Dėl nuostolių už prarastą krovinį atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-334/2011

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-06308-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.3; 44.5.1; 60 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Česlovo Jokūbausko ir Gintaro Kryževičiaus (pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Danetra“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Danetra“, uždarajai akcinei bendrovei „Eksena“ (procesinis teisių perėmėjas – uždaroji akcinė bendrovė „Telebaltikos“ importas ir eksportas“), dalyvaujant tretiesiems asmenims „If P&C Insurance AS“ filialui, A. A., dėl nuostolių už prarastą krovinį atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo tarptautinio krovinio vežimo sutarties šalių ginčas dėl nuostolių atlyginimo, kai krovinys buvo pristatytas važtaraštyje nurodytu adresu, tačiau perduotas ne važtaraštyje nurodytam gavėjui.

Ieškovas (siuntėjas) prašė priteisti iš atsakovų (vežėjų) solidariai 45 029,69 Lt nuostolių, atsiradusių dėl prarasto krovinio, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Ieškovas 2009 m. spalio 7 d. ieškinyje nurodė, kad pagal 2007 m. spalio 8 d. sutartį–užsakymą atsakovas UAB „Eksena“ (pirmasis arba susitariantis vežėjas) įsipareigojo pristatyti krovinio gavėjui – Diveraccao LDA, Via Del‘Artigianato 1 36100 Vicenza, Italy, – 230 vnt. spalvoto vaizdo televizorių; krovinį faktiškai vežė atsakovas UAB „Danetra“ (faktinis vežėjas); krovinys buvo pristatytas nurodytu adresu ir iškrautas 2007 m. spalio 16 d.; pagal 2007 m. spalio 26 d. PVM sąskaitą–faktūrą ieškovas sumokėjo atsakovui UAB „Eksena“ už krovinio pervežimą 2750,15 Lt. Ieškovo teigimu, krovinys buvo perduotas ne gavėjui Portugalijos įmonei Diveraccao LDA, bet Italijos įmonei Diamond s.r.l. Ieškovas 2009 m. birželio 1 d. išsiuntė pretenziją Diamond s.r.l., prašydamas grąžinti televizorius ir sumokėti transportavimo išlaidas, tačiau 2009 m. liepos 21 d. sužinojo, kad iš Diamond s.r.l. neatgaus nei televizorių, nei pinigų už juos, nes ši įmonė bankrutavusi. Dėl prarasto krovinio patirtus nuostolius (42 279,54 Lt televizorių vertę ir 2750,15 Lt mokestį už pervežimą, iš viso – 45 029,69 Lt) ieškovas (siuntėjas) prašė priteisti solidariai iš atsakovų (vežėjų).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 birželio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 45 029,69 Lt nuostoliams atlyginti, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2009 m. spalio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad 2007 m. spalio 8 d. sutartimi-užsakymu atsakovas UAB „Eksena“ įsipareigojo saugiai pervežti ir pristatyti gavėjui krovinį (spalvoto vaizdo televizorius) pagal suderintus terminus; kilus problemų, susijusių su krovinio pervežimu, nedelsiant informuoti užsakovą; 2007 m. spalio 11 d. 230 vnt. spalvotų televizorių, kurių vertė – 42 279,54 Lt, buvo pakrauti į atsakovo UAB „Eksena“ ekspedijuojamą vežėjo UAB „Danetra“ automobilį; ieškovo krovinys nepasiekė sutartyje nurodyto gavėjo – iš važtaraščio matyti, kad atsakovas UAB „Danetra“ krovinį perdavė ne Diveraccao LDA, o Diamond s.r.l. Teismas nurodė, kad pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį vežėjas yra visiškai atsakingas dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, nebent įrodytų, jog buvo bent viena iš aplinkybių, nurodytų 17 straipsnio 2 ir (ar) 4 punktuose. CMR konvencijos 15 straipsnyje nustatyta, kad, susidarius aplinkybėms, apsunkinančioms krovinio perdavimą, jį atvežęs į paskirties vietą vežėjas turi prašyti siuntėjo tolesnių instrukcijų. Teismas konstatavo, kad atsakovo vairuotojas nepaisė šių reikalavimų ir atidavė dokumentus bei krovinį netinkamam gavėjui, taip pažeisdamas sutarties nuostatas. Dėl atsakovų prašymo taikyti ieškinio senatį teismas nurodė, kad vežėjo veiksmai, perduodant krovinį netinkamam gavėjui, CMR konvencijos prasme laikytini tyčiniais, todėl reikalavimui dėl nuostolių už prarastą krovinį atlyginimo taikytinas ne vienerių, bet trejų metų ieškinio senaties terminas (CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktas), ir šis terminas nepraleistas.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 13 d. nutartimi atmetė atsakovo UAB „Danetra“ apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo šalių sudarytoje krovinio vežimo sutartyje buvo nustatyta, jog tikslus krovinio gavėjo adresas bus CMR važtaraštyje; jame aiškiai nurodyti tiek gavėjas, tiek iškrovimo vieta. Kai krovinio gavėju buvo nurodytas Diveraccao LDA, atsakovo vairuotojas, perduodamas krovinį Diamond s.r.l., turėjo įsitikinti, kad šis turi įgaliojimus priimti krovinį Diveraccao LDA vardu, arba gauti krovinio siuntėjo (ieškovo) instrukciją dėl krovinio perdavimo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo vairuotojas (trečiasis asmuo) bendravo su krovinio siuntėju, prašė instrukcijų dėl krovinio perdavimo kitam asmeniui; atsakovo atstovas negalėjo patvirtinti, kad Diamond s.r.l. buvo Diveraccao LDA atstovas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad krovinio perdavimas ne gavėjui, o kitam asmeniui, neturinčiam teisinio pagrindo jį priimti, traktuotinas kaip krovinio praradimas ir vežėjo didelis neatsargumas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, vežėjo didelis neatsargumas pagal bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams; Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-172/2009; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, bylos Nr. 3K-3-318/2009; kt.). Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju vežėjo veiksmai, perduodant krovinį ne važtaraštyje nurodytam gavėjui, prilygintini tyčiniams, todėl ieškinys dėl krovinio praradimo gali būti pareikštas per trejus metus (Konvencijos 32 straipsnio 1 dalis), ir ieškovas nepraleido šio termino. Dėl atsakovo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.210 straipsnį, kuriame nustatytos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, ir netaikė CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatytos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, teisėjų kolegija nurodė, jog CMR konvencijos 27 straipsnis nereglamentuoja procesinių palūkanų, todėl teismas pagrįstai taikė CK 6.210 straipsnį. Dėl atsakovo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė įtraukti dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis Portugalijos įmonę Diveraccao LDA ir Italijos įmonę Diamond s.r.l., teisėjų kolegija nurodė, jog šalių ginčas kilęs iš krovinio vežimo sutarties, nurodytos įmonės nėra šios sutarties šalys; Diveraccao LDA turėjo gauti krovinį, tačiau jo negavo, todėl jai iš nagrinėjamo ginčo neatsiranda jokių teisių ir pareigų; Diamond s.r.l. šalių ginčas taip pat nesukelia jokių teisinių padarinių, nes ji nebuvo nei sutarties šalis, nei krovinio gavėja. Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Danetra“ prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. sprendimą, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 13 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Teismai, aiškindami ginčo šalių sudarytos krovinio vežimo sutarties sąlygas, pažeidė CK 6.193-6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal kasacinio teismo praktiką sutartis turi būti aiškinama neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, bet atsižvelgiant į tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties tikslą, esmę, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus, taip pat sutarties šalių elgesį tiek ikisutartinių santykių metu, tiek po sutarties sudarymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. Agoratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju šalys Sutarties 1.7 punkte susitarė dėl krovinio pristatymo Italijoje, CMR važtaraštyje nurodytu adresu, o ne konkrečiam gavėjui. Teismai neatsižvelgė į šią sutarties sąlygą, nevertino ieškovo elgesio, nors byloje nustatyta, kad jis apmokėjo sąskaitą, išrašytą po krovinio pristatymo į paskirties vietą, taip konkliudentiniais veiksmais patvirtindamas, kad sutartis įvykdyta tinkamai. Pažeisdami sutarčių aiškinimo taisykles, teismai rėmėsi tik krovinio dokumentu – CMR važtaraščiu, kurį vienašališkai užpildė ieškovas. Pagal CMR konvencijos 4 straipsnį važtaraštis yra tik krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas, jo nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei jos veikimui. Tai iš esmės reiškia, kad CMR važtaraštyje nurodyti rekvizitai neturi įtakos tikrajam šalių susitarimui, jo duomenys negali paneigti suderintos šalių valios. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, pildydamas važtaraštį, galbūt suklydo ar sąmoningai nurodė neteisingą gavėją, kuris faktiškai turėjo priimti krovinį, nes ieškovas ne kartą siuntė krovinius nurodytu adresu ir neabejotinai žinojo, jog krovinys bus vežamas Italijos įmonei Diamond s.r.l., o ne Portugalijos įmonei Diveraccao LDA. Teismai nevertino nei ieškovo, nei krovinio gavėjo elgesio, todėl nebuvo atskleistas tikrasis šalių susitarimas pristatyti krovinį į Italiją tuo pačiu adresu, kaip ir anksčiau įvykdytais krovinių vežimo atvejais. Tai, kad krovinį priėmė Diamond s.r.l. ir dėl to nebuvo pareikšta jokių pretenzijų pusantrų metų, iš esmės rodo, jog sutartis buvo tinkamai įvykdyta. Krovinio praradimo faktą privalo įrodyti ieškovas, todėl, šiam nepateikus krovinio praradimo įrodymų, teismas neturėjo pagrindo ignoruoti Sutarties 1.7 punkto sąlygų ir realaus šalių susitarimo.

2. Dėl krovinio praradimo ir vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą. Vežėjo kaltės prezumpcijai taikyti ieškovas privalėjo įrodyti faktą, kad krovinys buvo prarastas, t. y. nebuvo pristatytas sutartyje nurodytu adresu (CPK 178 straipsnis). Teismai be pagrindo išplėtė vežėjo kaltės prezumpciją, preziumavo krovinio praradimo faktą, nepaisydami to, kad byloje pateikti įrodymai, jog krovinys pristatytas CMR važtaraštyje nurodytu adresu, nustatytą dieną. Vežėjas neprivalo įrodinėti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų vežėjo atsakomybę šalinančių aplinkybių, jeigu ieškovas neįrodo krovinio praradimo fakto. Nagrinėjamu atveju teismai konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie tai, koks buvo ginčo krovinio siuntėjo ir gavėjo susitarimas, nežinomos kitos krovinio gabenimo ir pristatymo aplinkybės, todėl neturėjo pagrindo preziumuoti, jog krovinys yra prarastas. Vienintelis argumentas, kuriuo rėmėsi teismai, tas, kad krovinys buvo perduotas Diamond s.r.l., tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, jog ši įmonė neturėjo teisės priimti krovinį. Teismai turėjo vertinti kitus bylos duomenis ir faktinį šalių elgesį, kurie rodė, kad sutartis įvykdyta tinkamai ir kad CMR važtaraštyje pasirašęs asmuo turėjo teisę priimti krovinį: ieškovas kreipėsi su pretenzija dėl sąskaitos už pristatytą krovinį apmokėjimo būtent į Diamond s.r.l., nė viena iš šalių nepareiškė vežėjui pretenzijos dėl krovinio praradimo per CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų terminą. Tai patvirtina, kad krovinio praradimo faktas neįrodytas. Teismai nurodė, kad kasatorius negalėjo patvirtinti, jog Diamond s.r.l. buvo įgaliotas gauti ginčo krovinį, tačiau šią aplinkybę privalėjo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).

Pagal CMR konvencijos 20 straipsnį siuntėjas gali laikyti krovinį prarastu, praėjus 30 dienų nuo to momento, kai pasibaigia sutartas pristatymo terminas. Protingas, atidus ir sąžiningas siuntėjas, taip pat gavėjas, pasibaigus nurodytam terminui, pateiktų pretenzijas dėl prarasto krovinio, tačiau nei ieškovas, nei tariamas gavėjas Diamond s.r.l. nepareiškė vežėjui jokių pretenzijų, priešingai – apmokėjo pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą už vežimo paslaugas. Byloje nustatyta, kad ieškovas pretenziją dėl krovinio pareiškė praėjus nuo termino pabaigos pusantrų metų, be to, ją pareiškė ne Diveraccao LDA, o faktiniam gavėjui Diamond s.r.l. Tai taip pat patvirtina, kad ieškovas laikė šią įmonę tinkamu gavėju, juolab kad pretenzija buvo pateikta ne dėl prarasto krovinio, o dėl neapmokėtos sąskaitos. Teismai visiškai nemotyvavo, kuo remdamiesi padarė išvadą, kad Diamond s.r.l. neturėjo teisės priimti krovinį, juolab kai konstatavo, jog nėra duomenų apie tai, koks buvo Diamond s.r.l. ir Diveraccao LDA susitarimas.

3. Dėl ieškinio senaties terminų. Teismai be pagrindo taikė CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir netaikė vienerių metų termino, juolab kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį pripažino, jog praleido taikytiną vienerių metų ieškinio senaties terminą ir prašė jį atnaujinti. CMR konvencijoje nenustatyta, kokie vežėjo veiksmai laikytini tyčiniais arba jiems prilygintinais. Kasacinio teismo nurodyta, kad nors tarptautinėje teismų praktikoje nėra visiškai vieningos nuomonės, kokie vežėjo veiksmai prilygintini tyčiniams, tačiau vieningai sutariama dėl to, jog vežėjo veiksmai tokiu atveju turėtų būti nesąžiningi, o žala kaip neišvengiama, ne tik kaip tikėtina (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje J. G. individuali įmonė v. UAB „SBA Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-328/2004). Nagrinėjamu atveju teismai neturėjo pagrindo laikyti vežėjo veiksmų tyčiniais, nes neįrodyta, kad jie buvo sąmoningi, o žala šiuo atveju tik tikėtina. Kai byloje nėra įrodymų, kad vežėjo veiksmai buvo tyčiniai, teismai neturėjo pagrindo taikyti trejų metų ieškinio senaties termino.

4. Dėl procesinių palūkanų. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 27 straipsnį ir priėjo prie nepagrįstos išvados, kad ši teisės norma nereglamentuoja procesinių palūkanų. CK 6.210 straipsnyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju šalių santykius reglamentuoja CMR konvencija, t. y. tarptautinė sutartis, kuri yra nacionalinės teisės dalis ir turi įstatymo galią. Konvencijos 27 straipsnyje nustatyta, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai; palūkanos – 5 proc. metams – pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kurią vežėjui raštu pateikiamas reikalavimas, o jeigu tokio nebuvo, – tai nuo ieškinio pateikimo dienos. Tai, kad 5 proc. palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo ieškinio pateikimo dienos, patvirtina, kad turimos omenyje procesinės palūkanos. Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad tais atvejais, kai tenkinamas ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius dėl krovinio praradimo solidariai iš vežėjų ir draudiko, nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš vežėjų ir draudiko priteisiamos 5 proc. palūkanos: iš vežėjų – pagal CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007).

5. Dėl trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų. Pagal kasacinio teismo praktiką trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, dalyvavimo byloje pagrindas – jų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Nors šie asmenys nėra tiesioginiai šalių materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau materialiaisiais teisiniais santykiais jie yra susiję su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių, bet ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-159/2007; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008; kt.). CPK 266 straipsnyje įtvirtintas draudimas teismui spręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. Nagrinėjamu atveju teismai neteisingai aiškino CPK 47 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai atsisakė įtraukti dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis Italijos ir Portugalijos įmones, remdamiesi tuo, kad jos nėra krovinio vežimo sutarties, dėl kurios tinkamo įvykdymo kilo ginčas, šalys. Materialieji teisiniai santykiai susiklosto ne tik sutarčių, bet ir įstatymo, kitais prievolių atsiradimo pagrindais (deliktinės atsakomybės, nepagrįsto praturtėjimo). Teismai konstatavo, kad Italijos įmonė Diamond s.r.l. neturėjo teisės priimti ginčo krovinį, taigi konstatuota šios įmonės pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 straipsnis). Jeigu, įvertinus pirmiau išdėstytus kasacinio skundo argumentus, būtų nustatyta, kad ginčo krovinys buvo tinkamai pristatytas, teismo sprendimas neabejotinai reikštų Diveraccao LDA pareigą atsiskaityti su ieškovu už tinkamai ir laiku pristatytą krovinį. Taigi teismų sprendimas neabejotinai turės teisinių padarinių nurodytoms Italijos ir Portugalijos įmonėms, teismų konstatuoti dėl šių įmonių faktai lemia kasatoriaus reikalavimą šioms įmonėms atlyginti žalą.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas“, perėmusi UAB „Eksena“ procesines teises, įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir 2010 m. birželio 22 d. sumokėjo ieškovui priteistas sumas, kurias šiuo metu siekia prisiteisti iš solidariojo bendraskolio, t. y. kasatoriaus UAB „Danetra“, nes dėl jo kaltės prarastas krovinys.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyta:

1. Dėl krovinio vežimo sutarties aiškinimo. Kasatoriaus pateikta krovinio sutarties sąlygų aiškinimo koncepcija yra neprotinga ir nesąžininga, nes protingos sutarties šalys negali susitarti tik dėl krovinio įteikimo vietos ir nesusitarti dėl krovinio gavėjo. Kasatoriaus argumentai dėl sutarties šalių tikrųjų ketinimų, lūkesčių, tikslų, teigiant, kad pakako pristatyti krovinį pristatymo vietoje, yra visiškai nepagrįsti, nes važtaraštyje buvo aiškiai nurodytas krovinio gavėjas – Diveraccao LDA, krovinį lydėjusioje sąskaitoje nurodytas pirkėjas – Diveraccao LDA, taigi bet kuriam protingam ir rūpestingam asmeniui turėjo būti visiškai aišku, koks subjektas turi teisę gauti krovinį.

2. Dėl krovinio praradimo ir įrodinėjimo pareigos. Kasaciniame skunde neteisingai nurodyta, kad krovinys gali būti perduotas ne krovinio gavėjui. Pagal krovinio vežimo sutarties esmę krovinys gali būti perduotas krovinio gavėjui ar jo atstovui, tačiau visais atvejais vežėjas turi tinkamai legitimuoti krovinio gavėją, kaip turintį teisę gauti krovinį asmenį. Fakto, kad krovinys perduotas tinkamai, įrodinėjimo pareiga tenka vežėjui. Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai konstatavo, kad krovinys nebuvo perduotas važtaraštyje nurodytam krovinio gavėjui, o krovinio valdymą perdavus neįgaliotam asmeniui krovinys laikomas prarastu. Paprastai kroviniai pristatomi į krovinių terminalus ar pramonines zonas, kuriuose veikia daug įvairių ūkio subjektų, tačiau visais atvejais vežėjo pareiga yra perduoti krovinį ne bet kam, esančiam tam tikroje teritorijoje, o tik krovinio važtaraštyje nurodytam krovinio gavėjui. Ieškovo raštas Diamond s.r.l. neturi jokios teisinės reikšmės kvalifikuojant krovinio praradimą; tai – geranoriškas veiksmas, siekiant išvengti žalos.

3. Dėl vežėjo didelio neatsargumo. Pagal kasacinio teismo praktiką, aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatas, vežėjo tyčiai prilygintinas jo didelis neatsargumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „MS Transport“ v. UAB „Nodora“, bylos Nr. 3K-3-267/2009; kt.). Vežėjo kaltės forma nustatoma teismui įvertinus krovinio vežimo sutarties pažeidimą, vežėjo elgesį. Aplinkybes, kad vežėjas perdavė krovinį neteisėtam gavėjui, kuris apskritai nebuvo įrašytas važtaraštyje, nesikreipė į krovinio siuntėją dėl instrukcijų, neišsiaiškino situacijos iškrovimo vietoje, teismai visiškai pagrįstai kvalifikavo kaip vežėjo didelį neatsargumą.

4. Dėl ieškinio senaties. Teismai, konstatavę didelį vežėjo neatsargumą dėl krovinio praradimo, pagrįstai nurodė, kad tokiu atveju taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, taigi nepažeidė CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies. Taikytinas ieškinio senaties terminas priklauso tik nuo vežėjo kaltės formos ir visiškai nepriklauso nuo pretenzijų pateikimo ar kitokio ieškovo elgesio. Ieškovas, būdamas televizorių gamintojas, nuolat siunčia prekes pirkėjams, tai lemia didelę dokumentų apyvartą, todėl ginčo krovinio praradimas buvo nustatytas tik išsiaiškinus, kad pirkėjui Diveraccao LDA adresuota sąskaita nebuvo apmokėta. Ieškovas ėmėsi priemonių geruoju atgauti krovinį arba gauti už jį pinigus; kai to padaryti nepavyko, reikalavimas buvo pareikštas atsakingiems už krovinio praradimą asmenims.

5. Dėl procesinių palūkanų. Teismai, priteisdami 6 proc. dydžio procesines palūkanas, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Balthana“ v. UAB „Baltcargo“, bylos Nr. 3K-3-213/2009, suformuota praktika, pagal kurią CMR konvencijos 27 straipsnis nereglamentuoja procesinių palūkanų, skaičiuotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl tokiais atvejais turi būti taikomos CK 6.37 ir 6.210 straipsnių taisyklės.

6. Dėl trečiųjų asmenų. Kasatorius netinkamai aiškina CPK 47 straipsnio nuostatas, taip pat netinkamai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl trečiųjų asmenų instituto: kasaciniame skunde pacituotos nutartys priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Nagrinėjamos bylos dalykas – krovinio vežimo sutarties pažeidimas, vežėjui praradus krovinį. Bylą nagrinėję teismai netyrė ir neprivalėjo tirti pirkimo-pardavimo ar nepagrįsto praturtėjimo teisinių santykių, nesprendė ir nepasisakė nei dėl Diveraccao LDA, nei dėl Diamond s.r.l. teisių ir pareigų, todėl byloje priimtas teismo sprendimas neturi ir negali turėti nurodytoms įmonėms jokios teisinės reikšmės. Krovinio gavėjas Diveraccao LDA, nepriėmęs krovinio ir šios sutarties pagrindu nepareiškęs jokių reikalavimų vežėjui, iš krovinio vežimo sutarties neįgijo jokių subjektinių teisių. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismų sprendime nekonstatuota faktinio krovinio gavėjo Diamond s.r.l. pareigos grąžinti be pagrindo įgyti turtą. Nurodyta įmonė apskritai nesusijusi su nagrinėjama krovinio vežimo sutartimi, ginčijami teismų sprendimai neturi jokios įtakos šios įmonės teisėms ir pareigoms. Dėl to teismai neturėjo teisinio pagrindo įtraukti nurodytas įmones dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi nurodytomis nuostatomis, teisėjų kolegija nagrinėja šią kasacinę bylą pagal kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl krovinio vežėjo pareigų pagal krovinio vežimo sutartį

CK 6.808 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant krovinio vežimo sutartį, nustatyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Pagal CMR konvencijos nuostatas vežimo sutartis taip pat suprantama kaip susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja pristatyti krovinį į paskirties vietą siuntėjo nurodytam gavėjui, o siuntėjas – sumokėti vežimo mokestį. Tokia vežimo sutarties apibrėžtis leidžia daryti išvadą, kad vežėjas, priėmęs pervežti siuntėjo krovinį, įsipareigoja ne tik pristatyti jį į paskirties vietą, bet ir perduoti krovinio valdymą siuntėjo nurodytam gavėjui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. spalio 8 d. sutartimi atsakovas UAB „Eksena“ (pirmasis arba susitariantis vežėjas, kurio teises ir pareigas bylos nagrinėjimo metu perėmė UAB,,Telebaltikos“ importas ir eksportas“) įsipareigojo siuntėjui (ieškovui) pervežti krovinį maršrutu Šiauliai–Italija (Sutarties 1.1 punktas); Sutarties 1.7 punkte „Gavėjas“ nustatyta, kad tikslus adresas bus nurodytas CMR važtaraštyje. Pirmasis vežėjas sutarčiai vykdyti pasitelkė antrąjį, t. y. kasatorių UAB „Danetra“, kuris faktiškai gabeno krovinį. Vykdant aptariamą sutartį išduotame CMR važtaraštyje gavėju nurodyta Portugalijos įmonė Diveraccao LDA, iškrovimo vieta – Del‘Artigianato 1 36100 Vicenza, Italijoje. Iš krovinį priėmusio asmens važtaraštyje padaryto įrašo matyti, kad krovinys buvo pristatytas nurodytu adresu 2007 m. spalio 16 d., tačiau perduotas ne gavėju nurodytai Portugalijos įmonei Diveraccao LDA, bet Italijos įmonei Diamond s.r.l.

Kasatoriaus (faktinio vežėjo) argumentai, kad teismai, pažeisdami sutarčių aiškinimo taisykles, rėmėsi tik ieškovo užpildytu CMR važtaraščiu ir neatsižvelgė į tai, jog Sutarties 1.7 punkte šalys susitarė tik dėl krovinio pristatymo CMR važtaraštyje nurodytu adresu, o ne konkrečiam gavėjui, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Minėta, kad pagal vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja ne tik pristatyti krovinį į paskirties vietą, bet ir perduoti krovinio valdymą siuntėjo nurodytam gavėjui. Nagrinėjamu atveju Sutarties 1.7 punktas „Gavėjas“ skirtas būtent krovinio gavėjui apibrėžti, todėl šio punkto sąlyga, kad tikslus adresas bus CMR važtaraštyje, reiškė, jog krovinys turi būti pristatytas ne tik CMR važtaraštyje nurodytu adresu, bet ir jame nurodytam gavėjui.

Kasatoriaus teiginys, kad važtaraštis yra tik krovinio vežimo sutarties sudarymą patvirtinantis dokumentas, o jame nurodyti duomenys neturi įtakos tikrajam šalių susitarimui, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Važtaraštis – tai ne tik prima facie įrodymas, kad sudaryta vežimo sutartis, bet ir vežimo sutarties sąlygų įrodymas, t. y. jis patvirtina ne tik sutarties sudarymą, bet ir jos turinį, net jeigu nėra rašytinės formos vežimo sutarties. Nagrinėjamu atveju vežimo sutartyje buvo nustatyta, kad tikslūs krovinio gavėjo rekvizitai bus važtaraštyje, taigi važtaraščio nurodymai vežėjui buvo privalomi.

Priešingai negu tvirtina kasatorius, faktas, kad ieškovas (siuntėjas) po krovinio pristatymo važtaraštyje nurodytu adresu sumokėjo už krovinio pervežimą, savaime nepatvirtina, jog vežimo sutartis įvykdyta tinkamai. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad jis yra ne kartą vežęs ieškovo krovinius tuo pačiu adresu Italijos įmonei, kuri priėmė ir ginčo krovinį, taip pat nepatvirtina tinkamo prievolės įvykdymo nagrinėjamu atveju, nes ginčo krovinio važtaraštyje kaip šio krovinio gavėjas aiškiai nurodyta Portugalijos įmonė, būtent šiai įmonei buvo ieškovo išrašyta sąskaita sumokėti už krovinį.

Kasacinio teismo pažymėta, kad vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingam, t. y. labai atsargiam ir atidžiam (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kemi“ v. M. N. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-448/2002; 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „MS Transport“ v. UAB „Nodora“, bylos Nr. 3K-3-267/2009).

Vežėjas, pristatęs krovinį į paskirties vietą, perduodamas krovinį, turi pareigą patikrinti, ar perduoda krovinį tinkamam asmeniui, t. y. važtaraštyje nurodytam gavėjui (jo įgaliotam asmeniui) arba siuntėjo, pasinaudojusio CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise nurodyti vežėjui atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje, reikalavimu pakeistam gavėjui. Perduodamas krovinį ne krovinio važtaraštyje nurodytam gavėjui (ne jo įgaliotam asmeniui) arba ne siuntėjo reikalavimu pakeistam gavėjui, vežėjas pažeidžia vežimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pristatyti krovinį į paskirties vietą ir perduoti jį turinčiam teisę gauti asmeniui. Pažymėtina, kad CMR konvencijos 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, susidarius aplinkybėms, kurios apsunkina krovinio perdavimą, jį atvežęs į paskirties vietą, vežėjas turi prašyti siuntėjo tolesnių instrukcijų.

Dėl vežėjo atsakomybės, kai krovinys perduotas ne važtaraštyje nurodytam gavėjui

Pagal CMR konvencijos nuostatas, jeigu krovinys nepristatytas gavėjui arba pristatytas netinkamam gavėjui, jis laikomas prarastu. Taigi jeigu vežėjas, priešingai savo sutartiniams įsipareigojimams, perduoda krovinį ne siuntėjo nurodytam gavėjui, tai prilyginama krovinio praradimui. Tokiu atveju vežėjo atsakomybė tokia pati, kaip ir faktinio krovinio praradimo atveju.

Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad krovinio praradimo faktą turi įrodyti ieškovas. Tačiau kasatoriaus argumentai, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė krovinio praradimo įrodymų, todėl teismai neturėjo pagrindo daryti išvadą, jog krovinys prarastas, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Ieškovas (siuntėjas), pateikdamas ieškinį dėl krovinio praradimo, pridėjo CMR važtaraščio kopiją, iš kurios matyti, kad važtaraštyje kaip krovinio gavėjas nurodyta Portugalijos įmonė, tačiau krovinį priėmė ir kaip krovinio gavėjas pasirašė Italijos įmonė, taip pat sąskaitą, išrašytą Portugalijos įmonei, dėl apmokėjimo už siunčiamas prekes. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, ištyrę bei įvertinę bylos duomenis, vienodai nustatė, kad ginčo krovinys buvo nuvežtas važtaraštyje nurodytu adresu, tačiau perduotas ne važtaraštyje nurodytam gavėjui, bet kitam asmeniui, neįsitikinus, jog tas asmuo turi nurodyto gavėjo įgaliojimus priimti krovinį, taip pat nesikreipus į siuntėją (ieškovą) instrukcijos dėl krovinio perdavimo kitam asmeniui. Konstatavę krovinio perdavimo ne važtaraštyje nurodytam krovinio gavėjui faktą, teismai turėjo pagrindą teisiškai kvalifikuoti tokius vežėjo veiksmus kaip krovinio praradimą.

Kasacinio skundo argumentus, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog Italijos įmonė, kuriai buvo perduotas ginčo krovinys, neturėjo teisės priimti šį krovinį, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta teisiškai nepagrįstais. Nagrinėjamu atveju, kai krovinio važtaraštyje buvo aiškiai nurodytas krovinio gavėjas, tačiau krovinys buvo perduotas ne jam, o kitam asmeniui, būtent vežėjui teko pareiga įrodyti, kad asmuo, kuriam jis perdavė krovinį, turėjo teisę jį gauti, t. y. kad važtaraštyje nurodytas krovinio gavėjas buvo įgaliojęs šį asmenį priimti ginčo krovinį arba kad krovinio siuntėjas, remdamasis CMR konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta teise, buvo nurodęs vežėjui atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. Bylą nagrinėjusių teismų konstatuota, kad vežėjas nepateikė įrodymų, jog asmuo, kuriam perdavė krovinį, buvo važtaraštyje nurodyto krovinio gavėjo įgaliotas atstovas, taip pat neįrodė, kad prašė siuntėjo instrukcijų dėl krovinio perdavimo kitam asmeniui. Ta aplinkybė, kad ieškovas (siuntėjas) nepareiškė vežėjui pretenzijos dėl krovinio praradimo iš karto, kai pasibaigė Konvencijos 20 straipsnyje nustatyti terminai, priešingai negu teigia kasatorius, savaime nepatvirtina, jog krovinys buvo perduotas tinkamam gavėjui. Pažymėtina, kad Konvencijos 20 straipsnyje nustatyti terminai, kuriems pasibaigus pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali laikyti, nepateikdamas kitų įrodymų, krovinį prarastu. Pagal Konvencijos 32 straipsnio nuostatas ieškinys dėl krovinio praradimo gali būti pareikštas per vienerius metus arba, jeigu žala atsirado dėl atsakovo tyčinių ar jiems prilygintinų veiksmų (šiurkštaus aplaidumo), per trejus metus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, nustatinėdami ir vertindami bylos duomenis dėl ginčo krovinio, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176–185 straipsniai).

CMR konvencija, griežtai reglamentuodama vežėjo atsakomybę, įtvirtindama jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis). Tačiau CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tokio ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-172/2009). Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, bylos Nr. 3K-3-318/2009).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinę šioje byloje nustatytas aplinkybes (tai, kad važtaraštyje buvo aiškiai įvardytas krovinio gavėjas, vežėjas perdavė krovinį ne tam gavėjui, kuris nurodytas važtaraštyje, o kitam asmeniui, nepareikalavęs įrodymų, ar krovinį priimantis asmuo yra gavėjo įgaliotas jį priimti, taip pat nesikreipė į siuntėją instrukcijų dėl krovinio perdavimo), turėjo teisinį pagrindą kvalifikuoti tokius vežėjo veiksmus kaip didelį neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Teismų išvados yra tinkamai motyvuotos, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, taikytiną teisę bei teismų praktiką.

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimams vežėjui pareikšti

Pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant CMR konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio bylą, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai. Kasacinio teismo pažymėta, kad prailgintas trejų metų ieškinio senaties terminas nustatytas tam, jog ieškovui būtų suteikta didesnė pažeistų teisių gynybos apimtis, kai jis patiria nuostolių dėl kvalifikuota kaltės forma padarytų neteisėtų veiksmų (tyčinių ar tokiems prilyginamų) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „MS Transport“ v. UAB „Nodora“, bylos Nr. 3K-3-267/2009).

Nagrinėjamu atveju teismai, kvalifikavę vežėjo veiksmus, perduodant ginčo krovinį ne važtaraštyje nurodytam gavėjui, kaip didelį neatsargumą, prilygintiną pagal bylos aplinkybes tyčiniams veiksmams, teisingai sprendė, kad ieškovo reikalavimui atlyginti nuostolius dėl krovinio praradimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų teismai nustatė, kad šis ieškinio senaties terminas ieškovo nepraleistas.

Dėl išdėstytų motyvų kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CMR konvencijos 32 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminus, taikymo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl iš vežėjo priteistinų procesinių palūkanų

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios procesinėmis vadinamos palūkanos priteisiamos iš atsakovo visais atvejais, jeigu byloje pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir tenkinamas ieškinys. Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, jeigu įstatymų ar sutarties nenustatyta kitokio palūkanų dydžio.

CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai; palūkanos – 5 proc. metams – pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raštu pateikiamas reikalavimas, o jeigu tokio nebuvo – nuo ieškinio pateikimo dienos. Lingvistinis nurodytos CMR konvencijos nuostatos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad ši teisės norma reglamentuoja palūkanas, kurias turi mokėti vežimo sutartį pažeidęs vežėjas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad palūkanų, mokėtinų vežėjo, dydį reglamentuoja CMR konvencija. Dėl to tuo atveju, kai tenkinamas vežėjui pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų praradus krovinį, atlyginimo, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš vežėjo priteistinos CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio, t. y. 5 proc., palūkanos. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007).

Atsiliepime į kasacinį skundą be pagrindo remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Balthana“ v. UAB „Baltcargo“, bylos Nr. 3K-3-213/2009, esančiu išaiškinimu dėl procesinių palūkanų, nes šis pateiktas pasisakant dėl iš siuntėjo priteistinų procesinių palūkanų. Minėta, kad vežėjo mokėtinas palūkanas reglamentuoja CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalis. Dėl to, kad kasacinio teismo išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas dėl iš siuntėjo priteistinų procesinių palūkanų dydžio netaikytinas nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl iš vežėjo priteistinų procesinių palūkanų dydžio.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sumažina teismo sprendimu iš atsakovų (vežėjų) priteistas 6 proc. dydžio procesinės palūkanas, nurodydama, kad iš jų priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 45 029,69 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimo į procesą

Asmuo įtraukiamas į teismo procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Kadangi trečiąjį asmenį tam tikras materialusis teisinis santykis sieja tik su viena iš šalių, tai jis dalyvauja procese su ta šalimi. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi.

Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą tuo atveju, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad sisteminis nurodytų proceso teisės normų vertinimas leidžia daryti išvadą, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008; kt.).

Sąvokos,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-159/2007; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008; kt.). Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius sukėlė teismo sprendimas neįtrauktam į bylos nagrinėjimą asmeniui.

Kasatoriaus argumentai, kad nagrinėjamu atveju teismai, konstatavę, jog Italijos įmonė neturėjo teisės priimti ginčo krovinio, taip nustatė šios įmonės pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose nepasisakyta dėl nurodytos Italijos įmonės veiksmų, susijusių su ginčo krovinio priėmimu, teisėtumo, nepagrįsto praturtėjimo santykiai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju teismai sprendė siuntėjo ir vežėjų ginčą, kilusį iš krovinio vežimo sutarties, tyrė bylos duomenis ir vertino faktinio vežėjo veiksmus, įteikiant krovinį ne važtaraštyje nurodytam asmeniui. Nustatę, kad faktinis vežėjas nepateikė įrodymų, jog perdavė krovinį įgaliotam asmeniui, teismai konstatavo krovinio praradimą ir taikė vežėjams sutartinę atsakomybę dėl krovinio praradimo.

Nagrinėjamoje byloje teismai nesprendė ir dėl Portugalijos įmonės, kuri važtaraštyje buvo nurodyta kaip krovinio gavėjas, teisių bei pareigų, šios įmonės ir ieškovo sudaryta prekių, kurios buvo vežamos, pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Važtaraštyje kaip krovinio gavėjas nurodyta Portugalijos įmonė negavo krovinio, tačiau dėl to nereiškė jokių reikalavimų, todėl, spręsdami siuntėjo ir vežėjų ginčą dėl nuostolių, atsiradusių praradus krovinį, atlyginimo, teismai neturėjo pagrindo konstatuoti nurodytos įmonės teisinio intereso dėl nagrinėjamos bylos baigties, juolab pasisakyti (ir nepasisakė) dėl jos teisių bei pareigų.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog teismai, neįtraukdami dalyvauti byloje nurodytų Italijos ir Portugalijos įmonių, pažeidė trečiųjų asmenų, nepareikiančių savarankiškų reikalavimų, institutą reglamentuojančias teisės normas, taip pat kad nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų. Pažymėtina tai, kad teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje nėra kliūtis ir neapriboja kasatoriaus galimybių reikšti ieškinį asmenims, kurie, jo manymu, atsakingi dėl jo patirtų nuostolių.

Kiti kasacinio skundo argumentai, kaip neatskleidžiantys kasacijos pagrindų arba kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, nenagrinėtini.

Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

Išnagrinėjus kasacinę bylą, atsakovo kasacinis skundas dėl materialiųjų teisinių reikalavimų atmestas, patenkintas tik procesinio teisinio pobūdžio reikalavimas dėl iš vežėjo priteistinų procesinių palūkanų dydžio. Dėl to laikytina, kad kasacinis skundas iš esmės atmestas, teismo sprendimas iš esmės priimtas ieškovo naudai. Dėl to kasatoriaus (atsakovo) patirtos kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos, tačiau jis turėtų atlyginti ieškovui išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, o valstybei – procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 96, 98 straipsniai).

Pagal ieškovo pateiktus įrodymus jis patyrė 2699,99 Lt advokato pagalbos, parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, išlaidų. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 papunktyje nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis Rekomendacijomis, sprendžia, kad iš kasatoriaus priteistina ieškovui 1600 Lt advokato pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. liepos 22 d. pažymą kasaciniame teisme patirta 94,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 13 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistus.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. sprendimu priteistas solidariai iš atsakovų ieškovo naudai metines palūkanas už priteistą 45 029,69 Lt sumą nuo 2009 m. spalio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo sumažinti nuo 6 proc. iki 5 proc. metinių palūkanų.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių tauro televizoriai“ (juridinio asmens kodas 144948577) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Danetra“ (juridinio asmens kodas 300709321) 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) Lt išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Danetra“ (juridinio asmens kodas 300709321) valstybei (įmokos kodas 5660) 94,68 Lt (devyniasdešimt keturis litus 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius