A. B. pagal BK 140 str., 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-199-696/2017

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00191-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.1;

2.1.2.12;

2.11.12 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Edmundo Kisieliaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje ir per vieną mėnesį atlyginti priteistą turtinę žalą.

Iš A. B. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 28,33 Eur turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato E. Kisieliaus apeliacinis skundas atmestas. Be to, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies kaip perteklinės pašalintos aplinkybės, kad A. B. jam inkriminuotą veiką padarė įžūliu elgesiu.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 25 d. apie 20.45 val. požeminėje automobilių aikštelėje Vilniuje, Perkūnkiemio g. 10, tyčia, įžūliai elgdamasis, kumščiu ne mažiau kaip du kartus sudavė V. J. (V. J.) į veido sritį, taip nukentėjusiajam V. J. sukėlė fizinį skausmą ir padarė apatinės lūpos sumušimą, lydimą pereinamosios dalies nubrozdinimo bei paviršinės muštinės žaizdos gretimoje lūpos gleivinėje, šiais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas E. Kisielius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį ir bylą nutraukti, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

2.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 44 straipsnio 7 dalies, 417 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Iš kaltinamojo akto matyti, kad A. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, kuri nagrinėjama valstybinio kaltinimo tvarka, tačiau A. B. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šio teismo teisėjas, manydamas, kad A. B. veika gali būti perkvalifikuota iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį, kuri nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, įrodymų tyrimo metu išsakė prielaidą, kad A. B. veiksmai gali būti perkvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį, ir pasiteiravo, ar nukentėjusysis ir kaltinamasis nesusitaikytų, tačiau konkrečiai kaltinamajam ir nukentėjusiajam nenurodė, kad kaltinimas yra keičiamas į BK 140 straipsnio 1 dalį, kad pereinama iš valstybinio į privatų kaltinimą. Dėl to kaltinamojo veiksmų perkvalifikavimo teisme klausimas buvo išspręstas pažeidžiant BPK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą tvarką. Be to, nesilaikius baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos kaltinamojo veiksmų perkvalifikavimo tvarkos, nebuvo užtikrinta A. B., kaip kaltinamojo, teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą, o kartu teisė į gynybą, įtvirtintos BPK 44 straipsnio 7 dalyje.

2.2. Kasatoriai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bylą išnagrinėjo nepakankamai išsamiai, objektyviai, todėl buvo šališki ir iš esmės pažeidė kitas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Padarytas pažeidimas yra esminis, nes sukliudė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams priimti teisingą sprendimą byloje. Kasatoriai tvirtina, kad nukentėjusįjį V. J. sužalojo ne A. B., o šis susižalojo pats, kai atsitrenkė veidu į A. B. automobilio bagažinę (bagažinė atsidaro gana staigiai ir automatiškai iš automobilio salono). V. J., siekdamas nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, automobilį perstatė į kitą vietą, tą patvirtinta vaizdo ir garso įrašas, tačiau, apeliaciniame skunde atkreipus dėmesį į šią įvykio aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas vaizdo ir garso įrašo duomenis, ją atmetė. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo V. J. žmona liudytoja J. J., sėdėdama greta vairuotojo keleivio vietoje, negalėjo matyti, kaip V. J. buvo suduoti smūgiai, keitė savo parodymus dėl vietos, iš kurios stebėjo įvykį, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai rėmėsi jos parodymais kaip patikimais. Pasak kasatorių, konfliktas tarp A. B. ir V. J. kilo tada, kai V. J. priėjo ir užsipuolė A. B. dėl netinkamai pastatyto automobilio, tačiau paties nukentėjusiojo ir jo žmonos parodymai dėl priėjimo fakto ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme kito. Kasatoriai pažymi, kad nereali pati nukentėjusiojo nurodoma įvykio situacija, kai jis per tris sekundes (tai patvirtina įvykio garso ir vaizdo įrašas) apsižodžiavo su A. B., o po to buvo tariamai šio sumuštas trimis smūgiais. Abejonių nukentėjusiojo V. J. parodymais kelia ir tai, kad nors jo veidas buvo kruvinas, tačiau užfiksuoti tik nedideli apatinės lūpos nubrozdinimai išoriniame paviršiuje, neaiškus jo elgesys, kai jis, pažinodamas A. B., nenurodė šio atvykusiems policijos pareigūnams. Dėl to nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu liko nenustatyta konkreti įvykio vieta, nukentėjusiajam padaryto kūno sužalojimo mechanizmas, kaltinamojo kaltė, jos rūšis ir kitos konkrečios įvykio aplinkybės. Kasatoriai pažymi, kad teismai neskyrė dėmesio byloje surinktų duomenų patikimumo įvertinimui. Atkreipia dėmesį, kad A. B. yra aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, dvidešimt penkerius metus dirbęs policijoje, šiuo metu dirbantis privatų teisinį darbą, yra Lietuvos kelių policijos veteranų asociacijos narys, visur apibūdinamas kaip santūrus ir atsakingas asmuo. Savo ruožtu V. J. per pastaruosius keletą metų net devyniolika kartų baustas administracine tvarka, dėl jo elgesio buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Kasatoriai mano, kad V. J. elgesio motyvas yra kerštas buvusiam policijos pareigūnui, kartu pažymi, kad A. B. parodymai, kitaip nei nukentėjusiojo V. J., yra nuoseklūs, jo elgesio motyvai yra atskleisti visiškai ir argumentuotai. Aptarti įrodymų vertinimo trūkumai nebuvo pašalinti nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. B., o apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, kuria A. B. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmetė, byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, o ne kaip visumą, o tai nulėmė neteisingo ir neteisėto nuosprendžio bei nutarties priėmimą.

3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato E. Kisieliaus kasacinį skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriai skunde iš esmės ginčija nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendžio pagrįstumą, teismo išvadas dėl įrodymų vertinimo, o tai pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes kasacinis teismas patikrina skundžiamus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tik teisės taikymo aspektu. Prokurorės manymu, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, motyvuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, ir pagrįstai pripažino A. B. kaltu bei kvalifikavo jo veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl A. B. kaltės pagrindė bylos įrodymų visetu: nuosekliais nukentėjusiojo V. J., liudytojų J. J., L. J. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, paciento (V. J.) apžiūros lapo duomenimis, nukentėjusiojo pateiktu garso ir vaizdo įrašu. Anot prokurorės, skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys rodo, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių teismai laikėsi. Antai teismai analizavo nukentėjusiojo V. J., kaltinamojo A. B., liudytojų parodymus, lygino juos tarpusavyje, taip pat su kitais byloje surinktais įrodymais, vertino juos visapusiškai, objektyviai. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK normas.

3.2. Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl teismo šališkumo ir A. B. teisės į gynybą pažeidimo, nes jie yra nepagrįsti. A. B. veikos kvalifikavimas pagal tinkamą baudžiamąjį įstatymą, nors ir nenurodytą kaltinamajame akte, negali būti vertinamas kaip teismo šališkumo pasireiškimas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad posėdyje buvo iš anksto pranešta apie galimybę perkvalifikuoti A. B. veiką pagal kitą straipsnį ir klausta, ar tokiu atveju keistųsi kaltinamojo parodymai, jo pozicija procese ir gynyba. A. B. kategoriškai nurodė, kad jo parodymai nesikeistų, nepriklausomai nuo veikos kvalifikavimo, paaiškino, kad yra nekaltas dėl įvykio, todėl nemato pagrindo taikytis. Taigi jis išsakė savo poziciją dėl naujai suformuoto kaltinimo, pagal kurį buvo nuteistas, t. y. BK 140 straipsnio 1 dalies. A. B. gynėjas taip pat nepareiškė jokio prieštaravimo dėl galimo A. B. veikos perkvalifikavimo. Dėl to BPK 44 straipsnio 7 dalies normos nebuvo pažeistos.

3.3. Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad buvo iš esmės pažeistos BPK 417 straipsnio 2 dalies normos. BPK 417 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tada, kai bylą nagrinėjant teisme atsiranda pagrindas manyti, jog kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas iki įrodymų tyrimo pabaigos turi išsiaiškinti, ar nukentėjusysis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad susitaikymo galimybė buvo aiški nukentėjusiajam ir kaltinamajam A. B., tačiau jie nesusitaikė. Dėl to BPK 417 straipsnio 2 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.

3.4. Prokurorė pažymi, kad iš esmės tokius pat argumentus kaip kasaciniame skunde A. B. ir jo gynėjas buvo išdėstę apeliaciniame skunde. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties darytina išvada, kad šios instancijos teismas jų skundą išsamiai išnagrinėjo, nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir pagrįstai juos atmetė. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas nepažeidžiant BPK 320 – 324 straipsnių reikalavimų.

4. Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato E. Kisieliaus kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl A. B. nuteisimo pagrįstumo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. A. B. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kad sudavė ne mažiau kaip du smūgius V. J. į veido sritį, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ir sutrikdė visuomenės rimtį. Apylinkės teismas konstatavo, kad dėl A. B. veiksmų visuomenės rimtis nebuvo sutrikdyta, tačiau smūgių sudavimas ir nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymas dėl A. B. suduotų smūgių V. J. į veido sritį įrodytas. Kasatorius ginčija šį faktą, nesutikdamas su teismų padarytu įrodymų vertinimu.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar nustatant bylos aplinkybes ir vertinant byloje surinktus įrodymus nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad dalis kasatoriaus skunde paminėtų argumentų, ginčijant žemesnės instancijos teismų sprendimus ir su jais nesutinkant, pagrįsti, kasatoriaus manymu, netinkamu faktinių aplinkybių nustatymu, netinkamu atskirų asmenų parodymų įrodymų vertinimu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, aptarė įrodymų vertinimo klausimus, dėl jų pasisakė ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisingą nuosprendį, pagrįstai A. B. padarytą veiką perkvalifikavo iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. Kasatorius skundžia teismų sprendimus tais pačiais argumentais, kuriuos pateikė apeliacinės instancijos teismui. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto argumentus dėl įrodymų vertinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą, liudytojų į posėdį nekviečia, jų iš naujo neapklausia, ekspertizių neskiria, neatlieka kitų proceso veiksmų, kuriais galėtų surinkti naujus įrodymus ir tuo pagrindu kitaip vertinti žemesnių instancijų teismų pripažintus įrodymus. Todėl kasaciniame skunde nurodyti teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su esminiu BPK 44 straipsnio 7 dalies, 417 straipsnio 2 dalies pažeidimu

6. Kasatoriai teigia, kad, nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismo teisėjas teisiamojo posėdžio metu konkrečiai nenurodė kaltinamajam A. B. ir nukentėjusiajam V. J., kad kaltinimas yra keičiamas į BK 140 straipsnio 1 dalį, kad pereinama iš valstybinio į privatų kaltinimą, todėl iš esmės pažeidė BPK 44 straipsnio 7 dalį, 417 straipsnio 2 dalį, nes dėl nustatytos perėjimo iš valstybinio į privatų kaltinimą tvarkos pažeidimo buvo suvaržyta A. B., kaip kaltinamojo, teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą.

6.1. BPK 417 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius. Tačiau, teismui pasiūlius, o proceso dalyviams atsisakius taikytis, šioje byloje nebuvo pereita iš valstybinio į privatų kaltinimą.

6.2. BPK 44 straipsnio 7 dalis įtvirtina kaltinamojo teises, susijusias su jo pasirengimu gynybai, o konkrečiai, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose kaltinimas gali būti keičiamas. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką, iš kurios matyti, kad pareiga pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą yra numatyta tik prokurorui, privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam, tačiau BPK 256 straipsnis neįtvirtina teismo pareigos priimti rašytinį procesinį dokumentą dėl kaltinime nurodytų aplinkybių pakeitimo, kai tokios aplinkybės nustatomos teismo iniciatyva. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

6.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. red.), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. red., 2011 m. gruodžio 22 d. red.), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 6.2. punkte nurodyta, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyta, jog apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta. Atsižvelgiant į šio nutarimo nuostatas yra formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>).

6.4. Nagrinėjamoje byloje iš kaltinamojo akto matyti, kad A. B. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė viešąją tvarką, būtent: 2016 m. vasario 25 d. apie 20.45 val. viešojoje vietoje – automobilių aikštelėje, esančioje Vilniuje, Perkūnkiemio g. 10, – tyčia, įžūliai elgdamasis, naudodamas fizinį smurtą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. po V. J. prašymo patraukti automobilį priėjo prie pastarojo, kumščiu ne mažiau kaip du kartus sudavė V. J. į veido sritį, taip šiam sukėlė fizinį skausmą, kūno sužalojimus, vertinamus kaip nežymus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, ir sutrikdė visuomenės rimtį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. B. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016 m. vasario 25 d. apie 20.45 val. požeminėje automobilių aikštelėje Vilniuje, Perkūnkiemio g. 10, tyčia, įžūliai elgdamasis, kumščiu ne mažiau kaip du kartus sudavė V. J. į veido sritį, taip nukentėjusiajam V. J. sukėlė fizinį skausmą ir padarė apatinės lūpos sumušimą, lydimą pereinamosios dalies nubrozdinimo bei paviršinės muštinės žaizdos gretimoje lūpos gleivinėje, šiais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Iš kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytų veikos faktinių aplinkybių ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo palyginimo matyti, kad A. B. yra nuteistas už lengvesnį nusikaltimą, kurio nusikalstamos veikos požymiai yra dalis kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamos veikos požymių. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pakeitė kaltinimą, susiaurindamas jo apimtį. Dėl to pagal BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas ir susiklosčiusią pirmiau nurodytą teismų praktiką pirmosios instancijos teismas, keisdamas kaltinimą A. B., galėjo jo ir neįspėti apie kaltinimo pakeitimą, ir tai nebūtų laikoma kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog prieš pabaigiant įrodymų tyrimą vienasmeniškai bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas (teisiamojo posėdžio pirmininkas) informavo A. B. apie kaltinimo pakeitimo galimybę, teiravosi, ar keistųsi šio gynyba. A. B. suprato, kad vienasmeniškai bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismo teisėjas (teisiamojo posėdžio pirmininkas) įspėjo apie kaltinimo pakeitimą į lengvesnį. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas esminis BPK 44 straipsnio 7 dalies, 417 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Edmundo Kisieliaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas