V. S. pagal BK 286 str., 187 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-206/2013

Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00091-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.27.1; 1.2.14.10 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjo advokato Virgilijaus Kaupo kasacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 19 d. nutarties.

Biržų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 35 MGL (4550 Lt) bauda, 187 straipsnio 1 dalį – 10 MGL (1300 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 35 MGL (4550 Lt) bauda.

Į atliktą bausmę įskaičius sulaikyme išbūtą vieną parą (2 MGL), neatlikta bausmė nustatyta 33 MGL (4290 Lt) bauda.

Iš V. S. priteista: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui 627,55 Lt išmokėtos ligos pašalpos; E. P. 647,79 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti; M. R. 680,80 Lt turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 19 d. nutartimi nuteistojo V. S. gynėjo advokato V. Kaupo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

V. S. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams, atliekantiems viešojo administravimo funkcijas, ir sugadino jų turtą: 2011 m. kovo 25 d., apie 13.25 val.,,,duomenys neskelbtini“, prie V. S. ūkio mėšlidės, liudytojos I. P. akivaizdoje valstybės tarnautojoms – Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento,,duomenys neskelbtini“ rajono agentūros vedėjai E. P. ir vyresniajai specialistei M. R. fiksuojant administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 512 straipsnio 2 dalyje, – dėl ūkinės veiklos vykdymo pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus, E. P. imant teršalų (srutų) mėginius, o M. R. vaizdo kamera tai fiksuojant, panaudojo prieš M. R. fizinį smurtą: norėdamas atimti filmavimo kamerą, sugriebė M. R. už dešinės rankos ir užlaužė pirštus, ją stumdė, nustūmė tolyn nuo tarnybinio automobilio, pagriebė iš šio automobilio E. P. ten padėtą indelį su teršalų pavyzdžiais ir išpylė juos ant nukentėjusiųjų E. P. ir M. R. veidų, drabužių ir tarnybinio automobilio. Taip M. R. padarė abiejų akių ragenų ir junginių uždegimus, dešinės plaštakos II-III-IV pirštų raiščių patempimus, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir sugadino jos drabužius, padarydamas 600 Lt turtinę žalą. E. P. sukėlė stresą ir sugadino drabužius, padarydamas 600 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; ieškinius atmesti kaip nepagrįstus.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie lėmė neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų priėmimą, suvaržė V. S. teisę į gynybą.

Kasatoriaus manymu, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų nurodyti padarytos nusikalstamos veikos būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Kaltinamajame akte nenurodyta, kokiais veiksmais padaryta kiekviena veika, neaptarta, kokie kaltinamojo veiksmai pagrindžia konkrečias inkriminuotas veikas; neaišku, kurie įrodymai kokias veikas patvirtina; neatskirta, kokias tarnybines pareigas ir (ar) viešojo administravimo funkcijas vykdė kiekviena iš nukentėjusiųjų ir kuo konkrečiai pasireiškė V. S. trukdymas kiekvienai iš jų atlikti viešojo administravimo funkcijas; nenurodyta, kokiais veiksmais padaryti sužalojimai M. R., koks šių sužalojimų atsiradimo mechanizmas. Bylos medžiagoje dėl pirštų sužalojimo yra skirtingi duomenys: 2011 m. kovo 25 d. liudytojos apklausos protokolas, UAB,,Beržūna“ 2011 m. kovo 31 d. pažyma ir išrašas iš medicinos dokumentų, 2011 m. kovo 29 d. specialisto išvada. E. P. sukeltas stresas grindžiamas teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės aktu Nr. 88TPK-46/2011, nors jame nekonstatuota, kad stresą E. P. patyrė dėl V. S. veiksmų. Taigi iš kaltinamojo akto neaiškus V. S. veiksmų ir kilusių padarinių priežastinis ryšys, todėl byla turėjo būti perduota prokurorui (BPK 234 straipsnio 2 dalis), ji negalėjo būti teisingai išnagrinėta teisme, nes nebuvo užtikrinta kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir teisė gintis nuo taip suformuluotų kaltinimų. Taip pat pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas.

Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus įrodymus vertinti remiantis visų bylos duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Teismai neatliko išsamaus bylos medžiagos tyrimo ir vertinimo, reikšmingo kvalifikuojant veiką pagal BK 286 straipsnį.

Teismai rėmėsi vien nukentėjusiųjų ir kaltinimo liudytojų, kurie tiesiogiai nematė įvykio, parodymais. Kaltinamojo ir jam palankiai liudijusių asmenų parodymus teismai vertino kaip kaltinamojo siekį išvengti atsakomybės, liudytojų D. T., R. G., I. P. ir V. S. parodymais nesivadovavo, nes šie neva pakeitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nežymius neatitikimus nemotyvuotai įvertino kaip reikšmingus prieštaravimus. Kasatoriaus manymu, toks bylos duomenų patikimumo tikrinimas, t. y. tik vienu aspektu – lyginant parodymų turinį ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu – yra vienpusiškas, neatskleidžiantis apklaustų asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, todėl yra nepakankamas. Natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis. Kaltinamojo bei liudytojų paaiškinimų neatitiktis negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti šiuos parodymus, nes stresinės aplinkybės turi įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui (kasacinė nutartis Nr. 2K-190/2006). Taigi teismas siekė tik patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, patikimais laikė tik kaltinimui palankius parodymus. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas proceso šalių lygybės principą, nemotyvuotai atmetė prašymą atlikti dalinį įrodymų tyrimą, apklausti liudytoją I. P., siekiant išsiaiškinti svarbias teisingam veikos kvalifikavimui aplinkybes, pašalinti prieštaravimus.

Teismai atsisakė apklausti liudytojus R. J. ir R. D. ir taip nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, pašalinti prieštaravimus tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamojo parodymų dėl tyčinio ar netyčinio apliejimo srutomis aplinkybių. Neapklausus šių liudytojų, teismai negalėjo daryti išvados, kad jie suinteresuoti duoti šališkus parodymus. Taip teismai pademonstravo išankstinę nuomonę.

Teismai neįvertino svarbių bylos aplinkybių: 1) kad tarp S-ų ir nukentėjusiųjų tvyrojo įtampa, 2011 m. kovo 25 d. konfliktą išprovokavo būtent nukentėjusiųjų neteisėti veiksmai; 2) nesiaiškinta, kokia metodika turėjo vadovautis ir ar tinkamai reikiama metodika vadovavosi inspektorės imdamos mėginius; 3) nebuvo išaiškintos tikrinamojo teisės, jomis nebuvo leista pasinaudoti nuteistajam ir (ar) V. S.; 4) pažeidimus inspektorės galėjo užfiksuoti ir nedalyvaujant V. S. ir kaltinamajam, taip neprovokuojant naujo konflikto; 5) nesant teisinio pagrindo, kaltinamasis buvo filmuojamas; 6) inspektorės gynėjo prašymu atsisakė pateikti teismui skundą, kurio vyko tirti. Kasatorius pažymi, kad jis su ginamuoju negalėjo išsiaiškinti šių aplinkybių, nes teisėja nutraukė jo vykdytą nukentėjusiųjų apklausą, be to, buvo šališka viešai pareikšdama, kad V. S. pareikšti kaltinimai dėl aktyvių veiksmų atlikimo, todėl, ko jis nedarė, – teisme nebus klausoma. Taip buvo suvaržyta kaltinamojo teisė teisme patikrinti jį kaltinančius duomenis ir rinkti teisinančius duomenis. Pagal BPK 275 straipsnio 6 dalį teismo posėdžio pirmininkas atmeta tik tuos klausimus, kurie nesusiję su byla, tačiau šiuo atveju teisėja, neleidusi išsamiai atlikti nukentėjusiųjų apklausos, nemotyvavo, kodėl gynėjo užduodami klausimai E. P. nesusiję su byla.

Kasatorius teigia, kad teismo atsisakymas tenkinti gynybos prašymą dėl nukentėjusiųjų slapta daryto garso įrašo iššifravimo ir stenogramos padarymo taip pat patvirtina kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimą, nes dėl netinkamo šių įrodymų (vaizdo ir garso įrašų) ištyrimo ir įvertinimo buvo priimtas nepagrįstas nuosprendis. Teismas konstatavo, kad tai, jog inspektorei buvo trukdoma filmuoti mėginių paėmimo faktą, matyti iš teismo posėdyje peržiūrėto vaizdo įrašo ir jame esančio garso įrašo. Kasatorius tvirtina, kad nuo tokių teiginių neįmanoma gintis, nes neaišku, kokiu konkrečiu vaizdu, garso įraše pasakytu žodžiu ar teiginiu įrodinėjamas V. S. trukdymas filmuoti. Nuosprendžio 9 lape esantis teiginys „iš byloje pateikto ir teismo posėdyje perklausyto garso įrašo girdėti, kaip vyriškas balsas nuolatos kartoja tuos pačius žodžius „prašau nefilmuoti mano teritorijos“ – rodo teismo šališkumą, faktinių aplinkybių ignoravimą, nes tame pačiame įraše girdėti V. S. žodžiai „prašau manęs nefilmuoti..., aš esu sarmatlyvas...“. Apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neįvertino, garso įrašų netyrė ir nevertino. Taigi nepaneigė skundo argumentų, kad įrašai nepatvirtina kaltinimo, jog nuteistasis trukdė nukentėjusiosioms vykdyti pareigas.

Teismai, darydami išvadą, kad nukentėjusiųjų parodymai nuoseklūs, tarpusavyje sutampa, neįvertino teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės duomenų, apibūdinančių E. P., t. y. kad jai būdingas egocentriškumas, priekabumas, nesiskaitymas su kitų nuomone, polinkis į konfliktus ir kt., taip pat to, kad M. R. yra pavaldi E. P., be to, teisme jos girdėjo viena kitos parodymus. Šios aplinkybės paaiškina, kodėl nukentėjusiųjų parodymai nesiskyrė. Liudytojai G. G. ir A. G. pavaldūs E. P., tačiau teismai nemotyvavo, kodėl E. P. pavaldiniai yra nešališki ir nesuinteresuoti bylos baigtimi.

Teismai netinkamai taikė BK 286 straipsnį, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios veikė pagal savo kompetenciją, jų veiksmai buvo pagrįsti ir teisėti, o V. S. veikė tiesiogine tyčia. Kasatoriaus nuomone, byloje nesurinkta patikimų ir objektyvių įrodymų, kad V. S. veiksmuose buvo tiesioginė tyčia sutrukdyti nukentėjusiosioms atlikti pareigas, neįrodytas kryptingo smurto panaudojimas siekiant pasipriešinti valstybės tarnautojoms.

Atsakomybė pagal BK 286 straipsnį galima tik tais atvejais, kai pasipriešinama valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teisėtai einančiam įstatymo jam pavestas pareigas. Pasipriešinimas pareigūnui galimas, kai jis atlieka savo pareigas, t. y. dirba konkretų darbą. Jeigu asmens pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui yra atsakas į neteisėtus jų veiksmus, veika negali būti kvalifikuojama pagal šį straipsnį (kasacinės nutartys Nr. 2K-219/2007, 2K-27/2012).

Kasatorius nurodo, kad konfliktinė situacija tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų iš esmės kilo dėl to, kad valstybės tarnautojos nevykdė teisės aktų reikalavimų, apibrėžiančių aplinkos apsaugos pareigūnų teises ir pareigas. V. S. atsisakius susipažinti ir klausytis M. R. skaitomo patikrinimo akto ir ant jo pasirašyti, M. R. ėmė jį filmuoti. Teisės aktai, reglamentuojantys patikrinimo akto surašymą ir jo paskelbimą, nenustato reikalavimo filmuoti pažeidėjo supažindinimo su aktu, nenumato pažeidėjo pareigos privalomai pasirašyti. Be to, pažeidimas jau buvo užfiksuotas iki V. S. atvykimo. Nuteistojo nesutikimas su inspektorės veiksmais atliekant neplaninį patikrinimą, nesuteikė teisės filmuoti V. S. prieš jo valią. Garso įraše esantys nuteistojo žodžiai,,prašau manęs nefilmuoti, aš esu sarmatlyvas“ patvirtina, kad buvo siekiama filmuoti ne pažeidimą, o patį V. S.. Tai jį išprovokavo pastumti kamerą nuo savęs. Tačiau jis nesiekė sutrukdyti M. R. atlikti pareigų. Taigi, kasatoriaus nuomone, M. R. veiksmai filmuojant V. S. neatitiko teisės aktų reikalavimo valstybės tarnautojai elgtis teisėtai ir pagal kompetenciją. Kad nuteistasis netrukdė užfiksuoti pažeidimo, patvirtina patikrinimo aktas, kuriame nenurodyta, kad patikrinimas būtų buvęs nutrauktas, nebaigtas ar pan. Apie įvykusį konfliktą su apliejimu teršalais akte nurodyta jau po pažeidimo užfiksavimo.

Byloje nustatyta, kad inspektorės nepateikė V. S. nei skundo, kurio tirti atvyko, nei specialaus pavedimo atlikti patikrinimą, nei savo tarnybinių pažymėjimų, taip pat nesupažindino jo su tikrinamojo teisėmis ir pareigomis (tuo tarpu asmuo pagal BK 286 straipsnį atsako tik tuo atveju, jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (kasacinė nutartis Nr. 2K-219/2007). Patikrinimas atliktas neinformavus ūkio savininkės ir nedalyvaujant jos tinkamai įgaliotam atstovui, nes V. S. neturėjo ūkio savininkės pavedimo atstovauti ūkiui. Taigi su inspektorėmis jis bendravo kaip privatus asmuo, dėl to turėjo teisę reikalauti, kad inspektorė jo nefilmuotų ir imtis veiksmų nutraukti neteisėtus jos veiksmus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, Europos sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsniai), stengdamasis nusukti kamerą į šalį. Kasatorius pažymi, kad nei ATPK 260 straipsnis, nei kitos teisės normos nenumato privalomo tikrinamojo asmens dalyvavimo surašant pažeidimo protokolą ar patikrinimo aktą. Taigi, surašant patikrinimo aktą, nei V. S., nei nuteistasis dalyvauti neprivalėjo. Dėl to nebuvo jokio teisėto pagrindo filmuoti V. S.. Taigi nuteistasis priešinosi neteisėtiems M. R. veiksmams, siekdamas nusukti filmavimo kamerą nuo savęs į šalį. V. S. neturėjo ketinimų sužaloti M. R., jis tik nenorėjo būti filmuojamas. Nuteistasis nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad jam ranka pastumiant nuo savęs M. R. laikomą kamerą, bus sužaloti jos pirštai. Beje, garso įrašuose nėra jokių nusiskundimų, kad V. S. trukdo filmuoti ar siekia atimti filmavimo kamerą.

Teismai nenurodė, kuo pasireiškė nuteistojo trukdymas E. P. atlikti savo pareigas. Iš teismų sprendimų turinio galima daryti prielaidą, kad V. S. E. P. pasipriešino tuo, jog tyčia apliejo ją srutomis. Tačiau tai akivaizdžiai prieštarauja BK 286 straipsnio dispozicijai. Byloje nustatyta, kad V. S. netrukdė E. P. pasemti teršalų ir padėti buteliuką į automobilį, be to, V. S. nuosekliai aiškino, kad viskas įvyko atsitiktinai, kad jis nenorėjo tokių padarinių kilimo, nes, paėmęs iš automobilio buteliuką, negalėjo suvokti, kad nukentėjusiosios ims tampytis ir stumdytis norėdamos atimti iš jo buteliuką, o V. S. stipriai suspaudus jį rankose, turinys savaime išsiveržė ir apliejo ne tik inspektores, bet ir patį V. S.. Beje, garso įrašas patvirtina tokį nukentėjusiųjų apliejimo teršalais mechanizmą, kokį nurodė nuteistasis. Tačiau teismas nuosprendyje nenurodė apliejimo mechanizmo, taigi nenustatė V. S. veikos padarymo būdo, taip pat ir tyčios.

Atsiliepimu į nuteistojo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas siūlo skundą atmesti. Prokuroras pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad kasatorius kaltinamajam aktui kelia perteklinius reikalavimus nei numato BPK 219 straipsnio nuostatos. Kaltinamajame akte nurodytas V. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymas, nurodant padarymo laiką, būdą, vietą, motyvą, konkrečius nuteistojo veiksmus, padarinius, t. y. nurodyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai. BPK konkrečiai nenustato, kaip turi būti išdėstytas padarytų nusikalstamų veikų aprašymas, tačiau BPK 187 straipsnyje numatyti reikalavimai pranešimui apie įtarimą yra nurodyti. Esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, prokuroras neprivalėjo aprašyti kiekvienos veikos atskirai. Kita vertus, apklaustas kaip įtariamasis, V. S. pareiškė, kad jis supranta, kuo kaltinamas. Jo parodymai teisminio nagrinėjimo metu patvirtina, kad jis suprato, kuo yra kaltinamas, ir gynėsi nuo jam pareikšto kaltinimo, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų ir kad taip buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą.

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas padarė esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė kai kuriuos nuteistojo gynėjo prašymus, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės, suvaržytos įstatymų garantuojamos nuteistojo teisės, ar to, kad teismas buvo šališkas, t. y. turėjo išankstinę nuomonę. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusiųjų parodymams būtų suteikta išskirtinė galia. Šiuos įrodymus teismas vertino su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir pagrįstai padarė išvadą, kad jie labiau atitinka įvykio aplinkybes. Visos byloje nustatytos aplinkybės buvo išsamiai patikrintos teisminio nagrinėjimo metu ir atitinkamai įvertintos, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikytasi.

Skunde nurodomos aplinkybės dėl nukentėjusiųjų įgaliojimų, jų pareigų atlikimo apeliacinės instancijos teismo taip pat įvertintos. Nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios į įvykio vietą pateko neteisėtai, neturėdamos tam įgaliojimų. Patikrinimo teisėtumui jokios įtakos neturėjo ir skunde nurodomi inspektorių buvę priešiški santykiai. Iš paties V. S. parodymų matyti, kad jis pažinojo nukentėjusiąsias kaip aplinkos apsaugos inspektores, suprato, jog jos atlieka darbines joms pavestas funkcijas, o jo veiksmai ir buvo sutrukdyti atlikti tarnybines pareigas. Nukentėjusiųjų veiksmų teisėtumo nepaneigia ir skunde nurodytos aplinkybės, apibūdinančios E. P. charakterio ypatybes, taip pat šios aplinkybės neturi reikšmės nagrinėjamam įvykiui. Įvertinus tai, kad nukentėjusios atliko savo darbines funkcijas ir nuteistasis tai suprato, tą patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, nėra pagrindo teigti, jog buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Ieškiniai priteisti pagrįstai. Pagrindo tenkinti skundą ir panaikinti teismų sprendimus nėra.

Atsiliepimu į nuteistojo gynėjo kasacinį skundą VSDFV Panevėžio skyriaus direktorė prašo kasacinį skundą atmesti, nurodo, kad teismų sprendimai pagrįsti ir teisėti, juos naikinti nėra pagrindo. Kadangi V. S. kaltas dėl M. R. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, todėl iš jo VSDFV Panevėžio skyriui pagrįstai priteista 627,55 Lt turtinės žalos.

Atsiliepimu į nuteistojo gynėjo kasacinį skundą nukentėjusiosios E. P. ir M. R. prašo skundą atmesti nurodydamos, kad dėl to, jog kasacinis skundas grindžiamas lygiai tais pačiais motyvais, kaip ir apeliacinis skundas, jos savo atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti atsikirtimuose į apeliacinį skundą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 219 straipsnio nuostatų taikymo

Kaltinamojo akto turinys nustatytas BPK 219 straipsnyje. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos kitos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Biržų rajono apylinkės prokuroro 2012 m. vasario 22 d. kaltinamajame akte aprašytos V. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodant jų padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius, taip pat kitos nusikalstamų veikų aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Šis aprašymas atitinka BK 286 straipsnio, 187 straipsnio 1 dalies bei 290 straipsnio, pagal kuriuos kvalifikuotos nusikalstamos veikos, dispozicijas. Pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia kaltinamojo teisių į gynybą. V. S. kaltintas tuo, kad jis tais pačiais veiksmais padarė tris skirtingas nusikalstamas veikas (numatytas skirtinguose BK straipsniuose), kurios sudaro idealią sutaptį, dėl to nėra prasmės atskirai aprašyti kiekvieną nusikalstamą veiką ir ją pagrindžiančius duomenis, nes visa tai glaudžiai susiję. Kiekviena nusikalstama veika aprašoma atskirai, kai asmuo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, kurios sudaro realiąją sutaptį. Taigi nuteistojo gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nepagrįsti.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo

Nors kasatorius teigia, kad teismai išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, atmetė daugelį prašymų ir suvaržė teisę į gynybą, tačiau skundo turinys ir didžioji dalis argumentų rodo, kad jis nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. Kadangi įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, tai kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl V. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 straipsnyje, 187 straipsnio 1 dalyje, pagrindė išsamiai ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą: kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų S. J., A. G. G., A. G., I. P., D. T., R. G., V. S. parodymus, įvykio vietos, automobilio apžiūros protokolus, pavedimą atlikti patikrinimą, patikrinimo aktą, paviršinio vandens ir nuotekų mėginių paėmimo ir matavimo, mėginių tyrimo protokolus, administracinio teisės pažeidimo protokolą, 2011 m. gegužės 6 d. nutarimą, mėginio paėmimo indo apžiūros protokolą, Aplinkos ministerijos raštą dėl tarnybinio patikrinimo, specialisto išvadą, nukentėjusiųjų rūbų pateikimo ir apžiūros protokolus, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktą. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais atmesti kiti įrodymai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

V. S. kaltė pagrįsta teismo posėdyje ištirtų ir tarpusavyje susijusių įrodymų visuma, o ne vien tik nukentėjusiųjų ir kaltinimo liudytojų parodymais. Teismas neturėjo teisinio pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, išsamūs, tarpusavyje sutampantys, be to, juos patvirtina kiti teisiamajame posėdyje ištirti ir įvertinti bylos duomenys. Teismas išsamiai motyvavo, kodėl atmetė liudytojų D. T., R. G., V. S. parodymus. Beje, liudytojų D. T. ir R. G. parodymus paneigė ne tik nukentėjusiųjų parodymai, kad traktorininkai atvyko tik tada, kai jos jau skambino policijai, o V. S. išvažinėjo, bet ir liudytojos I. P. parodymai, jog įvykio metu jie buvo tik keturiese. Pažymėtina, kad liudytojos I. P. parodymais teismas rėmėsi tiek, kiek jie neprieštaravo kitiems bylos duomenims. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad liudytoja I. P. skirtingai parodė apie tai, kas įvyko, kai V. S. paėmė iš automobilio mėginio buteliuką, t. y. ikiteisminio tyrimo metu liudytoja teigė gerai nemačiusi, kas įvyko tarp V. S. ir nukentėjusiųjų, o teisme parodė, jog nukentėjusiosios bandė iš V. S. atimti buteliuką ir besitampydami visi trys apsipylė jo turiniu. Kadangi I. P. negalėjo argumentuotai paaiškinti, kodėl teisme ji nurodė kitokias įvykio aplinkybes, todėl teismas šios liudytojos teisme nurodytų naujų aplinkybių nelaikė patikimais įrodymais, juolab juos paneigė kiti bylos įrodymai.

Pažymėtina, kad dauguma kaltinamojo gynėjo prašymų buvo patenkinti, kiti motyvuotai atmesti. Pirmosios instancijos teismas atmetė V. S. gynėjo prašymą apklausti R. J. ir R. D. dėl to, kad jie nematė paties įvykio. Beje, dėl šių asmenų teismas nepadarė išvados, kad jie suinteresuoti duoti šališkus parodymus. Gynėjo prašymą dėl garso įrašo stenogramos darymo teismas apsvarstė ir nusprendė teisiamajame posėdyje išklausyti garso įrašą, taip pat peržiūrėti vaizdo įrašą. Tai buvo padaryta po rašytinių bylos įrodymų paskelbimo. Dėl kasacinio skundo argumentų, kad teisėja nutraukė gynėjo vykdytą nukentėjusiųjų apklausą, todėl nebuvo išsiaiškintos svarbios bylos aplinkybės, pasakytina tai, jog teisėja, vadovaudamasi BPK 275 straipsnio 6 dalimi, atmetė tik tuos gynėjo klausimus, kurie buvo pasikartojantys arba susiję su administracine byla. Taigi, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, gynėjo nukentėjusiosioms užduodamų klausimų atmetimas pakankamai motyvuotas. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad taip teismas užkirto kelią išsiaiškinti svarbias bylos aplinkybes, suvaržė teisę patikrinti kaltinančius duomenis ir rinkti teisinančius.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingas išvadas. Nenustatyta, kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistojo gynėjo skundo argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir jo kaltės – išsamiai išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, t. y. tenkindamas gynėjo prašymą peržiūrėjo vaizdo įrašą, išklausė tris garso įrašus. Kitus gynėjo pateiktus prašymus teismas motyvuotai atmetė. Dėl liudytojos I. P. apklausos teismas nurodė, kad ji apklausta pirmosios instancijos teisme, buvo aiškinamasi dėl prieštaravimų, proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti jai klausimus. Beje, gynėjas, teikdamas šį prašymą, nenurodė aplinkybių, dėl kurių reikėtų šią liudytoją apklausti papildomai. Dėl R. J. ir R. D. apklausos teismas nurodė, kad šių asmenų įvykio vietoje nebuvo, apie esmines bylos aplinkybes jie paliudyti negali.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų vertinimo. Šios instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimų, asmenų parodymus jų patikimumo požiūriu įvertino teisingai, atskleidė jų tarpusavio ryšį, patikrino ir atmetė nuteistojo versiją, kad nukentėjusiosios srutomis buvo apipiltos neatsargiais jo veiksmais. Kolegija pažymėjo, kad liudytojų D. T. ir R. G. parodymais teismas nesirėmė ne dėl to, kad šie liudytojai yra pavaldūs nuteistajam, nes dirba jo žmonos ūkyje, o todėl kad jie prieštaravo nukentėjusiųjų ir liudytojos I. P. duotiems parodymams. Liudytojos V. S. parodymais nesiremta todėl, kad jie yra išvestiniai iš nuteistojo parodymų, kurių nepatvirtino jokie kiti patikimi įrodymai, o liudytojos I. P. – dėl nemotyvuoto parodymų keitimo. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į skundo argumentus dėl nukentėjusiosios M. R. ir liudytojų G. G., A. G. parodymų vertinimo, atsižvelgiant į tai, kad E. P. yra jų vadovė. Be kita ko, teismas įvertino E. P. atliktos teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad jie neturi reikšmės nukentėjusiosios parodymų patikimumui, nes šio tyrimo tikslas buvo atsakyti į konkrečius klausimus, susijusius su tuo, kokias psichologines pasekmes įvykis sukėlė E. P., o ne atskleisti jos asmenybės bruožus.

Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas, kurio esmė, kad nagrinėjantis bylą teismas su visomis proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai proceso šalių palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Byloje nėra duomenų apie teismo nevienodą elgesį su proceso šalimis, turimą išankstinę nuostatą dėl bylos baigties, kad egzistuotų kiti BPK 58 straipsnyje numatyti pagrindai, todėl darytina išvada, jog bylą nagrinėję teismai buvo nešališki.

Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes šioje byloje nepadaryta.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 286 straipsnį, nes nukentėjusiosios peržengė savo kompetencijos ribas, jų veiksmai buvo nepagrįsti ir neteisėti, be to, byloje nesurinkta patikimų ir objektyvių įrodymų, kad V. S. veiksmuose buvo tiesioginė tyčia sutrukdyti nukentėjusiosioms atlikti pareigas, neįrodytas kryptingo smurto panaudojimas siekiant pasipriešinti valstybės tarnautojoms. Iš šių kasacinio skundo teiginių, taip pat pateiktų argumentų jiems pagrįsti matyti, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ginčijamas neigiant teismų išvadas dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (fizinis, mechaninis, cheminis, biologinis), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Smurtas gali būti tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas, apipylimas cheminėmis medžiagomis ir pan. (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-227/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-227/2010">2K-227/2010</a>, 2K-279/2010, 2K-525/2011).

Nuosprendžiu nustatyta, kad V. S. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams, atliekantiems viešojo administravimo funkcijas, ir sugadino jų turtą: 2011 m. kovo 25 d., apie 13.25 val.,,,duomenys neskelbtini“, prie V. S. ūkio mėšlidės, liudytojos I. P. akivaizdoje valstybės tarnautojoms – Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento,,duomenys neskelbtini“ rajono agentūros vedėjai E. P. ir vyresniajai specialistei M. R. fiksuojant administracinį teisės pažeidimą, E. P. imant teršalų (srutų) mėginius, o M. R. vaizdo kamera tai filmuojant, panaudojo prieš M. R. fizinį smurtą: norėdamas atimti filmavimo kamerą, sugriebė M. R. už dešinės rankos ir užlaužė pirštus, stumdė, nustūmė ją tolyn nuo tarnybinio automobilio, pagriebė iš šio automobilio E. P. ten padėtą indelį su teršalų pavyzdžiais ir išpylė juos ant nukentėjusiųjų veidų, drabužių ir tarnybinio automobilio. Taip M. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, E. P. sukėlė stresą ir sugadino nukentėjusiųjų drabužius.

Nukentėjusiosios įvykio metu buvo valstybės tarnautojos ir turėjo viešojo administravimo įgaliojimus, jos vykdė savo pareigas, t. y. tikrino skundą dėl galimo aplinkos teršimo srutomis V. S. ūkyje. Nukentėjusiosios kartu su liudytoja I. P. apžiūrėjo ūkio mėšlidę, nustatė, kad iš jos teka srutos, todėl M. R. apžiūrą filmavo vaizdo kamera. Atvykus V. S., mėšlidę apžiūrėjo kartu su juo, M. R. surašė patikrinimo aktą ir norėjo jį V. S. perskaityti, tačiau šis ėmė ginčyti faktą, teigė, kad bėga ne srutos, o nuotekos, kurias atvežė ir išpylė J. V.. Tuomet E. P. nusprendė paimti teršalų mėginį, šį faktą filmuojant. V. S. trukdė M. R. filmuoti, tarp jų įvyko susistumdymas; bandydamas jėga atimti kamerą V. S. sužalojo nukentėjusiosios pirštus, taip padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to, kai E. P. indelį su paimtu mėginiu padėjo į tarnybinį automobilį, V. S. paėmė jį, atsuko ir pylė į veidą E. P., po to M. R. ir galiausiai ant tarnybinio automobilio. Esant tokioms aplinkybėms teismai pagrįstai konstatavo, kad V. S. aktyviais veiksmais pasipriešino savo pareigas vykdžiusioms valstybės tarnautojoms, kurios veikė teisėtai, savo įgaliojimų ribose. Kasatorius nurodo, kad M. R. veiksmai filmuojant patį V. S., kuris įvykio metu net neturėjo įgaliojimų atstovauti V. S. ūkiui, neatitiko teisės aktų reikalavimų valstybės tarnautojai elgtis teisėtai ir pagal kompetenciją. Apeliacinės instancijos teismas į analogišką apeliacinio skundo argumentą atsakė. Šios instancijos teismo posėdyje buvo peržiūrėta filmuota vaizdo medžiaga ir nustatyta, kad M. R. filmavimo objektu buvo mėšlidės, srutų telkiniai, jų paėmimas, užfiksuota dalis tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo įvykusio konflikto, tačiau pats nuteistasis nebuvo filmuojamas ir jo nufilmuotuose kadruose nėra. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino garso ir vaizdo įrašų.

ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas). Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. R., filmuodama įvykio vietą ir mėginių paėmimą, vykdė pareigą surinkti tiriamo galimo administracinio teisės pažeidimo įrodymus, todėl elgėsi teisėtai, yra teisinga.

Be to, kasatorius nurodo, kad valstybės tarnautojos nepateikė V. S. skundo, kurio tirti atvyko, pavedimo atlikti patikrinimą, tarnybinių pažymėjimų, nesupažindino su tikrinamojo teisėmis ir pareigomis, patikrinimas atliktas neinformavus ūkio savininkės ir nedalyvaujant jos tinkamai įgaliotam atstovui. Iš nukentėjusiųjų, taip pat paties V. S. parodymų matyti, kad jis nukentėjusiąsias pažinojo iš anksčiau, tai nebuvo pirmas ūkio patikrinimas, be to, jos atvyko tarnybiniu automobiliu, prisistatė, todėl, nors ir nebuvo parodyti tarnybiniai pažymėjimai, V. S. neturėjo jokio pagrindo abejoti jų įgaliojimais. Be to, nukentėjusioji M. R., neprisiskambinusi ūkio savininkei V. S., apie neplaninį ūkio patikrinimą pagal gautą skundą telefonu pranešė V. S.. Taigi V. S. tiek telefonu, tiek atvykus į vietą buvo paaiškinta, kokiu pagrindu (gautas pranešimas apie aplinkos teršimą srutomis) ir tikslu (patikrinti gautą skundą) jos atvyko. M. R. pateikė V. S. pavedimą atlikti patikrinimą kartu su atlikto patikrinimo aktu, kurį šis atsisakė pasirašyti. Taigi V. S. suprato, kad nukentėjusiosios atlieka aplinkos apsaugos inspektorių funkcijas ir savo veiksmais trukdė joms atlikti tarnybines pareigas.

BK 286 straipsnyje nustatytų draudimų paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. R. S. trukdė R. R. filmuoti teršalų mėginio paėmimą, stumdė ją, sužalojo rankos, kurioje ji laikė filmavimo kamerą, pirštus. Nors V. S. netrukdė E. P. pasemti teršalų mėginio, tačiau jis, E. P. padėjus mėginio indelį į tarnybinį automobilį, paėmė jį, atsuko ir jo turiniu apipylė E. P. ir M. R. veidus, drabužius bei tarnybinį automobilį. Šie V. S. veiksmai patvirtina, kad jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad, panaudodamas fizinį smurtą (stumdydamas M. R., tyčia išpildamas srutas ant nukentėjusiųjų), priešinasi valstybės tarnautojų teisėtiems veiksmams, ir norėjo taip veikti.

V. S. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį, taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. S. gynėjo advokato Virgilijaus Kaupo kasacinį skundą.

Teisėjai Gintaras Goda

Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Masiokas