Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-347/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.10; 21.4; 72; 109; 124.4; 124.6

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. Ž. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Stumbras“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. Ž. 2003 m. gegužės 5 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš AB „Stumbras“ vykdančiojo direktoriaus pareigų, grąžinti į ankstesnį darbą, priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. balandžio 3 d. buvo atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį dėl bendrovės valdymo struktūros pakeitimų, ekonominių ir kitų svarbių priežasčių, susijusių su bendrovės veiklos strategijos vykdymu. Ieškovo nuomone, jis iš darbo atleistas nesant teisėto pagrindo.

Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, pagal kurią: 1) ieškovas laikomas atleistu iš atsakovo vykdančiojo direktoriaus pareigų nuo 2003 m. rugsėjo 30 d. šalių susitarimu (DK 125 straipsnis); 2) atsakovas įsipareigojo atlikti visus su ieškovo atleidimo datos ir pagrindo pasikeitimu susijusius teisės aktuose nurodytus veiksmus (pranešti Socialinio draudimo valdybai, nustatyta tvarka užpildyti valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą ir kt.) per 10 d. nuo sutarties įsigaliojimo; 3) atsakovas įsipareigojo atlyginti ieškovui 1400 Lt advokato pagalbos išlaidų. Taip pat šia teismo nutartimi civilinė byla nutraukta.

Ieškovas 2006 m. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 2458,20 Lt darbo užmokestį už 2002 m. gegužės mėnesį, 82 240,26 Lt darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 4 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d., 42 058,73 Lt delspinigių už pradelstą išmokėti darbo užmokestį pagal teismo 2003 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį. Kauno apygardos teismas 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti ir išaiškino ieškovui, kad dėl taikos sutarties priverstinio vykdymo jis turi teisę kreiptis į Kauno miesto apylinkės teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, o dėl delspinigių už pradelstą išmokėti darbo užmokestį išieškojimo – kreiptis su ieškiniu į Kauno miesto apylinkės teismą. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. vasario 15 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikino, o bylą dėl darbo užmokesčio priteisimo nutraukė, konstatavęs, kad teismas neturėjo teisės aiškinti Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 13 d. nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo, be to, ieškovas vėl reikalauja priteisti išmokas, susijusias su darbo užmokesčiu, t. y. kelia tuos pačius reikalavimus, dėl kurių yra įsiteisėjusi Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 13 d. nutartis.

Ieškovas, remdamasis teismo patvirtinta taikos sutartimi, kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto dėl 92 521,14 Lt išieškojimo išdavimo, o Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 26 d. nutartimi išdavė vykdomąjį raštą dėl 1400 Lt advokato pagalbos išlaidų išieškojimo, nurodydamas, kad teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje atsakovas įsipareigoja ieškovui sumokėti tik už advokato pagalbą. Kauno apygardos teismas 2007 m. gegužės 31 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą, konstatavęs, kad ieškovas gali kreiptis į Kauno miesto apylinkės teismą dėl 2003 m. spalio 13 d. nutarties išaiškinimo (CPK 278 straipsnis).

Ieškovas 2007 m. birželio 4 d. kreipėsi į teismą dėl 2003 m. spalio 13 d. nutarties išaiškinimo, prašydamas išaiškinti, kad atsakovas ieškovą atleido iš darbo nuo 2003 m. rugsėjo 30 d. šalių susitarimu, o atsakovas įsipareigojo atlikti visus su ieškovo atleidimo datos ir pagrindo pasikeitimu susijusius veiksmus, t. y.: užpildyti darbo sutartį ir jos kopiją įteikti ieškovui, darbo laiką pažymėti žiniaraščiuose, atsiskaityti finansiškai, sumokant visas ieškovui priklausančias darbo užmokesčio sumas už priverstinės pravaikštos laiką (82 240,26 Lt), už nepanaudotas atostogas (6422,95 Lt), neišmokėtą dalį darbo užmokesčio už 2002 m. gegužės mėnesį (2458,20 Lt). Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. P2-10826-717/2007) atmetė ieškovo prašymą dėl 2003 m. spalio 13 d. nutarties išaiškinimo, konstatavęs, jog pastaroji nutartis yra įvykdyta (CPK 278 straipsnio 2 dalis), be to, jos išaiškinimas ieškovo norimu būdu yra negalimas. Kauno apygardos teismas 2007 m. lapkričio 28 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą, nurodydamas, kad ieškovo nurodytas taikos sutarties išaiškinimo būdas neatitinka nei taikos sutarties sąlygų, nei prašomos išaiškinti teismo nutarties turinio, o ieškovo pageidaujamo atsiskaitymo būdo šalys taikos sutartyje neaptarė.

Ieškovas 2008 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktai), išspręsti neišspręstus materialinius reikalavimus bei priteisti iš atsakovo 91 121,41 Lt išmokų: 1) 82 240,26 Lt vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2003 m. balandžio 4 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. (DK 204, 206, 141 straipsniai); 2) 6422,95 Lt piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 4 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. (DK 177, 141 straipsniai); 3) neišmokėtą dalį darbo užmokesčio už 2002 m. gegužės mėn. – 2458,20 Lt (DK 141, 206 straipsniai). Ieškovo teigimu, atsakovas neįvykdė 2003 m. spalio 13 d. taikos sutarties, nes neatliko visų teisės aktuose nurodytų veiksmų, t. y. nutarčiai įsiteisėjus, atleido jį iš darbo visiškai neatsiskaitęs ir nesumokėjo ieškovui priklausančių 91 121,41 Lt. Ieškovas prašė atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės, kad jis negali iš atsakovo gauti visiško atsiskaitymo pagal patvirtintą taikos sutartį. Be to, pareiškėjo nuomone, 2003 m. spalio 13 d. nutartyje yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, nes išspręsti ir išnagrinėti ne visi jo reikšti reikalavimai.

Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi procesą byloje atnaujino CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte (akivaizdi ir esminė teisės normos taikymo klaida) ir 2 punkte (paaiškėjusios naujos bylos aplinkybės) nurodytais pagrindais. Ši nutartis grindžiama nurodant, kad teismas, tvirtindamas taikos sutartį, privalėjo atsižvelgti į DK 141 straipsnio 1 dalies nuostatas ir aiškintis, ar pateikta taikos sutartis atitinka DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytus principus; be to, teismas turėjo išsiaiškinti šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio išmokų priteisimo, dėl pareiškėjo teisės gauti išmokas už priverstinę pravaikštą, atsižvelgiant į darbo sutarties nutraukimo pagrindą ir atleidimo iš darbo datą.

Ieškovas 2009 m. kovo 13 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: grąžinti jį į pirmesnį darbą; priteisti iš atsakovo 93 462,95 Lt išmokų, t. y. 82 240,26 Lt vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2003 m. balandžio 4 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d., 6422,95 Lt piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 2458,20 Lt darbo užmokestį už 2002 m. gegužės mėn., 0,06 proc. dydžio delspinigius. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 18 d. patikslintą ieškinį priėmė, o 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi reikalavimą dėl darbo užmokesčio už 2002 metų gegužės mėnesį ir delspinigių priteisimo išskyrė į atskirą bylą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 22 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 13 d. nutartį, priėmė naują sprendimą ir ieškinį patenkino: ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, tačiau į darbą ieškovo negrąžino, laikė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos ir priteisė ieškovui iš atsakovo 84 756,48 Lt darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2003 m. balandžio 3 d. iki 2004 m. spalio 1 d., 14 037,79 Lt išeitinę išmoką, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Sprendimo dalį dėl 14 037,79 Lt vieno mėnesio darbo užmokesčio priteisimo teismas nutarė vykdyti skubiai. Teismas sprendė, kad tvirtinant taikos sutartį buvo padaryta esminė teisės normos taikymo klaida, nes patvirtinta neaiški, dviprasmiška ir šalių skirtingai suprantama taikos sutartis (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 141 straipsnio 3 dalis, CK 6.983 straipsnis). Dėl to teismas atsisakė tvirtinti taikos sutartį ir nagrinėjo ieškovo reikalavimus, nepaisydamas taikos sutartyje buvusių sąlygų. Teismas sprendė, kad ieškovo atleidimas iš darbo 2003 m. balandžio 3 d. buvo neteisėtas, nes atsakovo įmonėje nebuvo svarbių priežasčių ir ypatingo atvejo DK 129 straipsnio 2 ir 4 dalių prasme, kurioms esant nebuvo jokios galimybės palikti ieškovą dirbti. Be to, netrukus po civilinės bylos užbaigimo taikos sutartimi atsakovas buvusią ieškovo pareigybę atkūrė ir į tas pačias pareigas priėmė kitą asmenį. Teismas pažymėjo, kad nėra aišku, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo nuspręsta atleisti būtent ieškovą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 10 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir atmetė ieškovo prašymą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 13 d. nutarties panaikinimo, taikė Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimo įvykdymo atgręžimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad teismas nagrinėjo ne ieškovo pareiškime dėl proceso atnaujinimo pareikštus prašymus, o naują patikslintą ieškinį, todėl pažeidė CPK XVIII skyriaus nuostatas dėl atnaujinto proceso nagrinėjimo (CPK 369, 371 straipsniai, 370 straipsnio 4 dalis). Be to, teismas privalėjo atsižvelgti į kitų teismų kitose bylose tarp tų pačių šalių priimtus sprendimus, kurie šioje byloje turi prejudicinę ir res judicata galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis, 18 straipsnis). Teisėjų kolegijos teigimu, teismas, laikydamasis atnaujinto proceso ribų, šioje byloje turėjo tik spręsti, ar teisėtai buvo patvirtinta taikos sutartis. Teisėjų kolegija sprendė, kad patvirtinta taikos sutartis atitiko tuo metu buvusią šalių valią, o jos sąlygos logiškos ir negali būti laikomos prieštaraujančiomis imperatyviosioms teisės normoms. Šią išvadą teisėjų kolegija grindė tuo, kad ieškovas neskundė teismo 2003 m. spalio 13 d. nutarties, o į teismą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų kreipėsi tik 2006 m. rugsėjo 6 d. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas su atsakovo vadovais dar iki taikos sutarties pasirašymo buvo sutaręs, jog AB,,Stumbras“ lengvatine tvarka parduos jam namo dalį už 65 000 Lt ir taip pinigai, kurie jam priklausė už priverstinę pravaikštą, bus įskaityti į namo galutinę kainą. Pasikeitus atsakovo vadovybei ir po 1,5 metų parduodamo namo dalies kainą padidinus iki 195 000 Lt, ieškovas namo nebenupirko, o kreipėsi į teismą dėl pinigų priteisimo už priverstinę pravaikštą. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, jog taikos sutarties 2 punktu šalys dėl jokių konkrečių papildomų su darbo santykiais susijusių išmokų susitarusios nebuvo, o tai, kad ieškovui po taikos sutarties pasirašymo nepavyko susitarti su atsakovu dėl dalies namo kainos, negali būti pagrindas iš naujo vertinti šalių pasirašytos taikos sutarties sąlygas. Teisėjų kolegijos teigimu, šią išvadą patvirtina ir tai, kad ieškovas iki taikos sutarties pasirašymo, t. y. 2003 m. rugsėjo 30 d., buvo įdarbintas su atsakovu susijusioje įmonėje – UAB,,MG Baltic Trade“. Kolegija, atsižvelgdama į ieškovo amžių, išsilavinimą, į jo eitas atsakingas pareigas, į tai, jog procese buvo atstovaujamas advokato, konstatavo, kad jis galėjo ir privalėjo suvokti sudarytos taikos sutarties esmę ir įvertinti jos padarinius. Teisėjų kolegija atmetė teiginius, kad taikos sutartimi buvo išspręsti ne visi ieškiniu byloje pareikšti reikalavimai, ir sprendė, jog teismas nepagrįstai patenkino ieškovo pareiškime dėl proceso atnaujinimo pareikštą naują reikalavimą priteisti 88 663,21 Lt. Kolegija atsižvelgė į tai, kad tarp tų pačių šalių Kauno apylinkės teisme yra išnagrinėta prejudicinę galią turinti byla Nr. P2-10826-717/2007 dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, aiškinimo, kurioje ieškovas kėlė reikalavimus, tapačius nurodytiems jo pareiškime dėl proceso atnaujinimo. Kauno apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartyje nustatė, kad teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, yra visiškai įvykdyta. Kauno apygardos teismas, 2007 m. lapkričio 28 d. nutartimi palikdamas šią nutartį galioti, sprendė, kad ieškovas tinkamai ir savo pasirinktu būdu įgyvendino savo subjektinę teisę kelti reikalavimus ir juos įtvirtinti taikos sutartyje, taip išsprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (CPK 13 straipsnis). Be to, ieškovo reikalavimą dėl papildomų mokėjimų pagal taikos sutartį teismai jau išsprendė nagrinėdami prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo (civilinė byla Nr. 2-7505/2003). Kolegijos nuomone, šalims taikos sutartimi susitarus dėl bylos dėl grąžinimo į darbą baigties, t. y. dėl kitokio (ieškovui priimtinesnio) atleidimo pagrindo ir vėlesnės atleidimo datos, dėl ieškovo patirtų advokato išlaidų kompensavimo, be to, įvertinant aplinkybę, kad ieškovui liko atleidimo metu atsakovo jam sumokėti 68 202,48 Lt (tarp jų 4 mėnesinių vidutinių atlyginimų dydžio išeitinė pašalpa, kuri gali būti vertinama kaip tam tikra kompensacija už 6 mėn. neviršijusią priverstinę pravaikštą), konstatuotina, jog šalys taikos sutartyje raidėmis „kt.“ nesusitarė dėl 88 663,21 Lt sumos, susijusios su darbo santykiais nuo 2003 m. balandžio 4 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d., išmokėjimo ieškovui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atnaujinus procesą byloje ieškovas negalėjo pareikšti prieštaravimo dėl sudarytos taikos sutarties ir pateikti patikslinto ieškinio. Taikos sutarties sudarymas ar atsisakymas nuo jos yra CPK 13 straipsnyje įvirtinto dispozityvumo principo įgyvendinimas civiliniame procese, todėl šalys gali ne tik sudaryti, bet ir atsisakyti sudaryti taikos sutartį bei reikalauti bylą nagrinėti iš esmės. Jokia teisės norma nedraudžia tikslinti ieškinio atnaujinus procesą. Be to, ieškinio patikslinimas neperžengė proceso atnaujinimo pagrindų ir nepažeidė CPK 141 straipsnio reikalavimų, nes, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kad atsakovas neatsiskaito su ieškovu, buvo atlikti aritmetiniai skaičiavimai dėl priteistinų sumų ir tai išdėstyta patikslintame ieškinyje.

2. Apeliacinės instancijos teismas grąžino šalis į neišspręsto ginčo pozicijas, neanalizavo šalių ginčijamų aplinkybių, o revizavo teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartį dėl proceso atnaujinimo pagrindų. Byla neišspręsta iš esmės, o palikta galioti neatitinkanti tikrosios ieškovo valios, neaiški, neįvykdoma taikos sutartis, nors iš esmės tokias aplinkybes konstatavus tam ir buvo atnaujintas procesas, kad taikos sutartį tvirtinusio teismo darbo brokas būtų ištaisytas.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 42 straipsnio 2 dalį bei 140 straipsnį, nes paliko galioti taikos sutartį, kurioje išdėstytos neaiškios sąlygos. Taikos sutarties 2 punktas yra suformuluotas kaip atviras atsakovui būtinų atlikti veiksmų sąrašas, o šalys tai, kas slypi po santrauka,,ir kt.“, supranta ir aiškina skirtingai.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalį, 186 straipsnio 4 dalį, 206 straipsnį, nes neatsižvelgė į tai, kad DK įtvirtintos materialiosios teisės normos, nustatančios atsiskaitymo su iš darbo atleidžiamu darbuotoju tvarką, būdus ir atsiskaitymo priemones, yra imperatyvios ir jų nesilaikymas ar modifikavimas negalimas nei sudarant taikos sutartį, nei teismui aiškinant sutarties sąlygas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad šalys aptarė visas darbo sutarties nutraukimo sąlygas, pažeidė DK 125 straipsnį, nes iš taikos sutarties teksto akivaizdu, jog nebuvo aptarta galutinio atsiskaitymo tvarka, būdas, terminai. Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti teismo patvirtintą taikos sutartį, kurioje nebuvo išspręsti visi ieškovo pareikšti reikalavimai.

6. Apeliacinės instancijos teismas be jokio teisėto pagrindo atsiskaitymo su atleistu iš darbo ieškovu aplinkybes susiejo su kitais tarp šalių buvusiais civiliniais teisiniais santykiais. Jei teismo nurodytas šalių susitarimas dėl mažesnės namo kainos būtų buvęs, tai teismas, patvirtinęs taikos sutartį, pažeidė DK 186 straipsnio 4 dalį, nes leido šalims susitarti, kad darbo užmokestis bus mokamas ne pinigais, o nuolaidomis sudarant kitą sandorį. Aplinkybė, kad ieškovas iki taikos sutarties sudarymo pradėjo dirbti UAB,,MG Baltic Trade“, nereiškia ir negali reikšti, kad su juo atsiskaitė pirmesnis darbdavys.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius nutyli ir subjektyviai vertina bei savaip interpretuoja byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kelia fakto klausimus ir nepateikia jokių pagrįstų argumentų dėl kokių nors netinkamai spręstų teisės klausimų. Teismas patvirtino tokią taikos sutartį, kuri atitiko tuo metu buvusią šalių valią. Kasatorius, teigdamas, kad jam neaiškios taikos sutarties sąlygos, bando neigti ir ignoruoja byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jų įtaką bylos baigčiai, t. y. kelia fakto klausimus.

2. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad jis, atnaujinus procesą, turėjo teisę atsisakyti taikos sutarties ir tikslinti ieškinio reikalavimus. Atnaujintoje byloje turi būti nagrinėjamas ne naujas patikslintas ieškinys, o pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodyti reikalavimai ir prašymai teismui (CPK 369 straipsnis, 370 straipsnio 4 dalis, 371 straipsnis).

3. Nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas revizavo ir paneigė Kauno apygardos teismo nutartimi nustatytus proceso atnaujinimo pagrindus. Šioje byloje teismas pagal nustatytus bylos atnaujinimo pagrindus ir suformuotas atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas revizavo 2003 m. spalio 13 d. nutartį, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, savo išvadoms pagrįsti detaliai nagrinėjo visas aktualias taikos sutarties sudarymo aplinkybes, šalių buvusias pozicijas, valią, prielaidas taikos sutarčiai sudaryti ir kt.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Dėl to, nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias nagrinėjamu atveju aktualius proceso atnaujinimo ir taikos sutarties klausimus.

Dėl galimybės tikslinti reikalavimus atnaujinus procesą

Nagrinėjamu atveju civilinė byla buvo nagrinėjama pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį, kasacinio skundo nagrinėjimas vyksta po proceso atnaujinimo, o kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atnaujinus procesą byloje ieškovas negalėjo pateikti patikslinto ieškinio. Taigi teisės klausimų kaip kasacijos pagrindų aiškinimas turi būti siejamas su proceso atnaujinimo instituto ypatybėmis.

Pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad atnaujintos bylos nagrinėjimas yra ankstesnio sprendimo (šiuo atveju – nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis) teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, tačiau vykdomas atsižvelgiant į pagrindus, dėl kurių byla buvo atnaujinta, o ne galimybė asmeniui tikslinti ieškinį ir iš naujo siekti savo interesų patenkinimo, pareiškiant dar ir naują reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Neris“ v. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas ir kiti, bylos Nr. 3K-3-416/2006; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Serfas“ v. AB „Dara“, bylos Nr. 3K-3-451/2007). Proceso atnaujinimas yra išimtinis procesinis institutas, skirtas padarytoms teisinėms ir faktinėms klaidoms pašalinti, todėl po nutarties dėl proceso atnaujinimo priėmimo vykstančio proceso metu pirmiausia turi būti išnagrinėta, ar pasitvirtino tos aplinkybės, kurios sudarė pagrindą priimti nutartį atnaujinti procesą byloje. Šiuo procesu nesiekiama išnagrinėti bylą visa apimtimi iš naujo, todėl civilinės bylos dalyviai nesinaudoja visomis teisėmis ta pačia apimtimi ir tvarka, kaip įprastinio civilinės bylos proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltijos žuvys“ v. AB „Senoji Baltija“, bylos Nr. 3K-3-484/2008). Nors kasacinis teismas yra pasisakęs, kad apskritai naujų reikalavimų pareiškimas atnaujintame procese nėra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje J. J. K. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2007), tačiau kartu būtina turėti omenyje ir tai, kad galimybė reikšti naujus reikalavimus atnaujintoje byloje nėra absoliuti, bet visų pirma nulemta pagrindų, pagal kuriuos procesas išnagrinėtoje byloje buvo atnaujintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltijos žuvys“ v. AB „Senoji Baltija“, bylos Nr. 3K-3-484/2008; 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“, UAB „Deklitas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008). Dėl to byloje dalyvaujančių asmenų galimybė naudotis procesinėmis teisėmis reikšti naujus reikalavimus, tikslinti ieškinio dalyką ar pagrindą vertinama, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo pagrindą ir CPK 141 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. S. K. J., bylos Nr. 3K-3-550/2009; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. I. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-108/2009).

Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi tenkino prašymą atnaujinti procesą, remdamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktais ir konstatavęs, kad yra abejonių dėl patvirtintos taikos sutarties sąlygų atitikties DK 141 bei 35 straipsnių nuostatoms bei sutarties turinio, šalių valios suderinimo sudarant sutartį, t. y. kilo klausimas dėl to, ar sudarytos taikos sutarties sąlygos neprieštarauja teisės normoms bei atitinka šalių valią, yra jų vienodai suvokiamos. Tuo tarpu kasatorius, pateikdamas patikslintą ieškinį, nurodė taikos sutartyje konkrečiai neaptartą reikalavimą priteisti iš atsakovo 93 462,95 Lt išmokų. Atsižvelgiant į tai, kad, minėta, procesas buvo atnaujintas siekiant nustatyti taikos sutarties turinį bei šalių valią sudarant šią sutartį, toks reikalavimas negali būti laikomas patenkančiu į proceso atnaujinimo pagrindų ribas. Procesas atnaujintas atsižvelgiant į kasatoriaus nurodytas aplinkybes dėl nevienodo taikos sutarties sąlygų suvokimo ir neatitikties DK normoms, todėl privalėjo būti tiriamos su taikos sutarties turinio nustatymu susijusios aplinkybės, tuo tarpu sutartyje nenumačius konkrečių priteistinų kompensacijų, negalėjo būti tikslinamas ir jų skaičiavimas.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ne ieškovo pareiškime dėl proceso atnaujinimo pareikštus prašymus, o naują patikslintą ieškinį, todėl pažeidė teisės nuostatas dėl atnaujinto proceso nagrinėjimo (CPK 370 straipsnio 4 dalis, 371 straipsnis) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo revizavo ir paneigė Kauno apygardos teismo nutartimi nustatytus proceso atnaujinimo pagrindus, nes kasatorius neįvertino teismo nutarties, kuria atnaujinamas procesas, ir teismo sprendimo (nutarties), priimto CPK 371 straipsnio tvarka, reikšmės ir turinio skirtumų. Nagrinėdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, teismas sprendžia, ar yra CPK 366 straipsnyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, tačiau galutinai dėl ginčo esmės nepasisako, todėl teismo nutarties, kuria atnaujinamas bylos nagrinėjimas, paskirtis yra procesinė. Tuo tarpu teismas, nagrinėdamas atnaujintą bylą pakartotinai CPK 370 straipsnio 4 dalies tvarka, sprendžia, ar atnaujinant procesą nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai lemia byloje priimtų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą bei būtinybę juos keisti ar naikinti. Aukštesnės instancijos teismai, tikrindami teismo priimtų CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių sprendimų teisėtumą, nors ir nebegali svarstyti, buvo ar ne pagrindas procesui atnaujinti, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Girtučio kultūros ir sporto rūmai“ v. R. I. U. IĮ, bylos Nr. 3K-3-187/2006), tačiau turi patikrinti, ar atnaujinus procesą bylą nagrinėję teismai pagrįstai ir teisėtai priėmė vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. I. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-108/2009; 2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Tavilta“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-34/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. M. L., bylos Nr. 3K-3-310/2009). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas teismo nutartyje, kuria atnaujintas bylos nagrinėjimas, nurodytas aplinkybes bei jų įtaką teismo nutartimi patvirtintai taikos sutarčiai, būtų peržengęs įstatymo numatytas tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo ribas.

Dėl teismo pareigos išspręsti visus ieškovo reikalavimus, kai byloje patvirtinama šalių taikos sutartis

Kasatorius, ginčydamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad sprendimas neteisėtas, nes palikta galioti taikos sutartis, kurioje neišspręsti visi ieškovo pareikšti reikalavimai. Kasatoriaus nuomone, taikos sutartyje nebuvo aptarta galutinio atsiskaitymo tvarka, būdas, terminai, todėl apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad šalys aptarė visas darbo sutarties nutraukimo sąlygas, pažeidė DK 125 straipsnį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasatoriaus teiginiai neduoda pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o kasatorius nepakankamai atsižvelgė į taikos sutarties specifiką bei pasekmes. Taikos sutartis yra šalių susitarimas, kuriuo jos nustato abiem priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas, t. y. tokios sutarties esmė yra šalių tarpusavio kompromisas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos mėn. 4 d. nutartis civilinėje byloje M. O. v. T. M., bylos Nr. 3K-3-354/2008). Sudarydamos taikos sutartį šalys paprastai suvokia, kad atkaklus pradinės pozicijos laikymasis susitaikymo rezultatų neduos, todėl atsisako tam tikrų oponuojančių argumentų, reikalavimų ir taip atitolsta nuo pradinės ginčo pozicijos. Tokia situacija yra natūralus derybinio proceso rezultatas, kai derinamos skirtingos pozicijos ir siekiama rasti bendrų problemos sprendimo būdų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tokiame procese pasiekti susitarimai neturi faktų konstatuojamosios reikšmės, nes šie susitarimai kompromisiniai ir ne visada atspindi tikrąją situaciją. Teismo patvirtinta taikos sutartis turi reikšmę šalių subjektinių teisių ir pareigų nustatymui, nes įformina šalių valią suderinti skirtingas pozicijas ir būti teisiškai šio suderinimo įpareigotomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. S. pareiškimą, suinteresuoti asmenys Z. J., S. V. J., S. M. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/2010). Taigi, pateikdamos teismui tvirtinti taikos sutartį, šalys tam tikru būdu sureguliuoja tarp jų kilusį ginčą, abipusėmis nuolaidomis išsprendžia nesutarimus, o taikos sutarties sąlygos nebūtinai turi atitikti prieš tai šalių pateiktų procesinių dokumentų ir juose išreiktų reikalavimų turinį.

Tai aktualu ir nagrinėjamu atveju, nes, nepaisant to, kad civilinis procesas pradėtas pagal ieškovo reikalavimus pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu bei priteisti darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, ginčas buvo sureguliuotas šalių tarpusavio susitarimu, kurį teismas patvirtino. Tokiu atveju pagal ieškovo ieškinį pradėtas procesas šalių valia (CPK 13 straipsnis) pakito ir buvo sureguliuotas pagal atskirą jų tarpusavio susitarimą nustatant tam tikras teises ir pareigas. Dėl to atmestini kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo palikti galioti teismo patvirtintos taikos sutarties, nes ja nebuvo išspręsti visi ieškinyje pareikšti reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kasatorius tinkamai ir savo pasirinktu būdu įgyvendino savo subjektinę teisę kelti reikalavimus ir juos įtvirtinti taikos sutartyje, taip išsprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.

Dėl taikos sutarties turinio

Nagrinėjamu atveju teismo nutartimi yra patvirtinta taikos sutartis, tačiau, naudodamasis proceso atnaujinimo institutu, kasatorius ją ginčija. Sprendžiant šį ginčą, būtina turėti omenyje, kad teismui patvirtinus šalių taikos sutartį ji įgyja res judicata galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu, o byla užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės ir užkertamas kelias pakartotiniam šio ginčo nagrinėjimui teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Be to, taikos sutartims galioja principas pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), todėl vienašališkai taikos sutarties atsisakyti negalima.

Kasatorius teigia, kad patvirtinta taikos sutartis yra neaiški ir neapibrėžta, neatitinkanti šalių valios, prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl, ją patvirtinus, buvo padaryta esminė teisės normos taikymo klaida (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat kasatorius nurodo, jog sudarius taikos sutartį paaiškėjo nauja aplinkybė, kad atsakovas su kasatoriumi neatsiskaito (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasatoriaus nurodyti argumentai neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimu, nes:

Pirma, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas paliko galioti neaiškią ir abiejų šalių valios bei abipusio susitarimo neatitinkančią taikos sutartį, todėl pažeidė CPK 42 straipsnio 2 dalį bei 140 straipsnį. Aplinkybės, susijusios su tuo, kaip šalys suvokė taikos sutarties sąlygas ir su jų aiškumu šalims sutarties sudarymo metu, yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, kilus tokio pobūdžio ginčui, kasacinis teismas, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl šių aplinkybių, laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių.

Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Dėl to teismas tik iš įrodymų visumos gali daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Atsižvelgiant į tai, atmestini kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių valios sudarant taikos sutartį, nepagrįstai atsižvelgė į byloje esančius duomenis apie šalių buvusius susitarimus ir kitus civilinius teisinius santykius.

Nagrinėjamu atveju iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išvadą, jog taikos sutarties sąlygos atitiko tuo metu buvusią šalių valią, buvo šalims aiškios ir priimtinos, padarė išnagrinėjęs visą bylos medžiagą ir nustatytų aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į kasatoriaus elgesį, t. y. į tai, kad jis neskundė teismo 2003 m. spalio 13 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, o reikalavimus dėl su darbo santykiais susijusių išmokų pradėjo reikšti tik 2006 m. rugsėjo mėnesį. Taip pat teismas įvertino aplinkybes, susijusias su kitais tarp šalių buvusiais santykiais: paaiškinimus dėl atsakovo pažado kasatoriui pigiau parduoti namo dalį, kasatoriaus įdarbinimo su atsakovu susijusioje bendrovėje faktą. Taip pat teismas įvertino taikos sutarties sąlygas, t. y. tai, kad sutarties sąlygos yra naudingos abiem šalims, nes buvo sutarta dėl kasatoriui palankesnio atleidimo iš darbo pagrindo, kitos atleidimo iš darbo datos, kasatoriaus turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į susijusių kitų bylų medžiagą. Be to, teismas įvertino asmenines kasatoriaus savybes, susijusias su jo gebėjimu suvokti sudaromas sutartis, jų įforminimo svarbą ir to padarinius: išsilavinimą, amžių, patirtį, eitas pareigas, advokato pagalbą byloje. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl taikos sutarties turinio ir šalių valios sudarant šią sutartį ir jos suvokimo, rėmėsi visa bylos medžiaga, įvertino tiek sutarties sąlygas, tiek duomenis apie jos sudarymo aplinkybes, t. y. teismas atsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios buvo svarbios siekiant nustatyti šalių valią, ir jas vertino šiuo aspektu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir vertino visą bylos medžiagą bei reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti jo išvada, jog patvirtinta taikos sutartis atitiko tuo metu buvusią šalių valią, susiformavusią įstatymų reikalavimų ir tarpusavio nuolaidų pagrindu.

Antra, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas paliko galioti imperatyviosioms normoms prieštaraujančią taikos sutartį ir pažeidė DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalį, 186 straipsnio 4 dalį, 206 straipsnį, nes neatsižvelgė į tai, kad DK įtvirtintos materialiosios teisės normos dėl atsiskaitymo su iš darbo atleidžiamu darbuotoju tvarkos, būdų ir atsiskaitymo priemonių yra imperatyvios ir jų nesilaikymas ar modifikavimas negalimas nei sudarant taikos sutartį, nei teismui aiškinant sutarties sąlygas.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, teismas patvirtino tokią taikos sutartį, kuri atitiko tuo metu buvusią šalių valią, susiformavusią įstatymų reikalavimų ir tarpusavio nuolaidų pagrindu, t. y. taikos sutartimi šalys tam tikru būdu, abipusėmis nuolaidomis sureguliavo tarp jų kilusį ginčą ir nustatė teises ir pareigas viena kitos atžvilgiu. Iš darbo teisinių santykių kylantys ginčai nagrinėjami pagal CPK taisykles, su CPK XX skyriuje numatytomis ypatybėmis, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Nei CPK, nei DK normų nedraudžiama šalims sudaryti taikos sutartis, kuriomis būtų išspręsti tarp jų kilę ginčai. Be to, atleidimo iš darbo padariniai priklauso nuo atleidimo iš darbo pagrindo. Nagrinėjamu atveju taikos sutartimi šalys susitarė, kad kasatorius iš darbo atleidžiamas DK 125 straipsnio nustatytu pagrindu, t. y. šalių susitarimu. Pagal DK 125 straipsnio 1 dalį, sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo, kuriame numatoma, nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.). Nagrinėjamu atveju tokios sąlygos nurodytos teismo patvirtintoje taikos sutartyje, kurioje, kaip nustatė teismai, dėl kasatoriaus nurodytų išmokų mokėjimo susitarta nebuvo. Nesant duomenų dėl blogesnės kasatoriaus padėties sudarant sutartį, jam daryto ekonominio spaudimo ar pan., teismas konstatavo, kad šalių prašymas patvirtinti taikos sutartį įstatymui neprieštarauja, nepažeidžia šalių ir kitų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų (CPK 42, 230, 231 straipsniai, 140 straipsnio 3 dalis). Be to, kasatoriaus nurodytos DK normos, kurias, kasatoriaus nuomone, pažeidė apeliacinės instancijos teismas, reglamentuoja atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, terminus, o ne nustato kiekvienam atleidžiamam darbuotojui priklausančias išmokas. Dėl to atmestini kasatoriaus argumentai, kad taikos sutartimi patvirtinta situacija, kai nėra susitarta su darbuotoju dėl visiško atsiskaitymo su juo. Minėta, kad visas tarpusavio atsiskaitymo sąlygas, teises ir pareigas šalys įtvirtino jų sudarytoje taikos sutartyje, o tai, jog kasatorius dėl vienų ar kitų priežasčių nereikalavo sutartyje įtvirtinti tam tikrų sumų sumokėjimo ar kitokių sąlygų, susijusių su išmokomis, yra jo pasirinkimas ir rizika.

Trečia, kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad atsakovas su juo neatsiskaito, negali būti laikoma pagrindu naikinti teismo patvirtintą taikos sutartį. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, nėra pagrindo teigti, kad šalys taikos sutartimi buvo susitarusios dėl kasatoriaus reikalaujamų išmokų mokėjimo. Be to, šaliai nevykdant savo įsipareigojimų pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, kita šalis turi teisę imtis priverstinio vykdymo procedūrų CPK nustatyta tvarka, ką kasatorius ir padarė kreipdamasis dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir ieškovo reikalavimai atmesti, konstatuoja, kad naikinti ar keisti šį sprendimą kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 40,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovo J. Ž. kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš kasatoriaus J. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 40,93 Lt (keturiasdešimt litų 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius