Dėl įpareigojimo vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojus padaryti įrašus vertybinių popierių sąskaitose apie AB „Lifosa“ akcijų nuosavybės teisės perėjimą akcinei bendrovei „Mineralinių ir cheminių produktų bendrovė „EuroChem“

Civilinė byla Nr. 3K-3-332/2011

Teisminio proceso Nr. 2-22-3-02345-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

22.3.2; 22.3.4; 110.1; 113.6

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos AB,,Mineralinių ir cheminių produktų bendrovė,,EuroChem““ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos AB „Mineralinių ir cheminių produktų bendrovė „EuroChem““ pareiškimą suinteresuotiems asmenims AB „Lifosa“ ir AB „Lifosa“ mažumos akcininkams dėl įpareigojimo vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojus padaryti įrašus vertybinių popierių sąskaitose apie AB „Lifosa“ akcijų nuosavybės teisės perėjimą akcinei bendrovei „Mineralinių ir cheminių produktų bendrovė „EuroChem“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas kilęs dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo dėl kitos nagrinėjamos bylos galinčios turėti šiai bylai prejudicinę reikšmę.

Pareiškėja nurodė, kad įgijo daugiau kaip 95 procentus AB „Lifosa“ akcijų ir vadovaudamasi Vertybinių popierių įstatymo (VPĮ) 37 straipsniu neteisminiu būdu pareikalavo, jog mažumos akcininkai jai privalomai parduotų savo akcijas. Šiuo tikslu 2010 m. gegužės 27 d. pareiškėja suderino akcijų kainą su Vertybinių popierių komisija (VPK). Apie akcijų išpirkimą buvo informuoti suinteresuoti asmenys, paskelbta spaudoje ir pradėtas akcijų supirkimas. Pareiškėjos teigimu, ne visi akcininkai laiku atsiliepė ar sutiko perleisti akcijas, todėl pagal VPĮ 37 straipsnio 11 dalį ji įmokėjo su VPK suderintą kainą į depozitą ir kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka dėl nuosavybės teisės į akcijų perėjimą nustatymo.

2010 m. spalio 21 d. Kėdainių rajono apylinkės teismas priėmė pareiškimą suinteresuotiems asmenims AB „Lifosa“ ir AB „Lifosa“ mažumos akcininkams dėl reikalavimo įpareigoti vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojus padaryti įrašus vertybinių popierių sąskaitose apie AB „Lifosa“ akcijų nuosavybės teisės perėjimą akcinei bendrovei „Mineralinių ir cheminių produktų bendrovė „EuroChem“.

Pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu buvo gauta informacija apie tai, kad Panevėžio apygardos teisme 2010 m. rugsėjo 10 d. gauti mažumos akcininkų – ieškovų A. Š., V. N. ir L. D. ieškiniai atsakovams AB „Mineralinių ir cheminių produktų bendrovė „EuroChem“, EuroChem A.M.Limited, tretiesiems asmenims AB „Lifosa“, VPK dėl teisingos privalomai išperkamų AB „Lifosa“ akcijų kainos nustatymo. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 14 d. pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – privalomo akcijų išpirkimo proceso sustabdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 22 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą dėl nuosavybės teisės į akcijas perėjimą iki Panevėžio apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla dėl teisingos privalomai išperkamų AB „Lifosa“ akcijų kainos nustatymo ir įsiteisės joje priimtas sprendimas. Teismas nurodė, kad CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, jog teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra tiesioginis prejudicinis ryšys. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymas susieja akcijų kainos nustatymo procedūros stadiją su bylos dėl įpareigojimo sąskaitų tvarkytojus padaryti įrašus vertybinių popierių sąskaitose apie akcijų nuosavybės teisės perėjimą akcijas superkančiam akcininkui nagrinėjimu tokiu būdu, kad procedūra dėl privalomo akcijų išpirkimo negali būti užbaigta ir negali būti daromi įrašai akcijų nepardavusių akcininkų vertybinių popierių sąskaitose apie akcijų nuosavybės teisės perėjimą akcijas superkančiam akcininkui, kol nebaigta procedūra dėl teisingos akcijų kainos nustatymo. Dėl to pirmosios instancijos teismas sprendė, kad civilinė byla stabdytina iki Panevėžio apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla dėl teisingos privalomai išperkamų AB „Lifosa“ akcijų kainos nustatymo ir įsiteisės joje priimtas sprendimas.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą 2011 m. vasario 4 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad VPĮ, reglamentuojantis ginčo teisinius santykius, susieja akcijų kainos nustatymo procedūrą ir bylą dėl įpareigojimo sąskaitų tvarkytojus padaryti įrašus vertybinių popierių sąskaitose apie akcijų nuosavybės teisės perėjimą akcijas superkančiam akcininkui. VPĮ 37 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad kiekvienas akcininkas per 90 dienų nuo paskelbimo apie akcijų išpirkimą Lietuvos Respublikos dienraštyje turi teisę kreiptis į apygardos teismą pagal emitento buveinę, kad būtų nustatyta teisinga akcijų kaina. Jeigu bent vienas akcininkas kreipėsi į teismą, teismas gali privalomą akcijų išpirkimo procedūrą sustabdyti iki teismo nutarties dėl akcijų kainos nustatymo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šios dvi procedūros susietos tokiu būdu, jog procedūra dėl privalomo akcijų išpirkimo negali vykti, kol nebaigta procedūra dėl teisingos akcijų kainos nustatymo. Atskirojo skundo argumentai, kad pagal Vertybinių popierių įstatymo 37 str. 14 d. akcijų išpirkimas iš akcininkų nedaro įtakos ir neriboja jų teisės gauti papildomą kainą už akcijas, jeigu teismas tokią kainą nustatys, bei kad apeliantas gali tinkamai įvykdyti prievoles, kad yra mokus, pasak teismo, yra nepaneigti, tačiau tai nesudaro pagrindo tenkinti atskirąjį skundą. Kėdainių rajono apylinkės teismas negali pats nustatyti teisingos išperkamų akcijų kainos, nes šis klausimas nagrinėjamas atskiroje byloje Panevėžio apygardos teisme, iki kurios išnagrinėjimo ir sustabdyta ši byla. Tai, kad Panevėžio apygardos teismas yra nustatęs apribojimą akcijas išpirkti tik iš trijų akcininkų (bylos ieškovų), neužkirto kelio pirmosios instancijos teismui sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, nes Vertybinių popierių įstatymo 37 straipsnio 10, 11 ir 14 dalyse nustatyta, kad jeigu bent vienas akcininkas kreipėsi į teismą, tai teismas gali privalomą akcijų išpirkimo procedūrą sustabdyti iki teismo nutarties dėl akcijų kainos nustatymo įsiteisėjimo dienos. Panevėžio apygardos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė dėl dalyvaujančių byloje asmenų. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sustabdė bylos nagrinėjimą, todėl skunde išdėstytais motyvais keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja AB,,Mineralinių ir cheminių produktų bendrovė,,EuroChem“ prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė VPĮ 37 straipsnio nuostatas. Teismai nepagrįstai rėmėsi šiuo straipsniu siekdami sustabdyti civilinę bylą dėl nuosavybės teisės į akcijas perėjimą, taip sukurdami nepagrįstą konkurenciją tarp dviejų skirtingų civilinio proceso institutų; šis straipsnis nustato laikinąsias apsaugos priemones, bet ne bylos nagrinėjimo sustabdymą. VPĮ 37 straipsnio 14 dalyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones kompetetingas taikyti tik kainos nustatymo ginčą nagrinėjantis teismas, bet ne teismas, nagrinėjantis akcijų įgijimo fakto nustatymo bylą. Taigi teismas remdamasis VPĮ 37 straipsniu kaip pagrindu stabdyti bylą peržengė bylų sustabdymo instituto ribas.

2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 163 straipsnio 3 punkto nuostatas darydami išvadą, kad bylos susijusios taip neatskiriamai, jog nenustačius kainos neįmanoma nagrinėti nuosavybės teisės perėjimo klausimų. Kainos nustatymas ir nuosavybės įgijimas yra dvi savarankiškos akcijų išpirkimo procedūros dalys ir gali būti atliekamos nepriklausomai viena nuo kitos. Tai patvirtina ir VPĮ 37 straipsnio 14 dalis, pagal kurią teismas nagrinėdamas kainos nustatymo klausimą, gali, bet ne privalo, sustabdyti akcijų išpirkimo procedūrą. Be to, net ir sustabdžius šią procedūrą įstatymo formuluotės nedraudžia sudaryti akcijų perleidimo sandorius, tik jau su pačių akcininkų valia. Papildomai pažymėtina, kad kadangi kaina suderinta su VPK ir įmokėta į depozitą, pareiškėja yra moki, tai pagrindo abejoti kainos priemokos sumokėjimo (dėl ko ir vyksta ginčas) galimybe nėra. Teismų nutartys priešingos smulkiųjų akcininkų turtiniams interesams, nes nukelia jų teisę gauti akcijų kainą neapibrėžtam laikui. Nors kainos ginčą nagrinėjantis teismas savo byloje pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – privalomo akcijų pardavimo sustabdymą, tik dėl trijų akcininkų (kainos byloje esančių ieškovais), tačiau Kėdainių rajono apylinkės teismas sustabdė visą akcijų išpirkimo procesą apskritai. Tuo tarpu įstatymas neįpareigoja teismo ginti visų akcininkų, net ir tų, kurie nesikreipė į teismą teisių.

Suinteresuotas asmuo AB „Lifosa” pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ir prašo jį tenkinti: panaikinti teismų nutartis ir priimti naują sprendimą.

Suinteresuoti asmenys A. Š., L. D., V. N. pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, kuriuo prašo kasacinį skundą atmesti skundžiamas teismų nutartis paliekant nepakeistas. Atsiliepimu iš esmės palaikomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai papildomai nurodant, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjos mokumu.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje byloje kasacinis teismas pasisako dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrovės akcininkų mažumos akcijų išpirkimo procedūras.

Dėl privalomo akcijų pardavimo procedūrinių ir procesinių ypatumų

VPĮ 37 straipsnyje reglamentuojama privalomo akcijų pardavimo teisės įgyvendinimo procedūra, pagal kurią akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, įsigijęs akcijų, sudarančių ne mažiau kaip 95 procentus balsavimo teises suteikiančio kapitalo ir ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, turi teisę reikalauti, kad visi kiti emitento akcininkai parduotų jiems priklausančias balso teisę suteikiančias akcijas. Šios teisės įgyvendinimas nesiejamas su smulkiųjų akcininkų nesąžiningumu ar veikimu priešingai juridinio asmens veiklos tikslams (kaip, pavyzdžiui, nustatyta CK 2.115 straipsnio 1 dalyje reglamentuojančioje panašų institutą – priverstinį akcijų pardavimą). Pagal ginčui aktualią VPĮ 37 straipsnio redakciją (galiojusią iki 2010 m. birželio 22 d. įsigaliojusių įstatymo pakeitimų, kuriais buvo įtvirtinta papildomų sąlygų), privalomo akcijų išpirkimo teisės įgyvendinimas buvo siejamas visų pirma ekonominiu veiksniu – 95 procentų kapitalo ir kontrolės bendrovėje įgijimu. Taip pat su papildomų procedūrinių sąlygų šiai teisei įgyvendinti įvykdymu, t. y. teisingos kainos nustatymu ir suderinimu su VPK, tinkamo pranešimo apie akcijų išpirkimą emitentui pateikimu, suinteresuotų asmenų ir VPK informavimu apie teikiamą pasiūlymą. Jei akcininkai elgiasi pasyviai ir neatsiliepia į reikalavimą perleisti akcijas arba nesutinka jų perleisti, pirkėjas gali pasinaudoti VPĮ 37 straipsnio 11 dalies nustatyta priverstine teismine procedūra: įmokėjus akcijų kainą į depozitą kreiptis į teismą su reikalavimu dėl nuosavybės teisės į akcijas perėjimo nustatymo.

Teismas šioje byloje nesprendžia akcijų nuosavybės išpirkimo racionalumo ir sąžiningumo klausimų, nes tai jau imperatyviai išspręsta įstatymo (VPĮ 37 straipsnio 11 dalis), bet ypatingąja teisena patikrina prieš tai minėtas akcijų išpirkimo teisės įgyvendinimo sąlygas ir nustatęs, kad jos įvykdytos, pripažįsta nuosavybės teisės perėjimą. Taip pat teismas nesprendžia akcijų kainos teisingumo klausimų, nes jie sprendžiami ginčo teisena pagal VPĮ 37 straipsnio 14 dalies nurodymus. Kainos ginčo byla ir jos rezultatai paprastai neturi įtakos akcijų nuosavybės teisės perėjimo bylai, nes joje sprendžiamas tik nuosavybės priskirtinumo klausimas. Esant poreikiui nuosavybės teisės perėjimas ir kainos sumokėjimas gali būti atliekamas atskirai, nes (jei kitaip nenumatyta teisės aktuose) kaina nėra būtina nuosavybės perėjimo sąlyga nei civilinėse sutartyse apskritai (CK 6.198 straipsnis), nei pirkimo-pardavimo sutartyse konkrečiai (CK 6.313 straipsnis). Viena vertus, įstatymas įtvirtina, kad dvišalės prievolės turi būti vykdomos tuo pačiu metu (CK 6.39 straipsnio 3 dalis). Šis įvykdymų vienalaikiškumo principas ypač svarbus finansų rinkose, tarnaujantis kaip šalių nemokumo riziką mažinanti priemonė. Kita vertus, svarbu, kad ginčas kyla tik dėl akcijų kainos dalies, t.y. galimos kainos priemokos. Šiais atvejais galimos įvykdymų vienalaikiškumo principo išimtys. Pavyzdžiui, VPĮ 37 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad jei teismas nustato didesnę akcijų kainą, nei buvo siūlyta pirkėjo, visoms akcijoms, įskaitant akcijas, parduotas pranešimą apie akcijų išpirkimą pateikusiam akcininkui iki kreipimosi į teismą, turi būti taikoma ne mažesnė kaina už tą, kuri nustatyta teismo nutartimi, t.y. sumokama priemoka. Tai rodo, kad nuo įvykdymų vienalaikiškumo principo įstatymo ar sutarties nustatytais atvejais gali būti nukrypta ir priemoka išimtiniais atvejais gali būti sumokėta ne tuo pačiu metu, kuriuo perleidžiama akcijų nuosavybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad civilinės vertybinių popierių apyvartos stabdymas esant ginčui dėl kainos priemokos dažniausiai bus neproporcingas galimai kainos nesumokėjimo rizikai. Teismas gali pasinaudoti teise sustabdyti bylą ir palaukti kainos ginčą nagrinėjančio teismo sprendimo, jei to reikalauja objektyvios aplinkybės, pavyzdžiui, yra pagrįsta tikimybė, kad pasiūlyta kaina yra aiškiai per maža, o pareiškėją ištinka finansiniai sunkumai, kas verčia abejoti jo mokumu ir sugebėjimu susimokėti už gautas akcijas jų priemoką. Tokiu atveju galimas nuosavybės teisės į akcijas perėjimo bylos sustabdymas siekiant sulaukti teisingos akcijų kainos bylos rezultatų tam, kad būtų išsiaiškinta, ar pareiškėjui teks mokėti didesnę pinigų sumą, nei jau sumokėta į depozitą, ir ar jo mokumas pakankamas tokio dydžio sumai primokėti. Tokiu atveju byla sustabdoma ir atnaujinama tada, kai kainos ginčo byloje priimamas sprendimas dėl teisingos akcijų kainos dydžio. Tačiau vien tik ginčo dėl teisingos kainos iškėlimo VPĮ 37 straipsnio 14 dalies pagrindu faktas negali būti aiškinamas kaip suponuojantis civilinės bylos dėl akcijų nuosavybės teisės perėjimo stabdymą, ką nepagrįstai pripažino bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, jog teismas pats negali nustatyti faktų, kurie turi būti nustatyti kitoje byloje. Tačiau jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, jis neturi teisės sustabdyti bylos ir perkelti savo kompetenciją kitam teismui ar kitai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje SIA,,Parekss lizings” v. UAB,,Parex lizingas”, bylos Nr. 3K-7-260/2005). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad kadangi konkretus kainos dydis nėra esminė akcijų perleidimo sąlyga ir bylas iš esmės galima nagrinėti atskirai, tai teismo teisė stabdyti bylą tokiais atvejais bus grindžiama ne kitos bylos prejudicialumu (CPK 163 straipsnio 3 punktas), bet teismo abejonėmis pareiškėjo mokumu, kai tiesiog protinga palaukti kitos bylos rezultatų (CPK 164 straipsnio 4 punktas). Tai reiškia, kad šios aplinkybės yra neprivalomas, bet fakultatyvus bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindas, taigi teismo diskrecijos objektas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog akcijų nuosavybės teisės perėjimo ir kainos nustatymo procedūros susietos tokiu būdu, kad procedūra dėl privalomo akcijų išpirkimo negali vykti, kol nebaigta procedūra dėl teisingos akcijų kainos nustatymo, neatitinka VPĮ 37 straipsnio nuostatų bei sudaro pagrindą panaikinti teismų nutartis.

Dėl teismų kompetencijos taikant procesines priemones atribojimo

CPK 166 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, sustabdžius bylos nagrinėjimą, jokie procesiniai veiksmai byloje neatliekami, išskyrus klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendimą. VPĮ 37 straipsnyje nurodoma, kad kol akcijų išpirkimo procedūra sustabdyta, akcininkai neprivalo parduoti akcijų. Tai reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas teisingos kainos ginčo byloje sustabdo smulkiųjų akcininkų pareigą perleisti akcijas pirkėjui, tačiau neįpareigoja nuosavybės teisės į akcijas perėjimo bylą nagrinėjančio teismo stabdyti bylos nagrinėjimo, taip pat neuždraudžia patiems akcininkams savanoriškai perleisti akcijas. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad būtina skirti akcijų nuosavybės teisės perėjimo nustatymo bylą nagrinėjančio teismo teisę sustabdyti civilinę bylą nuo akcijų kainos ginčą nagrinėjančio teismo teisės taikyti laikinąsias apsaugos priemones – privalomo išpirkimo procedūros sustabdymą. Svarbu, kad teismo teisės sustabdyti akcijų išpirkimo procedūrą adresatas pagal VPĮ 37 straipsnio 14 dalį yra akcijų kainą nagrinėjantis teismas, bet ne nuosavybės teisės į akcijas perėjimo bylą nagrinėjantis teismas, todėl nuosavybės teisės į akcijas perėjimo bylą nagrinėjantis teismas gali sustabdyti bylą, bet negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių dėl privalomo išpirkimo sustabdymo, nes tai ne šiam teismui priskirtinos procesinės galios.

Nagrinėjamoje byloje teismai sustabdė bylos nagrinėjimą remdamiesi, be kita ko, VPĮ 37 straipsnio 14 dalimi, nors ši teisės norma nenustato teismų teisės stabdyti bylą.

Dėl bylos sustabdymo būtinybės

Nuosavybės teisės į akcijas perėjimo bylą nagrinėjantis teismas (Kėdainių rajono apylinkės teismas) sustabdė akcijų nuosavybės teisės perėjimo nustatymo bylą dėl visų akcininkų, nors kainos ginčą nagrinėjantis teismas (Panevėžio apygardos teismas) pritaikė laikinąsias apsaugos priemones (sustabdė akcijų išpirkimo procedūrą) tik trijų akcininkų naudai. Be to, 2011 m. kovo 17 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas, nurodęs, kad nėra grėsmės galimo sprendimo įvykdymui, panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir sudarė prielaidas akcijų išpirkimo procedūroms tęstis. Tačiau jos negali tęstis, nes teismai šioje byloje sustabdė bylos nagrinėjimą. Nenustačius faktinių aplinkybių, verčiančių abejoti pirkėjo galimybėmis sumokėti galimas akcijų kainos priemokas, konstatuotina, kad pagrindo sustabdyti bylą nėra. Tai sudaro pagrindą panaikinti teismų nutartis.

Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo VPĮ 37 straipsnio nuostatų ir CPK 163 straipsnio 3 punkto nuostatų taikymo pagrįsti, todėl kasacinis skundas tenkinamas ir panaikinamos pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nutartys dėl bylos sustabdymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas