Civilinė byla Nr. e2A-140-739/2024
Teisminio proceso Nr. 2-25-3-00465-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.3.1.18.1.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 9 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Pranckienė,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ovigreta“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2‑3537-335/2023 pagal ieškovės UAB „Ovigreta“ ieškinį atsakovei M. V. dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Ovigreta“ (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės M. V., kurios pavardė pagal Gyventojų registro duomenis pakeista į A. pavardę ir toliau šiame sprendime atsakovės pavardė bus nurodoma – A., priteisti 1 920 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2022 m. vasario mėn. ieškovės darbuotojas (buvęs) G. Š. paklausė direktoriaus, ar galėtų jo motina (atsakovė) įsigyti keturis ratlankius ir keturias padangas jos transporto priemonei „Audi Q7“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) Direktoriui sutikus, pats G. Š. išrinko savo motinai nurodytas prekes ir jas sumontavo, po montavimo ieškovės direktorius pateikė 2022 m. vasario 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 6945 1 920 Eur sumai, kurią nurodė sumokėti bankiniu pavedimu. Atsakovė ne kartą buvo raginama sumokėti už prekes, tačiau ji skolos nėra apmokėjusi.
2. Atsakovė M. A. (toliau – ir atsakovė) atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2022 m. vasario 9 d. atsakovė automobiliu važiavo keliu Vilnius-Utena ir įvažiavusi į duobę, apgadino jai nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vieną ratlankį ir ant jo sumontuotą padangą. Kadangi įmonė, kurioje jos sūnus G. Š. dirbo, užsiima padangų prekyba, o atsakovė ketino kreiptis dėl žalos atlyginimo, sūnus paprašė įmonės direktoriaus paskaičiuoti, kiek galėtų kainuoti naujas ratlankis ir padanga. Jai buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra 1 920 Eur sumai galimai tikintis, kad vėliau ji juos įsigis būtent iš ieškovės įmonės, o ne iš kitų pardavėjų ir joje buvo paskaičiuota suma ne vienam, o net keturiems ratlankiams ir padangoms. Tačiau ji iš ieškovės neįsigijo nė vieno ratlankio ar padangos, o pati PVM sąskaita faktūra jai nebuvo įteikta, tik leista pasidaryti jos fotokopiją tam, kad ši būtų pateikta Automobilių kelių direkcijai. Atsakovė šia PVM sąskaita faktūra pasinaudojo kaip įrodymu apie būsimas išlaidas ir direkcija su draudimo bendrove atlygino jai nuostolius už apgadintą vieną ratlankį ir padangą (418 Eur). Teigė, kad gautos sumos ji nepanaudojo naujai padangai ir ratlankiui iš ieškovės įgyti, padangą jai suremontavo ir ratlankį sutvarkė jos sūnus G. Š..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. lapkričio 6 d. sprendim
4. Teismas nustatė, kad kilus ginčui nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti prekių perdavimo faktą ir jo realumą tenka pardavėjui, t. y. verslu užsiimančiai ieškovei, tačiau ieškovė savo reikalavimą grindė iš esmės vien PVM sąskaita faktūra, kurios atsakovė nėra pasirašiusi ir kategoriškai neigė jos gavimo faktą bei padangų pirkimą, tvirtindama, kad direktoriaus, kurį gerai pažįsta, prašė tik sąmatos prieš kreipdamasi į direkciją dėl žalos atlyginimo.
5. Nurodė, kad nors byloje liudijo atsakovei artimi liudytojai ir jie galėtų būti laikomi suinteresuotumą bylos baigtimi turinčiais asmenimis, teismas vertino, kad nėra jokio pagrindo netikėti jų parodymais, kadangi ir kiti įrodymai, nors 2023 m. rugpjūčio 16 d. teismo nutartimi šalims buvo siūlyta jų pateikti papildomai, nepagrindžia, jog tarp šalių, priešingai ieškovės teiginiams, būtų susiklostę pirkimo-pardavimo santykiai – ieškovė nenurodė nei kada konkrečiai atsakovės automobiliui, neva, buvo sumontuotos padangos, nei jų matmenų, nei esant ginčui, nepateikė vaizdo įrašų, aplinkybių neįrodinėjo liudytojų parodymais ar kitais duomenimis (susirašinėjimo el. paštu), kurie patvirtintų, jog, pasak ieškinio teiginių, ieškovė perdavė prekes atsakovei, o ši įsipareigojo už jas sumokėti sutartą kainą.
6. Sprendė, kad vien ieškovės išrašyta ir atsakovės nepasirašyta PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog sąskaitoje nurodytas prekes ieškovė pardavė atsakovei. Nors ieškinyje buvo teigiama, jog atsakovė ne kartą buvo raginama sumokėti už prekes, bylos medžiaga to nepatvirtino ir pati atsakovė tai kategoriškai paneigė. Dėl to, teismas neatmetė, kad ieškiniu buvo siekiama kitų tikslų, susijusių su G. Š. veika dirbant įmonėje, todėl sprendė, kad ieškinys, kaip nepagrįstas, negali būti tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį̨ tenkinti – ieškovei iš atsakovės priteisti 1920 Eur dydžio skolą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teismo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.
7.1. Teigia, kad teismas, spręsdamas dėl ginčo PVM sąskaitos faktūros bei prekių perdavimo faktų nustatymo, rėmėsi tik dviejų liudytojų, kurie susiję giminystės ryšiais su atsakove, parodymais, o kitų rašytinių įrodymų nevertino, nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, kas lemia, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisyklės, prioritetą teikiant nepatikimiems ir šališkiems liudytojų paaiškinimams. Pirmosios instancijos teismas net nepasisakė dėl ieškovės teiktų rašytinių įrodymų ir argumentų, taip pat nevertino, neanalizavo ir nepateikė jokių argumentų, kodėl ieškovės pateikti įrodymai ir nurodytos aplinkybes buvo nevertinamos.
7.2. Mano, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pati atsakovė deklaravo, kad žala buvo patirta ir tuo pagrindu gavo išmokas tiek iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“, tiek iš AB „Kelių priežiūra“, tačiau atsakovė, siekdama išvengti savo prievolės, teigia, kad žala patirta nebuvo, neva, ji prašė tik sąmatos.
7.3. Nors G. Š., teikdamas paaiškinimus, nurodė, kad ratlankį tvarkė kažkur Širvintose, o padangą tvarkė pats, byloje nėra jokių įrodymų, kad ratlankis ar padanga buvo tvarkyti, nebuvo nei vieno įrodymo, kurie pagrįstų tokias aplinkybes, todėl tokio liudytojo paaiškinimai iš esmės yra niekiniai, suprantant, kad jis visais būdais siekė pagrįsti savo motinos sukurtą istoriją. Liudytojas A. G. apskritai nieko negalėjo paaiškinti dėl įvykio, nurodė, kad nematė remonto ir jame nedalyvavo, tačiau aiškiai leido suprasti, kad yra nusistatęs prieš ieškovę.
7.4. Pasak apeliantės, teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė duomenų kada ir kokie padangos ir ratlankiai buvo pateikti, tačiau byloje ieškovės atstovai aiškiai kelis kartus nurodė, kad padangos buvo šių charakteristikų: 295/40 R21 TOURADOR, o ratlankiai naudoti R21 4 vnt., taip pat ieškovės atstovas aiškiai nurodė, kada buvo perduotos prekės ir sumontuotos – PVM sąskaitos faktūros išrašymo dieną, todėl kokie klausimai liko neatsakyti, apeliantei nėra suprantama. Pažymi, kad pati atsakovė aiškiai nurodė, kad PVM sąskaitą faktūrą gavo ir ją pateikė draudimui išmokėti.
7.5. Apeliantės teigimu, ieškovės atstovas (direktorius) teismui aiškiai nurodė, kokias ir kada prekes perdavė, atsakovė neginčijo aplinkybes, kad buvo nuvykusi pas ieškovę, taip pat ginčo nebuvo, kad tuo metu atsakovės sūnus G. Š. dirbo pas ieškovę ir montavo padangas, todėl iš esmės pačiai atsakovei patvirtinus, kad PVM sąskaitą faktūrą gavo, buvo nuvykusi pas ieškovę bei tai, kad pateikė šiuos duomenis AB „Kelių priežiūra“ ir nurodė, kad patyrė tokią žalą, neliko jokių abejonių, kad prekės nebūtų buvusios perduotos. Ieškovė nesutinka su teismo vykdytu civilinio proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu, kiek tai susiję su PVM sąskaitų faktūrų, kaip įrodymų, patvirtinančių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą ir vykdymą, vertinimu. Byloje ginčo dėl PVM sąskaitos faktūros gavimo nėra, taip pat nėra ginčo, kad pati atsakovė šią PVM sąskaitą faktūrą laikė kaip patirtą žalą.
8. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
8.1. Nurodo, kad atsakovei nebuvo jokio poreikio įsigyti net 4 ratlankius ir 4 padangas, kai ji apgadino ir išmoką gavo tik už 1 padangą ir 1 ratlankį. Kadangi gavo tokią mažą sumą, atsakovė nusprendė remontuoti padangą ir ratlankį savo jėgomis, su sūnaus G. Š. pagalba. Atsakovė nepagalvojo, kad tai ateityje gali sukelti problemų, o toks dokumentas kaip PVM sąskaita faktūra jai buvo tinkamas žalos dydžiui pagrįsti, kadangi PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą galima padalinti iš 4 ir gauti vienos padangos ir vieno ratlankio kainą.
8.2. Mano, kad ieškovė, būdama verslininkė, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė ir atsakovė susitarė dėl 4 padangų ir 4 ratlankių pirkimo-pardavimo, taip pat pateikti įrodymus, kad ratlankiai ir padangos buvo perduoti. Tačiau tokios savo pareigos ieškovė neįgyvendino, nes tokių įrodymų neturi. Ieškovė tokių įrodymų neturi, nes jokių padangų ar ratlankių atsakovei nepardavė. Taip pat mano, kad Lietuvos automobilių kelių direkcijos žalos bylos medžiaga nepatvirtina nei šių prekių pirkimo-pardavimo, nei perdavimo.
8.3. Pasak atsakovės, teismo apklaustų liudytojų parodymai yra pakankamai išsamūs ir nuoseklūs kitų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių kontekste. Apklaustų liudytojų parodymai iš esmės patvirtino kitus bylos įrodymus ir nustatytas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi.
8.4. Teigia, kad ne atsakovė turėjo įrodinėti prekių negavimo aplinkybę, o ieškovė turėjo įrodyti sutartinių pirkimo-pardavimo santykių susiklostymą su atsakove bei prekių perdavimą. Mano, kad ieškovė pernelyg sureikšmina vieno įrodymo svarbą ir ignoruoja tai, kad PVM sąskaita faktūra įrodo šalių sutartinius santykius tik tokiu atveju, jeigu tai patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, tačiau viso teisminio proceso metu Ieškovė nepateikė nei vieno buhalterinės apskaitos dokumento, išskyrus atsakovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
11. Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės M. A. 1 920 Eur skolą pagal 2022 m. vasario 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 6945 už įsigytas ir atsakovės automobiliui sumontuotas prekes – keturis ratlankius ir keturias padangas. Ieškovė teigė, kad atsakovės sūnus dirbo pas ieškovę, jis ratlankius ir padangas sumontavo, atsakovė pateikė minėtą PVM sąskaitą faktūrą kompetentingai institucijai tam, kad gautų iš jos žalos atlyginimą, tačiau skolos taip ir nesumokėjo. Atsakovė su byloje pareikštais reikalavimais nesutiko ir teigė, kad jei buvo reikalinga tik sąmata dėl kreipimosi į Lietuvos automobilių kelių direkciją dėl žalos, padarytos atsakovės automobiliui kelyje įvažiavus į duobę, atlyginimo, pasak atsakovės, ji jokių ratlankių ir padangų iš ieškovės neįsigijo ir jie atsakovės automobiliui nebuvo sumontuoti.
12. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus atmetė, konstatavęs, kad byloje nėra įrodymų, jog sąskaitoje nurodytas prekes ir paslaugas atsakovė gavo, nurodė, kad byloje liudiję asmenys neigė ieškovės padangų ir ratlankių sumontavimą atsakovės automobiliui, o vien PVM sąskaita faktūra neįrodo prekių įsigijimo, jų perdavimo fakto. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kvestionuoja byloje atliktą įrodymų vertinimą, pasak ieškovės, teismas negalėjo šioje byloje remtis liudytojų – atsakovei artimų asmenų, suinteresuotų bylos baigtimi, parodymais, apeliantės manymu, teismas privalėjo įvertinti tą faktą, kad atsakovė PVM sąskaitą faktūrą pati pripažino ją pateikdama Lietuvos automobilių kelių direkcijai ir reikalaudama patirtos žalos atlyginimo.
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šioje konkrečioje byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad apeliantė nei ieškiniu, nei apeliaciniu skundu nepagrindė savo reikalavimų pagrįstumo, kas leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas.
14. Jau minėta, kad savo reikalavimus ieškovė grindė 2022 m. vasario 11 d. PVM sąskaitą faktūra Nr. 6945 1 920 Eur sumai, kurioje nurodyti ratlankių 4 vnt., padangų 4 vnt., padangų montavimas. Ieškovės teiginius, kad atsakovė šią sąskaitą pateikė Lietuvos automobilių kelių direkcijai patvirtina Lietuvos automobilių kelių direkcijos pateikti duomenys – 2022 m. vasario 28 d. Lietuvos automobilių kelių direkcijoje gautoje atsakovės pretenzijoje dėl žalos, padarytos transporto priemonei, atlyginimo, nurodyta, kad „padaryta žala 1 586,78 Eur be PVM“; AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje atsakyme dėl priimto sprendimo nurodoma „Išmokos detalizacija: s/f OVO Nr. 6945– 1920,00 Eur; Nusidėvėjimas padangoms 21,60 % - 29,76 Eur; Išskaita – 200,00 Eur; Kitos išskaitos (atlyginama tiesiogiai padaryta žala) – 1 472,20 Eur“.
15. Ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas neteisingai vertindamas įrodymus. CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. CPK įtvirtinta šalies našta įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, nėra savitikslė. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).
16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė nei kada konkrečiai ieškovės automobiliui buvo sumontuotos padangos, nei jų matmenų, nei esant ginčui, nepateikė vaizdo įrašų, aplinkybių neįrodinėjo liudytojų parodymais ar kitais duomenimis (susirašinėjimo el. paštu), kurie patvirtintų, jog ieškovė perdavė prekes atsakovei, o ši įsipareigojo už jas sumokėti sutartą kainą. Teismas nurodė, kad vien ieškovės išrašyta ir atsakovės nepasirašyta PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog sąskaitoje nurodytas prekes ieškovė pardavė atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai taikė įrodinėjimo standartą, įrodinėjimo naštą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovės reikalavimų nepagrįstumo.
17. Nors apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, kurie yra artimi atsakovei asmenys – atsakovės sūnus ir draugas, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, atkreiptinas dėmesys, kad teismas negrindė priimto sprendimo vien šių liudytojų parodymais. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad šių liudytojų parodymai gali būti subjektyvūs, tačiau tuo pačiu argumentavo, kad ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina ieškovės įrodinėjamų aplinkybių. Svarbu tai, kad 2023 m. rugpjūčio 16 d., atnaujindamas bylos nagrinėjimą iš esmės, teismas šalims (atstovams) pasiūlė pateikti papildomus įrodymus, prašant apklausti liudytojus ir kt. Šia teismo suteikta papildoma teise pasinaudojo atsakovė, prašė apklausti teismo posėdyje liudytojus G. Š. bei A. G., kuriuos teismas apklausė, tačiau ieškovė tokia teise nepasinaudojo, byloje neprašė apklausti jokių liudytojų, kurie netiesiogiai galėtų patvirtinti ieškovės dėstomas aplinkybes apie ieškovės padangų ir ratlankių sumontavimą atsakovės automobiliui.
18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, kad ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog sąskaitoje nurodytas prekes ieškovė pardavė atsakovei. Kad atsakovė prekes gavo, kad jai buvo suteiktos padangų ir ratlankių montavimo paslaugos nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad atsakovė šią PVM sąskaitą faktūrą pateikė Lietuvos automobilių kelių direkcijai, siekdama gauti žalos atlyginimą, kadangi žalos atlyginimo klausimas, žalos pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir teismas nevertina ar atsakovės veiksmai, pateikiant minėtą PVM sąskaitą faktūrą, buvo teisėti. Išskyrus šią PVM sąskaitą faktūrą, kuri nėra pasirašyta atsakovės, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių būtent ieškovės prekių sumontavimą atsakovės automobiliui.
19. Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog išrašyta PVM sąskaita faktūra pati savaime neįpareigoja atsakovo apmokėti joje nurodytą sumą, nes tokiai prievolei atsirasti būtinos papildomos sąlygos – įrodymai apie sutarties vykdymą, konkrečios ūkinės operacijos atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2004). Sprendžiant dėl šalių susitarimo turinio, turi būti įvertinamos ne tik išrašytos PVM sąskaitos faktūros, bet turi būti nustatytos ir kitos reikšmingos bylai aplinkybės, kurios leistų įvertinti ginčo šalių sutartinių santykių atsiradimo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas aplinkybes. Taigi, PVM sąskaita faktūra yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių ir savaime nepatvirtina nei šalis siejusių sutartinių santykių pobūdžio, nei šalių susitarimo dėl paslaugų apimties ir kainos, nei joje įvardytų paslaugų suteikimo fakto (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinėje instancijoje nepateikė jokių konkrečių duomenų PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų prekių ir paslaugų suteikimo faktui pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai). Atkreiptinas dėmesys, kad 2023 m. birželio 28 d. teismo posėdyje teisėja nurodė, kad ieškovė turi pateikti duomenis apie padangas, profilius, nes ieškovės teisė yra pagrįsti savo reikalavimus, t. y. teismas iš esmės patikslino ieškovei jos įrodinėjimo pareigą, tačiau jokie papildomi duomenys į bylą, iš kurių būtų galima spręsti, kad 2023 m. vasario mėn. ieškovė pardavė atsakovei konkrečias padangas ir ratlankius, kad toks veiksmas atsispindi ieškovės kituose prekių judėjimą patvirtinančiuose dokumentuose, kad ieškovė, kaip pati teigė, deklaravo ginčo PVM sąskaitą faktūrą mokesčių administratoriui, teismui nebuvo pateikti. Nors apeliantė ieškiniu teigė, kad ragino atsakovę sumokėti skolą, ieškovė teismui nepateikė jokių domenų apie tokių savo teiginių pagrįstumą, todėl ir dėl šios aplinkybės nėra pagrindo išvadai, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai, kadangi byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie tokių galimų teisinių santykių vykdymą.
20. Kadangi nagrinėjamoje byloje būtent ieškovei, kaip pardavėjai ir paslaugų teikėjai, verslo subjektui, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, teko pareiga įrodyti atsakovės pareigos atsiskaityti už parduotas prekes ir paslaugas egzistavimą, spręstina, kad ieškovė neįgyvendino jai tenkančios įrodinėjimo naštos. Dėl šios priežasties ieškovei tenka negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas – sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
21. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimus, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
22. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, spręstina dėl atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.
23. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 480 Eur, šios atsakovės išlaidos yra pagrįstos, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų rekomendacijų 8.11 punkte numatytos maksimalios už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumos, todėl priteistinos atsakovei iš ieškovės.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a :
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Ovigreta“, juridinio asmens kodas 167565196, atsakovei M. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Dalia Pranckienė
