Baudžiamoji byla Nr. 2K-257-495/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04543-2020-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.2.2;
1.2.7.1.2.3; 1.2.7.2.2.3; 1.2.7.7; 2.3.2.2.13
(N) (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
nuteistajam V. G. (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą „Zoom“),
nuteistojo V. G. gynėjui advokatui Aloyzui Kruopiui,
nukentėjusiųjų I. K., E. Š. (buvusi pavardė – K.), L. K., S. K., S. K. ir V. K. atstovui advokatui Daliui Poviliui,
neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. gynėjo advokato Aloyzo Kruopio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžio ir pagal nukentėjusiųjų I. K., E. Š. (buvusi pavardė – K.), L. K., S. K., S. K. ir V. K. atstovo advokato Daliaus Poviliaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžio.
Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį (nukentėjusioji E. K. (dabartinė pavardė – Š.)) penkerių metų laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (nukentėjusioji E. K.) ketverių metų laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusioji E. K.) ketverių metų laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusioji V. K.) trejų metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdais subendrintos ir V. G. paskirta galutinė subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė.
V. G. pagal BK 153 straipsnį (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija) (nukentėjusioji I. K.) ir BK 153 straipsnį (nukentėjusiosios K.) išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžiu, be kita ko, panaikintos Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalys dėl V. G. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusioji V. K.) ir jam paskirtų bausmių subendrinimo.
V. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusioji V. K.) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu V. G. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, BK 150 straipsnio 4 dalį, BK 149 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir jam paskirta galutinė subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Ištaisytos Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytos rašymo apsirikimo klaidos, nurodant, kad V. G. išteisintas pagal BK 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (nukentėjusioji I. K.) ir BK 153 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiosios K.) kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės Sandros Povilonienės, nuteistojo R. R. apeliaciniai skundai atmesti.
Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu, iš dalies panaikintu ir pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžiu, pripažinta kalta ir nuteista G. G., R. R. baudžiamasis procesas dėl jo mirties nutrauktas, tačiau dėl jų kasacinių skundų nėra gauta.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių nuteistojo gynėjo kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų atstovo kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų atstovo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, ir prokurorės, prašiusios nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiųjų atstovo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. G.
1.1. Jis laikotarpiu nuo 2009 m., tiksliai nenustatytu laiku, iki 2010 m. kovo 19 d. name ir pagalbinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) ir priklausančiose (duomenys neskelbtini) šeimynai, žinodamas, kad E. K. (dabartinė pavardė – Š.), gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės ir tuo, kad jis yra nukentėjusiosios nuolatinės globėjų šeimynos dalyvis, tiksliai nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip vieną kartą per mėnesį, prieš jos valią lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja E. K., t. y. ją išžagino, ir vieną kartą, laižydamas jai lytinius organus ir taip tenkindamas savo lytinę aistrą, seksualiai prievartavo nukentėjusiąją.
1.2. V. G., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2014 m. kovo 19 d., tiksliai nenustatytu laiku, tame pačiame name ir pagalbinėse patalpose, žinodamas, kad E. K., gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, pasinaudodamas tuo, kad jis yra nukentėjusiosios nuolatinės globėjų šeimynos dalyvis, ir tuo, kad nukentėjusiosios valia jau buvo palaužta ankstesniais jo prievartiniais seksualinio pobūdžio veiksmais, tiksliai nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip vieną kartą per mėnesį, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja E. K. – ją išžagino.
2. V. G. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį išteisintas dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 14 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) šeimynos namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, žinodamas, jog nukentėjusioji V. K., gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl nepilnametystės ir tuo, kad jis yra nukentėjusiosios laikinos globėjų šeimynos dalyvis, atsegdamas miegančiai nukentėjusiajai kelnių diržą ir užtrauktuką, o jai prabudus ir bandant pabėgti, laikydamas sugriebęs ją už kojos, pasikėsino su nukentėjusiąja V. K. lytiškai santykiauti prieš jos valią, t. y. ją išžaginti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji prabudusi pradėjo aktyviais veiksmais priešintis, ištrūko ir pabėgo.
3. V. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) išteisintas dėl to, kad jis
4. Be to, V. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį išteisintas dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 22 d. iki 2016 m. liepos 4 d., tiksliai nenustatytu laiku, prie šalia (duomenys neskelbtini) šeimynos sodybos, (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) upės, žinodamas, kad V. K., gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, L. K., gimusi (duomenys neskelbtini), S. K., gimusi (duomenys neskelbtini), S. K., gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametės, atliko jaunesnių negu šešiolikos metų asmenų tvirkinimo veiksmus: nukentėjusiųjų akivaizdoje nusirengdamas nuogai, demonstravo savo kūną ir lytinius organus, maudėsi nuogas ir siūlė nukentėjusiosioms maudytis kartu, taip tyčia atliko veiksmus, keliančius asmens lytinį susijaudinimą, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdančius jaunesnio nei šešiolikos metų asmens fizinį bei psichologinį vystymąsi.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą, jį patenkino iš dalies ir panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. G. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusioji V. K.) ir dėl jam paskirtų bausmių subendrinimo. Šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. G. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, BK 150 straipsnio 4 dalį, BK 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusioji E. K. (dabartinė pavardė – Š.)) yra teisėta ir pagrįsta. Tačiau apygardos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nustatė ne visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, vertindamas įrodymus padarė klaidų ir V. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusioji V. K.) priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog V. G. V. K. nurodytu metu buvo užėjęs į jos kambarį, jai miegant, bandė atsegti jos kelnių diržą ir užtrauktuką, tačiau V. K. pabudo ir pasipriešino V. G., ištrūko iš jo ir pabėgo iš kambario. Kita vertus, įrodymų, patvirtinančių, kad atlikdamas paminėtus veiksmus V. G. norėjo su nukentėjusiąja atlikti ir lytinius veiksmus, lytiškai su ja santykiauti, byloje nėra. Kartu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad V. G. atlikti veiksmai prieš nepilnametę V. K.? bandymas atsegti miegančiai nukentėjusiajai jos kelnių diržą ir užtrauktuką – neatitinka visuotinai priimtinų elgesio normų ir galėtų būti vertinami kaip lytinės aistros tenkinimas ar siekis tenkinti lytinę aistrą kitokiu būdu (ne išžaginant) arba atitikti kitos įstatymų uždraustos veikos požymius, tačiau V. G. kaltinimai pagal kitus baudžiamojo įstatymo straipsnius nebuvo pareikšti, keisti kaltinimo neprašė nei prokuroras, nei nukentėjusiųjų atstovas. Kartu šis teismas pažymėjo, kad keisti kaltinimą, kuriame nurodomos visiškai kitos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, t. y. iš esmės ne keisti kaltinimą, o pareikšti naują kaltinimą dėl naujos nusikalstamos veikos, negali, nes tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ni02NDgvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-66-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-66-648/2018">2K-7-66-648/2018</a>).
III. Kasacinių skundų argumentai
6. Kasaciniu skundu nuteistojo V. G. gynėjas advokatas A. Kruopys prašo Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 19 d. nuosprendį pakeisti, V. G. nusikalstamas veikas pagal BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalis, BK 150 straipsnio 4 dalį perkvalifikuoti pagal BK 151¹ straipsnio 4 dalį ir už šį nusikaltimą paskirti jam artimą minimaliai bausmę arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį dėl V. G. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalis, BK 150 straipsnio 4 dalį ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kitą šio nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius skunde nurodo:
6.1. Nuteistojo apeliaciniame skunde buvo keliamas E. K. (dabartinė pavardė – Š.) amžiaus nustatymo pirmųjų jos lytinių santykių su V. G. metu klausimas, kurio pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo. Nukentėjusioji E. K., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad pirmą kartą lytinių santykių su V. G. turėjo, kai jai buvo 14 metų. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aplinkybę, kad V. G. pirmą kartą su E. K. lytiškai santykiavo, kai šiai nebuvo sukakę 14 metų (t. y. su mažamete), priėmė kaip savaime suprantamą tiesą, jos niekaip nepagrindė ir neįrodinėjo, apsiribojo vieninteliu argumentu, jog V. G. turėjo žinoti ir žinojo jų namuose apsigyvenusių globotinių, tarp jų ir E. K., amžių (nuosprendžio 44 punktas). Tačiau teisingam baudžiamosios įstatymo taikymui svarbu ne tai, kad V. G. turėjo galimybę žinoti nukentėjusiosios amžių, dėl to nėra ginčo, bet tai, kokio amžiaus ji buvo, kai V. G. pirmą kartą su ja lytiškai santykiavo. Tai yra teisiškai reikšminga aplinkybė ir dėl to, kad, pagal nukentėjusiosios parodymus, V. G. veika, teismų kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (seksualinis prievartavimas, pasireiškęs nukentėjusiosios lytinių organų laižymu), buvo padaryta po pirmųjų V. G. lytinių santykių su ja. Nustačius, kad kai V. G. pirmą kartą lytiškai santykiavo su E. K., ji buvo ne mažametė, o nepilnametė, ši aplinkybė būtų reikšminga ir pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kvalifikuotos veikos teisiniam vertinimui.
6.2. Sprendžiant dėl nukentėjusiosios E. K. skirtingų apklausų metu duotų parodymų įrodomosios reikšmės, svarbu įvertinti tai, kam parodymai buvo duoti ir kokios jų davimo aplinkybės. Nukentėjusioji E. K., 2020 m. vasario 14 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad 2009 m. vasarą V. G. pasisodino ją į traktoriaus kabiną ir ten grabinėjo už krūtinės bei apatinės kūno dalies. Jai pradėjus šaukti, atbėgo G. G. anūkai ir ją ištraukė iš traktoriaus. Po šio įvykio praėjus metams laiko, kai jai buvo 14 metų, V. G. atėjo nakties metu ir pirmą kartą atliko su ja lytinį aktą, lytiškai santykiavo (3 t., b. l. 4–8). Šios apklausos metu klausimų, susijusių su nukentėjusiosios amžiumi nurodytų įvykių metu, nebuvo užduota, tai leidžia teigti, kad dėl šios aplinkybės niekam nekilo abejonių. Nepaisant to, praėjus šešioms dienoms po šios apklausos, nukentėjusiąją E. K. apklausė ir tyrėja. Nors nukentėjusioji pačioje apklausos pradžioje patvirtino, kad prisimena savo duotus parodymus ir juos tvirtina, jai toliau buvo uždavinėjami klausimai, į kuriuos galiausiai buvo gautas atsakymas, jog nukentėjusioji tiksliai nepamena, kiek jai buvo metų, kai V. G. traktoriuje lietė jai krūtinę ir lytinius organus, be to, ji galėjo suklysti nurodydama, kiek jai buvo metų, kai pirmą kartą buvo jo lytiškai išnaudojama, tai galėjo būti praėjus pusmečiui nuo jos apsigyvenimo (duomenys neskelbtini) šeimynoje (3 t., b. l. 9–11).
6.3. Toks nukentėjusiosios E. K. parodymų „apvertimas“ itin teisiškai reikšmingu jos amžiaus nagrinėjamų įvykių metu klausimu turėtų būti pripažintas neleistinu ir nepagrįstu tiek dėl BPK 184 straipsnio 1 dalyje, 276 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo (dėl nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją priežasčių; jos ikiteisminio tyrimo teisėjui ir prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų pripažinimo įrodymais), tiek dėl prieštaravimo kitiems įrodymams, kuriais rėmėsi teismai. Nukentėjusioji I. K., apklausiama 2020 m. vasario 21 d., parodė, kad V. G. jos seserį E. K. traktoriumi vežiojo ir jos krūtinę lietė 2009 m. vasarą. Sugretinus šiuos nukentėjusiosios I. K. ir pirmiau išdėstytus E. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, teigtina, kad pirmas V. G. lytinis santykiavimas su E. K. įvyko 2010 m. vasarą, kai ši jau buvo 14 metų amžiaus ir nebebuvo mažametė. Be to, skundžiamuose teismų sprendimuose taip pat remiamasi V. G. 2020 m. vasario 12 d. apklausos metu duotais parodymais, kad jis du kartus lytiškai santykiavo su E. K.. Tačiau tame pačiame apklausos protokole užfiksuota ir tai, kad tuo metu E. (K.) buvo 14 ar 15 metų (12 t., b. l. 116–120).
6.4. Apeliacinio proceso metu nepašalintos abejonės dėl nukentėjusiosios amžiaus pirmųjų lytinių santykių su V. G. metu. Todėl, remiantis BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, iš nustatytų V. G. veikų padarymo aplinkybių turi būti pašalinta aplinkybė apie nukentėjusiosios E. K. mažametystę.
6.5. V. G. netinkamai buvo taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalys, BK 150 straipsnio 4 dalis), nes byloje nėra nustatyta, kad jis vartojo prieš nukentėjusiąją E. K. fizinį smurtą, grasino tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atėmė galimybę jai priešintis. Lytinis santykiavimas ar seksualinis prievartavimas be šių požymių ar be pasinaudojimo bejėgiška nukentėjusiosios būkle (pastaroji aplinkybė, nenustačius nukentėjusiosios mažametystės ar kitos bejėgišką būklę įrodančios aplinkybės, šioje byloje neegzistuoja) negali būti padaromi. Todėl ši skundžiamų teismų nuosprendžių dalis dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo turėtų būti pakeista ir šios V. G. veikos turėtų būti perkvalifikuotos pagal BK 151¹ straipsnio 4 dalį. Perkvalifikavus veiką ir iš naujo skiriant bausmę, įvertinus tai, kad V. G. yra (duomenys neskelbtini) amžiaus, turi rimtų sveikatos problemų, yra neteistas, pensininkas, nuo veikų padarymo praėjo apie 10 metų ir nėra duomenų, kad jis per šį laikotarpį būtų pažeidęs įstatymus, jam skirtina minimali arba artima minimaliai sankcijoje nustatyta bausmė.
6.6. Kasacinės instancijos teismui nusprendus, kad aplinkybės dėl nukentėjusiosios E. K. amžiaus pirmųjų lytinių santykių su V. G. metu nėra pakankamai išaiškintos ir jas būtina aiškintis, pirmiau aptarta bylos dalis, panaikinus dėl esminio BPK normų pažeidimo šią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, turėtų būti perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
7. Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų I. K., E. Š., L. K., S. K., S. K., V. K. atstovas advokatas D. Povilius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį, kuria V. G. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, taip pat šio nuosprendžio dalį, kuria atmestas Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės S. Povilonienės apeliacinis skundas dėl V. G. išteisinimo pagal BK 153 straipsnį (dvi nusikalstamos veikos), ir šias bylos dalis perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
7.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tokio pobūdžio bylose suformuota praktika, todėl nepagrįstai V. G. išteisino už sunkaus ir apysunkių nusikaltimų padarymą.
7.2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad nepilnametei V. K. buvo padaryta seksualinio pobūdžio nusikalstama veika – bandymas atsegti miegančiai nukentėjusiajai kelnių diržą ir užtrauktuką galėtų būti vertinamas kaip lytinės aistros tenkinimas ar siekis tenkinti lytinę aistrą kitokiu būdu (ne išžaginant) (nuosprendžio 50 punktas), ir nustatęs, kad V. G. jau prieš tai sistemingai vykdė tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, nusprendė nusikaltimą įvykdžiusį ar bandžiusį jį įvykdyti asmenį palikti be atsakomybės. Šį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinimas nustatyta tvarka gali būti keičiamas tik pagal nagrinėjamos bylos ribas. Visiškai kitos veikos faktinių aplinkybių nustatymas ir jos kvalifikavimas nėra kaltinimo keitimas, tai yra naujo kaltinimo dėl naujos veikos pareiškimas. Tokia situacija apeliacinės instancijos teisme negalima, nes tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų.
7.3. Tokie teismo argumentai prieštarauja Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams, susijusiems su apeliacinės instancijos teismo galimybėmis keisti kaltinimą, veikos kvalifikaciją (10.4, 29, 29.2 punktai). Be to, šio nutarimo pagrindu įtvirtintame BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, jog veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.
7.4. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. G. buvo nuteistas už sunkaus nusikaltimo, nustatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, V. K. padarymą. Minėta, kad, apeliacinės instancijos teismo nuomone, V. G. veiksmai turėtų būti vertinami ne kaip pasikėsinimas išžaginti nepilnametę, bet kaip lytinės aistros tenkinimas ar siekis tenkinti lytinę aistrą kitokiu būdu, t. y. jam atsakomybė turėtų kilti už BK 150 straipsnyje arba BK 151 straipsnyje, arba BK 151¹ straipsnyje nurodytų veikų padarymą. Už visuose paminėtuose straipsniuose nurodytų veikų nepilnametei padarymą yra nustatytos švelnesnės bausmės nei BK 149 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Taigi, pakeitus aptariamos veikos kvalifikavimą, nuteistojo V. G. teisinė padėtis visais atvejais pagerėtų, o ne pablogėtų. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę savo iniciatyva pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir kartu veikos kvalifikavimą, jeigu manė, kad yra to pagrindas, o ne išteisinti nusikaltimą padariusį asmenį.
7.5. Pirmiau paminėtą sprendimą apeliacinės instancijos teismas grindė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ni02NDgvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-66-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-66-648/2018">2K-7-66-648/2018</a>, tačiau šioje nutartyje kaip tik ir nurodoma, kad „<...> apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTctNjk2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-57-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-57-696/2017">2K-57-696/2017</a>)“ (nutarties 13.1 punktas). Skundžiamajame nuosprendyje nurodyta kasacinės instancijos teismo praktika neatitinka nei faktinės, nei procesinės šios bylos situacijos.
7.6. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, reikšminga ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepaaiškėjo visiškai jokios kitos naujos faktinės aptariamos veikos aplinkybės, nei jos buvo nustatytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Proceso dalyviai nesikreipė į teismą su prašymu pakeisti kaltinimą, nurodydami tokias naujas aplinkybes. Taigi, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, jokio naujo kaltinimo dėl naujos iki tol nenagrinėtos veikos pagal visiškai kitas faktines aplinkybes byloje nėra.
7.7. Galiausiai, jeigu apeliacinės instancijos teismas manė, kad jis negali keisti prieš V. K. padarytos veikos kvalifikavimo (dėl nuteistojo teisinės padėties pabloginimo ar dėl kitų priežasčių), BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis jam suteikė teisę perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
7.8. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai išteisindamas V. G. dėl prieš V. K. atliktų nusikalstamų veiksmų, pažeidė globos įstaigos auklėtinės, laikinai tėvų netekusios nepilnametės, teises, nustatytas Vaiko teisių konvencijos 3, 4 straipsniuose, 6 straipsnio 2 dalyje, 16, 19 ir 20 straipsniuose.
7.9. Apeliacinės instancijos teismas pagal prokurorės apeliacinį skundą tikrino ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. G. išteisinimo pagal BK 153 straipsnį (dvi nusikalstamos veikos). Teismas nustatė, kad V. G. žagino E. K. (dabartinė pavardė – Š.), matant jos nepilnametei seseriai I. K.; V. G., matant nepilnametei ir mažametėms seserims K., demonstratyviai nusirengė ir ėjo maudytis nuogas; nepilnametė ir mažametės seserys K. dėl to patyrė neigiamus ir nemalonius pojūčius. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad: 1) V. G., tiek žagindamas E. K., tiek nusirengdamas ir eidamas maudytis nuogas, norėjo, jog tai matytų mažametės ir nepilnametė nukentėjusiosios, norėjo sukelti joms per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, lytinį susijaudinimą; 2) mažametės ir nepilnametė nukentėjusiosios, matydamos žaginimo veiksmus ar seksualinės aistros tenkinimą kitokiu būdu, būtų patyrusios per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, lytinį susijaudinimą.
7.10. V. G. yra subrendęs, daugelį metų vaikų globos įstaigoje dirbęs asmuo, kuriam yra žinomos tokio jo veikimo pasekmės, todėl leidimas, kad jam žaginant E. K. (dabartinė pavardė – Š.) juos stebėtų I. K., reiškia aiškų ir tiesioginį V. G. apsisprendimą įtraukti į seksualinio pobūdžio veiksmus ir I. K.. V. G., žinodamas, kad, jam žaginant E. K., juos stebi jos mažametė sesuo I. K., nesiėmė jokių veiksmų, kad išvarytų I. K., nenustojo seksualiai išnaudoti jos sesers, bent jau tuo konkrečiu momentu, be to, nepasirinko tam kitos vietos. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. G. savo veiksmais tvirkino I. K., todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino šios prokurorės apeliacinio skundo dalies.
7.11. Analogiška situacija byloje susiklosčiusi ir dėl V. G. atliktų veiksmų prieš seseris K.. V. G. ne šiaip ėjo maudytis nuogas, jis ėjo maudytis nuogas kartu su mažametėmis ir nepilnamete nukentėjusiosiomis, kurios jį tokį stebėjo, t. y. jis veikė kryptingai ir nuosekliai, įvertinus, be kita ko, jo bandymą seksualiai išnaudoti V. K.. Pripažįstant šiuo atveju V. G. atliktus veiksmus tvirkinamaisiais, atitinka kasacinės instancijos teismo išaiškinimas, kad tokius veiksmus atliekančio asmens požiūris į savo veiksmus nėra toks svarbus. Be to, pagal teismų praktiką, tvirkinamaisiais pripažįstami ne tik tokie veiksmai, kurie sukelia per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais, bet ir tokie, kurie sukelia kitokių neigiamų padarinių. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad seserys K. patyrė tokius neigiamus padarinius – neigiamus ir nemalonius pojūčius. Tai patvirtina ir byloje globos namų „(duomenys neskelbtini)“ raštu Nr. 2.1-256 pateiktos nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados dėl seserų K..
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Nuteistojo V. G. gynėjo advokato A. Kruopio kasacinis skundas atmestinas, nukentėjusiųjų I. K., E. Š., L. K., S. K., S. K., V. K. atstovo advokato D. Poviliaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalių bei BK 150 straipsnio 4 dalies taikymo
9. Nuteistojo V. G. gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, motyvuojant netinkamu nukentėjusios E. K. (dabartinė pavardė – Š.) parodymų visumos vertinimu ir nepagrįstu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų pripažinimu įrodymu. Sutikti su šiais kasatoriaus argumentais nėra pagrindo.
10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo pareiga įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020). Be to, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-2-699/2016, 2K-7-82-699/2018 ir kt.). Taigi, ir parodymų patikimumo jų turinio aspektu vertinimas – ar parodymų turinys atitinka tikrovę, ar neprieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims, kuriuos teismas pripažino įrodymais, taip pat byloje nustatytoms aplinkybėms – taip pat priklauso bylą nagrinėjančių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-264-976/2019). Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).
11. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai ir joje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir jų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-697/2021, 2K-19-594/2023). Be kita ko, teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka vienai ar kitai reikšmingai išvadai padaryti. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017 ir kt.). Taigi asmenų parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021).
12. Atsižvelgiant į BPK 20 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles ir jų aiškinimą teismų praktikoje, pagal nuteistojo V. G. gynėjo kasacinį skundą patikrinus žemesnės instancijos teismų nuosprendžius dėl BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalyse, BK 150 straipsnio 4 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyką dėl šios dalies sudarančių faktų nustatymo laikytinos pagrįstomis išsamiu ir nešališku BPK nustatyta tvarka gautų įrodymų išnagrinėjimu ir jų visumos vertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.
13. Iš skundžiamų nuosprendžių matyti, kad žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl nukentėjusiosios E. K. proceso metu duotų parodymų patikimumo ir nustatydami, be kita ko, kasatoriaus ginčijamas paminėtų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, susijusias ir su nukentėjusiosios amžiumi, įvertino ne tik nukentėjusiosios E. K. viso proceso metu duotus parodymus, bet ir jos sesers I. K., paties nuteistojo viso proceso metu duotus parodymus, nukentėjusiųjų E. K. ir I. K. atliktų teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizių metu nustatytas aplinkybes, šias ekspertizes atlikusių ekspertų teisme duotus paaiškinimus, susirašinėjimo, vykusio tarp liudytojos R. R. ir I. K., metu užfiksuotas žinutes, liudytojų parodymus ir kitus teisme ištirtus tiek kaltinamuosius, tiek ir teisinamuosius įrodymus. Teismų procesiniuose sprendimuose yra pateiktos išsamios ir motyvuotos atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo išvados, išdėstyti teismo argumentai, kuriais įrodymais remiamasi, o kurie atmetami, nurodyti išvadas pagrindžiantys motyvai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai atsakyta ir į nuteistojo V. G. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jo nuteisimu pagal BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalis, BK 150 straipsnio 4 dalį, kartu aiškiai nurodyta, kodėl jie atmetami ir pritariama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiosios E. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti ir teisme perskaityti parodymai, priešingai nei teigia kasatorius, teismų nuosprendžiuose nebuvo pripažinti savarankišku įrodymu, tiesiogiai nuteistojo V. G. kaltė šiais parodymais nebuvo grindžiama. Iš skundžiamų nuosprendžių matyti, kad šiuos parodymus teismai tik panaudojo kaip priemonę kitiems įrodymams patikrinti, kartu taip siekdami pašalinti juose esančius prieštaravimus (nukentėjusiųjų E. K. bei I. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai lyginti tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais byloje ištirtais įrodymais). Tokia šių parodymų visumos vertinimo analizė nuosekliai atlikta ir išdėstyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 29–30 punktuose.
14. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai laikėsi BPK 20 straipsnio bei BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatų ir kasatoriaus skunde nurodytų procesinių pažeidimų nepadarė.
15. Be to, konstatuotina, kad tinkamai nuteistajam buvo taikytas ir baudžiamasis įstatymas, V. G. veiksmus kvalifikuojant pagal BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalis ir BK 150 straipsnio 4 dalį, teismams objektyviai nustačius, kad nukentėjusioji E. K. pirmųjų lytinių santykių bei lytinės aistros tenkinimo su ja metu buvo mažametė ir jos valia buvo palaužta, pasinaudojus jos bejėgiška būkle dėl amžiaus.
16. BK 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šias nusikalstamas veikas kvalifikuojantys požymiai apibrėžti šių straipsnių 3 ir 4 dalyse, kai tokie nurodyti veiksmai atlikti atitinkamai nepilnamečiam ir mažamečiam asmeniui.
17. Pažymėtina tai, kad, taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 ar 150 straipsnį, būtina nustatyti ir įrodyti ne tik paminėtų straipsnių dispozicijose nurodytus seksualinio pobūdžio veiksmus, bet ir bent vieną iš jose nurodytų alternatyvių žmogaus, su kuriuo tokie veiksmai atliekami, valios palaužimo ar pasipriešinimo įveikimo būdų? fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį atėmimą galimybės priešintis ar pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Be kita ko, kvalifikuojant kaltininko veiksmus pagal BK 149, 150 straipsnių 3 ir 4 dalis, privalu nustatyti ir veiką kvalifikuojantį požymį? atitinkamai nukentėjusio asmens nepilnametystę ar mažametystę.
18. Pagal teismų praktiką, pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle reiškia, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės ar psichinės būklės ypatumų – fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, senatvės, psichikos sutrikimo ar kitokios liguistos ar nesąmoningos būsenos – negali suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos būklės, ir tuo pasinaudoja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174-719/2021, 2K-50-511/2022). Taigi, pasinaudojimo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, kaip vienu iš valios palaužimo būdų, atveju nukentėjusiojo nesutikimas, kad su juo būtų lytiškai santykiaujama ir (ar) tenkinama lytinė aistra, gali būti nulemtas tiek nukentėjusiojo fizinio negebėjimo pasipriešinti, tiek nesuvokimo, jog reikia priešintis, kaip alternatyvių aplinkybių, tiek ir šių aplinkybių kartu. Lytinis santykiavimas, kaip ir lytinės aistros tenkinimas, su mažamečiu, neturinčiu keturiolikos metų, asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis, duodamas sutikimą tokiems santykiams, pagal savo išsivystymą suvokė daromų su juo veiksmų esmę arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-527/2011, 2K-205/2013, 2K-116-942/2016). Tokiais atvejais, atsižvelgdami į tai, kad asmens psichinė ir socialinė branda vis dėlto nėra besąlygiškai siejama su asmens amžiumi, teismai, nustatydami nukentėjusiojo bejėgišką būklę dėl mažametystės, privalo įvertinti šio asmens psichinę bei socialinę brandą ir įsitikinti dėl jos atitikties asmens amžiui, asmens gebėjimo suvokti su juo atliekamų veiksmų pobūdį bei esmę.
19. Šioje byloje teismai, kvalifikuodami V. G. nusikalstamus veiksmus pagal BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalis, BK 150 straipsnio 4 dalį, nustatė ne tik nuteistojo su nukentėjusiąja E. K. atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus, nurodytus paminėtų straipsnių dispozicijose, bet ir nukentėjusiosios valios palaužimo būdą.
20. Byloje nustatyta, kad E. K., gimusi (duomenys neskelbtini), ir jos sesuo I. K., gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) šeimynoje buvo apgyvendintos 2008 m. gegužės mėn. pabaigoje (9 t., b. l. 155–157, 163). Tuo metu E. K. buvo 12 metų, šioje šeimynoje ji gyveno iki pilnametystės. Teismas nustatė, kad pirmųjų lytinių santykių su V. G. metu E. K. buvo mažametė. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs jos parodymus, atsižvelgdamas į bylos įrodymų visumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje konstatuota, jog nukentėjusioji, duodama parodymus po nagrinėjamų įvykių praėjus beveik dešimt metų, nenurodė tikslaus savo amžiaus savo pirmųjų lytinių santykių su V. G. metu, be to, ne kartą painiojosi dėl šios aplinkybės. Kita vertus, svarbu pažymėti tai, kad kartu teismas įvertino teisiškai reikšmingą ir viso proceso metu jos nuosekliai parodymuose nurodytą aplinkybę, kad tai įvyko praėjus ne daugiau kaip pusmečiui po jos apsigyvenimo (duomenys neskelbtini) namuose, ir tai reiškia, kad jai tuo metu buvo 12–13 metų. Tokia teismo išvada buvo pagrįsta ir nukentėjusiosios sesers I. K. parodymais apie tai, kad ji apie V. G. lytinius santykius su seserimi E. K. ne tik sužinojo, bet ir pati juos matė 2009 m. žiemą, t. y. kai jai (I. K.) buvo 12 metų, o jos seseriai E. – 13 metų. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios E. K. viso proceso metu duotus parodymus, nustatė ir tai, kad nukentėjusioji apklausų metu detaliau papasakojo apie V. G. seksualinio pobūdžio veiksmus, atliktus prieš ją praėjus nedaug laiko nuo jos apsigyvenimo (duomenys neskelbtini) šeimynoje, t. y. jai esant mažametei, tarp šių veiksmų buvo ir nuteistojo veiksmai, susiję su jo lytinės aistros tenkinimu. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, teismai nustatė, kad nuteistasis V. G. su nukentėjusiąja E. K. lytiškai santykiavo tiek šiai esant mažametei, tiek ir nepilnametei, o lytinę aistrą oraliniu būdu su ja tenkino, jai esant mažametei. Kartu buvo konstatuota, kad V. G., būdamas nukentėjusiosios E. K. globėjas, atliekamų su ja seksualinio pobūdžio veiksmų metu aiškiai žinojo ir suvokė nukentėjusiosios amžių.
21. Nukentėjusiosios E. K. valios palenkimo būdas – pasinaudojimas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, padarant BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, byloje nustatytas ne tik remiantis amžiaus kriterijumi. Byloje teismų buvo įvertinti ir teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 87TPK-87/2020 užfiksuoti duomenys apie tai, kad E. K. (dabartinė pavardė – Š.) 2008–2014 m. buvo konstatuotas įgimtas intelekto defektas – lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, kai reikia atkreipti dėmesį ar gydyti; E. K. nusikalstamų veikų padarymo metu, atsižvelgiant į jos būseną, intelektą, mąstymą, individualias psichologines ypatybes, galėjo suvokti išorines faktines aplinkybes, tačiau vidinių moralinių? ne, dėl mažametystės pasipriešinti negalėjo; E. K. intelektiniai gebėjimai žemi, mąstymas – menkas, jai nenustatyti atminties, dėmesio, suvokimo sutrikimai, tačiau asmenybė yra nebrandi, ribota, priklausoma, todėl ji yra nepakankamai savarankiška, prieraiši, pasiduodanti įtakai, lengvai įkalbama. Be to, byloje buvo nustatyta ir tai, kad V. G. su mažamete nukentėjusiąja E. K. lytiškai santykiavo ir vieną kartą tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, pasinaudodamas ne tik jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, bet ir tuo, kad jis yra nukentėjusiosios nuolatinės globėjų šeimynos dalyvis, o E. K. esant nepilnametei, V. G. su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią, pasinaudodamas tuo, kad jis yra nukentėjusiosios nuolatinės globėjų šeimynos dalyvis, ir tuo, kad nukentėjusiosios valia jau buvo palaužta ankstesniais jo prievartiniais seksualinio pobūdžio veiksmais.
22. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, teismai teisingai V. G. neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiąją E. K. (dabartinė pavardė – Š.) kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalis, 150 straipsnio 4 dalį ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Priešingai nei teigia kasatorius, nuteistojo veiką kvalifikuojantis požymis – nukentėjusiosios amžius (mažametystė) – nustatytas bylos įrodymų visumos pagrindu, o ne prielaidomis.
Dėl BK 153 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) taikymo (nusikalstama veika prieš I. K.)
23. Nukentėjusiųjų atstovo kasaciniame skunde keliamas BK 153 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) netinkamo taikymo klausimas, nesutinkama su V. G. priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu dėl mažametės I. K. tvirkinimo. Teisėjų kolegija šiuos kasatoriaus argumentus pripažįsta nepagrįstais.
24. BK 153 straipsnyje (veikos metu galiojusi 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tvirkino mažametį asmenį, t. y. atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Baudžiamajame įstatyme tvirkinamieji veiksmai nėra apibrėžti, todėl tokių veiksmų turinys yra atskleidžiamas teismų praktikoje. Pagal teismų praktiką, tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiam asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-205/2013, 2K-252/2013, 2K-116-942/2016). Aptariama nusikalstama veika padaroma veikiant tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atlieka mažamečio – keturiolikos metų amžiaus nesulaukusio asmens – tvirkinimo veiksmus, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
25. Nagrinėjamoje byloje V. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis kaltinime nurodytu laiku (duomenys neskelbtini) šeimynos namo rūsyje, žinodamas, jog stebi mažametė I. K., lytiškai santykiavo su jos seserimi mažamete E. K. ir, laižydamas E. K. lytinius organus, tenkino savo lytinę aistrą. Tokiais savo veiksmais jis tvirkino mažametę I. K..
26. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visetą, V. G. dėl paminėtos veikos išteisino, jo veiksmuose nenustatęs nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apygardos teismas konstatavo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, jog V. G. matė mažametę I. K., kai jis seksualiai išnaudojo jos mažametę seserį E. K., todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis suvokė, jog tvirkina mažametę I. K., ir norėjo taip veikti. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs dėl šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies prokurorės apeliacinį skundą, pritarė žemesnės instancijos teismo išvadai ir dėl nurodytos veikos paliko galioti V. G. priimtą išteisinamąjį nuosprendį.
27. Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies teisėtumą ir pagrįstumą, ne tik iš naujo įvertino byloje šiai veikai reikšmingus surinktus bei teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, bet ir įvertino apeliaciniame procese papildomai apklaustos E. K. (dabartinė pavardė – Š.) parodymus. Šis teismas, vertindamas įrodymus, padarė išvadą, kad V. G. viso proceso metu neigė padaręs šią nusikalstamą veiką, o vienintelių apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes žinančių I. K. ir E. K. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra tarpusavyje prieštaringi. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir sugretinęs I. K., E. K. parodymus tiek atskirai, tiek tarpusavyje, nustatė, kad abi apklausiamos nukentėjusiosios nuosekliai teigė, jog I. K., būdama mažametė, matė, kaip V. G. seksualiai išnaudojo jos seserį mažametę E. K., tačiau skirtingai parodė ne tik įvykio vietą (rūsyje, garaže ar relaksacijos kambaryje), su E. K. atliktų seksualinių veiksmų pobūdį (lytiškai santykiaujama natūraliu būdu ar tenkinama lytinė aistra oraliniu būdu), bet ir tai, ar V. G. matė (žinojo), kad tuo metu juos stebi mažametė I. K.. Seksualinę prievartą patyrusi nukentėjusioji E. K. apklausiama nepatvirtino, kad V. G., atlikdamas su ja seksualinio pobūdžio veiksmus, matė (žinojo), jog toje pačioje patalpoje yra ir jos mažametė sesuo I. K.. Pasak nukentėjusiosios E. K., jos sesuo I. K. toje patalpoje buvo pasislėpusi, kad ji galėtų patvirtinti faktą apie V. G. atliekamą jos seksualinį išnaudojimą, t. y. tokiu būdu jos norėjo demaskuoti V. G.. Kartu apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų I. K. parodymus, jog ji kartu su V. G. ir seserimi E. K. nusileido į garažą ir ten, stovėdama šalia čiužinio, stebėjo, kaip V. G. su jos seserimi lytiškai santykiauja.
28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias nustatytas aplinkybes ir kartu pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, konstatavo, kad byloje nenustatytas subjektyvusis V. G. inkriminuotos veikos požymis – tiesioginė tyčia. Tokia šios instancijos teismo išvada pagrįsta tuo, kad byloje nebuvo įrodyta, jog pats V. G. matė ir (ar) žinojo apie mažametės I. K. buvimą tuo metu toje pačioje patalpoje ir kartu suvokė, kad, jam atliekant seksualinio pobūdžio veiksmus su E. K., juos stebi kita mažametė ir taip jis tvirkina mažametę I. K., ir kad taip jis norėjo veikti.
29. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiomis teismų išvadomis. Pažymėtina, kad šioje byloje nustačius faktą, jog tuo metu, kai V. G. seksualiai išnaudojo E. K., jis (V. G.) nežinojo ir nesuvokė, kad yra stebimas toje pačioje patalpoje esančios mažametės I. K., nepakanka, kad būtų konstatuota V. G. kaltė būtent dėl I. K. tvirkinimo. Kaip jau minėta, aptariama nusikalstama veika padaroma veikiant tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atlieka mažamečio – keturiolikos metų amžiaus nesulaukusio asmens – tvirkinimo veiksmus, ir nori taip veikti. Tokia aplinkybė byloje nenustatyta, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir pagrįstai V. G. dėl šios dalies išteisino pagal BK 153 straipsnį.
Dėl BK 153 straipsnio 1 dalies taikymo (nusikalstama veika prieš V. K., L. K., S. K., S. K.)
30. Nukentėjusiųjų atstovo kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl netinkamo BK 153 straipsnio 1 dalies taikymo, nesutinkama su V. G. išteisinimu dėl nepilnametės ir mažamečių K. tvirkinimo; teigiama, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
31. V. G. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį išteisintas dėl kaltinimo, kad jis nurodytu laiku prie (duomenys neskelbtini) upės, žinodamas, kad V. K. yra nepilnametė (keturiolikos metų amžiaus), o L. K., S. K. ir S. K. yra mažametės, tyčia atliko jaunesnių negu šešiolikos metų asmenų tvirkinimo veiksmus? nukentėjusiųjų akivaizdoje nusirengdamas nuogai, demonstravo savo kūną ir lytinius organus, maudėsi nuogas ir siūlė nukentėjusiosioms maudytis kartu.
32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, nustatė faktą, kad kaltinime nurodytu laiku V. G. maudėsi nuogas (duomenys neskelbtini) upėje nepilnametės ir mažamečių akivaizdoje, tačiau nenustatė jo tiesioginės tyčios tvirkinti jaunesnes negu šešiolikos metų K. ir jį išteisino, nenustatęs veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių (tiesioginės tyčios). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokurorės apeliacinį skundą dėl V. G. išteisinimo, patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje V. G. K. akivaizdoje nusirengė visus drabužius ir visiškai nuogas maudėsi (duomenys neskelbtini) upėje. Kartu šis teismas konstatavo, kad nuogo vyro vaizdas šešiolikos metų nesulaukusiai V. K. ir jos trims mažametėms seserims sukėlė nemalonius, neigiamus pojūčius. Nepaisydamas to, teismas, neišdėstydamas motyvuotų išvadų, vis dėlto pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad V. G. veiksmai neturi būtino BK 153 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – tiesioginės tyčios. Teismas nusprendė, kad jo atlikti veiksmai nebuvo nukreipti jaunesnių negu šešiolikos metų mergaičių lytiniam susijaudinimui, per ankstyvam domėjimuisi lytinėmis funkcijomis sukelti ir jis savo veiksmais iš esmės nukentėjusiosioms nesukėlė neigiamų pasekmių baudžiamojo įstatymo prasme.
33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiomis teismų padarytomis išvadomis. Pirmiausia primintina, kad nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame ir šiuo metu galiojančiame BK 153 straipsnyje nustatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Pagal teismų praktiką, tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-697/2018, 2K-67-495/2024 ir kt.). Taigi, tvirkinamieji veiksmai BK 153 straipsnio prasme gali būti siejami tiek su fizinio sąlyčio ir kontakto nebuvimu, tiek ir su tokio kontakto buvimu, tačiau, pagal teismų praktiką, jie nėra susiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su jaunesniu nei šešiolikos metų amžiaus asmeniu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-116-942/2016, 2K-191-697/2018, 2K-67-495/2024). Pažymėtina ir tai, kad tvirkinamaisiais veiksmais pripažįstami veiksmai, galintys sukelti jaunesnio negu šešiolikos metų asmens per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokių neigiamų padarinių. BK 153 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – ji nereikalauja padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tvirkinamųjų veiksmų įtaka nukentėjusiojo elgesiui neįeina į šios nusikalstamos veikos sudėtį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356/2014). Ši nusikalstama veika, kaip minėta, padaroma veikiant tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atlieka šešiolikos metų amžiaus nesulaukusio asmens tvirkinimo veiksmus, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
34. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir byloje priimtus nuosprendžius teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl V. G. tyčios kryptingumo, nepilnametės ir mažamečių K. akivaizdoje visiškai nusirengiant drabužius, demonstruojant savo nuogą kūną ir visiškai nuogam maudantis upėje, jas kviečiant maudytis kartu, nesilaikė teismų praktikoje suformuluotų kaltės atskleidimui keliamų reikalavimų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-116-942/2016, 2K-191-697/2018).
35. Tuo tarpu abiejų instancijų teismai, vertindami byloje nustatytų pirmiau paminėtų V. G. atliktų veiksmų pobūdį, jų atitiktį BK 153 straipsnyje įtvirtintiems veiksmams ir kartu spręsdami dėl V. G. tyčios turinio, iš esmės apsiribojo nukentėjusiųjų parodymuose išsakytų pojūčių vertinimu. Teismai visiškai nevertino globos namų „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų psichologės atliktų nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadų, kiekvienos iš nukentėjusiųjų psichologinio įvertinimo metu užfiksuotų duomenų, psichologės pateiktų išvadų dėl galimai patirtos seksualinės prievartos, galimai turėtų neigiamų intymių patirčių; tinkamai neįvertino ir paties V. G. parodymų dėl pateikto kaltinimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje liko visiškai neįvertintos šio kaltinimo aplinkybės ir kitų V. G. inkriminuotų seksualinio pobūdžio nusikaltimų kontekste bei bendros (duomenys neskelbtini) šeimynoje tuo metu susidariusios ir, kaip nustatyta, nepilnamečiams nesaugios aplinkos situacijos.
36. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro skundą dėl V. G. išteisinimo pagal šį kaltinimą, be kita ko, išvadą dėl tiesioginės tyčios nebuvimo V. G. veiksmuose susiejo su nenustatytais padariniais ir jo siekiu tokių padarinių. Tai yra šis teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog bent viena iš nukentėjusiųjų K. dėl V. G. atliktų veiksmų būtų patyrusi susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis ar kuriai nors iš jų būtų sutrikęs fizinis bei psichologinis vystymasis, todėl nėra pagrindo teigti, kad V. G. savo veiksmais tokių padarinių siekė ir norėjo. Minėta, kad BK 153 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis formalioji, todėl kaltininko atliktų veiksmų įtaka nukentėjusiojo būsenai, elgesiui, sveikatai neturi reikšmės baudžiamosios atsakomybės pagal paminėtą straipsnį taikymui. Be to, atliktų veiksmų, kaip tvirkinamųjų, pobūdį patvirtina ne vien tik konkrečių padarinių kilimas. Kaltininko atliktais veiksmais sukelti vienokie ar kitokie padariniai gali būti kaip papildomas dėmuo, pripažįstant atliktus veiksmus tvirkinamaisiais, taip pat ir sprendžiant dėl kaltininko tyčios kryptingumo. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad tvirkinamaisiais pripažįstami veiksmai, galintys ne tik sukelti susijaudinimą, per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais, sutrikdyti fizinį ar psichologinį vaiko vystymąsi, bet ir galintys sukelti kitokių neigiamų padarinių (pavyzdžiui, iškreipti seksualinių santykių įsivaizdavimą, turėti įtakos seksualinių santykių priskyrimui išskirtinai neigiamoms patirtims, baimės seksualinei patirčiai ateityje atsiradimui ir pan.).
37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pagal prokurorės apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo dėl šios dalies priimto išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės formaliai pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas, neatliko išsamaus byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų, jais nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo, savo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, be to, nukrypdamas nuo teismų praktikos dėl BK 153 straipsnio taikymo. Taigi dėl šios dalies teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių) pažeidimus. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti šią bylos dalį ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikinama ir ši bylos dalis perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl V. G. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį
38. Nukentėjusiųjų atstovas kasaciniame skunde ginčija apeliacinės instancijos teismo priimtą V. G. išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį dėl pasikėsinimo išžaginti V. K.. Kasatorius nurodo teismo padarytus BPK 256 straipsnio pažeidimus, motyvuodamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su V. G. priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, turėjo savo iniciatyva pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir veikos kvalifikavimą, o ne išteisinti nusikaltimą padariusį asmenį. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
39. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. G. išteisintas dėl pasikėsinimo išžaginti nepilnametę V. K. (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 149 straipsnio 3 dalis) kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. dėl to, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, žinodamas, jog V. K. yra nepilnametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl nepilnametystės ir tuo, kad jis yra nukentėjusiosios laikinos globėjų šeimynos dalyvis, atsegdamas miegančiai nukentėjusiajai kelnių diržą ir užtrauktuką, o jai prabudus ir bandant pabėgti, laikydamas sugriebęs ją už kojos, pasikėsino su V. K. lytiškai santykiauti prieš jos valią, t. y. ją išžaginti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes V. K. prabudusi pradėjo aktyviais veiksmais priešintis, ištrūko ir pabėgo.
40. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. G. buvo užėjęs į V. K. kambarį, bandė atsegti miegančiai V. K. kelnių diržą ir užtrauktuką, tačiau pabudusi nepilnametė sugebėjo pasipriešinti V. G., ištrūko ir pabėgo iš kambario. Nustatęs tokias faktines aplinkybes, teismas kartu konstatavo, kad byloje nėra pakankamų įrodymų (išskyrus pačios V. K. subjektyvų manymą), patvirtinančių, jog, atlikdamas paminėtus veiksmus, V. G. norėjo su V. K. lytiškai santykiauti. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgė ir į byloje nustatytas aplinkybes, kad V. G., atėjęs į V. K. kambarį, nenusivilko drabužių, nebuvo apsinuoginęs, neliepė nusirengti ir V. K., jo veiksmai apsiribojo bandymu atsegti nepilnametei kelnių diržą ir užtrauktuką, todėl nustatytų veiksmų nepakanka išvadai, kad V. G. kėsinosi su V. K. atlikti lytinį aktą. Kartu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad V. G. prieš nepilnametę V. K. atlikti veiksmai – bandymas atsegti miegančiai nepilnametei kelnių diržą ir užtrauktuką – neatitinka visuotinai priimtinų elgesio normų ir galėtų būti vertinami kaip lytinės aistros tenkinimas ar siekis tenkinti lytinę aistrą kitokiu būdu (ne išžaginant) arba atitikti kitos įstatymų uždraustos veikos požymius, tačiau kaltinimai V. G. pagal kitus baudžiamojo įstatymo straipsnius nebuvo pareikšti, keisti kaltinimo neprašė nei prokuroras, nei nukentėjusiųjų atstovas. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinimas nustatyta tvarka gali būti keičiamas tik pagal nagrinėjamos bylos ribas. Prašymas keisti kaltinimą, kuriame nurodomos visiškai kitos faktinės veikos aplinkybės ir veikos kvalifikavimas, nėra kaltinimo keitimas, o yra naujo kaltinimo dėl naujos veikos pareiškimas. Tokia situacija apeliacinės instancijos teisme negalima, nes tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ni02NDgvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-66-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-66-648/2018">2K-7-66-648/2018</a>).
41. Teisėjų kolegija, patikrinusi šią baudžiamosios bylos dalį teisės taikymo aspektu pagal nukentėjusiųjų atstovo kasacinį skundą, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas padarė procesinių pažeidimų, susijusių su kaltinimo keitimu teisme (BPK 256 straipsnis).
42. Pirmiausia pažymėtina tai, kad konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-648/2020).
43. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo teisme tvarka įtvirtinta BPK 256 straipsnyje. Pagal šiame straipsnyje nustatytą tvarką, kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ni02NDgvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-66-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-66-648/2018">2K-7-66-648/2018</a>, 2K-278-788/2018, 2K-238-594/2022 ir kt.). Be to, apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTctNjk2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-57-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-57-696/2017">2K-57-696/2017</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ni02NDgvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-66-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-66-648/2018">2K-7-66-648/2018</a> ir kt.).??? Tai darant turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ni02NDgvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-66-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-66-648/2018">2K-7-66-648/2018</a>, 2K-278-788/2018, 2K-219-693/2019, 2K-7-25-495/2020, 2K-166-495/2023 ir kt.). Kartu teismui tenka pareiga apie tai, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota ar kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278-788/2018, 2K-236-648/2020 ir kt.).
44. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-265-693/2015, 2K-89-689/2020, 2K-124-976/2023 ir kt.).
45. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos išaiškinimų kontekste pažymėtina ir tai, kad kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir (ar) jos faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis pakeitimas savaime nereiškia naujo kaltinimo dėl naujos veikos pareiškimo ir atitinkamai nuteisimo už veiką, dėl kurios asmuo nebuvo perduotas teismui. Išvada dėl to, ar nusikalstama veika BPK 255 straipsnio 1 dalies prasme laikytina nauja, t. y. ta, dėl kurios byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi būti daroma atsižvelgiant ne į veikos kvalifikavimą ir (ar) atskirų faktinių aplinkybių skirtingumą, o įvertinus įvykio (asmens poelgio) tapatumą. Jeigu tiek kaltinamajame akte išdėstytomis, tiek bylą nagrinėjant teisme nustatytomis iš esmės skirtingomis esminėmis veikos faktinėmis aplinkybėmis patvirtinamas tas pats įvykis, tas pats baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens poelgis, nėra pagrindo konstatuoti bylos nagrinėjimo teisme ribų pažeidimą.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad V. G. veiksmai galimai turi kitos, nei jam inkriminuota, nusikalstamos veikos požymių, priimdamas jam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį išteisinamąjį nuosprendį, nevykdė iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principų kylančios pareigos ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus, tinkamai kvalifikuoti kaltinamojo nusikalstamą veiką (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas), t. y. neįgyvendino konstitucinės teisingumo vykdymo funkcijos. Pažymėtina tai, kad taisyklingas, įstatymo reikalavimų atitinkantis, nusikalstamų veikų kvalifikavimas yra baudžiamosios atsakomybės taikymo legitimumo ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc3LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-277-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-277-788/2016">2K-277-788/2016</a>). Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010).
47. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo V. G. padarytos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu, esant nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms: V. G., užėjęs į V. K. kambarį, bandė atsegti miegančiai V. K. kelnių diržą ir užtrauktuką, tačiau pabudusi nepilnametė sugebėjo jam pasipriešinti ir pabėgo iš kambario. Šios instancijos teismas, pritardamas tokioms pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, jokių naujų faktinių aplinkybių nenustatė. Vadinasi, V. G. pareikšto kaltinimo apimtis liko ta pati. Todėl nebuvo jokio pagrindo vertinti galimą kitokį jo veiksmų kvalifikavimą pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį (kaip padarė išvadą teismas), kaip naujo kaltinimo dėl naujos veikos, dėl kurios byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, pareiškimą ir kartu bylos nagrinėjimo teisme ribų peržengimą. Akivaizdu, kad byloje kilęs tik nustatytų kaltinamojo veiksmų kvalifikavimo klausimas.
48. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad V. G. atliktais veiksmais pasikėsino išžaginti nepilnametę V. K., o prieš V. K. atlikti jo neteisėti veiksmai – bandymas atsegti miegančiai nepilnametei kelnių diržą ir užtrauktuką – galimai atitinka kitos baudžiamajame įstatyme įtvirtintos seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymius, turėjo vadovautis BPK 256 straipsnyje įtvirtintomis kaltinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo keitimo teisme taisyklėmis, kartu atsižvelgdamas ir į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. Svarbu pažymėti ir tai, kad nors ši baudžiamosios bylos dalis buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą ir proceso dalyviai apeliacinio proceso metu nepateikė prašymų pakeisti aptariamos nusikalstamos veikos kvalifikavimą ir (ar) kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, tačiau apeliacinės instancijos teismas turėjo procesinę galimybę tai padaryti savo iniciatyva, nepažeisdamas apeliacinio proceso ribų. V. G. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį, t. y. už pasikėsinimą padaryti sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), o visos kitos baudžiamajame įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, kurių kontekste galėtų būti vertinami nustatyti V. G. prieš nepilnametę V. K. atlikti veiksmai, veikų priskyrimo konkrečioms kategorijos ir (ar) nustatytų bausmių griežtumo prasme yra jo teisinę padėtį lengvinančios.
49. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas dėl šios dalies V. G. išteisinamąjį nuosprendį ir nespręsdamas klausimo dėl kaltinimo pakeitimo teisme, iš esmės pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas, nes tokie padaryti procesiniai pažeidimai apeliacinės instancijos teismui sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo V. G. priimtas išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
50. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, todėl nutartyje pirmiau nurodyti pažeidimai turi būti ištaisyti bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 5 punktais,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį, kuria V. G. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 149 straipsnio 3 dalį bei šio nuosprendžio dalį, kuria paliktas galioti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendis dėl V. G. išteisinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąsias K.), ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo V. G. gynėjo advokato Aloyzo Kruopio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Alenas Piesliakas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
