A. M. pagal BK 153 str., 150 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-52-489/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13383-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajam A. M. (nuotoliniu būdu), jo gynėjui advokatui Algirdui Zakrasui,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 13 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dvejiems metams su įpareigojimais, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiaisiais I. M., I. M., T. M.. Taip pat A. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kaip nepadaręs šio nusikaltimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 13 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalis dėl A. M. išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir A. M. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su A. M. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Taip pat pakeista Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalis dėl A. M. nuteisimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta dalis šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. M. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2022 m. balandžio 18 d. apie 17.20 val. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), virtuvėje, pasinaudodamas nukentėjusiosios I. M., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės ir išgąsčio, liepė nukentėjusiajai suptis ant durų rankenų, po to, apkabinęs per liemenį, nukėlęs ją nuo durų ant kėdės ir grindų, pabučiavo po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios nugarą ir užpakalį bei iš nugaros pusės užkišęs kairę ranką po kelnaitėmis pirštais perbraukė per nukentėjusiosios lytinius organus, po to kambaryje paguldęs į lovą nukentėjusiąją, numovęs jai timpes ir kelnaites, lietė ir laižė jos lytinius organus, kišo pirštą į išeinamąją angą, tokiais veiksmais tenkino savo lytinę aistrą su mažamete nukentėjusiąja I. M. prieš jos valią oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu. Dėl to nukentėjusiajai konstatuotos (duomenys neskelbtini), kilusios dėl sąsajų su byloje tiriamais nusikalstamais veiksmais, vertinamos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

2. Taip pat A. M. nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2021 m. vasaros pabaigos iki 2022 m. balandžio 18 d., tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose (duomenys neskelbtini), tvirkino jaunesnius negu šešiolikos metų asmenis tokiomis aplinkybėmis: jis 2021 m. vasaros pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, garaže, ištraukęs iš sportinių kelnių savo lytinį organą, jį rodė mažametėms nukentėjusiosioms I. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir I. M., gim. (duomenys neskelbtini); 2022 m. žiemą, tiksliai nenustatytu laiku, namo virtuvėje rodė mažamečiams nukentėjusiesiems I. M. ir T. M., gim. (duomenys neskelbtini), savo lytinį organą, prašydamas jį apkirpti su kirpimo mašinėle; nuo 2022 m. sausio mėnesio iki 2022 m. balandžio 18 d., tiksliai nenustatytu laiku, namo virtuvėje už 2 Eur atlygį siūlė mažamečiui T. M. pasimatuoti lytinius organus, o T. M. parodžius savo lytinį organą, jis taip pat išsitraukė savo lytinį organą ir jį rodė mažamečiams T. M. ir I. M., taip pat nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip vieną kartą ranka glostė mažametei I. M. koją šlaunies srityje.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. M. dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai kaip prieštaringus vertino nukentėjusiųjų I. M., I. M., jų atstovės pagal įstatymą A. M. ir liudytojo I. M. parodymus, byloje esančius įrodymus vertino atsietai, neskyrė pakankamai dėmesio įrodymų visumos analizei, nusikaltimo pobūdžiui, nukentėjusiosios I. M. amžiui ir jos būsenai po patirtos seksualinės prievartos, taip pat neteisingai vertino Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadą Nr. G 465/2022(04) ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nebuvo mažametės nukentėjusiosios I. M. seksualinio prievartavimo, kad A. M. atliktas veiksmas, pirštu braukiant nukentėjusiajai per lytinius organus, I. M. galėjo pasirodyti kaip piršto kišimas į lytinius organus ar išangę. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad mažametės nukentėjusiosios I. M. seksualinio prievartavimo aplinkybės nustatytos byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, kad A. M. veiksmuose yra nusikaltimo, nustatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Baudžiamojoje byloje nesurinkta jokių tiesioginių, objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad jis tenkino savo lytinę aistrą su mažamete I. M. ir tvirkino jaunesnius negu šešiolikos metų I. M., I. M. ir T. M., taip padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius teigia, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje vyko tendencingai, teisėtais ir neteisėtais būdais renkant įrodymus, kurie pagrįstų jo kaltę, ir netiriant aplinkybių, kurios patvirtintų, kad jis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiai pagrįsti prielaidomis, juose padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su jam inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, kelia abejonių.

4.2. Nukentėjusiosios mažametės I. M. ir I. M. apie įvykį davė nenuoseklius, prieštaringus parodymus, todėl jų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, be kita ko, dėl jų motinos A. M. daromos įtakos vaikų parodymams. Kasatorius, ginčydamas nukentėjusiųjų I. M., I. M., liudytojų A. M., I. M. parodymų patikimumą, detaliai aptaria byloje surinktus įrodymus (vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadą, vaizdo įrašus ir kt.) ir teigia, kad jie patvirtina, jog nukentėjusioji I. M. tėvų buvo bauginama, namuose prieš ją buvo naudojamas fizinis smurtas, todėl ji buvo verčiama meluoti, jį apkalbėti. Teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė neįsigilino į globos namų „Užuovėja“ pateiktą vertinimą apie tėvų galimai naudojamą fizinį smurtą prieš mažametę I. M., jos elgesį globos namuose, todėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte padarytos išvados kelia abejonių. Kasatorius pažymi ir tai, kad mažamečių apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vyko pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimus, nes mažametei I. M. buvo užduodami atsakymą menantys klausimai. Be to, po mažametės I. M. apklausos nukentėjusiųjų motina A. M. kitiems mažamečiams I. M. ir T. M. nurodinėjo, ką kalbėti. Į tai atkreipė teismo dėmesį nuteistojo gynėjas, todėl teismas įspėjo A. M. dėl poveikio liudytojams. Kaip teigia kasatorius, liudytojai A. M. ir I. M. buvo prieš jį nusiteikę, o nukentėjusysis T. M., apklaustas teisme, neigė, kad jis (kasatorius) jam ar jo seseriai rodė savo lytinį organą, prašė nuskusti jo lytinį organą su skutimosi mašinėle, prašė jo parodyti savo lytinį organą ir pan., todėl kasatoriui nesuprantama, iš kur byloje atsirado tokie duomenys.

4.3. Kasatorius taip pat ginčija byloje teismų nustatytas aplinkybes, kad jis numovė mažametei I. M. apatines kelnaites ir jų negrąžino, kad I. M. suposi įsikabinusi į durų rankenas, o ne stovėdama ant jų. Teigia, kad šios aplinkybės neatitinka tikrovės ir kad I. M. į jo namus buvo atėjusi jau be kelnaičių.

4.4. Kasatorius nurodo ir tai, kad po pranešimo apie įtarimą įteikimo ir apklausos jis buvo paimtas iš areštinės ir, nedalyvaujant jo gynėjui, policijos pareigūnų vežamas atlikti parodymų patikrinimo vietoje. Tuo metu pareigūnai atliko neformalią jo apklausą: klausinėjo jo, liepė sakyti tiesą, baugino, grasino kalėjimu, ilga laisvės atėmimo bausme, taip pat žadėjo jį paleisti, žadėjo švelnesnę bausmę. Kasatorius pažymi, kad, išskyrus save kaltinančius parodymus, kuriuos davė po neformalios apklausos, viso proceso metu jis neigė savo kaltę.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktikoje dėl šios normos pateikiamus išaiškinimus, tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022, 2K-276-387/2022 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi, nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, argumentuojamas sava įrodymų interpretacija ir savu jų vertinimu, nepateikiant teisinių argumentų dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų padarymo, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

7. Nuteistojo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama būtent įrodymų (mažamečių nukentėjusiųjų I. M., I. M., liudytojų A. M., I. M., vaizdo įrašų, rašytinės bylos medžiagos) vertinimui, pateikiamas jų savas vertinimas. Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (pavyzdžiui, dėl apatinių kelnaičių nukentėjusiajai numovimo, nukentėjusiosios supimosi ant durų rankenų aplinkybių). Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas abiejų teismų atliktas byloje esančių įrodymų vertinimas, neigiamos bylos faktinės aplinkybės, pateikiamas savas įrodymų vertinimas ir siūloma daryti kitokias išvadas, nei tai darė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

8. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis A. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, apeliacine tvarka neskundė. Nuteistojo kasaciniame skunde keliami klausimai dėl nepagrįsto jo nuteisimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį dėl jaunesnių negu šešiolikos metų asmenų tvirkinimo apeliacinės instancijos teisme nebuvo keliami ir atitinkamai apeliacine tvarka jie iš esmės nebuvo nagrinėjami, tik nuosprendyje dėl kito labai sunkaus nusikaltimo nustatymo buvo pašalintos atskiros BK 153 straipsnio 1 dalyje nusikaltimo aplinkybės. Todėl su BK 153 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo įrodytumu susiję kasatoriaus argumentai taip pat paliktini nenagrinėti.

Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu apeliacinės instancijos teisme

9. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl kasatoriaus kaltės seksualiai prievartavus mažametę I. M. grindė prielaidomis ir nepatikimais, abejotinais, neatitinkančiais įrodymams keliamų reikalavimų nukentėjusiųjų I. M., I. M., jų atstovės pagal įstatymą A. M., liudytojo I. M. parodymais, taip pat neformalios nuteistojo apklausos metu neteisėtai išgautu jo kaltės prisipažinimu. Šie argumentai nepagrįsti.

10. Naujas apkaltinamasis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis pagrindinių nuosprendžio surašymo taisyklių, reglamentuotų BPK XXIII skyriuje (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-895/2019).

11. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad nuteistojo A. M. kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. M. išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir dėl šios dalies priimdamas naują – apkaltinamąjį nuosprendį, laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių ir teismų praktikos išaiškinimų, o šio teismo priimto nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

12. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje A. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl mažametės I. M. seksualinio prievartavimo kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atlikęs įrodymų tyrimą ir padaręs priešingą išvadą, panaikino šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. M. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

13. Apeliacinės instancijos teismas priimtame naujame apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip prieštaringus vertino nukentėjusiųjų I. M., I. M., liudytojų A. M., I. M. parodymus, byloje esančius įrodymus vertino atsietai, neskirdamas reikiamo dėmesio duomenų visumos analizei, paties nusikaltimo pobūdžiui, nukentėjusiosios I. M. amžiui ir jos būsenai po patirtos seksualinės prievartos, neteisingai vertino Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadą Nr. G 465/2022(04), kurioje nustatyta, kad I. M. išangėje ir jos aplinkoje sužalojimų nėra, todėl dėl šios dalies priėmė A. M. nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas pagrindė nuosprendyje aptardamas baudžiamojoje byloje surinktus, BPK nustatyta tvarka patikrintus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, kuriais grindžia A. M. kaltumą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, t. y. iš dalies paties nuteistojo, mažametės nukentėjusiosios I. M., liudytojų A. M., I. M., mažametės I. M. parodymus, teismo medicinos eksperto J. Sakalo paaiškinimus, I. M., I. M. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktus, globos namų „Užuovėja“ vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadą, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopiją, kitų objektų apžiūros protokolą. Teismas nurodė bylos duomenis, pripažintus įrodymais, kurie buvo pagrindas pripažinti išteisintąjį kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kodėl įrodymus vertino kitaip. Iš teismo nurodytų įrodymų ir jų vertinimo motyvų nustatyta, kodėl šis teismas konstatavo, kad nuteistasis savo namuose liepė mažametei nukentėjusiajai I. M. suptis ant durų rankenų, po to, apkabinęs per liemenį, nukėlęs ją nuo durų ant kėdės ir grindų, pabučiavo po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios nugarą ir užpakalį bei iš nugaros pusės užkišęs kairę ranką po kelnaitėmis pirštais perbraukė per nukentėjusiosios lytinius organus, po to kambaryje paguldęs į lovą I. M., numovęs jai timpes ir kelnaites, lietė ir laižė jos lytinius organus, kišo pirštą į išeinamąją angą.

14. Apeliacinės instancijos teismas taip pat visapusiškai išnagrinėjo ir paneigė nuteistojo gynybos versiją, kad jis jokių jam inkriminuotų seksualinio prievartavimo veiksmų mažametei I. M. neatliko, kad mažamečiai nukentėjusieji, paveikti tėvų įtakos, jį tiesiog apkalbėjo. Šio teismo nuosprendyje, be kita ko, detaliai atskleistas nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, turinys, parodymų dinamika, kad, ikiteisminio tyrimo metu iš dalies pripažinęs savo kaltę dėl dalies nusikalstamų veiksmų prieš I. M., nuteistasis vėliau teisme savo kaltę kategoriškai neigė. Nuteistojo duoti parodymai teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti su kitais byloje esančiais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje motyvuotai išdėstyta, kodėl teismas vadovaujasi būtent ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo parodymais bei jo parodymų patikrinimo vietoje nurodytomis aplinkybėmis, kurių metu nuteistasis prisipažino atlikęs dalį nusikalstamų veiksmų prieš I. M., o kitus jo parodymus, kurie prieštarauja kietiems byloje surinktiems įrodymams, atmeta.

15. Kasaciniame skunde ypatingas dėmesys yra skiriamas apeliacinės instancijos teismo atliktam mažamečių nukentėjusiųjų I. M., I. M. parodymų vertinimui ginčyti, teigiant, kad teismas šių mažamečių parodymus nepagrįstai pripažino leistinais, patikimais įrodymais. Kaip teigia kasatorius, mažamečių apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekama pažeidžiant nustatytą tvarką, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu buvo užduodami atsakymą menantys klausimai, o nuteistąjį kaltinantys mažamečių parodymai buvo nulemti jų tėvų įtakos, bauginant ir verčiant meluoti, apkalbėti nuteistąjį. Su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

16. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia asmenims apklausų metu užduoti atsakymą menančius klausimus (BPK 183 straipsnio 2 dalis, 275 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad draudžiama įstatyme nurodytiems asmenims užduoti tokius klausimus, kurių turinys užprogramuoja lauktiną, norimą rezultatą (atsakymą) ar jų formuluotė netiesiogiai leidžia numanyti atsakymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-495/2023). Be kita ko, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017).

17. Toks vaikų liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, 2K-244-788/2023).

18. Be kita ko, seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-697/2021, 2K-199-648/2023, 2K-67-495/2024 ir kt.).

19. Kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tokio pobūdžio bylų specifiką ir pirmiausia siekdamas įsitikinti mažametės nukentėjusiosios I. M. parodymų apie nuteistojo A. M. prieš ją atliktus seksualinio prievartavimo veiksmus patikimumu, nuosprendžio 22–27 punktuose išsamiai nagrinėjo mažametės parodymus, duotus Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjai, gretino juos su kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais: nukentėjusiosios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopija, kita rašytine bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas jokių mažametės nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją tvarkos pažeidimų nenustatė ir vertino, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, kurie buvo patikrinti perskaitant pirmosios instancijos teisme, taip pat jos pasakojimai teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės atlikimo metu ekspertei bei psichologinio įvertinimo metu psichologei dėl esminių veikos aplinkybių, t. y. kad A. M. laižė jos lytinius organus, kišo pirštą jai į išeinamąją angą, dėl to ji jautė skausmą, iš esmės sutapo. Siekdamas visapusiškai įvertinti mažametės nukentėjusiosios I. M. parodymų patikimumą, teismas įvertino ir ikiteisminio tyrimo metu jai atliktą teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę. Ekspertizės akte konstatuota, kad nukentėjusioji I. M., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamo įvykio aplinkybes (įvykio vietą, dalyvius, jų veiksmus), vėliau jas atkurti ir duoti apie tai parodymus, jai nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (didesnio polinkio fantazuoti, didesnio polinkio į įtaigumą), dėl kurių ji negalėtų būti liudytoja byloje. Todėl padaryta bylos medžiaga paremta išvada, kad nukentėjusioji, pasakodama apie byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką, susijusią su jos seksualiniu prievartavimu, perteikė savo pačios patirtus išgyvenimus ir A. M. prieš ją atliktus seksualinio pobūdžio nusikalstamus veiksmus, o ne išgalvotas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors nukentėjusiosios parodymuose vis dėlto yra tam tikrų nesutapimų dėl neesminių aplinkybių, tačiau jie paaiškinami nukentėjusiosios amžiumi, socialine branda, fiziniu ir psichiniu išsivystymu ir nėra tiek prieštaringi, kad būtų pagrindas netikėti nukentėjusiosios parodymais, vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus ir jais nesiremti.

20. Apeliacinės instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio 29–32 punktuose taip pat detaliai išnagrinėti nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą A. M., liudytojo I. M., mažametės nukentėjusiosios I. M. parodymai apie tai, ką matė A. M. namuose, arba ką apie A. M. su ja atliktus veiksmus papasakojo pati nukentėjusioji I. M., šie parodymai sugretinti su nukentėjusiosios parodymais ir nuosprendžio 33 punkte išdėstyti aiškūs motyvai, kodėl šis teismas, kitaip negu pirmosios instancijos teismas įvertinęs šiuos bylos įrodymus, laiko juos patikimais ir jais remiasi nustatydamas faktines bylos aplinkybes.

21. Kartu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 38 punkte išdėstyti motyvai, kodėl atskirus su nukentėjusiąja susijusius teismo medicinos duomenis šis teismas vertina kitaip. Siekdamas pašalinti abejones dėl nukentėjusiosios I. M. parodymų apie tai, kad nuteistasis kišo pirštą jai į išeinamąją angą, dėl to ji jautė skausmą, ir teismo medicinos specialisto išvados, apeliacinės instancijos teismas byloje atliko įrodymų tyrimą, šio tyrimo metu apklausė teismo medicinos ekspertą J. Sakalą. Ekspertas teisme paaiškino, kad jeigu išangės aplinkoje nenustatyta jokių sužalojimo žymių ar randų, tai nereiškia, kad nebuvo galimybės, jog pirštas buvo įkištas į išangę; kišant pirštą į išangę, paprastai neturėtų likti jokių sužalojimo žymių dėl to, kad išangės kraštai yra elastingi ir kišimo metu išangės anga gali prasiplėsti be jokių sužalojimo žymių; sužalojimų gali nelikti ir tuo atveju, kai, kišant pirštą į išangę, yra jaučiamas skausmas.

22. Apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad mažametės nukentėjusiosios I. M. parodymų ir juos atitinkančių liudytojų A. M., I. M., I. M. parodymų, rašytinių bylos duomenų (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados) patikimumo vertinimas nagrinėjamoje byloje neturėjo trūkumų, kurie gali būti pripažinti esminiais, ir apeliacinės instancijos teismas, apkaltinamąjį nuosprendį, be kita ko, grįsdamas nukentėjusiosios I. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, nepadarė esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, kuris būtų sutrukdęs priimti teisėtą ir pagrįstą baigiamąjį aktą.

23. Atmestini kaip nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl nuteistojo A. M. neformalios apklausos bei vertimo duoti parodymus prieš save.

24. Pažymėtina, kad draudimo versti duoti parodymus prieš save principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir yra viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save taip pat yra viena iš teisingo proceso, garantuojamo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, prielaidų ir garantijų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad bet koks sulaikyto ar suimto asmens ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip leidžiama „neformali apklausa“. Tai užtikrina įtariamojo teisių, įskaitant teisę tylėti ir teisę į gynėją, taikymą tais atvejais, kai pareigūnai realiai atlieka sulaikyto ar suimto įtariamojo apklausą, ir pareigūnų pareigą užtikrinti šias teises; siekiant garantuoti, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės dėl pareigūnų bendravimo su įtariamuoju ir jam galimai taikyto netinkamo spaudimo, toks bendravimas turėtų būti tinkamai dokumentuojamas (pvz., 2020 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Ayetullah Ay prieš Turkiją, peticijų Nr. 29084/07 ir 1191/08, 137 punktas; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021).

25. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat yra ne kartą konstatuota, kad faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo padarius nusikaltimą asmens parodymai, be kita ko, ir,,atviri prisipažinimai“ arba tokio asmens,,neformalių pokalbių“ su pareigūnais metu gauti duomenys, kurie buvo gauti pažeidus draudimą versti duoti parodymus prieš save, nepripažįstami įrodymais ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Vertimas duoti parodymus neretai yra susijęs su asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, faktiniu sulaikymu ir apklausa, šių veiksmų tinkamai procesiškai neįforminant, taip pažeidžiant BPK 140, 187, 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles, reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-350/2013, 2K-233-788/2016, 2K-120-976/2019, 2K-6-976/2022).

26. Nagrinėjamoje byloje tokių konkrečių aplinkybių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 18 punkte išsamiai pasisakė dėl nuteistojo nurodytos aplinkybės, jog policijos pareigūnai su juo atliko neformalią apklausą, po kurios jis davė save kaltinančius parodymus, ir ją atmetė. Šis teismas konstatavo, kad A. M. teiginiai dėl pareigūnų jam daryto spaudimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu parodymus apie jo prieš I. M. atliktus nusikalstamus veiksmus davė laisva valia, o vėliau parodymus pakeitė, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

27. Pažymėtina, kad kadangi kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto A. M. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išimtinai yra susiję su baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, vertinant byloje surinktus įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes, pripažinus šiuos kasatoriaus argumentus nepagrįstais ir atmestinais, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nustatęs, kad A. M. pabučiavo po vieną kartą į apsinuoginusius nukentėjusiosios I. M. nugarą ir užpakalį bei iš nugaros pusės užkišęs kairę ranką po jos kelnaitėmis pirštais perbraukė per nukentėjusiosios lytinius organus, paguldęs nukentėjusiąją į lovą, numovęs jai kelnaites, lietė ir laižė jos lytinius organus, kišo pirštą nukentėjusiajai į išeinamąją angą, tokius A. M. veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kaip lytinės aistros tenkinimą su mažamete I. M. prieš jos valią oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės ir išgąsčio, ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

28. Darytina bendra išvada, kad nagrinėjant bylą pagal kasacinį skundą nenustatoma, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ar netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas