kiti eismo dalyviai laikysis KET reikalavimų ir nekels pavojaus, taip pat ir vežami keleiviai laikysis bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, vykdys vežėjo nurodytus reikalavimus: važiuodami autobusu užims sėdimas vietas, o važiuodami stovėdami laikysis įsikibę į tam pritaikytus turėklus. Įvertinus nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad kasatoriaus veikoje nėra būtino nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyviojo požymio – kaltės (neatsargumo).

2.8. Teismas atmetė gynybos versiją, kad griuvimas yra kitų keleivių pažeistų taisyklių pasekmė, nors apklausti autobusu važiavę penki asmenys vienareikšmiškai nurodė, kad autobusu važiavo daug jaunimo, pastarieji stovėjo autobuse ir buvo įnikę į mobiliuosius telefonus. Pati nukentėjusioji jau pirminiuose savo parodymuose nurodė, kad autobusui stabdant ant jos užkrito kitas keleivis (vyras) ir ji neišsilaikiusi pargriuvo bei susižeidė. Liudytoja E. Č. nurodė, kad, autobusui staiga stabdant, iš inercijos visa masė žmonių pajudėjo į priekį ir nematė, kad kas nors būtų griuvęs. Iš to išplaukia išvada, kad jei vyras būtų nesinaudojęs telefonu ir būtų vykdęs autobuso viduje esančius nurodymus: „Įsikibkite ir laikykitės tvirtai“, nuo autobuso stabdymo jis nebūtų praradęs pusiausvyros ir nebūtų užgriuvęs ant nukentėjusiosios. Policijos įstaiga, net ir žinodama tokias aplinkybes, nesiėmė jokių veiksmų, kad nustatytų nukentėjusiąją sužalojusį vyrą. Dėl teismo teiginio, kad tokių aplinkybių byloje nenustatyta, kyla klausimas, ar teismas byloje nustatė priešingas aplinkybes – kad autobuse važiavę visi keleiviai nesinaudojo mobiliaisiais telefonais ir tie, kurie važiavo atsistoję, laikėsi įsikibę į turėklus.

2.9. Nagrinėjamoje situacijoje R. B., kaip autobuso vairuotojo, dėmesys buvo sukoncentruotas į tai, kad būtų suvaldyta eismo situacija autobuso išorėje, kad būtų išvengta eismo įvykio, kurio grėsmę sukėlė kitos transporto priemonės (automobilio) vairuotojo neteisėti veiksmai (šias aplinkybes byloje patvirtino E. Č.). Todėl R. B. neturėjo jokių galimybių kontroliuoti ir numatyti autobuse vežamo keleivio, kuris pažeidė savo kaip keleivio pareigas, t. y. važiavo neįsikibęs, ir naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, elgesio. Atitinkamai kasatorius neturėjo objektyvių galimybių numatyti, kad vienu ir tuo pačiu metu eismo dalyviai (kito automobilio vairuotojas ir autobuso keleivis) atliks skirtingus valinius veiksmus, dėl kurių kils BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – J. T. bus pargriauta ant autobuso grindų ir patirs sužalojimą.

2.10. Taigi, byloje nėra įrodytas faktas, kad buvo padarytas KET pažeidimas, kuris būtų būtinuoju priežastiniu ryšiu susijęs su nukentėjusiosios sužalojimu. Taip pat byloje nėra nustatyta R. B. kaltė: kasatorius negalėjo numatyti, kad, jam vairuojant autobusą ir važiuojant per sankryžą, kitos transporto priemonės vairuotojas sankryžą kirs degant raudonam šviesoforo signalui; nagrinėjamoje situacijoje nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad kasatorius turėjo ir galėjo numatyti, jog jam privalomai stabdant vairuojamą autobusą tuo metu vienas iš autobuso keleivių stovės nesilaikydamas už turėklų ir nuo autobuso stabdymo inercijos jėgos užkris ant kitos stovinčios ir už turėklo besilaikančios keleivės, ją parvers ir nesunkiai sužalos. Esant šioms aplinkybėms, kasatoriaus veiksmas – autobuso stabdymas kertant sankryžą, kai į ją įvažiavo kitas automobilis ir sudarė kliūtį jo vairuojamam autobusui, – nors ir turi išorinių teisės pažeidimo požymių dėl keleivių vežimo saugumo, tačiau jo veikoje nėra neatsargios kaltės (nusikalstamo nerūpestingumo) dėl eismo įvykio. Todėl nagrinėjamas eismo įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Byloje nėra nustatyta, kad įvykio dieną nuteistajam, vairavusiam keleivinį autobusą, staiga atsirado kliūtis, kurios jis negalėjo numatyti ir kuri privertė jį staigiai stabdyti vairuojamą autobusą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad gynybinė versija, jog staiga stabdyti vairuojamą autobusą R. B. turėjo dėl į sankryžą įvažiavusio kito automobilio, kuris ją kirto degant raudonam šviesoforo signalui, buvo iškelta tik apeliaciniame skunde. Akivaizdu, kad, jei būtų buvusi tokia aplinkybė, nuteistajam nebūtų buvę reikalo jos slėpti ir jis ją būtų nurodęs dar ikiteisminio tyrimo metu.

3.2. Iš nuteistojo parodymų išplaukia, kad jam buvo žinoma, jog jo vairuoto autobuso maršrute buvo daug probleminių vietų, nes į viešajam transportui skirtą kelio „A“ juostą įvažiuoja ir ją kerta kiti automobiliai. Taigi jam, vairavusiam autobusą MAN, buvo žinoma, kad kelio ruože, kuriame nutiko įvykis, eismas yra pakankamai intensyvus, kelyje gali atsirasti įvairių kliūčių, todėl transporto priemonių vairuotojams tame kelio ruože reikia būti ypač atidiems. Taigi, priešingai nei teigiama skunde, teismai pagrįstai konstatavo, kad R. B. nepasirinko tokio saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, t. y. kad važiuodamas ties sankryža jis privalo sulėtinti greitį ar sustoti atsiradus kliūčiai, kurią galėjo pastebėti, tačiau to nepadarė ir, iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuojamą autobusą staigiai stabdė, dėl to pažeidė KET 9, 18 ir 127 punktų reikalavimus ir būtent dėl jo veiksmų atsirado BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodytos pasekmės – buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios J. T. sveikata.

3.3. Priešingai nei teigiama skunde, byloje nėra jokių duomenų, kad pati nukentėjusioji ar asmuo, kuris ant jos užvirto stabdant autobusą, būtų elgęsi neatsargiai ar rizikingai: rankomis nesilaikė už tam skirtų turėklų, naudojosi mobiliojo ryšio telefonais ir tai turėjo įtakos griuvimui, ir pan. Nenustačius tokių aplinkybių, skundo argumentas, kad nukentėjusioji autobuse parkrito dėl to, kad ant jos užvirto kitas keleivis, nešalina nuteistojo atsakomybės ir nesuteikia pagrindo manyti, kad kito keleivio veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su nukentėjusiosios sužalojimu. Be to, kaip matyti iš byloje apklaustų liudytojų parodymų, staigiai stabdžius autobusą, parkrito daug žmonių (nukentėjusiosios J. T., liudytojų S. J. T., A. G., E. Č. parodymai), ir tai paneigia skundo teiginius, kad galėjo būti taip, jog didžioji keleivių dalis nesilaikė įsikibę į tam skirtus autobuso turėklus. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiajai J. T. padaryti sužalojimai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su R. B. veiksmais, t. y., jei R. B. nebūtų pažeidęs KET reikalavimų, eismo įvykis būtų neįvykęs. Šios bylos aplinkybės paneigia ir skundo argumentus dėl neva vienu metu autobuso išorėje ir viduje vykusių skirtingų įvykių – buvo bandoma išvengti eismo įvykio autobuso išorėje ir buvo rizikingi autobuso keleivių veiksmai, kurių autobuso vairuotojas R. B. negalėjo numatyti ir savo veiksmais kontroliuoti.

3.4. Skunde konstatuotas ikiteisminio tyrimo neišsamumas, tačiau nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė teismo papildomai surinkti įrodymus ar papildyti įrodymų tyrimą, kad būtų nustatytos kokios nors papildomos aplinkybės. Priešingai, kai 2023 m. birželio 6 d. valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras nepateikė teismui vaizdo įrašo, R. B. gynėjas prašymo pateikti vaizdo įrašą jau nepalaikė. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, proceso dalyviai taip pat nepageidavo atlikti įrodymų tyrimo. Nėra aišku, kokiais duomenimis vadovaudamasis kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą nesusipažinęs su bylos medžiaga. Dėl šios skundo dalies taip pat iš esmės vadovaujamasi liudytojos E. Č. parodymais, jie nelyginami su kitais bylos įrodymais. Kasatoriaus argumentai, kad jis, vairuodamas autobusą, negalėjo iš anksto numatyti galimos kliūties jo vairuoto autobuso maršrute, yra paneigti teismo nustatytais ir ištirtais įrodymais. Nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis, nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nereiškia, kad teismo išvados dėl to yra neteisėtos ar nepagrįstos. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo nutartį matyti, kad teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. B. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 281 straipsnio 1 dalies) taikymo

5. Kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kad byloje nustatyti jo veiksmai atitinka BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius. Kasatoriaus teigimu, ši išvada padaryta teismams netinkamai, neišsamiai išnagrinėjus baudžiamąją bylą, pažeidus BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir nustatančias reikalavimus nuosprendžių bei nutarčių turiniui, taip pat pažeidus in dubio pro reo principą.

6. Reikalavimai nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, 2K-222-697/2016, 2K-109-746/2017, 2K-7-174-303/2019 ir kt.).

7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir, ją įvertinęs kaip pakankamą, daryti sprendime išdėstytas išvadas. Įrodymų pakankamumo vertinimas apima du momentus, t. y. ar jų pakanka kiekvienam nusikalstamos veikos požymiui įrodyti, taip pat ar jų pakanka iš to išplaukiančiai išvadai – visų konkrečios veikos požymių buvimui kaltinamojo veikoje įrodyti. Nesurinkus byloje įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamojo proceso principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai). Tai taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis; duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-1073/2023). Įrodinėjimo dalyką konkrečioje byloje apibrėžia asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai bei kaltinimas, kuriame šie požymiai apibūdinami konkrečiomis aplinkybėmis. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-594/2024).

8. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame BK straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos minėtų taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šio straipsnio atitinkamose dalyse nustatytais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018). Sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimą, turi būti nustatomas ir įvertinamas ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytas KET pažeidimas, bet ir kiti veiksniai, taip pat galėję turėti reikšmės eismo įvykiui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474/2011).

9. Be to, pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnį, kaltinamo asmens veiksmuose turi būti nustatyti ne tik visi trys minėti objektyvieji požymiai, tačiau ir subjektyvusis požymis – kaltė, t. y. turi būti nustatyta, kad asmuo, vairuojantis transporto priemonę, suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalos kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas – BK 16 straipsnio 2 dalis), arba nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalos kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas – BK 16 straipsnio 3 dalis). Padaryto KET pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime nesuteikiančių pagrindo daryti išvadą dėl asmens kaltės padarius BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą. Nes, sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada ir ar apskritai kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (pavyzdžiui, pėsčiojo pasirodymas važiuojamojoje kelio dalyje, kliūties, apribojančios matomumą, atsiradimas, vežamų asmenų elgesys transporto priemonėje). Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą ir numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstamų padarinių. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus (ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti), kaltininko asmenines savybes (ar konkrečioje situacijoje iš vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių) ir kitas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-375/2014, 2K-99-511/2017, 2K-7-1-693/2018 ir kt.).

10. Teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.) ar transporto priemonėje važiuojančių asmenų elgesio (ne)tinkamumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434-788/2015, 2K-368-511/2015, 2K-7-1-693/2018 ir kt.). Ypač tai aktualu vertinant situacijas, kai viešojo transporto vairuotojas, vairuodamas autobusą, turi ne tik vairuoti, stebėti keleivius, bet ir atitinkamai reaguoti į aplinką kelyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018).

11. Nagrinėjamoje byloje R. B. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, vairuodamas maršrutinį autobusą, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti autobusą iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, staigiai stabdė, dėl to parkrito ir nukentėjo (patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą) autobuso keleivė.

12. Kaip minėta, atsakomybė pagal BK 281 straipsnį visų pirma siejama su konkrečiu kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimu. Skundžiamus sprendimus priėmę teismai padarė išvadą, kad kaltinime nurodytais veiksmais R. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 18, 127 punktų reikalavimus. Iš R. B. pareikšto kaltinimo formuluotės, taip pat teismų sprendimuose pateiktų argumentų matyti, kad jo baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį siejama su KET 127 punkte įtvirtinto reikalavimo pasirinkti saugų greitį nesilaikymu, iš to kildinant ir KET 9, 18 punktuose nustatytų bendro pobūdžio eismo dalyviams nustatytų pareigų (laikytis visų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, užtikrinti savo ir kitų asmenų bei turto saugumą, imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės metu užtikrinti ir kt.) pažeidimą.

13. Pažymėtina, kad KET 127 punktas nustato reikalavimą vairuotojams pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, vairuotojas galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuojant, kad R. B. pažeidė minėtą Kelių eismo taisyklių reikalavimą, byloje turi būti nustatyta, kad jis nepasirinko tokio važiavimo greičio, kuris leistų jam saugiai sustabdyti transporto priemonę (autobusą) iki iš anksto numatomos kliūties, t. y. kokia konkreti kliūtis lėmė staigų autobuso stabdymą, ar ši kliūtis buvo R. B. iš anksto numatoma, ar jis galėjo išvengti atitinkamo įvykio pasirinkęs mažesnį važiavimo greitį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad KET reikalauja galimybės sustabdyti transporto priemonę iki numatomos kliūties, tačiau nenustato, kokiu intensyvumu turi būti stabdoma, kad minėtas rezultatas būtų pasiektas.

14. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas R. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių buvimą jo veiksmuose, nurodo, jog „bylos duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad autobuso vairuotojo pasirinktas važiavimo greitis buvo pagrindinė priežastis staigiai stabdyti autobusą, t. y. netikėtą staigų stabdymą nulėmė būtent nuo kaltinamojo priklausančios aplinkybės“. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodoma, kad „R. B., vairuodamas autobusą, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, t. y. į tai, kad važiuodamas ties sankryža privalo sulėtinti greitį ar sustoti atsiradus kliūčiai, kurią galėjo pastebėti, jeigu būtų elgęsis atsargiai, ėmęsis visų būtinų atsargumo priemonių keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti ir būtų pasirinkęs saugų važiavimo greitį, jis to nepadarė ir, iškilus grėsmei eismo saugumui, staigiai vairuojamą autobusą stabdė, dėl to pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 18, 127 punktų reikalavimus, ir būtent dėl šių nuteistojo veiksmų atsirado BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodytos pasekmės“. Taigi, iš šių nuosprendyje bei nutartyje pateiktų argumentų matyti, kad staigaus stabdymo priežastimi teismai laiko patį R. B. vairuoto autobuso važiavimo greitį, o ne kelyje atsiradusią (buvusią) kliūtį ar transporto priemone vežamų keleivių elgesio priimtinumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat teigiama, kad R. B. neatsižvelgė į tai, jog, važiuodamas ties sankryža, privalo sulėtinti greitį ar sustoti atsiradus kliūčiai, kurią galėjo pastebėti, jeigu būtų elgęsis atsargiai, dėl to vairuojamą autobusą staigiai stabdė iškilus grėsmei eismo saugumui. Tačiau nutartyje nėra nurodoma, kokią būtent kliūtį turėjo pastebėti R. B. ir kokia konkrečiai grėsmė eismui buvo iškilusi. Tokie teismų bendro pobūdžio teiginiai, nenustačius staigaus stabdymo priežasties, t. y. į kokią iš anksto numatomą kliūtį reaguodamas R. B. buvo priverstas staiga keisti važiavimo greitį, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad nurodytoje situacijoje R. B. pasirinktas važiavimo greitis buvo nesaugus, neatitinkantis kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku buvusių važiavimo sąlygų.

15. Pažymėtina, kad staigus stabdymas savaime Kelių eismo taisyklių nepažeidžia, ypač jeigu tokiu veiksmu siekiama išvengti žalos, apsaugoti save, kitus asmenis ar turtą. Kasaciniame skunde R. B. nurodo, kad staigiai stabdyti autobusą jis buvo priverstas dėl kito automobilio vairuotojo galimai padaryto pažeidimo, šiam neleistinu metu įvažiavus į sankryžą; atitinkami argumentai buvo nurodyti ir R. B. apeliaciniame skunde. Kaip minėta, Kelių eismo taisyklių reikalavimų privalo laikytis visi eismo dalyviai, tad kiekvienas eisme vienu ar kitu būdu dalyvaujantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad ir kiti eisme dalyvaujantys asmenys šių taisyklių nepažeis. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, jog vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį. Taigi, kasatoriaus nurodoma aplinkybė dėl kito asmens galimai padaryto KET pažeidimo, lėmusio poreikį R. B. į tai reaguojant staigiai stabdyti autobusą, yra reikšminga sprendžiant R. B. atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį klausimą, todėl bylą nagrinėjusių teismų turėjo būti tinkamai patikrinta.

16. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmetė, nurodydamas, kad tokia gynybos versija nebuvo patvirtinta jokiais kitais duomenimis, o nuteistojo nurodoma aplinkybė apie kitą vairuotoją, kuris neva kirto sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, atsirado tik apeliaciniame skunde; iki tol R. B. tvirtino, kad nepamena, jog tą dieną būtų staigiau stabdęs, ir negalėjo įvardyti jokios staigaus stabdymo priežasties; ši situacija apeliaciniame skunde aprašoma itin lakoniškai, nenurodomos jokios konkrečios įvykio detalės. Pažymėtina, kad toks apeliacinio skundo argumentų perteikimas nėra tikslus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylos nagrinėjimo metu R. B. konkrečios priežasties, dėl kurios staiga stabdė autobusą, nenurodė, nes kasdien vairuodamas susiduria su situacijomis, kai kiti eismo dalyviai nesilaiko KET reikalavimų ir tai sukelia staigų autobuso stabdymą (17 punktas). Taigi, R. B. pozicija, kad įvykio jis neprisimena ir tikslios stabdymo priežasties pats nurodyti negali, procese nepasikeitė. Minėtame kontekste apeliantas pateikė argumentus, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog autobuso keleiviai negalėjo įvardyti tikslios staigaus stabdymo priežasties, neatitinka bylos duomenų, ir šiuos argumentus pagrindė liudytojos E. Č. parodymais.

17. Atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, teismas pažymėjo, kad liudytoja E. Č. nenurodė, jog vairuotojas buvo priverstas staigiai sustabdyti autobusą būtent dėl kito automobilio vairuotojo kaltės; ji negirdėjo jokių komentarų, dėl ko vairuotas staigiai stabdė. Pažymėtina, kad apklausta pirmosios instancijos teismo 2023 m. gegužės 25 d. posėdyje ši liudytoja nurodė, jog prie šviesoforo autobuso vairuotojas staigiai sustabdė autobusą, jam pasimaišė lyg automobilis, tamsios spalvos; ji stovėjo autobuso važiavimo kryptimi ir iš kairės autobuso pusės pamatė automobilį. Tokie liudytojos parodymai užfiksuoti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Taigi, nėra tiksli apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių gynybos versiją dėl kito eismo dalyvio galimai neteisėtų veiksmų įtakos žalai atsirasti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas turėjo imtis priemonių, kad patikrintų tokias aplinkybes, tačiau to nepadarė; minėti liudytojos E. Č. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai apeliacinės instancijos teismo nutartyje neaptarti, nepasisakyta dėl jų vertinimo, ryšio su kitais bylos įrodymais; o atitinkami R. B. apeliacinio skundo argumentai atmesti deklaratyviais motyvais.

18. Taigi, nagrinėjamoje byloje liko nepašalintų abejonių dėl to, ar R. B. pažeidė KET 127 punkte įtvirtintą reikalavimą pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų saugiai sustabdyti vairuojamą transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, t. y. byloje nenustatyta, kokia kliūtis (kokios aplinkybės) privertė R. B. keisti važiavimo greitį (staiga stabdyti), ar ši aplinkybė autobuso vairuotojui buvo iš anksto numatoma, ar staigus stabdymas įvyko dėl netikėtai atsiradusios kliūties (pvz., kitas automobilis įvažiavo į sankryžą sudarydamas kliūtį), nebuvo nustatyta, kada R. B. turėjo realią galimybę atsiradusią kliūtį pastebėti, į ją sureaguoti, ypač kai per šviesoforu reguliuojamą sankryžą važiavo degant leistinam šviesoforo signalui ir kt. Šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį taikymo, tačiau bylą nagrinėję teismai neskyrė pakankamo dėmesio joms nustatyti, taip pažeidė BPK ir teismų praktikos nuostatas, draudžiančias apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis, reikalaujančias, kad apkaltinamasis nuosprendis būtų motyvuotas, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų būtų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

19. Nagrinėjamos bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti ir apklausti penki autobusu važiavę asmenys (nukentėjusioji, jos sutuoktinis ir trys liudytojai), taip pat apklaustas R. B.. Ikiteisminio tyrimo metu buvo paimta ir autobuso MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vaizdo kamera su kompiuterio standžiuoju disku, juos ištyrus nustatyta, kad nuo 2022 m. balandžio 3 d. vaizdo įrašymo įrenginys neveikė (2022 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvada). 2023 m. gegužės 25 d. teismo posėdyje nuteistojo gynėjas iškėlė klausimą dėl galimybės gauti vaizdo įrašus iš atitinkamą sankryžą (įvykio vietą) filmuojančių vaizdo kamerų; prokurorė įsipareigojo patikrinti tokią galimybę; tačiau 2023 m. birželio 6 d. teismo posėdyje prokurorė nurodė, kad ji nepatikrino, ar yra galimybė gauti aptariamoje sankryžoje esančių filmavimo kamerų vaizdo įrašus, o gynėjas šio prašymo nebepalaikė, siekdamas nevilkinti bylos nagrinėjimo. Atsižvelgdamas į tai, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl praėjusio ilgo laiko įrašai gali būti ir neišlikę, o byloje yra pakankamai duomenų, kad būtų priimtas procesinis sprendimas dėl kaltinimo, todėl įrodymų tyrimą paskelbė baigtu. Kaip matyti iš aptartų aplinkybių, ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebuvo išsamus, o atitinkami trūkumai nebuvo pašalinti ir nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose.

20. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nagrinėjamo įvykio pobūdį, į tai, kad nuo įvykio, kurio metu R. B. staigiai stabdant vairuojamą autobusą jo keleivė J. T. parkrito ir patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą (2022 m. liepos 15 d.), iki šios nutarties priėmimo dienos praėjo jau beveik dveji metai, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nebėra galimybės atliekant procesinius tyrimo veiksmus gauti papildomų duomenų, kurie galėtų padėti pašalinti byloje esančias abejones; taip pat nėra galimybės pašalinti šias abejones iš naujo vertinant byloje esančius įrodymus. Esant tokiai situacijai, nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, reiškiančiu, kad visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti nagrinėjant bylą, turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Teismams nenustačius, dėl kokios iš anksto numatomos kliūties R. B. buvo priverstas staiga stabdyti autobusą, taip pat tinkamai nepatikrinus gynybos versijos ir E. Č. parodymų, kad staigų autobuso stabdymą lėmė kito automobilio neteisėtas įvažiavimas į sankryžą, nėra pagrindo konstatuoti, kad R. B. pažeidė KET 127 punkto nuostatas, t. y. nepasirinko eismo sąlygas atitinkančio važiavimo greičio, kad galėtų vairuojamą transporto priemonę sustabdyti iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; kartu nėra pagrindo konstatuoti, kad D. B. pažeidė ir 9 bei 18 punktų nuostatas. Kaip minėta, Kelių eismo taisyklių pažeidimas yra BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Nenustačius, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo padarė KET pažeidimą, jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal šią įstatymo normą.

21. Nagrinėjamai bylai aktualu ir tai, kad Baudžiamasis kodeksas nenustato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Baudžiamosios teisės doktrinoje toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme nurodytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas (suprantamas) kaip kazusas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju konstatuojama, jog asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą. Taigi baudžiamoji atsakomybė negali kilti padarinius sukėlus be kaltės ir baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-565/1999, 2K-809/2001, 2K-402/2013, 2K-512/2014, 2K-5-942/2015, 2K-7-1-693/2018 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad nukentėjusioji J. T. dėl staigaus autobuso stabdymo krito ir patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau bylos duomenimis taip pat vienareikšmiškai nustatyta, kad J. T. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl to, jog autobusui staigiai stabdant ant jos užkrito kitas keleivis ir ji neišsilaikiusi taip pat krito. Kaip minėta, staigus stabdymas pats savaime Kelių eismo taisyklių nepažeidžia. Paprastai staigus stabdymas yra vairuotojo reakcija į tam tikras eismo metu susidariusias aplinkybes, todėl tokiu atveju itin svarbu nustatyti, kokios aplinkybės šį vairuotojo veiksmą lemia, pvz., ar kelyje buvo kliūtis, ar ši kliūtis buvo vairuotojui iš anksto numatoma, ar ji atsirado netikėtai, ar vairuotojo pasirinktas greitis buvo tinkamas ir saugus konkrečiomis vairavimo sąlygomis, ar įtakos stabdymui turėjo kitų eismo dalyvių elgesys, padaryti KET pažeidimai ir kt. Tik nustačius, kad staigus stabdymas buvo transporto priemonės vairuotojo neteisėto elgesio (t. y. padaryto KET pažeidimo) pasekmė, galima spręsti apie jo pareigą numatyti tokio savo elgesio rizikingumą ir galimas pasekmes, taigi ir apie jo kaltę baudžiamąja teisine prasme. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kokia priežastis lėmė R. B. sprendimą staigiai stabdyti vairuojamą autobusą, nebuvo nustatyta, ar jo pasirinktas greitis buvo tinkamas atsižvelgiant į įvykio metu buvusias sąlygas, t. y. leidžiantis saugiai sustabdyti vairuojamą autobusą iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nebuvo nustatyta, kokią įtaką pasekmių kilimui turėjo kitų transporto priemone važiavusių asmenų neatsakingas elgesys (nesilaikymas judant transporto priemonei). Taigi, šioje situacijoje nėra ir pagrindo daryti išvadą, kad R. B. turėjo suprasti savo veiksmų (važiavimo tam tikru greičiu, važiuojančių transporto priemone asmenų neatsakingas elgesys nesilaikant, kai transporto priemonė juda) rizikingumą, turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl jo veikimo kils nusikalstamų padarinių. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nusikalstami padariniai (nesunkus J. T. sveikatos sutrikdymas) kilo dėl R. B. veiksmų jam staigiai stabdant autobusą, tačiau veikiant be kaltės, t. y. jo veikoje nesant nusikalstamo nerūpestingumo.

22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas – savo išvadų nepagrindė išsamiu byloje esančių įrodymų visumos vertinimu, taip pat pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio turiniui – nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nepašalino reikšmingų abejonių, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Dėl to teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

23. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nesant bent vieno iš baudžiamajame įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai konstatavus, kad BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai (neteisėta veika ir kaltė) R. B. veiksmuose nėra tinkamai nustatyti ir teismų išvados dėl šių požymių buvimo jo veikoje nėra tinkamai motyvuotos, nesant galimybių likusias abejones pašalinti, vadovaujantis principu in dubio pro reo, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami, kad R. B. neatsargūs vairavimo veiksmai atitinka BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamu atveju nuteistojo veikoje nėra BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviojo požymio – padarytų KET 9, 18, 127 punktų pažeidimų ir subjektyviojo požymio – kaltės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir jį patvirtinanti apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini, o baudžiamoji byla nutrauktina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 20 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 12 d. nutartį ir baudžiamąją bylą R. B. nutraukti.

Teisėjai

Artūras Ridikas

Alvydas Pikelis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė