Baudžiamoji byla Nr. 2K-94/2011
(Proceso Nr. 1-87-1-00485-2008-4)
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.1; 2.1.7.4; 2.1.4.11.3.1 (S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) bauda. Iš nuteistojo nukentėjusiajam M. M. priteista 17 814,46 Lt žalai atlyginti.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis, kuria nuteistojo A. T. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą,
n u s t a t ė :
A. T. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2008 m. pavasarį, vasarą, rudenį, tiksliau nenustatytu laiku, ne mažiau kaip tris kartus kreipėsi į UAB „Lentvario komunalinis ūkis“ direktorių A. Z. su prašymu išmontuoti pamatus, esančius Trakų rajono Plaknos kaime, M. M. priklausančiame sklype. A. Z., vykdydamas A. T. prašymą ir nesuprasdamas nusikalstamų A. T. ketinimų bei savo nusikalstamos veikos pobūdžio ir nežinodamas, kad šie namo pamatai A. T. nepriklauso, nurodė UAB „Lentvario komunalinis ūkis“ darbininkams J. S., V. Z. ir I. C. juos išmontuoti. Darbininkai, vykdydami A. Z. nurodymą ir nesuprasdami savo nusikalstamos veikos pobūdžio, nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. ryto iki 2008 m. rugsėjo 26 d. ryto, tiksliau nenustatytu laiku, išmontavo 17 814,46 Lt vertės 52 pamatų blokelius, priklausančius M. M.. Tačiau A. T. vagystės nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2008 m. rugsėjo 25 d., apie 17.00 val., A. M. pastebėjo išardytus pamatus ir apie tai 2008 m. rugsėjo 26 d., apie 8.00 val., pranešė policijos pareigūnams, kurie tą pačią dieną sulaikė J. S., V. Z. ir I. C. nuo tolesnio pamatų išardymo bei išvežimo.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes jis nedalyvavo darant šią nusikalstamą veiką.
Kasatorius nurodo, kad su vagyste niekaip nesusijęs, apie įvykio aplinkybes sužinojo iš A. Z., kurio prašymu policijoje teiravosi apie šią bylą. 2009 m. sausio 9 d. jis buvo apklaustas kaip liudytojas, tiksliau tyrėja supažindino jį su pradėtu rašyti protokolu, kurį jis pasirašė neskaitęs teksto. 2009 m. kovo 26 d. vykusios akistatos su A. Z. metu šis tvirtino, kad pamatų išmontavimą organizavo kasatoriaus užsakymu. Dėl šių A. Z. parodymų, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, kasatorius tapo įtariamuoju.
Teismai nesilaikė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo išnagrinėti visas bylos aplinkybes, spręsdami kasatoriaus kaltės klausimą, vadovavosi vien tik A. Z. parodymais, nesutampančiais ne tik su kasatoriaus parodymais, bet ir su liudytojo M. A. parodymais. Iš liudytojo M. A. parodymų matyti, kad A. Z. domėjosi parduodamu sklypu, taigi siųsdamas darbininkus žinojo, kad šeimininkauja svetimame sklype. Teismai liudytojo M. A. parodymų nevertino.
Teismai pažeidė BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimą, kuriame teigiama, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad teismai, vertindami kasatoriaus kaip įtariamojo ir teisiamojo parodymus, negalėjo be jo sutikimo remtis tais parodymais, kurie gauti apklausiant jį kaip liudytoją. Atmetus šiuos parodymus, visi kiti jo parodymai nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems liudytojų parodymams. Todėl teismų išvada, kad jo parodymai prieštaringi, neatitinka tikrovės. Be to, teismas jo kaltę grindė prielaida, kad demontuoti blokai jam buvo reikalingi, nes jis namų valdoje statė keletą statinių. Kasatoriui pateikus įrodymus, kad visi jo statiniai baigti statyti, teismas priėjo išvados, kad pamatų nereikalingumo faktas neturi reikšmės kvalifikuojant nusikalstamą veiką.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą nukentėjusysis M. M. prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad teismai įrodymus įvertino išsamiai ir objektyviai, priėmė pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo skunde išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skundo argumentas, kad kasatoriaus kaltė pagrįsta vien tik liudytojo A. Z. parodymais, nepagrįstas. Nuteistojo kaltę patvirtina liudytojų M. A., A. Z., E. L., R. M. parodymai ir kiti bylos duomenys. Liudytojo A. Z. parodymai nuoseklūs ir vienodi, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis turėjo motyvą apkalbėti nuteistąjį. Be to, nuteistojo kaltę patvirtina aktyvūs jo veiksmai po įvykio, t. y. domėjimasis tyrimo eiga.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Dainora Miliūtė prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes A. T. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį bei jam paskirta tinkama bausmė. Teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, vertino byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, o ne vien liudytojo A. Z. parodymus. Teismų išvados argumentuotos, nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama A. T. kaltė, motyvuotai įvertinti ir paties nuteistojo parodymai. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.
Prokurorė nurodo, kad teismai pagrįstai A. T. parodymus pripažino kaip prieštaringus ir nenuoseklius, nes jo parodymai, duoti teisme, skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tačiau jie, pažeidžiant BPK 242 straipsnio, 276 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nebuvo perskaityti ir ištirti teismo posėdyje. Nors priimant nuosprendį ikiteisminio tyrimo metu duotais A. T. parodymais nesivadovauta, tačiau jie reikšmingi vertinant nuteistojo parodymus patikimumo aspektu, jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui ir galutiniam įrodymų įvertinimui. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis A. T. parodymų pakeitimo teisme aplinkybes, kaip liudytoją apklausė tyrėją S. S., ištyrė akistatų tarp A. T. ir liudytojų A. Z., M. A. protokolus, tačiau neperskaitė A. T. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Tačiau, prokurorės manymu, padarytas pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo apklausose užfiksuoti duomenys nekeičia byloje surinktų įrodymų viseto vertinimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to buvo iš esmės suvaržytos kaltinamojo teisės ar buvo sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Nuteistojo A. T. nurodytas argumentas dėl BPK 80 straipsnio 1 punkto pažeidimo pagrįstas, jis neturėjo būti apklausiamas kaip liudytojas dėl aplinkybių, susijusių su baudžiamojo įstatymo numatytomis veikomis, kurių padarymu vėliau buvo apkaltintas. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad teismas be jo sutikimo negalėjo ne tik remtis parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, bet ir jų vertinti. Parodymams vertinti BPK kaltinamojo sutikimo nenumato, tai yra išimtinė teismo kompetencija, įtvirtinta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, be to, nuosprendis šiais jo parodymais nėra grindžiamas. Įvertinusi BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimo pažeidimą, prokurorė mano, kad nėra pagrindo teigti, jog šis proceso pažeidimas kaip nors suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 1 dalies ir 80 straipsnio 1 punkto reikalavimų
BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Taigi spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams.
Nuteistojo A. T. kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, vertindami jo parodymus kaip prieštaringus, atsižvelgė į jo, kaip liudytojo, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pažeisdami BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus.
Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad A. T. 2009 m. sausio 9 d. apklaustas kaip liudytojas ir kaip liudytojas suvestas akistaton 2009 m. kovo 2 d. su liudytoju M. A. ir 2009 m. kovo 26 d. su liudytoju A. Z.. Pranešimas apie įtarimą A. T. įteiktas 2009 m. birželio 16 d. ir tą pačią dieną jis apklaustas kaip įtariamasis.
BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. BPK 82 straipsnio 3 dalies nuostatos A. T. nebuvo taikomos.
Apklaustas kaip liudytojas A. T. aiškino, kad dėl pamatų demontavimo į jį kreipėsi liudytojas M. A., jis davė liudytojo A. Z. telefoną, kurio įmonė turi kraną ir kitą techniką, ir liepė tartis asmeniškai. Vėliau pats skambino A. Z. ir sužinojo, kad tiedu susitarė.
Suvestas akistaton su liudytoju M. A. aiškino iš šio liudytojo sužinojęs apie parduodamą sklypą ir apie tai informavęs A. Z.. Paneigė savo pirmiau duotus parodymus, kad M. A. prašė pagalbos demontuojant pamatus. Jis pats A. Z. to irgi neprašė, išreiškė nuomonę, kad A. Z. tai padarė savo iniciatyva. Panašios pozicijos laikėsi ir akistatos su liudytoju A. Z. metu, apklaustas kaip įtariamasis bei duodamas paaiškinimus teisme.
Reikia pripažinti, kad A. T. neturėjo būti apklausiamas kaip liudytojas dėl aplinkybių, susijusių su baudžiamojo įstatymo numatyta veika, kurios padarymu ir buvo apkaltintas.
Teisėjų kolegija įvertina šį BPK 80 straipsnio 1 punkto pažeidimą BPK 383 straipsnio ir 369 straipsnio 3 dalies prasme. BPK 383 straipsnyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas panaikina ir pakeičia nuosprendį ar nutartį, vadovaudamasis BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais. Vienas tokių pagrindų yra numatytas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte – esminis BPK pažeidimas. Tuo tarpu BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, nuteistojo A. T. kaltumas padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką grindžiamas ne jo, o liudytojų A. Z., M. A. parodymais ir kitais bylos duomenimis. Teismai nustatė, kad tie duomenys sutampa tarpusavyje, papildo vienas kitą ir kaip visuma jų patikimumas nekelia abejonių. Kasatoriaus nuoroda į BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą grindžiama ne tuo, kad teismai neįvertino tam tikrų bylos aplinkybių, o tuo, kad jis nesutinka, kaip tos aplinkybės buvo įvertintos. Kasacinės instancijos teismo nutartyse daugelį kartų pažymėta, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. A. T. parodymus, apklausiant jį kaip liudytoją, teismai panaudojo, vertindami jo parodymus viso baudžiamojo proceso metu kaip prieštaringus, tačiau tais parodymais apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas, nes kaltinamasis savo kaltės niekuomet nebuvo pripažinęs. Prieštaravimai tarp parodymų tebuvo papildomas argumentas juos atmesti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimo pažeidimas šioje byloje nevertintinas kaip esminis, nes jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Kasatorius taip pat kritikuoja pirmosios instancijos teismo prielaidą, esą demontuoti pamatų blokai buvo reikalingi A. T., vykdžiusiam individualią statybą, ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tokią prielaidą įvertino kaip perteklinę, nesusijusią su jo veiksmų kvalifikavimu. Kasatorius, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, nenurodo teisinių argumentų, dėl kurių nesutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, todėl pagal BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktą ši kasacinio skundo dalis paliekama nenagrinėta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. T. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Valerijus Čiučiulka
Vladislovas Ranonis
