Dėl nedraudžiamuosius įvykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-336-219/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27568-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sankrova“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sankrova“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo; trečiasis asmuo – L. Ž.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl nedraudžiamuosius įvykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „Sankrova“ prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 10 326,61 Eur draudimo išmokos atlyginimą, 6 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė savo reikalavimą grindė nurodydama, kad su atsakove sudarė vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo sutartį, kuria 2012 m. laikotarpiu apdrausta ieškovės civilinės atsakomybės ir finansinių nuostolių rizika. Ieškovė pripažino savo civilinę atsakomybę, kilusią vykdant užsakovės Vokietijos bendrovės „Hansefrigo Spedition GmbH“ 2012 m. liepos 25 d. užsakymą ir patyrė 10 326,61 Eur dydžio žalą, todėl kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovė atsisakė ją išmokėti, nusprendusi, jog įvykis yra nedraudžiamasis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 20 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo vežami greitai gendantys maisto produktai, todėl byloje taikytina ne tik CMR konvencija, bet ir Susitarimas dėl greitai gendančių maisto produktų tarptautinio gabenimo ir tokiam gabenimui naudojamų specialių transporto priemonių (toliau – ATP), sudarytas 1970 m. Ženevoje. ATP 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisyklė, kad transporto priemonės, gabendamos greitai gendančius ar specialaus gabenimo reikalaujančius krovinius, turi būti pasirenkamos ir naudojamos taip, kad temperatūrą būtų galima palaikyti viso gabenimo metu. Taip pat turi būti imamasi visų tinkamų priemonių, ypač dėl maisto produktų temperatūros pakrovimo metu ir dėl maisto produktų sušaldymo ir daugkartinio sušaldymo gabenimo metu bei dėl kitų būtinų operacijų. Be to, kadangi krovinys buvo vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijoje, tai šio krovinio pervežimui taip pat taikomos CMR nuostatos (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punktas). Vežėjo pareiga yra išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimas bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrolė (CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalis).

Byloje pateiktas ekspertizės aktas, šio išvadų šalys neginčijo. Akte nurodyta, kad žala buvo padaryta dėl nepakankamo prekių šaldymo transportavimo metu, dėl to nukentėjo prekių kokybė bei sutrumpėjo jų garantinis laikotarpis. Temperatūra padidėjo dėl dviejų veiksnių: pirma, pakrovus krovinį puspriekabėje buvusios dvigubos sijos buvo paliktos viršutinėje padėtyje, todėl priekaboje pablogėjo oro cirkuliacija; antra, šaldymo blokas veikė cikliniu apsauginiu režimu, kuris neužtikrino pakankamo prekių šaldymo. Transporto priemonės vairuotojas (vežėjas) turėjo nuolat tikrinti temperatūrą puspriekabėje kelionės metu ir atlikti reikiamus pakeitimus.

Teismas sprendė, kad pasirinkta transporto priemonė vežėjos vairuotojo buvo naudojama netinkamai, vežėjos darbuotojas (vairuotojas) nekontroliavo krovinio išdėstymo puspriekabėje, o tai lėmė netinkamą oro cirkuliaciją ir krovinio kokybės praradimą. Pagal CMR konvencijos 12 straipsnį siuntėjas yra kroviniu disponuojantis asmuo, turintis teisę duoti vežėjui privalomus nurodymus. Siuntėja perdavė vairuotojui CMR važtaraštį su nurodymais, kad kroviniui taikytina plius 4 laipsniai pagal Celsijų temperatūra. Nustatyta, kad temperatūra puspriekabėje svyravo nuo + 4,8 laipsnio iki +16,8 laipsnio.

Teismas sprendė, kad ginčo įvykis yra nedraudžiamasis, nustatytas pagal šalių draudimo sutartį taikomų Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo taisyklių (toliau – Taisyklės) II dalies 5.1.13 punkte: gabendama specialių gabenimo sąlygų reikalaujančius greitai gendančius krovinius, draudėja nesilaikė tokių krovinių gabenimą reglamentuojančių norminių aktų ir siuntėjos nurodymų, t. y. vežėjas tinkamai neparuošė transporto priemonės vežti, puspriekabėje palikdamas dvigubas sijas viršutinėje padėtyje, dėl to oras puspriekabėje cirkuliavo blogai, taip pat, turėdamas pareigą nuolat tikrinti temperatūrą priekaboje kelionės metu ir atlikti reikiamus pakeitimus, to nepadarė ir transporto priemonės šaldymo įrangą naudojo netinkamai.

Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad Taisyklių sąlygos neaiškios, atsakovės aiškinamos plečiamai. Teismas pažymėjo, kad ginčo nedraudžiamasis įvykis Taisyklėse aiškiai apibrėžtas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2007">3K-3-536/2007</a> nurodė, kad jeigu draudikas nustato tokias standartines sutarties sąlygas arba jas aiškina tokiu būdu, jog draudėjui nustatytų prievolių apimties atžvilgiu draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnis visiškai išnyksta arba tampa toks minimalus, kad iš esmės paneigiamas, tuomet tokios sąlygos arba toks jų turinio aiškinimas neatitinka pačios draudimo esmės ir tikslo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, aiškinimas, kad krovinio vežėjo pareigos pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalį atlikti krovinio išdėstymo transporto priemonėje kontrolę pažeidimas yra nedraudžiamasis įvykis pagal Taisyklių II dalies 5.1.13 papunkčio nuostatas, laikytinas nesąžiningu draudėjo atžvilgiu bei pažeidžiančiu draudimo sutarties esmę bei tikslą. Taip aiškinant draudimo sutarties sąlygas, draudimo apsaugos ribos yra nepagrįstai susiaurinamos iki tokio lygio, kad draudimo apsauga apskritai nėra taikoma greitai gendančių maisto produktų gabenimui. Taigi nurodytos pareigos pažeidimas, dėl kurio puspriekabėje sutriko oro cirkuliacija, laikytinas draudžiamuoju įvykiu.

Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju, nevertino ir neanalizavo Taisyklių II dalies 5.1.14 papunkčio sąlygos, kuria remiantis nedraudžiamuoju įvykiu yra laikomas vežėjo atsakomybės atsiradimas tokiais atvejais, „jei žalos priežastis yra krovinio sugedimas dėl terminio režimo nesilaikymo gabenimo metu, o priekaba (puspriekabė <...>), kurioje buvo gabenamas krovinys, nebuvo aprūpinta gabenimo metu vidinę priekabos temperatūrą registruojančiu (užrašančiu) įrenginiu“. Ši sąlyga laikytina specialiąja bendrosios – 5.1.13 papunkčio – sąlygos atžvilgiu ir savo požymiais yra kur kas artimesnė ginčo įvykiui nei minėta bendroji sąlyga. Taisyklių II dalies 5.1.14 papunkčio sąlyga eksplicitiškai įtvirtina, kad krovinio sugadinimas dėl temperatūros režimo nesilaikymo gabenimo metu yra laikomas draudžiamuoju įvykiu ir sukelia draudėjo pareigą išmokėti draudimo išmoką, o nedraudžiamasis įvykis siejamas su viena papildoma sąlyga – priekabos vidinę temperatūrą registruojančio (užrašančio) įrenginio nebuvimu. Kadangi ginčo atveju toks įrenginys buvo, tai įvykis turi būti laikomas draudžiamuoju.

Aiškinant ATP tikslą (transporto priemonių, skirtų greitai gendantiems maisto produktams gabenti, techninių charakteristikų reglamentavimas „siekiant pagerinti greitai gendančių produktų kokybės sąlygas juos vežant, ypač tarptautiniu mastu“) kartu su ATP 1 skyriaus 1 ir 2 straipsnių nuostatomis, darytina išvada, kad transporto priemonės, kuria gabenamas krovinys – greitai gendantys maisto produktai, – tinkamumą ATP prasme lemia ne užsakyme dėl krovinio pervežimo nurodytos krovinio gabenimo temperatūros nesilaikymo faktas, bet kompetentingos įstaigos sertifikato transporto priemonei išdavimo faktas. Ieškovės pasirinktos puspriekabės tinkamumą patvirtina sertifikatas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, vadovaudamasis išimtinai krovinio iškrovimo metu užfiksuota temperatūra, konstatavo, kad pervežimui buvo naudojama „netinkama transporto priemonė, pažeidžiant Taisyklių II dalies 5.1.13 punkte numatytą ATP susitarimo 4.1 straipsnio taisyklę“.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ginčo įvykį atsakovė vertino kaip Taisyklių II dalies 5.1.13 punkte nurodytą nedraudžiamąjį įvykį, jo atsiradimo rizikos neprisiėmė, nes laiko jį padidėjusia rizika. Jei vežėjas, būdamas savo srities profesionalas, negeba užtikrinti esminių jam taikomų susitarimų nuostatų (tokių kaip ATP) laikymosi ir negeba veždamas greitai gendantį krovinį stebėti ir kontroliuoti puspriekabėje esančios oro temperatūros, akivaizdu, kad jis veikia itin aplaidžiai ir nerūpestingai. Tai, kad draudikas neprisiima itin aplaidaus vežėjo elgesio padarinių kilimo rizikos, ne tik nepažeidžia draudimo esmės, bet priešingai, leidžia draudikui apsisaugoti nuo pareigos atlyginti tyčia ar dėl aplaidumo atsiradusius nuostolius. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nurodė, kad nedraudžiamieji įvykiai yra apibrėžti aiškiai ir suprantamai. Šie įvykiai nebuvo aiškinami plečiamai.

Ieškovės argumentai, kad turėjo būti taikomas Taisyklių II dalies 5.1.14 papunktis, niekada nebuvo naudojami nagrinėjant bylą. Antra, tai neturi jokios įtakos sprendžiant ginčą, nes atsakovė taikė Taisyklių II dalies 5.1.13 punkto nuostatas ir pagrindė jų taikymą. Trečia, minėtas 5.1.14 punktas yra skirtas atvejams, kai puspriekabės nėra aprūpintos gabenimo metu vidinę priekabos temperatūrą registruojančiu įrenginiu, t. y. išvardyti punktai yra taikomi skirtingiems atvejams, jie yra savarankiški ir vienas kito nedetalizuoja.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įvykio kvalifikavimo kaip nedraudžiamojo pagal draudimo sutarties ir įstatymo nuostatas

Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai konstatavo nedraudžiamąjį įvykį, nurodytą Taisyklių II dalies 5.1.13 papunktyje, nes nepagrįstai plečiamai aiškino nedraudžiamąjį įvykį apibrėžiančią Taisyklių nuostatą, taip neteisėtai iki minimumo sumažindami draudikės prisiimtos draudimo rizikos laipsnį.

Draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas pirmiausia turi būti vertinamas šalių sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytos draudimo apsaugos aspektu. Draudimo apsaugos apimtį lemia draudimo objektas, draudžiamųjų įvykių, nedraudžiamųjų įvykių sąrašas bei kitos draudimo sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kuris leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2007">3K-3-536/2007</a>). Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-32/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-32/2009">3K-3-32/2009</a>). Nedraudžiamųjų įvykių nustatymas draudimo sutartyje yra vienas būdų riboti prisiimtą draudimo riziką (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-300/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-300/2012">3K-3-300/2012</a>). Nedraudžiamasis įvykis – draudžiamojo įvykio požymius turintis įvykis, tačiau taip pat atitinkantis įstatyme ar draudimo sutartyje apibrėžtus papildomus požymius, kuriems esant draudikas atleidžiamas nuo prievolės mokėti draudimo išmoką. Nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1445). Jeigu draudikas nustato tokias standartines sutarties sąlygas arba jas aiškina tokiu būdu, jog draudėjui nustatytų prievolių apimties atžvilgiu draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnis visiškai išnyksta arba tampa toks minimalus, kad iš esmės paneigiamas, tuomet tokios sąlygos arba toks jų turinio aiškinimas neatitinka pačios draudimo esmės ir tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2007">3K-3-536/2007</a>).

Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-703/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-703/2013">3K-3-703/2013</a>; kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismai ginčo įvykį kvalifikavo kaip nedraudžiamąjį, konstatavę jo atitiktį Taisyklių II dalies 5.1.13 papunktyje nurodyto nedraudžiamojo įvykio požymiams: gabendamas specialių gabenimo sąlygų reikalaujančius krovinius (pavojingus, greitai gendančius, negabaritinius ir kt.) draudėjas nesilaikė tokių krovinių gabenimą reglamentuojančių norminių aktų (ADR sutarties, ATP susitarimo ir kt. reikalavimų), taip pat nurodymų dėl greitai gendančių maisto produktų gabenimo.

Pirmosios instancijos teismas ginčo įvykį pripažino nedraudžiamuoju, nustatęs, kad draudėja pažeidė ne tik ieškovės kasaciniame skunde akcentuojamą CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įvardytą pareigą kontroliuoti priimamo krovinio išdėstymą, bet ir CMR konvencijos 12 straipsnyje nurodytą pareigą laikytis siuntėjo duotų nurodymų ir ATP 4 straipsnio 1 dalies reikalavimą transporto priemonę pasirinkti ir naudoti taip, kad reikiamą temperatūrą būtų galima palaikyti viso gabenimo metu: kraunant krovinį puspriekabėje buvo paliktos sumontuotos dvisluoksnės tvirtinimo sijos, kurios trukdė orui tinkamai cirkuliuoti puspriekabėje pervežimo metu; vairuotojas oro cirkuliacijos nestebėjo, ši problema nebuvo sprendžiama; temperatūra puspriekabėje vietoj siuntėjos nurodytos + 4 laipsnių svyravo nuo + 4,8 laipsnio iki +16,8 laipsnio, nes šaldymo blokas vilkiko puspriekabėje veikė cikliniu apsaugos režimu, kuris neužtikrino pakankamo prekių šaldymo, o vairuotojas, turėdamas pareigą nuolat tikrinti temperatūrą puspriekabėje kelionės metu ir atlikti reikiamus pakeitimus, to tinkamai nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė. Ieškovė taip pat neginčija šių išvadų ir neneigia, kad pažeidė pirmiau išvardytus reikalavimus, pagal kuriuos krovinys visą vežimo kelią turėjo būti išlaikomas siuntėjos nurodytos temperatūros – nagrinėjamu atveju + 4 laipsnių.

Pažymėtina, kad Taisyklių II dalies 5.1.13 papunktyje nurodytas norminių aktų ar nurodymų dėl greitai gendančių maisto produktų gabenimo nesilaikymas aiškintinas kaip nepateisinamas nukrypimas nuo jų, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, t. y. kai draudėja privalėjo ir turėjo galimybę veikti tinkamai, laikydamasi privalomų reikalavimų, tačiau dėl nepateisinamų priežasčių taip neveikė. Tuo atveju, jei nukrypimas nuo pirmiau išvardytų reikalavimų įvyktų dėl priežasčių, kurių draudėjas neturėtų galimybės paveikti jam prieinamomis adekvačiomis priemonėmis, toks nukrypimas, nenustačius draudėjo nepateisinamo netinkamo veikimo ar neveikimo, neturėtų būti kvalifikuojamas kaip reikalavimų nesilaikymas. Toks ginčo nuostatos aiškinimas nėra nesąžiningas nė vienai šaliai. Nesąžiningas draudėjui sutarties aiškinimas būtų tuo atveju, jei nurodytame Taisyklių punkte išvardytų reikalavimų vežėjui nesilaikymas būtų kvalifikuojamas visais atvejais, konstatuojant nukrypimą nuo reikalavimų, nepriklausomai nuo nukrypimą lėmusių priežasčių. Kita vertus, aiškinimas, kad vežėjo veiksmai, nors ir lėmę nukrypimą nuo reikalavimų ar jo nepašalinimą laiku be pateisinamos priežasties, nėra pagrindas įvykį kvalifikuoti kaip nedraudžiamąjį, būtų nesąžiningas draudikui.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad vežėjas, turėdamas pareigą užtikrinti siuntėjos nurodytą krovinio temperatūrą, šiai pakilus ir matavimo prietaisams tai užfiksavus, nesiėmė prieinamų protingų priemonių, kad išsiaiškintų nukrypimo priežastis ir būdus jas pašalinti, bei nesiėmė veiksmų, kad atkurtų reikiamą temperatūrą, nors būdų tai pasiekti buvo –kelionės pabaigoje vežėjas nustatė nuolatinį šaldymo režimą, kuris lėmė temperatūros žemėjimą.

Pažymėtina, kad net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, draudėjo nepateisinamas netinkamas veikimas yra pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką vadovaujantis CK 6.1013 straipsnio 3 dalimi: draudikas atleidžiamas nuo žalos atlyginimo, jeigu žala atsirado dėl to, kad draudėjas sąmoningai nesiėmė jam prieinamų protingų priemonių šiai žalai sumažinti ar išvengti. Profesionalaus vežėjo nesiėmimas jam prieinamų protingų priemonių, kad būtų įvykdyti privalomi siuntėjo nurodymai, gali būti traktuojamas kaip nepateisinamas nukrypimas nuo šių nurodymų, t. y. jų nesilaikymas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad draudiko siekis sutartimi apriboti savo draudimo riziką tokiu atveju, kai draudėjas neveikia protingai ir sąžiningai, įtvirtinant šį atvejį sutartyje kaip nedraudžiamąjį įvykį, nesumažina draudimo rizikos tiek, kad ji būtų iš esmės paneigiama, ir neiškreipia sutarties šalių teisių bei pareigų pusiausvyros.

Teismai konstatavo, kad Taisyklių sąlygos, įskaitant ginčo sąlygą, išdėstytą Taisyklių II dalies 5.1.13 papunktyje, ieškovei buvo tinkamai atskleistos, ji buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis, sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatytos aiškiai ir nedviprasmiškai. Ieškovė nei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nei kasaciniame skunde nepateikė argumentų, paneigiančių šias teismų išvadas ar atskleidžiančių Taisyklių sąlygų neaiškumus. Dėl to Taisyklių II dalies 5.1.13 papunkčio nuostatos pripažinti neaiškia nėra pagrindo. Draudėja, ypač po to, kai pasirašė sutartį, kurioje yra ši nuostata, neturėjo pagrindo protingai tikėtis, kad jai bus netaikomi reikalavimai imtis protingų ir prieinamų priemonių, siekiant laikytis jai privalomų esminių nurodymų, taip pat kad jų nesilaikymas nelems įvykio kvalifikavimo kaip nedraudžiamojo vadovaujantis Taisyklių II dalies 5.1.13 papunkčiu.

Dėl ginčo įvykio kvalifikavimo pagal kitą nei draudikės nurodytas Taisyklių punktą

Ieškovės nuomone, teismai, spręsdami šalių ginčą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju, nepagrįstai nevertino ir neanalizavo nedraudžiamąjį įvykį apibrėžiančios kitos nei taikytos draudikės, t. y. Taisyklių II dalies 5.1.14 papunkčio, sąlygos.

Pažymėtina, kad pastarajame papunktyje apibrėžtas savarankiškas nedraudžiamasis įvykis, kuris gali būti konstatuojamas, kai puspriekabės nėra aprūpintos gabenimo metu vidinę priekabos temperatūrą registruojančiu įrenginiu ir dėl to yra sunkiau įrodyti, kad gabenimo metu nebuvo laikomasi temperatūros režimo. Taisyklių 5.1.14 papunktyje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesuformuluota nuostata, kad, priekaboje esant jos vidinę temperatūrą registruojančiam įrenginiui, patirta žala dėl temperatūros režimo nesilaikymo bet kokiu atveju turėtų būti pripažįstama draudžiamuoju įvykiu.

Atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, remdamasi ne Taisyklių 5.1.14 papunkčiu, todėl šalių ginčas kilo ne dėl šio papunkčio, bet dėl Taisyklių II dalies 5.1.13 papunkčio taikymo ir aiškinimo. Draudikas turi diskreciją motyvuotai pasirinkti, kokiu draudimo sutartyje nustatytu pagrindu jis konstatuoja, jog konkretus įvykis yra nedraudžiamasis ir privalo įrodyti tokios sutarties nuostatos taikymo pagrįstumą, o draudėjas turi teisę tokio sprendimo pagrįstumą ginčyti. Draudikui netaikant sutarties tam tikros nuostatos kaip pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, ginčas dėl tokios nuostatos taikymo nekyla. Nagrinėjamoje byloje draudikei taikius Taisyklių 5.1.13 papunktį kaip pagrindą atsisakyti išmokėti draudėjai draudimo išmoką ir šiai ginčijant tokį draudikės sprendimą, teismai pagrįstai nagrinėjo būtent šio sutarties papunkčio, o ne draudikės netaikyto Taisyklių 5.1.14 papunkčio turinį ir nenustatinėjo ar egzistuoja pastarajame apibrėžtas nedraudžiamasis įvykis.

Dėl apeliacinės instancijos teismo argumento formuluotės

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „įrodymų visuma sudaro pagrindą laikyti pagrįsta ir įrodyta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pervežimui buvo nesilaikoma vežimo užsakyme numatytos krovinio gabenimo temperatūros, buvo naudojama netinkama transporto priemonė, kuri pažeidžia Taisyklių II dalies 5.1.13 punkte numatytą ATP susitarimo 4.1 str. taisyklę“. Ieškovė kasaciniame skunde ginčija apeliacinės instancijos teismo nuorodą dėl transporto priemonės netinkamumo, teigdama, kad transporto priemonės tinkamumą gabenti greitai gendančius maisto produktus ATP prasme lemia ne reikiamos temperatūros nesilaikymo faktas, bet kompetentingos įstaigos sertifikato transporto priemonei išdavimo faktas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jame išdėstytus argumentus, iš esmės sutiko tiek su sprendimu, tiek su jo motyvais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo ne transporto priemonės netinkamumą, bet netinkamą jos naudojimą, nepašalinant puspriekabėje buvusios kliūties oro cirkuliacijai ir pagal poreikį nekoreguojant šaldymo režimo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir, taip nuspręsdamas, rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir pirmosios instancijos teismas bei nenurodė konkrečių aplinkybių, kuriomis būtų grindžiamas transporto priemonės netinkamumas, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas dėl transporto priemonės netinkamumo yra netiksliai suformuluotas, t. y. vertintinas kaip netikslumas, kuris neturėjo neigiamos įtakos tinkamam bylos išnagrinėjimui.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus, todėl nėra pagrindo juos panaikinti ar pakeisti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 3,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (Civilinio proceso kodekso 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš UAB „Sankrova“ 3,92 Eur (tris Eur 92 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas