Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. e2S-191-940/2024

Teisminio proceso Nr. 2-09-3-01621-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

3.1.18.2.1; 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 10 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stiklita“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1236-1137/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stiklita“ ieškinį atsakovui Ž. Š. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Stiklita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo Ž. Š. priteisti 13 088,84 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimo įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, finansinį ir kitą nematerialų turtą bei turtines teises (įskaitant reikalavimo teises į trečiuosius asmenis), taip pat lėšas, esančias tiek atsakovo banko ir kitų kredito įstaigų, sąskaitose, tiek atsakovo turimas grynaisiais pinigais, tiek esančias pas trečiuosius asmenis, neviršijant bendros 13 088,84 Eur sumos, leidžiant atsakovui iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti mokesčius valstybei bei atsiskaityti su darbuotojais.

2. Nurodė, kad atsakovo skolos suma 13 088,84 Eur, kuri susidaro iš 12 491,64 Eur skolos ir 597,20 Eur palūkanų, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, yra laikytina didele (teismų praktikoje nurodoma, kad didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką); mokėjimo terminas yra pradelstas; atsakovas, nors ir sutikdamas su skolos suma, piktybiškai jos nemoka nei visos, nei dalies. Atsakovas imituoja bendradarbiavimą ir gerą valią siūlydamas neadekvatų, ieškovės interesų neatitinkantį mokėjimo grafiką. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovas faktiškai vengia skolos mokėjimo, pareikšdamas prieštaravimus teismo įsakymui, vilkina laiką. Dėl šių priežasčių tikėtina, kad atsakovas ir toliau vengs grąžinti skolą, sieks paslėpti turimą turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2024 m. sausio 10 d. nutartimi ieškovės UAB „Stiklita“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

4. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodomos aplinkybės, jog atsakovas, sutikdamas dengti įsiskolinimą, tačiau tą siūlydamas daryti labai ilgame laikotarpyje, nesudaro teismui pagrindo spręsti, jog priėmus ieškovei galimai palankų teismo sprendimą, tokio sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas.

5. Teismas pažymėjo, jog nors ieškovė akcentuoja ieškinio dydį, tačiau vien ieškinio sumos dydis, koks jis bebūtų, savaime negali patvirtinti būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, vertinant, ar gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, tačiau, minėta, vien šis kriterijus nėra pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės buvimo padaryti. Šio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie šalies nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017, 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018 ir kt.).

6. Teismas sprendė, jog ieškovė nepagrindė, kad egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika (grėsmė), todėl nėra pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

7. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Stiklita“ prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo Ž. Š. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, finansinį ir kitą nematerialų turtą bei turtines teises (įskaitant reikalavimo teises į trečiuosius asmenis), taip pat lėšas, esančias tiek atsakovo banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, tiek atsakovo turimas grynaisiais pinigais, tiek esančias pas trečiuosius asmenis, neviršijant bendros 13 088,84 Eur sumos, leidžiant atsakovui iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti mokesčius valstybei bei atsiskaityti su darbuotojais.

8. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą dėl atsakovo turtinės padėties ieškovei, kadangi ieškovė neturi ir negali turėti duomenų apie fizinio asmens turtą. Pažymi, kad atsakovas, nors ir verslininkas, būdamas fiziniu asmeniu neturi pareigos sudaryti finansinės atskaitomybės ir jos viešinti, todėl ieškovei nežinoma atsakovo turtinė padėtis.

9. Apeliantės teigimu, ieškinio suma vertintina kaip didelė atsakovui, kadangi pastarasis, nepareikšdamas ieškovei jokių pretenzijų dėl jos darbų, įsiskolinimo nemoka ir siūlo neadekvačiai ilgą skolos išdėstymo grafiką.

10. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesikreipė į atsakovą, kad pateiktų įrodymus apie savo turtinę padėtį ir taip įrodytų, jog bus pajėgus įvykdyti teismo sprendimą. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, kad ji neįrodė atsakovo nesąžiningumo. Apeliantės tvirtinimu, atsakovo veiksmai (neveikimas), kaip skolos pripažinimas, tačiau vengimas vykdyti įsipareigojimus, teisminio proceso vilkinimas (prieštaravimų teismo įsakymui pateikimas, nors skolą atsakovas yra pripažinęs), neadekvačių pasiūlymų dėl neproporcingai ilgo skolos išdėstymo teikimas, parodo, jog atsakovas iš esmės siekia atidėti jam galimai nepalankaus sprendimo priėmimą ir per tą laiką paslėpti savo turtą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

12. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės UAB „Stiklita“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13. Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, finansinio ir kito nematerialaus turto bei turtinių teisių, piniginių lėšų ir viso kito turto areštą 13 088,84 Eur sumai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė, jog egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika (grėsmė), todėl ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia didele atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, skolos suma. Nurodo, kad atsakovo turtinė padėtis jai nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Teigia, kad atsakovo nesąžiningumą rodo toks jo elgesys, kaip skolos pripažinimas, tačiau vengimas vykdyti įsipareigojimus, teisminio proceso vilkinimas (prieštaravimų teismo įsakymui pateikimas, nors skolą atsakovas yra pripažinęs), neadekvačių pasiūlymų dėl neproporcingai ilgo skolos išdėstymo teikimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

14. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą lemia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

15. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, tai yra, nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

16. Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Nagrinėjamu atveju byloje ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, dėl netinkamo prima facie pagrįstumo įvertinimo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl prima facie sąlygų nepasisako.

17. Antroji būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kuo greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Šios priemonės taikymo poreikį pirmiausia lemia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

18. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje akcentuojama, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020). Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl būtent asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones – šiuo atveju ieškovei – teko pareiga jį įrodyti. Nors atsakovo nesąžiningumas nepreziumuojamas, tačiau ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos prievoles, neprivalo įrodyti neabejotino atsakovo nesąžiningumo, ieškovui pakanka pateikti tikėtinų duomenų tik apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad anksčiau atsakovo atlikti nesąžiningi veiksmai pripažįstami vienu iš įrodymų, patvirtinančiu galimą grėsmę teismo sprendimo sėkmingam įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-147-370/2024; 2024 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-151-912/2024).

19. Nagrinėjamu atveju, ieškovė atsakovo nesąžiningumo faktą iš esmės grindžia atsakovo elgesiu: skolos pripažinimas, tačiau vengimas vykdyti įsipareigojimus; teisminio proceso vilkinimas (prieštaravimų teismo įsakymui pateikimas, nors skolą atsakovas yra pripažinęs); neadekvačių pasiūlymų dėl neproporcingai ilgo skolos išdėstymo teikimas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios apeliantės nurodytos aplinkybės niekaip nepatvirtina atsakovo sąmoningo tikslo perleisti turtą ar turtines teises, tuo siekiant apsunkinti apeliantei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymus. Kaip minėta, atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus / atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019; 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-882-467/2023). Nagrinėjamu atveju, be minėtų nurodytų aplinkybių, ieškovė jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie leistų spręsti apie galimą atsakovo nesąžiningumą (turto slėpimą, perleidimą, įkeitimą ir pan.), byloje nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis; nutarties 17-18 punktai).

20. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, taip pat akcentuoja didelę atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, ieškinio sumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, ieškinio sumos dydis, asmens turtinė padėtis nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-740-790/2020, 14 punktas). Nei reikalavimo suma, nei asmens turtinė (finansinė) padėtis savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl šios aplinkybės neįrodo, kad yra grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1088-516/2020, 18 punktas).

21. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, vadovavosi teismų praktika nagrinėjamu klausimu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti atskirojo skundo motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o ieškovės UAB „Stiklita“ atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė