Baudžiamoji byla Nr. 2K-122/2011
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.3.2., 1.1.6.2., 2.1.2.7.,
2.3.2.2.11.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
sekretoriaujant Jūratei Neniškienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
nuteistiesiems J. O., T. M.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. O. ir T. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Visagino miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: J. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1875 Lt) dydžio bauda, T. M. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1875 Lt) dydžio bauda. Panaikintos J. O. ir T. M. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Iš nuteistojo J. O. priteista 819,11 Lt, iš nuteistojo T. M. – 800 Lt valstybei už proceso išlaidas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios nuteistųjų skundus atmesti, nuteistųjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
J. O. ir T. M. nuteisti už tai, kad suklastojo tikrus dokumentus, juos panaudojo ir realizavo tokiomis aplinkybėmis:
individualios įmonės parduotuvės „Astra“ (JAR kodas 5543024, reg. adresu: Festivalio g. 6–227, Visaginas) savininkas J. O. Visagine nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. iki gruodžio 10 d. patvirtino savo parašais ir įmonės antspaudu ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens užpildytus jam žinomai neteisingais duomenimis, kad M. K. ir V. B., su kuriais darbo santykiai buvo nutrūkę ir jie įmonėje nedirbo, nuo 1994 m. spalio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. įmonėje dirbo ir jiems turėjo būti išmokėtas atlyginimas, 1994 m. spalio–1998 m. balandžio, birželio–gruodžio mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščių dublikatus, gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį, 1999 m. sausio–2004 m. gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščių dublikatus ir 2005 m. sausio–gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščius, ir panaudojo įmonės apskaitoje;
J. O., tęsdamas savo veiką kartu su įmonės juristu T. M., įrašiusiu jiems žinomai neteisingus duomenis į 2005 m. spalio 5 d. įmonės pažymą, kad M. K., realiai nurodytu laikotarpiu įmonėje nedirbusiam, darbo užmokesčio įsiskolinimas 2002 m. spalio–2005 m. spalio mėnesiais sudaro 17 410 Lt, į 2005 m. gruodžio 1 d. pažymą, kad be 2005 m. spalio 21 d. teismo įsakymu priteistų sumų įmonė papildomai apskaito 33362,86 Lt įsiskolinimą M. K., o bendras įsiskolinimas, apskaitos duomenimis, šiam darbuotojui sudaro 50 772,86 Lt, ir kartu su M. K. vardu surašytais pareiškimais perdavusiu J. O., patvirtino šias pažymas savo kaip įmonės savininko parašu ir įmonės antspaudu, o 2005 m. spalio 18 d. bei gruodžio 10 d. pateikė Visagino miesto apylinkės teismui;
J. O., tęsdamas savo veiką, žinodamas, kad į 2005 m. spalio 5 d. įmonės pažymą T. M. įrašė J. O. žinomai neteisingus duomenis, jog V. B., realiai nurodytu laikotarpiu įmonėje nedirbusiam, darbo užmokesčio įsiskolinimas 2002 m. spalio–2005 m. spalio mėnesiais sudaro 17 410 Lt, į 2005 m. gruodžio 1 d. pažymą, kad, be 2005 m. spalio 20 d. teismo įsakymu priteistų sumų, įmonė papildomai apskaito 33362,86 Lt įsiskolinimą V. B., o bendras įsiskolinimas, apskaitos duomenimis, šiam darbuotojui sudaro 50 772,86 Lt, šias pažymas patvirtino savo kaip įmonės savininko parašu ir įmonės antspaudu, o 2005 m. spalio 18 d. bei gruodžio 10 d. pateikė Visagino miesto apylinkės teismui;
J. O. ir T. M., tęsdami savo veiką kartu su nenustatytu asmeniu, T. M. ir nenustatytam asmeniui įrašius T. M. žinomai neteisingus duomenis, kad M. K. nuo 1994 m. spalio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. dirbo įmonėje ir jam turėjo būti išmokėtas atlyginimas, taip pat J. O. žinomai neteisingus duomenis, kad M. K. ir V. B. nuo 1994 m. spalio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. dirbo įmonėje ir jiems turėjo būti išmokėtas atlyginimas, į VSDFV direktoriaus 2001 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 489 patvirtintas formas 3-SD ir 4-SD: 2005 m. gruodžio 6 d. perduodamų į VSDFV Visagino miesto skyrių dokumentų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas rejestrus: Nr. X-1, Nr. X-3, Nr. X-5, Nr. X-7, Nr. X-9, Nr. X-11, Nr. X-13, Nr. X-15, Nr. X-17, Nr. X-19, Nr. X-21, Nr. X-23, Nr. X-25, Nr. X-27, Nr. X-29, Nr. X-31, Nr. X-33, Nr. X-35, Nr. X-37, Nr. X-39, Nr. X-41, Nr. X-43, Nr. X-45, Nr. X-47, Nr. X-49, Nr. X-51, Nr. X-53, Nr. X-55, Nr. X-57, Nr. X-59, Nr. X-61, Nr. X-63, Nr. X-65, Nr. X-67, Nr. X-69, Nr. X-71, Nr. X-73, Nr. X-75, Nr. X-77, Nr. X-79, Nr. X-81, Nr. X-83, Nr. X-85, Nr. X-87, Nr. X-89; pranešimus apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas: per 1994 metų IV ketvirtį Nr. X-90, per 1995 metų I-IV ketvirčius Nr. X-82, Nr. X-84, Nr. X-86, Nr. X-88, per 1996 metų I-III ketvirčius Nr. X-74, Nr. X-76, Nr. X-78, per 1997 metų I-IV ketvirčius Nr. X-66, Nr. X-68, Nr. X-70, Nr. X-72, per 1998 metų I-IV ketvirčius Nr. X-58, Nr. X-60, Nr. X-62, Nr. X-64, per 1999 metų I-IV ketvirčius Nr. X-50, Nr. X-52, Nr. X-54, Nr. X-56, per 2000 metų I-IV ketvirčius Nr. X-42, Nr. X-44, Nr. X-46, Nr. X-48, per 2001 metų I-IV ketvirčius Nr. X-34, Nr. X-36, Nr. X-38, Nr. X-40, per 2002 metų I-IV ketvirčius Nr. X-26, Nr. X-28, Nr. X-30, Nr. X-32, per 2003 metų I-IV ketvirčius Nr. X-18, Nr. X-20, Nr. X-22, Nr. X-24, per 2004 metų I-IV ketvirčius Nr. X-10, Nr. X-12, Nr. X-14, Nr. X-16, per 2005 metų I-IV ketvirčius Nr. X-2, Nr. X-4, Nr. X-6, Nr. X-8, T. M. užpildžius 2005 m. gruodžio 6 d. pranešimą apie apdraustųjų (bei atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas per 1996 metų IV ketvirtį Nr. X-80, visus šiuos dokumentus T. M. patvirtinus savo kaip juristo parašu ir J. O. patvirtinus savo kaip įmonės savininko parašu bei įmonės antspaudu, 2005 m. gruodžio 8 d. pristatė VSDFV Visagino skyriui.
Kasaciniu skundu nuteistasis J. O. prašo dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nuteistasis J. O. teigia, kad vertinant įrodymus dėl įmonės veiklos, nuosprendyje yra kelis kartus neteisingai nurodytas kaip jo individualios įmonės registracijos adresas Festivalio g. 11, Visaginas, kur jis tik trumpam buvo išsinuomojęs sandėlį. Nuosprendyje kaip svarus kasatoriaus kaltės suklastojant dokumentus įrodymas vertinti įrašai V. B. ir M. K. socialinio draudimo pažymėjimuose apie atleidimą iš darbo, nors byloje, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 211 straipsnio, 286 straipsnio 7 dalies nuostatas, atliktos rašysenos ekspertizės išvadose nėra eksperto išvados į pateiktą jam klausimą Nr. 3, kas pasirašė prie įrašo apie atleidimą iš darbo V. B. Valstybinio socialinio draudimo pažymėjime, o M. K. pažymėjime įrašas apie atleidimą ir parašas yra ne kasatoriaus J. O. Iš kasatoriaus ir T. M. nevisiškai pagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos už grafologinės ekspertizės atlikimą, nes dalis išvadų patvirtina jų nekaltumą ir, šioms paaiškėjus, prokuratūra iš karto pakeitė kaltinimus. Nuosprendyje remtasi tik kaltinančiais liudytojų M. K., V. B. parodymais, bet neaptarti ir nevertinti kasatorių teisinantys liudytojų R. Č., K. Š., L. Š. parodymai, todėl pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Nuosprendyje nurodyta, kad nėra jokių duomenų apie J. O. priimtą įsakymą dėl prastovos, nors jis byloje yra, ir Valstybinė darbo inspekcija teigia, kad, pagal Darbo kodekso 195 straipsnio 3 dalies nuostatas, už kiekvieną prastovos valandą darbuotojui mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Vyriausybės patvirtintas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą. Nuosprendyje teigiama, kad dokumentai tyčia suklastoti, o vėliau panaudoti buhalterinėje apskaitoje kaip tikrovės neatitinkantys, nors VSDFV Visagino skyriaus dokumentuose nurodoma, kad įmonėje „Astra“ V. B. nuo 1993 m. gegužės 1 d. ir M. K. 1993 m. balandžio 30 d. dirbo iki 2006 m. sausio 17 d., juos atleido bankroto administratorius L. Š. Apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus ir jo gynėjo prašymą ištirti byloje neištirtus VSDFV Visagino skyriaus reikalavimus ir VDI paaiškinimus, kad darbuotojų darbas kitose darbovietėse neturi įtakos darbo santykiams kasatoriaus įmonėje, t. y. savaime jų nenutraukia, ir nors įmonė realiai veiklos nevykdė, darbuotojų santykiai šioje įmonėje tęsėsi, jais buvo remtasi atleidžiant V. B. ir M. K. iš darbo bei surašant dokumentus. Teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus prašymą, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 7 dalies nuostatomis, bylą trūkstant įrodymų grąžinti prokuratūrai. 2010 m. birželio 3 d. Vilniaus apygardos prokuratūra jam ir T. M. pateikė naują kaltinimą, faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skirtingą nuo pirminio, nes nurodomas trečiasis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo. Pažeidžiant proceso taisykles atmestas 2010 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdžio pradžioje kasatoriaus ir gynėjų prašymas nenagrinėti bylos nedalyvaujant T. M., kuris tik vienas žino, kas tas trečiasis nenustatytas asmuo, užpildęs tuos tariamai suklastotus kasatoriaus pasirašytus dokumentus, parengtus ne jo ir ne kasatoriaus. 2010 m. rugsėjo 3 d. ir 13 d. posėdžių teisėjų kolegija, susidedanti iš Alvyros Onos Kvaraciejūtės, Stasio Punio ir pranešėjos Reginos Pocienės, buvo pakeista į teisėjų kolegiją, susidedančią iš Virginijos Pakalnytės–Tamošiūnaitės, Arūno Kisieliaus ir pranešėjos Reginos Pocienės, tačiau bylą išnagrinėjo senos sudėties kolegija, o vienas iš BPK numatytų esminių nuosprendžio negaliojimo pagrindų – kai bylą išnagrinėja ne tos sudėties teismas. Esminės kaltinimą dėl dokumento klastojimo pagrindžiančios apeliacinės instancijos teismo išvados, kad darbo santykiai su M. K. ir V. B. buvo nutrūkę, formuluotės nėra darbo įstatymuose, todėl ji privalo būti paneigta, nes bet kokia abejonė dėl kaltinimo pagrįstumo turi būti aiškinama kaltinamojo naudai. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad jo padaryta veika gali būti vertinama kaip mažareikšmė pagal BK 37 straipsnio nuostatas.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. M. prašo dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Nuteistasis T. M. kasaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į šioje byloje priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutartį, nurodančią, jog būtina kruopščiai išanalizuoti visas atsakymo apie subjektyviuosius požymius pateikimui reikšmingas aplinkybes ir pagrįsti išvadas objektyviais duomenimis, kaltinančiais bei teisinančiais įrodymais. Teisėjų kolegija padarė logišką išvadą, kad, įsidarbinęs į įmonę gerokai vėliau, pildydamas SD formas, kasatorius galėjo nežinoti, jog V. B. nedirba įmonėje, tačiau nuosprendyje nenurodė motyvų, kuo grindžiama priešinga teismo išvada, kad jis tariamai žinojo, jog įmonėje nedirba M. K. Kasatorius pažymi, kad apie šių žmonių neatleidimą iš įmonės sužinojo vienu metu, apie juos visą laiką buvo kalbama, įvardijant kaip du asmenis, buvo pildytos bendros jiems abiem VSD formos, taigi galėjo žinoti apie abiejų šių asmenų faktinį darbą/nedarbą įmonėje arba nežinoti apie nė vieną. Kasatoriaus prašymu atlikus teismo skirtą grafologinę ekspertizę, buvo atmestas kaltinimas, kad kasatorius tariamai suklastojo darbo laiko apskaitos žiniaraščius, taip pat nustatyta, jog įrašai V. B. bei M. K. socialinio draudimo pažymėjimuose nėra daryti kasatoriaus. Kasatorius pažymi, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra pirminis dokumentas, kurio pagrindu sudaromi išvestiniai, tarp jų darbo užmokesčio skaičiavimas bei jo ir VSD įmokų apskaičiavimas 3-SD ir 4-SD formose. Šiuos žiniaraščius kasatorius gavo jau pradėjęs dirbti įmonėje, juose buvo nurodyti du asmenys: V. B. ir M. K., jie buvo tinkamai surašyti, patvirtinti parašu bei antspaudu, todėl abejoti jų tikrumu neturėjo pagrindo. Būtent šių žiniaraščių pagrindu pagal nustatytą formulę buvo apskaičiuoti šių darbuotojų darbo užmokesčio bei VSD įmokų tarifai, įtraukti į atskaitomybę 3-SD, 4-SD formose, pažymose. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai buvo nežinia kada užpildyti, o įrašant (jų pagrindu) duomenis į 3-SD ir 4-SD formas, nepakanka objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius tai darė tyčia. Nuosprendyje nurodęs, kad V. B. ir M. K. atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas nėra nagrinėjimo dalykas šioje byloje, teismas paprastu būdu nusišalino nuo VSDFV pažymos, nurodančios, jog šie asmenys iš darbo įmonėje buvo atleisti tik 2006 m., ką patvirtino ir liudytojai, kaip svarbaus įrodymo vertinimo, o tai sukliudė priimti teisingą sprendimą. Faktas, kad V. B. ir M. K. de jure iš darbo įmonėje buvo atleisti įmonės bankroto administratoriaus, VAT iškėlus bankroto bylą, leidžia teigti, jog, pasirašydamas formas, kasatorius turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog nurodytų asmenų darbo santykiai įmonėje nebuvo nutrūkę. Kasatorius mano, kad teismas, paskyręs baudą nuo 2008 m. nebeegzistuojančiais MGL vienetais, nesilaikė protingumo kriterijaus. Jis nurodo, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatyme buvo nurodyta, jog šis įstatymas nustato gyventojų pajamų rėmimo principus atsižvelgiant į minimalų gyvenimo lygį ir kainų dinamiką, 2006 m. liepos 15 d. Minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1-2 punktai panaikino Gyventojų pajamų garantijų įstatymą. Konstituciniame Teisme, panaikinus MGL sąvoką, nagrinėjamoje byloje Nr. 01/08 nebeliko nagrinėjimo dalyko, todėl pradėta teisena buvo nutraukta. Kasatorius pažymi, kad ant byloje esančio rašytinio pasižadėjimo neišvykti jo advokatės ranka padarytas įrašas, jog jis atsisako šį pasižadėjimą pasirašyti, mano, kad jokio rašytinio pasižadėjimo jis nėra davęs, o nuosprendžio dalis dėl kardomosios priemonės panaikinimo yra naikintina. Kasatorius teigia, kad pakeistame kaltinime nurodytas trečiasis, nenustatytas asmuo, vykdęs nusikalstamą veiką, bet kaltinime ir teismo nuosprendyje nėra aptartos šio asmens nusikalstamos veikos ribos, neaišku, kurias veikas galėjo atlikti būtent trečiasis asmuo ir neatlikti kasatorius bei J. O., galėjo būti netinkamai kvalifikuotos veikos. Kaltinimo pakeitimas teisme vyko kasatoriui nedalyvaujant, nes jis tuo metu gydėsi stacionare. Vilniaus apygardos prokuratūrai pasirinkus gana ekstremalų kaltinamojo akto įteikimo variantą, kaltinamasis aktas kasatoriui du kartus buvo įteiktas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Tuo metu jis vartojo stiprius vaistus, todėl būdamas streso būklės adekvačiai nesureagavo ir abiem atvejais kaltinamąjį aktą sunaikino su juo iki galo nesusipažinęs. Kasatorius mano, kad procesinio dokumento įteikimas psichiatrijos ligoninėje neturėtų būti laikomas tinkamu dokumento įteikimu. Kasaciniame skunde nuteistasis T. M. taip pat dėsto argumentus dėl pažeistų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuosprendyje neaptarus liudytojų R. Č., L. Š., K. Š., Z. O., E. P. ir B. G. parodymų, teisėjų kolegijos sudėties, nuosprendžiu priteistų išlaidų už atliktą grafologinę ekspertizę, iš esmės sutampančius su kasatoriaus J. O. argumentais.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų
Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos ir neatitinka bylos aplinkybių. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad, neįvertinus juos teisinančių liudytojų R. Č., L. Š., K. Š., Z. O., E. P. parodymų, buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų šių liudytojų parodymų turinio matyti, kad pagrindinė jų nurodyta aplinkybė, jog, iškėlus bankroto bylą, įmonėje buvo du neatleisti darbuotojai, atskleidžia objektyviuosius veikos požymius, nustatytus ir kitais byloje ištirtais bei įvertintais rašytiniais įrodymais. Nurodytų objektyvių jų veikos požymių kasatoriai neginčija, o liudytojų parodymai apie šiuos požymius net nėra teisinantys. Bylos dokumentų analizė neteikia pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įrodinėdamas J. O. ir T. M. kaltę dėl padaryto nusikaltimo, būtų pažeidęs BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Dėl BK 15 straipsnio nuostatų
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs J. O. parodymus viso proceso metu, įrašus V. B. ir M. K. valstybinio socialinio draudimo pažymėjimuose, 2009 m. rugsėjo 21 d. ekspertizės aktą Nr. 11-1966(09), liudytojų M. K. ir V. B. parodymus, 2006 m. vasario 21 d. UAB „Visagino komunalininko“ raštą, specialisto išvadą, liudytojos L. B. parodymus, nustatė, kad visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, jog V. B. ir M. K. nuo 1994 m. spalio mėn. iki 2005 m. gruodžio mėn. J. O. įmonėje realiai nedirbo. J. O., būdamas individualios įmonės, kurioje dirbo vos keli darbuotojai, vadovas, tai žinojo. Norėdamas kuo greičiau bet kokiu būdu sutvarkyti įmonės likvidavimo dokumentus, savo parašu ir įmonės antspaudu darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, jų dublikatuose, pažymose apie darbo užmokestį ir 3-SD, 4-SD formose patvirtino jam žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad šie asmenys kasdien po 8 val. per dieną nuo 1994 m. spalio iki 2005 m. gruodžio mėnesio dirbo ir jiems už šį laikotarpį priklauso darbo užmokestis. Iš šių objektyvių duomenų teismas padarė išvadą, kad klastodamas dokumentus ir juos naudodamas J. O. veikė tiesiogine tyčia.
Įvertinęs 2009 m. rugsėjo 21 d. ekspertizės aktą Nr. 11-1966(09), T. M., M. K., J. O. parodymus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šie faktiniai duomenys patvirtina, jog T. M., kaip įmonės juristas, po pokalbio su M. K. žinojo, kad dokumentuose apie M. K. įmonėje dirbtą laiką ir darbo užmokesčio įsiskolinimus jam įrašo tikrovės neatitinkančias žinias ir jas patvirtina savo parašu bei panaudojo žinomai suklastotus dokumentus. Iš šių objektyvių duomenų teismas sprendė, kad T. M. veikė tiesiogine tyčia.
Nuosprendyje teismas išdėstė išsamius argumentus, kodėl nepasitvirtino ir iš kaltinimo T. M. šalinama dalis dėl žinomai neteisingų duomenų įrašymo įmonės dokumentuose apie V. B. darbą šioje įmonėje ir jam apskaičiuotą darbo užmokestį.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
Pagal BK 37 straipsnį, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, atsižvelgiama tiek į objektyviuosius (pažeistas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius), tiek į subjektyviuosius (tyčios kryptingumą, motyvus) požymius. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Kartu pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga (kasacinės nutartys Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje kasatorius J. O. skunde pateikė nusikaltimo mažareikšmiškumo sampratą, tačiau nenurodė, dėl kokių požymių jam inkriminuota nusikalstama veika turėtų būti pripažinta mažareikšme. Iš bylos duomenų matyti, kad J. O. suklastojo ne vieną, o kelis dokumentus, taip pažeisdamas baudžiamojo įstatymo ginamą vertybę – teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą. Tęstinio pobūdžio neteisėtus veiksmus atliko bendrininkų grupe su kitu asmeniu ir siekdamas kuo greičiau, bet kokiu būdu sutvarkyti įmonės likvidavimo procedūras. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad padaryta nusikalstama veika, pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad vertinant ją BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkanti BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė.
Dėl teismo sudėties teisėtumo
BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Šis principas iš esmės reiškia, kad, nagrinėdamas bylą teismas su abiem proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas vienai iš jų palankumo, nebūti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šioje baudžiamojoje byloje kasatoriai J. O. ir T. M. iš esmės deklaratyviai teikdami kaip gynybinę poziciją, teismo šališkumą susieja su neteisėtos sudėties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Jų nuomone, bylos nagrinėjimo eigoje pasikeitė teismo sudėtis, tačiau procesą užbaigė senos sudėties kolegija. Šie kasatorių teiginiai nepagrįsti, prieštarauja bylos procesinių dokumentų turiniui. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, bylos nagrinėjimo tvarka nebuvo pažeista ir sprendimą priėmė teisėtos sudėties teismas. Tai yra apkaltinamąjį nuosprendį priėmė teisėjų kolegija (teisėjai R. Pocienė, A. O. Kvaraciejūtė, S. Punys), sudaryta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2009 m. balandžio 14 d. patvarkymu baudžiamosios bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka. Šios sudėties teismas atliko visus būtinus byloje proceso veiksmus, tarp jų ir papildomą įrodymų tyrimą. Nėra duomenų, kad bylą nagrinėję teisėjai negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Taip pat buvo laikomasi ir BPK 223 straipsnyje nustatytų taisyklių, kuriose nurodoma, kad baudžiamąją bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas. Be to, bylos nagrinėjimo teisme metu teisiamojo posėdžio pirmininkė kaltinimo ir gynybos šalims užtikrino lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti nuomonę visais klausimais, turinčiais reikšmės bylos teisingam išsprendimui.
Dėl kaltinimo pakeitimo teisme (BPK 256 straipsnis)
BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Teismas, gavęs tokį prokuroro prašymą, atlieka BPK 256 straipsnio 1–3 dalyse nurodytus veiksmus, tarp kurių numatyta išankstinis pranešimas kaltinamajam apie kaltinimo pakeitimą, prašymo nuorašų įteikimas kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams, pranešimas kaltinamajam ir gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo, sudarymas sąlygų išdėstyti argumentus dėl pareikšto kaltinimo. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiamas ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2007, 2K-340/2007, 2K-34/2009 ir kt.). Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorui pateikus rašytinį prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, teismas laikėsi BPK 256 straipsnyje įtvirtintų taisyklių. Be to, pakeistas kaltinimas pagal faktines aplinkybes nebuvo iš esmės skirtingas, pasikeitė tik ta apimtimi, kad dalis neteisėtų veiksmų (pvz., formų 3-SD, 4-SD parengimas ir užpildymas, darbo laiko apskaitos žiniaraščių užpildymas) perkelta ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kaltinamieji buvo kaltinami pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą (BK 300 straipsnio 1 dalį), kaltinamajam T. M. kaltinimo apimtis sumažėjo. Kasaciniame skunde neteisingai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. O. buvo atimta teisė išsakyti argumentus dėl pakeisto kaltinimo. Iš teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad kasatoriui J. O. buvo sudarytos sąlygos išdėstyti argumentus dėl pareikšto naujo kaltinimo ir duoti paaiškinimus. Be to, nėra pakankamo teisinio pagrindo pripažinti, kad kaltinimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme pažeidė nuteistųjų teisę žinoti kuo kaltinami ir teisę į gynybą. Pareikšto kaltinimo formuluotėje aiškiai išdėstyta, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus kaltinamieji padarė veikdami bendrininkų grupe ir kokius veiksmus atliko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo. Todėl kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad neaptartos nusikalstamos veikos ribos ir neatskirti trečiojo asmens veiksmai.
Apeliacinės instancijos teismo kolegija 2010 m. birželio 7 d. protokoline nutartimi nusprendė pridėti prie bylos pakeistą kaltinimą ir nusiųsti jo nuorašą T. M. Neteisingas kasatoriaus T. M. skundo teiginys, kad teisme pakeistas kaltinimas įteiktas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, todėl neturėtų būti laikomas tinkamu dokumento įteikimu. Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad pakeistas kaltinimas T. M. pasirašytinai įteiktas 2010 m. liepos 27 d. Visagine.
Dėl kitų BPK reikalavimų
Kasatoriaus J. O. teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė jo prašymus ištirti byloje neištirtus įrodymus, bylą trūkstant įrodymų grąžinti prokuratūrai, 2010 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdyje nenagrinėti bylos nedalyvaujant T. M. deklaratyvūs. Kasatoriaus reikalaujamas įrodymų tyrimas atliktas nagrinėjant bylą, jų vertinimo motyvai išdėstyti nuosprendyje, o kasatoriaus nesutikimas su ištyrus įrodymus padarytomis išvadomis negali būti argumentu, kad nesilaikyta BPK reikalavimų. Kasatoriaus ir gynėjo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą 2010 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdyje atmestas motyvuota protokoline nutartimi ir nepažeidžiant BPK 246 straipsnio 1 dalies, 266 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Laisvėje esančiam T. M. buvo pranešta apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka vietą ir laiką, tačiau į teismo posėdį jis vengė atvykti; pareiškimu prašė bylos nagrinėjimą tęsti jam nedalyvaujant.
Kasatorių argumentai, kad iš jų iš dalies nepagrįstai priteistos proceso išlaidos ekspertams už darbą atlyginti, neatitinka BPK nuostatų. Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalies nuostatas, proceso išlaidas teismas išieško iš nuteistojo be jokių išlygų.
Neteisingi kasatoriaus T. M. argumentai dėl priteistos baudos išraiškos MGL dydžiais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimu nutraukta pradėta teisena byloje Nr. 01/08 dėl MGL kaip tam tikro teisės instituto sampratos, įtvirtintos Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 1 straipsnyje, kad MGL – tai šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius, nes, 2008 m. rugpjūčio 1 d su tam tikromis išimtimis įsigaliojus Lietuvos Respublikos minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymui (toliau – ir Indeksavimo įstatymas), Gyventojų pajamų garantijų įstatymas neteko galios. Sprendime konstatuota, kad pagal Indeksavimo įstatymą tiek bazinė socialinė išmoka, tiek bazinis bausmių ir nuobaudų dydis yra tam tikri rodikliai, skirti socialinės apsaugos išmokoms ir kitiems teisės aktų nustatytiems dydžiams apibrėžti ir apskaičiuoti bei nusikalstamoms veikoms ir administraciniams teisės pažeidimams kvalifikuoti, bausmių ir nuobaudų dydžiams apibrėžti ir apskaičiuoti, nėra siejami su MGL instituto samprata, kuri buvo įtvirtinta Gyventojų pajamų garantijų įstatyme. BK 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bauda skaičiuojama minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžiais. Nagrinėjamu atveju teismas, paskirdamas nuteistiesiems bausmes (baudas), šios nuostatos laikėsi.
Apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą 2009 m. birželio 18 d. nutartimi paskyrė grafologinę ekspertizę, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visas T. M. padaryto nusikaltimo subjektyviųjų požymių nustatymui reikšmingas aplinkybes, taigi įvykdė kasacinės instancijos teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutarties nurodymus – BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė.
Pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas dėl kardomosios priemonės. Skundžiamame nuosprendyje toks sprendimas priimtas. Kasatoriaus T. M. skunde nurodoma aplinkybė, kad jis atsisakė pasirašyti pasižadėjimą neišvykti, nereiškia, jog ši kardomoji priemonė nebuvo paskirta ir todėl neturi būti panaikinta procesiniu sprendimu.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o skundžiamas nuosprendis pripažintinas teisėtu (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys.).
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
atmesti nuteistųjų J. O. ir T. M. kasacinius skundus.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Tomas Šeškauskas Benediktas Stakauskas
