Dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarimo ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. nutarties

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-42-942/2017

Teisminio proceso Nr. 4-54-3-00136-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.4.4.; 3.9.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal nukentėjusiosios V. R. prašymą atnaujintą R. L. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarimo ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio 2016 m. kovo 23 d. nutarimu R. L. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį nubaustas 28 Eur bauda už tai, kad 2016 m. sausio 26 d. kelyje Kaunas–Zarasai–Daugpilis, 164,141 km, vairuodamas transporto priemonę „VW Caddy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir lenkdamas automobilį „Dodge Nitro“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač slidžią kelio dangą, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, lenkimo metu susidūrė su lenkiamu automobiliu, kuris vairuotojo buvo nesuvaldytas ir slysdamas staiga užkirto važiuojamąją kelio dalį, dėl to įvyko susidūrimas, kurio metu buvo apgadinti automobiliai ir kelio atitvaras, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 127 punktų reikalavimus.

2. Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarimu R. L. skundas patenkintas, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio 2016 m. kovo 23 d. nutarimas panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta.

3. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. nutartimi V. R. apeliacinis skundas atmestas ir Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarimas paliktas galioti nepakeistas.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi priimtas V. R. prašymas ir atnaujinta R. L. administracinio teisės pažeidimo byla.

5. Nukentėjusioji V. R. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarimą ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. nutartį ir palikti galioti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio 2016 m. kovo 23 d. nutarimą arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5.1. Pareiškėja nurodo, kad ginčijamos teismų nutartys neteisėtos, nes jas priimant buvo pažeistas įrodymų leistinumas ir pakankamumas. Pareiškėja pažymi, kad šioje byloje ji yra nukentėjusioji, nes eismo įvykio metu apgadintas automobilis „Dodge Nitro“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso jai ir būtent ji patyrė turtinę žalą, nors tuo metu automobilį pagal panaudos sutartį vairavo A. K., todėl, vadovaujantis ATPK 300 straipsnio 1 dalimi ir 291 straipsniu, jai turėjo būti pranešta apie bylos nagrinėjimą. Tai padaryta nebuvo, todėl, pareiškėjos nuomone, byla negalėjo būti nagrinėjama iš esmės. Pareiškėja nežinojo apie vykstantį teismo procesą, neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimų dėl bylos aplinkybių, negalėjo pareikšti prašymų, jai nebuvo išsiųstas ginčijamas pirmosios instancijos teismo nutarimas, kaip tai numatyta ATPK 302 straipsnio 5 dalyje, teisminio proceso metu nesidomėta, kam ir kokia žala padaryta nagrinėjamo eismo įvykio metu, ir taip buvo suvaržytos jos teisės. Pareiškėja nesutinka su apygardos teismo motyvais, susijusiais su nukentėjusiojo statusu, kuriais analizuojamos panaudos sutarties ir privalomojo draudimo poliso sąlygos, atkreipdama dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią nustatyti faktinį automobilio savininką ir, jeigu jam padaryta žala, įtraukti jį į procesą yra teismo pareiga. Pareiškėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal panaudos sutartį automobilį vairavęs A. K. šioje byloje buvo apklaustas kaip liudytojas ir taip pat negalėjo užduoti jokių klausimų nei R. L., nei kitiems liudytojams, o nesant byloje nukentėjusiojo buvo užkirstas kelias tinkamai išnagrinėti bylą. Pareiškėjos manymu, teismas, neįtraukdamas jos į procesą, galėjo turėti išankstinę nuomonę, kad byla R. L. bus nutraukta ir šio sprendimo niekas negalės apskųsti.

5.2. Pareiškėja taip pat nurodo, kad šioje byloje įrodymai nebuvo tinkamai ištirti: teisme nebuvo išklausytas garso įrašas, darytas po eismo įvykio, apie kurį nei pareiškėja, nei A. K. nieko nežino, tačiau teismas juo vadovavosi priimdamas ginčijamą sprendimą. Be to, kaip liudytojas apklaustas A. K. net nebuvo paklaustas apie tokio įrašo egzistavimą. Pareiškėjos vertinimu, akivaizdu, kad policijos pareigūnai, neįspėdami apie daromą garso įrašą, pažeidė A. K. teises, o teismai, šio įrodymo tiesiogiai neištyrę, juo rėmėsi nepagrįstai.

5.3. Pareiškėja kelia klausimą ir dėl ekspertizės akto leistinumo (klausimai šiai ekspertizei buvo suformuluoti kitoje byloje, dėl ko ji negalėjo užduoti klausimų ar pateikti prašymo iškviesti į teismą ekspertą) ir jo pagrįstumo. Pareiškėja pažymi, kad ekspertizės akte duota tik tikėtina išvada ir tik iš asmenų paaiškinimų, be to, teismai vadovavosi ekspertizės aktu teigdami, kad šį aktą pagrindžia liudytojų parodymai, o tai reiškia, jog buvo vadovautasi tais pačiais įrodymais – suinteresuotų asmenų R. L. ir G. L. bei policijos pareigūnų, kurie eismo įvykio nematė, reiškė tik savo nuomonę ir skirtingose bylose nurodė skirtingas aplinkybes. Pareiškėjai neaišku, kodėl ekspertas vadovavosi ne A. K., R. L. parodymais, nors net jo paties pateiktoje tikėtinos išvados schemoje matyti, kad automobilių susidūrimo kampas yra smailus. Pareiškėjos nuomone, jeigu jos automobilis „Dodge“ būtų užtvėręs kelią lenkiančiam R. L. automobiliui „Caddy“, tai nebūtų susidaręs smailus kampas tarp automobilių išilginių ašių (ekspertizės 4 pav.), norint, kad būtų smailus kampas, turi būti ir „Caddy“ pasisukimas į „Dodge“. Taip pat pagal išvadą, anot pareiškėjos, negalima nustatyti automobilių susidūrimo vietos, kelio pločio, ilgio atžvilgiu, todėl ji nepatvirtina „Caddy“ vairuotojo parodymų, kad jam lenkiant kelią užtvėrė „Dodge“. Pasak pareiškėjos, ekspertui nebuvo užduoti šie klausimai: kodėl buvo padaryta tikėtina išvada, kad „Dodge“, o ne „Caddy“ prieš pat susidūrimą prarado stabilumą, jei iki susidūrimo jokie pėdsakai nefiksuoti ir abu automobiliai sudaro smailų kampą, kuris irgi tik tikėtinas; ar būtų pasikeitusios automobilių padėtys susidūrimo metu (ekspertizės 4 pav.), jei „Caddy“ būtų praradęs stabilumą lenkdamas „Dodge“; iš ko sprendžia, kad išslydo būtent „Dodge“, o ne „Caddy“ praranda stabilumą, jei aišku, kad „Caddy“ greitis didesnis nei „Dodge“; ar pagal nustatytas aplinkybes galima daryti tikėtiną išvadą, kad „Caddy“ prarado stabilumą, jei ne, kokios faktinės aplinkybės tam prieštarauja; ką reiškia „negalima atkurti tikslesnio mechanizmo“; kokia metodologija vadovavosi, duodamas tokią išvadą; ar pakankamu saugiu atstumu slidžiame kelyje lenkė „Caddy“. Visų šių duomenų, anot pareiškėjos, nebuvo galima patikrinti, nes jai buvo užkirstas kelias dalyvauti procese ir kviesti ekspertą į posėdį dėl paaiškinimų. Pareiškėjos teigimu, remiantis Ekspertizių centro nuostatais, šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad nei teismas, nei kiti proceso dalyviai negalėjo pateikti papildomų duomenų atliekant ekspertizę, norint ja vadovautis, ji turėtų būti ne tikėtina, o kategoriška, priešingu atveju turėjo būti galimybė teismo posėdžio metu užduoti klausimus ekspertui, šalinant prieštaravimus, nurodytus paties eksperto išvadoje.

5.4. Pareiškime taip pat nurodoma, kad dėl šio eismo įvykio už tai, kad nesilaikė saugaus greičio, buvo nubaustas tik A. K., nors, anot pareiškėjos, akivaizdu, kad ir R. L. pažeidė Kelių eismo taisykles, nes slidžiame kelyje lenkė A. K. vairuojamą automobilį, nepasirinko eismui saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo, meteorologines sąlygas, slidžiame ir pakankamai siaurame kelyje važiavo per dideliu (80–90 km/h) greičiu. Jei R. L. nebūtų lenkęs A. K. vairuojamo automobilio, pasak pareiškėjos, nebūtų buvę eismo įvykio, todėl nesuprantama, kodėl buvo panaikinta vieno iš vairuotojų atsakomybė.

6. Atsiliepime į nukentėjusiosios V. R. prašymą nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje ne teismo tvarka priėmusi institucija, sutikdama su prašyme išdėstytais argumentais, prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarimą ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. nutartį ir palikti galioti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio 2016 m. kovo 23 d. nutarimą, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį.

7. Nukentėjusiosios V. R. prašymas atmestinas.

Dėl teisenos, kuri taikoma nagrinėjant atnaujintą bylą

8. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad kai administracinių teisės pažeidimų protokolai (o ATPK 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai) surašyti iki 2017 m. sausio 1 d., teisena vyksta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą tik tuo atveju, kai pažeidimai buvo perkvalifikuoti vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsniu. Kitais atvejais teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK. Tai reiškia, kad ši atnaujinta administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėtina taikant iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK.

Dėl nukentėjusiosios statuso

9. Pareiškėja V. R., būdama nagrinėjamame eismo įvykyje sugadinto automobilio savininkė, teigia, kad byla pirmosios instancijos teisme negalėjo būti nagrinėjama iš esmės, nes apie vykstantį teismo procesą ji nebuvo informuota, taigi neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimų dėl bylos aplinkybių, negalėjo pareikšti prašymų, jai nebuvo išsiųstas ginčijamas pirmosios instancijos teismo nutarimas, teisminio proceso metu nesidomėta, kam ir kokia žala padaryta nagrinėjamo eismo įvykio metu, ir taip buvo suvaržytos jos teisės. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teisme V. R. iš tiesų nebuvo pripažinta nukentėjusiąja ir nagrinėjant R. L. administracinio teisės pažeidimo bylą nedalyvavo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, teisingai konstatavo, kad Zarasų rajono apylinkės teismas, priimdamas 2016 m. spalio 13 d. nutarimą, kai neužtikrino sugadinto turto savininkei galimybės dalyvauti procese, esminių ATPK pažeidimų nepadarė.

9.1. ATPK 273 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala. Taigi akivaizdu, kad byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl asmens, galimai padariusio Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nulėmusius kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), administracinės atsakomybės, asmuo, kurio transporto priemonė buvo sugadinta, turi būti pripažintas nukentėjusiuoju be jokių išlygų. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareiškėja V. R. tik formaliai atitinka nukentėjusiosios statusą vien dėl to, kad automobilis buvo perduotas pagal panaudos sutartį kitam asmeniui. Kita vertus, sutiktina su tuo, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios V. R. nedalyvavimas teismo procese neturėjo esminės reikšmės teismui priimant ginčijamą nutarimą, dėl ko reikėtų jį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.

9.2. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja V. R. nagrinėjamame eismo įvykyje nedalyvavo, jos teiginiai dėl pažeistų teisių, susijusių su nedalyvavimu procese (negalėjo pateikti savo paaiškinimų dėl bylos aplinkybių, reikšti prašymų ir pan.), yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrindžia šio procesinio pažeidimo esmingumo ir įtakos priimto nutarimo (ne)teisėtumui. Pareiškėja nepagrįstai nurodo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią, jos teigimu, nustatyti faktinį automobilio savininką ir, jeigu jam padaryta žala, įtraukti jį į procesą yra teismo pareiga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, turint duomenų, jog administracinis teisės pažeidimas padarytas naudojantis transporto priemone, nuosavybės teise priklausančia ne administracinėn atsakomybėn traukiamam, o kitam asmeniui, ir bylą išnagrinėjus nepranešant šiam apie teismo posėdžio laiką ir vietą, konstatuojama, kad nebuvo užtikrintas teisingas teismo procesas ir efektyvi savininko teisių gynyba ir taip padarytas esminis proceso teisės pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-1/2012). Tačiau šiuo atveju nėra jokio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota minėtoje nutartyje, kadangi joje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens, kuriam nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė gali būti konfiskuota, įtraukimo į bylos procesą sudarant galimybę ginti savo nuosavybės teisę ir teisėtus interesus. Taigi tokio pobūdžio bylų ir nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra visiškai skirtingos. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju pareiškėja V. R. kaip nukentėjusioji turėjo būti informuota apie teismo posėdį ir pati nuspręsti, ar nori dalyvauti procese ir naudotis teisėmis, numatytomis ATPK 273 straipsnio 2 dalyje, tačiau šių procesinių reikalavimų nesilaikymas konkrečiu atveju, atsižvelgiant ir į byloje esančią panaudos sutartį, sudarytą tarp pareiškėjos V. R. ir A. K. dėl automobilio „Dodge Nitro“ naudojimo, ir į tai, kad nukentėjusioji jai padarytos žalos dydžio nustatymo ir atlyginimo klausimus galės spręsti civilinio proceso tvarka, nelaikytinas esminiu proceso teisės pažeidimu. Juolab kad pareiškėjai buvo sudarytos galimybės apskųsti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo paduotą apeliacinį skundą ir išsamiai atsakė į visus skundo argumentus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl šio eismo įvykio skirtingose bylose iš pradžių buvo nubausti du asmenys – automobilį „VW Caddy“ vairavęs R. L., kuriam pirmosios instancijos teismo nutarimu byla nutraukta, ir pareiškėjai V. R. priklausantį automobilį „Dodge Nitro“ vairavęs A. K.. Nė vienoje iš šių bylų V. R. nebuvo pripažinta nukentėjusiąja, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas būtent šioje byloje, kurioje pareiškėja nusprendė ginti savo neva pažeistas teises duoti paaiškinimus ir reikšti prašymus, neinformavo jos apie vykstantį procesą, niekaip nepatvirtina teismo išankstinio nusistatymo dėl bylos baigties.

Dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų tyrimo bei vertinimo

10. Pareiškėjos V. R. įsitikinimu, būtent R. L. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai (nepasirinktas saugus greitis, lenkiant kitą automobilį neatsižvelgta į važiavimo sąlygas – ypač slidžią kelio dangą ir siaurą kelią) sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas jai priklausantis automobilis, todėl jam turėjo būti taikoma ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė. Savo įsitikinimą pareiškėja grindžia teigdama, kad teismai, priimdami ginčijamus sprendimus, kuriais byla R. L. nutraukta, vadovavosi neleistinais ir nepakankamais įrodymais – garso įrašu, kuris nebuvo perklausytas teismo posėdyje, ir tikėtina eksperto išvada, kuri buvo gauta kitoje byloje. Su šiais pareiškėjos teiginiais nėra pagrindo sutikti.

10.1. Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, kitokiais dokumentais (ATPK 256 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal ATPK 257 straipsnį, įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš ginčijamų teismų sprendimų turinio matyti, kad, priešingai, nei nurodo pareiškėja, eksperto išvada, kad, R. L. vairuojamam automobiliui „VW Caddy“ išvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, kad galėtų aplenkti A. K. vairuojamą automobilį „Dodge Nitro“, ir artėjant prie lenkiamo automobilio, pastarasis prarado judėjimo stabilumą ir tiesiaeigiškumą ir pradėjo slysti į priešpriešinio eismo juostą, šiam išslydus į priešpriešinio eismo juostą, automobilis „VW Caddy“ priekiniu dešiniu kampu kontaktavo su automobilio „Dodge Nitro“ galiniu kairiu sparnu, po ko automobilis „Dodge Nitro“ toliau sukosi prieš laikrodžio rodyklę ir slydo į priekį, o vėliau išslydęs už važiuojamosios dalies atsitrenkė į kelio atitvarus ir vertėsi, ir kad tikėtina, jog šioje situacijoje automobilio „Dodge Nitro“ vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, buvo vertinama kartu su kitais įrodymais (įvykyje dalyvavusių asmenų ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų paaiškinimais, nuotraukomis, kuriose užfiksuoti automobiliams padaryti apgadinimai, policijos pareigūnų įvykio vietoje darytu garso įrašu). Tai, kad ekspertizės aktas buvo surašytas ne šioje, o A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje, šiuo atveju lemiamos reikšmės neturi, kadangi buvo tiriamas to paties eismo įvykio mechanizmas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad klausimai ekspertui suformuluoti atsižvelgiant ir į pareiškėjos V. R. automobilį „Dodge Nitro“ vairavusio A. K. pateiktus klausimus. Tai, kad pareiškėja neturėjo galimybės ekspertui užduoti prašyme atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą keliamus hipotetinio pobūdžio klausimus, nereiškia, kad tyrimas buvo neišsamus ar kad nebuvo užtikrintas išsamus bylos aplinkybių ištyrimas, nešališkas įrodymų vertinimas. Papildomų proceso veiksmų (pavyzdžiui, eksperto iškvietimas į teismo posėdį) atlikimas būtinas tada, kai byloje esančių duomenų nepakanka pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamoje byloje teismams užteko duomenų išsamiai, visapusiškai, objektyviai ištirti bei įvertinti byloje esančius įrodymus ir dėl jų padaryti atitinkamas išvadas. O pareiškėjos, kuri, kaip jau buvo minėta, pati eismo įvykyje nedalyvavo ir iš šalies jo nestebėjo, keliamos versijos, kad stabilumą prarado ir slysti pradėjo ne A. K. vairuojamas automobilis „Dodge Nitro“, o R. L. vairuojamas „VW Caddy“, neparemtos išvis jokiais bylos duomenimis ir aiškiai prieštarauja paties A. K. paaiškinimams apie nesuvaldytą automobilį.

10.2. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos motyvais dėl policijos pareigūnų daryto garso įrašo panaudojimo šioje byloje. Nors teismo posėdyje jis nebuvo išklausytas, tačiau garsinant bylos medžiagą proceso dalyviams apie jį buvo pranešta. Pareiškėjai, nors ir vėliau įsitraukusiai į procesą, nebuvo kliūčių susipažinti su bylos medžiaga ir jame esančiu garso įrašu, kuriame užfiksuota, kaip eismo įvykyje dalyvavę automobilių „VW Caddy“ ir „Dodge Nitro“ vairuotojai R. L. ir A. K. paaiškina pareigūnui kilusio eismo įvykio aplinkybes, ir nors ir ne iš karto, tačiau abu vairuotojai buvo įspėti apie daromą garso įrašą.

10.3. Atsakant į pareiškėjos keliamas prielaidas, esą jei R. L. nebūtų lenkęs A. K. vairuojamo automobilio, eismo įvykis nebūtų kilęs, atkreiptinas dėmesys į teismų praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį, pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-537/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-537/2009">2K-537/2009</a>, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434-788/2015). Šioje byloje nustatyta, kad R. L. vairuojamu automobiliu „VW Caddy“ lenkė automobilį „Dodge Nitro“ kelio ruože, kuriame lenkimas nebuvo draudžiamas, ir lenkimo metu į jo eismo juostą staiga įvažiavo lenkiamas vairuotojo nesuvaldytas automobilis „Dodge Nitro“, kurio išvengti nebuvo realios galimybės. Tokioje situacijoje nėra pagrindo išvadai, kad automobilio „VW Caddy“ vairuotojas galėjo ir turėjo numatyti, jog jo lenkiamas automobilis slysdamas staiga užkirs važiuojamąją kelio dalį. Kartu pažymėtina, kad pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį atsakomybė numatyta tik už tokį Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Šiuo atveju nustatyta, kad techniniu požiūriu būtent automobilio „Dodge Nitro“ vairuotojo veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (kartu ir pareiškėjai priklausančio automobilio sugadinimą), todėl net ir pripažinus, kad R. L. slidžiame kelyje turėjo važiuoti lėčiau (kiek lėčiau, nustatyti neįmanoma, nes nė vieno iš automobilių greitis byloje nebuvo nustatytas), atsakomybės pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį jam taikyti vis tiek nėra pagrindo.

11. Taigi, patikrinus nukentėjusiosios V. R. prašyme atnaujinti R. L. administracinio teisės pažeidimo bylą išdėstytus argumentus, nenustatyta jokių duomenų, kad šioje byloje teismai nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertino šališkai ar kad neatsižvelgė į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiosios prašymas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiosios V. R. prašymą atnaujinti R. L. administracinio teisės pažeidimo bylą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Rima Ažubalytė

Aurelijus Gutauskas