Dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. sausio 17 d. nutarties, kuria R. Z., padariusiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas esant nepakaltinamai, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-58-366/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08208-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.1;

2.4.6.6.1

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 10 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Latožienės ir Valdo Petro Meidaus,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,

dalyvaujant prokurorei Gailutei Vilkienei,

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, R. Z.,

gynėjai advokatei Sigitai Mačytei - Šulskienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – R. Z. gynėjos advokatės Sigitos Mačytės – Šulskienės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. sausio 17 d. nutarties, kuria R. Z., padariusiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas esant nepakaltinamai, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu, jog R. Z. būdama nepakaltinama, padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. 2023 m. kovo 3 d., apie 13 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) socialinės globos namų, esančių (duomenys neskelbtini), koridoriuje, kilusio konflikto metu, kelis kartus kumščiu smogė L. V. į veidą, rankas, kaklą, tokiu būdu ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais padarydama poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, kaklo kairiame šone, odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo L. V. sveikatą.

2. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu, jog R. Z. būdama nepakaltinama, padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. 2023 m. liepos 7 d., apie 11.10 val. (duomenys neskelbtini) socialinės globos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, vieną kartą kumščiu smogė socialinei darbuotojai E. K. į pilvą, taip sukeldama nukentėjusiajai E. K. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – R. Z. atstovė gynėja Sigita Mačytė – Šulskienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. sausio 17 d. nutartį ir bylą nutraukti. Alternatyviai prašoma, pakeisti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. sausio 17 d. nutartimi R. Z. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė) – į ambulatorinį stebėjimu pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Be to, prašo į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme kviesti ir apklausti R. Z..

3.1. Skunde nurodoma, kad nėra jokių pagrįstų duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog R. Z. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. R. Z. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nepripažino savo kaltės, nurodė, kad L. V. iš už nugaros pripuolė prie jos ir sugriebęs už drabužių trenkė į sieną, dėl ko ji pargriuvo ant grindų, o po to, gindamasi, su L. V. susigrūmė. Apklausiama dėl incidento su darbuotoja E. K., R. Z. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad darbuotojai smūgio nesudavė, kitas aplinkybes apie įvykusį konfliktą dėl telefono, iš esmės, apibūdino taip pat, kaip ir nukentėjusioji E. K..

3.2. Nesutinkama, kad R. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtina liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai. Liudytoja E. K. apklausiama teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji ėjo koridoriumi ir pamatė kaip L. R. į sieną stūmė, tada R. jam atgal, tarp jų įvyko grumtynės. Liudytojas R. A. nurodė, kad konflikto pradžios nematė, o jam atėjus ant grindų grūmėsi L. V. ir R. Z.. Liudytoja A. G. nurodė, kad jai yra žinoma, jog įvyko incidentas, nes L. V. trenkė R. Z. į sieną, auklėtoja E. juos išskyrė. Anot, gynėjos, šie duomenys patvirtina R. Z. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kad ji gynėsi nuo ją užpuolusio ir pirmojo prieš ją fizinį smurtą panaudojusio L. V., todėl nepadarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

3.3. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad po įvykusio konflikto, R. Z. buvo pristatyta į gydymo įstaigą, kur jai nustatyti įvairūs sužalojimai. Ikiteisminio tyrimo metu gautoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. Z. nustatyti odos nubrozdinimai kaktoje, poodinės kraujosruvos abiejuose keliuose, kairėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, kairio smilkinio sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių pabrinkimu (tinimu, guzu), padaryta kietais, bukais daiktais (paviršiais), dešimties trauminių poveikių pasėkoje, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. iki patekimo į gydymo įstaigą. Nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek 2-ame, tiek 3-iame klausimuose nurodytomis aplinkybėmis. (Specialistui skirtoje užduotyje antrasis klausimas buvo – ar nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti grumtynių metu L. V. ir R. Z. pargriuvus ant žemės ir L. V. ginantis suduodant smūgius rankomis R. Z. į kūną? Specialistui skirtoje užduotyje trečiasis klausimas buvo – ar nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti L. V. iš už nugaros sugriebus R. Z. už drabužių ir trenkiant ją į sieną, bei gulinčiai ir stovinčiai kelis kartus kumščiu smogiant jai į veidą ir spiriant į kojas?). Specialisto išvadoje konstatuota, kad R. Z. buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata.

3.4. Anot gynėjos, minėta specialisto išvada patvirtina tiek R. Z., tiek liudytojos E. K. nurodytas įvykio aplinkybes, kad R. Z. L. V. buvo užpulta iš už nugaros, trenkta į sieną, dėl ko ji buvo priversta gintis. Be to, specialisto išvada patvirtina, kad L. V. R. Z. atžvilgiu naudoti fiziniai veiksmai buvo intensyvūs ir pavojingi — sužalojimai padaryti dešimties trauminių poveikių pasėkoje, iš ko galima daryti išvadą, kad R. Z. visiškai pagrįstai gynėsi nuo užpuoliko.

3.5. Skunde nurodoma, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad R. Z. sudavė smūgį E. K.. Smūgio sudavimą nurodo tik pati nukentėjusioji, tačiau R. Z. nepripažįsta, kad ji būdų smūgiavusi darbuotojai, įvykusio konflikto niekas nematė, todėl nei vienos iš konflikto šalių nurodytų aplinkybių nei patvirtinti, nei paneigti negali.

3.6. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Valstybės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2023 m. liepos 11 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad remiantis pateiktomis aplinkybėmis, E. K. galėjo patirti fizinį skausmą. Tačiau ši specialisto išvada yra tik tikėtina, nes kaip ir nurodyta toje pačioje išvadoje – objektyvių duomenų, apie E. K. patirtus sužalojimus, nenustatyta, o nesant objektyvių duomenų apie patirtus sužalojimus, sveikatos sutrikdymo mąstąs nenustatinėjamas. Todėl, mano, jog šiuo atveju, teismo medicinos specialisto tikėtina išvada apie E. K. patirtą fizinį skausmą, negali būti laikoma patikimu ir pagrįstu įrodymu, sprendžiant, kad R. Z. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.

3.7. Gynėjos teigimu, ekspertų rekomendacijos nekviesti asmens į teismo posėdį, nepateikus konkrečių tinkamų motyvų, savaime nepateisina asmens pašalinimo iš proceso. Todėl, anot jos, šiuo atveju, nesudarius galimybės pačiai R. Z. dalyvauti procese ir pateikti savo paaiškinimus, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nepagrįstai suvaržytos R. Z. teisės, dėl ko byla buvo išnagrinėta nepakankamai išsamiai, bei priimtas nepagrįstas sprendimą.

3.8. Nagrinėjamu atveju, padarytos veikos pagal baudžiamąjį įstatymą priskiriamos mažesnio pavojingumo nusikalstamoms veikoms, t. y. nesunkiems nusikaltimams, už kuriuos nustatyta bausmė yra viešieji darbai arba laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Gynėjos teigimu, šiuo atveju teismas turėjo įvertinti, kad tokia veika, įstatymo leidėjo manymu, nėra tiek pavojinga, kad visais atvejais reikėtų ją padariusį asmenį izoliuoti. Teismas nepateikė įrodymų ir neišdėstė motyvų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad R. Z., kuriai nuspręsta taikyti priverčiamąsias medicinos priemonės, pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra tiek pavojinga kitiems asmenims ir aplinkai, kad jai reikėtų taikyti ultima ratio (kraštutinė priemonė) – radikalų laisvės suvaržymą izoliuojant ją nuo visuomenės. Mano, kad teismas turėjo ieškoti galimybių taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, tačiau to nepadarė.

3.9. Taip pat nurodoma, jog nustačius, kad R. Z. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nors tam akivaizdžiai nėra jokio objektyvaus pagrindo, būtina atsižvelgti į R. Z. atliktų veiksmų aplinkybes. Konfliktas su L. V. įvyko būtent dėl paties L. V. agresyvaus ir neteisėto elgesio, jo smurtinių veiksmų naudojimo R. Z. atžvilgiu, o E. K. buvo suduotas vienintelis, spontaniškas, kilusio konflikto metu išprovokuotas smūgis į gyvybiškai nepavojingą kūno dalį – pilvą.

3.10. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar asmuo buvo pakaltinamas abiejų jam inkriminuotų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu, netinkamai pritaikė BK 17 straipsnio 1 dalį, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo gauta duomenų, kad R. Z. buvo nepakaltinama 2023 m. liepos 7 d., kai įvyko konfliktas tarp jos ir E. K.. Psichiatrinė ekspertizė R. Z. buvo atlikta 2023 m. birželio 26 - liepos 5 dienomis, t. y. iki įvykio dėl kurio jos atžvilgiu buvo pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas. Nors bylos nagrinėjimo metu apklausiamas teismo psichiatras ekspertas V. D. nurodė, jog galima konstatuoti, kad R. Z. nepakaltinamumo būsenoje galėjo padaryti ir šią nusikalstamą veiką, tačiau anot gynėjos, tai negali būti laikoma pakankamu pagrindu pripažinti asmenį nepakaltinamu.

3.11. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, gynėja nurodo, kad pirmos instancijos teisme atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylai reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to padarytos nepagrįstos, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančios išvados, kad R. Z. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmos instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės, teisės ir šie pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą nutartį.

4. Teismo posėdyje asmuo, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, R. Z. ir jos gynėja advokatė S. Mačytė – Šulskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, R. Z. gynėjos advokatės Sigitos Mačytės – Šulskienės apeliacinis skundas atmetamas

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, R. Z. gynėja advokatė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodydama, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog R. Z. padarė neteisėtus veiksmus, uždraustus BK 140 straipsnio 1 dalyje (2 veikos). Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė) ir apeliaciniu skundu prašo pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino įrodytu, kad R. Z. būdama nepakaltinama, padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Jos kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus ir nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais, objektyviais ir kuriais grindžia R. Z. kaltę padarius jai inkriminuotas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, o kuriuos atmeta kaip nepagrįstus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatė.

Dėl baudžiamojo proceso pažeidimų

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo suvaržytos R. Z. teisės, nes nesudarė galimybės dalyvauti procese ir pateikti paaiškinimus.

10. Pažymėtina, kad BPK 399 straipsnio 2 dalis numato, jog teisėjas turi teisę reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis. Be to, priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymo bylose asmens, kurio byla nagrinėjama, dalyvavimas procese gali būti ribojamas arba visiškai eliminuotas, tačiau tik padarius įrodymais pagrįstą išvadą, jog dalyvavimas vienokiu ar kitokiu būdu negalimas dėl psichikos sveikatos būklės, ir su sąlyga, kad tokio asmens gynyba (atstovavimas) yra tinkama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-222/2020).

11. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nutarė baudžiamąją bylą išnagrinėti R. Z. nedalyvaujant, atsižvelgęs į pateiktą ekspertų išvadą, kurioje nustatyta, kad R. Z. konstatuojamas psichikos sutrikimas: (duomenys neskelbtini). Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, (duomenys neskelbtini). Lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo, dėl intelekto sutrikimo mąstymo neproduktyvumo, emocijų neadekvatumo, įtarumo, agresyvumo, nekritiškumo, ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negali teisingai suprasti aplinkybes, turinčias reikšmės ikiteisminiam tyrimui ar bylos nagrinėjimui teisme ir duoti apie tai parodymus, negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdyje (2 t., b. l. 59-70). Teisme apklaustas teismo psichiatras ekspertas patvirtino ekspertizės akte suformuotas išvadas ir paaiškino, kad atlikę ekspertizę nustatė, jog tiriamoji serga (duomenys neskelbtini), susiformavusi priklausomybė, nustatytas lengvas protinis atsilikimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatro eksperto V. D., turinčio 29 metus ekspertinio darbo stažą bei teismo psichologės E. Z., turinčios 29 metų ekspertinio darbo stažą, surašyto Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) patikimumu ir pagrįstumu.

12. Teismo posėdžio metu R. Z. interesai buvo atstovaujami gynėjos advokatės Sigitos Mačytės – Šulskienės, kuri gynybą vykdė aktyviai ir tinkamai, t. y. teismo posėdžio metu išreiškė prašymus, uždavinėjo klausimus nukentėjusiajai E. K. bei liudytojai. Pastebėtina ir tai, kad viso proceso metu gynėja advokatė nebuvo išreiškusi prašymo dėl R. Z. dalyvavimo teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, į teismo posėdį nekviesdamas R. Z., baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant apeliacinį skundą, R. Z. buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus dėl įvykių, todėl nėra pagrindo dėl išdėstytų aplinkybių Skundžiamą nutartį pripažinti neteisėta ar nepagrįsta.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje (L. V. epizodas)

13. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad 2023 m. kovo 3 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini) socialinės globos namų, esančių (duomenys neskelbtini), koridoriuje, tarp R. Z. ir L. V. vyko konfliktas, tačiau apeliaciniame skunde bei apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. Z. nurodė, kad L. V. ją užpuolė iš už nugaros, trenkė į sieną, dėl ko ji nugriuvo ant grindų, ko pasėkoje gindamasi susigrūmė su L. V.. Ikiteisminio tyrimo metu R. Z. parodė, kad L. V. pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius, o jai nekreipiant dėmesio, šis iš nugaros pripuolė prie jos ir sugriebęs už drabužių, trenkė į sieną, dėl ko ji pargriuvo ant grindų, kur L. V. toliau naudojo fizinį smurtą, t. y. smogė į veidą ir spyrė į koją. Gindamasi, taip pat smūgiavo jam kumščiais (1 t., b. l. 131-132). Tačiau, teisėjų kolegija, R. Z. nurodoma įvykio versiją vertina kritiškai, nes ją paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.

14. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024).

15. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiojo L. V., liudytojų E. K., R. A., K. B. parodymai, kurie paneigia R. Z. keliamą įvykių versiją. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo L. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad R. Z. priėjusi neblaivi grasino jį (nukentėjusįjį) primušti, jam liepus atsitraukti ir neprovokuoti, ši toliau įžeidinėjo, vartojo necenzūrinius žodžius ir kumščiu vieną kartą smogė jam į veido sritį. Jis gindamasis, ją stūmė, ko pasėkoje kartu pargriuvo ir toliau grūmėsi, R. Z. keletą kartų smūgiavo, pataikydama į rankas, veidą, kaklą. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad gindamasis nuo R. Z. veiksmų galėjo pataikyti ir į ją (1 t., b. l. 20-21, 38-39). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo L. V. parodymais, kadangi juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

16. Liudytojos E. K. ir K. B., kurios įvykio metu buvo pirmo aukšto koridoriuje ir, kurios matė tiek įvykio pradžią, tiek jo pabaigą, apklaustos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė detalias aplinkybės apie konfliktą tarp L. V. ir R. Z.. Liudytoja E. K., kuri ėjo iš paskos R. Z. parodė, kad R. Z. kažką pasakė L. V., po ko jis įsikarščiavo ir stūmė ją į sieną, R. Z. trenkė kumščiu į veido sritį L. V., jie parvirto ant žemės ir prasidėjo grumtinės. L. V. gulėjo ant grindų, o R. Z. buvo ant jo (1 t., b. l. 79-80). Liudytoja K. B. parodė, kad R. Z. pradėjo šaukti ant L. V. ir provokuojančiai elgtis, L. V. prašė jos neprovokuoti, tarp jų įvyko konfliktas. L. V. buvo prirėmęs R. Z. prie sienos, abu pargriuvo ant grindų ir toliau grūmėsi (1 t., b. l. 74-77). Nors liudytojas R. A. nematė konflikto pradžios, tačiau jis atėjęs matė, kad L. V. guli ant grindų, o R. Z. buvo ant L. V., buvo vienas į kitą įsikibę. Be to, parodė, kad kai atitraukinėjo R. Z., ši bandė L. V. įspirti (1 t., b. l. 82-83).

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei susipažinusi su baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, sprendžia, kad pagal nagrinėjamo įvykio situaciją bei nukentėjusiojo L. V. ir R. Z. veiksmus, darytina išvada, jog R. Z. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties požymių. Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad 2023 m. kovo 3 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini) socialinės globos namų, esančių (duomenys neskelbtini), koridoriuje, tarp R. Z. ir L. V. vyko konfliktas, tačiau teisėjų kolegija nenustatė, kad L. V. veiksmuose buvo pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio R. Z. turėjo pagrindą gintis. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, konflikto iniciatorė buvo pati R. Z., kuri pirmoji L. V. atžvilgiu pradėjo vartoti įžeidžiančius žodžius ir jį provokuoti, todėl L. V. ją prirėmė prie sienos, po to R. Z. pirmoji jam kumščių sudavė į veido sritį ir jie kartu pargriuvo ir toliau grūmėsi, o kai R. A. atitraukinėjo ją nuo L. V., ši dar bandė įspirti, tačiau nepavyko. Taigi įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiajam sužalojimus R. Z. padarė ne gindamasi nuo L. V. veiksmų, o tarpusavio konflikto metu. Kas rodo, jog R. Z. tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo L. V. sveikatą.

18. Apeliaciniame skunde, atkreipiamas dėmesys, kad R. Z. taip pat buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. Z. nustatyti odos nubrozdinimai kaktoje, poodinės kraujosruvos abiejuose keliuose, kairėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, kairio smilkinio sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių pabrinkimu (tinimu, guzu), kurie sukėlė fizinį skausmą ir vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 161 - 163). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys, vertinant juos byloje surinktų įrodymų visumoje, nepatvirtina nukentėjusiojo L. V. tyčinio smurtinio elgesio R. Z. atžvilgiu. Be to, minėti nubrozdinimai ir sužalojimai, galėjo atsirasti ir nukentėjusiajam L. V. ginantis nuo R. Z. smurtinių veiksmų, ką patvirtiną minėta specialisto išvada.

19. Nors apeliaciniame skunde siekiama pagrįsti, jog L. V. pirmas pradėjo konfliktą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, R. Z. nurodytų liudytojų parodymų sąsajumas su jos parodymais grindžiamas ne išsamia visų bylos duomenų analize, o selektyviai atrinktomis liudytojų E. K., R. A. parodymų ištraukos, nurodant palankią įvykių versiją. Tačiau, minėtos aplinkybės, nelemia išvados, kad L. V. pirmas pradėjo konfliktą ir jo pasėkoje R. Z. buvo priversta gintis. Be to, susipažinus su liudytojos A. G. parodymais, teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl jos parodymų patikimumo ir pagrįstumo, kadangi kaip pati liudytoja parodė su R. Z. apie 30 metų yra draugės ir apie įvykį sužinojo iš pačios R. Z., kurios parodymai yra paneigti byloje esančių įrodymų visuma.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo L. V. parodymus patvirtina, net tik aptartų liudytojų E. K., K. B. ir R. A. parodymai, bet ir pirmosios instancijos teismo įvertinta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2023 m. kovo 7 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuri patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie jo atžvilgiu R. Z. panaudotą fizinė smurtą, sužalojimų lokaciją. Be to, minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad L. V. padarytos poodinės kraujosruvos abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, odinės kraujosruvos kaklo kairėje, odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje (1 t., b. l. 60 - 61). Pastebėtina, jog L. V. buvo iškarto policijos pareigūnų apžiūrėtas po įvykio ir nurodytas, patinimas su nudrėskimu kaktoje, patinimas su paraudimu ant kairės ranku, aukščiau plaštakos, nubrozdinimas ant dešinės plaštakos ties krumpliai, paraudimas ant dešiniojo skruosto prie ausies (1 t., b. l. 51 - 56). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų duomenų kontekste, nėra abejonių, kad būtent dėl R. Z. smurtinių veiksmų L. V. patyrė minėtus sužalojimus.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje (E. K. epizodas)

21. Skunde taip pat nurodoma, kad nėra įrodymų patvirtinančių, jog R. Z. sudavė E. K. smūgį į pilvo sritį, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Be to, nurodo, kad nebuvo gauta duomenų, jog R. Z. buvo nepakaltinama 2023 m. kovo 7 d., kai įvyko konfliktas tarp E. K. ir R. Z..

22. BK 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų.

23. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. D. 2023 m. liepos 26 d. pateikė paaiškinimą susijusi su 2023 m. liepos 7 d. įvykiu. Specialisto paaiškinimo protokole, buvo prašome atsakyti į šiuos klausimus – Ar tikslinga atlikti naują teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę R. Z. dėl jos 2023 m. liepos 7 d. padarytos nusikalstamos veikos? Ar nuo atliktos ekspertizės laiko iki naujos nusikalstamos veikos padarymo galėjo jos psichinė būklė pasikeisti tiek, kad ji jos metu būtų galėjusi suvokti pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį ir valdyti savo veiksmus? V. D. paaiškino, kad nuo 2023 m. birželio 26 d. - liepos 5 d. atliktos ekspertizės iki naujos nusikalstamos veikos 2023 m. liepos 7 d. padarymo, jos psichikos būklė negalėjo pasikeisti tiek, kad ji galėtų suvokti savo pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį ir valdyti savo veiksmus (1 t., b. l. 116-117). Teismo posėdžio metu V. D. patvirtino, kad galima konstatuoti, jog nepakaltinamumo būsenoje galėjo padaryti ir šią nusikalstamą veiką. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad R. Z. pavojingą, uždraustą veiką padarė būdama nepakaltinama.

24. Pažymėtina, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinė poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018, 2K-317-719/2018).

25. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog apžiūros metu objektyvių duomenų apie E. K. patirtus sužalojimus nenustatyta, tačiau remiantis pateiktomis aplinkybėmis, E. K. galėjo patirti fizinį skausmą (1 t., b. l. 116-117). Teisėjų kolegijos vertinimu, skausmas yra subjektyvus požymis, kuriam nereikia medicininių žinių. Tai, kad E. K. pajuto fizinį skausmą patvirtina, 2023 m. liepos 7 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas (1 t., b. l. 87 - 89), kuriame užfiksuoti nukentėjusiosios parodymai iš karto po įvykio bei ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Nukentėjusioji nuosekliai nurodė, kad R. Z. smūgiavo stipriai į pilvą ir po šio smūgio jį jautė fizinį skausmą, be to, pažymėjo, kad buvo po operacijos. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad dėl R. Z. smūgio į pilvą E. K. galėjo jausti fizinį skausmą.

26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo psichiatro eksperto V. D. paaiškinimais ir baudžiamosios bylos medžiaga, pagrįstai konstatavo, kad R. Z. baudžiamojo įstatymo uždrausta veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusiosios E. K. atžvilgiu padarė būdama nepakaltinama, nes darydama BK uždraustą veiką, negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų (BK 17 straipsnio 1 dalis).

Dėl priverčiamųjų medicinos priemonių

27. Pirmosios instancijos teismas R. Z. skundžiama nutartimi taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Apeliaciniame skunde sutinkama, kad R. Z. dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turėtų būti gydoma, tačiau manoma, kad gydymo tikslai gali būti pasiekti gydant ambulatorinėmis sąlygomis.

28. Kaip minėta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus 2023 m. birželio 26 d.-liepos 5 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (nutarties 11 punktas) ir 2023 m. liepos 26 d. specialisto paaiškinimo protokole (nutarties 23 punktas), užfiksuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, kuriuos teismo psichiatrijos ekspertas patvirto teisiamojo posėdžio metu.

29. Minėtame ekspertizės akte nurodyta, kad R. Z. ambulatorinio gydymo metu visiškai nevartoja jai paskirtų medikamentų, savo būklės atžvilgiu yra visiškai nekritiška, priklausoma nuo alkoholio, todėl jai reikalinga skirti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) (2 t., b. l. 59-70), tačiau ši rekomendacija vertintina visų kitų įrodymų kontekste.

30. Priverčiamoji medicinos priemonė yra valstybės prievartos priemonė, kuri taikoma asmenims, padariusiems pavojingas veikas esant jiems nepakaltinamiems ir dėl to šios veikos nelaikomos nusikalstamomis. Be to, priverčiamoji medicinos priemonė taikoma tik asmenims, kurie, atsižvelgiant į padarytos pavojingos visuomenei veikos pobūdį bei šių asmenų sveikatos būklę, yra pavojingi, nepriklausomai nuo asmens, kuriam ji taikoma, noro, siekiant medicininėmis priemonėmis, bei stebint jo elgesį, neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką. BK 98 straipsnyje, reglamentuojančiame priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą, nurodyta, kad sprendžiant, kokią medicinos priemonės rūšį taikyti, atsižvelgiama į psichikos sutrikimo sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį bei pavojų, kurį asmuo gali kelti sau ir aplinkiniams. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu yra įvertinti R. Z. veiksmų, atitinkančių BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį, pavojingumą.

31. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veikia priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Iš bylos duomenų matyti, kad R. Z. buvo konflikto iniciatorė, kai nukentėjusįjį L. V. žodžiais įžeidinėjo ir provokuojančiais elgėsi, o L. V. prirėmus R. Z. prie sienos, ši pirmoji sudavė L. V. smūgį į veidą. Be to, akivaizdu, kad be leidimo pasiėmusi E. K., kuri yra (duomenys neskelbtini) socialinės globos namų darbuotoja, darbinį telefoną ir E. K. bandant jį susigrąžinti pirmoji sudavė kumščių į pilvą. Minėtus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius L. V. ir E. K. R. Z. panaudojo neturėdama tam jokio pagrindo. Tai, kad R. Z. yra pavojinga ir be jokios priežasties įžeidinėja bei provokuojančiai elgiasi prieš kitus asmenys patvirtina ir administracinių nusižengimų registras, iš kurio matyti, kad baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu turėjo 3 galiojančias nuobaudas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso ANK 481 straipsnio 1 ir 2 dalis (2 t., b. l. 13-16). Be to, kaip nurodyta ekspertizės akte, R. Z. ambulatorinio gydymo metu visiškai nevartoja jai paskirtų medikamentų, savo būklės atžvilgiu yra visiškai nekritiška, priklausoma nuo alkoholio, žaloja save. Įvertinus konkrečias bylos aplinkybes ir padarinius, darytina išvada, kad R. Z. kelia didelį pavojų aplinkiniams, sau ir kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kadangi savo elgesiui nekritiška, ligą neigia, vengia vartoti paskirtus medikamentus todėl nėra pagrindo manyti, jog R. Z. gydant ambulatorinėmis sąlygomis bus galima pasiekti BPK 405 straipsnyje numatytus tikslus.

32. Pažymėtina, kad paskirdamas priverčiamąsias priemones, teismas nenustato jų taikymo laiko. Šios priemonės taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 straipsnio 6 dalis, BPK 405 straipsnio 1 ir 2 dalys).

33. Atsižvelgus į visa, kas buvo aptarta anksčiau, naikinti ar keisti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. sausio 17 d. dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atmesti asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, R. Z. gynėjos advokatės Sigitos Mačytės-Šulskienės apeliacinį skundą.

Teisėjai Sigitas Bagdonavičius

Kristina Latožienė

Valdas Petras Meidus