Dėl prievolės pobūdžio nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-333/2011

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-04556-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.7; 118.1; 129.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio Roberto Vasiliausko pareiškimą dėl prievolės pobūdžio nustatymo; suinteresuoti asmenys: S. B., Sk. B., Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, VSDFV Vilniaus skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas mokestinės prievolės pobūdžio (asmeninė ar bendra solidarioji) nustatymo klausimas.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2007 m. kovo 16 d. patikrinimo aktu konstatavo, kad S. B. už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. nesumokėjo į biudžetą 84 970 Lt pridėtinės vertės mokesčio, nedeklaravo 65 189 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 2601 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų papildomai pensijos daliai už 2003–2005 metus; pagal šį aktą S. B. buvo apskaičiuoti delspinigiai ir baudos. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2007 m. gegužės 15 d. sprendimu patikrinimo aktas buvo iš dalies patvirtintas. 2008 m. birželio 19 d. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija priėmė sprendimą Nr. 14-19-30768 dėl 244 952,83 Lt, 2009 m. sausio 23 d. – sprendimą Nr. 14-19-1414 dėl 4030,52 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimo į biudžetą iš S. B. Šiuos sprendimus vykdo pareiškėjas antstolis R. Vasiliauskas. S. B. mokestinė nepriemoka atsirado tuo metu, kai S. B. buvo santuokoje su Sk. B., todėl, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos manymu, prievolė yra solidarioji ir nereikia atlikti CPK 667 straipsnyje nustatytos skolininko dalies išskyrimo.

Pareiškėjas taip pat vykdė VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (9.1)7-5-192 dėl 535,36 Lt ir 2008 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 31476 dėl 487,89 Lt išieškojimo.

Vykdant išieškojimą, 2008 m. rugsėjo 3 d. buvo areštuotas žemės sklypas, priklausantis S. B. ir Sk. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 2 d. sprendimu S. B. ir Sk. B. santuoka buvo nutraukta jų bendru sutikimu. Pagal sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių areštuotas žemės sklypas liko bendroji dalinė šalių nuosavybė, nenustačius S. B. priklausančios turto dalies; prievolės kreditoriams nebuvo padalytos, nes šalys sutartyje nurodė, kad kreditorių neturi.

Pareiškėjas antstolis R. Vasiliauskas prašė nustatyti, ar skolininko S. B. prievolės pagal nurodytus vykdomuosius dokumentus yra solidariosios su Sk. B. ir ar yra pagrindas išieškojimą vykdyti iš jų bendro turto, o jo nepakankant – iš kiekvieno jų asmeninio turto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi pripažino, kad S. B. prievolės pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 14-19-30768 dėl 244 952,83 Lt ir 2009 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 14-19-1414 dėl 4030,52 Lt skolos išieškojimo yra jo asmeninės prievolės ir turi būti vykdomos tik iš jam priklausančio turto; kitą bylos dalį nutraukė.

Nagrinėjant bylą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai buvo įvykdyti, vykdomosios bylos užbaigtos, todėl bylos dalis dėl juose nurodytų prievolių pobūdžio nustatymo nutraukta.

Teismas, nustatęs, kad mokestinis patikrinimas buvo atliktas tik dėl mokesčių mokėtojo advokato S. B., kad jis pažeidė savo mokestines prievoles (pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu), kad skolininku pareiškėjo vykdomuose sprendimuose nurodytas tik S. B., pažymėjo, jog kito skolininko, t. y. buvusios sutuoktinės Sk. B., įtraukimas reikštų šių sprendimų pakeitimą, nustatant teises bei pareigas asmeniui, dėl kurio nebuvo atlikti patikrinimo veiksmai ir kurio veikla nebuvo vertinama kaip mokesčių mokėtojo, nebuvo priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką, tai reikštų 2007 m. kovo 6 d. patikrinimo akte, kurio pagrindu buvo priimti 2008 m. birželio 19 d. ir 2009 m. sausio 23 d. sprendimai, nustatytų aplinkybių bei faktų persprendimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, todėl, siekiant įrodyti, jog sutuoktinių prievolė pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimus yra solidarioji, turi būti reiškiamas ieškinys bendra tvarka, per Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priimtų sprendimų vykdymo išaiškinimo institutą negali būti nustatytos pareigos kitam sutuoktiniui, dėl kurio nepriimta Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 5 d. nutartimi atmetė suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atskirąjį skundą ir paliko Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvada, kad iš mokestinių teisinių santykių kilusios S. B. prievolės yra jo asmeninės. Remdamasi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ir nustačiusi, kad, nors S. B. ir Sk. B. santuoka buvo nutraukta 2008 m., tačiau bendro ūkio jie netvarkė nuo 1997 m. rugsėjo 1 d., kolegija atmetė suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos argumentą, jog nepriemoka atsirado S. B. santuokos su Sk. B. metu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 5 d. bei Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis ir priimti naują sprendimą, nustatant, kad prievolė pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 14-19-30768 dėl 244 952,83 Lt ir 2009 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 14-19-1414 dėl 4030,52 Lt skolos išieškojimo yra solidarioji S. B. ir Sk. B. prievolė. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl atsakomybės pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininku nurodytas tik vienas sutuoktinis (CPK 586, 593 straipsniai). Teismai, nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose bei netinkamai ir atskirtai nuo kitų CPK teisės normų aiškindami CPK 586 straipsnio nuostatas, be pagrindo konstatavo, kad vykdymo veiksmai gali būti atliekami tik dėl skolininkų, nurodytų vykdomajame dokumente, o siekiant pripažinti prievolę pagal tokį vykdomąjį dokumentą solidariąja reikia teikti ieškinį bendra tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje R. L. v. antstolis J. Kolyško, bylos Nr. 3K-3-268/2007, nurodyta, kad vien faktas, jog skolininku vykdomajame dokumente yra nurodytas tiktai vienas sutuoktinis reiškia ne tai, kad iš kito sutuoktinio apskritai negali būti vykdomas išieškojimas pagal prievoles, nustatytas tokiame vykdomajame dokumente, o tai, kad antstolis neturi įstatymų suteiktų įgaliojimų nuspręsti dėl subjekto, atsakingo pagal vykdomąjį dokumentą, tačiau tokie įgaliojimai yra įstatymu suteikti teismui kaip teisingumą vykdančiai institucijai; 2009 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje pagal antstolio D. Stakeliūno pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-110/2009, išaiškinta, kad atsakomybės subjektas pagal vykdomąjį dokumentą priklauso ne tik nuo faktinio įrašo vykdomajame dokumente, tačiau ir nuo prievolės teisinės prigimties; teisė spręsti, ar sutuoktiniai privalo kreditoriui atsakyti solidariai, t. y. nagrinėti prievolės teisinę prigimtį, yra suteikta teismui, tačiau antstolis yra įpareigotas kreiptis į teismą reikšmingoms vykdomajai bylai aplinkybėms išaiškinti pagal CPK 593 straipsnį. Taigi, įstatymas suteikia teisę kreditoriams kreiptis per antstolį su pareiškimu į teismą dėl reikšmingų vykdomajai bylai aplinkybių konstatavimo, siekiant nustatyti, ar išieškojimas turi būti vykdomas iš bendro sutuoktinių ar skolininko asmeninio turto.

2. Dėl sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles, kylančias iš vieno sutuoktinio individualios veiklos (CK 3.88 straipsnio 1, 2 dalys, 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismai iš esmės nenagrinėjo klausimo, ar prievolė pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimus yra asmeninė S. B., ar solidarioji jo ir Sk. B., tačiau padarė išvadą, jog, vadovaujantis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010), mokestinė prievolė laikytina S. B. asmenine prievole. Tai reiškia, kad, nagrinėdami šią civilinę bylą, teismai vadovavosi precedentu. Pažymėtina, kad nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo nagrinėtas sutuoktinių ginčas dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, tačiau nenagrinėta klausimo, ar sutuoktinis gali būti pripažįstamas solidariai atsakingu pagal mokestines prievoles, kylančias iš kito sutuoktinio individualios veiklos, t. y. šių civilinių bylų fabulos yra absoliučiai skirtingos. Vien faktas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytame nutarime bendrai pažymėjo, jog mokestinės prievolės yra asmeninės, nesigilinant į konkrečias bylos aplinkybes, nesudaro pagrindo remtis tokiu nutarimu kaip precedentu šioje civilinėje byloje. Teismai, neįsigilinę į šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, neaiškinę CPK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punkto, tačiau išsprendę bylą, remdamiesi hipotetiniu precedentu, neatskleidė šios bylos esmės. CK nereglamentuoja asmeninės atsakomybės pagal mokestines prievoles. Pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas), pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tačiau įstatyme nekonkretizuota, ar pajamos iš darbinės veiklos yra pajamos, išskaičiavus mokesčius, ar bendrosios (faktinės) pajamos. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje civilinėje byloje pagal pareiškėjų H. Ž., S. B., I. B. prašymus, bylos Nr. 3K-3-423/2006, pažymėjo, kad sutuoktinių turtas yra ir jų skolos, taip pat įformintos vykdomaisiais dokumentais; jos preziumuojamos kaip bendras turtas, jeigu prievolės atsirado po santuokos sudarymo, nors ir vieno iš sutuoktinių vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai vienas sutuoktinis prisiima prievoles pagal sandorius ir nauda, gauta pagal tokius sandorius, yra panaudojama bendriems šeimos interesams, t. y. abu sutuoktiniai kreditoriaus sąskaita bendrai padidina savo šeimos turtą, kitas sutuoktinis laikytinas solidariai atsakingu. Esminis kriterijus, skiriant, ar sutuoktiniai laikytini atsakingais pagal prievoles santuokos metu, yra gautos naudos panaudojimo būdas – šeimos interesais ar privačiais vieno sutuoktinio interesais. Panašiai yra reglamentuojamas sutuoktinių atsakomybės pagal individualios įmonės skolas klausimas – teismų praktikoje pripažįstama, kad iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės (įskaitant mokesčius), laikytinos solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis (teismas taiko CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktą) tuo atveju, jeigu nepaneigiama prezumpcija, jog pajamos, gautos iš tokios įmonės, buvo naudojamos šeimos interesais. Taigi, teismas, spręsdamas klausimą dėl sutuoktinių solidariosios atsakomybės, analizuoja, kaip buvo naudotos pajamos ir nauda – asmeniniais ar bendrais šeimos interesais. Atsižvelgiant į tai, kad CK tiesiogiai nereglamentuoja šio klausimo ir nėra precedento, vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 1 dalimi, 3.4 straipsnio 1 dalimi, 3.5 straipsnio 3 dalimi, sprendžiant klausimą, ar 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta sutuoktinių solidarioji atsakomybė apima ir prievoles, kylančias iš vieno sutuoktinio individualios veiklos pajamų, kurios pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktus laikytinos bendrąja jungtine nuosavybe, siekiant apginti sąžiningų kreditorių interesus, turi būti taikoma įstatymo (CK 3.109 straipsnio 2 dalies) analogija ir teisės normos (precedentai), reglamentuojančios solidariąją sutuoktinių atsakomybę pagal prievoles, kylančias iš individualios įmonės veiklos, tais atvejais, kai sutuoktiniai kartu naudojosi nauda bei pajamomis kreditoriaus sąskaita.

3. Dėl prejudicinių faktų (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Tai, kad teismai nesiaiškino šiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių, patvirtina ginčijamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuotas prejudicinis faktas, nustatytas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendime, jog S. B. ir Sk. B. bendro ūkio netvarkė nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. Nurodytas sprendimas, atnaujinus procesą pagal kasatoriaus prašymą, buvo panaikintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, konstatavus, kad ir po 1997 m. rugsėjo 1 d. sutuoktiniai tvarkė bendrą ūkį ir gyveno santuokinį gyvenimą. Apeliacinės instancijos teismas apie tai buvo informuotas, tačiau neteisėtai netyrė reikšmingų bylos aplinkybių, išsprendė bylą, remdamasis faktais, nustatytais neįsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą, 279 straipsnio 1 dalį, 371 straipsnio 3 dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Sk. B. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl kasacijos pagrindų ir procesinių ginčo aspektų. Prievolė yra kilusi iš individualaus administracinio akto – Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. gegužės 15 d. sprendimo patvirtinti 2007 m. kovo 16 d. patikrinimo akto nurodymus, o ne iš 2008 m. birželio 19 d. ir 2009 m. sausio 23 d. sprendimų išieškoti nepriemokas iš turto, kaip teigia kasatorius. Jo nurodyti sprendimai nesukuria prievolės, jais tik nustatoma nepriemokos išieškojimo tvarka. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 punktą individualus administracinis aktas sukuria pareigas ir suteikia galimybę naudotis įstatymuose nustatytomis teisėmis tik tam asmeniui, dėl kurio jis yra priimtas. Šioje byloje individualus administracinis aktas yra priimtas tik dėl S. B., jo asmeniškai vykdytos veiklos, ir Sk. B. jokių prievolių nesukėlė ir nesukelia. Sk. B. negalėjo nei skųsti tokio individualaus administracinio akto, nei naudotis kitomis mokesčio mokėtojo teisėmis, nes jokie teisiniai santykiai jos ir kasatoriaus nesiejo, kasatorius nėra priėmęs sprendimo nustatyti mokestinę prievolę Sk. B. Ši prievolė yra kilusi iš administracinių teisinių santykių ir jai negali būti taikomi civilines prievoles reguliuojantys įstatymai, jei įstatymuose nenustatyta kitaip. Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad išieškojimą iš mokesčio mokėtojo turto vykdo antstolis CPK nustatyta tvarka, tačiau išieškojimas civilinio proceso tvarka nesukuria prievolės, nekeičia iš administracinių teisinių santykių atsiradusios prievolės į civilinę, prievolės esmės ir subjektų. Kasatorius siekia išieškoti S. B. mokestinę nepriemoką iš Sk. B. „ne ginčo tvarka“ – Sk. B. negali ginčyti prievolės nei administracine, nei ieškinio teisenos tvarka.

2. Dėl sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal CK 3.109 straipsnį. Kaip minėta, civilinė atsakomybė nekildinama iš administracinių teisinių santykių. Iš individualaus administracinio akto atsiradusios prievolės yra asmeninės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Šioje byloje šalių nesieja nei sutartiniai, nei iš delikto (žalos) kilę teisiniai santykiai, todėl civilinė atsakomybė neatsiranda, taigi netaikytinas CK 3.109 straipsnis ir nepreziumuotinas prievolės solidarumas. Nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarime ne tik nagrinėtos konkrečios bylos aplinkybės, bet ir suvienodinta teismų praktika šios kategorijos bylose, todėl jis taikytinas šioje byloje. Kasatorius ne tik neįrodinėjo nevienalytės prievolės, susidedančios iš kelių rūšių mokesčių, baudų, delspinigių (t. y. asmeninių sankcijų), apimties Sk. B. atžvilgiu, solidarumo, lėšų panaudojimo šeimos ar asmeniniams interesams, tačiau solidariąją prievolę tiesiog preziumavo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarime pažymėta, kad mokestinės prievolės pagal savo prigimtį yra asmeninės, taigi, jei kasatorius siekia įrodyti, kad konkrečios mokestinės prievolės yra ne asmeninės, o solidariosios, jis turi reikšti ieškinį suinteresuotiems asmenims bendra tvarka. Tik tokiu atveju, esant galimybei pareikšti atsikirtimus į kasatoriaus reikalavimus, galima būtų spręsti, ar yra pagrindas asmeninę prievolę pripažinti solidariąja, tačiau ne atvirkščiai. Kasatorius nurodo, kad baudos, delspinigiai už padarytus teisės pažeidimus yra asmeninės prievolės, tačiau kasaciniame skunde reikalauja baudas ir delspinigius, kaip ir mokesčių sumas, pripažinti solidariosiomis prievolėmis. Be to, didžiąją dalį mokestinės prievolės sudaro nesumokėtas PVM, apskaičiuotas dėl to, kad S. B. neįsiregistravo PVM mokėtoju, šio PVM nepaėmė iš klientų ir nepervedė į biudžetą, taigi ši prievolės dalis net negalėjo būti panaudota šeimos poreikiams, tačiau, kasatoriaus nuomone, yra solidarioji prievolė.

3. Dėl prejudicijos. Kasatorius nutyli, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimas, kuriuo panaikintas ankstesnis sprendimas, yra neįsiteisėjęs, dėl jo pateiktas apeliacinis skundas. Taigi apeliacinės instancijos teismas vadovavosi galiojančiu ir teisėtu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 13 d. sprendimu. Pažymėtina, kad šis sprendimas buvo tik papildomas atskirojo skundo netenkinimo motyvas.

4. Dėl santuokos nutraukimo padarinių. Pasibaigus bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniam režimui, negali būti sprendžiama dėl sutuoktinių atsakomybės pobūdžio, nes suinteresuoti asmenys nėra sutuoktiniai. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tokiais atvejais, kai kreditorius nesutinka su turto padalijimu nutraukiant santuoką, jis savo interesus gali ginti kreipdamasis į teismą su prašymu atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. F. v. R. F., bylos Nr. 3K-3-520/2010; 2010 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. A. P., L. B., bylos Nr. 3K-3-258/2010). Nors kasatoriui nuo pat ginčo pradžios, t. y. daugiau kaip dvejus metus, gerai žinomas santuokos nutraukimo faktas, jis registruotas viešame registre, apie tai kasatorius informuotas, tačiau savo teisių jis įstatymo nustatyta tvarka negynė, į teismą dėl santuokoje įgyto turto kitokio padalijimo, nei nustatyta teismo sprendimu dėl santuokos nutraukimo, nesikreipė. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendimui dėl santuokos nutraukimo įgijus res judicata galią, esant galiojančiam teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, turinčiam prejudicinę galią, kreditorius yra saistomas šių teismo sprendimų, tai reiškia, kad S. B. mokestinės prievolės yra jo asmeninės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl negalimumo antstoliui, vykdančiam išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininku nurodytas vienas iš sutuoktinių, kreiptis į teismą dėl prievolės pobūdžio nustatymo

Nagrinėjamoje byloje antstolis vykdo mokesčių administratoriaus Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punkto, 34 straipsnio pagrindu priimtus sprendimus išieškoti mokestines nepriemokas iš mokesčių mokėtojo S. B. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą tokius sprendimus antstoliai vykdo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi, remiantis CPK 587 straipsnio 4 punktu, jie yra vykdomieji dokumentai. CPK 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CPK XLI skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas. Antstoliui vykdant nurodytus vykdomuosius dokumentus ir išieškotojui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai teigiant, kad juose nurodytos mokestinės nepriemokos yra S. B. bendros solidariosios su buvusia sutuoktine Sk. B. prievolės, antstolis, vadovaudamasis CPK 593 straipsniu, kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti prievolės pobūdį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose ir be pagrindo konstatavo, kad vykdymo veiksmai gali būti atliekami tik dėl skolininkų, nurodytų vykdomajame dokumente, o siekiant pripažinti prievolę pagal tokį vykdomąjį dokumentą solidariąja reikia teikti ieškinį bendra tvarka. Skunde, be kita ko, remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje pagal antstolio D. Stakeliūno pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-110/2009, esančiais išaiškinimais, kad teisė spręsti, ar sutuoktiniai privalo kreditoriui atsakyti solidariai, t. y. nagrinėti prievolės teisinę prigimtį, yra suteikta teismui, tačiau antstolis yra įpareigotas kreiptis į teismą reikšmingoms vykdomajai bylai aplinkybėms išaiškinti pagal CPK 593 straipsnį.

CPK 593 straipsnis reglamentuoja pareiškimų teismui nagrinėjimą vykdymo proceso metu. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis gali kreiptis į teismą su pareiškimu CPK numatytais atvejais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutarime civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, suvienodindama kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose dėl išieškojimo pagal sutuoktinių prievoles, išaiškino, jog išieškojimui iš bendro sutuoktinių turto netaikytini teismo sprendimo išaiškinimo (CPK 278 straipsnis) ar šio procesinio sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo (CPK 589 straipsnis) institutai, nes naujo skolininko (kito sutuoktinio) įtraukimas taikant šiuos institutus reikštų procesinio sprendimo pakeitimą nustatant teises bei pareigas byloje nedalyvavusiam asmeniui; išieškojimas iš kito sutuoktinio turto negali būti pasiektas ir išieškotojui skundžiant antstolio veiksmus, kuriais atsisakyta tai padaryti. Pažymėjusi, kad prievolės asmeniškai neprisiėmęs sutuoktinis visa apimtimi galės pasinaudoti teise pareikšti atsikirtimus į kreditoriaus reikalavimą vykdyti prievolę iš bendro sutuoktinių turto bei naudotis visomis procesinėmis teisėmis įrodinėdamas, kad reikalavimui tenkinti iš bendro sutuoktinių turto nėra CK 3.109 straipsnyje nustatytų pagrindų, tik tuo atveju, jeigu byla nagrinėjama ginčo teisenos tvarka kreditoriui pateikus ieškinį abiem sutuoktiniams kaip atsakovams, plenarinė sesija išaiškino, jog tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu kitas sutuoktinis nebuvo įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį šiam sutuoktiniui įrodinėdamas CK 3.109 straipsnio taikymo pagrindus, jeigu tai leidžia prievolės prigimtis.

Atsižvelgdama į šiuos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarime esančius išaiškinimus dėl išieškojimo pagal sutuoktinių prievoles, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prievolės pobūdžio nustatymas vykdymo procese negalimas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai vykdomajame dokumente skolininku nurodytas vienas iš sutuoktinių, antstolis, atliekantis vykdymo veiksmus pagal tokį vykdomąjį dokumentą, neturi teisės nei pats spręsti, nei kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti skolininko prievolės pobūdį. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 593 straipsnyje įtvirtintas vykdymo proceso metu teismo nagrinėjamų pareiškimų institutas skirtas užtikrinti sklandų vykdymo veiksmų atlikimą, bet negali būti naudojamas tikslu nustatyti teises ir pareigas asmeniui, nedalyvavusiam procese priimant sprendimą, kurio pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas (CPK 587 straipsnio 1 punktas), ar vykdomąjį dokumentą (CPK 587 straipsnio 2–4 punktai). Dėl prievolės pobūdžio gali būti sprendžiama ir kitam sutuoktiniui teisės bei pareigos nustatomos tik teismo tvarka išieškotojui pareiškus savarankišką reikalavimą kitam sutuoktiniui atskiroje byloje arba, jeigu leidžia teisinis reguliavimas, tokia pat tvarka, kaip jos nustatytos sutuoktiniui, dėl kurio jau išduotas vykdomasis dokumentas, kai šis išduotas ne teismo sprendimo pagrindu.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CPK 586, 593 straipsnių aiškinimo ir taikymo atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė CPK 586, 593 straipsnių nuostatas, pažymėję, kad per Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priimtų sprendimų vykdymo išaiškinimo institutą negali būti nustatytos pareigos kitam sutuoktiniui, dėl kurio šie sprendimai nepriimti.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nutarties motyvuojamojoje dalyje išaiškinęs pareiškėjui, jog, siekiant įrodyti, kad sutuoktinių prievolė yra solidarioji ir išieškojimas vykdytinas iš jų bendro turto, turi būti reiškiamas ieškinys bendra tvarka, rezoliucinėje nutarties dalyje išdėstė prieštaraujančią šiam savo išaiškinimui išvadą, kad S. B. prievolės pagal pareiškėjo vykdomus vykdomuosius dokumentus yra jo asmeninės prievolės ir turi būti vykdomos tik iš jam priklausančio turto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs nutartį pripažinti skolininko prievolę asmenine, ir apeliacinės instancijos teismas, palikęs šią nutartį nepakeistą, pažeidė CPK 293 straipsnio 1 punkto ir 593 straipsnio nuostatas. Minėta, kad prievolės pobūdžio nustatymas vykdymo procese negalimas. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad antstolio pareiškimas dėl prievolės pobūdžio nustatymo nenagrinėtinas teisme, todėl pagal tokį pareiškimą nagrinėjama byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Nustačiusi pagrindą bylai nutraukti, kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip teisiškai nereikšmingų. Pažymėtina, kad skundžiamų nutarčių panaikinimas ir bylos nutraukimas nelaikytinas blogesnio sprendimo dėl kasatoriaus priėmimu (CPK 353 straipsnio 3 dalis).

CPK 294 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu byla nutraukiama dėl to, jog ji nenagrinėtina teisme, teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją pareiškėjas turi kreiptis. Minėta, kad dėl prievolės pobūdžio gali būti sprendžiama ir kitam sutuoktiniui teisės bei pareigos nustatomos teismo tvarka išieškotojui pareiškus savarankišką reikalavimą kitam sutuoktiniui atskiroje byloje. Tais atvejais, kai vykdomasis dokumentas išduotas ne teismo sprendimo pagrindu, jeigu leidžia teisinis reguliavimas, teisės bei pareigos kitam sutuoktiniui gali būti nustatomos tokia pat tvarka, kaip jos nustatytos sutuoktiniui, dėl kurio vykdomasis dokumentas jau išduotas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, kai dėl vieno sutuoktinio išduotas vykdomasis dokumentas, kitas sutuoktinis gali būti atsakingas tik esant bendrai solidariajai sutuoktinių prievolei. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis; ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Sutuoktinių solidariosios prievolės apibrėžtos CK 3.109 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju išieškotojui (kasatoriui) kilęs klausimas dėl mokestinės prievolės, atsiradusios atitinkamų mokesčių įstatymų pagrindu, pobūdžio gali būti sprendžiamas neteismine tvarka, jei tai leidžiama mokesčių įstatymų, o tokios galimybės nesant – pareiškus teisme savarankišką reikalavimą kitam sutuoktiniui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 5 d. bei Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis ir bylą nutraukti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius