Baudžiamoji byla Nr. 2K-210/2013
Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01491-2010-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.1.3.;
1.2.14.1.;
2.6.5.;
2.6.7.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalis pakeista: V. K. nusikalstama veika iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 178 straipsnio 4 dalį ir paskirta 40 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nukentėjusiojo A. U. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: iš V. K., E. R. ir E. D. solidariai priteista A. U. 100 Lt turtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Skundžiamas ir Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nuosprendis, kuriuo V. K. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams dešimčiai mėnesių. Iš V. K., E. R. ir E. D. priteista solidariai nukentėjusiajam A. U. 200 Lt turtinei žalai atlyginti.
Toje pačioje byloje nuteisti E. R. ir E. D., tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamąja byla ir išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
V. K. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su E. D. ir E. R., 2010 m. spalio 13 d., apie 23.30 val., iš nukentėjusiojo A. U. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kiemo pagrobė nukentėjusiajam priklausantį metalo laužą - 10 vnt. vamzdžių ir metalinį kampuotį, kurio vertė 300 Lt.
Pirmosios instancijos teismas V. K. veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nustatęs, kad minėtomis aplinkybėmis iš A. U. buvo pagrobta 10 vnt. vamzdžių bendros 150 Lt vertės, metalinis kampuotis – 300 Lt vertės, t. y. nukentėjusiajam A. U. priklausantis turtas, kurio bendra vertė 450 Lt.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktinę aplinkybę - pagrobto turto vertę, tai lėmė netinkamą veikos kvalifikavimą ir neteisingos bausmės paskyrimą, todėl nuosprendį pakeitė.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. ir Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatorius teigia esąs nuteistas nepagrįstai, abiejų instancijų teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 2 dalies pažeidimus, kurie lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
Kasatorius pažymi, kad tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek nagrinėjant bylą teisme, jis parodė, jog dienos metu padėjo E. R. iš pievos prie ūkinių pastatų atnešti metalo laužą. Tai mačiusių liudytojų parodymais nustatyta ne kasatoriaus padaryta vagystė, o tik faktinė aplinkybė, kad jis į ūkinio pastato vidų nešė ir padėjo sukrauti metalo laužą; be to, liudytojai negalėjo nurodyti tikslios įvykio datos. Teismai kasatoriaus kaltę grindė tik nuteistojo E. R. parodymais, kuriems teikė pirmenybę, tuo tarpu jo (V. K.) ir E. D. parodymus atmetė ir dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, nuteistasis E. R. jį apkalbėjo dėl konfliktiškų judviejų santykių, tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas šią aplinkybę, padarė bylos medžiagai prieštaraujančias išvadas, nes tuo metu, kai kasatorius sutiko padėti E. R., jų santykiai buvo normalūs, jie pablogėjo po incidento 2010 m. spalio mėn. pabaigoje, kai E. R. užsipuolė jo žmoną, jis (V. K.) iškvietė policiją, o E. R. buvo nubaustas administracine tvarka. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos, neteisingai vertinant E. R. parodymus, neištaisė.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl pagrobto metalo svorio, taip pat nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, kurie, jo nuomone, subjektyvūs, nepatikimi ir netikslūs. Byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie pagrobto metalo laužo svorį, o kartu ir jo vertę, t. y. veiką kvalifikuojantį požymį. Kasatorius mano, kad taip apeliacinės instancijos teismas priėmė nuosprendį, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Olga Zabelina prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorės nuomone, BPK normos, sprendžiant nuteistojo V. K. kaltės klausimą, nebuvo pažeistos, o pirmosios instancijos teismo klaida, nustatant pagrobto turto vertę, buvo ištaisyta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė visus įrodymus, o juos vertindamas nė vienam iš jų neteikė prioriteto. Apkaltinamajame nuosprendyje išvardyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnis).
Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos teisingos išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis, veikos padarymo būdą bei kasatoriaus ir kitų nuteistųjų kaltę pagrobus svetimą turtą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Nuteistojo E. R. parodymų patikimumas tinkamai įvertintas; atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad viso proceso metu jis nuosekliai parodė tas pačias aplinkybes, o kartu su kitais byloje surinktais duomenimis (liudytojų V. A., B. Z., J. Ž., B. K. parodymais, nuteistųjų ir liudytojų parodymų patikrinimo vietoje, akistatų protokolais, pirminiais E. D. parodymais) patvirtina faktinę įvykių eigą. Abiejų instancijų teismai nustatė kasatoriaus V. K. ir nuteistojo E. D. teismui duotų parodymų nepatikimumo požymius (jų parodymai tarpusavyje nesutampa, abu jie darė poveikį liudytojui M. P.) ir motyvuotai juos atmetė. Be to, patikrino ir kasatoriaus versiją, kad esą E. R. jį (V. K.) apkalbėjo, t. y. įvertino V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo bei akistatos su E. R. metu, chronologiškai išanalizavo šių asmenų konflikto bei pranešimo apie įtarimą V. K. pateikimo laiką. Taigi, kasatoriaus versija - argumentuotai paneigta.
Atsiliepime teigiama, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai nustatytos pagrobto turto vertės yra nepagrįsti, neatitinka byloje surinktų faktinių duomenų viseto ir dėl to atmestini. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo A. U., liudytojų B. Z. ir M. B. parodymais, kitais įrodymais, nustatė mažesnę pagrobto metalo laužo vertę ir perkvalifikavo nusikalstamą veiką į BK 178 straipsnio 4 dalį. Prokurorė daro išvadą, kad nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, nuteistojo V. K. kasacinis skundas netenkintinas.
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasatorius V. K. teigia, kad jo kaltė grindžiama pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas įvertintais įrodymais, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes pagrobto turto kiekis ir vertė nustatyti nesant tai patvirtinančių objektyvių bylos duomenų.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasatoriaus teiginiai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
Nagrinėjamoje byloje teismai, darydami išvadas apie tai, kad V. K. dalyvavo vagystėje (dėl kurios nuteisti ir E. R. bei E. D.), jas grindė ne tik E. R., nuosekliai patvirtinusio kasatoriaus kaltę liudijančias aplinkybes, parodymais, bet ir šiuos parodymus atitinkamai papildančius liudytojų V. A., B. K., B. Z., J. Ž., pastebėjusių apvogtą A. U. sodybą, o po to - ir mačiusių V. K. kartu su kitais nuteistaisiais nešant pagrobtus daiktus (metalo laužą) bei kraunant juos į metalo supirkėjų automobilį, parodymais, taip pat kitais bylos įrodymais, kurių turinys išsamiai išanalizuotas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei aptartas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Vertindami kaltinančių įrodymų patikimumą ir atmesdami nuteistojo V. K. versiją kaip neatitinkančią tikrovės, teismai kruopščiai išnagrinėjo tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes, be kita ko, aptarė ir kasatoriaus minimą konfliktą su E. R. (įvykusį 2010 m. lapkričio 2 d., kuris, jo nuomone, parodo priežastį, dėl kurios šis apkalbėjo kasatorių). Pirmosios instancijos teismas patikrino E. R. parodymais atskleistų faktų, taip pat V. K. bei kito nuteistojo E. D. nurodytų aplinkybių (kai kuriais atvejais nesutampančių) tikrumą, tarpusavyje palygino bylos duomenis, turinčius reikšmės nustatant, ar V. K. dalyvavo padarant vagystę. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos įrodymus (jų patikimumą bei pakankamumą), pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis, iš jų – ir V. K., jo kaltę, vagystės būdą. Šios išvados teismo nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai paaiškintos, taip pat nurodyti motyvai, kodėl V. K. apeliacinio skundo argumentai atmetami. Be to, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, aiškindamasis pagrobto turto kiekį, jo vertę: apklausė ne tik nuteistuosius ir nukentėjusįjį A. U., bet ir liudytojus V. A., B. Z., M. B., išreikalavo dokumentus iš UAB (duomenys neskelbtini), superkančios metalo laužą. Įvertinęs šiuos ir kitus teisiamajame posėdyje tirtus įrodymus, t. y. ne vien tik nukentėjusiojo parodymus (BPK 301 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė motyvuotas išvadas, kad įrodyta, jog pagrobto turto vertė yra 300 Lt (o ne 450 Lt, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje), ir dėl to atitinkamai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados dėl V. K. kaltės padarius svetimo turto vagystę įrodytumo grindžiamos įrodymų vertinimu, atliktu nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrindė padarytas išvadas dėl pagrobto turto vertės.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, nuteistojo V. K. kasacinio skundo ribose naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Vytautas Masiokas
Dalia Bajerčiūtė
