Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-338/2011

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-07011-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo If P&C Insurance AS kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo If P&C Insurance AS ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Bylos šalių ginčas kilo dėl valstybės civilinės atsakomybės už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą pagrindo ir sąlygų.

Ieškovas – draudimo bendrovė, sumokėjusi draudimo išmoką eismo įvykio metu sugadintos transporto priemonės savininkui, – prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos – laukinių gyvūnų savininkės – 19 357,01 Lt nuostoliams atlyginti, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. rugsėjo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad 2006 m. spalio 17 d. apie 23.05 val. kelio Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 43,800 kilometre dėl staiga į važiuojamąją dalį išbėgusio šerno įvyko eismo įvykis, buvo apgadinta UAB „Viljana“ transporto priemonė. Ieškovas pripažino eismo įvykį draudžiamuoju, draudimo sutarties pagrindu išmokėjo draudėjui 19 357,01 Lt draudimo išmoką, todėl subrogacijos pagrindu įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens – laukinės gyvūnijos savininko, t. y. valstybės (CK 6.1015 straipsnis). Ieškovo teigimu, valstybė nesiėmė visų įmanomų priemonių laukinių gyvūnų susidūrimams su transporto priemonėmis išvengti: valstybinės reikšmės kelyje A5, kuriame įvyko eismo įvykis, nėra įspėjamojo kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“, nors ginčo kelio ruože nuo 2004 m. vasario 9 d. iki 2006 m. spalio 17 d. įvyko keturiolika eismo įvykių, sukeltų staiga į kelią išbėgusių laukinių gyvūnų.

Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad ginčo kelio ruože nuo 42,300 iki 43,994 kilometro įrengta apsauginė tvora, šernų populiacija reguliuojama tinkamai, tai paneigia ieškovo teiginius apie valstybės institucijų neveikimą. Atsakovo teigimu, kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, teisės aktų nustatyta tvarka nepripažintas pavojingu, apsauginės tvoros įrengimas neįpareigoja Kelių direkcijos statyti ženklų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2010 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 19 357,01 Lt nuostoliams atlyginti ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2009 m. rugsėjo 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Taikant CK 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją, valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas pažymėjo, kad laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nelaikytinas nenugalima jėga, jį valstybė galėjo numatyti, nes, pagal byloje pateiktus statistikos duomenis, kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai, ypač kelio ruože nuo 37,50 km iki 43,80 km, nuolat vyksta eismo įvykiai dėl staiga į kelią išbėgusių laukinių žvėrių (šernų, stirnų); tai leidžia daryti išvadą, kad net ir esant pastatytoms apsauginėms tvoroms nepavyksta išvengti susidūrimų su gyvūnais. Teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip apdairus ir rūpestingas laukinės gyvūnijos savininkas, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią bei imtis pakankamų priemonių tai kontroliuoti (statyti specialius kelio ženklus, reguliuoti gyvūnų populiaciją, pratęsti apsaugines tvoras ir pan.), tačiau magistraliniame kelyje A5 nėra kelio ženklo „Laukiniai gyvūnai“, nesiimta kitų būtinų priemonių neigiamiems padariniams išvengti. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos taikyti valstybei civilinę atsakomybę už laukinio gyvūno padarytą žalą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 24 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą: Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-509/2009, išaiškinta, jog, spręsdami dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, dėl teisinių santykių panašumo teismai turi pagrindą taikyti CK 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją. Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant kiekvieną ginčą, kilusį iš tų pačių teisinių santykių, būtina atsižvelgti į konkrečios situacijos individualumą, faktinių aplinkybių skirtumus; tai reiškia, kad, nepaisant to, jog atsakovas atsako be kaltės, kiekvienoje byloje turi būti individualiai nustatomas kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos automobilių kelių direkcijos pateiktą informaciją apie apsaugines metalines tvoras, saugančias nuo gyvūnų patekimo į važiuojamąją kelio Kaunas-Marijampolė-Suvalkai dalį, kairėje šio kelio pusėje nuo 42,300 iki 43,994 kilometro, taigi ir kelio atkarpoje, kurioje įvyko susidūrimas (43,800 km), įrengtas atitvaras nuo gyvūnų. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles nuo 2005 m. šernų medžiojimas yra nelimituojamas ir nelicencijuojamas, t. y. naudotojai (medžiotojų būreliai) sprendžia, kiek šernų sumedžioti. Teisėjų kolegijos nuomone, specialiųjų techninių priemonių įrengimas, taip pat valstybės institucijų sprendimų dėl šernų populiacijos reguliavimo priėmimas įrodo, kad valstybė, atsižvelgdama į laukinių gyvūnų migracijos ypatumus konkrečioje vietovėje, jų populiaciją, ėmėsi veiksmų žalai dėl laukinių gyvūnų patekimo į kelią užkirsti. Pažymėjusi, kad, sprendžiant dėl priemonių pakankamumo, būtina atsižvelgti į laukinės gyvūnijos, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką, ribotas valstybės galimybes ją valdyti, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog specialios tvoros įrengimas kelio ruože, kuriame įvykio laukinio gyvūno susidūrimas su transporto priemone, laikytinas tais pozityviais atsakovo veiksmais, kuriais paneigiamas neteisėtas neveikimas; dėl to ieškovo patirti nuostoliai nevertintini kaip nulemti atsakovo veiksmų (neveikimo), t. y. nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio. Dėl ginčo kelyje nepastatyto įspėjamojo ženklo „Laukiniai žvėrys“ teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtintą Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką avaringi ruožai ir „juodosios dėmės“ nustatomi taikant 500 m ilgio slenkmenį ir jame per ketverius metus įvykusių avarijų skaičių. 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje priimtos Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 punkte nustatyta, kad kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ statomas tais atvejais, kai yra didelė tikimybė, jog per kelią gali eiti laukiniai žvėrys. Pagal byloje pateiktus statistikos duomenis, nuo 2004 m. vasario 1 d. iki 2006 m. spalio 17 d. iki ginčo eismo įvykio kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai buvo keturi transporto priemonių susidūrimai su laukiniais žvėrimis (stirnomis) – 10,2; 12,7; 22; 40,55 km. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad artimiausias ginčo įvykiui susidūrimas buvo tik vienas – ties 40,55 km., todėl sprendė, jog tokia statistika objektyviai nepagrindžia būtinybės įrengti specialų ženklą; be to, jeigu tokio ženklo nebuvimas ir būtų laikomas atsakovo neteisėtu neveikimu, nebūtų teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, lėmusio ieškovo nuostolius. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo priteisti ieškovui nuostolių atlyginimą, nes jie nesusiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su atsakovo veiksmais, t. y. ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.247 straipsnis; CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija papildomai nurodė tai, kad pagal CK 6.253 straipsnio 5 punktą civilinė atsakomybė netaikoma, kai nukentėjęs asmuo buvo prisiėmęs žalos riziką. Nagrinėjamu atveju ieškovas – draudimo bendrovė – draudimo sutartimi prisiėmusi laukinių gyvūnų padarytos žalos turtui atlyginimo riziką. Pažymėjusi tokios rizikos specifiką, taip pat tai, kad valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, turi itin ribotas galimybes ją valdyti ir kad imtasi visų teisėtų veiksmų, užtikrinančių gyvūnijos apsaugos ir visuomenės saugumo keliuose interesų pusiausvyrą, teisėjų kolegija sprendė, kad tai yra savarankiškas, neprieštaraujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams pagrindas netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 24 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl valstybės atsakomybės už laukinio gyvūno padarytą žalą pagrindo ir sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.267 straipsnio 1 dalies, 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-138/2009, pateiktą išaiškinimą už žalą, atsiradusią dėl laukinio žvėries sukelto eismo įvykio, atsako valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, ir tokiu atveju taikoma CK 6.267 straipsnio 1 dalies, nustatančios savininko atsakomybę be kaltės, analogija. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios, o trys deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto (nagrinėjamu atveju – laukinio žvėries) galimumo valdyti faktas; 2) žalos faktas; 3) priežastinis ryšys. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su laukinio gyvūno savininko veikimu ar neveikimu, jo rūpestingumo klausimas neturėtų būti keliamas – pakanka objektyvios galimybės valdyti laukinį žvėrį.

Net tuo atveju, jeigu kasacinis teismas pripažintų, kad turėtų būti įrodinėjami neteisėti veiksmai, atsakovui taikytina civilinė atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad specialaus atitvaro kelio ruože, kuriame įvyko laukinio gyvūno susidūrimas su transporto priemone, įrengimas ir kompetentingų valstybės institucijų sprendimo dėl šernų populiacijos reguliavimo priėmimas yra tie pozityvūs atsakovo veiksmai, kurie paneigia neteistą neveikimą, netinkamai įvertino tokių veiksmų reikšmę nagrinėjamos bylos kontekste. Byloje teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad šiuo atveju valstybė, kaip apdairi ir rūpestinga savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti, taip užkirsdama kelią neigiamiems padariniams atsirasti. Pagal kasatoriaus pateiktus Eismo priežiūros tarnybos duomenis, kurių atsakovas neginčija, ginčo kelyje laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 9 d. iki 2006 m. spalio 17 d. įvyko keturiolika eismo įvykių, kuriuos sukėlė išbėgę į kelią laukiniai gyvūnai. Eismo įvykio vietoje magistraliniame kelyje A5 nebuvo pastatyta kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“. Atsakovui turėjo būti akivaizdu, kad net ir esant pastatytiems atitvarams nepavyksta išvengti susidūrimų su laukiniais gyvūnais, tačiau jis nesiėmė visų būtinų priemonių (statyti specialius kelio ženklus, kontroliuoti gyvūnų populiaciją, pratęsti atitvarus, naudoti garso barjerus, žvėris atbaidančius kvapus ir pan.) neigiamiems padariniams išvengti.

Nagrinėjamu atveju nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, jos dydis (draudimo išmokos suma pagrįsta dokumentais, dėl to nėra šalių ginčo); priežastinis ryšys su žala yra akivaizdus. Teismai turėjo tik patikrinti, ar nėra CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytų atsakomybę šalinančių aplinkybių, kurių įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui (CK 6.267 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodinėjo, kad yra CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių atleisti jį nuo atsakomybės, taigi yra visos būtinosios sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas, esmingai pažeisdamas nurodytas materialiosios teisės normas, gynė išimtinai valstybės, t. y. atsakovo, interesus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

2. Dėl netinkamo CK 6.253 straipsnio 5 dalies taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, atleisdamas valstybę nuo civilinės atsakomybės, nepagrįstai rėmėsi CK 6.253 straipsnio 5 dalimi ir ieškovo, kaip draudiko, prisiimtą pagal draudimo sutartį riziką dėl nuostolių atsiradimo nepagrįstai prilygino nukentėjusio asmens veiksmams. Draudimo sutartis savo esme yra rizikos sutartis, jos galiojimo metu draudikas visais atvejais perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo ir jų atlyginimo tikimybę. Tačiau įstatymo nustatytais atvejais draudikui suteikta teisė susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalos atsiradimą asmens (CK 6.1015 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas subrogacijos instituto esmę, paneigė įstatymo draudikui suteiktą teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos iš atsakingo už žalą asmens. Nagrinėjamu atveju CK 6.253 straipsnio 5 dalies kontekste kaip pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės galėjo būti analizuojami ir vertinamai tik nukentėjusiojo (t. y. draudėjo arba apdrausto asmens), bet ne naujojo kreditoriaus, t. y. draudiko, veiksmai. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų apie transporto priemonės vairuotojo tyčią ar didelį neatsargumą.

3. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Teismas konstatavo, kad specialaus atitvaro kelio ruože, kuriame šernas sukėlė eismo įvykį, įrengimas ir kompetentingų institucijų priimtas sprendimas dėl šernų populiacijos reguliavimo yra tie pozityvūs valstybės veiksmai, kurie paneigia neteisėtą neveikimą, bei nurodė, jog nuginčyti šias aplinkybes bei įrodymus privalo ieškovas, t. y. kasatorius. Atsakovo pateiktame rašytiniame įrodyme apie šernų populiaciją ir jos reguliavimą pateikta informacija yra bendro pobūdžio, be to, tarp kriterijų, reikšmingų nustatant sumedžiojimo limitus, nėra šių gyvūnų keliamo pavojaus keliuose kriterijaus. Dėl to apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl pozityvių valstybės veiksmų šios bylos kontekste nepagrįsti teisiniais argumentais ir įrodymais, todėl kasatoriui be jokio teisinio pagrindo perkelta įrodinėjimo pareiga paneigti nurodytas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kairėje ginčo kelio pusėje įrengtas apsauginis atitvaras yra pakankama priemonė žalai išvengti, nemotyvuota ir nepagrįsta leistinais įrodymais. Vien atitvaro įrengimas reiškia, kad ginčo kelio ruožas pavojingas, nes per jį galima žvėrių migracija. Nagrinėjamu atveju atsakovas, žinodamas, kad yra didelė laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią tikimybė, neinformavo apie tai eismo dalyvių, t. y. neįrengė įspėjamojo kelio ženklo. Be to, ieškinyje nurodytas eismo įvykių skaičius nuo 2004 m., o apsauginė tvora nuo išbėgančių į kelią gyvūnų įrengta dar 2000 m. Akivaizdu, kad atsakovui turėjo būti žinoma, jog esamos priemonės nepakankamos, todėl jis, būdamas apdairus ir rūpestingas šeimininkas, privalėjo imtis papildomų priemonių laukinių žvėrių ir transporto priemonių susidūrimams išvengti.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika, nors šis teisės aktas nebuvo paskelbtas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio nustatyta tvarka, todėl yra negaliojantis (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Be to, pagal nurodytą teisės aktą avaringumas nagrinėjamas tik eismo įvykių, kurių metu žuvo ar buvo sužeisti žmonės, kontekste; eismo įvykiai, sukelti laukinių gyvūnų, jeigu juose nežuvo ar nebuvo sužalota žmonių, padaryta žala tik turtui, į statistiką neįtraukiami. Dėl to nurodyta metodika nėra tinkamas įrodymas valstybės atsakomybei nagrinėjamu atveju paneigti.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma:

1. Dėl valstybės deliktinės civilinės atsakomybės. CK 6.267 straipsnyje įtvirtintai griežtajai atsakomybei taikyti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. G. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-189/2010). Nagrinėjamu atveju kasatorius nenurodė ir neįrodė jokių valstybės ar jos įgaliotų institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl laukinės gyvūnijos valdymo, naudojimo, disponavimo ja, todėl nėra pagrindo taikyti valstybei civilinę atsakomybę. Kasatoriaus aiškinimas, kad valstybės objektyviajai atsakomybei taikyti pakanka nustatyti galimybės valdyti laukinį žvėrį faktą, iškreipia griežtosios deliktinės civilinės atsakomybės esmę: pareiga atlyginti žalą negali būti siejama tik su faktu, neįrodinėjant nei neteisėtų veiksmų, nei priežastinio neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšio.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad specialaus atitvaro įrengimas kelio ruože, kuriame įvyko laukinio gyvūno susidūrimas su transporto priemone, yra tie pozityvūs atsakovo veiksmai, kuriais paneigiamas neteisėtas neveikimas. Be to, teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčo kelio ruože buvo būtina statyti specialų kelio ženklą „Laukiniai žvėrys“. Kasatoriaus nuostoliai nesusiję su atsakovo veiksmais teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu (CK 6.247 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė jo ieškinį.

2. Dėl laukinės gyvūnijos valdymo, naudojimo, disponavimo. Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime nurodyta, kad laukinė gyvūnija – itin plati, apibendrinamoji sąvoka, apimanti visas nedomestifikuotų gyvūnų rūšis; laukinės gyvūnijos, kaip Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, savitumas yra dar ir tas, kad ji labai dinamiška, laisvėje esantys laukiniai gyvūnai keičia savo buvimo vietą, dėl to laukinės gyvūnijos kaip visumos valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas. Priešingai, negu teigia kasatorius, nei Konstitucinis Teismas, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra konstatavę, kad laukiniai žvėrys yra (ir gali būti) absoliučiai valdomi. Laisvėje gyvenančio laukinio gyvūno neįmanoma visiškai kontroliuoti ir valdyti kaip naminio gyvūno ar nelaisvėje gyvenančio laukinio gyvūno. Nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad būtų pažeistos Medžioklės įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatos. Valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, tinkamai ir pakankamai reguliavo ir reguliuoja šernų populiaciją, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad buvo (ar yra) kokių nors neteisėtų veiksmų ar nevykdoma pareiga elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai. Nenustačius neteisėtų veiksmų (teisės aktuose įtvirtintos pareigos pažeidimo), atsakomybė negali būti taikoma. Kasatoriaus pozicija, kad valstybė tik vieninteliu atveju nebūtų atsakinga, t. y. jeigu nebūtų eismo įvykio, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo ir protingumo principams. Reikalaudamas, kad valstybė užtikrintų, jog nė vienas gyvūnas nepatektų į važiuojamąją kelio dalį, kasatorius reikalauja iš valstybės to, kas neįmanoma. Tai prieštarauja taikant civilinę atsakomybę galiojančiam principui – iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est).

3. Dėl įrodinėjimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės už laukinio gyvūno – šerno – padarytą žalą, pagrįstai įvertino aplinkybę, kad nuo 2005 m. šernų medžiojimas nelimituojamas ir nelicencijuojamas. Kasatorius nepateikė įrodymų, kad atsakovo sprendimai dėl šernų populiacijos reguliavimo buvo netinkami, neatitiko Laukinės gyvūnijos, Medžioklės, kitų įstatymų, visuomenės interesų, taip pat neįrodė, kad atsakovo nustatyta laukinių gyvūnų populiacijos kontroliavimo tvarka yra prioritetiškai orientuota tik į gyvūnų apsaugą, pažeidžiant kitų interesų (šiuo atveju – saugumo keliuose) apsaugos pusiausvyrą (CPK 178 straipsnis). Tai reiškia, kad kasatorius neįrodė valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininkės, netinkamo pareigų vykdymo, t. y. būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Kasatorius apskritai neįrodinėjo neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą pagrindo ir sąlygų

Įstatymas civilinę atsakomybę apibrėžia kaip turtinę prievolę, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju sprendžiamas ne sutartinės, bet deliktinės atsakomybės klausimas, nes turtinė prievolė, atsiradusi dėl žalos, nesusijusi su sutartiniais santykiais, t. y. prievolės šalių iki teisės pažeidimo nesiejo teisiniai santykiai.

Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį.

Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-138/2009, sprendžiant dėl atsakomybės už laukinio žvėries eismo įvykio metu padarytą žalą, konstatuota, kad šiuo atveju susiduriama su įstatymo spraga.

Nagrinėjamu atveju žalos atsiradimo metu (2006 m. spalio 17 d.) nei CK, nei Laukinės gyvūnijos, nei kituose įstatymuose nebuvo laukinių žvėrių eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo. Pažymėtina, kad nuo 2010 m. liepos 10 d. galioja Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje jau pateiktas valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padarytos žalos atlyginimo reguliavimas, nenustatant griežtosios civilinės atsakomybės. Tačiau teisinio reglamentavimo srityje galiojant taisyklei lex retro non agit, t. y. teisės aktui neturint atgalinio veikimo galios (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimą), nurodyta Laukinės gyvūnijos įstatymo norma negali būti taikoma, sprendžiant dėl 2006 m. spalio 17 d. padarytos žalos atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, sprendžiant civilinės atsakomybės už laukinio žvėries eismo įvykio metu padarytą žalą klausimą, buvo pasirinktas įstatymo analogijos kelias – civilinės teisės nereglamentuotiems teisiniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (CK 1.8 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimtos civilinėje byloje UAB,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009).

Pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Tačiau, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Taigi CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamos bylos ad hoc atveju taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas.

Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Ginčo dėl to, kad šernas yra laukinis žvėris, nėra. Taigi už šerno, kaip laukinio žvėries, eismo įvykio metu padarytą žalą, nustačius visas būtinas civilinei atsakomybei kilti sąlygas, privalėtų atsakyti šio laukinio žvėries savininkė – valstybė.

Nagrinėjamos bylos atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad eismo įvykio vietoje kelias nuo miško atitvertas atitvaru. Kasatorius (ieškovas) atsakovo veiksmų neteisėtumą įrodinėja tuo, kad šios prevencinės priemonės, t. y. atitvaro įrengimo, nepakanka tam, jog eismo įvykio vietoje būtų užtikrintas saugus eismas. Kasatoriaus (ieškovo) nuomone, ginčo kelio ruože turėtų būti įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“, kuris įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu, be to, valstybė galėjo ir privalėjo imtis ir kitokių priemonių (pvz., naudoti garso barjerus, žvėris atbaidančius kvapus, pratęsti apsaugines kelio užtvaras ir kt.), kad būtų išvengta laukinių gyvūnų padaromos žalos. Kasatorius, be kita ko, remiasi ir tuo, kad nagrinėjamu atveju civilinės atsakomybės specifika yra ta, jog atsakovas už laukinių gyvūnų padarytą žalą atsako be kaltės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, šioje nutartyje pirmiau nurodyta, jog įstatymai valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, nenustatė griežtosios civilinės atsakomybės, t. y. atsakomybės be kaltės, tokios atsakomybės taikymo pagal įstatymo analogiją galimybę riboja CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo sprendimas motyvuotas tuo, kad nenustatyta valstybės, kaip laukinių žvėrių savininkės, neteisėto neveikimo.

Nagrinėjamos bylos aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), t. y. priemonių, kurių ėmėsi valstybė pakankamumo, pagrįstai atsižvelgė į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką, ir ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti. Akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Dėl to, sprendžiant dėl laukinio žvėries savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į šį aspektą.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, ėmėsi kompleksinių priemonių (įrengė kelio aitvarus, reguliuodama šernų populiaciją, panaikino sumedžiojamų šernų skaičiaus limitavimą ir licencijavimą), įvertino tai kaip pakankamus pozityvius atsakovo veiksmus, iš kurių galima spręsti, kad nebuvo neteisėto atsakovo neveikimo, taip pat ir teisiškai reikšmingo priežastinio atsiradusios žalos ir atitinkamų atsakovo veiksmų (neveikimo) ryšio.

Apeliacinės instancijos teismas analizavo kasatoriaus (ieškovo) argumentus, kad neteisėtą valstybės neveikimą, kuris lėmė jo nuostolius, įrodo tai, jog ginčo kelio ruože nebuvo kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“, įspėjančio vairuotojus apie galimą laukinių žvėrių išbėgimą į kelią. Teismas, ištyręs bylos duomenis dėl eismo įvykių ginčo kelio ruože skaičiaus, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais nurodyto kelio ženklo įrengimo keliuose sąlygas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pateikta eismo įvykių statistika nėra pagrindas spręsti, jog buvo objektyvi būtinybė įrengti šį kelio ženklą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ir tuo atveju, jeigu tokio ženklo neįrengimas būtų traktuotinas kaip atsakovo neteisėtas neveikimas, tai to nepakaktų teisiškai reikšmingam tokio neveikimo ir ieškovo nuostolių priežastiniam ryšiui konstatuoti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek griežtosios civilinės atsakomybės, t. y. atsakomybės be kaltės, atveju, tiek tuo atveju, kai atsakoma esant kaltei, asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, privalo įrodyti tris likusias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir priežastinį atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ryšį. Taigi net griežtosios atsakomybės atveju žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą (nuostolius) tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi tai, kad atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas. Tokią išvadą pagrindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje V. B. ir kt. v. AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“, bylos Nr. 3K-3-617/2003; 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje BUAB „Saulėtekis“ v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2006; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-618/2008; kt.). Taigi kasatoriaus (ieškovo) teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, prieštarauja tiek CPK 178 straipsnio nuostatoms, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas tinkamai motyvuotas, padarytos išvados nuosekliai išplaukia iš teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų. Įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Dalyvaujančio byloje asmens pateikiamas kitoks negu bylą nagrinėjusio teismo įrodymų vertinimas nėra pagrindas konstatuoti proceso teisės normų, vertinant įrodymus, pažeidimo.

Dėl civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį

Apeliacinės instancijos teismas kaip savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą traktavo aplinkybę, kad ieškovas, būdamas draudimo bendrovė, kuri užsiima rizikų draudimo veikla, pagal draudimo sutartį prisiėmė laukinių gyvūnų padarytų turtui nuostolių atlyginimo riziką, ir tai leidžia atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį. Kasatorius tokią išvadą kvestionuoja.

Teisėjų kolegija nurodo, kad draudimas, kaip veikla, apskritai yra susijęs su atitinkamos rizikos prisiėmimu. Draudimo sutartis grindžiama būtent tuo, kad draudikas savanoriškai (privalomojo civilinės atsakomybės draudimo klausimų nagrinėjamos bylos atveju nekyla) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui, sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui sutartyje nustatytą draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis). Draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, įstatymo nustatytais atvejais pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija) reglamentuotas CK 6.1015 straipsnyje. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai, kai draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, neįgyja subrogacijos teisės. Tarp jų pagrįstai nėra CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyto atvejo, nes tai prieštarautų draudimo sutarties esmei. Taigi CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatos negali būti pagrindas ieškiniui atmesti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo panaudotas kaip šalinantis atsakovo atsakomybę CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas atvejis reiškia netinkamą materialiosios teisės normos taikymą teisiniams santykiams, kurių ši norma nereglamentuoja. Kita vertus, tai nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismo sprendimui naikinti, nes ieškinys pagrįstai atmestas kitu šioje nutartyje išanalizuotu pagrindu.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, tačiau iš jo motyvuojamosios dalies šalintini argumentai dėl ieškinio atmetimo CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius