Baudžiamoji byla Nr. 2K-21-495/2025
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37708-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.3; 1.2.6.1.2.1; 1.2.28.5.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
nuteistajam J. K. (J. K.),
nuteistojo J. K. ir J. S., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjui advokatui Pavelui Borkovskiui (Pavel Borkovski),
nukentėjusiajam V. O.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. advokato Pavelo Borkovskio ir asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. S. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 29 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu:
J. K. ir J. S., padarę nusikalstamas veikas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamiesiems ir nukentėjusiajam V. O. susitaikius, ir baudžiamoji byla jiems nutraukta patvirtinant 2022 m. rugpjūčio 18 d. susitarimą dėl susitaikymo baudžiamojoje byloje.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis pakeistas: J. K. už nusikalstamas veikas, nurodytas BK 146 straipsnio 2 dalyje ir BK 294 straipsnio 2 dalyje, paskirta po 45 paras arešto; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 45 paros arešto; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas septyniems mėnesiams, kartu paskirta J. K. intensyvi priežiūra.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 23 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 29 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis:
J. K. pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir nuteistas areštu 45 paroms; pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas areštu 45 paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. K. paskirta galutinė subendrinta 45 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5 punktu, J. K. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas septyniems mėnesiams, paskirta intensyvi priežiūra. Vadovaujantis BK 71 straipsnio 1, 3 dalimis, J. K. paskirta 40 MGL (2000 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir gynėjo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. J. K. nuteistas, o J. S., padaręs nusikalstamą veiką, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad jie, veikdami kartu, neteisėtai atėmė V. O. laisvę ir vykdė tariamą teisę, panaudodami smurtą. Nusikalstama veika įvykdyta tokiomis aplinkybėmis: 2021 m. spalio 28 d. apie 17.10 val. kieme, tarp pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, J. K. pastebėjus V. O. ir manant, kad jis 2021 m. spalio 25 d. apie 14.00 val., būdamas viešbutyje (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš neužrakintų viešbučio tarnybinių patalpų pagrobė N. D. priklausančią piniginę su 50 Eur grynųjų pinigų ir leidimu gyventi Lietuvoje, savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, tuoj pat nekviesdami policijos pareigūnų, vykdė tariamą teisę panaudodami fizinį smurtą. J. S. tyčia sudavė ranka V. O. į viršutinę dešinę kūno dalį, po to J. K. kartu su J. S. sugriebė V. O. už abiejų rankų žastų, jas užlaužė už nugaros; J. S. tyčia spyrė V. O. į kairę šlaunį ir kartu nutempė nukentėjusįjį į viešbučio (duomenys neskelbtini) patalpas, ten V. O. prievarta laikė ir neišleido, taip neteisėtai atėmė jam laisvę, panaudodami fizinį smurtą, pasodintam ant kėdės nukentėjusiajam J. K. sudavė dešiniu kumščiu penkis smūgius į galvos sritį, po to vertė V. O. prisipažinti kaltu dėl vagystės. Tokiais bendrais J. K. ir J. S. veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveiktos sutrikdymas, pasireiškęs poodine kraujosruva dešiniame žaste, sukeltas fizinis skausmas ir padaryta didelė žala nukentėjusiojo asmens ir laisvės neliečiamumo teisėms.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo J. K. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai, nesant baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, kvalifikavo J. K. ir J. S. nusikalstamus veiksmus. Tačiau, įvertinęs J. K. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir J. K. asmenį apibūdinančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam pritaikė BK 38 straipsnio nuostatas ir atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės, ir tai nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo J. K. advokatas P. Borkovskis prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir J. K. bylą nutraukti; arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes formaliai, išskirtinai nepalankiai nuteistajam J. K., vertino bylos įrodymus, netinkamai jo veiksmuose nustatė nusikalstamų veikų požymius; neįvertino nukentėjusiojo, klaidingai įtariant jį vagyste, sulaikymo veiksmų kaip aplinkybės, šalinančios nuteistojo baudžiamąją atsakomybę; padarė įrodymais neparemtą išvadą, kad J. K. pagal bylos aplinkybes turėjo suvokti savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą; visas abejones aiškino nuteistojo (kaltinamojo) nenaudai ir taip pažeidė jo teisę į teisingą teismą. Tai nulėmė BPK 305 straipsnio reikalavimų neatitinkančio nuosprendžio priėmimą ir kartu netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BK 294 straipsnio 2 dalis, BK 146 straipsnio 2 dalis). Byloje nebuvo paneigta, kad šiuo atveju buvo kazusas – įvyko pateisinama klaida. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taikytą J. K. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį.
3.2. J. K. veiksmai neturi nusikalstamų veikų, nurodytų BK 294 straipsnio 2 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Teismai netinkamai atskleidė intelektinį ir valinį kaltės elementus, ignoruodami byloje surinktus objektyvius įrodymus, kurie patvirtina, kad J. K. nesuvokė pavojingo veikos pobūdžio, jo veiksmai nebuvo nukreipti į įstatymo saugomų vertybių pažeidimą ar žalos nukentėjusiajam darymą. Bylos įrodymai (J. K. ir J. S., liudytojų, policijos pareigūnų E. B., A. Š., nukentėjusiojo V. O. parodymai, vaizdo ir garso įrašai iš policijos pareigūnų kūno kamerų) patvirtina, kad J. K., sulaikydamas nukentėjusįjį, buvo įsitikinęs, jog sulaiko asmenį, įtariamą vagystės iš viešbučio įvykdymu. Todėl teismai netinkamai aiškino BK 294 straipsnio dispoziciją ir netinkamai kvalifikavo J. K. veiksmus pagal šį baudžiamąjį įstatymą. J. K. veiksmuose akivaizdžiai įžvelgiami sąžiningos ir pagal įvykio aplinkybes pateisinamos klaidos požymiai. Baudžiamasis kodeksas (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys) nenustato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės (kazusas).
3.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iš toliau atliktų veiksmų J. K. ir J. S. turėjo objektyviai galimybę įsitikinti, jog sulaikė ne tą asmenį, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Bendrojo pagalbos centro garso įraše užfiksuotas 2021 m. spalio 28 d. 17.18 val. viešbučio (duomenys neskelbtini) vadovo J. S. pranešimas, kad viešbučio darbuotojai atpažino, sulaikė ir į viešbutį atvedė asmenį, kuris iš darbuotojos buvo pavogęs piniginę. Kaip matyti iš bylos įrodymų viseto, nuo pat sulaikymo momento iki sulaikyto asmens perdavimo policijai J. K. ir J. S. buvo įsitikinę, kad sulaikė asmenį, kuris vykdė vagystes. Klaida paaiškėjo tik policijos komisariate.
3.4. Baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tik tada, kai konflikto dalyviai yra tikro ar tariamo teisinio santykio dalyviai, o kaltininko elgesys pažeidžia konkrečią įstatymais ar teisės aktais nustatytą tvarką. Asmuo, nesilaikantis ne įstatymais nustatytos subjektyvių teisių įgyvendinimo tvarkos, neturėtų atsakyti už savavaldžiavimą. Nukentėjusysis V. O. nuteistajam J. K. ir asmeniui, kuriam byla nutraukta, J. S. nebuvo pažįstamas, tarp jų nebuvo tikrų ar tariamų teisinių santykių.
3.5. Fizinė prievarta prieš V. O. buvo naudojama siekiant sulaikyti įtariamą nusikalstamą veiką (nuteistojo manymu) padariusį asmenį, taigi J. K. veiksmai neatitinka fizinio smurto panaudojimo BK 294 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, didelei žalai kilti yra būtinas intensyvios prievartos prieš nukentėjusįjį panaudojimas. V. O. laisvės apribojimas truko vos 35–40 minučių. J. K. ir J. S. nuvedė V. O. į viešbučio patalpas, ten pasodino jį ant kėdės. V. O. nebuvo prirakintas, surištas ar uždarytas; nebuvo sukurta ilgalaikė bauginamojo pobūdžio situacija; V. O. įvykio metu telefonu susisiekė su sūnumi; buvo informuotas, kad iškviesta policija; liudytojas, policijos pareigūnas A. Š. parodė, kad ant V. O. išorinių sužalojimų nepastebėjo. Taigi, J. K. ir J. S. panaudota prievarta prieš sulaikomą V. O. nebuvo tokio intensyvumo, kad atitiktų didelės žalos požymį.
3.6. BK 29 straipsnyje nėra reikalavimo nusikaltimą padariusį asmenį sulaikyti tik užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, gali liudyti ir kitos aplinkybės. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo aktyviai vengia sulaikymo bėgdamas, bandydamas ištrūkti, norėdamas pasislėpti, sulaikantysis gali jam padaryti materialinę žalą, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Byloje nustatyta, kad iš viešbučio (duomenys neskelbtini) buvo vykdomos vagystės; paskutinė iš jų buvo įvykdyta 2021 m. spalio 25 d. Viešbučio vaizdo kameros užfiksavo asmenį, kuris lankėsi viešbutyje tiesiogiai prieš vagystes; buvo pateiktas pareiškimas policijai; įtariamasis buvo ieškomas. J. K. sąžiningai klydo dėl V. O., manydamas, kad jis yra tas asmuo, kuris vykdo vagystes iš viešbučio, ir pagal nustatytas bylos aplinkybes turėjo pagrindą manyti, kad sulaiko būtent nusikaltimus vykdžiusį asmenį. Per sulaikymą buvo naudojamos minimalios priemonės; J. K. veiksmai šioje situacijoje neperžengė fizinės prievartos panaudojimo ribos. Šios aplinkybės sudaro pagrindą J. K. bylą nutraukti.
3.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl J. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajam susitaikius. Teismas nepagrįstai konstatavo didesnį J. K. pavojingumą, nustatęs, kad jo padarytos nusikalstamos veikos yra panašaus pobūdžio kaip ir veika, už kurią jis buvo teistas praeityje (BK 167 straipsnis). Tačiau bylos įrodymai ir nustatytos įvykio aplinkybės rodo mažesnį nei tipinių (rūšinių) nusikalstamų veikų, nurodytų BK 294 straipsnio 2 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje, pavojingumą ir mažesnį asmens, padariusio šias veikas, pavojingumą. Nusikalstama veika buvo padaryta objektyviai nuteistajam suklydus dėl V. O. asmens; J. K. neturėjo tikslo pažeisti įstatymo saugomas vertybes. Be to, labai svarbi yra ir nukentėjusiojo V. O. pozicija – atleido J. K., suvokė, kad įvyko klaida. Byloje nustatytos visos aplinkybės, leidžiančios J. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio nuostatas.
4. Kasaciniu skundu asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. S. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir jam bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. J. S. nesiekė vykdyti tariamos teisės, vykdyti teisingumą ir nubausti asmenį, o siekė sulaikyti asmenį, įtariamą padarius nusikaltimą, jį sulaikęs (vėliau paaiškėjo, kad buvo sąžiningai suklysta), iš karto skambino į policiją, perdavė jį policijos ekipažui, šis sulaikytąjį išvežė į policijos komisariatą, todėl jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Kasatoriaus tikslas buvo iškviesti policiją ir perduoti pareigūnams asmenį, kaip įtariama, padariusį nusikaltimą (vagystę), o ne neteisėtai atimti nukentėjusiajam laisvę, todėl jo veikoje nėra ir nusikalstamos veikos, nurodytos BK 146 straipsnyje, požymių.
4.2. Be to, priešingai nei nustatė teismai, šioje byloje yra visos BK 29 straipsnyje nurodytos sąlygos: kasatorius buvo pagrįstai įsitikinęs, kad sulaiko asmenį, padariusį vagystę iš viešbučio, jo įsitikinimas buvo pagrįstas padaryta įtariamojo fotonuotrauka, pagal kurią nukentėjusysis buvo identiškai panašus į įtariamą vagyste asmenį, atvykę policijos pareigūnai taip pat suprato, kad sulaikytas asmuo yra tas pats asmuo, kuris pavaizduotas nuotraukoje kaip padaręs vagystę; pats nukentėjusysis aktyviais veiksmais bandė išvengti sulaikymo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo J. K. advokato P. Borkovskio ir asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. S. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 146 straipsnio 2 dalies ir 294 straipsnio 2 dalies taikymo
6. Kasatoriai ginčija BK 146 straipsnio 2 dalies ir 294 straipsnio 2 dalies taikymą, motyvuodami tuo, kad abiejų instancijų teismai padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kvalifikuodami J. K. bei J. S. veiksmus, kadangi jie, būdami įsitikinę ir sąžiningai klysdami, jog sulaiko nusikalstamą veiką padariusį asmenį, nevykdė jokios tikros ar tariamos teisės prieš V. O., taip pat neturėjo tyčios pažeisti nukentėjusiojo teisių, neteisėtai apriboti jo laisvę. Byloje susidariusi situacija vertintina kaip kazusas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais kasatorių argumentais.
7. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste primintina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio nuostata, kad žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
8. Pagal BK 146 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. Neteisėtas laisvės atėmimas – tai atėmimas iš žmogaus prieš jo valią galimybės laisvai judėti erdvėje, pasirinkti buvimo vietą, elgesio būdą ir kt.
9. BK 294 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Jeigu kaltininkas neteisėtai atima kitam asmeniui laisvę ar savavaldžiauja panaudodamas fizinę prievartą, tokia veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę atitinkamai pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir BK 294 straipsnio 2 dalį.
10. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisės vykdymo savavališkumas reiškia tai, jog kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės gynimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Taip veikdamas asmuo pats imasi vykdyti teisingumą, pavyzdžiui, nesikreipdamas į teismą jėga atima iš skolininko turtą arba verčia jį įvykdyti prievolę panaudodamas prievartą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-127/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-127/2014">2K-127/2014</a>). Savavaldžiaujant gali būti įgyvendinamos ne tik turtinės, bet ir neturtinės savo ar kitų asmenų tikros ar tariamos teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzItNzE5LzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32-719/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32-719/2022">2K-32-719/2022</a>). Šio nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzItNzE5LzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32-719/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32-719/2022">2K-32-719/2022</a>). Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinę, administracinę, drausminę) atsakomybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>, 2K-53-693/2018). Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ0LTg5NS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-244-895/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-244-895/2020">2K-244-895/2020</a>, 2K-143-788/2022).
11. Tiek neteisėtas laisvės atėmimas, tiek savavaldžiavimas yra tyčiniai nusikaltimai. BK 146 straipsnyje nurodytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, jog jis kitam žmogui atima laisvę be jokio įstatymu įtvirtinto pagrindo (neteisėtai), ir to nori. BK 294 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine (asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo) arba netiesiogine tyčia (padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti).
12. Teisė laikinai sulaikyti asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, įtvirtinta BPK 140 straipsnyje. Šio straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Jei asmenį sulaiko ne prokuroras ar ne ikiteisminio tyrimo pareigūnas, apie sulaikymą tuoj pat turi būti pranešta policijai. Laikinasis sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po jos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais ir tik tada, kai yra visos šio straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nurodytos sąlygos, t. y.: 1) nustatytas bent vienas šio kodekso 122 straipsnyje nustatytas suėmimo skyrimo pagrindas ir visos suėmimo skyrimo sąlygos; 2) tuoj pat būtina suvaržyti asmens laisvę siekiant šio kodekso 119 straipsnyje nurodytų tikslų; 3) nėra galimybės šio kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo.
13. Patikrinus kasacine tvarka apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad nuosprendžiuose išdėstytos teismų išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasaciniuose skunduose nurodytų pažeidimų nepadaryta.
14. Byloje nustatyta, kad 2021 m. spalio 25 d. viešbučio (duomenys neskelbtini) patalpose buvo įvykdyta vagystė; dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas. J. K. ir J. S. buvo peržiūrėję viešbučio vaizdo kamerų įrašus ir turėjo nuotraukas asmens, pavogusio viešbučio darbuotojos piniginę. 2021 m. spalio 28 d. Vilniuje, V. O. (palaikius jį dėl išvaizdos panašumo vagystę įvykdžiusiu asmeniu) einant Raugyklos gatve, prie jo nepastebimai iš už nugaros priėjo J. K. ir J. S. ir, prieš jį panaudoję fizinį smurtą (sudavė ranka smūgį į viršutinę kūno dalį, koja – į kairę šlaunį, užlaužė rankas už nugaros), prievarta nuvedė jį į viešbučio (duomenys neskelbtini) patalpas ir pasodino ant kėdės, liepė jam išsiimti visus daiktus iš kišenių; J. K. kumščiu sudavė nukentėjusiajam dar penkis smūgius į galvos sritį; vertė jį prisipažinti įvykdžius vagystę; reikalavo atiduoti pavogtus dokumentus.
15. Kasaciniuose skunduose, pateisinant fizinio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį, teigiama, kad sulaikomas V. O. priešinosi, aktyviai bandė išvengti sulaikymo. Tačiau byloje tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, be kita ko, paneigiant šią gynybos versiją, pažymėta, kad, priešingai nei teigia J. K. ir J. S., byloje nustatyta, jog V. O. vykdė visus J. K. ir J. S. paliepimus, bijodamas išprovokuoti jų agresiją.
16. Taigi, byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad J. S. ir J. K., dviese sulaikydami vieną nesipriešinantį pensinio amžiaus asmenį, neturėjo jokio pagrindo prieš jį naudoti fizinį smurtą, kuris, be kita ko, buvo pakankamai intensyvus (smūgis į viršutinę kūno dalį, spyris į koją, rankų užlaužimas); negana to, J. K. neturėjo jokio pagrindo fiziškai smurtauti prieš V. O. (suduoti jam penkis smūgius į galvą), kai, prieš tai jau panaudojus fizinį smurtą, jis buvo atvestas į viešbutį ir uždarytas atskiroje patalpoje. Šiais veiksmais J. K. ir J. S., nors ir sąžiningai klysdami dėl nusikaltimą galimai įvykdžiusio asmens tapatybės, akivaizdžiai peržengė teisėto sulaikymo ribas. Svarbu pažymėti ir tai, kad prieš sulaikomą asmenį buvo neteisėtai vartojamas intensyvus fizinis smurtas iki ir po pranešimo policijos įstaigai apie sulaikymą. J. K. ir J. S., naudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, izoliuodami jį (prieš jo valią atvedę į viešbučio patalpas, neleisdami susisiekti su artimaisiais), baugindami jį grasinamaisiais veiksmais (J. K. keliant ranką ir užsimojant smūgiui), siekė sukurti nukentėjusiajam nesaugią, grėsmingą situaciją, priversti prisipažinti dėl vagystės. Be kita ko, kaip nustatyta byloje, J. K. ir J. S. ignoravo V. O. nurodomą lankymosi viešbučio teritorijoje tikslą, jo pateiktą asmens dokumentą (pensininko pažymėjimą), taip pat bandymą paneigti jam mestus kaltinimus ir prašymą leisti paskambinti sūnui. Visa tai rodo, kad jie vengė aiškintis tikrąsias įvykio aplinkybes, kartu suvokė savo atliktų veiksmų neteisėtumą ir buvo abejingi savo veiksmų padariniams (nukentėjusiajam sukeltiems neigiamiems išgyvenimams, fiziniams nepatogumams, sveikatos būklės pablogėjimui). Taigi, teismų nustatytos bylos aplinkybės paneigia kasatorių argumentus, kad J. K. ir J. S. tyčia buvo nukreipta tik į asmens, kurį įtarė padarius nusikalstamą veiką, sulaikymą. Kaip jau minėta, pagal BPK 140 straipsnio nuostatas, asmenims (ne pareigūnams) leidžiama sulaikyti asmenį, užkluptą nusikaltimo vietoje ar tuoj po jo padarymo, išimtinai tik turint tikslą tokį asmenį nedelsiant perduoti policijai. Nagrinėjamu atveju asmens sulaikymo ribos buvo akivaizdžiai peržengtos, nes prieš sulaikomą asmenį neteisėtai panaudotas fizinis smurtas; neteisėtai apribota šio asmens laisvė; jis buvo bauginamas ir verčiamas prisipažinti kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Be kita ko, priešingai nei teigia kasatoriai, aplinkybė, kad apie sulaikytą asmenį buvo pranešta policijai, savaime nepatvirtina J. K. ir J. S. veiksmų teisėtumo, nes, kaip jau minėta, prieš nukentėjusįjį tiek iki pranešimo, tiek ir po pranešimo policijos įstaigai buvo atliekami pirmiau aptarti neteisėti veiksmai.
17. Kasatorius nuteistojo J. K. gynėjas nesutinka su teismų išvadomis, kad savo neteisėtais veiksmais J. K. ir J. S. nukentėjusiajam padarė didelę žalą; nurodo, kad prieš nukentėjusįjį naudotas smurtas nebuvo intensyvus, jo sulaikymas truko neilgą laiką, todėl didelė žala jam nebuvo padaryta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su šiais argumentais nėra pagrindo.
18. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant didelės žalos, kaip savavaldžiavimo, požymį, išaiškinta, kad didelę žalą nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzUtNjg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-75-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-75-689/2018">2K-75-689/2018</a>). Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, J. K. ir J. S. prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą ir prievartą; J. K. elgėsi itin agresyviai – kai nukentėjusysis buvo atvestas į viešbutį, pareikalavo, kad jis išimtų iš kišenių visus turimus daiktus, sudavė jam smūgius į galvą; klausinėjo apie vagystės įvykdymo aplinkybes; reikalavo grąžinti pagrobtą svetimą dokumentą, sakydamas „būsi teistas“, „tapai vagimi“; J. K., užsimodamas rankomis, vis gąsdino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą; dėl tokių prieš jį atliekamų veiksmų nukentėjusysis vengė kalbėti, bijodamas išprovokuoti dar daugiau agresijos ir kartu siekdamas išvengti naujų smūgių; nukentėjusysis norėjo informuoti sūnų apie savo buvimo vietą ir įvykius, tačiau J. K. jam to daryti neleido; J. S. atnešus dvi nuotraukas, kuriose užfiksuotas vagis, nukentėjusysis tylėjo, nes bijojo smūgių; nesutikimą, kad nuotraukose yra jis, parodė tik gestais – galvos pasukimu; po kelių minučių išdrįso pasakyti, kad rodomose nuotraukose yra ne jis; tik J. K. išėjus iš patalpos, nukentėjusysis išdrįso paimti telefoną ir pranešti savo sūnui apie susidariusią situaciją. Be kita ko, byloje nustatyta, kad dėl J. K. ir J. S. panaudoto smurto nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sukeltas fizinis skausmas; jam buvo neteisėtai apribota laisvė; J. K. ir J. S. agresyviais veiksmais buvo sukurta nukentėjusiajam itin bauginanti situacija, kurioje jis jautėsi nesaugus, nedrįso prieštarauti J. K. ir J. S. nepagrįstiems kaltinimams, ne iš karto išdrįso pranešti sūnui apie įvykį; kai V. O. buvo pristatytas į policijos komisariatą, jam reikėjo medicinos pagalbos dėl patirto streso; vėliau dėl pablogėjusios sveikatos būklės jis taip pat kreipėsi medikų pagalbos. Taigi, tokios byloje nustatytos aplinkybės aiškiai rodo nukentėjusiojo patirtą žalą ir atitinka didelės žalos požymį.
19. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, J. K. ir J. S. atlikti neteisėti veiksmai visiškai atitinka jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 146 straipsnio 2 dalyje ir BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymius. Teismai teisingai nustatė bylos aplinkybes ir padarė jas atitinkančias išvadas, kad nuteistasis J. K. ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės J. S., įtardami V. O. vagyste (savo įtarimą grįsdami subjektyviu jo išvaizdos panašumo vertinimu), tyčia (t. y. suprasdami savo veiksmų neteisėtumą), nesilaikydami įstatyme nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė tariamą savo teisę, naudodami fizinį smurtą ir prievartą (suduodami smūgius, užlauždami rankas), atėmė jam laisvę – prievarta atvedė nukentėjusįjį į viešbučio patalpas, neleido iš jų pasišalinti, apribojo galimybę susisiekti su artimaisiais (taip apribojo galimybę laisvai judėti erdvėje, pasirinkti buvimo vietą, elgesio būdą), agresyviais veiksmais sukurdami bauginančią aplinką, sukeldami nukentėjusiajam nesaugumo jausmą ir naudodami fizinį smurtą, vertė prisipažinti dėl vagystės, tokiais veiksmais padarė didelę žalą nukentėjusio asmens ir laisvės neliečiamumo teisėms.
20. Kartu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su nuteistojo J. K. kasaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl bylos aplinkybių vertinimo kaip kazuso. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys) nenustato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės (kazusas). Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta J. S. ir J. K. kaltė jų veiksmuose, todėl nėra pagrindo byloje susidariusią situaciją vertinti kaip kazusą.
21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad teismai tinkamai nustatė J. K. ir J. S. veiksmuose neteisėto laisvės atėmimo panaudojant smurtą ir savavaldžiavimo panaudojant fizinę prievartą požymius ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 146 straipsnio 2 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį).
Dėl BK 29 straipsnio taikymo
22. Kasatorių teigimu, nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos taikyti BK 29 straipsnio nuostatas: viešbučio patalpose buvo įvykdyta vagystė; J. K. ir J. S. sąžiningai klydo manydami, kad sulaiko asmenį, padariusį šią nusikalstamą veiką; sulaikomas nukentėjusysis priešinosi, todėl prieš jį buvo panaudota jėga; jėgos panaudojimas buvo proporcingas. Tokie kasatorių argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
23. BK 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti.
24. Taigi, pagal BK 29 straipsnį, baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė yra nustatoma, kai: 1) sulaikančiojo pagrįstu įsitikinimu, yra sulaikomas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, ir 2) toks asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo. BK 29 straipsniui taikyti privaloma nustatyti abi šias sąlygas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-546-511/2015, 2K-248-648/2020).
25. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje teismai, įvertinę byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nustatė, kad nukentėjusysis V. O. sulaikomas nesipriešino ir jokiais veiksmais nebandė išvengti sulaikymo. Tyčinis smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį ir jo laisvės suvaržymas buvo pertekliniai ir neproporcingi J. K. ir J. S. deklaruojamam tikslui – sulaikyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; be to, tokie tyčiniai nusikalstami veiksmai buvo atlikti, siekiant įbauginti nukentėjusįjį ir priversti prisipažinti įvykdžius vagystę. Todėl, esant byloje nustatytoms tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo taikyti ir BK 29 straipsnio nuostatas.
Dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo
26. Nuteistojo J. K. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atleisti J. K. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, nepagrįstai konstatavęs didesnį J. K. pavojingumą dėl ankstesnio jo teistumo pagal BK 167 straipsnį. Kartu teigia, kad BK 38 straipsnis nenustato, jog nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas tik pirmą kartą nusikaltęs asmuo; be to, sprendžiant šį klausimą, labai svarbi yra ir nukentėjusiojo pozicija, nukentėjusysis nuteistajam atleido.
27. BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo atsakomybės, jeigu yra nustatomos 1–4 punktuose nurodytos sąlygos: asmuo padarė atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką (veikas); prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (veikas); savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė ją pašalinti arba atlyginti; susitaikė su nukentėjusiuoju (fiziniu asmeniu) arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
28. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad tokia įstatymo konstrukcija įtvirtina, jog, net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą, teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas ad hoc (konkrečiu atveju) sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo sprendimą atleisti ar ne nuo baudžiamosios atsakomybės, remiantis BK 38 straipsnio nuostatomis, gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės. Tai, kad nukentėjusieji atleido nuteistajam, taip pat nustatytos kitos BK 38 straipsnyje nurodytos sąlygos, kaip jau minėta, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusiojo privataus intereso kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą patenkinimo negalima laikyti lemiančia aplinkybe taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nes nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui, todėl teismai turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį. Nustatant šio intereso pažeidimo mastą, įvertinamas realus veikos pavojingumas, kaltininko asmenybė, jo atgaila ir tikimybė pasitaisyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA2LTY5Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-206-697/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-206-697/2015">2K-206-697/2015</a>, 2K-52-942/2020).
29. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste primintina ir kasacinės instancijos teismo praktika, kad teismo išvada dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių vertinimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-120/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-120/2007">2K-120/2007</a>). Nustatydamas, ar yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes: jo ankstesnius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, atlygino padarytą žalą) ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjA2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-606/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-606/2006">2K-606/2006</a>, 2K-589/2011).
30. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad J. K. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, nesant šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos – pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tačiau, priešingai nei teigia kasatorius, J. K. BK 38 straipsnio nuostatos netaikytos, šios instancijos teismui ne tik konstatavus, kad jam nėra išnykęs teistumas pagal BK 167 straipsnį, bet kartu įvertinus ir nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei jo asmenybę. T. y. teismo buvo įvertinta tai, kad J. K. atlikti teisei priešingi veiksmai buvo intensyvūs; savo elgesio jis nevertino kritiškai, viso proceso metu siekė pateisinti savo veiksmus, sumenkinti atliktų veiksmų pavojingumą; ankstesnė nusikalstama veika padaryta J. K. taip pat peržengiant teisės aktuose nustatytas ribas, atliekant policijos pareigūnams priskirtinus procesinės prievartos veiksmus, pasikėsinant į pamatines žmogaus teises ir laisves. Taigi, apeliacinis teismas, įvertinęs byloje nustatytų šiam klausimui spręsti teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą, konstatavo, kad nėra pagrindo tikėti, jog J. K. pakartotinio nusikalstamo elgesio tikimybės nėra arba ji yra tokia maža, kad leistų teismui atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
31. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė (BK 38 straipsnis).
32. Be kita ko, kasaciniame skunde J. S. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus nuosprendžius panaikinti ir bylą jam nutraukti, nesant jo veiksmuose nusikalstamų veikų požymių. Tačiau atkreiptinas dėmesys į byloje susiklosčiusią procesinę situaciją dėl gynybos prieštaringumo, kai iš esmės kasaciniame skunde kvestionuojamos teismų išvados dėl J. S. kaltės, kurią jis pats pirmosios instancijos teisme pripažino. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. S. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, t. y. jam susitaikius su nukentėjusiuoju. Minėta, kad viena iš būtinų sąlygų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šį straipsnį yra jo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką (BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teisme J. S. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų visiškai pripažino, davė parodymus apie įvykį, atsiprašė nukentėjusiojo. Šių aplinkybių nustatymas buvo būtinas teismui priimant sprendimą atleisti J. S. nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas, remiantis BK 38 straipsniu, negalėtų būti priimtas, jei J. S. būtų neigęs savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nors įstatymas nedraudžia asmenims, dėl kurių priimtas sprendimas taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, skųsti tokius sprendimus apeliacine ir kasacine tvarka, vis dėlto pažymėtina, kad kaltės pripažinimas ar nepripažinimas teisminio bylos nagrinėjimo metu yra svarbi aplinkybė, turinti reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui. Nagrinėjamoje byloje kasaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo J. S. teisėtumo, todėl šioje nutartyje dėl to nepasisakoma. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaltės pripažinimas vien tam, kad teismas galėtų priimti sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau realiai ketinant apskųsti tokį sprendimą nekaltumo pagrindu, gali reikšti, kad toks asmuo suklaidino teismą dėl esminės atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Tokia teismo išvada atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-788/2024).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo J. K. advokato Pavelo Borkovskio ir asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. S. kasacinius skundus.
Teisėjai Artūras Ridikas
Olegas Fedosiukas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
