Baudžiamoji byla Nr. 2K-171/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.14.5.1; 1.2.18.10; 2.6.1.
(S)
2010 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Švirino bei nuteistojo T. J. ir jo gynėjo advokato Mariaus Liatuko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo
A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 str. 3 d., - 130 MGL dydžio bauda; BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) - 20 MGL dydžio bauda; BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl turtinės teisės į 5618,95 Lt įgijimo apgaule) - 40 MGL dydžio bauda; BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2003 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracijos suklastojimo ir panaudojimo) - 10 MGL dydžio bauda; BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 4682,45 Lt turtinės prievolės vengimo apgaule) – 40 MGL dydžio bauda; BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2003 m. suklastojimo ir panaudojimo) - 10 MGL dydžio bauda; BK 222 straipsnio 1 dalį - 25 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, galutinė subendrinta bausmė A. Š. paskirta 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda, įpareigojant jį sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuoti A. Š. priklausantys 36 835,35 Lt.
T. J. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 str. 3 d.,- 100 MGL dydžio bauda; BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl turtinės teisės į 5618,95 Lt įgijimo apgaule) - 25 MGL dydžio bauda; BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 4682,45 Lt turtinės prievolės vengimo apgaule) – 25 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, galutinė subendrinta bausmė T. J. paskirta 100 MGL (12 500 Lt) dydžio bauda, įpareigojant jį sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis, kuria atmestas nuteistųjų A. Š. ir T. J. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
A. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „M.“ (registruotos (duomenys neskelbtini)) direktorius ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „M.“ turtą, 2003 m. gruodžio – 2004 m. sausio mėn. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, padedant T. J., per jį iš S. K. (S. K.) suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nario V. R. už nenustatyto dydžio piniginį atlygį įsigijo šio nusikalstamo susivienijimo nario E. L. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų to paties nusikalstamo susivienijimo narių suklastotus dokumentus: UAB „J.“ PVM sąskaitą-faktūrą, serija LEB Nr. 5614513, ir atliktų darbų aktą Nr.12/23-3, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „J.“ neva pardavė, o UAB „M.“ nupirko paslaugų iš viso už 36 835,35 Lt. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, A. Š. perdavė šiuos suklastotus dokumentus UAB „M.“ finansininkams, nurodydamas juos įtraukti į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, bei nurodė pagal juos mokėjimo pavedimu atsiskaityti su UAB „J.“. UAB „M.“ finansininkai, nežinodami, kad jiems pateikti dokumentai yra suklastoti ir realiai tarp UAB „J.“ ir UAB „M.“ joks sandoris nėra įvykęs, UAB „M.“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2004 m. sausio 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, kaip atsiskaitymą už UAB „J.“ neva suteiktas paslaugas iš UAB „M.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Hansabankas“ Žvėryno filiale, į UAB „J.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras“, pervedė 36 835,35 Lt. Toliau vykdydami bendras nusikalstamas veikas, E. L. iš UAB „J.“ banko sąskaitų šiuos pervestus pinigus iš bankomatų paėmė grynaisiais ir perdavė kitam nusikalstamo susivienijimo nariui V. R.. Šis Vilniuje per T. J. be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią nusikalstamo susivienijimo nariai pasiliko už suklastotų dokumentų išrašymą, perdavė šiuos pinigus A. Š.. A. Š., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtu būdu gautus UAB „M.“ priklausančius pinigus, padedant T. J. bei S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariams S. K., V. R., E. L. bei kitiems nenustatytiems to paties nusikalstamo susivienijo nariams, nenustatytiems asmeniniams poreikiams pasisavino jo žinioje buvusius UAB „M.“ priklausančius 36 835,35 Lt.
Taip pat A. Š. nuteistas už tai, kad 2004 m. sausio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, veikdamas kartu su E. L. ir nenustatytu nusikalstamo susivienijimo nariu, šiam pasinaudojant kompiuterine technika įrašius į UAB „J.“ PVM sąskaitos-faktūros, serija LEB Nr. 5614513, blanką ir atliktų darbų aktą Nr.12/23-3 žinomai melagingus duomenis, kad UAB „J.“ atliko UAB „M.“ paslaugų už 36 835,35 Lt, (iš jų – 5618,95 Lt PVM), taip pat E. L. suklastojus šiuose dokumentuose vadybininko S. G. parašus bei šiuos suklastotus dokumentus perdavus A. Š., šis žinodamas, kad realiai UAB „J.“ UAB „M.“ jokių paslaugų neatliko, kaip UAB „M.“ direktorius pasirašė UAB „J.“ PVM sąskaitą-faktūrą, serija LEB Nr. 5614513, ir atliktų darbų aktą Nr.12/23-3. Tokiais veiksmais nuteistasis A. Š. suklastojo tikrą dokumentą – UAB „J.“ PVM sąskaitą-faktūrą, serija LEB Nr. 5614513, ir pagamino netikrą dokumentą – UAB „J.“ atliktų darbų aktą Nr.12/23-3. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, A. Š. minėtus dokumentus 2004 m. sausio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, pateikė UAB „M.“ finansininkams bei nurodė šiuos dokumentus įtraukti į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą ir taip realizavo suklastotą tikrą bei pagamintą netikrą dokumentus, dėl to UAB „M.“ buvo padaryta didelė 36 835,35 Lt žala.
Taip pat A. Š. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su T. J., V. R. per T. J. pasiūlius už nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti jo vadovaujamai UAB „M.“ PVM sąskaitų-faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas bei taip sumažinti UAB „M.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, sutiko įsigyti tokias žinomai suklastotas PVM sąskaitas-faktūras iš V. R. ir įtraukti jas į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą. A. Š. per T. J. pateikė V. R. UAB „M.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos turėtų būti nurodytos tose PVM sąskaitose-faktūrose, kaip tariamai parduodamos UAB „M.“. V. R. iš A. Š. per T. J. gautus duomenis pateikė S. K., kuris nusikalstamo susivienijo nariams nurodė į faktiškai S. K. nusikalstamo susivienijimo narių valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „J.“ vardu įsigytos PVM sąskaitos-faktūros, serija LEB Nr. 5614513, blanką įrašyti A. Š. pateiktus duomenis apie minėtos įmonės tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas, taip pat suklastoti UAB „J.“ atliktų darbų aktą. Nenustatytiems S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariams į UAB „J.“ vardu įsigytos PVM sąskaitos-faktūros, serija LEB Nr. 5614513, blanką įrašius melagingus duomenis apie tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas, taip pat suklastojus UAB „J.“ atliktų darbų aktą Nr.12/23-3, E. L. S. K. nurodymu UAB „J.“ PVM sąskaitoje-faktūroje, serija LEB Nr. 5614513, ir atliktų darbų akte Nr.12/23-3 suklastojo vadybininko S. G. parašą. S. K. suklastotus dokumentus perdavė V. R., o šis per T. J. perdavė A. Š.. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad pagal V. R. per T. J. jam pateiktus dokumentus tarp UAB „J.“ ir UAB „M.“ sandoris nėra įvykęs, A. Š., kaip UAB „M.“ direktorius, šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė UAB „M.“ finansininkams bei nurodė juos įtraukti į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas. UAB „M.“ finansininkai, nežinodami, kad A. Š. pateiktoje UAB „J.“ PVM sąskaitoje-faktūroje ir atliktų darbų akte nurodytos paslaugos realiai UAB „M.“ už 36 835,35 Lt (iš jų - 5618,95 Lt PVM) parduotos nebuvo ir šie dokumentai yra suklastoti, įtraukė juos į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą ir UAB „M.“ PVM deklaraciją už 2003 m. gruodžio mėnesį, taip 5618,95 Lt sumažindami UAB „M.“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM bei šią deklaraciją 2004 m. sausio 26 d. pateikė Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) Vilniaus skyriaus, esančio Vilniuje, Šermukšnių g. 4, darbuotojams. Taip A. Š., veikdamas bendrininkų grupe su T. J. ir S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais S. K., V. R., E. L. bei kitais nenustatytais nariais apgaule, UAB „M.“ naudai įgijo teisę į 5618,95 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą.
Taip pat A. Š. nuteistas už tai, kad 2004 m. sausio mėn., tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad pagal UAB „J.“ PVM sąskaitą-faktūrą, serija LEB Nr. 5614513, sandoris tarp UAB „J.“ ir UAB „M.“ nėra įvykęs, nurodė UAB „M.“ finansininkams pagal šį žinomai suklastotą dokumentą užpildyti 2003 m. gruodžio mėnesio UAB „M.“ PVM deklaraciją. UAB „M.“ finansininkams užpildžius UAB „M.“ PVM deklaraciją, A. Š., žinodamas, kad PVM deklaracijos C dalies 39 eilutėje ir 40 eilutėje yra įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie pirkimus ir PVM ataskaitą, kaip UAB „M.“ direktorius, pasirašė minėtą 2003 m. gruodžio mėnesio UAB „M.“ PVM deklaraciją ir taip suklastojo tikrą dokumentą. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, A. Š. nurodė UAB „M.“ finansininkams pateikti Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui 2003 m. gruodžio mėnesio UAB „M.“ PVM deklaraciją su įrašytais žinomai melagingais duomenimis. UAB „M.“ finansininkams 2004 m. sausio 26 d. pateikus Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui UAB „M.“ 2003 m. gruodžio mėnesio PVM deklaraciją, A. Š. panaudojo šį suklastotą dokumentą.
Taip pat A. Š. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su T. J. ir S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais S. K., V. R., E. L. bei kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, būdamas UAB „M.“ direktorius, Vilniuje, 2003 m. – 2004 m. laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia, V. R. per T. J. pasiūlius už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti UAB „M.“ PVM sąskaitų-faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas bei taip sumažinti UAB „M.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį, sutiko įsigyti iš V. R. tokias žinomai suklastotas PVM sąskaitas-faktūras ir suorganizuoti jų įtraukimą į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą. A. Š. per T. J. pateikė V. R. UAB „M.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos turėtų būti nurodytos šiose PVM sąskaitose-faktūrose, kaip tariamai parduodamos UAB „M.“. V. R. iš A. Š. per T. J. gautus duomenis pateikė S. K., kuris V. R. ir kitiems tiksliai nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams nurodė į faktiškai S. K. nusikalstamo susivienijimo narių valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „J.” vardu įsigytos PVM sąskaitos-faktūros blanką įrašyti A. Š. pateiktus duomenis apie minėtos įmonės tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas bei šios įmonės vardu surašyti tariamai atliktų darbų aktą. Tiksliai nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams į minėtus dokumentus įrašius melagingus duomenis apie tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas, E. L. S. K. nurodymu šiuose dokumentuose suklastojo minėtų įmonių vadybininkų parašus. S. K. suklastotus dokumentus perdavė V. R., o šis per T. J. perdavė A. Š.. Pastarasis, toliau tęsdamas nusikalstamą veiklą ir žinodamas, kad pagal V. R. per T. J. jam pateiktą UAB „J.“ PVM sąskaitą-faktūrą, serija LEB Nr. 5614513, ir prie jos pridedamą atliktų darbų aktą Nr.12/23-3 jokios paslaugos už 36 835,35 Lt UAB „M.“ suteiktos nebuvo, kaip UAB „M.“ direktorius, pasirašė šiuos UAB „J.“ dokumentus ir perdavė juos UAB „M.“ finansininkams, nurodydamas juos įtraukti į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą bei metinę pelno mokesčio deklaraciją. UAB „M.“ finansininkai, nežinodami, kad A. Š. pateiktuose dokumentuose nurodytos paslaugos realiai UAB „M.“ parduotos nebuvo ir kad šie dokumentai yra suklastoti, įtraukė juos į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą ir 2004 m. rugsėjo 14 d. UAB „M.“ metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2003 m., taip 4682,45 Lt sumažindami valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį, bei šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus darbuotojams. Vilniaus apskrities VMI darbuotojams apgaulės būdu pagal UAB „M.“ pateiktą pelno mokesčio deklaraciją gavus iš UAB „M.“ 4682,45 Lt mažesnį pelno mokestį, A. Š., veikdamas bendrininkų grupe su T. J. ir su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais S. K., V. R., E. L. bei kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, apgaule UAB „M.“ naudai panaikino turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 4682,45 Lt pelno mokesčio.
Taip pat A. Š. nuteistas už tai, kad 2003 m. gruodžio mėn. – 2004 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad pagal UAB „J.“ PVM sąskaitą-faktūrą, serija LEB Nr. 5614513, ir atliktų darbų aktą Nr.12/23-3 sandoriai tarp UAB „J.“ ir UAB „M.“ nėra įvykę, nurodė UAB „M.“ finansininkams pagal šiuos žinomai suklastotus dokumentus užpildyti UAB „M.“ metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2003 m. UAB „M.“ finansininkams A. Š. nurodymu užpildžius UAB „M.“ metinę pelno mokesčio deklaraciją, A. Š., žinodamas, kad metinės pelno mokesčio deklaracijos 89, 90 ir 96 langeliuose yra įrašyti žinomai neteisingi duomenys, kaip UAB „M.“ direktorius pasirašė minėtą dokumentą ir taip suklastojo tikrą dokumentą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. Š. nurodė UAB „M.“ finansininkams pateikti Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui UAB „M.“ metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2003 m. su įrašytais žinomai melagingais duomenimis. UAB „M.“ finansininkams 2004 m. rugsėjo 14 d. pateikus Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui UAB „M.“ metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2003 m., A. Š. panaudojo šį suklastotą dokumentą.
Taip pat A. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „M.“ direktorius, kai pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą „už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apgaulingai tvarkė 2003 m. metų UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykius“, 2003 m. gruodžio mėn., žinodamas, kad tarp UAB „M.” ir UAB „J.” realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą įtraukė suklastotus UAB „J.“, PVM sąskaitą-faktūrą, serija LEB Nr. 5614513, ir atliktų darbų aktą Nr.12/23-3, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys apie tariamai minėtos įmonės UAB „M.“ parduotas paslaugas. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „M.“ 2003 m. veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
T. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. Š. ir S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais S. K., V. R., E. L. bei kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, veikdamas pagal V. R. pasiūlytą planą, 2003 m. gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, pasiūlė UAB „M.“ direktoriui A. Š., savo žinioje turėjusiam UAB „M.“ turtą, įvykdyti pirkimą iš jokios realios ūkinės-finansinės veiklos nevykdančios įmonės tam, kad šio fiktyvaus sandorio pagrindu būtų galima pasisavinti UAB „M.“ turtą. A. Š. sutikus su šiuo pasiūlymu, T. J. 2003 m. gruodžio – 2004 m. sausio mėn. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje iš V. R. už nenustatyto dydžio piniginį atlygį įsigijo E. L. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų to paties nusikalstamo susivienijimo narių suklastotus dokumentus: UAB „J.“ PVM sąskaitą-faktūrą, serija LEB Nr. 5614513, ir atliktų darbų aktą Nr.12/23-3, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „J.“ neva pardavė, o UAB „M.“ nupirko paslaugų iš viso už 36 835,35 Lt, ir perdavė šiuos dokumentus A. Š., kuris perdavė šiuos suklastotus dokumentus UAB „M.“ finansininkams, nurodydamas juos įtraukti į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą bei nurodė pagal juos mokėjimo pavedimu atsiskaityti su UAB „J.“. UAB „M.“ finansininkai, nežinodami, kad jiems pateikti dokumentai yra suklastoti ir realiai tarp UAB „J.“ ir UAB „M.“ joks sandoris nėra įvykęs, UAB „M.“ patalpose 2004 m. sausio 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, kaip atsiskaitymą už neva UAB „J.“ suteiktas paslaugas iš UAB „M.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Hansabankas“ Žvėryno filiale, į UAB „J.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras“, pervedė 36 835,35 Lt. E. L. iš UAB „J.“ banko sąskaitų šiuos pervestus pinigus iš bankomatų paėmė grynaisiais ir perdavė juos V. R., kuris Vilniuje perdavė šiuos pinigus T. J. be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią nusikalstamo susivienijimo nariai pasiliko už suklastotų dokumentų išrašymą. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, T. J. iš V. R. gautus pinigus perdavė A. Š., kuris juos panaudojo nenustatytais tikslais. Taigi T. J. kartu su S. K., V. R., E. L. ir kitais nenustatytais to paties nusikalstamo susivienijo nariais padėjo A. Š. pasisavinti jo žinioje buvusius UAB „M.“ priklausančius 36 835,35 Lt.
Taip pat T. J. nuteistas už tai, kad A. Š. pasiūlius už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti šio vadovaujamai UAB „M.“ PVM sąskaitų-faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas bei taip sumažinti UAB „M.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, o A. Š. sutikus tokias žinomai suklastotas PVM sąskaitas-faktūras iš T. J. įsigyti ir įtraukti į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, pateikus UAB „M.“ rekvizitus ir nurodžius kokios paslaugos turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose-faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „M.“, T. J. minėtus duomenis perdavė V. R.. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, V. R. iš T. J. gautus duomenis pateikė S. K., kuris savo vadovaujamo nusikalstamo susivienijo nariams nurodė į faktiškai susivienijimo narių valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „J.“ vardu įsigytos PVM sąskaitos-faktūros, serija LEB Nr. 5614513, blanką įrašyti T. J. pateiktus duomenis apie minėtos įmonės tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas, taip pat suklastoti UAB „J.“ atliktų darbų aktą. Tiksliai nenustatytiems S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariams į UAB „J.“ vardu įsigytos PVM sąskaitos-faktūros, serija LEB Nr. 5614513, blanką įrašius melagingus duomenis apie tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas, taip pat suklastojus UAB „J.“ atliktų darbų aktą Nr.12/23-3, nusikalstamo susivienijimo narys E. L. S. K. nurodymu UAB „J.“ PVM sąskaitoje-faktūroje, serija LEB Nr. 5614513, ir atliktų darbų akte Nr.12/23-3 suklastojo vadybininko S. G. parašą. S. K., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, suklastotus dokumentus perdavė V. R., o šis T. J.. Tęsdamas nusikalstamą veiką, T. J. iš V. R. gautus dokumentus perdavė A. Š., kuris žinodamas, kad pagal jam pateiktus dokumentus tarp UAB „J.“ ir UAB „M.“ sandoris nėra įvykęs, kaip UAB „M.“ direktorius šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė UAB „M.“ finansininkams bei nurodė juos įtraukti į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas. UAB „M.“ finansininkai, nežinodami, kad A. Š. pateiktoje UAB „J.“ PVM sąskaitoje-faktūroje ir atliktų darbų akte nurodytos paslaugos realiai UAB „M.“ už 36 835,35 Lt (iš jų - 5618,95 Lt PVM) parduotos nebuvo ir šie dokumentai yra suklastoti, įtraukė juos į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą ir UAB „M.“ PVM deklaraciją už 2003 m. gruodžio mėnesį, taip 5618,95 Lt sumažindami UAB „M.“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, bei šią deklaraciją 2004 m. sausio 26 d. pateikė Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus darbuotojams. Taip T. J., veikdamas bendrininkų grupe su A. Š. ir S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais S. K., V. R., E. L. bei kitais nenustatytais nariais, apgaule UAB „M.“ naudai įgijo teisę į 5618,95 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą.
Taip pat T. J. nuteistas už tai, kad A. Š. pasiūlius už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti jo vadovaujamai UAB „M.“ PVM sąskaitų-faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas bei tokiu būdu sumažinti UAB „M.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį, o A. Š. sutikus tokias žinomai suklastotas PVM sąskaitas-faktūras iš T. J. įsigyti ir suorganizuoti jų įtraukimą į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, pateikus UAB „M.“ rekvizitus ir nurodžius kokios paslaugos turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „M.“, T. J. minėtus duomenis perdavė V. R., šis gautus duomenis pateikė S. K., kuris nusikalstamo susivienijo nariui V. R. ir kitiems tiksliai nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams nurodė į faktiškai S. K. nusikalstamo susivienijimo narių valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „J.” vardu įsigytos PVM sąskaitos-faktūros blanką įrašyti T. J. pateiktus duomenis apie šios įmonės tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas bei įmonės vardu surašyti tariamai atliktų darbų aktą. Tiksliai nenustatytiems S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariams į minėtus dokumentus įrašius melagingus duomenis apie tariamai UAB „M.“ parduotas paslaugas, E. L. S. K. nurodymu šiuose dokumentuose suklastojo minėtų įmonių vadybininkų parašus. S. K. suklastotus dokumentus perdavė V. R., o šis T. J., kuris dokumentus perdavė A. Š.. Pastarasis žinodamas, kad pagal V. R. per T. J. jam pateiktą UAB „J.“ PVM sąskaitą-faktūrą, serija LEB Nr. 5614513, ir prie jos pridedamą atliktų darbų aktą Nr.12/23-3 jokios paslaugos už 36 835,35 Lt UAB „M.“ suteiktos nebuvo, kaip UAB „M.“ direktorius pasirašė šiuos UAB „J.“ dokumentus ir juos perdavė UAB „M.“ finansininkams, nurodydamas juos įtraukti į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą bei metinę pelno mokesčio deklaraciją. UAB „M.“ finansininkai, nežinodami, kad A. Š. pateiktoje PVM sąskaitoje-faktūroje ir prie jos pridėtame atliktų darų akte nurodytos paslaugos realiai UAB „M.“ parduotos nebuvo ir kad šie dokumentai yra suklastoti, įtraukė juos į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą ir 2004 m. rugsėjo 14 d. UAB „M.“ metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2003 m., taip 4682,45 Lt sumažindami valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį, bei šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus darbuotojams. Vilniaus apskrities VMI darbuotojams apgaulės būdu pagal UAB „M.“ pateiktą pelno mokesčio deklaraciją gavus iš UAB „M.“ 4682,45 Lt mažesnį pelno mokestį, T. J., veikdamas bendrininkų grupe su A. Š. ir su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais S. K., V. R., E. L. bei kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, apgaule UAB „M.“ naudai išvengė turtinės prievolės – į valstybės biudžetą nesumokėjo 4682,45 Lt pelno mokesčio.
Nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti teismų sprendimus dėl A. Š. ir nutraukti jam baudžiamąją bylą. Kasatoriai, vadovaudamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei baudžiamosios teisės doktrina, nurodo, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė BK 182, 183, 222, 300 (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) straipsnius, neištyrė visų bylos aplinkybių ir dėl to neišsamiai išnagrinėjo bylą bei priėmė neteisingus nuosprendį ir nutartį, taip pat pažeidė nuosprendžio surašymą, specialisto apklausą teisme reglamentuojančias Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normas. Skunde pateikiama sukčiavimo sudėties analizė ir aiškinimas akcentuojant, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio esminis požymis – apgaulė. A. Š., į PVM ir pelno deklaracijas įtraukdamas sumas, nurodytas PVM sąskaitoje-faktūroje, neturėjo tikslo apgauti valstybės ir jo veiksmai nesudaro BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Kasatorių manymu, teismai neteisingai aiškino ir taikė BK 182 straipsnio nuostatas santykiams, susijusiems su pridėtinės vertės ir pelno mokesčiais. Skunde pažymima, kad bylos duomenys rodo, jog UAB „M.“ turėjo teisę realiai patirtų sąnaudų, atliekant ūkinę operaciją, sudarius visureigio nuomos sandorį su UAB „J.“, pagrindu 4682,45 Lt sumažinti mokėtiną pelno mokestį už 2003 m. ir atskaityti 5618,95 Lt PVM. Teismai šios aplinkybės nepaneigė bei darydami savo išvadas vadovavosi tik subjektyviais vertinimais. A. Š. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad UAB „J.“ nesumokės pagal sąskaitą-faktūrą PVM į valstybės biudžetą, todėl toks sąžiningas nežinojimas nepanaikina ūkio subjekto į PVM atskaitą. Be to, byloje nenustatyta, kad A. Š. ar T. J. asmeninis turtas po 2003 m. gruodžio būtų padidėjęs 36 835,35 Lt dydžio suma arba nuteistieji būtų turėję ketinimą šią sumą paversti savo nuosavybe.
Kasatoriai taip pat teigia, kad A. Š. veiksmuose nėra BK 183 straipsnio sudėties, nesant objektyviojo požymio – veikos bei tyčios elemento. Byloje nėra duomenų, kad A. Š. gavo, pasisavino kokius nors UAB „M.“ pinigus ar turėjo tyčią tai padaryti. A. Š. nepadarė ir neturėjo tikslo padaryti žalos bendrovei, o priešingai – siekdamas atlikti pagal užsakymą gautus matavimo darbus ir taip uždirbti įmonei pajamų, t. y. duoti naudos, išsinuomojo visureigį automobilį ir už jo nuomą teisėtai sumokėjo įmonės pinigais. Nei UAB „M.“, nei automobilio „Mitsubishi Pajero“ nuomotojas R. I. ar jo teisių perėmėjai nepareiškė ieškinio ar kitokių pretenzijų nuteistiesiems ir tai įrodo, kad jie neturėjo ketinimo pasisavinti pinigus ir kad kasatorių veiksmais įmonei žalos nepadaryta. Nesant žalos, nėra ir pagrindo asmenims inkriminuoti BK 183 straipsnio.
Skunde taip pat teigiama, kad teismai nuteisė A. Š. pagal BK 300 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nesant jo kaltės – tiesioginės tyčios. A. Š. veiksmai, į UAB „M.“ buhalterinius ir veiklos dokumentus įrašant realias nuomos paslaugas ir dėl to patirtas išlaidas, yra teisėti, nes į dokumentus buvo įrašyti teisingi duomenys. Dėl to buvo pagrįstai sumažintas mokėtinas pelno mokestis ir į atskaitą įtraukta atitinkama PVM suma. Kasatorius neturėjo jokio pagrindo manyti, kad į sąskaitą bei atliktų darbų aktą įrašo neteisingą informaciją apie paslaugos tiekėją, nes visus su automobilio suradimu bei įforminimu susijusius reikalus tvarkė T. J..
Kasatoriai teigia, kad byloje nesurinkta duomenų ir teismai netyrė, ar A. Š. veiksmuose yra visi BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Sprendžiant iš bylos įrodymų, nėra pagrindo teigti, kad šis nuteistasis, tvarkydamas buhalterinę apskaitą, būtų sąmoningai siekęs suklaidinti. A. Š., įtraukdamas į įmonės buhalterinę apskaitą realiai įvykusį sandorį – visureigio „Mitsubishi Pajero“ nuomą – nepažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies ir kitų nuostatų, nes visus esminius duomenis, apibūdinančius realią ūkinę operaciją, įmonės buhalterijoje įrašė teisingai. Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo tiriama ir vertinama UAB „M.“ visa 2003 m. veikla, nebuvo atliktas visų tų metų veiklos dokumentų tyrimas, todėl teismai negalėjo konstatuoti aplinkybės, kad dėl A. Š. veiksmų neįmanoma iš dalies nustatyti įmonės 2003 m. veiklos, įvertinti turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kasatoriai pažymi, kad specialistės G. K. žodinis atsakymas dėl BK 222 straipsnyje nustatytų padarinių buvimo nepripažintinas įrodymu, nes nebuvo išsamiai ištirti įmonės dokumentai, o specialistei pateiktoje užduotyje net nebuvo suformuluotas klausimas, ar pagal bylos duomenis galima visiškai ar iš dalies nustatyti su įmonės veikla susijusius duomenis. Teismai netyrė ir nevertino auditorės E. J. konsultacinėje išvadoje nurodytos aplinkybės, kad viena PVM sąskaita-faktūra negali taip reikšmingai turėti įtakos įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, kad šių duomenų nebūtų galima nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp specialisto išvados ir auditorių E. J. bei L. K. išvadų ir dėl tų prieštaravimų neapklausė specialistės G. K., nemotyvuotai atmetė gynėjo prašymą paskirti teismo ekspertizę.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad A. Š. nepadarius veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, teismas neteisėtai ir nepagrįstai konfiskavo jo turtą. UAB „M.“ šiam nuteistajam nepareiškė civilinio ieškinio, o tai rodo, kad įmonė nelaiko, jog jis pasisavino 36 835,35 Lt ir taip jai padarė turtinę žalą. Taip pat nėra jokių kitų pagrindų manyti, kad A. Š. gavo tokią finansinę naudą. Taip pat skunde pažymima, kad byloje nustatyta, jog dalį UAB „J.“ pervestos sumos be nuteistojo žinios pasisavino S. K. vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariai, tačiau nebuvo nustatyta, kokia suma šiuo atveju laikytina pasisavinta A. Š..
Nuteistasis T. J. ir jo gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti teismų sprendimus dėl T. J. ir nutraukti jam baudžiamąją bylą. Kasatoriai, vadovaudamiesi tomis pačiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir baudžiamosios teisės doktrinos teiginiais, nurodo analogiškus nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo skundui argumentus, kodėl teismai neteisingai aiškino ir taikė BK 182, 183 straipsnių nuostatas, neištyrė ir neįvertino visų bylos aplinkybių bei įrodymų ir dėl to neišsamiai išnagrinėjo bylą, priėmė neteisingus, nemotyvuotus nuosprendį bei nutartį. Teismai netyrė nei T. J., nei A. Š. veiksmų tikslo ir motyvų, nors tai lemia tyčios pobūdį. Be to, kasatorius T. J. ir jo gynėjas nurodo, kad konstatavus, jog nei T. J., nei A. Š. nepadarė veikų, numatytų BK 182 bei 183 straipsniuose, negali būti ir bendrininkavimo, todėl teismai netinkamai pritaikė T. J. BK 24 straipsnio 6 dalies nuostatas.
Atsiliepimu į nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo bei nuteistojo T. J. ir jo gynėjo kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras nurodo, kad kasatoriai, ginčydami BK 182, 183, 222, 300 straipsnių taikymą, neteisingai nurodo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai nustatė, kad automobilis nebuvo nuomojamas, o į įmonės buhalterinę apskaitą buvo įtraukti dokumentai apie tariamą nuomą, jų pagrindu buvo sumažintas mokėtinas PVM ir pelno mokestis bei iš įmonės kasos išmokėta 36 835,35 Lt, kuriuos nusikalstamos veikos bendrininkai vėliau perdavė nuteistiesiems. Skundo argumentai, kuriais aiškinamas PVM ir pelno mokesčio mokėjimo reglamentavimas ir jo pažeidimai, iškelia ne teisinę, bet faktinę kvalifikavimo prielaidą BK 182 straipsnio taikymo procese ir išeina iš kasacinio nagrinėjimo ribų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Be to, kasatorių pateikiama administracinių teisės pažeidimų bylose taikoma praktika dėl pridėtinės vertės ir pelno mokesčių mokėjimo siejama su ūkinių operacijų realumu, todėl su šia byla nesietina. Teismų nustatytos aplinkybės BK 182, 183, 222, 300 straipsnių taikymo požiūriu įvertintos tinkamai. Byloje nustatyta, kad tyčiniais nuteistųjų veiksmais, atitinkančiais BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, akivaizdžiai padaryta žalos UAB „M.“, o konstatavus, kad iš įmonės pasisavinti pinigai buvo perduoti A. Š., teismai pagrįstai juos pripažino gautais iš nusikalstamos veikos bei teisėtai konfiskavo, pritaikydami BK 72 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje itin plačiai ir visapusiškai aptarti įrodymai, kuriais teismas grindė BK 222 straipsnyje numatytos veikos požymius bei pateikė motyvus, dėl kurių atmeta kitus įrodymus (konsultacines išvadas). Šis teismas pasisakė ir dėl specialistės G. K. apklausų metu pateikto žodinio atsakymo dėl BK 222 straipsnyje numatytų padarinių buvimo kaip įrodymo tinkamumo bei leistinumo. Be to, ši specialistė savo išvadą teisme padarė savo ankstesnio tyrimo, kurio metu buvo konstatuoti buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų pažeidimai, pagrindu.
Kasaciniai skundai atmetami.
Dėl kasacinių skundų nenagrinėtinų argumentų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Įrodymų vertinimas, nesusijęs su konkrečiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, yra apeliacinės, o ne kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Tačiau tokiu atveju būtina skunde nurodyti, kokios konkrečios BPK normose esančios įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos, kodėl jos buvo pažeistos, ir motyvuoti, kad žemesniųjų instancijų teismų padaryti pažeidimai yra esminiai. Tačiau kasaciniuose skunduose šiuo aspektu teismų sprendimai neapskųsti.
Kasatoriai, pateikdami atskirus teiginius ir preziumuodami, kad jie įrodyti (UAB „M." 2003 m. II pusmetį realiai naudojo automobilį „Mitsubishi Pajero “<...>„nuomos sutartis su UAB „J.“ buvo sudaryta tik siekiant įforminti realų visureigio nuomos sandorį“<...>„ ūkinė operacija, kurios pagrindu UAB „M. įgijo turtinę teisę į PVM ataskaitą ir mokesčio pelno sumažinimą realiai įvyko, nes paslaugos buvo suteiktos ne UAB „J.“, o kito asmens“<...>„įmonė nuomojosi automobilį „Mitsubishi Pajero “iš fizinio asmens R. I., o nuomos mokestį teisėtai mokėjo, R. I. neprieštaraujant kitam asmeniui“<...>„R. I. neprieštaravo jog automobilio nuoma būtų įforminama UAB „J.“ vardu"), iš šių teiginių darydami jiems palankias išvadas dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo, neatsižvelgia į visiškai priešingas teismų išvadas dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių („UAB „J.“ nevykdė jokio ūkines, komercinės ir kitos veiklos ir negalėjo išnuomoti automobilio UAB „M.“<...>„pagal UAB „M.“ PVM sąskaitą–faktūrą LEB 5614513 UAB „J.” realiai jokių darbų bendrovei „M.” neatliko“<...>„ UAB „M." ne tik iš UAB „J.“, tačiau ir iš kitų asmenų, konkretaus automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nenuomojo“). Taip argumentuodami, kasatoriai laiko įrodyta ir iš naujo įrodinėja, kad byloje nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, negu nustatė teismai. Teigiama, kad konkretus automobilis „Mitsubichi Pajero“ panaudojant UAB „J.“, UAB „M." buvo išnuomotas iš mirusio asmens R. I. ir jo atstovo vardu „A.“, o, tokioms aplinkybėms esant, kasatorių veikoms negalimas BK 182, 183, 222, 300 straipsnių taikymas. Tokie skundų argumentai akivaizdžiai kildinami iš faktinių aplinkybių, kurios byloje teismų nenustatytos, todėl paliktini nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių.
Pažymėtina ir tai, kad BPK 312 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nuteistasis apeliacinį skundą dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio gali paduoti bet kokiais pagrindais ir motyvais. Tuo tarpu, iš BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinių skundų argumentai dėl nuteistojo A. Š. turto konfiskavimo, konkretaus pasisavinto bendrovės turto dydžio nustatymo, BK 24 straipsnio 6 dalies taikymo nustatant T. J. atsakomybę pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, paliekami nenagrinėti. Nuteistieji minimais aspektais apkaltinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka bendrame skunde neskundė, jų keliami klausimai apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti, todėl jie kasacine tvarka taip pat negali būti nagrinėjami.
Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniuose skunduose prieštaraujama nuteistųjų nuteisimui pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir teigiama, kad teismai šiame straipsnyje esančią baudžiamosios teisės normą netinkamai aiškino ir taikė.
BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą, t. y. svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą apgaule. Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulės panaudojimas. Apgaulė grobiant PVM paprastai reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą, jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, suklaidinant šią atsakingą už mokesčių administravimą instituciją dėl mokestinės prievolės dydžio nustatymo. Teismų nustatytas PVM grobimo būdas rodo, kad abu nuteistieji suvokė, jog naudoja apgaulę, kuri leidžia UAB „M.“ neteisėtai įgyti turtinę teisę ir išvengti turtinės prievolės, t. y. nuteistieji numatė nusikalstamus padarinius ir jų siekė. Taigi nuteistieji turėjo tiesioginę tyčią apgaulės būdu UAB „M.“ naudai įgyti turtinę teisę ir išvengti turtinės prievolės. Priešingai negu teigiama skunde, iš teismų byloje nustatytų aplinkybių išplaukia, kad žinodami, jog UAB „M.“ realiai nenuomojo automobilio, jokios UAB „J.“ paslaugos realiai UAB „M.“ nebuvo parduotos, o UAB „J.“ PVM sąskaita–faktūra serija LEB Nr. 5614513, ir atliktų darbų aktas Nr.12/23-3 yra suklastoti, susiję su nevykstančia automobilio nuoma, nuteistieji kaltinimuose nurodytais veiksmais fiktyviai padidino įmonės sąnaudas t. y. 5618,95 Lt PVM suma neteisėtai sumažino į biudžetą mokėtiną PVM ir, pateikę tikrovės neatitinkančią metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2003 m., išvengė turtinės prievolės, – į valstybės biudžetą nesumokėjo 4682,45 Lt pelno mokesčio. Skunduose plačiai nurodomos aplinkybės, kad UAB „M.“ atliko geodezinio matavimo darbus, o atliekant šiuos darbus naudojamasi didesnio pravažumo automobiliais, visureigiais, kad ši bendrovė 2003 m. nevaldė tokio automobilio, bei nurodomi faktai, kad UAB „J.“ yra realiai įregistruota įmonė ir yra užregistruota mokesčių mokėtoja, teismų nustatytų sukčiavimo sudėties požymių nepaneigia. Darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes nuteistųjų veikos visiškai atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir kasaciniuose skunduose keliamais aspektais baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimų nepadaryta.
Kasatoriai, pasiremdami Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, pasitelkdami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kuriam nustatyta teisė ir pareiga formuoti vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, kurių pagrindu sprendžiami ginčai tarp mokesčius administruojančių pareigūnų ir mokesčių mokėtojų dėl pelno ir pridėtinės vertės mokesčių apskaičiavimo, šio mokesčio atskaitos, nutartis, nurodo, kad jos turi reikšmę vertinant teismų konstatuotus nuteistųjų sukčiavimo veiksmus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nė viena iš kasatorių nurodomų nutarčių nagrinėjamoje byloje nelaikytina precedentu, pagrindžiančiu būtinybę neįžvelgti nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties ir A. Š. ir T. J. kaltės, pasireiškiančios tiesiogine tyčia. Nagrinėjama byla ir kasaciniame skunde nurodomų išnagrinėtų administracinių bylų faktinės aplinkybės skiriasi, nes nagrinėjamoje byloje pridėtinės vertės ir pelno mokesčių mokėjimas nėra siejamas su realiai įvykusiomis ūkinėmis operacijomis. Taigi kasatorių nurodomose nutartyse nepateikti išaiškinimai, kuriais remiantis galėtų būti daromos išvados apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą nagrinėjamoje byloje. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad teisės aktų, reglamentuojančių PVM ir pelno mokesčio mokėjimą administracinių teisės pažeidimų bylose taikymo praktikos reikšmė nėra svarbi baudžiamosios teisės normos, numatytos BK 182 straipsnyje, išsiaiškinimui, nes šios normos dispozicija nėra blanketinė ir šiame straipsnyje nustatytos nusikalstamų veikų sudėtys nėra tokios, kurių turinys atskleidžiamas tam tikrus sukčiavimo požymius išgaunant iš kitų teisės norminių aktų bei jų taikymo praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-241/2008).
Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies, BK 300 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies taikymo
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės nutartys Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007; Nr. 2K-7-198/2008; 2K-208/2008).
Esminiai kasacinių skundų argumentai, kad A. Š. nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o T. J. pagal 24 straipsnio 6 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, yra tai, kad byloje nėra duomenų apie pačią nusikalstamą veiką, tai yra, jog A. Š., padedant T. J. veikė tyčia ir pasisavino bendrovės 36 835,35 Lt. Argumentai iš esmės grindžiami nurodant įrodymų stoką apie tai, kad pervesti ir išgryninti bendrovės pinigai, padedant T. J., buvo grąžinti bendrovės direktoriui A. Š., o pastarasis juos pasisavino. Į tokius skundo argumentus atsakytina, kad žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose yra nurodyti įrodymais pripažinti bylos duomenys, kurių visumos pagrindu konstatuota, kad nusikalstamo susivienijimo nariui E. L. iš UAB „M.“ pervestus 36 835,35 Lt bankomatuose nuėmus grynais, perdavus kitam nusikalstamo susivienijimo nariui V. R., pastarasis per nuteistąjį T. J. be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią nusikalstamo susivienijimo nariai pasiliko už suklastotų dokumentų išrašymą, likusius pinigus perdavė A. Š. Nuteistieji atlikdami tokius veiksmus, veikė tiesiogine tyčia, aiškiai suprasdami, kad bendrovės turtą paverčia A. Š. nuosavybe, ir norėjo taip veikti. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į nuteistųjų skundo argumentus dėl įrodymų pakankamumo, konstatuojant svetimo, UAB „M.“ priklausančio, tačiau direktoriaus žinioje buvusio turto pasisavinimą. Tai, kad bendrovė baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio nepareiškė, nerodo, kad nebuvo padaryta turtinė žala, ir nešalina nuteistųjų padarytos veikos baudžiamumo. Pagal teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nesiejama su tuo, ar patyręs dėl nusikalstamos veikos turtinės žalos asmuo, pareiškė baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį.
Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo skunde taip pat teigiama, kad nuteistasis negali atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą dėl dokumento suklastojimo, nes nuteistojo kaltė (tiesioginė tyčia) suklastojant dokumentus ir juos panaudojant neįrodyta, nuteistasis neturėjo jokio pagrindo manyti, kad į sąskaitą bei atliktų darbų aktą įrašo neteisingą informaciją apie paslaugos tiekėją, jo veiksmai buvo sąlygoti informacijos, kuria jam pateikė T. J. Atsakant į tokius skundo argumentus pastebėtina, kad nuteistasis pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nuteistas ne dėl to, kad klysdamas nurodė ne tą paslaugos tiekėją, o dėl to, kad suklastojo tikrą dokumentą, UAB „J.“ PVM sąskaitą–faktūrą, ir pagamino netikrą dokumentą, UAB „J.“ atliktų darbų aktą, melagingai įrašydamas duomenis apie patį paslaugos už 36 835,35 Lt suteikimo faktą. Skundo teiginiai, kad dokumentų suklastojimo ir disponavimo dokumentais veiksmus A. Š. padarė neturėdamas tiesioginės tyčios suklastoti ir panaudoti dokumentą, yra nepagrįsti. Kaltės turinys dokumentų suklastojimo ir panaudojimo baudžiamojoje byloje atskleidžiamas remiantis vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, pastangas juos darant, siekiamą rezultatą. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kurios nustatytos įvertinus ne tik abiejų nuteistųjų parodymus, bet ir kitų įrodymų visumą, matyti, kad nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad dokumentuose įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atliko sąmoningai, norėjo taip veikti.
Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų ir žemesniųjų instancijų teismai netyrė, ar A. Š. veiksmuose yra visi BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą įtraukus suklastotus dokumentus, nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB “M.” 2003 m. veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Atsakant į nuteistųjų apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje padarytos pakankamai išsamiai patikrinus visus byloje buvusius ir apeliacinio proceso metu gautus reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje. Teismas atlikdamas įrodymų tyrimą stengėsi pašalinti apeliaciniame skunde nurodytus ir bylos nagrinėjimo metu atsiradusius prieštaravimus tarp specialistų išvadų. Auditorės E. J. konsultacinėje išvadoje esantys teiginiai, kad viena PVM sąskaita–faktūra negali taip reikšmingai įtakoti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinta. Šio teismo nutartyje nurodyta, kodėl teismas vadovavosi specialistės G. K. paaiškinimais. Apklausiant šią specialistę teisme BPK 89 ir 284 straipsnių reikalavimai nebuvo pažeisti, nes šiuose straipsniuose esančios taisyklės nedraudžia specialisto apklausti teisme papildomai, užduodant klausimus, į kuriuos specialistas kompetentingas atsakyti. Tai, kad šis teismas atskirai neišnagrinėjo ir neįvertino apskaitos specialistės L. K. konsultacinės išvados, kuri yra metodinio pobūdžio ir paremta ne bylos dokumentų viseto analize, o tik specialistės G. K. išvados įvertinimu, nėra aplinkybė, leidžianti teigti, kad tai sutrukdė šiam teismui teisingai nustatyti nuteistojo A. Š. padaryto apgaulingo bendrovės apskaitos tvarkymo sudėties požymius. Iš apeliacinės instancijos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. posėdžio protokolo matyti, kad apeliantų prašymas paskirti finansinę ir buhalterinę ekspertizę apsvarstytas ir motyvuotai atmestas.
Taigi darytina bendra išvada, kad pagal teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes nuteistųjų kaltės ir atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o nuteistojo A. Š. atsakomybės pagal BK 300 straipsnį, 222 straipsnio 1 dalį klausimas išspręstas teisingai, ir remiantis kasacinių skundų argumentais nėra pagrindo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo bei nuteistojo T. J. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Egidijus Bieliūnas
Tomas Šeškauskas
