I. S. pagal BK 184 str. 2 d., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-279-699/2016

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00714-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.7.2; 1.2.18.10; 1.2.29.1; 2.1.7.4.4; 2.1.13.1; 2.1.2.9; 2.3.2.2.8; 2.6.7.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

išteisintajai I. S., jos gynėjui advokatui Mariui Liatukui,

viešame teismo posėdyje kasacine tvarka žodinio proceso išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Marijaus Valantiejaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. ir jos gynėjo advokato Mariaus Liatuko apeliacinis skundas tenkintas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo I. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

BUAB „N.“ civilinis ieškinys (reikalavimo teisės perėmėja J. K.) paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu I. S. buvo nuteista pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, ir 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda. Iš I. S. priteista 34 110 Eur (117 775,06 Lt) BUAB „N.“ turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios I. S. ir jos gynėjo advokato Mariaus Liatuko, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteista už tai, kad iššvaistė jos žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą, t. y. būdama UAB „N.“ direktore, kurios žinioje dėl einamų pareigų buvo UAB „N.“ priklausantis turtas – įmonės banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB Vilniaus banke esančios lėšos, žinodama, kad jos pačios pagamintas dokumentas – 2006 m. sausio 3 d. ofšorinės įmonės „B.“, valdomos A. J., laiškas UAB „N.“, kuriuo šiai bendrovei nurodyta pervesti tariamą skolą 6000 JAV dolerių ir 33 241,52 Eur į įmonės „H.“, priklausančios A. J., banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyriuje – yra netikras, tyčia nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2006 m. gruodžio 11 d. UAB „N.“ mokėjimo nurodymais–pavedimais, kurių datos, numeriai ir atitinkamos pinigų sumos nurodytos teismų nuosprendžiuose, pasinaudodama elektroninės bankininkystės priemonėmis, iš minėtos UAB „N.“ banko sąskaitos neteisėtai ir nepagrįstai pervedė 23 539,52 Eur (81 211,34 Lt) ir 6000 JAV dolerių (16 192,20 Lt) į minėtą A. J. priklausančios įmonės „H.“ banko sąskaitą. Tęsdama nusikalstamą veiką, žinodama, kad jos pačios pagamintas dokumentas – 2006 m. vasario 10 d. ofšorinės įmonės „B.“, valdomos A. J., laiškas UAB „N.“, kuriuo pastarajai bendrovei nurodyta pervesti tariamą skolą 2900 Eur į įmonės „A.“ banko sąskaitą – yra netikras, tyčia 2006 m. vasario 10 d. UAB „N.“ mokėjimo nurodymu Nr. 313, pasinaudodama elektroninės bankininkystės priemonėmis, iš minėtos UAB „N.“ banko sąskaitos neteisėtai ir nepagrįstai pervedė 2900 Eur į įmonės „A.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Balkan Investment Bank“. Tęsdama nusikalstamą veiką, žinodama, kad jos pačios pagamintas dokumentas – 2006 m. balandžio 5 d. ofšorinės įmonės „B.“, valdomos A. J., laiškas UAB „N.“, kuriuo pastarajai bendrovei nurodyta pervesti tariamą skolą 3000 Eur į įmonės „R.“ banko sąskaitą – yra netikras, tyčia 2006 m. balandžio 6 d. UAB „N.“ mokėjimo nurodymu Nr. 1569, pasinaudodama elektroninės bankininkystės priemonėmis, iš minėtos UAB „N.“ banko sąskaitos neteisėtai ir nepagrįstai pervedė 3000 Eur į įmonės „R.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB Ūkio banke.

Taip tęstiniais veiksmais nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2006 m. gruodžio 11 d. I. S. iššvaistė jos žinioje buvusį svetimą, UAB „N.“ priklausiusį, didelės 117 775,06 Lt vertės turtą, padarydama UAB „N.“ 117 775,06 Lt turtinę žalą.

Be to, ji buvo nuteista už tai, kad pagamino ir laikė netikrus dokumentus, t. y. Vilniuje nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. vasario 7 d., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, turėdama tikslą netikrais dokumentais imituoti UAB „N.“ banko sąskaitoje esančių lėšų pervedimo tretiesiems asmenims pagrįstumą ir teisėtumą, montažo būdu tyčia pagamino netikrus dokumentus: 2006 m. sausio 3 d., 2006 m. vasario 10 d., 2006 m. balandžio 5 d. ir 2006 m. lapkričio 5 d. menamus ofšorinės įmonės „B.“ keturis laiškus UAB „N.“, kuriais šiai bendrovei nurodyta pervesti tariamas skolas, atitinkamai: 6000 JAV dolerių ir 33 241,52 Eur į įmonės „H.“ banko sąskaitą; 2900 Eur į įmonės „A.“ banko sąskaitą; 3000 Eur į įmonės „R.“ banko sąskaitą; 2900 Eur į įmonės „V.“ banko sąskaitą, šių keturių laiškų apatinėse dalyse priklijuodama lapelį su nukopijuotu įmonės „B.“ antspaudo spaudu ir nenustatyto asmens parašu, elektrografiniu būdu (kopijavimo aparatu arba lazeriniu spausdintuvu) pagamino minėtas netikrų dokumentų kopijas ir laikė šiuos žinomai netikrus dokumentus savo gyvenamojoje vietoje bute (duomenys neskelbtini) iki 2008 m. vasario 7 d. 17.40 val. jos namuose atliktos kratos, kurios metu šie netikri dokumentai buvo paimti.

Be to, ji buvo nuteista ir už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y. nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. būdama UAB „N.“ direktore, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalį atsakinga už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, organizavo apgaulingą UAB „N.“ apskaitą per asmenis, nežinojusius apie daromą nusikaltimą, t. y. UAB „N.“ buhalterę S. K. ir UAB „G.“ UAB „N.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, tyčia neužtikrino šio įstatymo reikalavimų vykdymo, dėl to UAB „N.“ apskaitos registrai (mėnesiniai pirkėjų ir tiekėjų registrai) nebuvo spausdinami, todėl nebuvo galimybės nustatyti, ar visos ūkinės operacijos užfiksuotos apskaitoje ir ar UAB „N.“ 2005-2006 m. balansuose teisingai užfiksuoti turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydis ir struktūra. Taip pat ji, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d. iš UAB „N.“ banko sąskaitos tretiesiems asmenims pervedusi 117 775,06 Lt pagal tikrovės neatitinkančius įmonės „B.“ 2006 m. sausio 3 d., 2006 m. vasario 10 d., 2006 m. balandžio 5 d. dokumentus, UAB „N.“ buhalterei S. K. ir UAB „G.“ bendrovės UAB „N.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, nežinojusiems apie daromą nusikalstamą veiką, nurodė į apskaitos registrus įrašyti neteisingus duomenis ir pateikė apskaitai reikalingus dokumentus apie šias ūkines finansines operacijas, o minėtiems asmenims šiuos duomenis įtraukus į UAB „N.“ 2006 m. sausio 1 d. – 2007 m. sausio 1 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos registrus, buvo iškreipta tikroji UAB „N.“ ūkinė, komercinė, finansinė būklė, įmonės įsipareigojimai ir duomenys apie turtą, dėl to nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d. iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nauju nuosprendžiu, priimtu panaikinus pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, I. S. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį išteisinta, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tokį sprendimą šis teismas priėmė konstatavęs, kad byloje nenustatytas būtinasis nusikaltimo turto iššvaistymo sudėties požymis – UAB „N.“ turtinės žalos padarymas; kad faktiniai bylos duomenys nepatvirtina, jog I. S. kaltinime nurodytu laiku ir būdu pagamino netikrus dokumentus – įmonės „B.“ raštus „Dėl mūsų įsiskolinimo“, o šių dokumentų laikymas savo bute nebuvo tiek pavojingas, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė; kad nėra pagrindo konstatuoti, jog I. S., nenustatydama spausdinti atsiskaitymų su pirkėjais ir tiekėjais registrų, tyčia organizavo apgaulingą UAB „N.“ buhalterinę apskaitą ir dėl to kilo BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Valantiejus prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 18 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas padarius esminius BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio l, 4, 5 dalių, 242 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimus, sukliudžiusius teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė, siekdama patikrinti gynybos teismui pateikto dokumento – Rusijos Federacijos piliečio A. V. T. 2013 m. balandžio 18 d. pareiškimo dėl neva jo atstovaujamos įmonės „B.“ skolininkui UAB „N.“ duoto žodinio nurodymo dalį skolos pervesti į bendrovių „H.“, „A.“, „R.“ ir „V.“ sąskaitas – patikimumą, vadovaudamasi BPK 287, 288 straipsniais, pateikė teismui prašymą leisti pateikti papildomus įrodymus atliekant proceso veiksmus – kreiptis į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas su teisinės pagalbos prašymu dėl atitinkamų bylai svarbių aplinkybių nustatymo ir pateikimo. Apeliacinės instancijos teismas prokurorės prašymą patenkino, tačiau, nesulaukęs šio teisinės pagalbos prašymo rezultatų, priėmė skundžiamą nuosprendį, kurį pagrindė būtent ginčijamais gynybos pateiktais rašytiniais duomenimis – minėtu A. V. T. vardu pasirašytu 2013 m. balandžio 18 d. pareiškimu ir T. A. C. vardu pasirašytu „B.“ 2010 m. balandžio 24 d. raštu. Dėl to prokuroras teigia, kad teismas, pagrįsdamas skundžiamą nuosprendį neištirtais ir proceso veiksmais nepatikrintais duomenimis, pažeidė tiesioginio bei žodinio nagrinėjimo teisme principus (BPK 242 straipsnio 1, 2 dalys), įpareigojančius teismą galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje grįsti tik tais įrodymais, kurie žodine forma buvo ištirti, patikrinti ir įvertinti teisminio nagrinėjimo metu. Prokuroras nurodo, kad aptariamuose gynybos pateiktuose raštuose, kurie apeliacinės instancijos teisme nebuvo žodžiu ištirti, patikrinti ir įvertinti, užfiksuota informacija yra išdėstyta kaip asmenų pasakojimas apie bylai reikšmingas aplinkybes, todėl savo turiniu šie dokumentai atitinka asmens parodymus. Prokuroro nuomone, tokia šiuose raštuose esanti informacija galėjo būti patikrinta tik teismui apklausus šiuos asmenis kaip liudytojus arba perskaičius jų parodymus BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas, nesuteikdamas galimybės valstybiniam kaltintojui pateikti papildomų įrodymų dėl gynybos pateiktų įrodymų patikrinimo, neleistinai suvaržė prokuroro teisę pateikti kontrargumentus, dalyvauti tiriant įrodymus, t. y. pažeidė ir BPK 7 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Aptardamas BPK 20 straipsnio nuostatas, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, skubotai priimdamas skundžiamą nuosprendį, esmingai pažeidė ir BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalies nuostatas, nes nuosprendį grindė A. V. T. ir T. A. C. vardu pasirašytais pareiškimais, suteikdamas šiems duomenims įrodymų statusą, neįsitikino, ar šie duomenys buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka ir ar jie gauti teisėtais būdais, todėl įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kasaciniame skunde prokuroras pažymi, kad iš Rusijos Federacijos gautoje teisinės pagalbos prašymo medžiagoje nurodyta, jog iš įmonės „B.“ nebuvo jokio reikalavimo pervesti skolą iš UAB „N.“ sąskaitos į trečiųjų šalių sąskaitas ir nebuvo tokio asmens, kuris atstovautų šiai įmonei santykiuose su kitais ūkio subjektais. Prokuroras teigia, kad tokie duomenys kartu reiškia, jog įmonė „B.“ visiškai nereikalavo atsiskaitymo nei tiesiogiai, nei per trečiuosius asmenis. Tokią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir skundžiamame nuosprendyje paminėtas faktas, kad įmonė „B.“ neatsiliepė į bankroto administratoriaus raginimą pateikti kreditorinį reikalavimą ir todėl nėra įtraukta į BUAB „N.“ kreditorių sąrašą. Dėl to prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje rėmėsi galimai neteisėtu būdu gautais duomenimis, todėl toks nuosprendis negali būti paliktas galioti.

Be to, prokuroras teigia, kad skundžiamas nuosprendis dėl I. S. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį grindžiamas prieštaringais, išsamiai neištirtais įrodymais, kad teismas, vertindamas pateiktas ekspertų išvadas, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos kompleksinės finansinės buhalterinės ekspertizės akte padarytų išvadų ir gynybos pateiktos UAB „P.“ auditorės konsultacinės išvados, paskyrė UAB „N.“ kompleksinę finansinę buhalterinę komisijinę ekspertizę, tačiau gautos išvados ir vėl buvo prieštaringos. Anot prokuroro, teismas turėjo imtis priemonių prieštaravimų priežastims nustatyti apklausdamas išvadas pateikusias ekspertes ir, esant pagrindui, skirti dar vieną, papildomą kompleksinę komisijinę finansinę buhalterinę ekspertizę, pavedant ją atlikti kitoms ekspertėms, ir tik tada daryti atitinkamas išvadas. Nagrinėjamu atveju teismas to nepadarė ir motyvuotų išvadų, kodėl pranašumą suteikė vienoms ekspertų išvadoms, o kitas atmetė, nepateikė. Ekspertų išvadų prieštaringumu, kaip vienu iš argumentų, teismas grindė I. S. išteisinimą, nors teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad abejonės kaltinamojo naudai vertinamos tik tuomet, kai buvo imtasi visų priemonių toms abejonėms pašalinti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. Valantiejaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 7, 20 ir 242 straipsnių taikymo

Kasatorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes, pasak kasatoriaus, šis teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, t. y. pažeidė BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse bei 242 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, minėtus BPK reikalavimų pažeidimus kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad: 1) apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs prokuroro vadovaujantis BPK 288 straipsniu pareikštą prašymą leisti pateikti teismui papildomus įrodymus atliekant proceso veiksmus, skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį priėmė nesulaukęs Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų vykdyto teisinės pagalbos prašymo rezultatų. Todėl, pasak prokuroro, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas, nesuteikdamas galimybės pateikti papildomus įrodymus dėl gynybos pateiktų duomenų patikrinimo, pažeidė BPK 7 straipsnio reikalavimus; 2) apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 242 straipsnio, 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių reikalavimus, nes nuosprendį grindė teismo posėdyje neištirtais ir proceso veiksmais nepatikrintais A. V. T. vardu bei T. A. C. vardu pasirašytais pareiškimais, neįsitikinęs, ar jie buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar jie gauti teisėtais būdais; 3) byloje esančios ekspertų išvados dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo kilusių padarinių yra prieštaringos, tačiau teismas nesiėmė reikiamų priemonių prieštaravimų priežastims nustatyti, o tai galėjo padaryti apklausdamas išvadas pateikusias ekspertes, ir, esant pagrindui, paskirdamas dar vieną, papildomą komisijinę finansinę buhalterinę ekspertizę, pavedant ją atlikti kitoms ekspertėms.

Kasatoriaus prašymas atmestinas, nes remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka konstatuojant, kad šis teismas padarė BPK pažeidimus, kuriuos būtų pagrindas pripažinti esminiais, sutrukdžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir, pasak kasatoriaus, lėmusiais neteisingo sprendimo priėmimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindo.

Tokį sprendimą teisėjų kolegija motyvuoja taip:

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. S. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo nuteista už tai, kad iššvaistė jos žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą, t. y. būdama UAB „N.“ direktore, kurios žinioje dėl einamų pareigų buvo UAB „N.“ priklausantis turtas – įmonės banko sąskaitoje AB SEB Vilniaus banke esančios lėšos, žinodama, kad jos pačios pagaminti dokumentai – 2006 m. sausio 3 d., 2006 m. vasario 10 d. ir 2006 m. balandžio 5 d. įmonės „B.“ laiškai UAB „N.“, kuriuose bendrovei nurodyta pervesti tariamas skolas: 6000 JAV dolerių ir 33 241,52 Eur į įmonės „H.“, 2900 Eur – „A.“ ir 3000 Eur – „R.“ banko sąskaitas, yra netikri, tyčia nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2006 m. gruodžio 11 d., pasinaudodama elektroninės bankininkystės priemonėmis, iš UAB „N.“ banko sąskaitos neteisėtai ir nepagrįstai pervedė 23 539,52 Eur ir 6000 JAV dolerių į įmonės „H.“, 2900 Eur - į įmonės „A.“, 3000 Eur į įmonės „R.“ banko sąskaitas. Taip tęstiniais veiksmais nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2006 m. gruodžio 11 d. I. S. iššvaistė jos žinioje buvusį UAB „N.“ priklausiusį didelės 34 110 Eur (117 775,06 Lt) vertės turtą, padarydama UAB „N.“ 34 110 Eur (117 775,06 Lt) turtinę žalą.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį I. S. buvo nuteista už tai, kad pagamino ir laikė netikrus dokumentus: nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. vasario 7 d., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, turėdama tikslą netikrais dokumentais imituoti UAB „N.“ banko sąskaitoje esančių lėšų pervedimo tretiesiems asmenims pagrįstumą ir teisėtumą, tyčia pagamino netikrus dokumentus – minėtus laiškus ir 2006 m. lapkričio 5 d. laišką, kuriuo bendrovei nurodyta pervesti tariamą skolą 2900 Eur į įmonės „V.“ banko sąskaitą, taip pat ir jų kopijas; šiuos žinomai netikrus dokumentus laikė savo gyvenamojoje vietoje (bute (duomenys neskelbtini)) iki 2008 m. vasario 7 d., t. y. iki jie buvo rasti jos namuose atliekant kratą.

BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas yra kaltininkui patikėtas ar jo žinioje buvęs svetimas turtas ar turinė teisė. Esminis turto iššvaistymo, kaip ir turto pasisavinimo, skiriančio šias nusikalstamas veikas nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams požymis yra tas, kad nusikalstamą veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus tam turtui. Turo iššvaistymo atveju kaltininkas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu ar turtine teise disponuoja savo nuožiūra, pažeisdamas jam suteiktus įgaliojimus. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą bendrovės vadovas savo veikloje turi vadovautis įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (37 straipsnio 5 dalis). Tačiau pažymėtina tai, kad vien tik neteisėtas bendrovės vadovo disponavimas jam patikėtu ar buvusiu jo žinioje turtu dar nereiškia, jog buvo padaryta BK 184 straipsnyje numatyta veika. Būtinasis turto iššvaistymo, kaip ir kitų nusikaltimų nuosavybei, požymis – turtinės žalos padarymas. Šio požymio, kvalifikuojant veiką pagal BK 184 straipsnį, nustatymo būtinumą kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs ne vienoje kasacinėje nutartyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-85/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-85/2007">2K-85/2007</a>, 2K-7-234-942/2015).

Pirmosios instancijos teismas I. S. ir jos gynėjo argumentus, kuriais buvo ginčijamas UAB „N.“ turtinės žalos padarymas, atmetė pripažinęs juos deklaratyviais. Teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, jog UAB „N.“ buvo padaryta didelė turtinė žala ir tokią išvadą motyvavo tuo, kad „Atsižvelgiant į tai, kad „B.“ laiškai, nurodantys pervesti įmonėms pinigus, buvo netikri – pagaminti montažo būdu, o kitų dokumentų, patvirtinančių atliktus mokėjimus, nėra, darytina išvada, kad su šia įmone nebuvo atsiskaityta pinigų suma, kuri buvo pervesta įmonėms „H.“, „R.“, „A.“ I. S. iniciatyva. Taigi UAB „N.“ piniginės lėšos, esančios įmonės banko sąskaitoje, sumažėjo, o realus įsiskolinimas „B.“ nepakito“.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinį skundą, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad tokia išvada nėra pagrįsta ir teisinga. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog I. S., kaip UAB „N.“ direktorė, turėjo teisę ir galėjo pati atlikti banko operacijas ar duoti nurodymus dėl tokių operacijų atlikimo iki 2006 m. rugpjūčio mėn. vyr. buhaltere dirbusiai S. K., kad banko pavedimus atlikdavo tik I. S. arba S. K., o pastaroji savarankiškai, be bendrovės direktorės nurodymo, jokių pavedimų, išskyrus mokestinius mokėjimus, neatlikdavo; kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nekyla jokių abejonių, jog mokėjimai iš UAB „N.“ banko sąskaitos į įmonių „H.“, „A.“ ir „R.“ banko sąskaitas buvo atlikti I. S. iniciatyva; kad, 2008 m. vasario 7 d. atlikus kratą I. S. gyvenamojoje vietoje, buvo rasti ir paimti montažo būdu pagaminti įmonės „B.“ keturi laiškai, adresuoti UAB „N.“ (2006 m. sausio 3 d., 2006 m. vasario 10 d., 2006 m. balandžio 5 d., 2006 m. lapkričio 5 d.), kuriais prašoma atitinkamas pinigų sumas pervesti į nurodytas įmonių „H.“, „A.“, „R.“ bei „V.“ banko sąskaitas, taip pat šių laiškų kopijos. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad I. S. minėtų netikrų dokumentų panaudojimas nebuvo inkriminuojamas, o pagal teismo nustatytas veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes šie netikri dokumentai galėjo būti pagaminti ir po mokėjimų įmonėms „H.“, „A.“ bei „R.“ atlikimo (dokumentų pagaminimo laikotarpis nustatytas nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. vasario 7 d.), pripažino, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad UAB „N.“ mokėjimai buvo atlikti būtent pagal I. S. gyvenamojoje vietoje rastus netikrus įmonės „B.“ raštus; kad nustatyti netikruose dokumentuose įtvirtintos informacijos ir UAB „N.“ mokėjimų sutapimai leidžia daryti išvadą, jog netikri įmonės „B.“ raštai galėjo būti pagaminti siekiant pagrįsti UAB „N.“ atliktus mokėjimus minėtoms įmonėms, tačiau vien tai nereiškia, jog mokėjimai buvo atlikti nepagrįstai ir dėl to UAB „N.“ patyrė atitinkamo dydžio turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog UAB „N.“ turėjo komercinių santykių su įmone „B.“ Iš byloje esančių dokumentų – 2009 m. balandžio 21 d. specialisto išvados dėl UAB „N.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, 2011 m. birželio 13 d. kompleksinės finansinės buhalterinės ekspertizės akto, taip pat bylą nagrinėjant apeliacine tvarka paskirtos atliktos UAB „N.“ komisijinės kompleksinės finansinės buhalterinės ekspertizės akto matyti, kad 2006 m. UAB „N.“ buhalterinėje apskaitoje tiekėjui „B.“ buvo apskaityta kreditorinė skola, gerokai viršijanti I. S. inkriminuotų kaip iššvaistytų piniginių lėšų – 117 775,06 Lt – sumą, t. y. 2006 m. sausio 1 d. apskaityta 784 892,95 Lt kreditorinė skola, 2006 m. gruodžio 13 d. – 672 759,96 Lt kreditorinė skola. Komisijinės kompleksinės finansinės buhalterinės ekspertizės aktuose taip pat nurodyta, kad, ištyrus UAB „N.“ 2006 m. dokumentus, įskaitant pardavimo ir pirkimo PVM sąskaitas faktūras, sąskaitas, muitinės deklaracijas, sutartis ir t. t., buvo nustatyta, jog įmonė „B.“ tiekė UAB „N.“ prekes (2006 m. užfiksuotas prekių gavimas už 1 113 307,85 Lt, pateikti ir prekių gavimą pateisinantys dokumentai), vadinasi, UAB „N.“ buvo skolinga tiekėjui ir turėjo dengti skolą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš kompleksinės finansinės buhalterinės ekspertizės akto, ištyrus UAB „N.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, jokių kitų „B.“ dokumentų su nurodymais dėl apmokėjimo, išskyrus I. S. namuose rastus montažo būdu pagamintus šios įmonės raštus, tarp UAB „N.“ apskaitos dokumentų nebuvo rasta. Tokios aplinkybės konstatuotos ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atliktos UAB „N.“ komisijinės kompleksinės finansinės buhalterinės ekspertizės aktuose, tačiau šios ekspertizės metu buvo nustatyta, kad I. S. inkriminuoti mokėjimai įmonėms „H.“, „A.“ bei „R.“ 2006 m. UAB „N.“ apskaitoje yra visi užfiksuoti ir 117 840,98 Lt suma sumažintas bendrovės „N.“ kreditorinis įsiskolinimas už prekes tiekėjui „B.“; iš UAB „N.“ atsiskaitomosios sąskaitos 2006 m. perversti pinigai – 117 840,98 Lt – įplaukė į nurodytų įmonių sąskaitas.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pasisakė, kad 2006 m. UAB „N.“ apskaitoje nėra skolų suderinimo su tiekėju „B.“ aktų, iš kurių būtų galima spręsti, koks UAB „N.“ kreditorinis įsiskolinimas apskaitytas paties tiekėjo „B.“ apskaitoje, taip pat byloje surinktais įrodymais nepavyko nustatyti, kokiu gi konkrečiai būdu UAB „N.“ ir įmonės „B.“ atstovai susitarė dėl įsiskolinimo dengimo tretiesiems asmenims, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad UAB „N.“ buvo padaryta turtinė žala. Byloje tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad UAB „N.“ tokio pat dydžio įsiskolinimą, t. y. 117 840,98 Lt, tiekėjui „B.“ būtų dengusi pakartotinai ar kad šis tiekėjas per daugiau kaip aštuonerius metus, praėjusius nuo mokėjimų atlikimo, būtų UAB „N.“ reiškęs kokias nors pretenzijas dėl minėtos tretiesiems asmenims pervestų pinigų sumos, nėra. Pagal byloje esančius duomenis, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartimi UB „N.“ buvo iškelta bankroto byla pagal UAB „Tra.“ ieškinį, teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartimi patvirtintas BUAB „N.“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Įmonė „B.“ kreditorinių reikalavimų bendrovei nepareiškė. Pagal BUAB „N.“ bankroto administratorės D. K. teisiamajame posėdyje duotus paaiškinimus, pagal apskaitos dokumentus BUAB „N.“ įmonei „B.“ buvo skolinga didelę sumą – daugiau kaip 500 000 Lt, tačiau „B.“ atstovai į ją nesikreipė, nors šiai įmonei buvo siunčiami laiškai, be to, informacija apie bankroto iškėlimą buvo vieša ir visiems prieinama. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tokiems duomenims ir nustatytoms aplinkybėms neprieštarauja ir I. S. gynėjo teismui pateikti: „B.“ raštas, kuriame nurodoma, kad šios bendrovės biuras Rygoje buvo nurodęs UAB „N.“ įvykdyti apmokėjimą trečiajam verslo asmeniui ir kad apmokėta buvo laiku ir jokių pretenzijų šalys nepareiškė; A. V. T. pareiškimas, kuriame nurodoma, kad UAB „N.“ mokėjimai įmonėms „H.“, „A.“, „R.“ atitiko bendrovės „B.“ interesus ir UAB „N.“ skola šioms įmonėms pervesta pinigų suma buvo sumažinta; UAB „H.“ pažyma, kurioje nurodyta, kad UAB „N.“ laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2006 m. gruodžio 11 d. pervestomis pinigų sumomis, iš viso 6000 JAV dolerių ir 23 539,52 Eur, buvo sumažintas įmonės „B.“ įsiskolinimas įmonei „H.“.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino, padaręs išvadą, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai neleidžia daryti neabejotinų išvadų, jog I. S. inicijavus mokėjimus įmonėms „H.“, „A.“ bei „R.“, UAB „N.“ įsiskolinimas „B.“ minėtoms įmonėms pervestomis sumomis, iš viso 117 775,06 Lt, nesumažėjo ir dėl to UAB „N.“ patyrė tokio dydžio turtinę žalą, kaip kad apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo apygardos teismas. Apeliacinės instancijos teismas priimtu nauju nuosprendžiu I. S. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisino konstatavęs, kad jos veikoje nėra būtinojo turto iššvaistymo nusikaltimo požymio – turtinės žalos UAB „N.“ padarymo.

Kasaciniu skundu, neginčijant svarbiausių ir esminių byloje nustatytų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už turto iššvaistymą taikymo klausimą, t. y. iš esmės neneigiant apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų, kad UAB „N.“ skola įmonei „B.“ buvo reali, kad atlikus mokėjimus tretiesiems asmenims bendrovės skola įmonei „B.“ sumažėjo, kad buvo dengiamos realios skolos ir pati įmonė nereikalavo ir nereikalauja UAB „N.“ tretiesiems asmenims pervestų sumų dar kartą sumokėti jai pačiai, prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nes šis teismas, pasak kasatoriaus, jį pagrindė neištirtais ir proceso veiksmais nepatikrintais duomenimis – A. V. T. ir T. A. C. vardu pasirašytais pareiškimais, ir, pažeisdamas rungimosi principą, nuosprendį priėmė nesulaukęs Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų vykdomo teisinės pagalbos prašymo.

BPK 242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikytis kitokios įrodymų tyrimo tvarkos, negu numatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais.

Reikalavimas teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirti bylos įrodymus yra glaudžiai susijęs su BPK 301 straipsniu, reikalaujančiu, kad teismas nuosprendį pagrįstų tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad bylos teisme turi būti nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Pagal šio straipsnio 2 dalį kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.

Dokumentų, kaip įrodinėjimo priemonės baudžiamajame procese, sąvoka pateikta BPK 95 straipsnyje, o dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rūšys išvardintos BPK 96 straipsnyje. Be kitų šiame straipsnyje išvardytų dokumentų, tokie dokumentai, kaip įrodymai, gali būti ir įmonių, įstaigų, organizacijų dokumentai: raštai, pažymos bei kiti oficialūs dokumentai, ir privatūs fizinių asmenų raštai, pareiškimai, laiškai bei kiti asmeninio pobūdžio rašiniai (BPK 96 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai). Pagal BPK 290 straipsnio 1 dalį įrodymų tyrimo metu teisiamojo posėdžio pirmininkas paskelbia ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu ar teismo iniciatyva šie dokumentai gali būti apžiūrimi. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, jog jie nepageidauja, kad dokumentai būtų skelbiami ir apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais byloje esančiais teisiamojo posėdžio pirmininko išvardytais dokumentais galima remtis pagrindžiant priimamą nuosprendį.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos BPK XIX skyriaus bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į XXV skyriuje „Apeliacinis procesas“ numatytus ypatumus (BPK 320 straipsnio 6 dalis).

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pagal IĮ „E.“ savininkės E. L. pareiškimą, kuriame buvo nurodoma, kad A. J. iš F. L. įmonės įgijo 87 688,80 JAV dolerių vertės prekių ir už jas neatsiskaitė, buvo pradėtas 2006 m. liepos 31 d. pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje. Šio ikiteisminio tyrimo metu I. S. buvo pranešta apie įtarimą (2008 m. vasario 14 d. ir, pakeitus įtarimų turinį, 2009 m. spalio 26 d.), kad ji padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei 222 straipsnio 1 dalyje. Prokuroro 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimu tyrimas dėl I. S. galimai padarytų nusikalstamų veikų buvo atskirtas, baigus tyrimą ir surašius 2009 m. gruodžio 21 d. kaltinamąjį aktą, byla buvo perduota Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismui. Iš šio teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad dar 2010 m. birželio 15 d. posėdžio metu gynėjas pateikė teismui 2010 m. balandžio 24 d. T. A. C. pasirašytą raštą (kurio turinys surašytas ant blanko, jame nurodyti atitinkami įmonės rekvizitai, pasirašytas direktorės T. A. C. bei pažymėtas antspaudu) ir prašė jį kaip dokumentą pridėti prie bylos. Proceso dalyviams susipažinus su šiuo raštu ir išsakius savo nuomonę, teismas nutarė šį raštą kaip dokumentą pridėti prie bylos. Byla šiame teisme nebuvo baigta nagrinėti, nes, prokurorei paprašius pakeisti kaltinimą (be kitų nurodomų pakeitimų, prašant ir kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą pagal BK 300 straipsnio 3 dalį pakeisti į kvalifikavimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį), teismas, remdamasis BPK 228 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi ją perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi byla, kurioje I. S. kaltinama BK 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymu, buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš šio teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kasatoriaus nurodomas T. A. C. raštas įrodymų tyrimo metu buvo perskaitytas, kad tiriant prie bylos pridėtus dokumentus proceso dalyvių ne kartą buvo klausiama, ar jie turi prašymų dėl dokumentų tyrimo (t. y. ar reikia perskaityti visą jų turinį ar iš dalies, ar reikia juos apžiūrėti ir pan.), tačiau jokių prašymų nebuvo pareikšta. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prokuroras jokių klausimų dėl T. A. C. pasirašyto rašto (kuriame nurodoma, kad „Mūsų biuras Rygoje nurodė „N.“ daryti apmokėjimą trečiajam mūsų verslo asmeniui. Šiuo laišku patvirtiname, kad apmokėta buvo laiku. Jokių pretenzijų šalys nepareiškė“) nekėlė, prašymų apklausti šį asmenį teisme ar leisti atlikti kokius nors kitokius procesinius veiksmus, kurie prokuroro manymu būtų buvę būtini, nereiškė. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas minėtąjį raštą pripažino neinformatyviu ir jį nurodė tik kaip neprieštaraujantį kitų ištirtų įrodymų visumos įvertinimo pagrindu daromai išvadai, jog įmonė „B.“ bendrovei „N.“ pretenzijų dėl skolos pervedimo tretiesiems asmenims neturėjo, ginčo dėl to nebuvo ir grąžinti 117 755,06 Lt, kaip nepadengtą skolą, nebuvo prašoma. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje tokiu aspektu pasisakydamas dėl 2010 m. balandžio 24 d. T. A. C. vardu pasirašyto rašto esmingai pažeidė kasatoriaus nurodomus BPK reikalavimus.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistosios gynėjas pateikė Rusijos Federacijos piliečio A. V. T. 2013 m. balandžio 18 d. pareiškimą, kuriame šis nurodė, kad jis, kaip bendrovės „B.“ įgaliotas atstovas, 2006 m. davė žodinius nurodymus jo atstovaujamos įmonės skolininkui UAB „N.“ dalį skolos pervesti į bendrovių „H.“, „A.“, „R.“ ir „V.“ sąskaitas; kad UAB „N.“ mokėjimai įmonėms „H.“, „A.“, „R.“ atitiko bendrovės „B.“ interesus ir UAB „N.“ skola šioms įmonėms pervestai pinigų sumai buvo sumažinta.

Visų pirma pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šis pareiškimas nėra panaudotas kaip įrodymas, patvirtinantis ar paneigiantis kokią nors svarbią, sprendžiant I. S. kaltumo klausimą, aplinkybę. Teismas nuosprendyje pasisakė, kad byloje duomenų, kokiu būdu (raštu, žodžiu ar kaip kitaip) buvo susitarta dėl skolos dengimo pervedant ją tretiesiems asmenims, nėra, kad šios aplinkybės nustatyti nepavyko. Taigi apeliacinės instancijos teismas A. V. T. pareiškime pateikiamą informaciją apie „duotus žodinius nurodymus“ nelaikė duomenimis, leidžiančiais daryti atitinkamas išvadas. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nepaisant to, kokiame kontekste ir kiek A. V. T. pareiškime dėstomų pasisakymų yra nurodoma nuosprendyje, tokio pareiškimo panaudojimas surašant nuosprendį nebuvo galimas. Iš pareiškimo turinio matyti, kad tai yra privatus fizinio asmens raštas, surašytas atsakymų į klausimus forma. Bet koks raštas, pareiškimas, kai neaišku ne tik kas jį parašė, bet ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo parašytas, negali būti laikomas dokumentu baudžiamojo proceso prasme. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad A. V. T. pareiškimas neatitinka duomenų pripažinimo įrodymais BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Tačiau nagrinėjamu atveju tai nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl kurio reikėtų naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nes iš A. V. T. pareiškimo nuosprendyje panaudoti keli fragmentai nėra tiek reikšmingi, kad galėtų būti vertinami kaip lėmę esminių šio teismo išvadų padarymą ar keltų abejonių padarytų išvadų pagrįstumu.

BPK 288 straipsnyje nustatyta, kad įrodymų tyrimo metu prokuroras gali prašyti leisti jam pateikti papildomus įrodymus atliekant proceso veiksmus. Teismas, patenkindamas šį prokuroro prašymą, padaro bylos nagrinėjimo teisme pertrauką. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokurorė 2013 m. gegužės 22 d. pateikė teismui prašymą leisti pateikti papildomus įrodymus, atliekant proceso veiksmus – buvo prašoma leisti kreiptis į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas su teisinės pagalbos prašymu dėl A. V. T. buvimo vietos nustatymo, šaukimo atvykti į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme įteikimo, jo, kaip liudytojo, apklausos Rusijos Federacijoje bei dokumentų, patvirtinančių jo paaiškinimus, poėmio. Apeliacinės instancijos teismas 2015 m. vasario 20 d. protokoline nutartimi prašymą patenkino, bylos nagrinėjimo teisme pertrauką padarė iki 2015 m. spalio 29 d. Iš bylos duomenų matyti, kad teisinės pagalbos prašymas Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijoms buvo išsiųstas tik 2015 m. balandžio 22 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2015 m. birželio 30 d. iš Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros buvo gautas prašymas pateikti papildomos informacijos, nurodoma, kad Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra patvirtina, jog yra pasiruošusi nustatyta tvarka organizuoti pavedimo vykdymą po prašomos papildomos informacijos gavimo. Iš bylos duomenų matyti, kad papildoma informacija Rusijos Federacijos generalinei prokuratūrai išsiųsta tik 2015 m. rugsėjo 22 d. Apeliacinės instancijos teismui po pertraukos 2015 m. spalio 29 d. tęsiant teismo posėdį, prokuroras papildomų įrodymų nepateikė, prašė dar kartą skelbti bylos nagrinėjimo pertrauką iki bus sulauktas atsakymas į teisinės pagalbos prašymą. Išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonę, teismas prokuroro prašymą dėl pertraukos paskelbimo ir duomenų laukimo iš Rusijos Federacijos atmetė. Tokį sprendimą teismas iš esmės motyvavo tuo, kad, gavus paskirtos ekspertizės išvadas, duomenų byloje daryti vienokias ar kitokias išvadas pakanka, kad prokurorui buvo suteikta galimybė pateikti papildomus įrodymus, taip pat tuo, kad „įvertinus ir tai, jog duomenis prašoma pateikti iš Rusijos Federacijos, todėl galimai duomenų reikėtų laukti ilgą laiką, todėl kolegija tai traktuoja kaip bylos vilkinimą“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje buvo tiriami 2006 m. įvykiai, ikiteisminis tyrimas pradėtas 2006 m. liepos 31 d., t. y. prieš 10 metų. Tyrimas dėl I. S. atskirtas 2009 m. lapkričio 16 d., bylos nagrinėjimo metu prokuroras keitė kaltinimus, buvo atliekamos ekspertizės ir tai lėmė, kad bylos nagrinėjimas užtruko tiek ilgai. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroro teisė pateikti papildomus įrodymus nebuvo suvaržyta, laikas, skirtas pateikti papildomus įrodymus atliekant proceso veiksmus, nebuvo per trumpas, todėl sutikti su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo tęsti bylos nagrinėjimo pertrauką (net nežinant kiek gi ji turėtų trukti), o to nepadarydamas pažeidė BPK 7 straipsnio reikalavimus, nėra pagrindo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatoriaus argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo I. S. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisinta, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinių pagrindų.

2. Apeliacinės instancijos teismo priimtu nauju nuosprendžiu I. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinta nenustačius jos veikoje šio nusikaltimo požymių. Šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąją pripažinti nekalta ir ją išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys).

Kasaciniame skunde jokių argumentų dėl I. S. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nėra, nei proceso, nei materialiosios teisės taikymo klausimai nekeliami.

3. BK 222 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp byloje esančio Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. birželio 13 d. UAB “N.” kompleksinės finansinės buhalterinės ekspertizės akto Nr. 11-2538(10), 11-926(141) bei nuteistosios I. S. gynėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktos UAB „P.“ auditorės, įrašytos į teismo ekspertų sąrašą, E. Jankevičienės 2013 m. vasario 22 konsultacinės išvados Nr. 16-036/2013, buvo paskirta UAB “N.” komisijinė kompleksinė finansinė buhalterinė ekspertizė ir gauti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės L. Bortkevič 2014 m. lapkričio 28 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1417(13), 11-2273(13) ir teismo ekspertės A. Kabokienės 2014 m. lapkričio 27 d. ekspertizės aktas Nr. 5/2370E (Vil).

Lietuvos ekspertizės centro ekspertės akte konstatuota, kad: UAB „N.“ tvarkant 2006 m. sausio 1 d. – 2006 m. rugpjūčio 4 d. laikotarpio buhalterinę apskaitą nesilaikyta Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų: minėtu laikotarpiu nepagrįstai pervedant įmonių „H.“, „A.“, „R.“ vardu 51 923,21 Lt, jeigu kratos metu rastais „B.“ 2006 m. sausio 3 d., 2006 m. vasario 10 d., 2006 m. balandžio 5 d. raštais nebuvo galima vadovautis atliekant ūkines finansines operacijas; 16 straipsnio reikalavimų: UAB „N.“ atsiskaitymų su pirkėjais ir tiekėjais, taip pat su tiekėju „B.“, apyvartos žiniaraščiai nepateikti, dėl to nebuvo galimybės nustatyti, ar visos ūkinės finansinės operacijos užfiksuotos apskaitoje ir ar visi dokumentai pateikti tyrimui; Iš UAB „N.“ 2006 m. sausio 1 d. – 2006 m. rugpjūčio 4 d. laikotarpio pateiktos Didžiosios knygos, jeigu ji surašyta apskaitos dokumentų pagrindu, buvo galima nustatyti bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ir iš dalies nebuvo galima nustatyti įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tvarkant 2006 m. rugpjūčio 5 d. – 2006 m. gruodžio 31 d. laikotarpio buhalterinę apskaitą nesilaikyta Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų: minėtu laikotarpiu nepagrįstai pervedant įmonių „H.“, „A.“, „R.“ vardu 65 917,77 Lt, jeigu kratos metu rastais „B.“ 2006 m. sausio 3 d., 2006 m. vasario 10 d., 2006 m. balandžio 5 d. raštais nebuvo galima vadovautis atliekant ūkines finansines operacijas; 16 straipsnio reikalavimų: UAB „N.“ atsiskaitymų su pirkėjais ir tiekėjais, taip pat su tiekėju „B.“, apyvartos žiniaraščiai nepateikti, dėl to nebuvo galimybės nustatyti, ar visos ūkinės finansinės operacijos užfiksuotos apskaitoje ir ar visi dokumentai pateikti tyrimui; Iš UAB „N.“ 2006 m. rugpjūčio 5 d. – 2007 m. sausio 1 d. laikotarpio pateiktos Didžiosios knygos, jeigu ji surašyta apskaitos dokumentų pagrindu, buvo galima nustatyti bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ir iš dalies nebuvo galima nustatyti įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Tuo tarpu ekspertė A. Kabokienė, taip pat nustačiusi, kad buvo pažeisti Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimai tuo atveju, jei kratos metu rastais „B.“ raštais nebuvo galima vadovautis atliekant ūkines finansines operacijas, kad tyrimui nebuvo pateikti 2006 m. atsiskaitymų su tiekėju „B.“ apyvartos žiniaraštis su kiekvieno mėnesio pradžios ir pabaigos skolos likučiais, UAB „N.“ kompiuterinės apskaitos duomenys, padarė išvadą, jog nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d. buhalterinėje apskaitoje buvo galima nustatyti ne tik UAB „N.“ veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, bet ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kaltinime nurodyta aplinkybė, jog, atlikus mokėjimus įmonėms „H.“, „A.“ bei „R.“, UAB „N.“ patyrė nepagrįstas išlaidas, kaip ir tai, kad šie mokėjimai buvo atlikti būtent pagal I. S. namuose kratos metu rastus netikrus dokumentus – įmonės „B.” 2006 m. sausio 3 d., 2006 m. vasario 10 d., 2006 m. balandžio 5 d. raštus, faktiniais bylos duomenimis nepasitvirtino; kad atlikus komisijinę kompleksinę finansinę buhalterinę ekspertizę nustatyta, jog mokėjimai minėtoms įmonėms „H.“, „A.“ bei „R.“ 2006 m. UAB „N.“ apskaitoje yra visiškai užfiksuoti ir šioms įmonėms sumokėta pinigų suma sumažintas bendrovės „N.“ kreditorinis įsiskolinimas tiekėjui „B.“. Remdamasis šiomis nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl tyčinių I. S. veiksmų buvo pažeistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas įtraukti į apskaitą visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, sukėlęs baudžiamajame įstatyme nurodytus padarinius, kaip kad nustatė apygardos teismas (be to, toks pažeidimas komisijinės kompleksinės finansinės buhalterinės ekspertizės aktuose nebuvo konstatuotas), ar kad komisijinės kompleksinės finansinės buhalterinės ekspertizės aktuose konstatuotas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimo, jog visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pažeidimas šiuo konkrečiu atveju sukėlė baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, juolab kad ir šią ekspertizę atlikusios ekspertės padarė prieštaringas išvadas dėl šių baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo.

Kasatoriaus teiginiai, kad teismas I. S. išteisinimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį grindė ir prieštaravimų ekspertų išvadose buvimu, kad teismas turėjo imtis priemonių prieštaravimų priežastims nustatyti, o esant pagrindui – skirti dar vieną, papildomą kompleksinę finansinę buhalterinę ekspertizę, pavedant ją atlikti kitoms ekspertėms, atmestini.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išanalizavimu ir įvertinimu. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo paskirta kompleksinė ekspertizė, gautos dviejų eksperčių išvados, kurios iš esmės nebuvo prieštaringos, buvo pakankamai išsamios ir pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismo atliktas eksperčių padarytų išvadų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Marijaus Valantiejaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Rima Ažubalytė

Aldona Rakauskienė