Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-337/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

27.3.2.5; 126.8 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios Ž. M. individualios įmonės „Chemikų žiedas“ ieškinį atsakovui Ž. M. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, savininko teisių disponuoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu apimties.

Ieškovas bankrutuojanti Ž. M. įmonė „Chemikų žiedas“ prašė priteisti iš atsakovo Ž. M. 28 261,93 Lt žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad žalą įmonei atsakovas padarė pardavęs jam nuosavybės teise priklausiusį butą ir gautas lėšas paskirstęs savo nuožiūra, nepaisydamas to, kad jo individualiai įmonei iškelta bankroto byla ir lėšos turėjo būti skirtos bankroto byloje pareikštiems kreditorių reikalavimams patenkinti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 28 261,93 Lt žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. kovo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartimi Ž. M. įmonei „Chemikų žiedas“ buvo iškelta bankroto byla. Įsiteisėjus šiai nutarčiai, administratorius 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 24 įpareigojo įmonės savininką Ž. M. pateikti viso asmeninės ar bendrosios jungtinės (dalinės) nuosavybės teise turimo turto sąrašą ir įspėjo, kad nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 1 dalimi, teisė valdyti, naudoti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės (įmonės turtas nėra atskirtas nuo įmonės savininko turto) turtu (lėšomis) suteikiama tik administratoriui, taip pat kad visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant nurodyto straipsnio nuostatas, negalioja nuo jų sudarymo. Šis įsakymas atsakovui Ž. M. buvo įteiktas pasirašytinai 2006 m. birželio 26 d. Taigi atsakovui, kaip individualios įmonės savininkui, buvo išaiškintos jo pareigos dėl įmonės ir jos savininko turto. Tuo metu atsakovui nuosavybės teise priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriam buvo įregistruota hipoteka (kreditorius – AB SEB Vilniaus bankas). 2007 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, AB SEB Vilniaus bankui sutinkant, atsakovas pardavė butą už 136 000 Lt. Pagal šią sutartį buto pirkėja J. L. pardavėjui sumokėjo 28 000 Lt ir padengė 107 738,07 Lt pardavėjo skolinį įsipareigojimą AB SEB Vilniaus bankui. Atsakovas teigė, kad likusius gautus už parduotą butą pinigus jis panaudojo atsiskaityti su AB banku „Snoras“ už suteiktą paskolą, tačiau šio banko pranešimas tai paneigė. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas nevykdė pareigos, esant iškeltai jo įmonės bankroto bylai, nedisponuoti asmeniniu turtu, apie kurią raštu buvo informuotas administratoriaus. Teismas nurodė, kad, nors ĮBĮ nenustatyta individualios įmonės savininko pareigos perduoti turtą administratoriui, tačiau atsižvelgiant į turto savininko atsakomybę už įmonės prievoles asmeniniu turtu bei ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytą įpareigojimą perduoti administratoriui turimo turto sąrašą darytina išvada, jog įmonės savininko teisė disponuoti asmeniniu turtu taip pat yra apribota. Tokią išvadą teismas grindė CK 1.5 straipsnio 4 dalies norma dėl teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymo bei CK 1.8 straipsnyje nustatyta galimybe taikyti analogiją, nes bankroto bylos iškėlimo atveju turėtų būti taikomas vienodas tiek įmonės turto, tiek įmonės savininkui priklausančio turto režimas. Priešingu atveju netektų prasmės įstatyme nustatyta galimybė taikyti neribotą civilinę atsakomybę ir būtų pažeistos įstatyme įtvirtintos kreditorių teisės gauti proporcingą savo reikalavimų patenkinimą ne tik iš individualios įmonės, bet ir iš jos savininko turto. Dėl to teismas atsakovo veiksmus savo nuožiūra parduodant butą pripažino neteisėtais – pažeidžiančiais nurodytų teisės normų reikalavimus bei bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Kadangi pagal ĮBĮ 34 straipsnį įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, tai teismas pripažino hipotekos kreditoriaus AB SEB Vilniaus banko pirmumo teisę į savo reikalavimo patenkinimą, tačiau konstatavo, kad lėšų skirtumas tarp įkaito turėtojui grąžinto kredito likučio (107 738,07 Lt) ir buto pardavimo kainos (136 000 Lt), t. y. 28 261,93 Lt, privalėjo būti perduotas individualios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka, o ne paskirstytas atsakovo nuožiūra. Tokie neteisėti atsakovo veiksmai padarė žalos įmonės kreditoriams, todėl atsakovas privalo ją atlyginti (CK 6.263 straipsnis). Teismas nurodė, kad yra nustatytos visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK. 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai), todėl iš jo ieškovui priteistina 28 261,93 Lt žalos atlyginimo, taip pat 5 proc. dydžio metinės paūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo Ž. M. apeliacinį skundą, 2010 m. vasario 22 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku kaip privačiu fiziniu asmeniu – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006). Be to, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata susijusi su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, tai už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Svarbu yra ir tai, kad bankroto procesas apima ir vykdymo veiksmus – bankrutavusios įmonės turto pardavimą ir atsiskaitymą su kreditoriais, o išieškojimas nukreipiamas į visą skolininko turtą (taip pat ir į įmonės savininko) (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Dėl to teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo teiginiu, kad administratoriaus įspėjimas jam dėl turto disponavimo apribojimo yra niekinis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas nepateikė duomenų apie tai, jog jo parduotas butas būtų įkeistas AB bankui,,Snoras“ ar kitiems kreditoriams, taip pat patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad pardavus butą jis atsiskaitė su AB banku „Snoras“ (šio banko 2009 m. balandžio 28 d. rašte teigiama priešingai), bei neįrodinėjo, su kokiais kitais savo kreditoriais atsiskaitė, panaudodamas atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi AB SEB Vilniaus banku likusius gautus pinigus. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad individualios įmonės bankroto bylos nagrinėjimo specifika, nulemianti tai, jog visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi reikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo, įmone ar jos savininku, buvo sudarytas sandoris, nepaneigia įmonės savininko kaip fizinio asmens kreditoriaus teisės pačiam apsispręsti – reikšti savo finansinį reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje ar ne, taip pat tokio kreditoriaus teisės į savo reikalavimo patenkinimą. Tačiau tai, kad toks kreditorius nepateikė savo reikalavimo įmonės bankroto byloje, negali suteikti jam pirmenybės prieš kitus kreditorius, pareiškusius reikalavimus įmonės bankroto byloje, gauti finansinio reikalavimo patenkinimą be eilės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Ž. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pagal kurį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui, taikytinas tik bankrutuojančios įmonės, kaip juridinio asmens, nuosavybės teise turimam turtui. Nei ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nei kitos ĮBĮ normos nevaržo neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko teisės valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavu turtu.

2. Bankrutuojančios įmonės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo klausimų perdavimas išimtinai tik administratoriui yra nulemtas ne tik kreditorių teisių apsaugos, bet ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatų, kad iškėlus bankroto bylą bankrutuojančios įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų. Tai reiškia, kad turto valdymo, naudojimo ir disponavimo perdavimas administratoriui reikalingas siekiant užtikrinti turto savininko teisių įgyvendinimą. Tuo tarpu tokia situacija negalima neribotos civilinės atsakomybės dalyvio fizinio asmens atveju, nes, net ir iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei, jos savininkas kaip fizinis asmuo išlaiko visišką veiksnumą.

3. CK 2.48 straipsnio 1 dalyje, 2.74 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė juridiniam asmeniui laisvai įgyvendinti nuosavybės teisę, o CK 2.81 straipsnyje – tokios teisės įgyvendinimo tvarka (per juridinio asmens organus). ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta šios teisės išimtis, taigi ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra specialioji teisės norma nurodytoms CK nuostatoms. CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nurodytas draudimas pagal analogiją taikyti specialiąsias teisės normas, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. T. v. S. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009). Teismai pažeidė CK 1.8 straipsnio 3 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

4. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas bankrutuojančio neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviui (savininkui) fiziniam asmeniui yra nelogiškas ir prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenustatyta jokių disponavimo turtu (lėšomis) galimybių pačiam bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, tačiau analogiška situacija visiškai negalima fizinio asmens atžvilgiu. Fizinis asmuo turi gyvybinių poreikių, kultūrinių interesų ir panašiai, tuo tarpu laikantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pozicijos aiškinant ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą, bankrutuojančio neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis fizinis asmuo neturi teisės disponuoti savo turtu ir lėšomis. Net ir vykdymo procese yra nustatytos tam tikros minimalių poreikių garantijos (CPK 663, 668 straipsniai), tačiau, remiantis skundžiamu sprendimu ir nutartimi, jos netaikomos bankrutuojančios individualios įmonės savininkui. Fizinis asmuo neturi kitos galimybės išgyventi, kaip tik valdydamas, naudodamasis ir disponuodamas asmeniniu turtu ir lėšomis. Tai nepaneigia administratoriaus teisės kreiptis į teismą dėl turto arešto apsaugant kreditorių interesus.

5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad bankroto procesas apima ir vykdymo veiksmus, nes administratorius turi teisę nukreipti išieškojimą į įmonės savininko turtą. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, tačiau bankrutuojančios įmonės savininko turto pardavimo tvarka nenustatyta. Be to, ši ĮBĮ 33 straipsnio redakcija įsigaliojo tik 2008 m. liepos 1 d. ir ginčo santykiams netaikytina, tuo tarpu 2007 m. balandžio 21 d. galiojusioje ĮBĮ 33 straipsnio redakcijoje nebuvo nustatyta bankroto administratoriaus teisės bankroto proceso metu pardavinėti bankrutuojančios įmonės savininko turto. Be to, net ir galiojanti ĮBĮ 33 straipsnio redakcija savaime neriboja turto savininko teisės valdyti, naudoti ar disponuoti turtu, jeigu, remiantis ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta galimybe taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismo nutartimi nepritaikyti apribojimai bankrutuojančios įmonės savininkui disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Šioje byloje, administratoriui žinant apie turto egzistavimą, jokie apribojimai kasatoriaus turtui nebuvo taikyti.

6. Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvis atsako tik neužtenkant juridinio asmens turto, t. y. įstatyme įtvirtinta subsidiarioji atsakomybė. Tai reiškia, kad turto disponavimo apribojimai savininkui negali būti siejami tik su bankroto bylos iškėlimo faktu. Dėl turto pakankamumo kreditorių interesams užtikrinti turi spręsti bankroto administratorius, kuris, nustatęs, kad turto nepakanka, privalo imtis priemonių išieškojimą nukreipti į savininko turtą. Nagrinėjamoje byloje administratorius jokių priemonių nesiėmė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas bankrutavusi Ž. M. įmonė „Chemikų žiedas“ prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistus ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tik bankrutuojančios įmonės, bet ne jos savininko turtui. Teisės normos, nustatytos ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte, turinys yra glaudžiai susijęs su ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu bei visų kreditorių teisių apsauga, siekiant įgyvendinti įstatymo nustatytą galimybę taikyti neribotą civilinę atsakomybę individualios įmonės savininkui bei užtikrinti kreditorių teisėtą interesą gauti savo finansinio reikalavimo patenkinimą ne tik iš individualios įmonės, bet ir iš jos savininko turto. Dėl to ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma gali ir turi būti aiškinama būtent plačiuoju požiūriu, kurį nepagrįstai ginčija kasatorius.

2. Kasacinio skundo antrasis argumentas nepagrįstas, nes tam tikrais įstatymų leidėjo nustatytais atvejais asmens veiksnumas ir teisnumas gali būti apribojamai. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto sisteminė analizė bei šių teisės normų tikslai leidžia teigti, kad individualiai įmonei iškeltos bankroto procedūros metu įmonės savininko veiksnumas apribojamas šių įstatyminių nuostatų pagrindu siekiant užtikrinti kreditorių teises gauti finansinių reikalavimų proporcingą patenkinimą tiek iš įmonės, tiek ir iš jos savininko turto. Be to, CK 2.50 straipsnyje taip pat nustatyta individualios įmonės savininko asmeninė atsakomybė už individualios įmonės, kaip neribotos atsakomybės juridinio asmens, prievoles. Taigi individualios įmonės savininko teisė savarankiškai spręsti atsiskaitymo su asmeniniais kreditoriais, nepareiškusiais finansinių reikalavimų bankroto byloje, klausimą ir vykdyti faktinius atsiskaitymus su jais iš asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto vertės ribojama, nes tokie įmonės savininko veiksmai iš esmės pažeidžia proporcingumo principą, kurį būtina įgyvendinti siekiant užtikrinti visų kreditorių lygias teises į finansinių reikalavimų patenkinimą. Darytina išvada, kad ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas individualios įmonės savininkui ne tik galimas, bet ir privalomas.

3. Kasatorius, įrodinėdamas analogijos taikymo negalimumą bankrutavusios Ž. M. įmonės „Chemikų žiedas“ bankroto procedūros atveju, ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto normą lygina su bendrojo pobūdžio teisės normomis, įtvirtintomis CK 2.48 straipsnio 1 dalyje, 2.74 straipsnio 1 dalyje, 2.81 straipsnio 1 dalyje, kuriose nustatyta, kad privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, kurias jie įgyvendina per savo valdymo organus. Tuo tarpu CK nuostatų taikymas įmonės bankroto procedūros metu apskritai yra ribotinas remiantis ĮBĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Taigi kasatoriaus nurodytos CK normos individualios įmonės bankroto proceso metu netaikytinos, nes pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą pasikeičia įmonės teisinis statusas, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų ir visų klausimų, susijusių su bankrutuojančio juridinio asmens turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, atsiskaitymu su kreditoriais ir kt., išsprendimas pereina administratoriaus, kreditorių susirinkimo (komiteto) bei teismo dispozicijon (ĮBĮ 10, 11, 14, 21, 23, 30, 31, 33, 35 straipsniai). Taigi kasatorius nepagrįstai lygina ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto normą kaip specialiąją su jo nurodytomis CK normomis kaip bendrosiomis. Teismai rėmėsi įstatymo analogija aiškindami ir taikydami būtent ĮBĮ nuostatas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 33 straipsnio 1 dalį), jas sistemiškai analizuodami su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi. Dėl to teismų išvada, kad ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas, taikant jį kartu su CK 1.5 straipsnio 4 dalimi bei 1.8 straipsniu, taip pat apriboja įmonės savininko teisę disponuoti asmeniniu turtu, nes bankroto bylos iškėlimo atveju turėtų būti taikomas vienodas tiek įmonei, tiek įmonės savininkui priklausančio turto režimas, laikytina pagrįsta.

4. Kasacinio skundo ketvirtąjį argumentą paneigia proceso teisės normos, įtvirtintos CPK 668 ir 739 straipsniuose, reglamentuojančios išieškojimo negalimumą iš tam tikrų kategorijų turto bei pajamų, detaliai nurodant, į kokį konkretų skolininko turtą ar pajamas negali būti nukreiptas išieškojimas. Taigi kasatoriaus teisės į būtinųjų asmeninių poreikių patenkinimą yra apsaugotos įstatymo, dėl to kasacinio skundo ketvirtasis teiginys atmestinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

5. Kasatoriaus argumentas, kad ĮBĮ 33 straipsnio norma nedraudžia individualios įmonės savininkui disponuoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu šiam turtui netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, taip pat nepagrįstas. Bankrutuojančios įmonės savininkas įpareigojamas saugoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą iki to momento, kai bankroto procedūros metu paaiškės tikslus kreditorių nepatenkintų finansinių reikalavimų dydis ir administratorius nukreips išieškojimą į bankrutavusios individualios įmonės savininkui priklausantį asmeninį turtą. Taigi pripažintina, kad bet koks apdairus ir sąžiningas asmuo (verslininkas), žinodamas, kad jam kreditoriai yra pareiškę finansinius reikalavimus dėl atitinkamų skolų padengimo, privalo rūpestingai išsaugoti savo turtą, iš kurio būtų faktinė galimybė proporcingai likviduoti kasatoriaus skolas kreditoriams. Kitoks ĮBĮ 33 straipsnio normos aiškinimas prieštarautų bankroto proceso esmei ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.

6. Kasatorius, teigdamas, kad jis neturi žinoti, ar individualios įmonės turimo turto pakanka kreditorių finansiniams reikalavimams padengti, ir siekdamas šią pareigą perkelti administratoriui, neteisingai interpretuoja CK 2.50 straipsnio 4 dalį. Šios normos taikymas individualios įmonės bankroto procedūros metu iš esmės susijęs ir turi būti aiškinamas kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalimi, kurioje įtvirtinta įmonės nemokumo apibrėžtis. Darytina išvada, kad kasatoriui bankroto bylos iškėlimo momentu turėjo būti žinoma, jog bankrutuojanti įmonė neturi pakankamai turto, kurio pagrindu būtų galima patenkinti visų kreditorių finansinius reikalavimus, dėl to pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį bankroto procedūros metu jam kyla prievolė prieš kreditorius atsakyti visu asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl individualios įmonės savininko atsakomybės už įmonės prievoles bankroto procese

Pagal galiojančius įstatymus individualia įmone laikomas neribotos atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Individualios įmonės savininkas gali būti tik vienas ir tik fizinis asmuo. Individualios įmonės turtas yra atskirtas nuo įmonės savininko turto ir priklauso įmonei nuosavybės teise, išskyrus atvejį, kai individualiai įmonei perduodamas įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui (sutuoktinei) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas. Tokiu atveju turtas įmonei perduodamas patikėjimo teise, tačiau sutuoktiniams susitarus net ir šis turtas gali būti įmonei perduotas nuosavybės teise (Individualių įmonių įstatymo 2, 6, 8 straipsniai). Individualios įmonės savininko teisės ir pareigos nustatytos individualios įmonės nuostatuose, Individualių įmonių įstatyme bei kituose įstatymuose (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 4 dalis). Vienas iš byloje nagrinėjamu klausimu aktualių įstatymų, kuriame nustatytos individualios įmonės savininko pareigos, yra Civilinis kodeksas, kurio 2.50 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kokia yra individuali įmonė, prievoles, jeigu joms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, atsako juridinio asmens dalyvis. Juridinio asmens dalyviu individualios įmonės atveju laikomas jos savininkas, t. y. asmuo, kuris turi nuosavybės teises į juridinio asmens turtą (CK 2.45 straipsnis). Taigi įstatyme yra nustatyta individualios įmonės savininko subsidiarioji atsakomybė už individualios įmonės prievoles, t. y. individualiai įmonei neturint arba turint nepakankamai turto šios įmonės prievolėms įvykdyti, prievolės vykdomos iš šios įmonės savininko turto. Kitas nagrinėjamai bylai aktualus individualios įmonės savininko teises ir pareigas nustatantis įstatymas yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Teismai nustatė, kad bankroto byla Ž. M. įmonei „Chemikų žiedas“ Kauno apygardos teismo nutartimi buvo iškelta 2006 m. birželio 12 d. Tokio pobūdžio nutartis, priimta rašytinio proceso tvarka, įsiteisėja per dešimt dienų nuo jos priėmimo, jeigu ji nebuvo apskųsta. Tuo metu galiojusio ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai), įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ĮBĮ nuostata dėl įmonės ir įmonininko turimo turto tarpusavio santykio, atsižvelgiant į specialiųjų šiuo klausimų įstatymų nuostatas (CK 2.48 straipsnis, IĮĮ 8 straipsnis), buvo pakeista ir šiuo metu galiojančio ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte suformuluotas įpareigojimas įmonės savininkui pateikti administratoriui viso jo turimo turto sąrašą tuo atveju, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės (t. y. iš ĮBĮ pašalintas teiginys apie įmonės ir įmonininko, savininko turto neatskirtinumą). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ĮBĮ nustatyta individualios įmonės savininko pareiga administratoriui pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe, siejama su tolimesne teismo pareiga imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bankroto bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-1099/2003; 2004 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004; 2006 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006; 2007 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007).

Pažymėtina, kad bankrutuojančios individualios įmonės savininko atsakomybė už šios įmonės prievoles nėra absoliuti ir neribota. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, ir nėra šio juridinio asmens dalyvio (savininko) turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad šios įmonės dalyvio (savininko) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, atsižvelgiant į viešąjį interesą, tuo atveju, jeigu su įmonės kreditoriais liko neatsiskaityta, tačiau paaiškėjus, kad vykdant bankroto procedūras įmonės savininkas turėjo turto, apie kurį bankroto bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinoma, ir esant galimybei nukreipti išieškojimą į tokį turtą, negali būti paneigta galimybė teisinėmis priemonėmis tai padaryti (žr. pirmiau nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-1099/2003, Nr. 3K-7-308/2004, Nr. 3K-3-428/2006).

Nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei įstatyminis reglamentavimas įgalina kasacinio teismo teisėjų kolegiją konstatuoti, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą individualiai įmonei yra apribojama ir įmonės savininko disponavimo jo turimu turtu teisė patvirtintų įmonės kreditorių reikalavimų ir bankroto bylos administravimo apimtimi. Kita vertus, jeigu bankrutuojančios individualios įmonės savininkas nepaiso disponavimo savu turtu teisės apribojimo ir turtą perleidžia tretiesiems asmenims, net ir po to, kai yra priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, išlieka įmonės savininko atsakomybė už šios įmonės neįvykdytas prievoles kreditoriams perleisto turto vertės apimtyje. Individualios įmonės savininko veiksmai, kai, įmonės turto nepakakus atsiskaityti su bankrutuojančios individualios įmonės kreditoriais, įmonės savininkas perleidžia tretiesiems asmenims savo turtą, apie kurį jis privalėjo pranešti administratoriui vykdydamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto įpareigojimą, reiškia įmonės kreditorių interesų pažeidimą bei atitinka visas būtinas civilinei atsakomybei kilti sąlygas, nustatytas CK 6.246-6.249 straipsniuose.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus keliamas ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto klausimas yra hipotetinis, t. y. nesusijęs su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Bankrutuojančios įmonės administratoriui neteko spręsti klausimų, susijusių su kitu įmonės savininkui priklausiusiu, išskyrus individualios įmonės (kurios savininkas taip pat yra atsakovas), turtu. Kasatorius nurodo, kad ĮBĮ nustatyta administratoriaus teisė disponuoti bankrutuojančio juridinio asmens turtu, nesant tiesioginio įstatyminio reglamentavimo, negali pagal analogiją būti išplečiama ir į individualios įmonės savininko turtą, nes specialiųjų teisės normų taikymas pagal analogiją draudžiamas įstatymo (CK 1.8 straipsnio 3 dalis). Atsakydama į šį argumentą kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus nurodyta teisės norma, kurioje įtvirtintas draudimas pagal analogiją taikyti specialiąsias teisės normas – CK 1.8 straipsnio 3 dalis – yra nustatyta Civiliniame kodekse ir reiškia draudimą taikyti specialiąsias teisės normas, kai sprendžiami klausimai, kuriuos reglamentuoja bendrosios civilinės teisės normos, t. y. CK. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuoja specialiosios teisės normos – Įmonių bankroto įstatymas. Taikant bankroto teisinių santykių reglamentavimo klausimais tam tikras ĮBĮ nuostatas iš viso neatsiranda CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nurodyta situacija. Kita vertus, kasatoriaus ginčijama administratoriaus teisė disponuoti ne tik individualios įmonės turtu, bet ir šios įmonės savininko kitu turtu, yra paneigta ne tik ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto sisteminiu aiškinimu, bet ir nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusia ĮBĮ 33 straipsnio nuostata, pagal kurią ta pačia kaip bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas tvarka, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir neturi turto ar jo nepakanka, yra parduodamas jos savininko turimas turtas. Savo ruožtu teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatos yra pakankamos konstatuoti, jog nėra CK 1.8 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

Kasatoriaus keliamas klausimas dėl to, kad įmonės savininko atsakomybė bankroto bylos atveju bankrutuojančios individualios įmonės kreditoriams yra subsidiari, nepaneigia fakto, kad atsakovo individualiai įmonei bankroto byla buvo iškelta dėl įmonės nemokumo. Kasatorius nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neįrodinėjo, kad jo bankrutuojanti įmonė galėjo ar gali atsiskaityti už įmonės prievoles su kreditoriais. Kasatorius yra bankroto byloje dalyvaujantis asmuo – atsakovas, taigi ir nurodyta situacija jam turi būti pakankamai žinoma. Hipotetinio argumento nurodymas kasaciniame skunde šioje byloje negali būti pripažintas tinkamu kasacijos pagrindu.

Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytas kasacijos pagrindas nepasitvirtino, o dauguma skunde nurodytų motyvų galėtų būti aktualūs tik esant kitokiai faktinei bylos situacijai, o ne tokiai, kai savo turtą yra pardavęs pats atsakovas. Taigi skundžiamų teismų sprendimo ir nutarties naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikiami iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atmetus atsakovo kasacinį skundą, konstatuotina, kad kasacinio teismo sprendimas priimtas ieškovo naudai. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti jam iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir pridėjo su advokate A. Meliukštiene sudarytą teisinių paslaugų sutartį, kurioje nustatytas advokato honoraro dydis už atstovavimą kasaciniame teisme, tačiau nepateikė jokio mokėjimo dokumento, kuris patvirtintų, kad honoraras advokatui yra sumokėtas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 88 straipsnį išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, taigi ir atstovavimo išlaidos, turi būti realios ir pagrįstos. Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos. Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai dėl pinigų sumokėjimo dėl bylos nagrinėjimo teisme. Kadangi ieškovas iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme pabaigos nepateikė dokumentų, patvirtinančių realiai patirtas atstovavimo išlaidas, tai nėra pagrindo patenkinti jo prašymą priteisti iš kasatoriaus šių išlaidų atlyginimą.

Valstybei iš kasatoriaus priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 31,65 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo Ž. M. (duomenys neskelbtini) 31,65 Lt (trisdešimt vieną litą 65 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius

Česlovas Jokūbauskas