Baudžiamoji byla Nr. 2K-289-222/2016
Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00050-2014-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1;
1.2.4.5; 1.2.5.4; 1.1.5.1.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Vladislovo Ranonio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. (R. S.) gynėjo advokato Jurijaus Kovalenkos (Jurij Kovalenko) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 11 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 258 straipsnio 2 dalį areštu trisdešimčiai parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šią bausmę subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos vienerių metų dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausmės dalimi, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikinasis sulaikymas nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. sausio 31 d. (1 para), suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. vasario 28 d.
Iš nuteistojo R. S. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 5232,84 Lt (1515,53 Eur) nukentėjusiųjų D. K. ir K. B. gydymo išlaidoms atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 11 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžio dalis, kuria R. S. nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – R. S. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmes, paskirtas R. S. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, subendrinus apėmimo būdu, paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausme ir R. S. galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.
Į bausmės laiką įskaitytas laikinasis sulaikymas nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. sausio 31 d. (2 paros) ir kardomasis kalinimas nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. vasario 28 d. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas ir J. S. (J. S.), kuriam apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu byla pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, tačiau šios teismų nuosprendžių dalys kasacine tvarka neapskųstos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. S. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 m. sausio 30 d., apie 12.00 val., į angarą, esantį (duomenys neskelbtini), pokalbiui dėl asmeninių priežasčių atvykus K. B., D. K., A. K. ir O. M., įvyko konfliktas, kurio metu jis (R. S.) paėmė angare ant lovos buvusį peilį, dūrė juo vieną kartą D. K. į kairės kojos šlaunį, taip padarė jam durtinę-pjautinę kairės šlaunies viršutinės dalies žaizdą su šlaunies arterijos ir giliosios venos bei priekinio odos nervo vidinės šakos sužalojimais, sukėlusiais ūmų išorinį nukraujavimą su išreikšta ūmia mažakraujyste ir kojos odos inervacijos sutrikimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. S. tuo pačiu peiliu dūrė K. B. į pilvą, taip padarė jam durtinę-pjautinę pilvo dešinėje pusėje aklą žaizdą su aplinkine poodine kraujosruva (pošonkaulinėje srityje ties priekine pažastine linija), t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
R. S. nuteistas ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, tęsdamas nusikalstamą veiką (po to, kai sužalojo D. K. ir K. B.), išbėgęs iš angaro, laikydamas rankoje peilį vijosi A. K. ir O. M. šaukdamas, kad juos papjaus, esant pakankamam pagrindui manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas.
Kasaciniu skundu nuteistojo R. S. gynėjas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius dėl R. S. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį panaikinti ir dėl šių veikų jį išteisinti neįrodžius kaltės (atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad pagal BPK 382 straipsnį kasacinės instancijos teismas neturi įgaliojimų priimti išteisinamąjį nuosprendį) arba, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, bylą nutraukti nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, numatytą BK 28 straipsnio 1, 2 dalyse.
Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų.
Kasatorius nurodo, kad R. S. nepagrįstai nuteistas tiek pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tiek pagal 138 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra tyčios, be to, jis veikė esant būtinajai ginčiai. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis D. K. su trimis draugais 2014 m. sausio 30 d. atvyko į J. ir R. S. nuomojamą angarą ir pradėjo konfliktą bei muštynes; už panašaus pobūdžio veiksmus prieš J. S. 2014 m. sausio 29 d. tame pačiame angare D. K. ir A. K. yra nuteisti 2015 m. spalio 2 d. nuosprendžiu, o R. S. apie tokį pastarųjų agresyvumą bei pavojingumą žinojo. Pasak kasatoriaus, tai tik patvirtina buvus būtinosios ginties situaciją, tačiau teismai šių faktinių aplinkybių neįvertino, taip pat neatsižvelgė į D. K. parodymus, kad būtent jis pirmas smogė R. S. į krūtinę ar galvą (tai patvirtina ir liudytojų A. U., G. S., P. S. parodymai). Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus įsitikinimu, turėjo būti konstatuota, kad buvo pavojingas, akivaizdus ir realus kėsinimasis, R. S. veiksmai atitiko būtinosios ginties sąlygas ir žalą užpuolikui D. K. jis padarė besigindamas. Kasatoriaus manymu, R. S. turėjo teisę gintis ir neperžengė būtinosios ginties ribų, nes jis nepuolė D. K. ir tik norėjo sustabdyti jo puolimą, o tai reiškia, kad jis neveikė nei tiesiogine, nei netiesiogine tyčia. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesukonkretino R. S. kaltės formos, todėl neteisėtai pripažino jį kaltu, be to, paneigdamas būtinosios ginties situaciją, šis teismas konstatavo, kad įvyko abipusės muštynės, tačiau šios savo išvados nepagrindė. Pateikdamas argumentus dėl kitos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, nebuvimo kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neįvertino dar vienos svarbios aplinkybės – jog D. K. po to, kai sudavė R. S., papurškė ašarinių dujų (tai patvirtina liudytojų K. B., A. U., P. S. parodymai), todėl R. S., mosuodamas peiliu, nematė užpuolikų. Be to, anot kasatoriaus, teismai turėjo atsižvelgti ir į tai, kad R. S. suteikė D. K. pagalbą, aktyviais veiksmais stengėsi išvengti didesnės žalos (tai patvirtina P. J., P. S. parodymai). Ši aplinkybė atspindi kaltininko psichinį santykį su padaryta neteisėta veika ir leidžia įvertinti jo pastangas užkirsti kelią nusikalstamos veikos padariniams atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-437/2007). Taigi R. S. veiksmuose nebuvo tyčios ir jis nenorėjo sužeisti nukentėjusiųjų, o veikė esant būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnis).
Kasaciniame skunde teigiama, kad R. S. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nes ir šiuose jo veiksmuose nėra tyčios požymio, jis veikė esant būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnis). Pasak kasatoriaus, teismai, remdamiesi suinteresuotų asmenų A. K. ir O. M. parodymais, padarė išvadą, kad R. S. grasino juos nužudyti; taip pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalį. Teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad patys nukentėjusieji, atvažiavę keturiese, grasino R. S., taip sukėlė bauginančią situaciją; taigi turėjo būti įvertintos ir nukentėjusiųjų asmenybės bei jų elgesys – kad jie linkę į konfliktus ir žiaurumą, linkę nusikalsti.
Pasak kasatoriaus, teismai, nagrinėdami R. S. prašymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Pirmiausia pirmosios instancijos teismo atliktas bylos aplinkybių tyrimas buvo neobjektyvus, varžė kaltinamųjų teisę į gynybą, nes teismo posėdžiai vyko be visų nukentėjusiųjų, o gynybos prašymai dėl jų iškvietimo ir beisbolo lazdos išreikalavimo buvo atmesti, taip pat atmestas prašymas dėl liudytojo J. S. (skunde klaidingai nurodoma – G. S.) apklausos. Kasatoriaus manymu, pirmiau minėtas teismo nuosprendis, kuriuo nuteisti D. K. ir A. K., bei liudytojo J. S. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, padeda nustatyti faktines aplinkybes, o jos nesutampa su ginčijamo nuosprendžio duomenimis ir kelia abejonių dėl jo pagrįstumo bei teisėtumo. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į nekaltumo prezumpcijos principą, iš kurio išplaukia, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino pagrindinių prieštaravimų, nes D. K. ir A. K., išvakarėse sumušę J. S. (skunde klaidingai nurodoma – G. S.), kitą dieną užpuolė J. ir R. S., kurie pasipriešino; įvykdyti nusikaltimai turi tęstinumą, nes juose dalyvavo tie patys užpuolikai, toje pačioje vietoje, tuo pačiu tikslu, tik pasekmės skirtingos.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad iš esmės kasatorius ginčija nuteistojo R. S. kaltę, t. y. nuosprendžio pagrįstumą ir teismo atliktą įrodymų vertinimą, bei pateikia savo samprotavimus dėl nusikaltimų padarymo aplinkybių ir R. S. veiksmų vertinimo, tačiau kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, taip pat nevertina ir įrodymų pakankamumo klausimo (BPK 376 straipsnio 1 dalis), nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad šie klausimai išsamiai aptarti. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, dar kartą išanalizavo ir palygino tarpusavyje visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų kontekste ir pateikė motyvuotas išvadas. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad R. S. kaltė pagrįsta BPK nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, o teismo išvados atitinka bylos aplinkybes. Be to, nors kasatorius skunde ginčija R. S. kaltę dėl visų nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas, pats nuteistasis teisiamajame posėdyje savo kaltę dėl D. K. ir K. B. sveikatos sutrikdymo pripažino, tik neigė grasinęs nužudyti A. K. ir O. M..
Prokurorės R. Kriščiūnaitės teigimu, kasacinio skundo argumentai dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo nepagrįsti. Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, kad R. S. nukentėjusiuosius D. K. ir K. B. sužalojo ne gindamasis nuo jų pavojingo kėsinimosi, o tarp nuteistojo ir D. K. kilusio konflikto metu, šiam peraugus į tarpusavio muštynes. Šios išvados nuosprendyje grindžiamos byloje nustatytų aplinkybių analize ir įrodymų vertinimu. Iš nuteistojo R. S., jo tėvo J. S., nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų matyti, kad įvykio dieną tarp R. S. ir nukentėjusiųjų įvyko konfliktas, kuris tarp jų buvo prasidėjęs dar prieš susitinkant įvykio vietoje. Nukentėjusysis D. K. įtarė, kad S. ir liudytojas J. S. vogė daiktus iš jo angaro ir dėl to su nuteistuoju aiškinosi SMS žinutėmis, iš kurių matyti, kad vienas kitą kvietė susitikti ir vienas kitam grasino (t. 1, b. 1. 141-143). Iš J. S. parodymų aišku, kad netikėto užpuolimo nebuvo, nes jie žinojo, jog D. K. atvažiuos muštis. Nukentėjusiojo O. M. parodymai taip pat patvirtina, kad jis žinojo, jog su draugais važiuoja aiškintis dėl vagystės ir kad jo reikia, jei kiltų konfliktas ar muštynės. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusieji aiškintis atvyko keturiese, o angare buvo penki vyrai. Šis susitikimas ir pasikalbėjimas peraugo į abipuses muštynes, kurių metu nuteistasis dūrė peiliu D. K. į koją, o K. B. į pilvą, padarydamas jiems sveikatos sutrikdymus. Sužalojęs minėtus du nukentėjusiuosius R. S. ėmė vytis kitus – O. M. ir A. K., grasino jiems peiliu ir sakė, kad nužudys, dėl to šie pabėgo iš įvykio vietos. Atsiliepime pažymima, kad nė vienas nukentėjusysis, išskyrus D. K., nei nuteistajam, nei su juo buvusiems asmenims smūgių nesudavė, ginklų ar kitų pavojingų daiktų neturėjo ir jais negrasino. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji, vykdami į angarą pas R. S., turėjo tikslą jį užpulti ir rengėsi užpuolimui, iš anksto pasiruošdami tam kokias nors priemones, pritaikytas žmonėms žaloti; tuo metu nuteistasis R. S. turėjo pasiruošęs peilį ir jį panaudojo.
Apeliacinės instancijos teismas (gynėjo prašymu) atliko įrodymų tyrimą: apklausė nukentėjusįjį O. M., liudytoją J. S., ekspertą J. Balsį; dar kartą išsamiai išanalizavęs įrodymus šis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis R. S. nukentėjusiuosius sužalojo nesant būtinosios ginties situacijos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzk0LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-394/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-394/2007">2K-394/2007</a>, 2K-392/2012). Šiuo atveju teismų išvada, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų kilo konfliktas, kuris peraugo į muštynes, yra pagrįsta, todėl R. S. veiksmus vertinti kaip gynybinius nebuvo pagrindo. Nors byloje nustatyta, kad pirmą smūgį sudavė nukentėjusysis D. K., tačiau visos įvykio aplinkybės: R. S. pasiruošimas konfliktui, padarytų sužalojimų pobūdis, grasinimai nužudyti ir kitos neduoda pagrindo išvadai, kad nuteistasis R. S. gynėsi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Aptariamoje situacijoje abi pusės buvo puolančiosios. Nors kasatorius teigia, kad teismas, spręsdamas būtinosios ginties klausimą, turėjo įvertinti nukentėjusiųjų asmenybes (kad jie linkę į konfliktus ir žiaurumą, jų polinkį nusikalsti), tačiau nukentėjusį asmenį neigiamai apibūdinantys duomenys teismų praktikoje nepripažįstami būtinosios ginties pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-212/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-212/2009">2K-212/2009</a>).
Anot prokurorės, nepagrįstas ir kitas skundo argumentas – kad R. S. neteisingai nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad R. S. po to, kai peiliu sužalojo nukentėjusiuosius D. K. ir K. B., iš karto pradėjo vaikytis O. M. ir A. K., šaukdamas, kad papjaus ir juos. Šie nukentėjusieji matė, kaip peiliu buvo sužaloti jų draugai, kad D. K. guli ant žemės netekęs sąmonės, todėl pagrįstai manė, kad jų gyvybei ir sveikatai iškilo grėsmė. Be to, R. S., bėgdamas paskui nukentėjusiuosius, atvirai rankoje laikė peilį, jį demonstravo, buvo nusiteikęs agresyviai, savo ketinimus papjauti nukentėjusiuosius A. K. ir O. M. išreiškė ir žodžiais, todėl jo tyčios turinys akivaizdus – sudaryti bauginančią situaciją, kad nukentėjusieji bijotų jo grasinimų įgyvendinimo. Prokurorės įsitikinimu, teismų padarytos išvados šiuo aspektu atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjM5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-639/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-639/2010">2K-639/2010</a>, 2K-341/2010, 2K-12/2011).
Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų ir nuteistojo R. S. gynybos teisių suvaržymo yra deklaratyvūs. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad gynėjo apeliacinį skundą teismas išnagrinėjo išsamiai, iš dalies skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir R. S. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį išteisino. Kitą nuosprendžio dalį dėl R. S. nuteisimo pripažino pagrįsta ir teisėta. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė išsamiai motyvuotas išvadas.
Nuteistojo R. S. gynėjo advokato J. Kovalenkos kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su bylos išnagrinėjimo išsamumu
Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, jame nurodyta apie BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kuris argumentuojamas tuo, jog teismai įvykio dalyvių ir liudytojų parodymus įvertino netinkamai, nepalankiai nuteistajam R. S.. Be to, kasatorius, teigdamas, kad bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai ir neobjektyviai, varžančiai teisę į gynybą, tai grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismo posėdžiai vyko,,be visų nukentėjusiųjų“, gynėjo prašymai juos iškviesti ir išreikalauti beisbolo lazdą, apklausti liudytoją J. S. buvo atmesti. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo J. S. parodymai nesutampa su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, dėl to lieka abejonių nuosprendžio pagrįstumu bei teisėtumu.
Pirmiausia pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis); jeigu kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai vertino įrodymus ir neteisingai nustatė faktines aplinkybes, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar tokiu atveju nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), tačiau kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
BPK 20 straipsnyje nustatyti įrodymams ir jų vertinimui keliami reikalavimai, kurių teismai privalo laikytis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje (apie šios normos pažeidimą nurodoma kasaciniame skunde) nustatyta: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinio skundo teiginiai dėl šių reikalavimų pažeidimų iš esmės deklaratyvūs, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui, iš kurių matyti, kad faktinės aplinkybės, atskleidžiančios nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteistas R. S., nustatytos remiantis teismų ištirtais ir įvertintais įrodymais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir tai, ar jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės yra teisingos, patikrino apeliacinės instancijos teismas. Nepaisant to, kasaciniame skunde iš esmės pakartojami tie patys argumentai, kaip ir apeliaciniame skunde, tiesiog pateikiant savo versiją, kaip turėtų būti įvertinti įrodymai, tačiau nenurodant teisinių ir bylos medžiaga paremtų argumentų, kurie pagrįstų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų buvimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuteistojo R. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir priimtame nuosprendyje į juos pateikė motyvuotus atsakymus. Tai, kad R. S. tyčia, durdamas peiliu, sutrikdė nukentėjusiųjų D. K. ir K. B. sveikatą (BK 135 straipsnio 1 dalis ir 138 straipsnio 1 dalis), o po to grasino, naudodamas tą patį peilį, papjauti (nužudyti) ar sunkiai sutrikdyti A. K. ir O. M. sveikatą (BK 145 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismas dar kartą patvirtino įvertinęs ne tik pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus, bet ir pats, atlikęs įrodymų tyrimą, t. y. apklausęs ekspertą J. Balsį, nukentėjusįjį O. M. ir liudytoją J. S., kurių parodymus taip pat įvertino. Šis teismas argumentuotai paneigė gynybos versiją dėl būtinosios ginties situacijos buvimo. Be kita ko, teismas nustatė, kad nukentėjusiųjų (iš viso keturi asmenys) atvykimas į įvykio vietą (angarą) R. S. nebuvo netikėtas, be to, jis angare taip pat laukė ne vienas – iš viso buvo penkiese, ir nors nuteistajam pirmas smūgį sudavė nukentėjusysis D. K., tačiau jo (R. S.) veiksmai buvo puolamieji. Teismas taip pat paneigė kasaciniame skunde pakartotą teiginį, esą R. S. ėmėsi sušvelninti savo veiksmų (sužalojus D. K.) padarinius.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, padarė motyvuotas išvadas dėl R. S. kaltumo ir kartu nenustatė aplinkybių, šalinančių jo baudžiamąją atsakomybę, t. y. konstatavo, kad iš tiesų būtinosios ginties situacijos nebuvo.
Taip pat nepagrįsti ir iš esmės deklaratyvūs kasacinio skundo argumentai, kad dėl to, jog pirmosios instancijos teismo posėdžiai vyko,,be visų nukentėjusiųjų“, gynėjo prašymai dėl įrodymų tyrimo buvo atmesti, bylos aplinkybės liko ištirtos neišsamiai ir neobjektyviai bei varžančiai R. S. teisę į gynybą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju kasatorius nenurodo, kaip konkrečiai tai varžė jo ginamojo teisę į gynybą, o iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme, dalyvaujant nuteistajam bei jo gynėjui, teisiamajame posėdyje buvo apklausti nukentėjusieji K. B., D. K. ir A. K.; iš nukentėjusiojo O. M. gavus nevienkartinius prašymus bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, nes jis gyvena, dirba ir mokosi Danijoje, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti. Svarbu tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis O. M., taip pat ir liudytojas J. S. buvo apklausti ir, kaip minėta, jų parodymus šis teismas įvertino. Beje, liudytojas J. S. nagrinėjamos bylos įvykyje nedalyvavo, apeliacinės instancijos teisme jis parodė tik apie prieš tai buvusį įvykį, susijusį su jo sumušimu, todėl kasacinio skundo teiginys, kad minėto liudytojo parodymai nesutampa su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, ne tik niekuo neparemtas, bet ir prieštarauja bylos medžiagai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymas grindžiamas teismų ištirtais įrodymais, iš jų – ir kasaciniame skunde minėtų asmenų parodymais, kurių patikimumą ir pakankamumą dar kartą patikrino apeliacinės instancijos teismas. Šio teismo atliktas bylos patikrinimas yra išsamus, priimtame nuosprendyje padarytos išvados atitinka įrodymų turinį, motyvuotos, esminių BPK pažeidimų, dėl kurių galėjo būti suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepadaryta (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vien tai, kad kasatoriaus (ar jo ginamojo) atliktas bylos įrodymų vertinimas bei teismo padarytos išvados yra nepalankios nuteistajam, savaime nereiškia teisės pažeidimo.
Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo ir R. S. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį
Kasaciniame skunde teigiant, kad R. S. veikė būtinosios ginties situacijoje, t. y. gynėsi nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nurodomos aplinkybės (kad pirmas smūgį R. S. sudavė D. K., kad jis ir A. K. yra pavojingi asmenys, ir pan.), į kurias esą teismai neatsižvelgė. Be to, kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nesukonkretino R. S. kaltės formos, nepagrindė išvados dėl abipusių muštynių buvimo. Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad R. S. veikose (tiek sutrikdant nukentėjusiųjų sveikatą, tiek grasinant papjauti) nėra tyčios požymio (jis nenorėjo sužaloti, peiliu mosavo nematydamas, nes buvo papurkšta dujų). Šiais argumentais grindžiamas prašymas nutraukti R. S. baudžiamąją bylą pritaikius BK 28 straipsnio 1, 2 dalis arba išteisinti neįrodžius jo kaltės. Pažymėtina, kad tie patys esminiai argumentai buvo pateikti ir nuteistojo R. S. gynėjo apeliaciniame skunde.
Kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Iš bylos medžiagos ir teismų nuosprendžių turinio matyti, kad, priešingai nei teigia kasatorius, teismai nustatė ir teisiškai įvertino visas faktines aplinkybes, reikšmingas sprendžiant baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą.
Pagal BK 28 straipsnio nuostatas teisė į būtinąją gintį atsiranda, jeigu asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis (ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus) nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. teisėta gynyba reiškia atkirtį prieš tokius veiksmus, kurie yra realūs, objektyviai egzistuojantys ir yra akivaizdžiai pavojingi, darantys žalą arba kai žalos grėsmė visiškai aiški. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar buvo būtinosios ginties situacija, turi būti atsižvelgiama į daugelį konkrečių faktorių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtinosios ginties ribų peržengimas (BK 28 straipsnio 3 dalis) galimas tais atvejais, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. S., durdamas peiliu, sunkiai sutrikdė D. K. sveikatą (BK 135 straipsnio 1 dalis), nesunkiai sutrikdė K. B. sveikatą (BK 138 straipsnio 1 dalis); po to, laikydamas rankoje tą patį peilį, vijosi A. K. ir O. M. šaukdamas, kad juos papjaus (BK 145 straipsnio 1 dalis). Įvykio dieną, kaip nurodė atitinkamas aplinkybes nustatę teismai, į angarą, kuriame buvo penki asmenys – nuteistasis R. S. ir kiti, atvyko keturi nukentėjusieji, iš jų – nukentėjusysis D. K., apie kurio atvykimą R. S. iš anksto žinojo; tuoj prasidėjo konfliktas, D. K. ranka sudavė smūgį (stumtelėjo) R. S., o šis ėmė žaloti peiliu pirmiausia – D. K., pastarajam parkritus – dūrė į pilvą K. B., nors šis, kaip ir nuo R. S. ėmę bėgti nukentėjusieji A. K., O. M., jo nepuolė ir grėsmės nekėlė. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad buvo būtinosios ginties situacija, ir priešingai – sąlygų, numatytų BK 28 straipsnio 1, 2 dalyse bei leidžiančių vertinti R. S. veiksmus kaip būtinąją gintį nuo pavojingo kėsinimosi – nėra. Dėl to šiuo klausimu nuosprendyje padarytos apeliacinės instancijos teismo išvados bei motyvuoti atsakymai į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl BK 28 straipsnio (ne)taikymo – yra teisingi. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad būtinosios ginties nuostatų taikymą lemia įvykio aplinkybės, situacija, o ne besikėsinančiųjų (tikrų ar tariamų užpuolikų) asmenybės, jų elgesys praeityje, teistumas, kaip apie tai nurodoma kasaciniame skunde. Aptariamu atveju R. S. elgesys pagrįstai įvertintas ne kaip atkirtis į pavojingą kėsinimąsi BK 28 straipsnio 1, 2 dalių prasme, o tyčinės veikos, sudarančios BK 135 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtis. Pats R. S. elgėsi grėsmingai ir ne tik sužalodamas peiliu D. K., K. B., bet ir toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, kai vijosi įbaugintus A. K., O. M. šaukdamas juos papjausiąs ir laikydamas rankoje į šiuos nukreiptą tą patį peilį, kuriuo ką tik sužalojo du asmenis, o A. K. ir O. M. tai matė ir akivaizdžiai turėjo pagrindo manyti, jog kilo grėsmė ir jų sveikatai bei gyvybei, nes demonstruojamus ketinimus R. S. gali įvykdyti. Darytina išvada, kad pagal teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes, sudarančias R. S. inkriminuotų nusikaltimų sudėtis, jo veikoms baudžiamasis įstatymas – BK 135 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalis – taikytas tinkamai.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasatoriaus prašymas dėl šių nusikalstamų veikų R. S. išteisinti neįrodžius kaltės (minėta, kad pagal BPK 382 straipsnį kasacinės instancijos teismas neturi įgaliojimų priimti išteisinamąjį nuosprendį) arba bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu – yra nepagrįstas, ir, nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo R. S. gynėjo advokato Jurijaus Kovalenkos kasacinį skundą.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Vladislovas Ranonis
Dalia Bajerčiūtė
